Vilnietis Jurijus dirbdamas nuolat bendrauja ir stebi žmones.

„Dirbu parduotuvėje ir matau, kad pirkėjai – labai pikti“, – teigė Jurijus.

Keiksmai, apsistumdymai. Būna tenka konfiskuoti ir pavojingus daiktus, didžiulius peilius, tad prielaida viena – žmonėms stipriai pašlijo nervai.

„Vairavimo manieros dabar yra ties maždaug 2006–2007-ųjų metais, kai buvo agresyvus vairavimas, užlindimas, važiavimas per raudoną. Parduotuvėje yra pikčiai su kasininke ar tarpusavyje. Visi labai suerzinti“, – dėstė Žirmūnų psichikos sveikatos centro psichiatras Kęstutis Kuzmickas.

Psichiatras sako, pacientų padaugėjo, tad ir eilės tįsta. Privačioje klinikoje pagalbos tenka laukti mėnesį ir daugiau, o paskambinę žmonės skundžiasi nebepakeliamu nerimu, vietos neradimu. Žmonės sako nebegalintys eiti į darbus, nebeatsikeliantys iš lovos.

Kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis.

„Besikreipiantys į psichiatrą turbūt yra aukštesnio intelekto žmonės, ypač vyrų tarpe, nes anksčiau vyrai nesikreipdavo ir užsiimdavo savigyda – dažniausiai alkoholiu“, – tvirtino K. Kuzmickas.

Alkoholis ir dabar vis dar liejasi kartu su emocijomis.

„Karas Ukrainoje, kai visą laiką kalbama apie Suvalkų koridorių, tikrai sukėlė baimę ir net tokią, kad kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis“, – kalbėjo K. Kuzmickas.

Ne tik baimė dėl saugumo – dalis atėjusių kalba ir apie beprasmybę.

„Vyrų, kurie turėjo verslą su Rusija, karo Ukrainoje metu verslai pradėjo žlugti. Dauguma nesusitaiko su tuo, kad jų socialinis laiptelis nusileidžia žemiau, pajamos sumažėja“, – teigė psichiatras.

Dalis tokių verslo pasaulio atstovų atsidūrė duobėje, jiems tenka gydytis vaistais.

„Pas kai ką būna savižudiškų, apie gyvenimo beprasmiškumą minčių, o kai kurie sako „aš gulėsiu ir nieko nedarysiu“, nes viskas subyrėjo“, – sakė K. Kuzmickas.

Verslo pasaulio žmonės – tik dalis kenčiančių. Depresija profesijos nesirenka, tik kartais žmonės depresijos neskiria nuo liūdesio. Anot specialistų, tam gali būti atliekami testai, kurių galima rasti ir internete.

Kalbėdamas apie bendrą visuomenės būklę psichiatras sako, kad žmonės dabar sujautrinti, sudirginti, paskendę nežinomybėje, spaudžiami iš visų pusių, o kur dar augančios kainos.

„Tiesiog neduoda atsikvėpti. Tai aišku, kad žmonės yra siaubingai įsitempę. Aš ir pati tą nerimą jaučiu“, – atviravo praeivė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Puodas verda, o pagalbos ne visi linkę ieškoti. Vilnietė sako – jeigu blogai, verkia viena arba kaimynei ant peties.

Pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi mintimis apie savižudybę.

„Bijau psichologo. Daug kas neina, nes bijo, kad kažką ne taip pripasakos ir jiems pasakys, kad jie yra psichiniai ligoniai. Šitas dalykas labai trukdo mums gyventi“, – samprotavo vilnietė.

„Visų pirma suaugusiam yra sunku ateiti ir sakyti „man reikia pagalbos“, tai kol prisiruošia...“ – sakė „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

O jei prisiruošia, tai suaugę išgirsta, kas ir paauglių galvose šiuo metu dedasi.

„Iki šiol pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kreipimaisi, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi ypatingai sunkiais jausmais ir mintimis apie savižudybę. O prieš penketą metų tai buvo penktoje–šeštoje pozicijoje pagal temų dažnumą“, – teigė J. S. Jasiulionė.

Anot specialistės, dabar ir ieškantiems pagalbos ji prieinama sunkiai – tęstinių psichologo konsultacijų reikia laukti ne vieną ir ne du mėnesius.

„Mano žiniomis, apie pusę metų tenka praktiškai visur palaukti“, – sakė J. S. Jasiulionė.

„Iš vienos pusės yra paradoksas – mes turime labai daug psichosveikatos centrų, bet, kai reikia gauti konkrečią paslaugą konkrečiai situacijai, šito dalyko nėra“, – kalbėjo sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys.

Valdžia žada pokyčius kartu su medicinos reforma. Psichikos sveikatai bus skiriamas toks dėmesys, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.

„Asmens psichikos sveikatai yra numatyti 38 mln. eurų. Atsiras daugiau dienos stacionaro paslaugų, nauji regioniniai centrai vaikų ir paauglių psichinei sveikatai, ypatingai sudėtingiems atvejams spręsti“, – tvirtino sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Beliūnė.

„Išsivysčiusiose šalyse taip ir yra, net ir šeimos turi savo psichologus ir tai yra normalu. O pas mus, kiek žinau, specialistų dar net ir trūksta. Aš už tai, kad jų būtų daugiau ir žmonėms padėtų“, – kalbėjo panevėžietis.

Planuojama pastatyti naujus koncentruotus centrus, kad laukti pagalbos netruktų amžinybę. Tai planuojama įgyvendinti per artimiausius penkerius metus.

Visi esame pažeidžiami

Pasak šios srities atstovų, psichiatrija, nors ir apaugusi daugybiniais mitų sluoksniais, po truputį keičiasi – ši gydymo sritis vis mažiau asocijuojasi su prievarta ir grotuotais langais.

Laikas nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 10-osios Lietuvoje tradiciškai skelbiamas Atviros psichiatrijos mėnesiu. Šiai progai skirti renginiai (dauguma jų – virtualūs dėl pandemijos) baigsis spalio 10-ąją – Pasaulinę psichikos sveikatos dieną.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovas Mindaugas Būta įsitikinęs, kad tokie renginiai suteikia daugiau informacijos bei atvirumo apie psichinę sveikatą ir su ja susijusias paslaugas.

Vadovas atkreipė dėmesį, kad požiūris į psichiatriją yra glaudžiai susijęs su pagalba. Nors ligoninėje seniai nebėra grotų, daugeliui žmonių ši gydymo įstaiga vis dar kelia baimių ir neigiamų asociacijų. Baimė kartais pakiša koją gauti visavertę pagalbą, o proginiai renginiai padeda įsitikinti, kad psichiatrija nėra baubas.

Kaip sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas V.Butrimas, žmones padrąsina žinomų žmonių, autoritetų pavyzdys – jie papasakoja savo istorijas, jog patys patyrė sunkių akimirkų, gydėsi psichiatrijos ligoninėje, o gavę pagalbą toliau sėkmingai tęsia karjerą.

„Turime parodyti realų gyvenimą, jog visi esame pažeidžiami, net ir sėkmingųjų kelyje yra suklupimų ir rimtų nesėkmių, kartais netgi daugiau nei sėkmių. Pavyzdys įkvepia, padrąsina, normalizuoja žmonių patirtis, mažina gėdos jausmą, kuris atskiria, izoliuoja. Žmogus, pirmą kartą susidūręs su tokia liga, gali sunkiai išgyventi tokią patirtį, gali atrodyti, kad tik jis vienas patiria tokius išgyvenimus“, – sakė specialistas.

Ieškoti pagalbos – po gyvenimo griūties

V.Butrimas pastebi, kad visgi besikreipiančiųjų pagalbos tikrai yra daugiau, ypač jaunų žmonių, kurie kartais nori tiesiog pasikonsultuoti, pasitikslinti, kaip geriau būtų elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis, kokia pagalba jiems labiausiai tiktų dėl iškilusių sunkumų, kad jie nesikomplikuotų ar neatitrauktų žmogaus nuo jo tikslų, karjeros. Deja, esama ir kitokių situacijų.

„Tekdavo sutikti žmonių, kurie iš paskutiniųjų stengėsi neiti pas psichiatrą, jau buvo beprarandą darbą, griūdavo santykiai tarp šeimos narių. Kai jau nebelikdavo kitos išeities, galiausiai perlipdavo per save ir ateidavo pasikonsultuoti. Paskyrus gydymą, žmogus grįždavo padėkoti, kad savijauta pasikeitė, vėl tapo panaši į tokią, kokia buvo prieš susirgimą, išsakydavo apgailestavimą, jog nesikreipė anksčiau“, – pavyzdį iš savo praktikos pateikė Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas.

Pasak psichiatro, kartais tai kainuoja dar daugiau: yra sutrikimų, apie kuriuos statistika rodo, jog nuo simptomų pradžios iki atėjimo pas specialistą arba tinkamo gydymo suteikimo vidutiniškai praeina 7–8 metai.

„Tokia padėtis gąsdina, pagalvojus, jog žmogus tiek laiko pragyvena be tinkamos pagalbos ir kokių pasekmių tai turi jo gyvenimo kokybei. Labai skaudu matyti tuos atvejus, kai pats pacientas nori gydytis, mato prasmę, tačiau jo artimieji yra kategoriškai nusiteikę prieš gydymą, kartais net kreipiasi į įvairius alternatyvios medicinos atstovus, ieško pagalbos nepatikimuose šaltiniuose, išleidžia krūvas pinigų, tačiau nepripažįsta, jog žmogui reikalinga psichiatro pagalba, o sutrikimas ir kančia sergančiajam tik pasunkėja“, – apgailestavo V.Butrimas.

Diagnozė nėra nuosprendis

Pasak psichiatro, svarbu suprasti, kad dalis psichikos sutrikimų yra laikini, netgi praeinantys savaime, o kartais, paskyrus gan paprastą, saugų ir efektyvų gydymą, sutrikimas praeina be liekamųjų reiškinių.

Daliai sutrikimų, pavyzdžiui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, būdinga tai, kad be profesionalios pagalbos nepraeis ir greičiausiai trikdys kasdienį gyvenimą bei jo kokybę. Suteikus profesionalią pagalbą, tikėtina, kad žmogus gyvens visavertį gyvenimą.

Tačiau yra kita grupė sutrikimų, kuriems būdinga lėtinė eiga, ligos pasikartojimai, kartais net ir nepaisant sudėtingo, kompleksinio gydymo nepavyksta išvengti atkryčių. Tuomet gydytojai stengiasi padėti pacientui kuo geriau valdyti simptomus, kad jų pasireiškimas netrukdytų gyventi ir kiek galint labiau apsaugotų nuo atkryčių. Jiems kartojantis gali likti tam tikrų negrįžtamų pakitimų žmogaus asmenybėje.

„Nė viena diagnozė nėra nuosprendis ir kiekvienu atveju viską tenka vertinti individualiai“, – pabrėžė V.Butrimas.

Po gydymo – greitas pokytis

Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vadovas prisiminė, kaip vieno budėjimo metu vėlyvą naktį į Priėmimo skyrių greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas labai neramus pacientas, matantis įvairius vaizdinius, išgyvenantis haliucinacijas.

Praėjus vos kelioms dienoms po paskirto gydymo, tas pats žmogus, kuris dar visai neseniai žiūrinčiajam iš šalies galėjo kelti baimę dėl savo elgesio ar išsakomų nesuprantamų teiginių, jau dalyvavo pacientams skirtuose meno užsiėmimuose, normaliai ir adekvačiai bendravo.

„Šiuo atveju psichofarmakologinis gydymas gali būti stebėtinai veiksmingas, duodantis labai gerų rezultatų, visiškai atkuriantis sutrikdytą žmogaus funkcionavimą, sumažinantis kančią“, – apie laiku suteiktos pagalbos galią reziumavo psichiatras.

Pažinimas: „Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti“, – sakė meno terapeutė D.Lubienė.

Skepticizmas greitai išgaruoja

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo meno terapeutė Daiva Lubienė pasidžiaugė, kad vis daugiau pas ją ateinančių pacientų nesibaimina ieškoti pagalbos, jie vis palankiau vertina ir džiaugiasi užsiėmimais. Jaunesni ne tik patys drąsiai kreipiasi, bet paragina ir savo draugus ar artimuosius.

„Kartais atėjusieji teisinasi, kad nemoka piešti – įsijungia vidinė gynyba arba abejoja terapijos poveikiu, tačiau jau po vieno ar kelių užsiėmimų abejonės dingsta ir patys būna nustebinti vykstančiais pokyčiais. Skeptikai tampa ištikimiausiais meno terapijos užsiėmimų dalyviais. Jie tada viską geria į save“, – šypsojosi D.Lubienė.

Specialistė paaiškino, kad meno terapija apima ne tik dailę, bet šokio ir judesio, molio, smėlio, pasakų, kino, audiovizualinę terapijas. Jos lanksčiai parenkamos pagal susirinkusiųjų grupes, priklausomai nuo sutrikimų.

Su Psichosomatikos, kur gydomi suaugusieji, ir Vaikų psichiatrijos skyrių pacientais dirbanti D.Lubienė pastebi, kad meno terapija padeda saugiau, jautriau atsiverti pacientams, kai kartais net žodžiais būna sunku išsakyti vidinį skausmą. Piešimas, tam tikros metodikos palengvina vidinę kančią bei sunkumus, nuramina. Per spalvas, simbolius ateina palengvėjimas, ramybė.

„Ašaros – gyvenimo upė, ir kai gali sau leisti saugiai paleisti tai, ką laikei ar laikai giliai užgniaužęs, – palengvėja“, – taip savo pacientams mėgsta sakyti meno terapeutė.

Kasdien – po stebuklą

Tarpusavio santykiai, įvairios baimės, savęs ieškojimas, emociniai sužeidimai, netektys, valgymo sutrikimai, bandymai žudytis, fizinė ir seksualinė prievarta, autizmas, depresijos – labai skirtingos priežastys žmones atveda į meno terapeutės užsiėmimus. Kiekvienas ateina su savo skirtinga istorija. D.Lubienė juos švelniai vadina „pacientukais“.

„Kiekvienas užsiėmimas prasideda ir baigiasi klausimu, su kokiu jausmu atėjai ir su kokiu išeini. Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti – kai atpažįsti ir pažįsti jausmus, supranti, kas vyksta. Šiandien dauguma žmonių taip bėga ir skuba, kad nebejaučia savęs. Tad užsiėmimuose daug dėmesio skiriame būtent jausmams“, – sakė D.Lubienė.

Ji pastebi, kad karantinai, izoliacija paliko pėdsaką tarpusavio santykiuose – vaikams sunku grįžti į mokyklas, suaugusiesiems pradėti bendrauti, tarp žmonių atsirado daug baimių, nerimo.

Meno terapeutė prisiminė pacientę, kuri dar prieš pirmą užsiėmimą įspėjo, jog su spalvomis nedraugauja, o šiandien mergaitė puikiai piešia pastele, „atrado“ guašą ir nuostabų spalvų pasaulį, svajoja apie dailės studijas. Tokius atradimus lydi ir vidiniai pokyčiai.

„Man meno terapija – gyvenimo dovana, nes kasdien per užsiėmimus vyksta stebuklai. Ateina žmogus su dideliu nerimu, skauduliu, o paskui pripažįsta, kad tapo geriau ar palengvėjo. Arba matai, kaip per piešinius vyksta transformacija čia ir dabar. Tokie stebuklai vyksta kasdien“, – pasakojo specialistė.

Problemos – po ligos

Benzodiazepinai (BZD) – centrinę nervų sistemą slopinantys vaistai, populiariai vadinami tiesiog raminamaisiais.

Kaunietę Vaivą du mėnesius po persirgto koronaviruso kamuoja nemiga. "Ilgai neužmiegu vakare arba prabudusi naktį. Kelias valandas vartausi lovoje, kol šiaip taip užmiegu. O ryte tenka anksti keltis į darbą. Dėl to ėmiau jausti didžiulį nuovargį, tapau irzlesnė. Paklausiau šeimos gydytojos, ką tokiu atveju rekomenduotų. Ji pasakė tiesiai šviesiai: eikite pas psichiatrą. Buvau apstulbusi. Vos pora mėnesių nemigos, ir mane jau siunčia pas psichiatrą. Pasirodo, šeimos gydytoja net raminamųjų tablečių išrašyti nebegali", – pasakojo 40-metė moteris.

Vis dėlto kol kas pas psichiatrą ji prisipažino nesiryžusi eiti. "Niekada nebuvau pas tokį gydytoją ir abejoju, ar man jo tikrai reikia", – teigė pašnekovė, su nemiga kovojanti iš draugės pasiskolintomis raminamųjų tabletėmis.

Klaipėdietė Aušra guodėsi, kad šeimos gydytoja jai neišrašė BZD priskiriamo leksotanilio – taip pat nusiuntė pas psichiatrą. "Man anksčiau gastroenterologas dėl tulžies pūslės funkcinių sutrikimų šiuos vaistus buvo išrašęs. Žinau, kad ir žmonėms po infarkto tokie vaistai skiriami, senukams kartais skiriama dėl nuolatinės nemigos. Dabar, taip išeina, visais atvejais reikės kulniuoti pas psichiatrus, kurie dar greičiausiai išrašys ir antidepresantus. Patys medikai sako, kad tvarka absurdiška ir kenčia pacientai", – pasakojo Aušra. Ji atkreipė dėmesį, kad, įteisinant apribojimus šeimos gydytojams ir gydytojams specialistams išrašyti BZD, buvo akcentuojama, kad nuo šių vaistų gali išsivystyti priklausomybė. "Tai pateikiama kaip didžiausias blogis, tačiau, kiek teko tais vaistais domėtis, priklausomybė tikrai ne visada atsiranda. Be to, gal geriau 80–90 metų išsimiegojusi bobutė, o priklausomybė, jei ir atsiras, kažin, ar jos gyvenime ką pakeis. Ar geriau pusė tabletės širdininkui, ar dar vienas infarktas, kuris gali būti lemtingas?" – retoriškai klausė pašnekovė.

Apsunkino gydytojų darbą

BZD išrašymo tvarka pasikeitė pernai lapkričio 1 d. įsigaliojus Benzodiazepinų ir benzodiazepinų dariniams priskiriamų bei panašaus veikimo mechanizmo vaistinių preparatų skyrimo ir vartojimo mažinimo ar nutraukimo metodinėms rekomendacijoms. Šios rekomendacijos skirtos šeimos gydytojams ir gydytojams specialistams (išskyrus gydytojus psichiatrus), skiriantiems pacientams BZD ir panašaus veikimo mechanizmo vaistinius preparatus. Jas savo įsakymu dar pernai vasarą patvirtino tuometis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Šiomis rekomendacijomis smarkiai apribotos šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų (ne psichiatrų) galimybės išrašyti BZD. Pavyzdžiui, rekomendacijose nurodoma, kad maksimali rekomenduojama gydymo BZD (skiriant BZD vartoti keturis kartus per savaitę ar dažniau) trukmė gydant nerimo sutrikimus yra dvylika savaičių, o trumpalaikio nemigos gydymo – keturios savaitės, įskaitant ir vaisto dozės mažinimo etapą. Rekomendacijose taip pat rašoma, kad BZD skyrimas vartoti keturis kartus per savaitę ar dažniau netinkamas gydyti nerimą ar įtampą, susijusius su paciento patiriamomis kasdienėmis problemomis. Be to, rekomendacijose nurodoma, kad BZD skyrimas pirmą kartą nerekomenduojamas 65 metų ir vyresniems asmenims.

Pasak Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos (LBPGA) prezidento profesoriaus habilituoto daktaro Juliaus Kalibato, šios rekomendacijos labai apsunkino šeimos gydytojų darbą ir sukūrė kitų problemų.

Dėl to, kad šeimos gydytojai praktiškai nebegali išrašyti BZD, turi siųsti savo pacientus pas psichiatrus, atsiranda nereikalingų gydytojų psichiatrų konsultacijų.

"Dėl to, kad šeimos gydytojai praktiškai nebegali išrašyti BZD, turi siųsti savo pacientus pas psichiatrus, atsiranda nereikalingų gydytojų psichiatrų konsultacijų. Be to, tai prieštarauja siekiui, kad pirminė sveikatos priežiūra spręstų 80 proc. visų sveikatos problemų, o antrinei ir tretinei grandžiai liktų 20 proc. Tai deklaruoja politikai ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovybė, bet daroma priešingai. Norima, kad sumažėtų eilės pas specialistus, tačiau, jei mes ribojame šeimos gydytojų funkcijas, eilės pas gydytojus specialistus tik ilgės. Juo labiau dabar, šios siaubingos infekcijos sąlygomis, tai visiškai nereikalinga, – tvirtino J.Kalibatas. – Tokie sprendimai prie gero neprives. Kalbėkime atvirai: konsultacijos yra pinigai. Kuo daugiau funkcijų perims antrinė ir tretinė grandys, tuo daugiau konsultacijų vyks šiose grandyse ir tuo daugiau pinigų čia nusės."

Profesoriaus žodžiais, iki šiol siekta, kad šeimos gydytojai gydytų lengvas depresijos formas, kad dėl jų nereikėtų siųsti žmogaus pas psichiatrus. "Dabar, priešingai – atsiranda daug daugiau atvejų, kai šeimos gydytojai turės siųsti savo pacientus pas psichiatrus. Vis dėlto psichiatrai turėtų užsiimti sudėtingesniais atvejais, o depresijas, kol jos nėra stipriai išreikštos, turėtų gydyti šeimos gydytojai", – įsitikinęs LBPGA prezidentas.

Jo teigimu, iki šiol šeimos gydytojai lengvas depresijos formas sėkmingai gydė.

Gali pabloginti situaciją

J.Kalibatas pripažino, kad yra nemažai su psichikos ligomis nesusijusių ligų, kuriomis persirgus reikia skirti raminamųjų. "Tai atvejai po insulto, infarkto ir panašiai. Po jų kyla nervinė įtampa, atsiranda tam tikrų baimių. Ir jei mes norime, kad nervų sistema optimaliai, o ne nuolat įtemptai dirbtų, reikia BZD. Juk dėl bet kokios nervinės įtampos išsiskiria antinksčių hormonai, vyksta kraujagyslių spazmai, ir panašiai. Jei po infarkto, insulto neskiriami raminamieji ir žmogus jų nevartoja, tai gali pabloginti situaciją", – sakė pašnekovas.

LBPGA prezidento žodžiais, tai, kad šeimos gydytojams palikta tik trumpalaikio nemigos gydymo teisė (BZD tam jie gali išrašyti keturioms savaitėms), problemos neišspręs. "Daugumoje pasaulio šalių šeimos gydytojams leidžiama laisvai išrašyti BZD. Ten tokio idiotizmo, kaip dabar pas mus, nėra. Ir tokie apribojimai tikrai neturėtų būti priimami dabar, kai dėl koronaviruso atsiranda didžiulių psichinės sveikatos problemų, kyla nerimo pandemija", – įsitikinęs profesorius.

LBPGA dar gruodžio viduryje kreipėsi į dabartinę SAM vadovybę, kad A.Verygos pasirašytos rekomendacijos, apribojančios šeimos gydytojų teisę išrašyti BZD, būtų atšauktos. "Kreipėmės oficialiu raštu į dabartinę SAM vadovybę, kad tas įsakymas būtų atšauktas, nes jis yra žalingas. Tačiau jokio atsakymo iš ministerijos iki šiol negavome", – vakar tvirtino J.Kalibatas.

Kartais rekomendacijų nepaiso

Panašu, kad įsigaliojusias rekomendacijas šeimos gydytojai vertina įvairiai. Kai kurie ryžtasi jų nepaisyti. Viena tokių – šeimos gydytoja Aurelija Proscevičienė. Pasak jos, dabar šeimos gydytojai yra tiesiog priversti pažeisti minėtas rekomendacijas.

"Situacija dabar tokia: mes žinome, kad mūsų teisė skirti BZD yra apribota, tačiau vis tiek juos skiriame. O ką daryti, kai žmogui dėl nerimo, dėl ateities baimės kyla kraujospūdis, o nukeliauti pas psichiatrą – sudėtinga? Ypač nerimauja vyresni žmonės. Jie sako: aš viską, ką jūs, gydytoja, sakote, darau, ramiai gyvenu, bet kraujospūdis vis tiek labai aukštas. Tuomet aš sakau: išgerkite leksatonilio arba alprazolamo dalį tabletės, šie vaistai taip pat priskiriami BZD. Ir žmogui normalizuojasi kraujospūdis su mažiausia to vaisto doze", – pastebėjo gydytoja ir pabrėžė, kad dėl nemigos besikreipiančių pacientų dabar labai daug.

Ji užsiminė kartais dėl nemigos išrašanti melatonino (hormono, kurį gamina kankorėžinė liauka, daugiausia nakties miego metu – red. past.) preparatų. "Tačiau, kai kyla įtampa, kurią ne tik pagyvenę, bet ir jauni žmonės jaučia, – dėl darbo, dėl visko, melatoninas nepadeda", – preparatų poveikio ribotumą pastebėjo gydytoja. – Jei pokovidinė nemiga, aš taip pat paskiriu BZD. O ką daryti? Jau geriau padėti žmogui, negu kiekvieną kartą atsižvelgti į tas nepagrįstas rekomendacijas."

A.Proscevičienės teigimu, kiekvienu atveju turi būti palyginama galima vaisto žala ir nauda. "Turi paskirti žmogui, kas jam būtų geriau, negi siųsi jį aiškintis į ligonių kasas arba SAM. Juk jeigu ir siųsi – nenueis. Žinoma, mes BZD receptų nežarstome į kairę ir dešinę. Jei matau, kad žmogus tuos vaistus vos ne saujomis geria, jį siunčiu pas psichiatrą. O kad žmogus dėl nemigos eitų pas psichiatrą, tai yra absurdas. Aišku, jei žmogus turi suicidinių minčių, tokį žmogų skubiai pas psichiatrą siunčiame. Bet paprastą nerimą, kuris dabar kyla ir dėl karantino, ir dėl to, kad žmogus su artimaisiais tiesiogiai negali bendrauti, mes, šeimos gydytojai, turėtume gydyti ir skirti BZD", – J.Kalibato mintims antrino A.Proscevičienė.

Kiek įmanoma trumpiau

Kaip dabartinė SAM vadovybė vertina buvusio sveikatos apsaugos ministro pasirašytąsias BZD skyrimo metodines rekomendacijas šeimos gydytojams ir gydytojams specialistams (ne psichiatrams)? Dabartinio sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio atstovės spaudai Aistės Šukstos paprašėme pateikti dabartinės ministerijos vadovybės poziciją šių rekomendacijų atžvilgiu, taip pat klausėme, ar nesiruošiama jų keisti.

Ministerijos vadovybės pozicijos šiuo klausimu nesulaukėme – gavome ministerijos specialistų atsakymus. Juose pabrėžiama, kad net BZD charakteristikų santraukose nurodoma, jog šiais vaistais gydyti reikia kiek įmanoma trumpiau ir būtina reguliariai vertinti paciento būklę. Atsižvelgiant į tai, esą buvo rengiamos ir minėtos metodinės rekomendacijos.

"Metodinių rekomendacijų paskirtis – užtikrinti racionalų BZD vartojimą, reglamentuojant šių vaistų skyrimą (...), pateiktos praktinės BZD nutraukimo schemos. Metodinės rekomendacijos (...) iš esmės prisideda prie racionalaus psichotropinių vaistų vartojimo Lietuvoje. Manome, kad kaip tik metodinės rekomendacijos sudaro sąlygas gydytojams pasirinkti tinkamiausią gydymą, leidžiantį laipsniškai sumažinti psichotropinių vaistų vartojimą asmenims, kurie piktnaudžiavo šiais vaistais (vartojo ne pagal indikacijas, neteisėtai įsigydavo pagal popierinius receptus)", – rašoma A.Šukstos atsiųstuose atsakymuose.

Juose taip pat teigiama, kad, siekiant kuo plačiau supažindinti gydytojus su metodinėmis rekomendacijomis, šiuo metu vykdomi šeimos gydytojų mokymai, skiriant dėmesį į metodinių rekomendacijų ir BZD skyrimo bei vartojimo mažinimo ypatumų pristatymą, nerimo ir depresijos diagnostikos ir gydymo ypatumams. SAM duomenimis, pernai minėtuose mokymuose dalyvavo 600 šeimos gydytojų, šiemet planuojama apmokyti dar tiek pat.

Skatina racionalų vartojimą

Kaip ministerija vertina tai, kad dabar BZD, tokių kaip leksotanilis ar ksanaksas, pas psichiatrą turi eiti ir nemigos kankinami senjorai, ir pokovidinės nemigos kamuojami jauni žmonės, ir pacientai po infarkto ar insulto, nes šeimos gydytojai jų nebeišrašo? Į šį klausimą SAM specialistai atsakė: "BZD skyrimo tvarka iš esmės nesikeitė (kaip ir minėta, jie turi būti skiriami vadovaujantis diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašais bei diagnostikos ir gydymo protokolais, atsižvelgiant į vaistinio preparato charakteristikų santrauką), tačiau, siekiant skatinti racionalų BZD vartojimą (padėti nutraukti ilgalaikį BZD vartojimą ir pan.), papildomai buvo parengtos metodinės rekomendacijos. Nuostata, kad gydytojai gali skirti vaistus pagal kompetenciją taip pat nėra nauja."

SAM specialistų teigimu, jei gydytojo medicinos normoje numatyta teisė gydyti nerimą, įtampą ir kitus su nerimo sindromu susijusius somatinius ar psichikos sutrikimus, jis turi teisę skirti minimus vaistinius preparatus. "Šeimos gydytojo medicinos normoje (...) numatyta kompetencija gebėti įtarti, diferencijuoti, diagnozuoti ir gydyti, be kita ko, užmigimo sutrikimus ir neorganinę nemigą, fobinius ir kitus nerimo sutrikimus, suaugusiųjų lengvus ir vidutinio sunkumo depresinius sutrikimus, psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, žalingą jų vartojimą, prireikus pasitelkiant kitus asmens sveikatos priežiūros specialistus. Atsižvelgiant į tai, nematome teisinių trikdžių šeimos gydytojams skirti minėtus vaistinius preparatus. Tačiau, šeimos gydytojas dėl tinkamesnio gydymo visada gali pasitelkti ir kitus asmens sveikatos priežiūros specialistus (pvz., psichiatrus)", – rašoma redakcijai atsiųstuose atsakymuose.

Kadangi minėtose metodinėse rekomendacijose šeimos gydytojams nerekomenduojama BZD pirmą kartą skirti vyresniems nei 65 metų asmenims, SAM atstovų paklausėme, kokius vaistus vietoje BZD šeimos gydytojas turėtų išrašyti nemigos kankinamam vyresnio amžiaus žmogui?

"BZD turi būti skiriami kuo trumpesnį laiką. Šeimos gydytojas kiekvieną atvejį turi įvertinti individualiai (ne tik amžių, bet ir gretutines ligas, gyvensenos būdą ir pan.) ir, tik visa tai įvertinęs, pasirinkti racionaliausią gydymą", – rašė SAM specialistai.

Gydo labai trumpai

A.Šukstos atsiųstuose atsakymuose SAM atstovai neigė, kad metodinėmis rekomendacijomis buvo iki minimumo sumažinta galimybė šeimos gydytojams skirti BZD ir taip užtikrintas pacientų srautas pas psichiatrus. Atsakymuose teigiama, kad metodinės rekomendacijos yra tik priemonė šeimos gydytojams racionaliai skirti BZD.

Pasiteiravus, koks bus ministerijos atsakymas į LBPGA raginimą atšaukti A.Verygos įsakymą, įteisinantį BZD skyrimo metodines rekomendacijas, SAM specialistai atsakė: "Manome, kad metodinės rekomendacijos neapriboja šeimos gydytojų galimybių išrašyti BZD, jei paciento būklė atitinka vaisto terapines indikacijas, skiriama pagal vaisto charakteristikoje nurodytus vartojimo terminus. Ir net ir nerekomenduotinais skirti BZD atvejais, kai nauda didesnė už galimą žalą, BZD pirmą kartą skirti galima. Dėl ilgalaikio vartojimo, irgi yra išskirtos grupės ilgalaikių vartotojų, tarp jų ir vyresni nei 65 metų amžiaus asmenys, kuriems galima tęsti vaistų skyrimą ilgą laiką."

Minėtose rekomendacijose yra nuostata, kad gydantis gydytojas gali tęsti ilgalaikį BZD vartojimą esamomis dozėmis ir dažnumu, esant ilgalaikiam BZD vartojimui senyvo amžiaus asmenims (65 metų ir vyresniems), taip pat jei pacientas vartoja BZD dešimt metų ar ilgiau stabiliai, ne didesne nei vidutine terapine doze ir nesutinka sumažinti ar nutraukti BZD vartojimo. Tačiau BZD skyrimas pirmą kartą smarkiai apribotas minėtose rekomendacijose įtvirtinant nuostatą, kad BZD skirti pirmą kartą nerekomenduojama 65 metų ir vyresnio amžius asmenims, išskyrus nerimo ir trumpalaikio nemigos gydymo atvejais. Tokiais atvejais BZD šeimos gydytojas gali išrašyti BZD iki dvylikos savaičių nerimo sutrikimams gydyti ir iki keturių savaičių trumpalaikiam nemigos gydymui. Tačiau, šeimos gydytojų teigimu, per tiek laiko nei nerimas, nei nemiga paprastai nedingsta.

„Nuo 1998 metų esu prisidėjęs prie daugybės įstatymų, teisės aktų kūrimo, kurie susiję su šeima ir vaiko teisėmis. Patirtys vaikų psichikos sveikatos srityje, ilgametė veikla įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, švietimo sistemos išmanymas leido suvokti, kad norint nuveikti Lietuvos labui daugiau, reikia didesnės paramos, platesnio bičiulių rato“, – partijos pranešime teigė L. Slušnys.

Jis sakė pasirinkęs konservatorius, nes „čia buriasi daugiausiai šviesių, išsilavinusių ir turinčių daugybę idėjų Lietuvos ateičiai žmonių“.

L. Slušnys yra ilgametis tarptautinių socialinių ir emocinių ugdymo programų lektorius, dalyvavęs diegiant šias programas daugiau kaip 500 mokyklų visoje Lietuvoje.

Praėjusiais metais per prezidento rinkimus jis buvo Gitano Nausėdos komandos narys.

Seimo rinkimai vyks spalio 11 dieną.

Tai, kaip tikisi Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), sustiprins teikiamos pagalbos kokybę bei padės užtikrinti, kad, kai įmanoma, pacientai būtų gydomi taikant psichologines intervencijas, o ne vaistus.

Naujovės ypač svarbios šiuo laikmečiu, kai dėl intensyvaus gyvenimo tempo, patiriamos įtampos psichikos sutrikimai tampa dažnesni. Tad gausinamas PSDF biudžeto lėšomis apmokamų nemedikamentinių paslaugų ir jas galinčių teikti specialistų skaičius atvers galimybes kokybišką pagalbą gauti daugiau žmonių, teigiama SAM pranešime.

Taip siekiama užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, paauglys ar suaugęs žmogus, susidūręs su psichikos ligomis, neliktų kovoti su jomis vienas, kad žinotų, jog yra kvalifikuoti specialistai, apmokamos paslaugos. Tuo tikslu jau nuo Naujųjų metų vietoje 24 psichoterapijos seansų per metus pacientas galės gauti 30. Tai leis užtikrinti efektyvesnę, ilgalaikę pagalbą ir geresnius gydymo rezultatus, pažymi SAM.

Tuo metu specialistų, galinčių taikyti psichoterapijos metodą, sąrašo išplėtimas užtikrins geresnį šių paslaugų prieinamumą, padės siekiant, kad pacientų problemos būtų sprendžiamos kuo anksčiau.

Nuo sausio 1-osios psichoterapijos metodą galės taikyti ne tik gydytojas psichoterapeutas, bet ir, pavyzdžiui, bet kurios profesinės kvalifikacijos gydytojas, slaugytojas, akušeris ar medicinos psichologas. Tiesa, visi jie turės būti baigę nustatytos trukmės mokymo programą ir įgiję atitinkamas kvalifikacijas. Tad pacientams baimintis dėl specialistų kvalifikacijos nereikėtų – ir toliau didelis dėmesys bus skiriamas paslaugos kokybės užtikrinimui.

Numatyta, kad nuo Naujųjų metų PSDF lėšomis bus apmokama už 30 individualios arba grupinės psichoterapijos seansų vienam pacientui per kalendorinius metus. Taip pat apibrėžta, kad, įvertinus paciento sveikatos būklę, gydytojo sprendimu dar galės būti skiriama papildomai iki 10 individualių arba šeimos psichoterapijos seansų. Reglamentuota, kad vieno individualios ar šeimos psichoterapijos seanso trukmė – 1 valanda.

Šiuo metu ne visos Europos Sąjungos (ES) šalys užtikrina psichoterapijos paslaugų apmokėjimą biudžeto lėšomis. Kai kuriose iš jų tokios paslaugos valstybės apmokamos iš dalies, kai kuriose – už šias jas moka patys pacientai. Lietuvoje, lyginant 2016 m. ir 2018 m., PSDF lėšomis apmokamų psichoterapijos konsultacijų skaičius išaugo beveik dvigubai.

Psichiatras sako, kad kleptomanų nereikia nei smerkti, nei toleruoti. „Kleptomanija pagydoma, bet ji, kaip ir kiekvienas sutrikimas, kuo ilgiau užtęstas, tuo sunkiau gydomas, interviu Eltai sakė Vilniaus šeimos psichologijos centro gydytojas psichiatras psichoterapeutas Remigijus Juškėnas.

– Ar kleptomanija yra liga?

– Kai sakome liga, užklijuojame žmogui etiketę, todėl nemėgstu šio žodžio. Taip, galima tai vadinti liga, bet pats žodis yra blogas. Kleptomaniją aš vadinu būsena.

– Kuo kleptomanas skiriasi nuo paprasto vagies?

– Vagis nori pasipelnyti, praturtėti. Jo etika nulinė. Tačiau jei pasigilintume, kodėl jis vagis, tai įdomių dalykų rastume, bet šį kartą ne apie tai. Vagis bent žino, kad jis paima svetimą daiktą, kad turėtų, praturtėtų. O kleptomanui svarbus yra vogimo procesas, jis patiria didelį pasitenkinimą tuo momentu, kai vagia. Vogimo proceso metu jis tiesiog kaifuoja, daug adrenalino išsiskiria. Vėliau pavogtą daiktą jis gali išmesti, jam jo dažniausiai nereikia. Jeigu kleptomanas, pavyzdžiui, vagia maistą, tai dar ir valgymo procesas gali teikti didelį pasitenkinimą, bet ne dėl maisto skanumo, o dėl įtampos: pamatys mane-nepamatys. Maistą vagiantis kleptomanas nėra alkanas arba tikrai nėra taip, kad jis neturi pinigų maistui.

Kleptomanas vaikas ar paauglys tai, ką pavagia, dažniausiai paleidžia į apyvartą, perka meilę ir pripažinimą, o suaugęs kleptomanas vagia dėl kaifo turėti simbolį.

Vaikai kleptomanai vagia pinigus, nors šeimoje jie gali būti viskuo aprūpinti, materialiai nieko nestokoti. Esu susidūręs su atveju, kai vaikui tėvai kasdien duoda po 50 eurų, o jis vis tiek vagia centus mokykloje iš bendraklasių.

Kleptomaniją nuo įprastos vagystės dažniausiai padeda atskirti pasisavintų daiktų vertė. Tikri vagys paprastai vagia vertingus, brangius dalykus, o kleptomanui pavogtų daiktų vertė nėra svarbi.

Tikras vagis pavogtus daiktus taip slepia, kad niekas neatranda, o kleptomanas tai daro primityviai: pavagia, paslepia namuose, išdalija arba numeta, čia pat sugaunamas už rankos.

– Ar įmanoma pasakyti, kas sukelia kleptomaniją? Ar kleptomanais gimstama?

– Ne, kleptomanais tikrai negimstama. Kleptomano būseną žmogus įgyja, kaip ir, beje, daugelį rimtų ligų. Kleptomanija yra būsena, į kurią ateinama. To kelio pradžia dažniausiai būna vaikystėje. 98 proc. suaugusiųjų kleptomanų kažką kleptomaniškai vogdavo vaikystėje.

– Kodėl vaikai pradeda vogti?

– Savo darbo praktikoje dažnai susiduriu su liūdnu faktu – vaikams šeimoje trūksta emocinės šilumos, emocinio saugumo. Tėvai to nesupranta ir nesuteikia. Ką reiškia „Aš esu emociškai saugus?“ Tai reiškia, kad aš visada būsiu suprastas, palaikomas emociškai, aš galiu viską papasakoti ir man nepamokslaus, mane supras, nebūsiu pažemintas, man nesakys: „Durnas, duok jam atgal“ ar kažkaip panašiai. Visas pas mane pagalbos atėjusias šeimas dažniausiai kamuoja šiltų emocijų badas.

Vaikas kleptomanas pavagia pinigų, priperka žaislų, saldainių ir išdalina kitiems vaikams. Taip jis perka pripažinimą, emocinę šilumą, tiksliau būtų pasakyti – emocinės šilumos pakaitalą. Vaikai jį apspinta, prašo duoti dar daugiau to ar to, rodo dėmesį.

Toks vaikas ir sau prisiperka žaislų, nors jam jų nereikia, suslepia visa tai. Jie greitai atrandami, vaiką bara, moralizuoja, kad negražu taip daryti... Jis ir pats žino, kad negražu, bet jam trūksta emocinės šilumos, emocinio bendravimo, kalbėjimo apie jausmus. Gyvenimas yra ne vien tik materija – dažna šeima to nesupranta.

Taigi suaugusio žmogaus kleptomano istorijos siūlas paprastai eina toli toli į praeitį. Dažno kleptomano vaikystėje buvo epizodas, kai jis kažką vogė. Dažniausiai pinigus, nes už pinigus gali nusipirkti reikalingų dalykų.

– Tai nei iš šio, nei iš to suaugęs žmogus kleptomanu nepasidaro, jis juo turi pasidaryti vaikystėje?

– Taip. Kleptomanija yra šeimos problema. Gal vaikystėje toks žmogus buvo labai kontroliuojamas, kažką šiek tiek pavogė, bet buvo stipriai sudrausmintas, pasidavė šeimos „padorumo“ normoms ir tapo latentiniu (užslėptu, išoriškai nepasireiškiančiu) kleptomanu. Esu susidūręs su tokiais pacientais, kurie vaikystėje kažką buvo pavogę, stipriai nubausti, tas epizodas jau buvo seniai pamirštas, o po daugelio metų žmogus vėl pradėjo vogti.

– O kodėl suaugęs žmogus vėl pradėjo vogti? Kas jam atsitiko, kas išprovokavo kleptomaniją?

– Krizė. Medicininiais terminais kalbant, yra kompensacija ir dekompensacija (organizmo negebėjimas kompensuoti sutrikimų). Kalbame apie asmenybės sutrikimą. Būna visokių asmenybės sutrikimų. Senoviškai tokie žmonės buvo vadinami negražiai, bet teisingai – psichopatais. Psichopatų yra visokių rūšių. Tai ne tik tie, kurie agresyviai elgiasi. Psichopatai yra ir kleptomanai.

Suaugusiai moteriai kleptomaniją gali sukelti nėštumas. Nėščia moteris yra tarsi „online“ (nuolatiniame gyvame ryšyje) su savo kūdikiu ir kartu su savo vaikyste.

Iš tikrųjų kleptomanija yra priverstinis gelbėjimasis iš bado, emocinės šilumos bado, emocinio saugumo bado. „Jei aš turiu pinigą, aš galiu keisti aplinką“, – taip mąsto vaikas kleptomanas. „Aš galiu nusipirkti daiktų, įsigyti „draugų“, nusipirkti jų dėmesį. Į mane visi žiūri, visi stebisi“.

„Oho, iš kur tu tiek pinigų turi, tu esi „krūtas“, – vaikui kleptomanui tapšnoja per petį paaugliai.

Iš pradžių kleptomanai vogdami išgyvena labai stiprų jaudulį, kad štai aš būsiu mėgstamas, mane kiti mylės, bet kai tai trunka ilgą laiką – tampa įpročiu. Žmogus tiesiog nebegali sustoti, išsivysto priklausomybė, jis patenka į užburtą ratą. Laudyje yra posakis: „pripratimas – antras prigimimas“.

– Ką kleptomanai paprastai vagia? Ar jie atsirenka?

– Atsirenka. Kleptomanai gali vogti ir brangius, ir labai pigius daiktus. Kaip sakiau, daikto vertė jiems nesvarbi. Vieni vagia, pavyzdžiui, laikrodžius ar papuošalus, kiti maistą, rašiklius, užrašų knygutes, šukas, statulėles, trintukus ir t.t. Ką vagia konkretus kleptomanas, yra susiję su jo gyvenimo istorija. Kai kleptomanija tampa įpročiu, žmogus apsistoja ties kažkokiu vienu daliktu, kuris jo gyvenimo kontekste, jo asmeninėje „mitologijoje“ jam kažką reiškia, kažką simbolizuoja.

Tą jam taip svarbų daiktą kleptomanas vogdamas patiria didelį kaifą: „čia ne mano, bet dabar jau bus mano!..“

– Ar galima taip sakyti, kad vaikai kleptomanai vagia pinigus, o suaugusieji daiktus?

– Taip, dažniausiai taip. Vaikai dažniausiai vagia pinigus iš tėvų, taip pat ir iš bendraklasių, pažįstamų. Mažieji, pavyzdžiui, ketvirtokai-penktokai, už pavogtus pinigus dažniausiai perkasi saldumynų, žaislų, kramtomos gumos, ir visa tai dažnai išdalina kitiems vaikams. Beje, laikai keičiasi –turėjau pacientą septintoką, kuris vogė pinigus, pirko elektronines cigaretes ir vaišino draugus. Vogdamas pinigus, jis išgyvendavo labai stiprų jaudulį, beveik kaip orgazmą.

Paaugliai už vogtus pinigus ir „žolės“ perka, mobiliuosius telefonus, madingus drabužius.

Suaugę kleptomanai paprastai nevagia pinigų, nes pinigų jie turi. Kaip sakiau, jie vagia daiktą, kuris jiems yra simboliu. Jam reikalingas „kaifas“ vagiant simbolį. Įdomu tai, kad apie simbolio egzistavimą kleptomanas gali nesuprasti, gali būti pamiršęs, tai gali glūdėti tik jo pasąmonėje.

Kleptomanas gali impulsyviai imti ne savo daiktą, drebėti iš pasitenkinimo, bet nesuvokti, kodėl jis būtent tą daiktą ima. Už ką tada žmogų kaltinti, jei jis net pamiršo pirminę šaknį, iš ko kilo simbolis.

Taigi kleptomanas vaikas ar paauglys tai, ką pavagia, dažniausiai paleidžia į apyvartą, perka meilę ir pripažinimą, o suaugęs kleptomanas vagia dėl kaifo turėti simbolį.

– Ar kleptomanus graužia sąžinė?

– Su sąžine yra taip: iš pradžių ji kleptomaną graužia, jis aiškiai supranta blogai darąs ir išgyvena, bet kai vogimas tampa įpročiu – sąžinė blėsta. Viskas, kas netreniruojama, ima atrofuotis. Kai sąžinė vis ignoruojama– ji užmiega. Viktoras Franklis sąžinę vadina tam tikru „organu“, kurį turi žmogus, bet neturi gyvūnai. Taigi bet koks netreniruojamas organas ima atrofuotis.

Įprotį turintis kleptomanas patenka į panašią būseną kaip narkomanas – be dozės nebegali gyventi. Situacija tada pasiekia kitą kokybę: „dozė“ jau reikalinga ne tam, kad pajaustų „kaifą“, o tam, kad palaikytų bent normalią organizmo būseną, nuramintų abstinenciją.

Vienas mano pacientas paauglys (jis jau turėjo priklausomybę nuo vogimo) pasakojo, kad kai nepavagia, jį pradeda imti nerimas. Jis man papasakojo savo istoriją: iš pradžių vaikystėje vogdavo pinigus, pirkdvo daiktus, išdalindavo vaikams, vėliau ėmė vogti daiktus, išsivystė priklausomybė, ir tada jis jau turėdavo vogti tik tam, kad nusiramintų.

– Kaip žmonėms reikėtų elgtis su kleptomanu?

– Supratingai. Nereikia jų nei smerkti, nei toleruoti. Su kleptomanais reikia bendrauti kaip su normaliais žmonėmis. Aišku, žiūrint, koks daiktas dingo, jei vertingas – reikia kviesti policiją. Policija greičiausiai nesunkiai suras kažkokį sandėlį, kur prirūšiuota, pridėta kleptomano pavogtų daiktų, gal jau ir voratinkliais apėjusių. Nes jais kleptomanas greičiausiai nesinaudoja.

Jei, pavyzdžiui, darbe pavagia kolegų maistą iš bendro šaldytuvo, tai policijos kviesti gal ir nereikėtų. Geriau reikėtų pasikalbėti su tuo žmogumi.

– Ar kleptomanija pagydoma?

– Pagydoma. Aišku, kaip ir kiekvienas sutrikimas, kuo ilgiau užtęstas, tuo sunkiau gydomas. Kleptomanams yra taikoma psichoterapija. Kai buvau jaunas ir daviau interviu apie kleptomaniją, tai sakiau, kad galima gydyti antidepresantais, neuroleptikais. Antidepresantai yra laimės hormonai, esi laimingesnis jų pavartojęs, du trečdaliai impulsų išnyksta, bet tai nėra esminis gydymas.

Svarbu, kad žmogus pats savo noru apsispręstų psichoterapijai, o ne darbdavių, artimųjų ar policijos verčiamas.

– Ar įmanoma pasakyti, koks procentas visuomenės narių gali būti kleptomanai?

– Gal ir yra skaičiai, bet aš jų nežinau. Galiu tik tiek pasakyti, kad visuomenės psichinė sveikata sparčiai prastėja, psichinių susirgimų daugėja. Mes, psichiatrai, esame užversti darbu. Kadangi psichinių susirgimų daugėja, tai tikėtina, kad ir kleptomanų taip pat.

"Psichikos problemos gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms – ir darželinukams, ir moksleiviams, ir studentams. Gali ištikti darbe. Tačiau jų nepažįstame, kol nesusiduriame asmeniškai. Įvairių psichikos sutrikimų visuomet buvo ir yra", – sako psichiatrė Jūratė Lažinskienė, su kuria analizuojame šią problemą.

– Psichologas jau tapo įprastu patarėju, tačiau pas psichiatrą retas ateina savo noru. Kada žmogui jau reikėtų psichiatro pagalbos?

– Į psichiatrą kreipiamasi, kai atsiranda psichikos sutrikimų: nerimas, depresija ir kai jų simptomai pradeda trukdyti kasdieninei veiklai. Kaip ir dėl bet kurios kitos ligos. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus kraujospūdis aukštas, jis pas gydytoją neskuba, bet kai dėl to pradeda blogai jaustis, nebegali dirbti, ilsėtis, tada eina į polikliniką. Taip yra ir su nerimu, depresija bei kitais sutrikimais. Žmogus gali kovoti su liga, bandyti dirbti, tikėdamasis, kad kažkaip pavyks susikaupti. Kai susitvarkyti nepavyksta arba kančia tampa per sunki, tada reikia kreiptis pagalbos.

– Kas gali išprovokuoti psichikos sutrikimus?

– Ligos kyla dėl įvairių priežasčių. Sunkios ligos – šizofrenija, bipolinis sutrikimas turi genetinį pagrindą, bet jas dažnai išprovokuoja išoriniai įvykiai. Šizofrenija iš viso yra jaunų žmonių liga, ja serga dažniausiai 16–35 metų amžiaus žmonės. Dažniausiai pirmą kartą suserga jaunuoliai ir tai būna labai netikėta. Kai tai atsitinka paauglystėje, būna sunku atskirti, ar tai tiesiog yra paaugliškas maištas, ar tai gerokai daugiau.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas.

Lengvesni nerimo ar nuotaikos sutrikimai dažniau susiję su tarpasmeniniais santykiais, su požiūriu į save ir kitus žmones bei aplinkinį pasaulį. Tam tikros nuostatos susiformuoja anksti kūdikystėje: priklauso nuo santykių su mama, tėčiu ar globėju. Jau kūdikystėje susiformuoja saugumas arba nesaugumas. Tas, kuris jaučiasi nesaugiai, galbūt yra labiau pažeidžiamas gyvenime.

Santykis taip pat ir gydo. Pagrindiniai saugaus santykio aspektai yra pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas ir empatija. Empatiją dar galima suprasti kaip pagarbą ir pastangas suprasti kitą žmogų kaip atskirą, kitokį negu aš arba kaip gebėjimą atsistoti į kito vietą ir pagalvoti, kaip jis ar ji jaučiasi.

Kiek žmonės patys sugeba susikurti saugumo, ritmingumo, aiškumo gyvenime, tiek ir turės. Tie, kurie ieško saugumo, iš tų chaotiškų situacijų išeis. Manau, kad dabar yra labai daug  klaidingo laisvės interpretavimo. Galvojama, kad laisvė yra chaosas, galimybė daryti, ką nori: linksmintis per naktį, miegoti per dieną, rūkyti žolę ir panašiai. O paskui vartoti stimuliatorius, kad galėtum laiku įveikti beprotiškus darbo krūvius. Kai gyvenime nėra tvarkos, vyrauja chaosas, kurio pažeidžiamų žmonių psichika neatlaiko. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtinas  pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas.

– Tai nuo to ir reikia pradėti?

– Taip. Manau, kad yra svarbu laikytis tam tikros gyvenimo tvarkos. Dabar daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą, tačiau dažniausiai minima mityba ir sportas. Psichologinė higiena taip pat yra labai svarbi. Manau, kad žmonės turėtų būti dėmesingesni savo ir kitų psichologiniams poreikiams, tokiems, kaip ryšio palaikymas, nuoširdus dėmesys, pagarba bei savigarba, kūrybiniai bei estetiniai poreikiai.

Jūratė Lažinskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis labai orientuotas į sėkmę ir materialinius dalykus. Komercija labai skatina nuolatinį lenktyniavimą, siekiant pirmavimo. Tokiame pasaulyje labai mažai vietos individualumui ir saviraiškai. Žmonės tampa labai priklausomi nuo aplinkinių vertinimo. Toks požiūris sukelia nuolatinę įtampą ir nerimą.

Kai vidiniai ištekliai išsenka, gali prasidėti nerimo sutrikimai. Vieni iš tokių yra panikos priepuoliai. Prasidėjus sutrikimams reikėtų kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą. Kartais tokiems sutrikimams gydyti užtenka psichologinės pagalbos, tai yra psichoterapijos. Kitais atvejais, kai simptomai labai vargina ir trukdo gyventi, greičiau galima padėti su vaistais. Tačiau vaistai tik palengvina simptomus, nepašalindami jų priežasties. Todėl net ir praėjus simptomams psichoterapija yra naudinga.

– Kaip pasireiškia panikos priepuoliai?

– Panikos priepuolis yra visai kito lygio nerimo sutrikimas, nieko bendro neturintis su žodžiu psichas. Panikos priepuolis ištinka staiga, netikėtai, esant bet kokiai situacijai. Gali ištikti bet kokio amžiaus vyrus ir moteris, bet kokio intelekto ir išsilavinimo žmones.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų.

Tai staiga be jokios priežasties užplūdęs labai sunkiai iškenčiamas nerimas. Žmogus jaučiasi taip, lyg tuoj pat mirs arba išprotės, praras kontrolę ar nežinia, kas tuoj atsitiks. Dažniausiai priepuolis trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, ilgiausiai iki pusvalandžio. Praeina savaime ir be jokių padarinių.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų. Tai labai nemaloni ir gąsdinanti patirtis, ypač kai ištinka pirmą kartą.

Ligoniui tenka nueiti ilgą kelią, kol išsiaiškina tikrąją diagnozę. Neretai kviečiamasi greitoji medicinos pagalba, kurios medikai nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Liūdniausia, kai ten patikina, kad žmogus sveikas ir jį išleidžia namo. Po kelių dienų ar savaitės vėl ištinka panikos priepuolis.

– Ar šiuolaikiniai vaistai yra saugūs vartoti?

– Bet kokius vaistus yra saugu vartoti tik prižiūrint gydytojui. Visi vaistai gali turėti nepageidautinų šalutinių reiškinių, tačiau vartojame juos dėl gydančio poveikio. Labai svarbus bendradarbiavimas su gydytoju. Nerimą mažinantys vaistai ar antidepresantai kiekvieną žmogų gali veikti skirtingai, todėl bendradarbiaujant atrandamas tam žmogui reikalingas vaistas ir tinkamos jo dozės.

Yra daug nepagrįstų mitų ir legendų apie antidepresantus ar kitus psichiką veikiančius vaistus. Reikėtų su gydytoju aptarti visas savo baimes ir abejones, individualiai vertinti vaistų naudą ir rizikas.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas. Nerimas, ypač panika, yra gynybinė reakcija nukreipti dėmesį nuo kažko, ko nenori matyti. Kaip, pavyzdžiui, lupant svogūną nuėmus vieną sluoksnį pamatai kitą. Vaistai leidžia pamatyti, kas slepiasi po ta gynybine siena – laimingo žmogaus kauke, su kuria dabar vaikšto visi jauni ir sėkmės lydimi žmonės. Ir kai kaukę nuimi, visko randi.

– Vadinasi, pradėjus vartoti vaistus galima tapti dar nelaimingesniam?

– Lygiai taip pat pradėjus taikyti psichoterapiją žmogus iš pradžių pasijunta nelaimingas. Panikos priepuoliai yra signalas, kad kažkas blogai, bet nenorima to matyti ir žinoti. Kurį laiką žmogui tai pavyksta, bet viskas kaupiasi, kol galiausiai pramuša saugikliai. Net ir tada neretai galvojama, kad kažkas blogai su širdimi, su plaučiais, gal insultas. Psichoterapija padeda atskleisti tai, ko žmogus nenori matyti.

– Tačiau psichoterapijai reikia skirti ne vienus metus?

– Tai yra dar viena baimių: jei psichoterapija truks ilgai, tai taps gyvenimo būdu. Kaip ir baimė dėl vaistų. Tačiau liga prasideda nuo santykio. Žmogus gana anksti vaikystėje išmoksta tam tikrų santykių modelių. Pavyzdžiui, sužino, kad turi būti geras, rūpintis kitais, nebūti egoistu. Ir jis eina per gyvenimą, užslopindamas savo norus, neigdamas juos. Tai kaupiasi ir prasiveržia liga.

Kai vaikystėje neleidžiama priešintis, pavyzdžiui, privaloma suvalgyti dešrą su lašiniais, nors tai vaikui yra šlykštu, taikoma prievarta, vaikas išmoksta nieko nejausti. Kai mokiniui sakoma, kad pažymys yra svarbiausia, nevalia mėgti menų, nes dabar madinga studijuoti finansus ar programavimą, kad žmogus, norėdamas sulaukti sėkmės, turi dirbti po dvylika valandų ir nepavargti, jis taip ir daro. Be to, dar turi nueiti į vakarėlį, nes negali jaustis pavargęs, negali atsisakyti – kitaip bus apšauktas nuobodžiu. Tokio savo poreikių ignoravimo padariniai – nerimas ir depresija. Kai tai ištinka, būtina išmokti pakeisti įpročius. O juos bei nuostatas keisti ne taip lengva ir tai užtrunka.

– Turbūt nėra žmogus, kuris gyvenime nebūtų patyręs tokio spaudimo, tačiau ne visi susergame?

– Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu daug kas išgyvena krizes. Vieni per jas sustiprėja ir bręsta, kitiems sunkiau sekasi jas išspręsti. Manau, tai priklauso nuo to, kiek esame dėmesingi sau, kiek mokame bendrauti su kitu žmogumi.

– Tai jeigu vaikai labai priešinasi tėvų spaudimui, jiems bus lengviau gyvenime?

– Iš dalies taip. Priešintis ir kovoti yra daug sveikesnis elgesys, nors tėvams dėl to labai sunku. Norėtųsi paklusnių vaikų, tačiau tie paklusnūs pirmūnai neretai gyvenime turi nerimo ir depresijos problemų.

Tai jis pareiškė spaudos konferencijoje, kuri buvo surengta lėktuve jam grįžtant iš dviejų dienų viešnagės Airijoje. Tačiau vėliau ši frazė buvo pašalinta iš oficialios ataskaitos apie jo vizitą, teigiant, kad popiežius nenorėjo pasakyti, jog homoseksualumas yra psichikos liga.

Atsakydamas į vieno žurnalisto klausimą, ką jis pasakytų galimai homoseksualaus vaiko tėvams, pontifikas atsakė: „Jei (homoseksualūs polinkiai) pasirodo vaikystėje, psichiatrija gali daug (...). Jei jie pasirodo po 20 metų, tada kitas atvejis“.

Katalikų bažnyčios vadovas pridūrė, kad ignoruoti homoseksualių polinkių turintį vaiką būtų „tėvystės ar motinystės klaida“.

Tačiau popiežiaus kanceliarijai paskelbus rašytinį popiežiaus atsakymo variantą, nuoroda į psichiatriją buvo pašalinta.

Paklausus kodėl, Vatikano atstovė agentūrai AFP sakė, kad tai buvo padaryta siekiant „neiškreipti Šventojo Tėvo minčių“.

„Aišku, kad kalbėdamas apie „psichiatriją“, popiežius tiesiog norėjo pateikti pavyzdį, ko galima imtis. Tačiau tuo žodžiu jis nenorėjo pasakyti, kad (homoseksualumas) yra psichikos liga“, - patikino atstovė.