Savivaldybė skelbia, kad 39 metų P. Ignatavičius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra įgijęs meno studijų srities, teatro ir kino krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą, magistro laipsnį.

2023 m. jam suteiktas menų daktaro laipsnis.

Režisierius, aktorius P. Ignatavičius yra dirbęs Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatre.

Pagrindinės Kultūros skyriaus vedėjo veiklos kryptys – dalyvauti formuojant ir įgyvendinti savivaldybės ir valstybės kultūros politiką, vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių kultūros plėtrą regionuose, priežiūrą savivaldybės teritorijoje, užtikrinti tinkamą savivaldybės kultūros įstaigų veiklą, jų paslaugų įvairovę ir sudaryti sąlygas privačių iniciatyvų kūrybinių procesų plėtrai.

Darbą pradedantis naujasis Kultūros skyriaus vedėjas teigė, kad visų pirma sieks dialogo su visais miesto kultūros lauko dalyviais, kad būtų užtikrintas ne tik sklandus kultūros įstaigų darbas, kultūrinė ir meninė kokybė, bet ir būtų auginama bei puoselėjama Klaipėdos kultūra nacionaliniu ir tarptautiniu mastu bei skatinamos naujos meninės idėjos ir inovatyvūs jų įgyvendinimo modeliai, kurie galėtų kurti harmoningą, gyvą augančio miesto veidą ir kurtų pridėtinę vertę kiekvienam miestiečiui.

Būgininkas G. Gascevičius – ne vienintelis naujas veidas „Pizduko“ komandoje. Prie spektaklio komandos prisijungė ir aktorius Anicetas Gendvilas.

„Pagaliau „Pizdukas“ įvyks. Prisikvėpavęs karantininių atostogų, spektaklis sugrįžta su naujomis jėgomis ir pajėgomis. „Pizdukas“ vis dar laukia savo Auksinio scenos kryžiaus, o tuo tarpu prie mūsų komandos prisijungia du nerealūs, stogą raunantys kūrėjai: neatrastas, bet jau su didžiausiomis ateities perspektyvomis, naujasis Lietuvos drageris Anicetas Gendvilas–Gunda bei žmogus būgnas, arba perkusinė siela, buvęs BIX‘as, dabar nekonvencionaliai giliai kūryboje paskendęs Gintas Gascevičius. Visas „Pizduko“ miestelis jūsų laukia jau šį sekmadienį. Kadangi čia Lietuva ir lietūs lyja, viskas vyks juodojoje salėje. Geros kelionės „Pizduko“ transportu!“, – spektaklio laukia režisierius P. Ignatavičius.

Esminė „Pizduko“ tema – tai žmonių nenoras įsileisti kito žmogaus (šiuo atveju – kitataučio). Pasak režisieriaus, kitataučių imigracija yra neišvengiamas procesas, kuris anksčiau ar vėliau stipriai palies ir Lietuvą, todėl nereikėtų to bijoti.

„Lietuva yra multikultūrinė. Joje sugyvena nemažai kitataučių. Augant Lietuvos ekonomikai, augs ir imigrantų skaičius. Mes turime stengtis pažinti kitokius, juos priimti. Todėl ir daina turi tokį tikslą: skatinti kritinį mąstymą, autoironiją, kvestionuoti lietuvių heroizavimą. Manau, kad besijuokdamas iš savęs gali dvasiškai tobulėti“, – mintimis dalijasi P. Ignatavičius.

Spektaklyje gausu specialiai jam sukurtų dainų, kurias gyvai atlieka patys aktoriai. Scenoje – vokalas, gitara, bosinė gitara, mušamieji. Pats P. Ignatavičius, sėdėdamas režisieriaus kėdėje, rankose nuolat turėdavo gitarą. Taip gimė laisvas, nenugludintas, gyvu ritmu pulsuojantis spektaklis.

„Muzika man visada buvo labai svarbus spektaklio elementas. Jei negirdžiu spektaklio muzikos – nežinau kokį spektaklį statysiu. Aš nekenčiu miuziklų, ypatingai amerikietiškų. O po spektaklio daug kas sakė: na va, pastatei miuziklą. Iš principo turbūt taip ir yra. Dramaturgo R. W. Fassbinderio kalba yra labai lakoniška, kinematografinė, joje daug tylos ir pauzių. O aš norėjau šėlsmo spektaklyje. Dionisiško, ryškaus, masyvaus teatro ir personažų kaukių“, – pasakoja režisierius.

Spektaklyje vaidmenis kuria Arnoldas Augustaitis, Daumantas Ciunis, Pijus Ganusauskas, Tadas Gryn, Anicetas Gendvilas, Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila, Marija Petravičiutė, Ieva Savickaitė. Groja Gintas Gascevičius ir grupė „Church on Wheels“. Kostiumus kuria Greta Milevičiūtė ir Justina Jurevičiūtė. Šviesų dailininkas Darius Malinauskas.

Spektaklis „Pizdukas“ (režisierius P. Ignatavičius) – jau šį sekmadienį, rugpjūčio 16 d., Menų spaustuvėje, Vilniuje. Pradžia 19 val.

Karantino negandos, gyvo teatro alkis, teatras po atviru dangumi, „Pizduko“ gaivališkas rokenrolas ir rinkimams artėjant vis aktualesniu tampantis manipuliatoriškas „BANG!“ – apie tai kalbamės su pačiu P. Ignatavičiumi.

– Pauliau, kaip visas šis karantino laikotarpis paveikė tavo kūrybą?

– Iš tikrųjų karantinas buvo labai kūrybiškas laikas. Pagaliau buvo galimybė sustoti ir atlikti vidinę reviziją. Kur esu? Kur einu? Galų gale, buvai priverstas rasti būdų, kaip egzistuoti ekstremaliomis sąlygomis. Viskas kėlėsi į online. Tik tos patirties išdava nuvylė: tas šviečiantis stačiakampis ant darbo stalo labai greitai nusibosta. Dar kartą supratau, kad teatras iš tiesų yra unikali, gyva ir itin materiali patirtis. Ekranas to niekada nepakeis.

Užteks tų prastovų, reikia imti jautį už ragų ir tikėti, kad viskas bus gerai. O kaip bus toliau, čia jau kaip Dievas duos.

– Džiaugiesi, jog scenos po truputį atsiveria?

– Žinoma, džiaugiuosi, kad atsiranda galimybės vaidinti. Pirma gyva, reali repeticija praėjo taip gerai, kaip niekad nepraeina repeticijos. Viduje jaučiau didžiulį džiaugsmą, sumišusį su nerimu, bet iš esmės buvau labai laimingas, kad galiu dirbti savo darbą, kurį myliu. Ši vasara bus itin darbinga. Užteks tų prastovų, reikia imti jautį už ragų ir tikėti, kad viskas bus gerai. O kaip bus toliau, čia jau kaip Dievas duos.

– „Pizdukas“ ir „BANG“ – gana skirtingi spektakliai. Kaip juos paveiks kardinaliai pasikeitusi erdvė? Ar „Pizdukas“ gali tapti rokenroliniu open airo tūsu?

– Iš principo „Pizdukas“ atvyks į tą erdvę, kuri jam ir skirta. Koncertinė lauko scena yra tobula dirva suskambėti spektakliui. Jis čia užaugs iki pat Gedimino kalno ir savo jėga sudrebins katedrą. Spektaklio tema įpareigoja kalbėti drąsiai, garsiai ir aštriai. Bus tikrai daug šėlsmo ir pasaulio skausmo. Tai bus dionisiškas gaivalas.

„Bang“ gimė po „Pizduko“. Šis spektaklis – tai sprogimas, kuris mus apgauna, kad tai visai ne sprogimas. Sprogstama be garso, sprogstama „tarsi“. Koncertinė, gatvės scena itin tinka pagrindiniam personažui – būsimam prezidentui Ralfui. Iš tokių scenų daugelyje miestų ir miestelių tuoj realiai prabils visa banda manipuliatorių, mesijų ir išgelbėtojų pakeliui į gerovės Lietuvą. Panašiose scenose šoks rinkimus laimėję bevertybiniai makaronų kabintojai. Šis spektaklis yra manipuliacija, kuri kritiškai žvelgia į mūsų dabartinę tariamai progresyvią demokratiją ir fasadinę moralę, bet spalį ši manipuliacija gali mus ištikti labai realiai ant tokių panašių scenų.

„Pizdukas“ pagal R. W. Fassbinderį (rež. P. Ignatavičius) – birželio 27 d. Marius von Mayenburgas „BANG!“ (rež. P. Ignatavičius) – liepos 8 d. Abu spektakliai vyks Menų spaustuvės kieme (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 20 val.

„Naujasis mesijas gimė. Kiekviena jo gyvenimo akimirka verta viso žiniasklaidos dėmesio. Jis naujasis lyderis, prezidentas, koučeris, influenceris. Jis – Ralfas Bang. Jis atėjo čia susprogdinti tolerantiško, super humaniško ir pilietiško vertybių fasado. Jis šiuolaikinės inertiškos, besąlygiškai žiniasklaida ir socialiniais tinklais pasitikinčios visuomenės produktas. Žavus, savimi pasitikintis savimyla, tobulas mažasis Trumpas, trolis, patiksiantis kiekvienam, laukiančiam kietos rankos, – spektaklį anonsuoja patys kūrėjai.

„Pjesė gal net pernelyg aktuali šiandienai. Repetuojant pavargsti nuo to aktualumo ir tikrovės, todėl norisi žaisti kaukėmis, stereotipais, demaskuoti nuolat visur mūsų tykantį melą geriausiu tiesos ginklu – ironija. Čia nėra laimėtojų ar pralaimėjusių – visi meluoja. Net ir Ralfas, M. von Mayenburgo pateiktas kaip Donaldo Trumpo analogija, mąstanti penkiamečio smegenimis. Štai šiandien, ruošdamasis šiam interviu, atsidarau „The Guardian“ ir randu tokią citatą konflikto su Iranu kontekste: „Trumpas plačiau paaiškino praeitą dieną savo išsakytą mintį, jog NATO galėtų atlikti ryškesnį vaidmenį viduriniuosiuose Rytuose, vietoje JAV karinių pajėgų. Ketvirtadienį jis netgi pasiūlė tokių pajėgų pavadinimą: NATOME. D. Trumpas teigė: „Jeigu pridurtume du žodžius „vidurinieji Rytai“ (angl. Middle East) prie žodžio NATO, argi tai neatrodo gražiai? Tai NATO ir aš (angl. Me)“,  – pasakoja režisierius P. Ignatavičius.

Kūrybinės komandos branduolį sudaro menininkai, kūrę pastarąją P. Ignatavičiaus premjerą OKT/Vilniaus miesto teatre „Pizdukas“ pagal Reinerio Wernerio Fassbindero pjesę. Spektaklio kompozitorius – pats P. Ignatavičius. Kostiumus kuria Justina Ignatavičienė ir Greta Milevičiūtė. Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas. Vaidmenis kuria aktoriai Pijus Ganusauskas, Tadas Gryn, Indrė Patkauskaitė, Milda Noreikaitė, Martynas Klementjevas ir Aidas Matutis.

„Pamažu tampa nebejuokinga, nes pjesė pradeda pildytis tikrovėje. Galbūt reikės sumokėti Donaldui Ralfo Bang aktoriaus honorarą? Reikės susitarti su P. Ganusausku, vaidinančiu Ralfą, galbūt sutiks. Nors Pijus jį vaidina puikiai, bet Donaldas... Jis tikras asas. Manau, jį būtų galima perkelti iš paruošiamosios į pirmą klasę ir vietoje atominių bombų kodų įduoti meškiuką. Ir kiti gražuoliai galėtų prie jo prisijungti. Manau, visi bent trumpam pailsėtume nuo nuolat besitaškančio vyriško testosterono“, – teigia P. Ignatavičius.

Spektaklis „Bang!“ – tai OKT/Vilniaus miesto teatro, P. Ignatavičiaus „Teatras π“ ir Panevėžio teatro „Menas“ koprodukcija. Spektaklį remia Lietuvos kultūros taryba.

Spektaklio premjera – jau sausio 17, 18 d. ir vasario 3 d., OKT/Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius). 

Spektaklio režisierius – Šiaulių dramos teatro meno vadovas Paulius Ignatavičius – šių metų Profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ už šį spektaklį pelnė perspektyviausio režisieriaus apdovanojimą.

„Skulptūra“ – aktualaus turinio, tačiau kartu ir komiško atspalvio bei lengvo absurdo prieskonio turinti šiuolaikinė drama, paliečianti šiuolaikinės Vakarų visuomenės problemas – apsimestinį humanizmą ir tik viešumoje deklaruojamą toleranciją. Tačiau šiame spektaklyje svarbiausia – žmogiškieji santykiai.

Pasak režisieriaus, tai pjesė apie šeimą, kurios santykiai griūva, bet ji to neparodo ir galvoja, kad didžiausia jų gyvenimo problema yra tai, kad jie nesugeba susitvarkyti savo namų ūkio ir buities, tad pasisamdo valytoją, kuri kaip lakmuso popierėlis parodo visą „papuvusį“ šeimos pasaulį. Spektaklyje kalbama apie apsimestinį humanizmą, apie kaukę, kuria dangstosi dauguma europiečių.

“Kiekvienas gyvename susikurtame pasaulyje tarsi kokiame kokone, kuris tobulai apsaugo mus nuo bet kokios, ypač nuo „nepatogios“, tikrovės. Taip gera, saugu ir lengva jame. SMS‘u gautas atsakymas „Ačiū už jūsų gerumą“ leidžia pasijusti visų pasaulio atstumtųjų gelbėtojais, o gražiais žodžiais užliūliuota sąžinė ramiai snaudžia. Kai antihumaniški dalykai vyksta kažkur kitur – kitame name, kitoje šalyje, kitoje šeimoje – mes jaučiamės esą itin tolerantiški, solidarūs, atvirai piktinamės ir susirūpinusiais veidais siunčiame savo dėvėtus rūbus ar kitą humanitarinę pagalbą. Bet viskas kardinaliai pasikeičia ir mes tampame tiesiog isteriški, kai ši „nepatogi“ realybė paliečia mus tiesiogiai. Šis spektaklis apie tai. Apie šiuolaikinio žmogaus tikrovės baimę, apie beatodairišką troškimą bėgti nuo savęs, nuo realybės ir atsakomybės“ – įsitikinęs režisierius.

Spektaklio epicentre – pasiturinti, standartinė europiečių šeima, kurios sotus ir ramus gyvenimas sutrikdomas, kai šeimoje pasirodo žemesnės socialinės klasės atstovė – valytoja Džesika. Ji netikėtai išbalansuoja nusistovėjusius santykius ir netgi tampa ekscentriško menininko Haulupos „mūza“. Pjesėje išorinių įvykių nėra daug, tačiau scena po scenos tarp pjesės veikėjų – žmonos Ulrikės, vyro Michaelio ir jų sūnaus Vincento – atsiveria dvasinė tuštuma, vedanti į moralinę ir net fizinę destrukciją.

Pagrindinė dramos „žinutė“ tarsi įkūnijama Haulupos sumanytoje ciniškoje meninėje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: meno galerijoje eksponuojama instaliacija, kurioje maisto atliekos yra svaidomos mašinos, o visas galerijos lankymo valandas jas valo emigrantė valytoja Džesika. Dramaturgas kelia klausimą: kas tai – menas ar žmonių išnaudojamas ir kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės? Akivaizdu, kad panašios problemos darosi vis labiau aktualios ir Lietuvoje, kur vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai modeliai neretai perimami nesusimąstant, be jokio kritinio požiūrio, ignoruojant juose slypinčius pavojus.

Mariusas von Mayenburgas (g.1972 m.) – vienas populiariausių šiuolaikinių dramaturgų, glaudžiai bendradarbiaujantis su garsiausiais teatrais visame pasaulyje. Pjesė „Skulptūra“ parašyta 2015 m. ir tais pačiais metais buvo pastatyta garsiajame „Schaubühne“ teatre Berlyne. Mariuso von Maybuburgo pjesės yra pageidaujamos garsiausiose pasaulio scenose. Jo vardas gana gerai pažįstamas ir Lietuvos publikai, tačiau šiauliečiai šio dramaturgo pjesę pastatė pirmą kartą.

Spektaklio kūrybinėje grupėje – scenografė Inga Aleknavičiūtė, kompozitorius Antanas Dombrovskij, video menininkas Ignas Meilūnas, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Ulrikės vaidmenį kuria Danguolė Petraitytė, Michaelio – Dalius Jančiauskas, Vincento – Severinas Norgaila, Haulupą įkūnys Rolandas Dovydaitis, Džesikos vaidmuo teko šių metų Auksinių scenos kryžių nominantei – aktorei Monikai Šaltytei.

„Skulptūra“ – tai daugiau nei šeimos drama, tai istorija apie šeimos ir visuomenės skaudulius, meilės troškimą ir dvasinį cinizmą, sterilios švaros poreikį aplinkoje ir nusėdusį purvą sieloje, apie emigraciją ir sunkiai pakeliamą vienatvę. Tai įtraukianti ir humoro nestokojanti istorija, kurios atomazga nustebins.

Spektaklis rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre balandžio 22 dieną 18 val.

Klaipėdos jaunimo teatras ketvirtąjį savo sezoną pradeda intriguojančia premjera – spektakliu pagal Vladimiro Sorokino romaną „Ledas“. Naująjį spektaklį kuria bendra KJT ir menininkų iš Vilniaus komanda – premjeros režisierius Paulius Ignatavičius, scenografijos ir kostiumų dailininkė Neli Ivančik, šviesų dailininkas Julius Kuršys.

Romano, pagal kurį spektaklis kuriamas, autorius Vladimiras Sorokinas jį parašė vedamas nusivylimo civilizacija ir šiuolaikiniu žmogumi, pamiršusiu širdies kalbą. Spektaklio kūrybinė grupė savo darbą abibūdina kaip tam tikrą ironišką utopiją apie išrinktųjų rasę: jai priklausantys žmonės ieško sau giminingų sielų ir siekia pabusti tikrajam gyvenimui bei išnykti tyroje visagalėje šviesoje.

Premjeros režisierius P. Ignatavičius teigia kad, ši ironiška fikcija kelia klausimą, ar tu iš tiesų esi gyvas, ar tavo širdis nemiega. Visgi, pasak kūrėjų, šiuo darbu nėra siekiama moralizuoti ar nurodyti teisingo gyvenimo kelio.

„Savo kūrybos pradžioje analizavau žmogų, kaip savo iliuzijos vergą. Maniau, kad žmogus yra tai, ko jis nepadarė, apie ką jis svajojo, ko tikėjosi ko troško. Tikrasis žmogaus veidas man buvo jo neišpildytų svajonių ir iliuzijų kratinys. Dabar man rūpi klausimas, kodėl tie troškimai netampa tikrove. Kodėl žmogus negali gyventi taip, kaip trokšta jo širdis? Kodėl jis užuot gyvenęs iš tikro, tik egzistuoja, miega? Kodėl jis paklūsta visuomenės, religijos, šeimos normoms ir tampa jų įkaitu, vergu? Kodėl miršta anksčiau laiko? Šie klausimai yra esminiai kuriant naująjį spektaklį,“ – sakė premjeros režisierius P. Ignatavičius.

Ketvirtajame sezone Klaipėdos jaunimo teatras pakvies į dar dvi premjeras. Viena iš jų – spektaklis opia socialine tema „Šauktiniai“. Šiame darbe šauktinių padėtis, jų savijauta bei idėjinė kariuomenės problematika bus analizuojama iš jaunų vaikinų perspektyvos. Dar viena numatoma sezono premjera – spektaklis vaikams pagal Justino Marcinkevičiaus poemą „Voro vestuvės“. Šį darbą kurs visa KJT komanda – režisierius Valentinas Masalskis, scenografė Renata Valčik, kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė.

Klaipėdos jaunimo teatro premjera „Ledas“, pagal to paties pavadinimo V. Sorokino romaną, žiūrovams bus pristatyta rugsėjo 11 d. 19 val. Klaipėdos kūrybiniame inkubatoriuje Kultūros fabrikas.