Scenos karalienė

Teatras nuo ryto buvo pilnas jos kolegų ir talento gerbėjų. Jie dalijosi prisiminimais, reiškė užuojautą primadonos artimiesiems.

„Kaip sunku tokią dieną“, – atsiduso solistės dukra aktorė Aurelija Tamulytė. „Tai buvo žmogus angelas. Be proto paprasta, be proto šiltas kuklus žmogus. Nežinau kuklesnio žmogaus“, – pasakojo apie tai, kokia mama buvo kasdieniniame gyvenime.

Didžiulis kontrastas su tuo, kokia D. Dirginčiūtė-Tamulienė būdavo teatre. „Scenoje ji būdavo karalienė. Šiai dienai Lietuvoje nežinau nieko panašaus. Tokio aristokratizmo, kaip mokėdavo transformuotis. Tai prigimtinė charizma, sielos aristoratija“, – apibūdino dukra.

A. Tamulytė vardijo, kad iš mamos paveldėjo užsispyrimą, perėmė jos pagarbą teatrui, atsidavimą profesijai. „Ji kiekvieną mano spektaklį stebėdavo iš jaudulio šlapiais delnais. Ką patardavo? Būdavo tik vienas prašymas: susikaupti, netarškėti scenoje, neišsibarstyti, gylio, gylio, santykis su žiūrovu“, – kalbėjo aktorė, nuo vaikystės daug laiko leisdavusi teatre. Mama vesdavosi į repeticijas. Visur kartu.

Atsidavusi teatrui

Teatro direktorius Benjaminas Želvys atkreipė dėmesį, kad „Danutę visi vadino primadona, bet šis žodis neatspindi visos jos elegancijos, žavesio, asmenybės, charakterio, talento“. „Ji buvo tikra operetės žvaigždė. Tiesiog karaliavo scenoje. Vargu bau, ar kažkas galėjo jai prilygti. Ji tiesiog įsiveržė į teatro repertuarą. Vaidino ir operose, ir miuzikluose. Bet operetėje absoliučiai atsiskleidė. Balso faktūra, elgesys scenoje – ji buvo žvaigždė. Primadona. Ją lydėjo kolegų ir žiūrovų pagarba“, – sakė B. Želvys.

Teatro vadovas pasidalijo, kad iš D. Dirginčiūtės-Tamulytės ir jos kartos labai daug ko mokėsi. „Atėję po akademijų, konservatorijų nemokėjome laikyti pirštinių, nemokėjome atsisėsti su fraku. Mūsų to niekas nemokė. Mokyti ėmėsi jos karta. Jie su mumis dalijosi sceninėmis paslaptimis, kurias mes dabar perduodame jaunajai kartai. Kai tokie žmonės išeina – didelis graudulys“, – neslėpė B. Želvys.

Nepaisant užburiančios savo charizmos ir talento D. Dirginčiūtė-Tamulytė dar ir daug dirbdavo. „Buvo labai darbšti. Naujas spektaklis, naujos repeticijos, o ji jau  pasiruošusi, muzikinę medžiagą žino. Visa buvo atsidavusi teatrui. Tai nebuvo darbas, tai buvo tarnystė. Tarnavo žiūrovui, menui, muzikai“, – teigė teatro vadovas.

Jis minėjo, kad yra subrandinta idėja, kaip įprasminti primadonos atminimą. Tačiau kol kas dar nenorėjo atskleisti planų.

Įspūdingi vaidmenys

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre D. Dirginčiūtė dirbo 1966–2008 metais, sukūrė daugiau nei penkiasdešimt vaidmenų operetėse, operose bei miuzikluose. Jai ne kartą atiteko pagrindiniai ir sudėtingi vaidmenys.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Už kūrybinę veiklą ir sukurtus vaidmenis Danutė 1980, 1985, 1986, 1990 m. pagerbta Lietuvos kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais.

2007 m. D. Dirginčiūtei-Tamulienei suteiktas tais pačiais metais įsteigtas Kauno valstybinio muzikinio teatro apdovanojimas – auksinis Garbės ženklas; 2007 m. ji pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už antro plano moters vaidmenį – Kunigaikštienę Kudenštain I. Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“.

Regimanto Zakšensko nuotr.

2009 m. D. Dirginčiūtei įteiktas LDK Gedimino ordino medalis, o 2012 m. – Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2017 m. D. Dirginčiūtei įteiktas Kauno teatralų apdovanojimas Padėkos „Fortūna“.

– Kalbamės pilką, žemo dangaus prislėgtą dieną – tokią įprastą dabartinėmis žiemomis. O ar pasakojo jūsų mama, kokia diena buvo tuomet, kai išvydote pasaulį?

– Na, žiemos tada buvo kitokios – su saulėje spindinčiu sniegu, baltomis pusnimis. Dabar – tamsuma, bet nieko tokio. Gamtoje ir gyvenime reikia visko – ir spindulių, ir tamsumos. Pro viską, žmogau, praeini. Praeisime ir pro šias žiemos, pandemijos sutemas.

– Betgi karantinas atėmė iš jūsų galimybę smagiai atšvęsti jubiliejinį gimtadienį – tarp ilgamečių kolegų, artimųjų.

– Tai kad aš jau tiek tų jubiliejų esu atšventusi!.. Nuo 50-mečio visi – įspūdingi, su koncertais, spektakliais, iškilmėmis. Tai buvo labai gražus laikas. Nuostabus kolektyvas, gyvenome tarsi viena šeima. Ir 80-metį teatro scenoje paminėjau. Mano garbei paskyrė spektaklį – Friedricho von Flotowo operą "Marta", teko malonumas sudainuoti savo mėgstamiausią Martos partiją.

Mano turtas – šeima, spektakliai, susitikimai su daugybe nuostabių žmonių. Visa tai turėjau ir turiu, niekas negali atimti.

Dabar tik susitikimo su pačiais artimiausiais žmonėmis labai trūksta. Vilniuje gyvena sūnus Herkus su šeima – žmona Sigute Trimakaite ir anūke Adolfina. Švęsčiau Vilniuje, su sūnaus šeima, mano sesute Danute, pasikviesčiau klasės draugus. Jų jau mažai likę, gal trys. Visą gyvenimą palaikėme ryšius su bendraklasiais. Klasės susitikimai buvo šventas reikalas. Baigiau Pasvalio Petro Vileišio vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija). Puiki mokykla! Ten stovi skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas Petrui Vileišiui. Šiuo metu gyvenu Laisvės alėjoje, paminklas P.Vileišiui – greta. Taip visą gyvenimą jis ir lydi (juokiasi).

– Kaip leidžiate karantinines dienas? Labai liūdna?

– Neliūdna. Telefonu pasikalbu su sūnumi, marčia, anūke. Esu susikūrusi savo pasaulėlį. Turiu jaukų butą, savo dienos programą. Tai paskaitau, tai televiziją pažiūriu, tai muzikos paklausau. Dar kepu keksus. Mane vis Raimondas Baranauskas, kaip vadinu – mano vaikas iš teatro, aplanko, prie durų lauknešėlį palieka. O aš jam savo kepinių perduodu. Ir Kalėdoms iškepiau. Labai jo dvynės džiaugiasi.

Ilgiuosi susitikimų su šeima, kelionių į Vilnių, Palangą, kur turime jaukų kampelį. Bet manęs neslegia karantinas. Žinot, kai yra laiko pamąstyti, suvoki, kokių turtų turi. Mano turtas – šeima, spektakliai, susitikimai su daugybe nuostabių žmonių. Visa tai turėjau ir turiu, niekas negali atimti. Tiesa, laikas labai greitai eina, čia jau nieko nepadarysi. Negrįžtu mintimis į praeitį. Net ir spektaklių įrašų klausytis nemėgstu. Visą šventinį laikotarpį mėgavausi kalėdine muzika, klausiausi giesmių.

Norėčiau susitvarkyti nuotraukas – jų prisikaupė keturi didžiausi stalčiai. Įamžintos spektaklių, gastrolių, koncertinių kelionių, repeticijų, teatro švenčių, kasdienybės akimirkos – viskam sutvarkyti neužteks karantino (juokiasi). Štai dabar žiūriu į nuotraukas ant sienų. Čia – mano giminės, šeimos istorija.

– Pasidalykite ja. Žinau, kad giminės meno genai labai stiprūs.

Ilgiuosi susitikimų su šeima, kelionių į Vilnių, Palangą, kur turime jaukų kampelį. Bet manęs neslegia karantinas.

– Mano seneliai Juozas ir Stanislava Mikšiai buvo Peterburgo išeiviai. Senelis Peterburge buvo gaisrinės viršininkas, saugojo Ermitažą. 1918-aisiais jie grįžo į Lietuvą.

Nuotraukoje mano tėvelis, vyriausias sūnus Vladas Mikšys, stovi su balalaika. Muzikalus buvo nuo mažens. Jau keturiolikos ėjo vargonauti, vėliau baigė vargonininkų kursus pas Juozą Naujalį. Kai mūsų šeima kėlėsi iš miestelio į miestelį, visur vargoninkavo, steigė bažnytinius chorus. Ir mums gyvenant Vilniuje iki pat pensijos dirbo muzikos mokytoju. Tėvelio brolis Lionginas irgi muzikalus.

Mamytės linija – labai meniška. Visi penki broliai ir sesės talentų galybę turėjo: tapė, muzikavo, dainavo. Mano mamytę Oną Juozas Tallat-Kelpša kvietė dainuoti į teatro chorą.

Kai mudvi abi su sese Danute – ji ilgus metus dirbo Lietuvos radijo muzikos redaktore – prieš kokius šešerius metus surengėme giminės susitikimą, susirinko per 80 žmonių. Kokia graži šventė buvo! Daug muzikos, dainų, šviesių prisiminimų.

– Savo muzikinę biografiją vadinate išsipildžiusia svajone. Kada ji gimė? Ar lengvai tapo tikrove?

– Aš gyvenime gavau viską, ko norėjau. Mudvi su sese vaikystėje ne tik pianinu grojome, bet ir mokėjome daugybę dainų, arijų. Kai tėvelis dirbo Utenoje, Varniuose, į miestelius atvažiuodavo filharmonijos artistai. Tai mes ir nusiklausydavome. Tiesa, iš pradžių norėjau būti balerina, bet kai nukritusi nuo dviračio susižeidžiau, teko su šia svajone atsisveikinti.

Baigusi vidurinę įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, vėliau – į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Teko įveikti didžiulį konkursą. Iš 60-ies kandidatų patekome keturiese: Vacys Daunoras, Balys Urbonas, Henrikas Žaidys ir aš, vienintelė moteris. Greitai pas mus iš teatrinio fakulteto pervedė ir Anicetą Kunčių, mano būsimą vyrą. Vis tiek labai mažas kursas, tais laikais tokie buvo. Tačiau reikalavimai – labai dideli, dėstytojai mums skyrė daug dėmesio ir laiko, jautėme jų rūpestį ir šilumą. Mano specialybės dėstytoja buvo Aleksandra Staškevičiūtė, aš nuo pirmo kurso pas ją namuose lankydavausi.

Konservatorijoje prabėgę penkeri metai buvo tokia palaima! Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Petras Oleka, Elena Dirsienė – matėme ištisą plejadą garsenybių, mokėmės iš jų ne tik dainavimo, bet ir bendrauti, sceninės kultūros, gerų manierų.

– Kauno muzikinis, kuriame pradėjote dirbti išsyk po studijų,  1962-aisiais, – pirmas ir vienintelis jūsų teatras. Jame prabėgo visas kūrybinis gyvenimas – 55-eri metai. Kodėl Kaunas?

– Važiavau trumpam, o likau visam gyvenimui. Vilniuje daug stiprių operos solisčių jau buvo tvirtai įleidusios šaknis, Kaune buvo daugiau erdvės pasireikšti. Atėjau į teatrą su dideliu vokaliniu bagažu, tuometis vyriausiasis režisierius Rostislavas Andrejevas mane išsyk priėmė. Ir iškart teko dideli vaidmenys.

Taigi teatro bacila – užkrečianti. Domeikos, Janulevičiai, Tamuliai, mes, Kunčiai, – teatre daug šeimų buvo, visų vaikai palinko į menus.

Džilda "Rigolete", Margarita "Fauste", Siuzana "Figaro vedybose", Rozalinda "Šikšnosparnyje", Safi "Čigonų barone", Marijetė "Bajaderėje", Violeta "Silvoje", Chanuma "Piršlės išdaigose" – šio teatro scenoje sukūriau apie aštuoniasdešimt vaidmenų. Vien Straussas visas išdainuotas.

O kur dar koncertinė veikla... Pamenu, Veimare, Vokietijoje, giedojome Mozarto Mišias su berniukų choru "Varpelis", tai po to 15 minučių netilo plojimai. Tai toks džiaugsmas, tokios gyvenimo dovanos!

Darbo buvo nepaprastai daug. Norint tapti geru solistu, reikia labai daug pastangų. Mes taip ir dirbome – sunkiai. Tik baigiasi premjeriniai plojimai, iškart repetuojame naują spektaklį. Repeticijos prasidėdavo 9  ar 10 val. ryto, vakare – spektakliai. Jei nedainavome patys, eidavome žiūrėti ir klausytis kitų. Dabar, jei tik laisvi, visi stengiasi pabėgti iš teatro, o mes buvome įpratę viską žiūrėti, mokytis iš kolegų.

Žiūrovai kartais klaidingai mąsto, kad operetė – lengvas žanras. O juk operetės artistas turi mokėti viską – ir dainuoti, ir vaidinti, ir šokti. Mes net baleto pamokas lankėme. Labai sunku sujungti dainavimą ir judesį.

Šeima: po spektaklio „Paukščių pardavėjas“ – A.Mikšytė-Kunčienė, mažasis Herkus, A.Kunčius. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Kiekvienas darbas turi ne vien maloniąją pusę. Kas jus darbe labiausiai vargino, kėlė įtampą?

– Kai kurie spektakliai. Tiesiog vienos partijos buvo mielos, lengvai sudainuojamos, o dėl kitų reikėjo pavargti. Kai teatre pradėjome repetuoti operą vaikams "Gelbėkit, globuliečiai!", paėmiau klavyrą ir apsiverkiau – tokia sunki muzikinė medžiaga! Bet vis tiek turi sudainuoti. Ir scenoje – visada pasitempti, nesvarbu, ar blogai jautiesi, ar turi rūpesčių. "Rigoletas", "Traviata", "Faustas", "Marta" – mano mėgstamiausi spektakliai, juose kurdama savo vaidmenis aš galėdavau išsidūkti (juokiasi).

– Muzikiniame teatre gimė ir jausmai Anicetui Kunčiui? O gal dar konservatorijoje? Juk buvote kurso draugai.

– Oi, ne ne! Nei konservatorijoje jis man patiko, nei atvažiavus į Kauną. Iš pradžių vis pykdavomės. Tai pastabą kokią pasako, tai savo vertinimą – nemalonu buvo. Bet – drauge ir drauge. Artimiau susipažinome. Pajutau, kad tai mano žmogus. Sukūrėme šeimą.

Du solistai namie – nėra lengva. Reikia sutarti, į daug ką nekreipti dėmesio. Jis paskui mane su kavos puodeliu nelakstė. Nesu išlepusi. Visa buitis ant pečių buvo. O apsitvarkyti – tik pirmadienis lieka. Sakydavau: namuose pabūsiu Pelene, užtat vakare – Princesė (juokiasi). Buvome net ir sodybą prie Kernavės nusipirkę, tai aš ten paukščius auginau: antis, žąsis, kalakutus, petardas. Didelis daržas, sode – 35 obelys, buvo kas veikti. Labai gražiai gyvenome dvidešimt penkerius metus. Dabar jau trisdešimt metų našlė. Kai Aniceto netekau, ir sodybą teko parduoti.

– Teatro šeimų atžaloms tenka ypatinga vaikystė. Ne išimtis – ir jūsų sūnus Herkus?

– Kai sužinojau, kad laukiuosi, R.Andrejevas tik rankomis skėstelėjo: negi dabar teatrą uždaryti? Turėjau dainuoti. Dar nė trejų mėnesių neturintį Herkų teko vežti pas senelius ir seserį. Jie padėjo sūnų paauginti, o kai pradėjo vaikščioti, jau drauge su mumis buvo.

Draugiškai visi gyvenome, vaikai užkulisiuose nieko nestebino. Ir nuotykių būdavo.

Vesdavomės į teatrą – o ką darysi. Draugiškai visi gyvenome, vaikai užkulisiuose nieko nestebino. Ir nuotykių būdavo. Kartą dainuoja Anicetas Simoną Bokanegrą ir scenoje miršta. Herkus užkulisiuose kad pradės verkti: "Tėveli, tėveli, kelkis!"...

Herkus grimo kambariuose pamokas ruošdavo, pas butaforus žaisdavo su rekvizitu – pistoletais, kalavijais, kardais. Stebėdamas repeticijas buvo atmintinai išmokęs beveik visų repertuarinių spektaklių tekstus. Yra keliuose ir pats, kaip statistas, dalyvavęs.

Labai džiaugiuosi, kad į šio teatro sceną Herkus sugrįžo jau subrendęs literatas, dramaturgas. Čia buvo pastatyta pagal jo libretą sukurta Giedriaus Kuprevičiaus operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti".

Taigi teatro bacila – užkrečianti. Domeikos, Janulevičiai, Tamuliai, mes, Kunčiai, – teatre daug šeimų buvo, visų vaikai palinko į menus.

– Turbūt itin džiugu, kad visa sūnaus šeima meniška: marti S.Trimakaitė – solistė, sopranas, anūkė Adolfina – aktorė.

– Žinoma, smagu, didžiuojuosi. Bet nesu iš tų aikčiojančių: ach, ach, kaip gerai! Yra, kaip yra, kiekvienas turi nueiti savo gyvenimo kelią ir atrasti savo gyvenimo prasmę. Tik gaila, kad Adolfinai neteko išgirsti manęs, kad nematė tų spektaklių ir vaidmenų, kuriais galiu didžiuotis.

– Jūsų gimimo dieną, sausio 7-ąją, 1904 m. pirmą kartą nuskambėjo pagalbos šaukinys SOS. Žinau, kad esate stipri moteris, tačiau paklausiu: kaip jums prireikia pagalbos, kam siunčiate SOS?

– Papasakosiu tokią istoriją. Kai mes keturiese: tėvelis, mamytė, Danutė ir aš – Utenoje ėjome į geležinkelio stotį, bėgdami nuo karo pas dėdę į Šaukėnus, jokių daiktų neturėjome. Galvojome, kad greitai grįšime.

Mama tebuvo paėmusi mažą lagaminėlį. Jame greta to, ką sugriebė būtiniausio, įdėjo Aušros vartų Marijos, Dievo Motinos, paveikslo reprodukciją. Ją mamytė per visą karą išsaugojo, dabar ši reprodukcija – pas mano seserį Danutę.

Kažkurio mano jubiliejaus proga kolegos paklausė, ko norėčiau dovanų. Paprašiau Marijos paveikslo. Padovanojo grafiko Algirdo Pakeliūno grafikos atspaudą – "Aušros vartų Gailestingumo Motina Marija". Dabar jis kabo mano namuose. Visada kreipiuosi į Švenčiausiąją Mariją, jei reikia pagalbos ar patarimo. Sakot, stipri... Ir stiprios verkia. Žinot, kaip? Vienos prie lango.

Herkus Kunčius: ji – mylinti mama ir močiutė

Vaikystėje mano gyvenimas buvo gan stipriai susijęs su teatru. Abu tėvai – Aldona Mikšytė-Kunčienė ir Anicetas Kunčius – buvo Kauno muzikinio teatro solistai, tad natūralu, kad teatre praleisdavau daug laiko.

Kiekviena šeima turi savo gyvenimo būdą, ritmą. Mūsų šeimoje tas ritmas buvo savotiškas: nuo 10 iki 14 val. teatre vykdavo repeticijos, aš būdavau mokykloje, vakare – repeticijos arba spektakliai, aš dažnai būdavau teatre.

Herkus Kunčius. Kipro Štreimikio nuotr.

Namuose nemažą laiko dalį užimdavo kalbos apie muziką, meną. Tėvai nuolat turėjo savo mokinių, todėl namuose vykdavo ir vokalo pamokos. Tokioje atmosferoje man teko gyventi, o tai, žinoma, nulėmė mano estetines vertybes, simpatijas. Aš gana jaunas, aštuoniolikos metų, išvažiavau iš tėvų namų, nuo to laiko Kaune – tik svečias.

Tėvų dėka man teko iš vidaus gana giliai pamatyti, kaip veikia teatro mechanizmas. Knyga "Kartą operoje" susidėliojo iš prisiminimų skiaučių. Gali būti, kad tie prisiminimai, patyrimai susidėlios ir į naują knygą. Ateityje pagalvosiu apie tai.

Su mama bendraujame kiekvieną dieną, pasiskambiname ir ganai ilgai, kokį pusvalandį, pasišnekame. Karantino metu – dažniau.

Pas mus įprasta šeimoje turėti tokius vaidmenis: mama, sūnus, marti, anūkė, bet ne artistė, rašytojas, vokalistė, aktorė. Šeimoje atitrūkstame nuo profesinių reikalų, todėl mums ji visų pirma yra mylinti mama ir močiutė. O tuo daug kas pasakyta.

Šio teksto "Santaka" prisimena pirmose lietuviškose operose vaidmenis kūrusią primadoną A.Galaunienę (1895 01 15 – 1962 04 25). A.Nezabitauskaitė-Galaunienė (sopranas) ne tik dainavo Valstybės teatre, ji buvo choro dirigentė, pedagogė, muzikos publikacijų autorė, visuomenininkė.

Apie šią kūrybingą ir veiklią asmenybę būtų galima parašyti atskirą knygą, ir net ne vieną. Tad šiame tekste jokiu būdu nesiekiama atspindėti visų primadonos gyvenimo faktų, susitelkiama tik į svarbiausius jų. O didžiausias dėmesys skiriamas tarpukario laikotarpiui ir Valstybės teatre sukurtiems A.Galaunienės vaidmenims, kurių portretai traukte traukia žvilgsnį puikiai išsilaikiusiose prieš beveik šimtmetį fotoateljė "Modern Kaunas" atliktose fotografijose.

Paveldėta aistra dainai

1920 m. Kaune įsteigtoje Operos ir dramos vaidykloje (vėliau – Valstybės teatras) pradėjusi dainuoti Adelė kūrybai paskyrė dešimt metų. O kaip likimas Adelę atvedė link muzikos ir teatro?

A. Galaunienė. 1922 m. Kaunas

Būsimoji operos primadona gimė 1895 m. sausio 15 d. Baidotuose (Salantų valsčius, Kretingos apskritis) pasiturinčių, išsilavinusių ir kultūrą mylėjusių (o tai buvo palyginti reta) ūkininkų Kazimiero ir Karolinos Nezabitauskių šeimoje, kurioje iš viso augo šeši vaikai ir net keturiems jų tėvai pagelbėjo baigti aukštuosius mokslus.

Adelė pomėgį dainuoti ir išskirtinį balso skambesį paveldėjo iš motinos. Įgimtos savybės, šeimos finansinė padėtis ir tėvų palankus požiūris Adelę atvedė į meno pasaulį. Be to, Nezabitauskių giminėje jau buvo praminti keliai kultūros sferoje – XIX a. pradžioje broliai Kiprijonas Juozapas ir Kajetonas Rokas Nezabitauskiai išgarsėjo kaip tautinės kultūros atgimimo atstovai.

Būdama vienuolikos metų Adelė pradėjo lankyti Salantų parapijos chorą. Vėliau dainavo mokydamasi ir Skuodo progimnazijoje, dar vėliau – Kauno "Saulės" mokytojų-mergaičių seminarijoje (1912–1914). Patiko ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, tad įsitraukė į "Dainos" teatro ir muzikos draugijos vaidintojų trupę. 1915–1918 m. būsimoji primadona mokėsi Maskvos filharmonijos draugijos muzikos ir dramos mokykloje. Dainuoti mokėsi pas garsius to meto rusų operos solistus ir teatro režisierius.

Baigusi studijas 1918 m. grįžo į Vilnių, kur susipažino su būsimu vyru Pauliumi Galaune ir po metų susituokė (jaunuosius sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas). Vilnių okupavus lenkams jaunoji Galaunių šeima persikėlė gyventi į Kauną. Čia gimė ir jų du vaikai – sūnus Dievainis ir duktė Dalia.

Sekėsi dainuoti ir vaidinti

Kaune P.Galaunė su kolegomis entuziastais 1920 m. įsteigė Lietuvos meno kūrėjų draugiją, kuri turėjo literatūros, plastikos, muzikos ir dramos sekcijas. Pastarosios susivienijo į Operos ir dramos vaidyklą, kuri tų pačių metų gruodžio 31 d. pristatė pirmąją lietuvių profesionalaus operos teatro operą – Giuseppe's Verdi "Traviatą" (rež. Konstantinas Glinskis). Pagrindinius vaidmenis atliko A.Galaunienė ir Kipras Petrauskas.

Adelei Valstybės teatro scenoje puikiai sekėsi ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Ji skyrė tokį pat svarbų dėmesį savo personažų plastikai ir išvaizdai, kaip ir balso tembro grožiui ir dainavimo meistriškumui. A.Galaunienė buvo žemesnio ūgio, moteriškai trapi, taktiška, santūri ir dalijosi nuoširdžia meile žmonėms. Savo herojėms scenoje taip pat suteikdavo žavingo paprastumo ir kartu siekė individualumo.

Išskirtinė buvo ir A.Galaunienės Violeta "Traviatoje". Scenoje solistė vilkėjo nuosavą baltą vakarinę suknelę. Tiesa, tokį pasirinkimą lėmė tai, kad, statant pirmąją lietuvišką operą, lėšų nebūta, ji gimė tik dėl didžiulio kūrėjų entuziazmo ir surinktų visuomenės aukų. Solistė rekvizito reikmėms taip pat iš namų nešdavosi ir patalynę, kuri buvo naudojama paskutinėje operos scenoje mirštant jos veikėjai. Savo ar skolintais drabužiais vilkėjo ir kiti solistai. Šmaikšti detalė, kad skandalingai atrodė prie frakų netinkantys batai.

A.Galaunienės Violeta – "turtinga, bet silpno būdo Paryžiaus mergaitė, įsimylėjusi Alfredą, pertekusį turtu jaunuolį" (V.Žadeika, "Lietuva", 1921, sausio 12). Violeta ir Alfredas stipriai pamilsta vienas kitą, bet Violeta, tėvo prašoma, išsižada savo laimės. Neatlaikiusi mylimojo praradimo ji miršta. Tiek A.Galaunienės, tiek ir K.Petrausko vaidmenys susilaukė teigiamo įvertinimo dėl "nepaprastai natūralingos" vaidybos, "atjautimo ir įsigilinimo".

Įgimtos savybės, šeimos finansinė padėtis ir tėvų palankus požiūris Adelę atvedė į meno pasaulį.

"Jos meilės žvilgsnis, jos akių pabučiavimas širdingai įsimylėjusio Alfredo – tiesiog nepamirštamas" (P.Lubickas, "Lietuvos aidas", 1931, sausio 3). Taip A.Galaunienė vaidino vėliau atnaujintoje "Traviatoje", tačiau po pirmojo pasirodymo spaudoje pasirodžiusiose recenzijose susilaukė ir kritikos dėl vaidybos vienodumo. "Jei muzikos pusėj visi tekniniai sunkumai buvo nugalėti, tai blogiau sekės vaizduoti dvasios gyvenimą. (...) Vaidinime permaža įsigyvenimo ir mimikos vienodumas linksmume ar skausmuos..." (V.Žadeika, "Lietuva", 1921, sausio 13).

Nesustojo tobulėjusi

Kaip parodė tolesnės operos, solistė uoliai mokėsi iš klaidų ir pastabų, siekdama kuo įtikinamiau perteikti kintančias veikėjų emocijas ne tik balsu, bet ir veido mimika bei judesiais. Stipri pažanga vaizduojant personažo "dvasios gyvenimą" buvo akivaizdi 1921 m. režisieriaus Antano Sutkaus pastatytoje operoje "Demonas" (A.Rubinšteinas), kurioje A.Galaunienė vaidino Tamarą.

Įdomu tai, kad tuo metu Valstybės teatro pastatas (dabar – Kauno muzikinis teatras) buvo uždarytas rekonstrukcijai ir vaidinimai vyko Tilmansų teatre (dabar – sugriuvęs pastatas priešais Karmelitų bažnyčią). "Demono" premjera gegužę įvyko šiose patalpose, kurios nebuvo pritaikytos operos pasirodymams ir solistams juose dainuoti buvę ypač sunku.

"Blogesnės vietos dainuoti jau nė nebereikia, kaip Tilmanso teatras: scėna angšta, akustikos jokios, ventiliacijos taip pat, papierosų dūmai iš priemenės verčias į salią ir troškina artistus. Kenčia ir publika. Iš tokio teatro visados parsinešu slogų ir turiu varvinti iš nosies kraują", – tokias tuometines sudėtingas antrosios lietuviškos operos gimimo sąlygas savo tekste įamžino Vaižgantas ("Krašto balsas", 1922, gruodžio 30).

Nepaisant sunkumų, A.Galaunienė pasirodė meistriškai. Tamara – Gruzijos kunigaikščio Gudalo duktė, kurią pamilsta Demonas, norintis ją paversti pasaulio karaliene, o pats atgimti iš naujo. Tik, deja, Tamaros širdis jau pažadėta mirtingajam vyrui. Spaudoje pabrėžiama, kad solistai ir choras ne tik gražiai dainavo, kaip kad "Traviatoje", bet ir gražiai vaidino. Ne išimtis ir A.Galaunienė. "P.Galaunienė yra nuolat bestiprėjanti žymi operos pajėga taip balso taip vaidinimo atžvilgiu" (Paparonis, "Laisvė", 1921, liepos 8). "Ji buvo pavyzdingas Tamaros tipas, pilnai vaizduojantis prakilnios sielos idealingumą" (V.Žadeika, "Lietuva", 1921, birželio 17).

1922 m. įvyko pirmojo lietuviško Ch.Gounod "Fausto" premjera (rež. K.Petrauskas), kurioje Adelė vaidino Margaritą. Solistė sulaukė vienintelės kritikos, kad šį vaidmenį suvaidino kiek per rimtai: "... reikia kiek daugiau tiesioginio paprastumo, naivumo vaidinime" ("Lietuva", 1922, kovo 31), tačiau kitais atvejais vienbalsiai apipilama pagyromis: "Galaunienė šiandien dainuoja nepaprastai geru ūpu, balsas skardus ir širdingas, vaidinimas pritinka balsui" (ten pat.). "Galaunienė, kiek sunkios jos dienos leido, išlaikė scenos karalienės rolę" (Vaižgantas, "Krašto balsas", 1922, gruodžio 13).

Būtų galima dar daug kalbėti apie A.Galaunienės pasirodymus kitose operose: Džildą G.Verdi "Rigolete", Nedą R.Leoncavallo "Pajacuose", Mikaelą George'o Bizet "Karmen", Madam Baterflai G.Puccini "Madam Baterflai", Džuljetą Jeano Offenbacho "Hofmano pasakose" ir kt. Vis dėlto ribota teksto apimtis neleidžia prisiliesti prie jų visų. Likusioje teksto dalyje dar labai norisi paminėti tolesnį A.Galaunienės gyvenimo kelią.

Kova su laiku

A.Galaunienė Valstybės teatro operose viso sukūrė apie 20 pagrindinių vaidmenų. 1923 m. abu gavę Švietimo ministerijos skirtas stipendijas Adelė ir Paulius išvyko studijuoti į Paryžių. A.Galaunienė soprano subtilybių mokėsi pas prancūzų dainininkę ir pedagogę Feliją Litvin. Adelei teko kartu dainuoti daugelyje koncertų kartu su žymiais įvairių šalių solistais. Tačiau Paryžius nesustabdė atlikėjos darbo ir Lietuvoje, tad ji ir toliau vis sugrįždama į Kauną aktyviai dirbo kūrybinį darbą.

Vis dėlto likimas taip nulėmė, kad Adelės, kaip operos solistės, karjera truko griežtai apibrėžtą laiką. 1931 m. teatro sezono pabaigoje ji pasitraukė iš teatro. Pagrindinė priežastis – solistės balso nusilpimas. Ji dainavo labai daug, negailėjo savo balso ir jėgų. Teatre trūko solisčių, tad ji neatsisakydavo dainuoti ir tų partijų, kurios nebuvo tinkamos jos balsui.

Gilinantis į Adelės išėjimo iš teatro aplinkybes, tenka įsitikinti laiko negailestingumu ir faktu, kad išlaikyti kūrybinę sėkmę, kai nuolat persekioja pavydas ir konkurencija, yra be galo sunku. Ypač tai buvo sudėtinga pirmaisiais mūsų profesionalaus teatro veiklos dešimtmečiais.

Nusilpus solistės balsui ir jai susirgus piktybine anemija, tuometis teatro direktorius, režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, nepateikęs aiškesnių paaiškinimų, tiesiog parašė atleidimo lapelį. Teatre tuomet pradėjo aktyviai dirbti nauja solistų karta, tad solistės vieta greitai buvo užimta jaunesnių kolegių. Į teatrą Adelė dar buvo sugrįžusi, bet ilgai neužsibuvo (1944–1947 m.). Kūrybinės veiklos teatre nutraukimą A.Galaunienė išgyveno labai skaudžiai.

Dalijosi talentu

Solistė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu, jai paskirta pensija. Toliau dainininkė daug koncertavo, mokytojavo, aktyviai rašė Valstybės teatro operų recenzijas to meto Lietuvos spaudoje. Bet, svarbiausia, ji tapo žinoma moterų chorų dirigente. Galaunių muziejaus archyve gausu fotografijų, kuriose apsupta studenčių ateitininkių ir kitų moterų chorų globėjiškai šypsosi A.Galaunienė.

Išlikusiose fotografijose matyti ir pirmą kartą Lietuvoje ir Pabaltijyje A.Galaunienės suorganizuotos Moterų dainų šventės 1933 m. kovo 6 d. P.Vileišio aikštėje (dabar – futbolo stadionas, prie Kauno ledo arenos) akimirkos. Šventėje dalyvavo 10 000 moterų, Adelė dirigavo jungtiniam 1 500 moterų chorui.

Išsaugota savastis

Sovietmečiu solistė išgyveno labai sunkų laikotarpį. Ji su vyru nepatyrė tiesiogine prasme tremties, bet jų gyvenimą Kaune lydėjo sovietų valdžios represijos. Adelė išliko darbšti ir iniciatyvi, tačiau galėjo užsiimti vien pedagogine veikla. Ji buvo labai mėgstama ir vertinama Kauno konservatorijos ir J.Gruodžio muzikos mokyklos mokinių. A.Galaunienės pedagoginis darbas buvo įvertintas ne vienu apdovanojimu.

Jos meilės žvilgsnis, jos akių pabučiavimas širdingai įsimylėjusio Alfredo – tiesiog nepamirštamas.

Nepaisant to, lietuviškos kultūros dvasią saugojusi Galaunių šeima buvo nuolat žeminama ir žlugdoma finansiškai. Sutuoktiniai pamažu buvo atleidžiami iš užimamų pareigų, iš Adelės atimta personalinė pensija. 1932 m. pastatytas Galaunių namas 1940 m. nacionalizuotas ir Galaunėms teko juo dalytis su rusų karių šeimomis, vėliau čia įsikūrė Kūno kultūros institutas. Šeimą dvasiškai dar labiau palaužė džiovos iškamuoto 27 metų sūnaus Dievainio mirtis. Nežinomybė gaubė ir dukters Dalios likimą, jai 1944 m. emigravus į Vakarus. Adelė skaudžiai išgyveno ir brolio Adolfo tremtį.

Nerimo, netekties, nepritekliaus metai bei anemija palaužė A.Galaunienės sveikatą. 1950 m. jai pripažintas antros grupės invalidumas. Solistė mirė 1962 m. balandžio 25 d. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Praėjus penkeriems metams P.Galaunė vedė antrą kartą. Atgavus nepriklausomybę Galaunių namą antrajai P.Galaunės žmonai Kazimierai bei Adelės ir Pauliaus Galaunių JAV gyvenančiai dukrai Daliai pavyko susigrąžinti. 1922 m. namas su sklypu jų buvo dovanotas Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui.

Norinčius sužinoti daugiau – stebint, išgirstant, liečiant ir užuodžiant – apie džiugias ir nuotykingas pirmosios lietuviškos operos primadonos gyvenimo akimirkas laisvoje tarpukario Lietuvoje, norėtųsi paraginti apsilankyti stipriai lietuviškumu įkvepiančiuose Galaunių namuose Vydūno alėjoje. Muziejaus kolektyvui – padėkoti už vaizdinę ir tekstinę informaciją rengiant šį tekstą.

Tai tik trumpas atsisveikinimas su Galaunių šeima. Kitame "Santakos" numeryje – artimesnė pažintis su lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininku, dailininku, dailėtyrininku profesoriumi P.Galaune ir jo atrastomis lietuvių dailės pasaulio gelmėmis.

Muziejus praneša, kad šios iškilios asmenybės jubiliejinei sukakčiai paminėti skirtame nemokamame renginyje „Dainavusi siela ir širdimi“ apie A. Galaunienę, jos gyvenimo ir kūrybos kelią pasakos muzikologė, Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namų muziejininkė Kristina Vaitkūnienė.

Renginyje koncertuos Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo metodinės grupės studentai.

ELTA primena, kad A. Nezabitauskaitė-Galaunienė buvo Lietuvos dainininkė (koloratūrinis sopranas), muzikos mokytoja, dirigentė.

Gimusi Salantų valsčiuje ir būdama vienuolikos metų, ji pradėjo giedoti parapijos chore, vėliau, kaip solistė, – Skuodo gimnazijoje. Meninėje veikloje dalyvavo ir besimokydama Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje. Operinį dainavimą studijavo Maskvoje. 1918-aisiais grįžo į Lietuvą ir su kitais muzikais daug koncertavo. 1919-aisiais ištekėjusi už dailininko ir menotyrininko Pauliaus Galaunės, apsigyveno Kaune. Stažavosi kursuose Paryžiuje, aktyviai reiškėsi prancūzų ir lietuvių draugijos veikloje, buvo apdovanota Prancūzijos ordinu. Lietuvoje kūrė vaidmenis operos spektakliuose, dirigavo chorams, mokytojavo.

Šįmet sukanka šimtas metų ir nuo įsimintino kultūros įvykio, kai 1920-aisiais Kipras Petrauskas kartu su Juozu Tallat-Kelpša ir kitais Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariais įkūrė Kaune operos vaidyklą (Operos teatrą). Ši vaidykla veikė dabartiniame Muzikiniame teatre. Kaip tik čia buvo pastatytas pirmasis scenos veikalas – „Traviata“, o šalia pagrindinio herojaus Alfredo, kurio vaidmenį sukūrė K. Petrauskas, debiutavo ir pirmoji Violeta – Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė.

Nuo tada, kaip naujienų agentūrai ELTA teigė dabar Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui vadovaujantis operos solistas Benjaminas Želvys, teatre laikomasi tradicijos gruodžio 31-ąją – anos istorinės premjeros dieną – būtent „Traviata“ palydėti senuosius metus bei operos Lietuvoje gimimą.

R.Preikšaitė – Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona. Per 32 metus skaidraus mecosoprano balso savininkė sukūrė daug įsimintinų vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose: Lolos P.Mascagni operoje "Kaimo garbė", Madalenos G.Verdi operoje "Rigoletas", Žibelio Ch.Gounod operoje "Margarita", Marijos R.Rodgerso miuzikle "Muzikos garsai", Barboros G.Kuprevičiaus operoje "Karalienė Bona", už Karmen vaidmenį G.Bizet operoje ,,Karmen" ir Liubašos vaidmenį N.Rimskio-Korsakovo operoje "Caro sužadėtinė" apdovanota "Fortūnos" prizais.

Solistė daug koncertuoja – jos kamerinis repertuaras apima baroką, liaudišką ir šiuolaikinę muziką, o savo profesinę patirtį, žinias ir patyrimą dosniai dalija savo mokiniams ir studentams. Jos gyvenimas – muzika ir šios temos nepavyks aplenkti, bet kalbėsime apie nuoširdų Ritos svetingumą, puoselėjamas šeimos tradicijas, pomėgį gaminti ir džiaugsmą būti reikalingai.

– Aktorių vasaros atostogos ilgos, trunka beveik du mėnesius. Ar gerai pailsėjote?

– Tiesa – atostogos ilgos, tačiau vasarą vyksta daug įvairių renginių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – koncertai, festivaliai, šventės. Labai džiaugiuosi, kad esu kviečiama juose dalyvauti: man patinka dainuoti, gera dalytis Dievo dovana – savo balsu, be to, neretai turiu progą kartu dar ir pamatyti naujas šalis, pavyzdžiui, šiemet lankiausi Japonijoje ir JAV.

Pailsėti taip, kaip norėčiau, – prie jūros, turėjau tik tris dienas. Ne, ne Viduržemio ar kokios kitos, skalaujančios šiltų kraštų pakrantę, – esu įsimylėjusį Baltiją. Tik ji man padeda nurimti, atgauti jėgas, įsikrauti jausmų, energijos, įkvėpimo. Meilę jai pajutau dar vaikystėje – nuo mažens tradiciškai kiekvieną vasarą visa šeima važiuodavome atostogauti į Palangą. Ir šiandien savo idealioms atostogoms renkuosi šį miestą, gana dažnai lankausi Nidoje. Mėgstu maudytis, daug vaikštau. Dažniausiai poilsiauju viena, bet visada džiaugiuosi sutikusi draugus ar pažįstamus.

– Ką žada naujas sezonas?

– Šiuo metu repetuojame G.Verdi operą "Makbetas", kurioje vaidinsiu damą. Vaidmuo – antraplanis: operų, operečių, miuziklų kūrėjai pagrindiniais vaidmenimis mecosoprano balsu dainuojančių solisčių nelepina, beveik visi jie skirti sopranams. Nesvarbu spektaklis, vaidmuo, labiausia mane veža repeticijos – buvimas kūrybiniame procese: bandymai, ieškojimai, potyriai, atradimai, išgyvenimai – tai malonus ėjimas tikslo link.

– Daugeliui aktorių teatras – antrieji namai. Jums – taip pat?

– Teatre praleidžiu labai daug laiko: namuose man sunku susikaupti, be to, gyvenu daugiabutyje. Gana anksti, gal dešimties ar vienuolikos, patyriau, ką reiškia tokioje aplinkoje dainuoti visu balsu: užsimiršusi traukiau baladę "Ulijona" – kaimynai plojo persisvėrę per balkonus. Teatrą laikau savo antrais namais, o kolektyvą – antrąja šeima. Net nenoriu galvoti, kas būtų, jei jų netekčiau.

– O jūsų pačios namai?

– Mano namai – tai vieta, kur noriu sugrįžti ir būti, sulaukti artimųjų, draugų, visus juos apkabinti, susodinti prie stalo. Gal penkis kartus keičiau butą, tad esu nebloga kraustymosi specialistė. Tėvelis sakė: "Kraustymasis – tas pats, kas sudegtum." Tai puiki proga apsišvarinti, atsikratyti nereikalingų daiktų, beverčių smulkmenų. Nemėgstu apsikrauti – namai turi kvėpuoti, todėl juose – tik tai, kas būtina, širdžiai brangu: paveikslai, daiktai iš tėvelių namų. Ten mums visiems buvo labai gera, šilta, jauku.

Mano namai – tai vieta, kur noriu sugrįžti ir būti, sulaukti artimųjų, draugų, visus juos apkabinti, susodinti prie stalo.

Neapkrautas, švarus interjeras – estetiškai gražesnis, be to, tvarkai palaikyti nereikia gaišti daug laiko ir jėgų. Namai visada turi būti švarūs ir tvarkingi – taip mane mokė, pratino savo pavyzdžiu mama, ir šią jos nuostatą lig šiol puoselėju. Nepaisant to, kad aktoriams pirmadienis – poilsio diena, visada tvarkausi prieš šventą dieną – sekmadienį.

Dalis mano gyvenimo ir daug gražių prisiminimų susiję su mano dėdės, tėvo brolio, buvusio vyskupo Juozo Preikšo namais: tapęs emeritu, netoli Šv.Antano Paduviečio bažnyčios jis įsigijo nuosavą namą, ten persikraustė gyventi ir mano tėtis. Ilgus metus šie namai buvo visos mūsų šeimos traukos centras: čia ne tik šventėme Velykas, Kalėdas, gimtadienius ir kitas šventes – dažnai susirinkdavome tiesiog pabūti kartu, pasidžiaugti vieni kitais, padainuoti. Visi mes, Preikšai, muzikalūs ir balsingi.

– Todėl ir tapote dainininke?

– Muzika mane supo dar motinos įsčiose – tiek mama, tiek tėtis, jo broliai, mano močiutė ir senelis mėgo dainuoti, turėjo gražius balsus, žinojo daug įvairių dainų, kurias dainuodavo ne tik progai esant. Mokytis muzikos mokykloje man ir mano broliams buvo tiesiog privalu: J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje aš ir vyresnysis brolis baigėme fortepijono, o jaunesnysis – smuiko klasę. Labai įkvėpė tėtės žodžiai: "Tai mokykla, kurioje mažiausia meluojama."

Broliai muzikantais netapo – pasirinko kitas profesijas, o aš turėjau aiškų planą – mokytis solinio dainavimo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ją baigusi išpildžiau ne tik savo, bet ir mamos svajonę – ji labai norėjo dainuoti, mokėsi pas garsiąją Adelę Galaunienę, tačiau soliste taip ir netapo. Deja, mama nespėjo pasidžiaugti mano sėkme – pasveikinti su pirmuoju viliotojos Lolos vaidmeniu P.Mascagni operoje "Kaimo garbė" – anksti iškeliavo Anapilin.

– Tarp teatralų skaldo kalbos, kad esate ne tik puiki aktorė, daugiaspalvio kamerinio repertuaro atlikėja, bet ir neprilygstama šeimininkė virtuvėje.

– Kulinarija man – dar viena įkvepianti kūrybos sritis. Tiesa, aš pati valgyti nelabai mėgstu ir retai kada sau gaminu – pritingiu... Bet man labai patinka gaminti ir vaišinti kitus. Nesu iš tų, kurie atidaro šaldytuvą ir kuria iš to, ką jame randa, – aš turiu sugalvoti, ką gaminsiu, specialiai nusipirkti produktų. Mėgstu žaisti skoniais ir poskoniais, nevengiu eksperimentų, tačiau esu tradicinės virtuvės gerbėja – man svarbu žinoti, matyti, kas yra lėkštėje.

Naujų receptų neieškau ir nekaupiu: mano kraitis – mamos kulinarinis palikimas, kurį papildžiau gal tik kolegos operos solisto Eduardo Gutausko karpio drebučiuose receptu. Draugai giria mano keptą antį, nors ją ruošiu labai įprastai – kepu su obuoliais, pagardinu druska, pipirais. Krembriulė – išskirtinis desertas, kurį garbina visi mano svečiai. Jo receptą radau atsitiktinai ir savaip ištobulinau, todėl daugelis jį vadina mano firminiu, o aš – saldžia kiaušiniene.

Virtuvė, pagalba mamai ne tik prižiūrint namus, bet ir ruošiant maistą nuo mažens man buvo labai įprastas ir natūralus dalykas. Būdavo, mama paskambina iš darbo ir tiksliai susako, ką reikia daryti: "Ritute, užkaisk vandenėlį, įdėk mėsytę, kol ji užvirs, nulupk bulves, morkas, taip pat ir svogūną, tik palik ploną lukštelį, tada įberk..." Ir daug neklausinėdama septynmetė mergaitė šeimai paruošdavo pietus. Tiesa, tik suaugusi supratau, kodėl tą svogūną į puodą reikėdavo mesti su lukštu – kad sriubos spalva būtų gražesnė.

Lig šiol stebiuosi, kaip mama manimi pasitikėdavo: net laukdama svečių įpareigodavo pagaminti patiekalą ir nekontroliuodavo, netikrindavo, kas išeis. Tokia buvo jos nuostata.

– Jūsų namuose svečiai visada laukiami?

– Tėtis mėgdavo kartoti Rytų išmintį: "Svečias į namus – Dievas į namus." Labai myliu žmones: brolių šeimas, artimuosius, draugus, kolegas, pažįstamus. Iš studijų laikų J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje turiu nedidelę gražią draugų kompaniją, deja, susitinkame rečiau, nei norėtųsi. Labai džiaugiuosi didžiuliu būriu bičiulių, tarp kurių – menininkai, gydytojai, aktoriai, virtuvės šefai, kunigai, dainininkai. Tereikia pakviesti, ir visi čia – šalia.

Man patinka jaustis reikalingai. Anksčiau dažnai visi susirinkdavome pas dėdę namelyje prie Šv.Antano bažnyčios, o dabar, kai ir dėdė, ir su juo gyvenęs tėvelis mirė, renkamės pas mane. Man be galo smagu visus juos matyti, esu laiminga galėdama kiekvieną apkabinti, pavaišinti savo patiekalais. Už durų paliekame visas savo kaukes: gyvenime ne tik aktoriai, kiekvienas pakankamai prisivaidina, todėl mėgaujamės nuoširdžiu bendravimu.

Per šventes mano mama vis sielvartaudavo, kad kambarys ankštas, stalas mažas, net pristūmus prie sofos, jo negali apeiti. Aš išpildžiau ir šią jos svajonę: namuose turiu didelį stalą, prie kurio laisvai susodinu 14–16 žmonių, nereikia jo stumdyti – galiu lengvai apeiti. Turiu kalną staltiesių ir savo svečiams visada patiesiu baltą. Sakote, nepraktiška? "Koks balius, jei staltiesė švari?" – juokdavosi mano tėtis. Staltiesę nesunku išskalbti, svarbu – žmonės, atmosfera, nuotaika.

– Aktoriaus darbas emociškai sekinantis. Kaip atsigaunate, ką veikiate laisvalaikiu?

– Spektakliai baigiasi vėlai, tad namo dažniausia grįžtu jau po 22 val. Emocijos ima viršų – sunku atsipalaiduoti, nurimti, todėl gulti einu vėlai. O mano rytai baisiai greiti, nors norėtųsi, kad viskas vyktų iš lėto. Pirmadieniais, kai nereikia skubėti į teatrą ir neturiu paskaitų, mėgstu ilgiau pamiegoti, paskui – ilgas kavos gėrimas, dažnai vienu jos puodeliu neapsiriboju.

Kažkokių ypatingų ritualų neturiu – jei tik niekas nesukliudo, šią dieną stengiuosi skirti sau. Laisvalaikiu mėgstu klausytis muzikos: renkuosi prasmingą dainuojamąją poeziją, labai patinka pianisto Kęstučio Paulaičio improvizacijos. Kartais atsisuku televizijos serialą – pasirenku vieną, kuris įkvepia ne tik siužetu, bet ir yra gražiai pastatytas – gražūs aktoriai, santykiai, scenos, kostiumai.

Mėgstu skaityti knygas, bet ne jos, o rožinis arčiausiai mano lovos – kiekvieną dieną pradedu malda. Ji stiprina, palaiko, padeda sunkiu metu. Tik retsykiais naudoju maldų šablonus – man pačiai, manau, kad ir Dievui, labiau patinka vienkartinės maldos – nuoširdūs esamo momento pokalbiai. Ne tik prašau – visada turiu už ką jam padėkoti.

Ritos Preikšaitės...

... svajonė. Turiu realią ir neįgyvendinamą. Pastaroji – madam Baterflai vaidmuo G.Puccini operoje "Madam Baterflai". Jis parašytas sopranui, o aš dainuoju mecosopranu. Reali – įsigyti absoliučiai naują automobilį.

... laimė – džiaugtis šia minute.

... silpnybė – tinginystė.

... baimė – anksčiau bijojau pensijos, o dabar man baisiau prarasti norą domėtis, eiti, daryti, dalyvauti... Nuostabiausias pavyzdys – ilgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, primadona Bernarda Petravičiūtė. Ji seniai pensijoje, bet visada pakiliai nusiteikusi, viskuo domisi, keliauja. Jei esi aktyvus, geros nuotaikos, myli žmones, tai ir jie tave mylės. Nenoriu to netekti.

R.Preikšaitės firminis krembriulė

6 kiaušinių tryniai,

0,5 l grietinėlės (35 proc. riebumo),

3 šaukštai cukraus,

1 vanilės ankštis,

rudojo cukraus.

Trynius išsukite su cukrumi. Grietinėlę supilkite į puodelį, sumeskite vanilės sėklas, kartu galite įmesti ir pačią ankštį. Grietinėlę iš lėto kaitinkite ir nuimkite nuo ugnies, kai tik pradės kilti pirmi burbuliukai, perkoškite. Iš lėto maišydami ją supilkite į kiaušinius, o paskui masę supilstykite į keramines užkepėlių formeles. Formeles sustatykite į kepimo indą, į jį įpilkite tiek vandens, kad semtų 2/3 formelių. Kepkite 50–60 min. 130 °C orkaitėje, atvėsinkite ir gerai atšaldykite šaldytuve. Prieš patiekdami deserto viršų pabarstykite ruduoju cukrumi ir jį padeginkite atviros ugnies degikliu, kad ištirptų ir deserto paviršiuje atsirastų aukso spalvos plutelė. Jei neturite degiklio, indelius sudėkite ant skardos aukščiausiame orkaitės lygyje ir įjunkite grilio režimą.

Artėjant jos koncertui birželio 3 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, mūsų žiniasklaidoje taip pat aptariami ne tik jos meniniai pasiekimai, bet ir žvaigždės charakteris.

Vis dėlto melomanai visame pasaulyje pamėgo A. Gheorghiu dėl nuostabaus dainavimo, užburiančio jos balso tembro ir jautrios sceninės laikysenos. Ar gali derėti viename asmenyje angeliškas dainavimas ir beveik demoniškas būdas? Beje, viena operos blogerė net įkūrė tinklaraštį, skirtą vien tik A. Gheorghiu „akibrokštams“.

Tačiau galbūt primadona tokia ir turi būti? Pažvelkime istoriškai: pagrindinė spektaklio solistė pradėta vadinti „diva“ XIX amžiuje. Būtent tuomet įvyko pagrindinės dainininkės – primadonos – sudievinimas; tačiau tai, kas dievinama, gali būti čia pat demonizuojama. Ypač jei kalbama apie moteris, mat pagrindiniai primadonų garbintojai buvo vyrai: žiūrovai, rėmėjai, kompozitoriai, teatrų direktoriai, kritikai. Viena vertus, dieviškai dainuojančia ir kerinčiai atrodančia scenos „diva“ žavimasi, ji keliama ant pjedestalo, kita vertus, kompozitoriai, dirigentai, kritikai, o paskui juos ir žiniasklaida piktinasi primadonų „savivale“. Norėdamos pasirodyti jos „sudarko“ kompozitoriaus arba dirigento, t. y., aukščiausiųjų muzikinio olimpo dievų, sumanymą.

Pasak slovėnų operos tyrinėtojo Vlado Kotniko, tuo neverta stebėtis, nes XIX amžiuje, kai viską spręsdavo vyrai, primadona savo talento ir meistrystės dėka pasiekdavo padėtį, kuri leisdavo jai – moteriai – diktuoti savo sąlygas aplinkiniams (t. y., įtakingiesiems vyrams). Tai ji – primadona – surinkdavo publiką, nuo jos priklausė spektaklio sėkmė ir pajamos.

Nelabai kas pasikeitė ir šiandien – primadonų kultas sėkmingai klesti toliau. Tautos mielai tapatinasi su savo tarptautinės šlovės pasiekusiomis primadonomis. Argi mes nesididžiuojame Violeta Urmana? O rumunai turbūt yra be galo išdidūs dėl A. Gheorghiu sėkmės. Tačiau po pasaulį sklando gandai apie jos sudėtingą būdą: ji sutinka dainuoti ne su bet kuo, renkasi scenos partnerius, nurodinėja režisieriams, pajutusi, kad nėra pakankamai gerbiama ar garbinama, gali nutraukti pasirodymą. Ir visa tai, žinoma, liudija aikštingą žvaigždės būdą.

Pavyzdžiui, apie garsų praeities pianistą Vladimirą Safronickį, laikomą itin giliu Aleksandro Skriabino muzikos atlikėju, išlikę legendų, kad išėjęs į sceną jis galėdavo tuoj pat apsigręžti ir atšaukti koncertą. Bet publika nepyko, nes tai neva liudijo ypatingą gilų V. Safronickio būdą.

Tad galbūt ir A. Gheorghiu, sutikdama dainuoti tik su tam tikrais solistais, dirigentais, dalyvauti tik tam tikruose pastatymuose, gerai žino, ką daro. Kad ir kaip būtų, pasaulinio pripažinimo sulaukusi solistė neabejotinai yra puiki profesionalė ir puikiai nusimano, kas jai, vadinasi, ir publikai, būtų geriausia.

Angelos Gheorghiu koncertas birželio 3 d. LNOBT atidarys Vilniaus festivalį. Koncerto pradžia 19 val.

Ir į operą galima pažiūrėti iš modernios pusės – labai gerai, jei režisierius mato savaip, bet neardo genijaus parašyto kūrinio, sako operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. „Svarbu nepradėti vartalioti pačios dramos. Gerai, jei režisierius turi labai daug fantazijos. [...] „Trubadūre“, kur, ko gero, dainuosiu, viskas perversta per galvą, bet vis tiek labai įdomu. Sakyčiau, reikia daugiau tokių režisierių, kurie iki išprotėjimo kažką daro kitaip“, – kalba pasaulinio garso operos solistė.

Tačiau, neslepia V. Urmanavičiūtė-Urmana, scenoje ji nepakenčianti vulgarybių, sekso simuliacijų ir niekada nedainuosianti nei nuoga, nei pusnuogė, o menininkams dažnai pritrūksta fantazijos ir nuoseklumo: „Viskas pasidarė vienoda, proletariška, kostiumai jau nebe kostiumai – nueina į kokią universalinę parduotuvę, priperka megztinių, ir viskas. Argi čia menas? Ar tai kostiumų menas? Ar tai teatras? Norint nuogai išsirengti, irgi nereikia didelio teatro. Nuogas yra nuogas.“

– Šis Jūsų sugrįžimas į Lietuvą išskirtinis, nes studentams vedate meistriškumo pamokas. Ar tai Jūsų pirmos meistriškumo pamokos, ar teko tai daryti anksčiau?

– Jauni dainininkai klausdavo, ar aš duodu privačias pamokas. Deja, iki šiol neturėjau galimybių, nes pati dainuoju, todėl nebūna sveikatos ir jėgų. Juo labiau kad reikia daug šnekėti ir aiškinti. Iki šiol netgi privačiai vengiau tai daryti, tik porą konsultacijų esu davusi. Bet man tai patinka, nes, atrodo, turiu ką duoti ne tik vokaliniu, bet ir muzikiniu atžvilgiu. Ne be reikalo 10 metų Konservatorijoje mokiausi kaip pianistė ir dainininkė. Be to, noriu dalį savo patirties perduoti būtent jauniems Lietuvos dainininkams. Iš tikrųjų tai pirmi tokie vieši kursai, net galvojau, kaip čia viskas bus, ar aš tam gabi. Bet atrodo, kad vis dėlto studentai iš to turės kažkokios naudos.

– Vadinasi, šiek tiek keičiasi ir Jūsų grafikas, jei atsiranda laiko ne tik kūrybai?

– Atrodė, kad maždaug iki rugsėjo atvažiuoti nebus įmanoma. Bet staiga man reikėjo visai kitais reikalais atvykti į Vilnių, buvo šiek tiek laiko tarp kontraktų ir pagalvojau, kodėl gi neprijungus. O viskas iki šiol einasi puikiausiai, ir dar gražus oras pasitaikė.

– Gerbiama Violeta, Jums turbūt irgi teko dalyvauti ne vienoje meistriškumo pamokoje? Ar turite autoritetų, ar buvo įsimintinų susitikimų?

– Esu dalyvavusi labai seniai, 1988 m. ar 1989 m., dar prieš tai, kai griuvo Berlyno siena. Mes, atsimenu, pranašavome – pamatysite, pas mus yra Sąjūdis, pas jus Rytų Vokietijoje irgi bus kažkas. Bet matėme tokius veidus... Nežinau, gal jie patys sekliai buvo ir negalėjo atsakyti į tokias mūsų lietuviškas provokacijas. Taigi du kartus buvau Veimare – vieną sykį tik kaip pasyvi klausytoja, o antrą kartą jau pati dainavau. Bet ką tai davė, dabar jau neatsimenu. Tas mokytojas buvo labai patyręs pedagogas. O daugiau niekados nenorėjau pas jokius garsius dainininkus važinėti. Man buvo siūlyta važiuoti pas labai garsų mecosopraną, kai turėjau dainuoti Kundri Richardo Wagnerio „Parsifalyje“. Žinoma, aš ją labai gerbiu, bet atsisakiau. Ir dar tiek daug pinigų mokėti...

– O kodėl ne?

– Turiu savo suvokimą. Tegul aš padarysiu klaidų, bet nenoriu, kad man paskui sakytų, jog kažkas mane išmokė Kundri dainuoti. Dabar to niekas negali pasakyti, nes aš visa tai padariau savo suvokimu ir per savo ieškojimus. Tarp kitko, tada Vienoje pagrindinio prizo nelaimėjau, bet gavau kažkokius tris specialius prizus. Matyt, paguosti mane norėjo. O paskui Barselonoje laimėjau kažkokius kursus, bet nevažiavau. Už dyką ten nevažiavau.

– Vadinasi, toks didelis pasitikėjimas savo jėgomis?

– Ne, aš turėjau, kur mokytis, ir nemaniau, kad man išvis kažko reikia. Esu išsilavinusi muzikantė, nereikia, kad kažkas kažką man aiškintų. Ne iš arogancijos – tiesiog nebuvo poreikio. Mačiau, kad pamažu kaupiu savo instrumentus, kuriais paskui naudojuosi dainuodama, turiu muzikinį suvokimą, žinau, kokios spalvos noriu dainuodama, todėl man to neprireikė.

– Čia turbūt galima kalbėti apie racionalumą? Pavyzdžiui, kai kalbate apie pasirodymus ir darbą, racionalus savo jėgų vertinimas labai ryškus.

– Žinoma, juk nelauksi, kad tau kažkas iš šalies kažką pasakys, patars, – kiti negali įlįsti į tave. Labai norėjau dainuoti Vincenzo Bellini Normą, o turėjau dainuoti Adalgisą. Tada man buvo pasakyta – „nedainuosi Normos, nes balse nėra tipo“. O aš – „pažiūrėsim“. Ir Normą vis tiek dainavau. Ir dar kaip dainavau! Gaila, nėra jokių oficialių įrašų, turiu tik gautą iš teatro, netgi ne patį geriausią. Bet turiu prisipažinti – kai pati paklausiau, apsiverkiau, kad taip gražiai, taip subtiliai... Net pati nustebau, bet aš tokios norėjau. Jei nesugebėčiau padainuoti taip, kaip ją įsivaizduoju, nedainuočiau. Tada sakiau – jei matysiu, kad neišeina, turiu galimybę paskutiniu momentu pabėgti. Nes tai tikrai ekstremali soprano partija.

– Ką reiškia „pabėgti“?

– Gali apsimesti, kad susirgai ar užkimai... Ar dar kas nors...

– Yra tekę bėgti?

– Ne. Prieš pačius sunkiausius pasirodymus visada pasilieku tokį langelį atsidariusi. Tada ramiau – visada gali pabėgti.

– Ar skaitote kritiką apie savo pasirodymus? Dabar Jums jos ir neverta skaityti, bet galbūt anksčiau ji turėjo įtakos Jūsų sprendimams, pasirinkimui?

– Ne, sprendimams jokios įtakos neturėjo. Aišku, visada mekenama, kai yra netipiškas, kaip mano, atvejis, pavyzdžiui, kad kai mecosopranas pereina į sopraninį italų repertuarą, negali būti gerai. Visi pradėjo mekenti, kad mano mecosoprano aksominis tembras nyksta ar dar kažką. Atsiprašau, bet jei tu nebedainuoji toje oktavoje, dainuoji aukščiau, tembras ir negali išlikti toks pats. Per tuos 10 soprano metų mano tembras ne tik kad niekur nedingo, bet pasidarė fundamentalus – mecosopranu geriau dainuoju negu anksčiau. Ir tegu jie mekena, nes paprastai būna, kad, kai repertuarą pakeiti tik iš kažkokio noro, pasismaugi. Bet žmogus žmogui nelygu, dainininkas – dainininkui, balsas – balsui... Negalima taip grūsti visų.

Taip, yra nekompetentingų žmonių. Deja, šiandien daug daugiau, negu buvo prieš 20 metų. Kartais iš tikrųjų parašo nesąmonių arba iškelia vidutinybę. Kam man reikia tokią kritiką skaityti, jei aš puikiai žinau, kada ateina laikas kokią partiją dainuoti. Puikiausiai žinau, kaip tą vakarą padainavau. Svarbiausia, kad pati savimi būčiau patenkinta. Kitą sykį tikrai tų kvailysčių nebesinori skaityti.

– Ne kartą sakėte, kad ir operos pasaulyje nekompetencijos daugėja. Ką turite omenyje?

– Elito, pačių geriausių, visada yra labai mažai. Vidutinybių visada yra daugiau. Kalbu ir apie dirigentus, ir dainininkus, ir tuos, kurie vadovauja teatrams. Kartais būna, kad jie apskritai jokio supratimo neturi. Kiti nieko nenusimano apie balsus. Tretiems svarbiausia, kad tik būtų plonas. Na gerai, surask tu ploną Brunhildą, kuri „pjaustys“ lyriniu sopranu, – prašau. Bet tai nekompetentinga. Buvo keletas operos direktorių, kuriuos prisimenu su didele meile, kurie tikrai nusimanė visose srityse. Bet tokių vis mažiau ir mažiau. Jei žmogus, išgirdęs vieną žymiausių arijų, sako „čia Norma“, nors iš tikrųjų tai – Toska, ką tu gali pasakyti. Paskui negali stebėtis, kad tas pats žmogus pasamdė tokį dirigentą, kuris apie G. Verdi, apie balsus, apie operą išvis neturi jokio supratimo. Tada tu labai rizikuoji, nes jis gali tave papjauti savo tempais ir viskuo kitu...

– O kaip Jums pavyksta bendradarbiauti su režisieriais? Dažnai sakoma, kad dabar opera yra režisūrinė ir režisierių prioritetai beveik nustelbia muziką.

– Labai gerai, jei režisierius mato savaip, bet neardo genijaus parašyto kūrinio. Tai puiku. Į kūrinį galima pažiūrėti iš modernios pusės. Svarbu nepradėti vartalioti pačios dramos. Gerai, jei režisierius turi labai daug fantazijos. Pavyzdžiui, labai mėgstu dirbti su itin moderniu Dmitrijumi Černiakovu, kažkada jis statė Vilniuje, Rusų dramos teatre. Jis irgi ekstremalus. Jo „Trubadūre“, kur, ko gero, dainuosiu, viskas perversta per galvą, bet vis tiek labai įdomu. Sakyčiau, reikia daugiau tokių režisierių, kurie iki išprotėjimo kažką daro kitaip.

Bet nepakenčiu vulgarybių, sekso simuliacijų ir panašių dalykų. Niekada nedainuosiu nei nuoga, nei pusnuogė. Bet gerai režisūrai esu labai atvira. Kita vertus, viskas pasidarė vienoda, proletariška, kostiumai jau nebe kostiumai – nueina į kokią universalinę parduotuvę, priperka megztinių, ir viskas. Argi čia menas? Ar tai kostiumų menas? Ar tai teatras? Norint nuogai išsirengti, irgi nereikia didelio teatro. Nuogas yra nuogas. Dažniausiai pritrūksta fantazijos ir nuoseklumo savo koncepcijai.

– Jūsų grafikas labai įtemptas, bet vis dėlto kiekvienam žmogui labai svarbu šiek tiek sustoti ir susigaudyti, kas ir kur yra. Reikia ir tam tikrų impulsų, kad galėtum judėti į priekį. Kokie yra Jūsų impulsai?

– Kol gena, tol bėgi. Pernai buvo visokių krizių, pokyčių. Staiga vienas maestro pabėgo (neminėsiu pavardės) ir sėdėjau namie pusantro mėnesio. Bet turiu pasakyti, kad man patiko. Taigi ateina laikas pabūti namuose, pasikuisti savo ūkyje. Ir paskui, kai paragauji laisvės, suvoki – o kam čia persidirbti...

– Namuose – tai kur?

– Miunchene. Atostogos būna Italijoje. Kartais pagalvoju, kad pradedu greičiau pavargti. Kalbu ne apie balsą – per trylika dienų buvo penki „Tristano“ spektakliai. Viskas gerai, dar norėtųsi padainuoti. Galbūt, kai dainavau sopranu, buvo daugiau noro ir būčiau galėjusi ir toliau tokiu grafiku „varyti“. Kita vertus, dėl tam tikrų priežasčių priėmiau tokį sprendimą, nebenoriu, ir viskas. Tiesiog nenoriu nervintis. Žemas mecosoprano balsas išsivystė taip, kad dainuoti man daug maloniau negu anksčiau. Galvoju – kam man čia persistengti. Jau galiu ir ramiai miegoti. Nes vėliau dainininko amžius pradeda jaustis: balsas kinta, raumenys kinta ir nervai, matyt, truputį „suvartoti“. Taigi esu nieko prieš pailsėti šiek tiek daugiau.

Vasaros pabaigoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona Sandra Janušaitė krausis lagaminus. Nuo rugsėjo 5 d. ji pradės dirbti soliste Eseno "Aalto" operos teatre Vokietijoje. Darbo sutartį 39 metų solistė pasirašė dviem sezonams.

– Ar pasiūlymas dirbti Eseno teatre jums – logiška karjeros tąsa, ar visai netikėtas? – "Vilniaus diena" pasiteiravo S.Janušaitės.

– Visai netikėtas. Viena užsienio agentė pasiūlė vykti į perklausą Esene. "Gerai, noriu", – atsakiau. Maniau, būsiu kviestinė solistė. Bet jie man pasiūlė etatą. Toks kvietimas nukrito kaip iš dangaus. Ilgai svarsčiau, paskui sutikau. Manau, vėliau būsiu per sena, bus vėlu ką nors pradėti svetur – dabar esu pačiame žydėjime.

– Kokius kūrinius atlikote perklausoje?

– Dainavau Žydės ir Čio Čio San arijas iš operų "Žydė" ir "Madam Baterflai". Atlikau dar vieną kūrinį, bet jau neprisimenu kokį. Į perklausą buvo atvykę nemažai solistų.
Keistas sutapimas – į perklausą važiavau po ką tik Vilniuje įvykusios operos "Eugenijus Oneginas" premjeros, kur dainavau Tatjaną. Vėliau, kalbėtis dėl priėmimo sąlygų, – vėl po "Onegino" spektaklio.

– Matyt, jums sėkmę atnešė Eugenijus Oneginas?

– Taip. Perklausa įvyko prieš metus. Jie visus sezonus, spektaklius planuoja gerokai į priekį. Tokios sutartys visada pasirašomos keleri metai į priekį.

– Ar dėl to nebaisu, ar nepersigalvosite?

– Aš patenkinta tuo kvietimu, bet šiek tiek bijau. Kitas miestas, kitas teatras. Naujovės žmones šiek tiek gąsdina. Kita vertus, naujovių nereikia bijoti. Nieko amžino nėra. O gal aš ten tik dvejus metus ir tenorėsiu būti?

Apsisprendžiau, kad važiuosiu viena. Vienam sūnui 15, kitam – 16 metų, jie vokiškai nesimokę. Vyriausiajam baigti mokyklą vokiečių kalba būtų neįmanoma. Ir vyras liks Lietuvoje – mes neturime kam palikti prižiūrėti vaikų.

– Vyras neprieštarauja dėl jūsų darbo Vokietijoje?

– Ne. Jokių problemų. Sakiau, labai jo ilgėsiuosi. 18 metų, kai mes kartu, – maždaug žinome, kas tokie esame.

– Kokius vaidmenis atliksite Eseno "Aalto" teatre?

– Nuo rugsėjo 5 d. būsiu etatinė to teatro solistė, bet tvarka ten ne tokia, kaip Lietuvoje, – jie leidžia man būti kur noriu. Tik teatro vadovybę turėsiu apie tai informuoti.

Esene karjerą pradėsiu Mimi vaidmeniu Giacomo Puccini operoje "Bohema". Mimi dainavau ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Tas pastatymas man bus trečias. Nors ir dabar galiu mintinai sudainuoti visą tekstą, todėl man nebūtina ten sėdėti. Dar ten dainuosiu operose "Eugenijus Oneginas", "Karmen", "Madam Baterflai". Taip pat dainuosiu vienoje premjeroje kitų metų pavasarį – tai būtina sutarties sąlyga. Viskas surašyta, ką turėsiu daryti.

Pirmoji repeticija Esene – tiktai lapkričio 29 d. Todėl Lietuvoje su didžiausiu džiaugsmu dabar ruošiu Elvyros partiją Giuseppe Verdi operoje "Ernani". Labai norėjau mūsų teatre sudainuoti toje operoje.

– Ar Eseno teatras pasirūpins jūsų apgyvendinimu?

– Ne. Kadangi būsiu etatinė darbuotoja, teks susirasti pačiai, kur gyventi. Planuoju išsinuomoti nedidelį butą.

– Kelis kartus didesnę algą, palyginti su mūsų nacionaline opera, gausite "Aalto" teatre?

– Gerokai daugiau. Ir turėsiu daugiau laisvės. Bet aš ne vien dėl pinigų sutikau ten dirbti, nors, aišku, pinigai yra svarbu.

– Eseno teatre būsite ne viena – ten dainuoja ir Ieva Prudnikovaitė, ir Almas Švilpa. Bus į ką atsiremti sunkią valandą.

– A.Švilpa – bosas, aš – sopranas, I.Prudnikovaitė – mecosopranas. Trūksta tik tenoro – būtų visas lietuvių solistų "komplektas" Esene.