Karaliaučiuje gimusi menininkė yra baigusi M. Maliutino meno mokyklos Tapybos ir pedagogikos fakultetą Ivanove (Rusija). Nuo 2008 m. Lietuvoje gyvenanti dailininkė yra surengusi apie 30 personalinių parodų, toliau aktyviai kuria, dalyvauja pleneruose, rengia personalines parodas.

Kamerinėje dešimties paveikslų parodoje kiekvienas kūrinys pasitinka ryškiais pavasariškais motyvais. Iš pirmo žvilgsnio darbai pasižymi jausminga ir moteriška tapybos linija, tačiau, pažvelgus giliau, kiekviename kūrinyje atsiskleidžia unikali ir savita nuotaika, kuri glumina, džiugina ar suteikia paslapties, kalba apie vidinį pasaulį, dažnai užgožtas arba neatpažintas emocijas. Autorė paveiksluose užkoduoja akimirkas, kurių nepastebime, tačiau jos yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Drobėse gausu faktūros, kokybiško, talentingo spalvų derinimo, figūratyvumo. Autorė pakeičia kompoziciją, išardo nusistovėjusius tapybos kanonus ir juose vaizduoja nežemiškas būtybes, kurios mūsų pasąmonėje asimiliuojasi su mūsų pačių gyvenimu, išgyventais momentais, pamatinėmis vertybėmis.

Autorė paveiksluose užkoduoja akimirkas, kurių nepastebime, tačiau jos yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

N. Janekina kuria savitu tapybos stiliumi. Pasitelkdama spalvą ir faktūrą, ji skverbiasi į kūrinio esmę, siekia parodyti tai, ko nemato kiti. Kūriniuose galima įžvelgti poetinį požiūrį į abstrakčią figūros kompoziciją, kuri yra tiesioginė nuoroda į akivaizdų moterišką pradą. Ekspozicijoje plati vaizdinių įvairovė: jausmingų ir viliojančių, ironiškų ir kasdienių akimirkų, kurias pastebi ir kuriomis gyvena moterys.

Moterį dailininkė mato išties ypatingai. Jos kūryboje jaučiamas gilus žvilgsnis tiesiai į moters prigimtį, emocijas ir vidinį pasaulį. Kiekvienas darbas – tarsi žemėlapis, naujai perteikiantis jausmus ir būsenas. Autorės portretai ypač dekoratyvūs, pasižymintys stipria vidine jėga ir nuotaikų kaita.

Ankstesnėse parodose autorė minėjo, kad parodos koncepciją galima būtų apibūdinti taip: ne moteris kaip tapybos objektas, o tapyba – kaip priemonė ir būdas pažinti moterį.

Keistos formos, griežti kontūrai, spalvinių dėmių kontrastai užkoduoja vis kitokį, su niekuo nesupainiojamą moters gyvenimo momentą. Dailininkė savo kūryboje fiksuoja įvairias būsenas, emocijas, patirtis, artimas ir jungiančias bendrystei daugelį moterų. Tai trumpų akimirkų ir amžinųjų vertybių pynė, kuri drobėse skleidžiasi kaip pavasario vėjai.

Kas? N. Janekinos paroda „Pavasari vėjai“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki balandžio 11 d.

Kontekstai

Portreto žanras tapyboje suklestėjo baroko laikotarpiu. Darbuose dailininkai tolo nuo portretuojamojo idealizavimo ir stengėsi jį vaizduoti kuo tikroviškiau.

Naujos – realizmo – tendencijos šio žanro kūriniuose atsirado XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu į portreto žanro lauką vienas pirmųjų žengė prancūzų fotografas Nadaras, portretinėje fotografijoje akcentavęs psichologinius portretuojamojo bruožus. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje, tačiau paskatino dailininkus ieškoti naujų vizualinės raiškos formų.

XX a. viduryje portreto žanras tapyboje tarsi atgimė. Fotografijoje jis taip pat keitėsi. XX a. 2–4 dešimtmečiais fotografas Augustas Sanderis, 5–6 dešimtmečiais Richardas Avedonas, Diane Arbus pradėjo kurti atvirus, įtaigius socialinius portretus.

Dešimtmečiu vėliau JAV išpopuliarėjo tapybą ir fotografiją sujungęs fotorealizmas. Šiandien portreto žanras yra labai įvairus, stebinantis, laužantis įprastas šio žanro taisykles ir – vis dar aktualus.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis.

 

Apsinuoginimas

Prie portreto aktualumo reikšmingai prisideda socialiniuose tinkluose populiarios asmenukės. Priešingai nei tapyti portretai, jos yra (pa)daromos, o ne kuriamos, todėl jų tiražai dideli, o kokybė (tiek vertinant techninę, tiek idėjinę puses) kelia abejonių. Tačiau į jas pažiūrėti įdomu. Ypač kai koncentruojamasi į antraplanius dalykus, detales, esančias, pavyzdžiui, fone.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis, kurias pateikiant pritrūksta subtilumo. Asmenukėse taip pat atspindimos save fotografuojančio asmens nuotaikos – nuo ašarų iki (ne)natūralaus juoko. Iš tiesų, žvelgiant į konkretaus žmogaus asmenukę galima apie jį pasakyti labai daug. Per daug. Todėl tiek emocinio, tiek kūniško socialinių tinklų vartotojų apsinuoginimo galėtų būti mažiau.

Užrašai

Vis dėlto absoliutinti nereikėtų – ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

Tapytoja Laura Slavinskaitė parodoje eksponuojamame prieš ketverius metus pradėtame ir iki šiol tęsiamame portretų cikle „Užrašai“ įdėmiai pažvelgia į socialinių tinklų vartotojų taip mėgstamas asmenukes ir jas interpretuoja kurdama šeimos narių, draugų, kolegų, atsitiktinai sutiktųjų portretus.

Priešingai nei asmenukės, kiekvienas tapytojos kurtas portretas yra kitoks: skiriasi komponavimo būdas (menininkė nevengia netradicinių kompozicijų, kai nukertama viršutinė ar apatinė veido dalis), nuotaika (vieni portretuojamieji – mąslūs, kiti žvelgia tiesiai į juos tapančią menininkę, dar kiti pagauti darant judesį), šviesos ir šešėlio dinamika (kai kuriuose portretuose šviesa ir šešėlis ant veido kuria dekoratyvius raštus, kituose šviesa užleidžia vietą beveik visą portretuojamojo veidą uždengiančiam šešėliui).

Kūrinius jungia atpažįstamas L. Slavinskaitės tapybos stilius ir vienodas formatas, atkartojantis socialiniams tinklams būdingą nuotraukų pateikimo ekrane estetiką.

Menininkė nevengia netikėtumų, kritikuoja socialinius tinklus, atitrūkdama nuo jiems būdingos estetikos ir kūrinių eksponavimu pabrėždama kiekvieno portretuojamojo unikalumą, charakterį, dvasinę būseną.

Ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

 

Po dešimties metų

Socialinių tinklų tema įdomi ir menininkei Jūratei Kluonei. Kurdama portretus ji, kaip priemone, pasinaudojo feisbuku ir sukūrė tapybos darbų ciklą „Facebook’o draugai“, kuriame, kaip pati sako, perteikia švelniai ironišką žvilgsnį į šiandienos herojus.

Cikle – karantino laikotarpiu tapyti bendramokslių iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto portretai. Paskelbus karantiną feisbukas tapo priemone, suteikusia menininkei galimybę matyti bendramokslius, kadangi gyvi susitikimai buvo draudžiami.

Portretuose tapytoja atskleidžia, kaip per dešimtmetį pasikeitė tie žmonės, su kuriais studijų laikotarpiu leido nemažai laiko, o dabar draugystė palaikoma tik socialiniame tinkle. J. Kluonė ieškojo nuotraukų, kuriomis jie prisistato asmeniniuose profiliuose. Įdomu buvo tai, kad ne visi kelia savo portretus, todėl tapytojai teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas, kad atrastų fotografijas, į kurias žiūrėdama galėtų tapyti.

Tapant iš nuotraukų J. Kluonei pavyko išvengti tiesioginio jose regimo vaizdo citavimo. Darbuose nėra portretinėms nuotraukoms būdingo sustingimo ar oficialumo. Fotografijose portretuojamasis lieka statiškame dabarties momentu, o laikas tapytame portrete dažnai yra nenuspėjamas. J. Kluonės kurti bendramokslių portretai, kuriuose realistiškai ištapytos detalės derinamos su lengvais potėpiais ir eskiziško piešinio estetika, yra įtaigūs, gyvybingi, dinamiški.

Personažas

Veidas – tarsi veidrodis. Apie žmogų jis gali pasakyti daug. Raimonda Kielaitė, meno lauke prisistatanti kaip Mone Kielė, paveiksluose jam skiria visą savo dėmesį. Atrodo, kad menininkės drobėse nepakaktų vietos niekam kitam, tik portretui. Kiekvienas kūriniuose regimas veidas ryškus spalvinėmis dėmėmis, jų kontrastais, energingais potėpiais. Portretai traukia žvilgsnį. Jį norisi užlaikyti ir žiūrėti portretuojamajam tiesiai į akis, stengiantis įspėti mintis.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. Žmogus turi skirtingas puses. Vienas jų rodo, kitas – slepia. Tai ypač pastebima socialinių tinklų vartotojų profiliuose. Menininkės paveiksluose, man regis, paslapčių nėra. Tik nuo žiūrovo priklauso, kokią istoriją jis perskaitys tapytame veide.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. 

Dedikacija

Pasakojamos istorijos reikšmė yra labai svarbi „lūžio kartos“ tapytojos, pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kurtuose vienu ryškiausių Holokausto aukų simboliu tapusios Anos Frank portretuose. Kaip parodos anotacijoje teigia dr. Stanislovas Mostauskis, žvelgiant į tapytojos kūrinius užtenka konstatuoti, kad jie turi galią.

Intymią atmosferą tarp žiūrovo ir paveikslų motyvo sukuria drobių mastelis ir jų estetika, primenanti senas fotografijas. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų“, – viename dienoraščio įraše rašė Ana Frank. Citatą apie popierių būtų galima perfrazuoti į: „Drobė atlaiko daugiau nei žmogus.“

Žiūrint į E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinius reikia įveikti kylančią baimę prisiminti žiaurią, nesuvokiamą, slegiančią trumpo Anos Frank gyvenimo istoriją. Jos užmiršti negalima. Nes istorija yra linkusi kartotis.

Menininkių kurti portretai – labai skirtingi. Keliantys žiūrovo susidomėjimą, skatinantys susimąstyti, žadinantys emocijas ir dovanojantys asmeninių patirčių. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad portreto žanras yra nemarus.

Paroda eksponuojama iki kovo 31 d.

Vasario 18–19 dienomis Nacionalinė dailės galerija (NDG) kviečia pasinaudoti paskutine proga pamatyti D. Žiūros parodą „Portretai“. Parodoje pristatomi keturi unikalūs per pastaruosius du dešimtmečius autoriaus sukurti darbai, kviečiantys permąstyti portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada akivaizdų, ryšį su istorija ir geopolitika. Tai nuo 2001 metų tęsiama serija „Gustoniai“, nuo 2005 metų plėtojama serija „Portretai“, 2015 metais sukurta ir autobiografinėmis detalėmis paremta instaliacija „Monumentas utopijai“ bei nuo 2018 metų atnaujinama interaktyvi instaliacija „Videostudija“, kurioje kiekvienas parodos lankytojas gali nusifilmuoti videoportrete.

Artėjant parodos uždarymui, NDG parengė specialią svetingojo savaitgalio renginių programą:

1) Vasario 18–19 dienomis bilietas į NDG kainuos tik vieną eurą;

2) Vasario 18 dieną, šeštadienį, ir vasario 19 dieną, sekmadienį, 12 val. vyks ekskursijos po parodą su NDG gidais;

3) Vasario 19 dieną, sekmadienį, 13 val. – dokumentinio filmo „Gustoniai Gustoniuose“ seansas su filmo autoriaus įžanga, o po jo – ekskursija po parodą su pačiu menininku.

2019 metais sukurtame filme „Gustoniai Gustoniuose“ dokumentuojamas 2018 metais vykęs festivalis „Gustonių meno dienos“ – pirmasis kultūros festivalis Gustoniuose, kurį organizavo D. Žiūra. Pagrindiniu šio renginio akcentu tapo videoportretų serijos „Gustoniai“ pristatymas šio kaimo gyventojams – videoportretų projekto dalyviams.

Gustoniai – tai Pasvalio rajone ant dešiniojo Mūšos kranto įsikūręs kaimas, kuriame filmo režisierius praleido vaikystę. Pagal šį kaimą pavadinta ir D. Žiūros nuo 2001 metų kuriama kaimo gyventojų videoportretų serija. Kas trejus metus menininkas sukuria visų tuo metu kaime gyvenančių žmonių individualius 60 sekundžių trukmės videoportretus. Šiais metais pristatyta jau aštunta šios serijos dalis. Jas visas galima pamatyti šioje parodoje.

Ekskursijos  ir filmo  seansas – nemokami, be registracijos. Ekskursijos vyks lietuvių kalba. Filmas bus rodomas NDG auditorijoje. Trukmė – 1.16 val.

Paroda NDG veikia iki vasario 19 dienos.

Po ketverių Obamas ignoravusio ankstesnio prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) valdymo metų jie pagaliau pristatė savo portretus, kabėsiančius Baltuosiuose rūmuose greta ankstesnių JAV pirmųjų porų atvaizdų.

Garsūs sveikinimo šūksniai pasigirdo sausakimšoje Rytų salėje, kai Obamos pakėlė paveikslus dengusius mėlynus audeklus.

B. Obamą, pirmąjį juodaodį šalies prezidentą, menininkas Robertas McCurdy (Robertas Makerdis) pavaizdavo žvelgiantį tiesiai, rankas laikantį tamsaus kostiumo, sudarančio kontrastą baltam fonui, kišenėse, šešėlio iš dalies dengiamu veidu.

Sharon Sprung (Šeron Sprang) nutapytame Michelle portrete buvusi pirmoji ponia pavaizduota vilkinti žydra suknia, sėdinti ant raudonos sofos.

B. Obama pajuokavo, kad laikydamasis savo preciziškumo ir griežtų linijų R. McCurdy „atsisakė bent kiek užmaskuoti“ jo žilus plaukus, bet pridūrė, kad stiliaus aiškumas atsvėrė tendenciją dažnai „retušuoti“ prezidentus, suteikiant jiems „mitinį statusą, ypač kai būni pasitraukęs ir žmonės būna užmiršę visa, ko nemėgo“.

Sveikinimo šūksniai taip pat aidėjo per renginį pradėjusią prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) kalbą, ir – dar garsiau – ant pakylos užlipus Obamoms.

M. Obama leidosi į aiškiai politinę teritoriją, kai įtaigiai pagerbė JAV demokratiją ir pažėrė menkai užmaskuotos kritikos D. Trumpui.

„Tokios tradicijos svarbios“, – sakė ji ir tradiciją Baltuosiuose rūmuose iškabinti buvusių pirmųjų porų portretus pavadino deglo perdavimo vienų administracijų kitoms – net jei jų politika skiriasi – dalimi.

„Rengiame inauguraciją, kad užtikrintume taikų valdžios perdavimą“, – sakė M. Obama, kandžiai primindama D. Trumpo atsisakymą 2020-aisiais pripažinti savo pralaimėjimą J. Bidenui, trukdymą ateinančiai vyriausybei ir atsisakymą pakviesti Obamas pristatyti oficialių savo portretų.

Auditorija nuščiuvusi klausėsi M. Obamai pasakojant, jog jos vaikystėje niekam neateidavo į galvą, kad tokia juodaodė Čikagos mergaitė galėtų atsidurti „šalia Jacqueline Kennedy (Žaklin Kenedi)" ar kitų garsių pirmųjų ponių – vien baltųjų.

„Pernelyg dažnai šioje šalyje žmonės mano, jog turėtų kažkaip konkrečiai atrodyti ar tam tikru būdu veikti, kad prisitaikytų“, – sakė ji.

„Tai, ką matome, primena, jog visiems yra vietos šioje šalyje... [kur] mudviejų [atvaizdai] gali atsidurti ant sienos garsiausiu pasaulyje adresu“, – kalbėjo M. Obama.

„Mūsų demokratija daug stipresnė už mūsų skirtumus“, – pabrėžė ji.

„Mes jus mylim“, – sušuko vienas vyras auditorijoje, sukeldamas naują sveikinimo šūksnių bangą.

Panieka

Buvusių prezidentų ir pirmųjų ponių portretai paprastai iškabinami Baltųjų rūmų vestibiuliuose ir koridoriuose po vėlesnių administracijų surengtų ceremonijų. Pavyzdžiui, demokratas B. Obama priėmė respublikoną George'ą W. Bushą (Džordžą V. Bušą) ir jo žmoną Laurą Bush (Lorą Buš) per jų portretų pristatymą 2012 metais.

Tačiau D. Trumpas atsisakė pakviesti Obamas, abiem lyderiams neslepiant paniekos vienas kitam po šoką sukėlusios respublikono pergalės 2016 metų rinkimuose.

Normų nepaisantis D. Trumpas, kaip pranešama, net nurodęs nukabinti ir į sandėlį nunešti Didžiajame fojė kabėjusius G. W. Busho ir jo pirmtako Billo Clintono (Bilo Klintono) portretus.

Tačiau buvusios pirmosios ponios Hillary Clinton (Hilari Klinton), kurią D. Trumpas įveikė prezidento rinkimuose, portretas buvo matomas viename koridoriuje per jo audringą kadenciją 2017–2021 metais.

Dėl D. Trumpo J. Bideno administracija sako negalinti pati viena nuspręsti, ar turėtų būti iškabintas jo portretas ir kada tai galėtų būti padaryta. Net nėra aišku, ar D. Trumpas, šiuo metu turintis didelių teisinių bėdų dėl jo rezidencijoje Floridoje surastų itin slaptų dokumentų iš Baltųjų rūmų, buvo užsakęs oficialų portretą.

Abipusės pagyros

J. Bidenas, kuris dvi B. Obamos kadencijas dirbo jo viceprezidentu, gyrė savo buvusį bosą ir prisiminė, kaip jie atėjo į valdžią po 2008 metų finansų krizės.

„Mes juo pasitikėjome, visi jūs, esantys šioje salėje. Mes tikėjome ir kliovėmės juo. Aš vis dar [juo] tikiu ir kliaujuosi“, – sakė J. Bidenas.

B. Obama neliko skolingas ir pasakė J. Bidenui: „Man dar labiau pasisekė – turėjau galimybę aštuonerius metus ištisą parą dirbti su žmogumi, tapusiu tikru partneriu ir tikru draugu.“

„Joe, dabar Amerikai pasisekė, kad ji kaip prezidentą turi tave“, – pridūrė jis.

Kalbėdamas apie savo iškilimą į aukščiausią šalies postą po pergalės prieš D. Trumpą 2020 metais, J. Bidenas sakė, kad niekas negalėjo jo parengti geriau nei darbas drauge su B. Obama.

Anot menotyrininkės, „nuo pat portreto atsiradimo renesanso laikotarpiu iki XX a. vidurio tiek Europoje, tiek JAV, o sykiu – ir Lietuvoje konkrečių žmonių atvaizdai  retai kada pasitraukdavo iš dailininkų dėmesio orbitų. Interesas portretui sumenko tik apie XX a. vidurį, kylant dekoratyvios nefigūrinės, abstrakčios kompozicijos bangai.  XX a. šeštame – septintame dešimtmečiais  Lietuvoje  portretistų buvo ne taip jau daug. Jų tarpe minėtini Marija Cvirkienė, Sofija Veiverytė, Bronė Mingilaitė-Uogintienė, Antanas Gudaitis, Augustinas Savickas,  Vladas Karatajus ir keletas kitų.  Prie jų priskirtinas ir Jonas Švažas, kurio kūrybinio kelio pradžioje portretas užėmė ženklią vietą, kaip ir kiti dailininko kūriniai bylodamas apie polinkį į subendrintą, natūralizmo vengiančią formą bei naujų plastinių raiškos būdų paieškas. Palyginti nedidelį Lietuvos kūrėjų dėmesį portretui lėmė ne vien bendros europinės tapybos, su kuriomis J. Švažas buvo susipažinęs, linkmės, bet ir paties žanro ypatumai. Portretuojamas žmogus paprastai tikisi paveiksle išvysti save „gražų“, o  dailininko ir modelio grožio sampratos neretai skiriasi. Nuolaidžiaudamas užsakovui, tapytojas gali prarasti savo stilių, jau nekalbant apie pamintus estetinius įsitikinimus, ir tokių pavyzdžių, kai kūrėjams tekdavo apsispręsti, renkantis meninę sąžinę ar pelningą užsakymą, meno istorijoje apstu. Matyt, todėl J. Švažas modeliais neretai rinkosi savo artimuosius, draugus, bičiulius inteligentus už idealizuotą, dailų atvaizdą labiau vertinusius tapybinės kalbos unikalumą. Netenka abejoti, kad pats nuolaidžiausias, jokiems meniniams sumanymams neprieštaraujantis modelis yra pats kūrėjas. Gal todėl  J. Švažo autoportretų yra ne vienas.

Prancūzų kalboje portrait reiškia ištraukimą, išviešinimą, iškėlimą aikštėn. Tam, kad  vidinė asmens būklė būtų įvaizdinta, išviešinta, ją reikia gerai jausti ir pažinti. Tad kas jau kas, bet kūrėjas savo jausenas žino geriausiai ir lengviausiai jas gali prilyginti įsivaizduojamoms kitų asmenų būsenoms, taip bylodamas apie savo santykį su aplinka ar su laikmečio aktualijomis. Vis dėlto J. Švažas, tapydamas kitų žmonių portretus, vidines modelių būkles, asmenybės savybes stengėsi apeiti. Psichologinės žmonių charakteristikos akivaizdžiai nebuvo dailininko uždavinys.  Dominuojantis šio žanro J. Švažo kūrinių dėmuo yra bendra viso paveikslo nuotaika, drauge priskirtina ir paveiksle esantiems žmonėms, kurią tapytojas formavo labai įvairias ir kaskart naujais būdais.

Parodoje eksponuojami kūriniai tėra tik dalis J. Švažo sukurtų portretų. Tačiau visi devyniolika kūrinių papildo įprastą peizažinį klasiko kūrybos vaizdą, atskleisdami turtingą dailininko meninių sprendimų panoramą ir drauge liudydami tikram kūrėjui būdingą išradingumą` bei didžiulį kūrybingumo potencialą“.

Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugpjūčio 25 d.

„Pradėkime nuo to, kad man jis nepatinka“, – pabrėžė menininkas.

Vis dėlto trumpą barzdą nešiojantis, skvarbių juodų akių I. Markusas pridūrė, jog žavisi šia dabar jau „tragiška figūra“.

Jo studijos šiauriniame Haifos uostamiestyje sienas ir grindis dengia buvusio Amerikos prezidento portretai.

Kai milijardierius iškėlė savo kandidatūrą 2016 metų prezidento rinkimuose, I. Markusas „negalėjo tuo patikėti“. Vėliau, kai D. Trumpas buvo išrinktas, menininkas pasibaisėjo tuo, kaip šis respublikonas „elgiasi su žmonėmis ir mažumomis“.

Tačiau I. Markusas negalėjo atplėšti akių nuo žmogaus „oranžiniu veidu ir geltonais plaukais“, kurio atvaizdai ir lakoniškos kalbos daugiau kaip ketverius metus tvindė televizijas ir socialinę žiniasklaidą.

Po pirmo, paskubomis I. Markuso nupiešto D. Trumpo portreto atsirado dar maždaug 120 aliejiniais dažais atliktų darbų ant drobės ir medžio.

Juose vaizduojamas vyras deformuotu veidu, bet akimirksniu atpažįstamu siluetu.

„Tragiška“ mūza

„Pirmieji paveikslai buvo daug spalvingesni ir greičiau nutapyti“, – sakė I. Markusas, kuris studijavo meno mokyklose savo gimtosiose JAV ir Izraelyje, kur gyvena dabar.

Tačiau, pasak dailininko, po D. Trumpo pralaimėjimo demokratui Joe Bidenui (Džo Baidenui) ir po sausio 6-osios incidento, kai dabar jau buvusio prezidento šalininkai siautėjo JAV Kongrese, ši figūra tapo „graudesnė“.

„Dabar man atrodo, kad jis yra tarsi kokia tragiška figūra, – sakė I. Markusas. – Jis tapo sudėtingu asmeniu, o ne atvaizdu, ne simboliu.“

„Po pralaimėjimo jis laikosi kitaip“, tai perteikia, kad „jis yra žmogiškoji būtybė ir supranta, kad kažkas pasikeitė“.

„Anksčiau man tikrai atrodė, kad jis mano esąs dievas“, – pridūrė I. Markusas.

Portretų seriją jis pavadino „Mokinys“ (The Apprentice) – pagal realybės televizijos šou, nemenkai prisidėjusį prie D. Trumpo populiarumo.

Pasak I. Markuso, vieną šių darbų įsigijo amerikietis, norėjęs priminimo, „kaip žemai“ gali pulti JAV politika.

„Kad tapyčiau, man nereikia dramos, – sakė dailininkas. – Man nereikia karo, meilės... Man reikia kelionės.“

O D. Trumpo piešimas „buvo įdomi kelionė“, pridūrė jis.

Vadinamųjų portretų eitynių dalyviai nešė oficialius 41 metų E. Macrono portretus, kurie per kelis pastaruosius mėnesius buvo nukabinti įvairių šalies miestų rotušėse.   

Eitynes, per kurias buvo reikalaujama veiksmingiau kovoti su klimato kaita ir užtikrinti didesnį socialinį teisingumą, organizavo aplinkosaugos aktyvistų judėjimas „ANV COP 21“, taip pat baskų organizacijos „Alternatiba“ ir „Bizi!“. Protesto akcijos dalyviai šūkiais ragino „nuversti Macroną“. 

„Vienas, du, trys laipsniai – tai nusikaltimas žmoniškumui!“ – taip pat skandavo demonstrantai, žygiuodami siauromis Bajonos gatvėmis.  

Bajona yra netoli Bjarico kurorto, kur vyksta G-7 valstybių lyderių susitikimas.

„Laikome jį apvertę žemyn galva, kad parodytume, jog jo politika neprotinga“, – sakė judėjimo „Bizi!“ aktyvistas, prisistatęs Mathieu (Matjė) vardu.

Kiti demonstrantai taip pat nešė portretus, įsuktus į laikraštinį popierių, ant kurio prancūzų, ispanų, baskų ir anglų kalbomis buvo parašyta: „Klimatas, socialinis teisingumas: kur E. Macronas?“

„Portreto nukabinimas yra pilietinio nepaklusnumo veiksmas; tai laikoma vagyste“ kai kur Prancūzijoje, sakė kitas demonstrantas, prisistatęs Abramo vardu.    

Šeštadienį, kai prasidėjo G-7 viršūnių susitikimas, daugiau nei 9 tūkst. žmonių dalyvavo taikiose protesto eitynėse, kurių dalyviai ėjo Prancūziją ir Ispaniją jungiančiu tiltu. Šį dalyvių skaičių nurodė policija. Tuo metu akcijos organizatoriai skelbia, kad eitynėse dalyvavo 15 tūkst. protestuotojų.  

Visgi vėliau šeštadienį atmosfera įkaito, ir policijai Bajonoje teko panaudoti ašarines dujas bei vandens patranką, kad sutrukdytų šimtams protestuotojų, skandavusių prieš kapitalizmą nukreiptus šūkius, pasiekti miesto centrą.   

Iki šeštadienio vakaro buvo sulaikyti 68 žmonės, 38 iš jų buvo uždaryti į areštines, nurodė pareigūnai. Vėliau vienas šaltinis informavo, kad sekmadienį vakare už grotų tebebuvo apie 30 žmonių.    

Sekmadienį pareigūnai pranešė sulaikę 19 žmonių, iš kurių 17-a buvo uždaryti į areštines. 

Kelios žmogaus teisių organizacijos, tarp jų „Amnesty International“, pareiškė protestą dėl jų „stebėtojų“ sulaikymo. „Amnesty International“ pranešė, kad policija netoli Bjarico esančiame Bidare sulaikė du jos stebėtojus.

Antikapitalistai, aplinkosaugos aktyvistai ir kiti globalizacijos priešininkai nuo praėjusio pirmadienio rengia demonstracijas netoli G-7 forumo vietos esančiame Handajaus miestelyje šalia Ispanijos sienos. Čia rimtesnių smurto proveržių pavyko išvengti.    

Bjaricas yra turistų mėgstamas kurortas, kuris tokiu metu paprastai būna sausakimšas. Tačiau dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) ir kitų pasaulio lyderių trijų dienų derybų kurortas buvo uždarytas.    

Būgštaujant dėl galimų radikalių antikapitalistų, anarchistų ir antivyriausybinio „geltonųjų liemenių“ judėjimo aktyvistų neramumų, saugumui renginio metu užtikrinti buvo dislokuota daugiau kaip 13 tūkst. policininkų ir žandarų. 

G. Nausėdos komunikacijos grupė BNS informavo, kad pageidaujančios juos gauti valstybinės įstaigos gali kreiptis dėl portretų atsiėmimo.

Lietuvos įstatymai šalies vadovų portretų kabinimo nereglamentuoja, tai daroma dėl susiklosčiusios tradicijos.

„Respublikos Prezidentas pritaria nusistovėjusiai tradicijai ir jos laikosi“, – teigiama atsakyme.

Prezidento kanceliarija iš viso užsakė 3,2 tūkst. portretų.

G. Nausėda prezidento pareigas pradėjo eiti praėjusią savaitę.

Pamatęs savo portretą, kurį nutapė dailininkas Kehindė Wiley'is, geriausiai žinomas savo senųjų meistrų stiliaus portretais, vaizduojančiais afroamerikiečius, buvęs JAV prezidentas B. Obama pakomentavo, kad jis - „gana stilingas“.

„Oho!“, - pamačiusi savo portretą, kurį nutapė juodaodė menininkė Amy Sherald, savo darbuose nagrinėjanti socialinio teisingumo temą, šūktelėjo M. Obama.

B. Obama gyrė A. Sherald darbą, juokaudamas, kad jai pavyko užfiksuoti jo žmonos „karštumą“.

Jis pridūrė, kad K. Wiley'io „užduotis buvo ne tokia palanki, nes jo objektas buvo ne toks patrauklus. Ne toks stilingas“.

M. Obama taip pat negailėjo pagyrų A. Sherald darbui.

„Galvoju apie juodaodes mergaites, kurios ateis ir pamatys kažką, kas atrodo kaip jos ir kabo ant šios didžios Amerikos institucijos sienos“, - sakė buvusi JAV pirmoji ponia.

„Ir žinau, kokią įtaką tai turės jų gyvenimams, - pridūrė ji, - nes pati buvau viena iš tų mergaičių.„

K. Wiley'is ryškių spalvų paveiksle B. Obamą pavaizdavo sėdintį sode, o A. Sherald buvusią pirmąją šalies ponią įamžino prigesintais tonais vienspalviame fone.