Kaip teigiama sekmadienį išplatintame Šeimų sąjūdžio pranešime, šiuos valdžios sprendimus protestuotojai vertina kaip gyventojų „segregaciją ir diskriminavimą“ bei konstitucinių vertybių laužymą.

Sausį piketai numatomi ir prie Vyriausybės.

Pasak pranešimo, piketai „Lietuvos Respublikos piliečių teisėms apsaugoti ir valstybės tolesniam griovimui sustabdyti“ vyks kasdien, nuo šio pirmadienio, gruodžio 6-osios, iki gruodžio 22 dienos „su galimybe jį pratęsti tiek, kiek reikės“.

Vilniaus savivaldybė atstovai BNS patvirtino, jog vieno iš organizacijos atstovų Raimondo Grinevičiaus prašymu suderino leidimą renginiams nuo gruodžio 6-osios iki 22-osios, kasdien, nuo 8 iki 22 valandos. Prie Seimo leista susirinkti ne daugiau nei tūkstančiui žmonių, taip pat pastatyti dvi palapines.

Pasak savivaldybės, taip pat suderintas ir dar vienas leidimas tokiems pat kasdieniams piketams prie Vyriausybės. Juos Šeimų sąjūdis numato rengti sausio 16-26 dienomis, nurodoma, kad čia dalyvaus iki 8 tūkst. žmonių.

Organizatoriams abiem atvejais leista piketuoti nuo 8 iki 22 valandos, kasdien sutvarkyti teritoriją, išsivežti visą įrangą, netrukdyti eismo, laiku teikti visą reikiamą informaciją policijai, laikytis būtinų atstumų nuo Seimo ir Vyriausybės pastatų.

Kaip BNS sakė Šeimų sąjūdžio atstovas Algimantas Rusteika, prie Seimo masinių protestų neplanuojama.

„Čia tikrai nebus daug žmonių, nes nebus taip, kad vieną dieną, vieną valandą visi atvyko ir skanduoja. Yra -žmogus mūsų, kuris išmestas iš darbo, nes jis kalbėjo tai, kas valdžia nepatiko – jis čia nuolat bus. Tai bus nuolat vykstanti nedaugelio žmonių protesto akcija“, – tikino A. Rusteika.

Anot jo, pirmadienį piketą tikimasi pradėti nuo 14 valandos.

Vyriausybės sprendimu nuo gruodžio 1-osios privalomai testuotis turintiems asmenims bei kitiems asmenims galimybių pasas išduodamas tik atlikus mokamą PGR tyrimą. Nemokamai šį tyrimą gali atlikti nėščiosios ir turintys medicininių kontraindikacijų skiepui.

Taip pat pasikeitė reikalavimai norintiems gauti galimybių pasą – norint jį gauti, nebegalioja neigiamas antigeno testo rezultatas, o reikia neigiamo PGR tyrimo atsakymo, galiojančio tris paras nuo ėminio paėmimo. Galimybių pasą ir toliau gali gauti pagal pilną schemą nuo koronaviruso pasiskiepiję žmonės bei persirgę COVID-19 liga.

Prieš tai masinis Šeimų sąjūdžio mitingas vyko rugsėjo 10 dieną įvyko Katedros aikštėje Vilniuje, savivaldybei atsisakius išduoti leidimą protestams prie Seimo. Teismas patenkino mitingų organizatorių skundą konstatuodamas, kad protestas galėjo vykti prie Seimo, o savivaldybė realios kylančios grėsmės neįrodė, sprendimas gali būti skundžiamas.

Taip pat bus uždrausti visi privatūs renginiai ir susibūrimai, nebent renkasi žmonės iš vieno namų ūkio.

Turėtų būti taikomos išimtys dviem namų ūkiams, jei atsiranda poreikis prižiūrėti namus ar aplankyti vienišą žmogų.

Taip pat leidžiama susitikti nepilnamečiams vaikams ir jų tėvams, jeigu jie nepriklauso vienam namų ūkiui, išskyrus atvejus, kai šie asmenys turi izoliuotis.

Pirmasis piketas buvo surengtas teatre „Odéon-Théâtre“ dar kovo 4 d. Antradienį akcija pasiekė ir Paryžiaus rytinėje dalyje esantį „Theatre de la Colline“: apie 30 studentų įžengė į pastatą, nešdami plakatus su užrašais „Reikia atsidaryti“, „Kultūra miršta, kartai gresia pavojus“. Dar kelios dešimtys akcijos dalyvių susibūrė prie įėjimo į pastatą. Analogiška akcija prasidėjo ir Strasbūro Nacionaliniame teatre.

Pasak radijo stoties, protestuotojų branduolį sudaro Nacionalinės dramos meno konservatorijos (CNSAD), Aukštosios dramos meno mokyklos (Esad) ir Studijos-teatro mokyklos „d'Asnières“ studentai.

Kovo 6 d. pas „Odéon“ teatre įsikūrusius protestuotojus atvažiavo kultūros ministrė Roselyne Bachelot. Ji patikino, jog tęs konsultacijas, kad apsaugotų be darbo likusius artistus ir kitus kultūros darbuotojus. Tačiau antradienį Visuotinės darbo konfederacijos (CGT) kultūros skyrius paragino „tęsti teatrų okupaciją“.

Prancūzijoje teatrai, muziejai ir kitos kultūros įstaigos uždaryti nuo spalio pabaigos, kai šalyje antrą kartą buvo įvestas saviizoliacijos režimas. Pagal preliminarų planą, paskelbtą lapkričio pabaigoje, jie turėjo atverti duris sausį, bet nuo metų pradžios Prancūzijoje sergamumas COVID-19 išlieka stabiliai didelis – daugiau kaip 20 tūkst. naujų atvejų per parą, todėl valdžia vis atideda restoranų, teatrų ir muziejų atidarymą. Iki šiol nebuvo paskelbta net apytikrė data, kada to būtų galima tikėtis.

Reikia pinigų? Pinigų yra

Biudžeto projekto pastarųjų savaičių variacijos – lyg vieno nepriklausomybės pradžios finansinio aferisto šūkis "Reikia pinigų? Pinigų yra". Pirminiame biudžeto projekte tiek milijonų, kiek žadėta mokytojų algoms, nebuvo. Lyg patestuota – mokytojai tylės ar vėl streikuos. Netylėjo, ir po įspėjamojo streiko staiga atsirado papildomų 15,6 mln. eurų mokytojų algoms, 10,3 mln. – švietimo pagalbos specialistų, 11,2 mln. – ikimokyklinio ugdymo darbuotojų.

Ugniagesių ir policijos atstovai į Seimo priimamąjį nunešė dovanų – naudotų guminių batų, pirštinių, respiratorių, o kartu pridėjo savo algalapius. Mainais už dovanas Seimui – Seimo dovanos: ugniagesiams – papildomi 4 mln., policininkams – 3,5 mln. eurų. Tiesa, pareigūnų profesinės sąjungos spaudžia visų statutinių pareigūnų algoms skirti papildomus 20 mln., jei ne – laukia protestai.

Kaip informavo Finansų ministerija, mokytojų algoms didinti kitąmet skirta 66,7 mln. eurų daugiau nei šiemet, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo darbuotojų – 16,8 mln. daugiau, švietimo pagalbos specialistų – 10,3 mln. eurų daugiau, dėstytojų ir mokslininkų – 4,6 mln. eurų daugiau.

Medikų atlyginimams didinti, palyginti su 2019 m., papildomai skirta 122 mln. eurų (antrą pusmetį vidutinis gydytojo atlyginimas iki mokesčių bus 3250 eurų, o slaugytojo – 1625 eurai). Ugniagesių algoms teks daugiau nei šiemet 11,7 mln. eurų, policijos darbuotojų – plius 7,3 mln. eurų.

Kultūros srities darbuotojų atlyginimams didinti papildomai skirta 14 mln. eurų.

Socialinių darbuotojų, teikiančių socialinę priežiūrą šeimoms, darbo užmokestis kitąmet padidės apie 15 proc., kultūros srities darbuotojų nuo sausio, o švietimo srities – nuo rugsėjo vidutiniškai augs 10 proc.

Kokia alga teisinga

Nors milijonų viešojo sektoriaus darbuotojų algoms kreivė kasmet šauna aukštyn, bet jie vis tiek jaučiasi neteisingai atlyginami už atsakingą darbą. Kad algos nebūtų keliamos pagal tai, kas garsiausiai rėkia, o valstybėje būtų įtvirtintas konstitucinio teisingumo principas – kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pernai po mokytojų streiko Vyriausybė ėmėsi kurti Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategiją.

Idėja lyg ir teisinga, nes dabar pažadų atitiktis konstituciniam teisingumo principui kartais kelia abejonių. Štai pažadėta, kad ugniagesiai ir pradedantieji policininkai į rankas jau kitąmet gaus 1 tūkst. eurų. Tačiau kažin ar būtų teisinga, jei kojų neapšilęs policininkas gautų daugiau nei keliskart ilgiau profesijos besimokęs jo mokytojas.

Tad Vyriausybė sureitingavo pagrindines viešojo sektoriaus profesijas ir atitinkamai numatė algų hierarciją. Pagal strategijos projektą 2025 metais gydytojai vidutiniškai turėtų uždirbti 300 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio algą, slaugytojai – 150 proc., dėstytojai, mokslo darbuotojai, tyrėjai – 150, mokytojai – 130, socialiniai darbuotojai – 120, kultūros ir meno darbuotojai turėtų priartėti iki 100 proc. VDU.

Šių metų trečią ketvirtį vidutinis statistinis Lietuvos darbuotojas gavo beveik 828 eurus, vidutinė mokytojo alga atskaičius mokesčius buvo 928 eurai, arba 112 proc. VDU, viešajame sektoriuje dirbančio gydytojo – beveik 1492 eurai, arba 180 proc. VDU.

Ar pagal darbo sudėtingumą ir atsakomybę profesijos sureitinguotos tinkamai? Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyriausiosios ekspertės Indrės Genytės-Pikčienės, universalios formulės, kokios turi būti proporcijos tarp profesijų alygio, nėra. Čia kiekviena valstybė vertina savo prioritetus. Tačiau, atkreipia dėmesį ekspertė, vis dėlto reikia matyti ir kitų šalių kontekstą. Emigracija iš Lietuvos tebėra didelė, o, pavyzdžiui, mūsų medikai paklausūs ir kitose valstybėse, tad algomis reikia motyvuoti Lietuvai reikalingus specialistus, kad jie neišvažiuotų.

Daug kas uždirba mažai

Žinoma, lyginant, kiek eurų gauna turtingesnių šalių mokytojai ar gydytojai, mūsiškiai nuskriausti. Tačiau, pasak LLRI ekspertės, lyginant šalies viduje, pavyzdžiui, vidutinę algą sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos srityse su privataus sektoriaus algų vidurkiu, Lietuva net viršija ES vidurkį, o Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Belgijoje –  yra žemiau privataus sektoriaus vidurkio. Lietuvos (kaip, beje, ir Šiaurės šalių) švietimo sektoriaus atlyginimų santykis su verslios ekonomikos vidutiniu atlyginimu žemesnis nei ES vidurkis. Virš jo rikiuojasi daugiausia tos valstybės, kurios nepasižymi tvariai valdomais viešaisiais finansais – Ispanija, Portugalija, Italija.

"Išvada tokia – tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos sričių darbuotojų algoms Lietuva skiria tiek pat ar net daugiau BVP nei kaimyninėse šalyse ir net vidutiniškai ES, bet vis tiek kasmet sulaukiame mokytojų, dėstytojų ar gydytojų streikų ir nepasitenkinimo. Vadinasi tos skirtos lėšos valdomos neefektyviai", – pabrėžė LLRI ekspertė.

Žinoma, neguodžia, kad Lietuvoje dauguma, ne tik viešojo sektoriaus darbuotojai, uždirba mažai. Pasak I.Genytės-Pikčienės, mūsų šalyje dar daug dirbančių mažos pridėtinės vertės, žemos kvalifikacijos darbą, vadinasi, ir mažai uždirbančių žmonių, kas mažina bendrą VDU. Kad jis didėtų, reikia mokestinių paskatų didesnę pridėtinę vertę kuriančioms darbo vietoms. Tai ilguoju laikotarpiu atsipirktų. Tačiau norint įvykdyti Vyriausybės pažadus pinigų reikia jau dabar.

"Tam yra du būdai: optimizuoti turimą viešojo sektoriaus struktūrą, ieškoti vidinių rezervų ir padidinti atlyginimus, arba, kas dabar ir bandoma daryti – didinti mokesčius. Bet taip struktūrinis pokytis aukštesnės pridėtinės vertės valstybės link gali ir nepavykti", – sako LLRI ekspertė.

Viešasis sektorius dosnesnis

"Tikslas – kad atlyginimai viešajame sektoriuje kitąmet išaugtų vidutiniškai po 10 proc.", – pristatydamas patobulintą biudžeto projektą aiškino finansų ministras Vilius Šapoka.

Šių metų trečią ketvirtį, Statistikos departamento duomenimis, viešajame sektoriuje žmonės per mėnesį gavo kiek per 865 eurus, o privačiame – 53 eurais mažiau (beveik 812). Per metus viešajame sektoriuje dirbančių žmonių materialinė gerovė pagerėjo beveik 129 eurais, o privačiame gerokai mažiau – 95,5 euro. Ministras žada, kad viešajame sektoriuje algos kils dešimtadaliu, privatus tokių tempų neatlaiko.

I.Genytė-Pikčienė primena, kad iki 2018 m. net penkerius metus darbo užmokesčio augimas viešajame sektoriuje gerokai atsiliko nuo privataus, bet pastaruosius porą metų tendencijos atvirkštinės. Viena vertus, tai galima vertinti teigiamai – atotrūkis tarp viešojo ir privataus sektoriaus atlyginimų ilgą laiką didėjo ir viešajam sektoriui, kaip darbdaviui, buvo vis sunkiau pritraukti specialistų, tai atgrasė jaunimą rinktis viešojo sektoriaus pamatines profesijas.

Statistinis Lietuvos darbuotojas dabar atskaičius mokesčius gauna beveik 828 eurus, viešajame sektoriuje dirbantis mokytojas – 928 eurus, arba 112 proc. vidutinio šalies atlygio, gydytojas – beveik 1492 eurus, arba 180 proc. šalies vidurkio.

Tačiau, įspėja I.Genytė-Pikčienė, šiuo metu stebimas dviženklis atlyginimų augimas viešajame sektoriuje nėra tvarus – lyg lietume vandenį į kiaurą kibirą. Atlyginimų pokyčio privačiame sektoriuje tempą nustato rinka – įtaką daro ir bendra ekonominė situacija, verslo plėtros ambicijos, darbo rinkos būklė. Jei rinkoje tam tikros kvalifikacijos specialistų trūksta, darbdaviai priversti ieškoti būdų, kaip tokius specialistus motyvuoti, ar prisivilioti. Tačiau pokyčiai viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų sistemoje priklauso ne nuo rinkos, o nuo politinių sprendimų.

Reikia reformų

Pasak LLRI ekspertės, maža to, biurokratiniais principais valdomas aparatas turi įgimtą ydą – plėstis. Čia nėra savireguliacijos motyvo, kurį versle lemia vienas pagrindinių tikslų – pelno siekimas. Taigi, pabrėžia I.Genytė-Pikčienė, funkcijų ir etatų, pastatų ir valdomų objektų didėjimas užprogramuotas reiškinio koncepcijoje, o iniciatyvos reformuoti viešąjį sektorių realizuojamos labai sunkiai ir lėtai.

"Šios Vyriausybės kadencijos pradžioje žadėta struktūrinė viešojo sektoriaus reforma neįvyko. Tad net ir didinant viešojo sektoriaus finansavimą, dalis pinigų užstringa tarpinėse neefektyvumo grandyse, o pamatinių specialybių – gydytojų, mokytojų, policijos, ugniagesių – atlyginimų augimas netenkina. Be to, tokiu tempu keliant atlyginimus, perteklinį dirbančių viešajame sektoriuje žmonių skaičių išlaikyti darysis vis sunkiau. Ypač dabar, ekonomikos augimui lėtėjant, šie įsipareigojimai gali tapti rimtu išbandymu valstybės fiskalinei drausmei", – įspėja I.Genytė-Pikčienė.

Kur užstrigo strategija

Tad Seime betampant akivaizdžiai per mažą atlyginimų paklodę pagal tai, kas išradingiau piketuoja, kyla klausimas, kur dingo toji žadėta konstitucinį teisingumo principą garantuojanti dar pavasarį Vyriausybės parengta viešojo sektoriaus algų bendros sistemos strategija?

"Iki mūsų, pagrindinio komiteto, projektas dar neatėjo. Papildomi Biudžeto ir finansų, Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetai nesvarstė, o Audito apsvarstęs atmetė", – konstatuoja Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė socialdarbietė Rimantė Šalaševičiūtė, neslėpdama girdėjusi kritiškų atsiliepimų apie Vyriausybės parengtą strategiją.

"Apsvarstėme ir pasiūlėme atmesti, nes ten nebuvo jokios strategijos. Tik planai kitiems metams, kurie turbūt buvo pradinės Vyriausybės intencijos 2020 m. biudžetui, ir kažkoks miražas 2025-iesiems. Kai po prezidento rinkimų Vyriausybė persiformavo ir atsirado kiti prioritetai, apskritai dingo bet koks planas kada nors tą strategiją Seime svarstyti, nes, matyt, jau buvo gėda net artimo laikotarpio pažadų nevykdyti", – sako Audito komiteto pirmininkė konservatorė Ingrida Šimonytė.

Tad patarimas tiems, kurie nepatenkinti didžiausio valstybėje darbdavio – valstybės ir savivaldybių – mokama alga: ir toliau organizuokite kuo įspūdingesnius piketus, nes algas viešajame sektoriuje galėtų padidinti struktūrinės reformos, tačiau jų nėra, tad belieka stumti valdžią į kampą.

Profesijų algų hierarchija

(proc. šalies vidutinio atlyginimo 2025 m.)

* Gydytojai – 300

* Slaugytojai – 150

* Dėstytojai, mokslo darbuotojai, tyrėjai – 150

* Mokytojai – 130

* Socialiniai darbuotojai – 120

* Kultūros ir meno darbuotojai – arti 100

Šaltinis: Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategiją projektas

Praėjusią savaitę protestų buvo ne tik kad kasdien, bet net po kelis per vieną dieną. Sostinės gatvėmis vieną dieną rieda traktoriai, kitą – vilkikų laidotuvių procesija su visais atributais – gedulingomis melodijomis ir vainikais, bet šalia piketavo ir kardinaliai priešingą, nei vilkikų vilkstinei vadovaujantys vežikai, nuomonę turintys vairuotojai. Dar šalia tų dviejų protestų nemokamą diplomą buvo galima gauti aukštųjų mokyklų protesto akcijoje, o sekančią dieną jau vyko įspėjamasis mokytojų streikas, prie kurio prisijungė ir aukštųjų mokyklų profsąjungos. Protestams kyla ir kitų sektorių darbuotojai. O neseniai piketuota ir dėl mokesčių, atminimo lentų ir gatvių pavadinimų, paminklo Lukiškių aikštėje, pjaunamų medžių, vaiko teisių apsaugos tarnybų paimto iš tėvų paimto vaiko ir t.t.

Ką rodo toks neregėtas protestų suintensyvėjimas, aiškinamės su filosofu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi dr. Gintautu Mažeikiu.

Jis ne tik teoriškai analizuoja protestų kultūrą, bet ir pats dalyvavo daugelyje protestų akcijų: nuo studentų pasipriešinimo perstatyti su garsiuoju poetu Sergejumi Jeseninu susijusį viešbutį Sankt Peterburge, po to Sąjūdžio, Liaudies fronto mitingų Baltijos šalyse, barikadų Kijevo Maidane iki viešųjų erdvių gynimo Šiauliuose, Kaune, Vilniuje.

Demokratijai to reikia

– Ar dabartinė valdžia beviltiškesnė nei ankstesnės, ar kad labiau subrendo visuomenės pilietiškumas, sustiprėjo profsąjungos, jei kasdien – po protesto akciją ar net kelias?

– Nepervertinčiau praėjusios savaitės protesto akcijų svarbos – jos įspėjamosios, mažytės. Vis dėlto lyginant pernai ir šių metų procesus galima sakyti, kad protestų kultūra bręsta, plečiasi dalyvaujamoji demokratija, kai visuomenės grupės išsako savo norus, ieško derybinių būdų spręsti problemas, spaudžia valdžią tai daryti. Tad šios savaitės protestai – veikiau visuomenės raidos rezultatas, nei kad Vyriausybė taip smarkiai nusigyveno. Manau, esant ir kitai Vyriausybei vyktų panašūs protestai, tik gal jos reakcija būtų kita.

– Ar protestai – efektyviausia forma spręsti problemas?

– Santykinai efektyvi. Bet protestai – tik vienas iš visuomenės savireguliacijos principų, kuris negali būti dominuojantis, nes vien mitingais ir riaušėmis visuomenės nesutvarkysi. Tačiau ir priešingai – jų nebuvimas sudarytų valdininkų nebaudžiamumo pojūtį.

Lietuvoje yra labai daug partijų, tačiau problema, kad didžiosios – konservatoriai, socialdemokratai, liberalai – ne visada moka reaguoti ir dirbti su protestuojančiomis grupėmis, o mažiausios yra suinteresuotos politinės situacijos bangavimu, stengiasi pasinaudoti kokiu įvykiu. Tačiau tokie kaip Garliavos ir panašūs spontaniški protestai, anaiptol nesukuria geresnės padėties visuomenėje. Tai taip pat yra visuomenės savireguliacijos problema.

– Sakoma, streiko naudą politikai gaudo. Politikai tuoj prisistato ar mokytojų streike, ar pikete dėl iš tėvų paimto vaiko.

– Itin dažnai tai bandymas gaudyti populiarumo vėją. Pavyzdžiui, partijos retai prisideda prie protestų dėl medžių kirtimo miestuose, bet jei į juos susirenka menininkų būrys, žiūrėk, tuoj prisistatys ir koks kurios partijos aktyvistas, nė piršto nepajudinęs ginant žalumą, bet norintis surinkti grietinėlę nuo protesto paviršiaus.

Pats esu dalyvavęs ne vienoje protesto akcijoje. Kai ateina koks politikas, viena vertus žiūrime skeptiškai, bet ir jo nevarome. Jei mūsų tikslas – pasiekti protesto rezultatą, ir politikai gali mums padėti.

Protestai – tik vienas iš visuomenės savireguliacijos principų, kuris negali būti dominuojantis, nes vien mitingais ir riaušėmis visuomenės nesutvarkysi.

Minios idėjos

– Kai valdžią spiečia į kampą vienos socialinės grupės, ar nenukenčia kitos?

– Žinoma, kad laimi aktyviausieji. Bet ir iš pasyviųjų juk neatimama balsavimo teisė, jie gali išreikšti savo nuomonę palaikydami vieną ar kitą partiją. Be to, protestuotojai nėra visiškai vieningi, viena protesto grupė gali neigti kitą, kaip kad šią savaitę vilkikų vairuotojai ir jų darbdaviai. Taip visuomenėje formuojasi daugialypis jėgų balansas. Bet Lietuvoje jo kol kas anaiptol dar nėra, nes pati protestų kultūra niekaip negali išlipti iš savo vystyklų.

Antra, Vyriausybei, ministerijoms reikia išmokti derėtis. Grupės žmonių nuomonė būna gana paviršutiniška, nes joje žmonės mąsto skirtingai ir suformuluoti idėjas gana sunku, todėl ministerijos nebūtinai turi aklai klausyti protestuojančiųjų.

– Ar protestuose dažnai deklaruojamas viešasis interesas – visada viešasis, o ne asmeninis, pavyzdžiui, nenoras, kad šalia tavo namų ką nors statytų?

– Suprantama, kad miestas nori plėstis, bet kai imama tankinti – įstatomas dar vienas namas kieme, tai pablogina sąlygas visame mikrorajone ir ekologine prasme, ir užkemšant kelius. Negalima neatsižvelgti į žmonių, gyvenančių tame rajone interesą, žinoma, egoistinį. Bet, kita vertus, savivaldybės, kuri ketina ten ką statyti, darbuotojai, kurie mano, kad tai – jų žemė, giliai klysta. Tai visuomenės reikalas, dėl kurio reikia tartis.

– Bet kaip susitarti, jei visiems gerai vis tiek nebus? Kad ir dėl paminklo sostinės Lukiškių aikštėje. Atsiklausta visuomenės nuomonės, specialistai priėmė sprendimus, bet protestai nesiliauja. Kas čia gali būti arbitras?

– Piliečiai gali organizuotis į įvairias grupes ir jos gali tarpusavyje konkuruoti. Būna, kad protestuotojai nesivadovauja nei statistika, nei faktais, o klausosi gandų ir jų vedami protestuoja, todėl kritinė reakcija neabejotinai svarbi – neužgniaužiant protestuotojų balso, bet kaip atsvara, visuomenės apsauga nuo neracionalių minios idėjų. Tai svarbu ir todėl, kad tam tikros politinės ar finansinės grupuotės gali manipuliuoti žmonių nuomone ir siekti savo interesų. Todėl, kaip minėjau, Vyriausybei, ministerijoms, savivaldybėms svarbu išmokti diskutuoti su protestuotojais, bet nebūtinai su jais sutikti. O žiniasklaidai reiktų nesiekti pigaus populiarumo, kuris greitai išsisklaido.

Bet pasisakyti prieš protestuojančią minią nėra lengva. Atsimenu, kaip Garliavos istorijos metu daugeliui intelektualų buvo sunku pasakyti, kad tai, ką jūs darote, yra beveik beprotybė.

O dėl Lukiškių aikštės: menas – subjektyvus, tai skonio, pažiūrų reikalas. Kol tokia didelė visuomenės konfrontacija, geriau jokių paminklų ten nestatyti.

– Ar teisingai žiniasklaida kaltinama, kad eskaluoja protestus? Pavyzdžiui, daugiau dėmesio skyrė grąžinant Neringą Venckienę į Lietuvą nei biudžeto projektui.

– Žiniasklaidos problema, kad pats žurnalistas vargu ar lįs į biudžeto gilumas, čia reikia tyrimo, laiko, energijos, o tai brangus dalykas. Bet Venckienės atvejis guli ant paviršiaus. "Like’ų" – paviršinių džiaugsmų kultūra lemia, kad Venckienės istorija, neturinti absoliučiai jokios reikšmės Lietuvos tolesnei raidai, užėmė pirmą vietą, o kas iš tiesų labai svarbu, kas sukelia ir protestus, atsiduria anapus diskusijos ribų.

Senosios profsąjungos išdavė

– Kaip vertinti, kad daugelyje mitingų – tie patys žmonės, ta pačia ranka parašyti plakatai? Kartais įtarinėjama, kad tai kažkieno ranka, kuri nori sukelti neramumus.

– Pasaulyje egzistuoja toks reiškinys kaip samdomi palaikytojai. Bet yra ir žmonių, kuriems niekas nemoka, bet jie turi pomėgį vaikščioti į mitingus, pilna keistuolių, kuriems tai tiesiog ekscentriška saviraiška. Tai protesto vidinės savireguliacijos, disciplinos, apsaugos nuo provokacijų reikalas, kurį akcijos organizatoriai turi spręsti.

Taip, kartais įsivaizduojama, kad už protesto matyti mistinė Kremliaus ranka. Tačiau jei remsimės tyrimais ir konkrečiais faktais, paaiškės, kad tokia konspiracija sukuriame šimtus kartų daugiau, nei nuveikia mūsų įsivaizduojami priešai.

– Ar profsąjungos jau atgyvena, jei protestams rengti steigiasi nauji dariniai, kaip kad Medikų sąjūdis ir kiti?

– Senosios profesinės sąjungos buvo orientuotos į valdžią, dešimtis kartų išdavė savo kolegas – kai reikėjo ginti jų teises, palaikydavo darbdavius ar ministerijas. Daugelis darbuotojų labai skaudžiai nusivylę profsąjungomis kaip nomenklatūrine grupe. Bet per pastaruosius penkerius šešerius metus gimsta naujos ar atgimsta senosios profsąjungos, kurios vadovaujasi solidarumo principu. Tai nelengva, turint omeny, kad streiko metu gali būti nemokami atlyginimai, tad turi būti sukauptas šalpos fondas, profsąjungoms gali tekti ginti savo narius teismuose, o tai didelės išlaidos. Tad žmonės, mokėdami tam tikrą įnašą, turi būti tikri, kad profsąjungos savo veikla jų nenuvils.

Šou – svarbu

– Kaip protestų kultūrą veikia socialiniai tinklai? Juk siekiant rezonanso dabar jau nebūtina eiti į gatves, galima tai padaryti virtualiai.

– Labai stipriai keičia. Sparčiau greitėja protestuotojų mobilizacija, o ministerijos ar savivaldybių administracijos gali kur kas efektyviau reaguoti į nusiskundimus, užmegzti pokalbį. Tačiau didesnių miestų savivaldybės sugeba dalyvauti socialiniuose tinkluose, reaguoti į informaciją, vesti diskusijas, o mažesnių dažnai visai nereaguoja, ir taip dar blogina situaciją, mažina savo patrauklumą.

– Lietuva išgarsėjo kaip Dainuojančios revoliucijos valstybė. Pastaraisiais dešimtmečiais protestai, išskyrus riaušes prie Seimo 2009-aisiais, pakankamai taikūs. Ar mes taikesni už kitus, ar akcijos gerai organizuojamos?

– Tai lemia pakankamas aukštas kultūros ir civilizacijos lygis. Be to, turime išskirtinę savybę, būdingą Baltijos šalims, ypač Lietuvai – interneto integravimąsi į visuomenę, kas padeda vykdyti platesnę protesto sklaidą ir diskusiją. Šis bendravimas internetu gana efektyvus ir sudaro galimybę sumažinti riaušių, neprognozuojamų saviraiškos būdų apraiškų.

Be to, pamažu bręsta protestų kultūra. Juk protesto akcijos tikslas nėra išeiti į gatvę ir mėtyti akmenis, o suformuluoti reikalavimus, priversti atsakingas institucijas vesti derybas, siekti savo tikslo bendradarbiaujant su solidariomis grupėmis, užtikrinti discipliną protesto akcijoje, kad provokatoriai savo veiksmais jos nesugriautų.

– O mokytojai, lipantys pro Švietimo ir mokslo ministerijos langą? Ar neperžengta riba užimant valstybės instituciją?

– Tai buvo ministerijos ir Vyriausybės nebendradarbiavimo efektas, visiško neatsakingumo ženklas – nesiderėti, bet ir patiems neprižiūrėti savo ministerijos.

Valstybės institucijos užėmimas? Bet tai nėra ta vieta, į kurią kažkas turi privačios nuosavybės teisę. Ta ministerija ir yra mokytojų ministerija. Svarbu, kad jie užtikrino tvarką, apsaugojo ministeriją nuo provokacijų, vagysčių ar padegimo.

– Lietuviškiems protestams formos įmantrumu iki nuogakrūčių "Femen" toli, bet išradingumui irgi nėra ribų: šią savaitę – ir vilkikų laidotuvių procesija, ir rektorius dalino nemokamus aukštojo mokslo diplomus. Ar teatrališkumas protestams svarbu?

– Protestuotojai kviečiami susilaikyti nuo smurto ir nepažeidinėti įstatymų, o kad būtų labiau matomi, pritrauktų dėmesį ir taip galėtų išsakyti savo nuomonę, patariama daryti spaudimą būtent meninėmis priemonėmis.

Protestuoja vis dažniau

– Ar Lietuvoje dažniausiai protestuoja tos pačios interesų grupės kaip ir kitose šalyse?

– Dabar esu Varšuvoje, ir čia streikuoja mokytojai. Kiek būnu Europoje, visur matau protestuotojus. Bet protestų mastu, solidarumo gilumu, derybų aštrumu Lietuva gerokai atsilieka nuo kitų kraštų.

Pasaulyje protestuoja labai įvairios žmonių grupės, nebūtinai organizuotos profesinių sąjungų – gali susiburti grupės, kurios nepatenkintos kokia įstatymų pataisa, feministinių ar seksualinių mažumų atstovai. Vyriausybė ir žurnalistai gali gąsdinti, kad tai sukels bangas visuomenėje, ir tai gali atsitikti, jei valdžios institucijos nesiderės.

– Kodėl taip skirtingai vertinama dabar bene žymiausia pasaulyje protestuotoja Greta Thunberg – mokinukė iš Švedijos, dėl protesto akcijų net metusi mokyklą? Vieni siūlė jai skirti Nobelio premiją, kiti kritikuoja, kad tik totalitariniams režimams būdinga naudotis vaikais.

– Taip, tai radikalus judėjimas prieš globalinį atšilimą, kaltinant pasaulio vyriausybes nesiimant atsakingų veiksmų. Iš dalies naudodamasi mokslininkų surinktais duomenimis, Greta pateikia apokaliptinius vaizdus vos ne apie gyvybės Žemėje pabaigą, o tada ji nebemato prasmės mokytis, nes pasaulis ir taip sugrius. Tame yra mažai kritinio mąstymo, bet labai daug entuziazmo. Žiūrėdami į ją, kaip į apokaliptinį mesiją, galėtume vertinti labai neigiamai. Bet kai kas, ką ji nuveikė, turi daug svarbos – ji sugebėjo įgyvendinti projektą, kad penktadieniais daugelio mokyklų mokiniai dalyvauja ekologinėse akcijose ir taip išjudino visą švietimo situaciją ne tik Švedijoje, bet ir kitose šalyse, skatindama daugiau dėmesio skirti ekologijai, jaunimą būti pilietiškai ir ekologiškai atsakingais. Tai įdomus reiškinys, kuris po truputį skverbiasi ir į Lietuvą.

– Pasaulyje protesto akcijų gausėja ar tik labiau apie jas informuojama?

– Jų daugėja. To priežastis – vis geresnės komunikacijos priemonės, stipresnė socialinių tinklų įtaka. Bet jos dažnai tampa smulkesnės, labiau tikslinės.

Protesto akcijų tik daugės, jos taps stipresnės, ne tokios, kaip šią savaitę – tik įspėjamosios, skatinančios ministerijas krūptelėti, bet nelabai išsigąsti, labiau įdomios tik žiniasklaidai. Tai tik bandymai kažką veikti, maži lietaus lašeliai prieš didesnę audrą. Bus žymiai didesnės protesto akcijos, turint omeny, kad protestuojantys žmonės mokosi.

– Ar tai teigiamas visuomenės raidos bruožas?

– Protestai nėra savaime teigiamas dalykas, jei visuomenė ir politikai į tai nesugeba tinkamai reaguoti. Jei bus deramasi ir bus pusiausvyra, tada taip.

Nedidelės demonstracijos buvo surengtos prie Vyriausybės, Prezidentūros ir Norvegijos ambasados Lietuvoje.

Prie šių institucijų vidurdienį susirinkę žmonės įrengė palapines, laikė plakatus, vadinančius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą „šeimos žudikais“.

„Norime, kad mūsų valdžia atkreiptų dėmesį pagrinde į tai, kas Lietuvoje vyksta vaiko teisių apsaugos tarnybos darbu“, – žurnalistams prie Prezidentūros sakė piketus surengusios organizacijos „Vardan šeimos“ pirmininkė Edita Morkūnienė.

„Paimti vaiką iš šeimos yra paprastesnis kelias nei dirbti su šeima“, – pridūrė ji.

Pikete prie Vyriausybės dalyvavęs „Vardan šeimos“ tarybos narys Darius Trečiakauskas pareiškė, kad vaikų atiminėjimas yra tapęs verslu.

„Tai yra ne milijonai, tai yra milijardai pinigų šito verslo palaikymui ir vystymui“, – sakė jis.

Protestuotojai pastaruosius rezonansinius vaikų paėmimo atvejus Lietuvoje sieja su pernai liepą įsigaliojusia vaiko teisių apsaugos pertvarka.

Piketų dayviai taip pat ragino valstybę pasirūpinti Norvegijoje gyvenančiomis šeimomis, iš kurių buvo paimti vaikai.

Organizacija „Vardan šeimos“ vienija apie 300 žmonių, nurodė sąjungos pirmininkė.

„Prieš valdiškus LRT debatus žurnalistams ir piliečiams pateiksiu pagrindines politines nuostatas tos dienos debatų klausimu ir sudarysiu galimybę užduoti klausimus“, - rašo prezidento posto siekiantis filosofas.

Kartu A. Juozaitis užsiminė, kad dar du mitingus prie LRT ketina organizuoti gegužės 8 ir 10 dienomis.

„Tiek piketą tiek ir mitingą ketiname rengti spaudos konferencijos formatu“, - pažymi A. Juozaitis.

Kandidatas į prezidentus A. Juozaitis teigia, kad LRT televizijos debatuose nebedalyvaus, nes, tikina jis, LRT kur kas daugiau dėmesio skiria prezidentinių reitingų lyderiams.

Tiek piketą tiek ir mitingą ketiname rengti spaudos konferencijos formatu.

Jis taip pat tvirtina, kad LRT yra politinės korupcijos židinys, o jo pasitraukimas iš debatų rodo jo, kaip kandidato, nesitaikstymą su neteisingumu bei korupcija.

LRT atmeta A. Juozaičio metamus kaltinimus. Tačiau nacionaliniam transliuotojui pareiškus, kad svarsto dėl A. Juozaičio kaltinimų kreiptis į teismą, kandidatas teigia, jog įrodymų savo pozicijai įrodyti teisme jis tikrai ras.

Kaip ELTA jau skelbė, pastarąjį ketvirtadienį LRT vykusiuose kandidatų į prezidentus debatuose A. Juozaitis tiesioginės transliacijos metu demonstratyviai pasitraukė iš prezidento posto siekiančių kandidatų diskusijos teisėsaugos tematika. Pasak jo, pagrindinė to priežastis - LRT korupcija. Filosofas skundėsi, kad ne visiems kandidatams skiriamas vienodas dėmesys eteryje.

Anot profsąjungų atstovų, Policijos departamentas vienašališkai rengiasi pakeisti pareigūnų darbo organizavimą.

Policijos departamentas jau nuo liepos 1 d. planuoja įvesti suminę darbo laiko apskaitą visos Lietuvos policijos komisariatuose. Vitalijus Jagminas, VA ITĮPS pirmininkas sako, kad departamento bandymai įvesti suminę darbo apskaitą tėra vadovybės bandymai išvengti teisingo apmokėjimo už pareigūnų darbą.

„Galiu drąsiai teigti, kad tokiomis priemonėmis departamentas siekia policijoje įteisinti vergovę. Norima nemokėti policininkams už darbą savaitgaliais ir poilsio dienomis. Visi panašūs pokyčių planai, visų pirma, turėtų būti derinami su bendruomene, tačiau socialinis dialogas policijoje – seniai užmirštas dalykas. Todėl mums nelieka nieko kito, kaip surengti įspėjamąją protesto akciją“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime aiškina V. Jagminas.