Praėjusią savaitę protestų buvo ne tik kad kasdien, bet net po kelis per vieną dieną. Sostinės gatvėmis vieną dieną rieda traktoriai, kitą – vilkikų laidotuvių procesija su visais atributais – gedulingomis melodijomis ir vainikais, bet šalia piketavo ir kardinaliai priešingą, nei vilkikų vilkstinei vadovaujantys vežikai, nuomonę turintys vairuotojai. Dar šalia tų dviejų protestų nemokamą diplomą buvo galima gauti aukštųjų mokyklų protesto akcijoje, o sekančią dieną jau vyko įspėjamasis mokytojų streikas, prie kurio prisijungė ir aukštųjų mokyklų profsąjungos. Protestams kyla ir kitų sektorių darbuotojai. O neseniai piketuota ir dėl mokesčių, atminimo lentų ir gatvių pavadinimų, paminklo Lukiškių aikštėje, pjaunamų medžių, vaiko teisių apsaugos tarnybų paimto iš tėvų paimto vaiko ir t.t.
Ką rodo toks neregėtas protestų suintensyvėjimas, aiškinamės su filosofu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi dr. Gintautu Mažeikiu.
Jis ne tik teoriškai analizuoja protestų kultūrą, bet ir pats dalyvavo daugelyje protestų akcijų: nuo studentų pasipriešinimo perstatyti su garsiuoju poetu Sergejumi Jeseninu susijusį viešbutį Sankt Peterburge, po to Sąjūdžio, Liaudies fronto mitingų Baltijos šalyse, barikadų Kijevo Maidane iki viešųjų erdvių gynimo Šiauliuose, Kaune, Vilniuje.
Demokratijai to reikia
– Ar dabartinė valdžia beviltiškesnė nei ankstesnės, ar kad labiau subrendo visuomenės pilietiškumas, sustiprėjo profsąjungos, jei kasdien – po protesto akciją ar net kelias?
– Nepervertinčiau praėjusios savaitės protesto akcijų svarbos – jos įspėjamosios, mažytės. Vis dėlto lyginant pernai ir šių metų procesus galima sakyti, kad protestų kultūra bręsta, plečiasi dalyvaujamoji demokratija, kai visuomenės grupės išsako savo norus, ieško derybinių būdų spręsti problemas, spaudžia valdžią tai daryti. Tad šios savaitės protestai – veikiau visuomenės raidos rezultatas, nei kad Vyriausybė taip smarkiai nusigyveno. Manau, esant ir kitai Vyriausybei vyktų panašūs protestai, tik gal jos reakcija būtų kita.
– Ar protestai – efektyviausia forma spręsti problemas?
– Santykinai efektyvi. Bet protestai – tik vienas iš visuomenės savireguliacijos principų, kuris negali būti dominuojantis, nes vien mitingais ir riaušėmis visuomenės nesutvarkysi. Tačiau ir priešingai – jų nebuvimas sudarytų valdininkų nebaudžiamumo pojūtį.
Lietuvoje yra labai daug partijų, tačiau problema, kad didžiosios – konservatoriai, socialdemokratai, liberalai – ne visada moka reaguoti ir dirbti su protestuojančiomis grupėmis, o mažiausios yra suinteresuotos politinės situacijos bangavimu, stengiasi pasinaudoti kokiu įvykiu. Tačiau tokie kaip Garliavos ir panašūs spontaniški protestai, anaiptol nesukuria geresnės padėties visuomenėje. Tai taip pat yra visuomenės savireguliacijos problema.
– Sakoma, streiko naudą politikai gaudo. Politikai tuoj prisistato ar mokytojų streike, ar pikete dėl iš tėvų paimto vaiko.
– Itin dažnai tai bandymas gaudyti populiarumo vėją. Pavyzdžiui, partijos retai prisideda prie protestų dėl medžių kirtimo miestuose, bet jei į juos susirenka menininkų būrys, žiūrėk, tuoj prisistatys ir koks kurios partijos aktyvistas, nė piršto nepajudinęs ginant žalumą, bet norintis surinkti grietinėlę nuo protesto paviršiaus.
Pats esu dalyvavęs ne vienoje protesto akcijoje. Kai ateina koks politikas, viena vertus žiūrime skeptiškai, bet ir jo nevarome. Jei mūsų tikslas – pasiekti protesto rezultatą, ir politikai gali mums padėti.
Protestai – tik vienas iš visuomenės savireguliacijos principų, kuris negali būti dominuojantis, nes vien mitingais ir riaušėmis visuomenės nesutvarkysi.
Minios idėjos
– Kai valdžią spiečia į kampą vienos socialinės grupės, ar nenukenčia kitos?
– Žinoma, kad laimi aktyviausieji. Bet ir iš pasyviųjų juk neatimama balsavimo teisė, jie gali išreikšti savo nuomonę palaikydami vieną ar kitą partiją. Be to, protestuotojai nėra visiškai vieningi, viena protesto grupė gali neigti kitą, kaip kad šią savaitę vilkikų vairuotojai ir jų darbdaviai. Taip visuomenėje formuojasi daugialypis jėgų balansas. Bet Lietuvoje jo kol kas anaiptol dar nėra, nes pati protestų kultūra niekaip negali išlipti iš savo vystyklų.
Antra, Vyriausybei, ministerijoms reikia išmokti derėtis. Grupės žmonių nuomonė būna gana paviršutiniška, nes joje žmonės mąsto skirtingai ir suformuluoti idėjas gana sunku, todėl ministerijos nebūtinai turi aklai klausyti protestuojančiųjų.
– Ar protestuose dažnai deklaruojamas viešasis interesas – visada viešasis, o ne asmeninis, pavyzdžiui, nenoras, kad šalia tavo namų ką nors statytų?
– Suprantama, kad miestas nori plėstis, bet kai imama tankinti – įstatomas dar vienas namas kieme, tai pablogina sąlygas visame mikrorajone ir ekologine prasme, ir užkemšant kelius. Negalima neatsižvelgti į žmonių, gyvenančių tame rajone interesą, žinoma, egoistinį. Bet, kita vertus, savivaldybės, kuri ketina ten ką statyti, darbuotojai, kurie mano, kad tai – jų žemė, giliai klysta. Tai visuomenės reikalas, dėl kurio reikia tartis.
– Bet kaip susitarti, jei visiems gerai vis tiek nebus? Kad ir dėl paminklo sostinės Lukiškių aikštėje. Atsiklausta visuomenės nuomonės, specialistai priėmė sprendimus, bet protestai nesiliauja. Kas čia gali būti arbitras?
– Piliečiai gali organizuotis į įvairias grupes ir jos gali tarpusavyje konkuruoti. Būna, kad protestuotojai nesivadovauja nei statistika, nei faktais, o klausosi gandų ir jų vedami protestuoja, todėl kritinė reakcija neabejotinai svarbi – neužgniaužiant protestuotojų balso, bet kaip atsvara, visuomenės apsauga nuo neracionalių minios idėjų. Tai svarbu ir todėl, kad tam tikros politinės ar finansinės grupuotės gali manipuliuoti žmonių nuomone ir siekti savo interesų. Todėl, kaip minėjau, Vyriausybei, ministerijoms, savivaldybėms svarbu išmokti diskutuoti su protestuotojais, bet nebūtinai su jais sutikti. O žiniasklaidai reiktų nesiekti pigaus populiarumo, kuris greitai išsisklaido.
Bet pasisakyti prieš protestuojančią minią nėra lengva. Atsimenu, kaip Garliavos istorijos metu daugeliui intelektualų buvo sunku pasakyti, kad tai, ką jūs darote, yra beveik beprotybė.
O dėl Lukiškių aikštės: menas – subjektyvus, tai skonio, pažiūrų reikalas. Kol tokia didelė visuomenės konfrontacija, geriau jokių paminklų ten nestatyti.
– Ar teisingai žiniasklaida kaltinama, kad eskaluoja protestus? Pavyzdžiui, daugiau dėmesio skyrė grąžinant Neringą Venckienę į Lietuvą nei biudžeto projektui.
– Žiniasklaidos problema, kad pats žurnalistas vargu ar lįs į biudžeto gilumas, čia reikia tyrimo, laiko, energijos, o tai brangus dalykas. Bet Venckienės atvejis guli ant paviršiaus. "Like’ų" – paviršinių džiaugsmų kultūra lemia, kad Venckienės istorija, neturinti absoliučiai jokios reikšmės Lietuvos tolesnei raidai, užėmė pirmą vietą, o kas iš tiesų labai svarbu, kas sukelia ir protestus, atsiduria anapus diskusijos ribų.
Senosios profsąjungos išdavė
– Kaip vertinti, kad daugelyje mitingų – tie patys žmonės, ta pačia ranka parašyti plakatai? Kartais įtarinėjama, kad tai kažkieno ranka, kuri nori sukelti neramumus.
– Pasaulyje egzistuoja toks reiškinys kaip samdomi palaikytojai. Bet yra ir žmonių, kuriems niekas nemoka, bet jie turi pomėgį vaikščioti į mitingus, pilna keistuolių, kuriems tai tiesiog ekscentriška saviraiška. Tai protesto vidinės savireguliacijos, disciplinos, apsaugos nuo provokacijų reikalas, kurį akcijos organizatoriai turi spręsti.
Taip, kartais įsivaizduojama, kad už protesto matyti mistinė Kremliaus ranka. Tačiau jei remsimės tyrimais ir konkrečiais faktais, paaiškės, kad tokia konspiracija sukuriame šimtus kartų daugiau, nei nuveikia mūsų įsivaizduojami priešai.
– Ar profsąjungos jau atgyvena, jei protestams rengti steigiasi nauji dariniai, kaip kad Medikų sąjūdis ir kiti?
– Senosios profesinės sąjungos buvo orientuotos į valdžią, dešimtis kartų išdavė savo kolegas – kai reikėjo ginti jų teises, palaikydavo darbdavius ar ministerijas. Daugelis darbuotojų labai skaudžiai nusivylę profsąjungomis kaip nomenklatūrine grupe. Bet per pastaruosius penkerius šešerius metus gimsta naujos ar atgimsta senosios profsąjungos, kurios vadovaujasi solidarumo principu. Tai nelengva, turint omeny, kad streiko metu gali būti nemokami atlyginimai, tad turi būti sukauptas šalpos fondas, profsąjungoms gali tekti ginti savo narius teismuose, o tai didelės išlaidos. Tad žmonės, mokėdami tam tikrą įnašą, turi būti tikri, kad profsąjungos savo veikla jų nenuvils.
Šou – svarbu
– Kaip protestų kultūrą veikia socialiniai tinklai? Juk siekiant rezonanso dabar jau nebūtina eiti į gatves, galima tai padaryti virtualiai.
– Labai stipriai keičia. Sparčiau greitėja protestuotojų mobilizacija, o ministerijos ar savivaldybių administracijos gali kur kas efektyviau reaguoti į nusiskundimus, užmegzti pokalbį. Tačiau didesnių miestų savivaldybės sugeba dalyvauti socialiniuose tinkluose, reaguoti į informaciją, vesti diskusijas, o mažesnių dažnai visai nereaguoja, ir taip dar blogina situaciją, mažina savo patrauklumą.
– Lietuva išgarsėjo kaip Dainuojančios revoliucijos valstybė. Pastaraisiais dešimtmečiais protestai, išskyrus riaušes prie Seimo 2009-aisiais, pakankamai taikūs. Ar mes taikesni už kitus, ar akcijos gerai organizuojamos?
– Tai lemia pakankamas aukštas kultūros ir civilizacijos lygis. Be to, turime išskirtinę savybę, būdingą Baltijos šalims, ypač Lietuvai – interneto integravimąsi į visuomenę, kas padeda vykdyti platesnę protesto sklaidą ir diskusiją. Šis bendravimas internetu gana efektyvus ir sudaro galimybę sumažinti riaušių, neprognozuojamų saviraiškos būdų apraiškų.
Be to, pamažu bręsta protestų kultūra. Juk protesto akcijos tikslas nėra išeiti į gatvę ir mėtyti akmenis, o suformuluoti reikalavimus, priversti atsakingas institucijas vesti derybas, siekti savo tikslo bendradarbiaujant su solidariomis grupėmis, užtikrinti discipliną protesto akcijoje, kad provokatoriai savo veiksmais jos nesugriautų.
– O mokytojai, lipantys pro Švietimo ir mokslo ministerijos langą? Ar neperžengta riba užimant valstybės instituciją?
– Tai buvo ministerijos ir Vyriausybės nebendradarbiavimo efektas, visiško neatsakingumo ženklas – nesiderėti, bet ir patiems neprižiūrėti savo ministerijos.
Valstybės institucijos užėmimas? Bet tai nėra ta vieta, į kurią kažkas turi privačios nuosavybės teisę. Ta ministerija ir yra mokytojų ministerija. Svarbu, kad jie užtikrino tvarką, apsaugojo ministeriją nuo provokacijų, vagysčių ar padegimo.
– Lietuviškiems protestams formos įmantrumu iki nuogakrūčių "Femen" toli, bet išradingumui irgi nėra ribų: šią savaitę – ir vilkikų laidotuvių procesija, ir rektorius dalino nemokamus aukštojo mokslo diplomus. Ar teatrališkumas protestams svarbu?
– Protestuotojai kviečiami susilaikyti nuo smurto ir nepažeidinėti įstatymų, o kad būtų labiau matomi, pritrauktų dėmesį ir taip galėtų išsakyti savo nuomonę, patariama daryti spaudimą būtent meninėmis priemonėmis.
Protestuoja vis dažniau
– Ar Lietuvoje dažniausiai protestuoja tos pačios interesų grupės kaip ir kitose šalyse?
– Dabar esu Varšuvoje, ir čia streikuoja mokytojai. Kiek būnu Europoje, visur matau protestuotojus. Bet protestų mastu, solidarumo gilumu, derybų aštrumu Lietuva gerokai atsilieka nuo kitų kraštų.
Pasaulyje protestuoja labai įvairios žmonių grupės, nebūtinai organizuotos profesinių sąjungų – gali susiburti grupės, kurios nepatenkintos kokia įstatymų pataisa, feministinių ar seksualinių mažumų atstovai. Vyriausybė ir žurnalistai gali gąsdinti, kad tai sukels bangas visuomenėje, ir tai gali atsitikti, jei valdžios institucijos nesiderės.
– Kodėl taip skirtingai vertinama dabar bene žymiausia pasaulyje protestuotoja Greta Thunberg – mokinukė iš Švedijos, dėl protesto akcijų net metusi mokyklą? Vieni siūlė jai skirti Nobelio premiją, kiti kritikuoja, kad tik totalitariniams režimams būdinga naudotis vaikais.
– Taip, tai radikalus judėjimas prieš globalinį atšilimą, kaltinant pasaulio vyriausybes nesiimant atsakingų veiksmų. Iš dalies naudodamasi mokslininkų surinktais duomenimis, Greta pateikia apokaliptinius vaizdus vos ne apie gyvybės Žemėje pabaigą, o tada ji nebemato prasmės mokytis, nes pasaulis ir taip sugrius. Tame yra mažai kritinio mąstymo, bet labai daug entuziazmo. Žiūrėdami į ją, kaip į apokaliptinį mesiją, galėtume vertinti labai neigiamai. Bet kai kas, ką ji nuveikė, turi daug svarbos – ji sugebėjo įgyvendinti projektą, kad penktadieniais daugelio mokyklų mokiniai dalyvauja ekologinėse akcijose ir taip išjudino visą švietimo situaciją ne tik Švedijoje, bet ir kitose šalyse, skatindama daugiau dėmesio skirti ekologijai, jaunimą būti pilietiškai ir ekologiškai atsakingais. Tai įdomus reiškinys, kuris po truputį skverbiasi ir į Lietuvą.
– Pasaulyje protesto akcijų gausėja ar tik labiau apie jas informuojama?
– Jų daugėja. To priežastis – vis geresnės komunikacijos priemonės, stipresnė socialinių tinklų įtaka. Bet jos dažnai tampa smulkesnės, labiau tikslinės.
Protesto akcijų tik daugės, jos taps stipresnės, ne tokios, kaip šią savaitę – tik įspėjamosios, skatinančios ministerijas krūptelėti, bet nelabai išsigąsti, labiau įdomios tik žiniasklaidai. Tai tik bandymai kažką veikti, maži lietaus lašeliai prieš didesnę audrą. Bus žymiai didesnės protesto akcijos, turint omeny, kad protestuojantys žmonės mokosi.
– Ar tai teigiamas visuomenės raidos bruožas?
– Protestai nėra savaime teigiamas dalykas, jei visuomenė ir politikai į tai nesugeba tinkamai reaguoti. Jei bus deramasi ir bus pusiausvyra, tada taip.
