Dėl stipriausios ekipos titulo šiame sezone kovos visos šešios „Smart Way Moterų Lietuvos krepšinio lygos“ ekipos (Vilniaus „Kibirkštis“, Klaipėdos „Neptūnas-Amberton“, Klaipėdos „LCC tarptautinis universitetas“, Kauno „Aistės-LSMU“, „Šiauliai-Vilmers“, „Panevėžys“) ir 7 ekipos iš Latvijos („TTT Riga“, Rygos RSU, „Liepaja/LSSS“, „Daugavpils Universitate“, „Riga Juniores/LU“, „Jūrmala“, Rygos „TTT Juniores“).

Reguliariajame sezone komandos tarpusavyje sužais po 2 kartus, o pirmąją vietą užėmusi ekipa iš karto pelnys kelialapį į finalo ketvertą. 2-7 vietas reguliariajame sezone pasidalijusios komandos pateks į ketvirtfinalį, kuriame 2 rungtynių serijose paaiškės kitos lemiamų kovų dalyvės.

„Betsafe-WBBL“ direktorė Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė teigia, kad žaidimas bendroje lygoje yra itin naudingas tiek Lietuvos, tiek Latvijos komandoms.

„Praeitą sezoną dėl stipriausios Baltijos šalių komandos titulo kovojo 12 ekipų, o baigiamuoju akordu tapo puikus finalo ketvertas Birštone. Sulaukėme daug gerų atsiliepimų, visų klubų vadovai supranta, kad krepšininkėms reikia kuo daugiau ir kuo aukštesnio lygio rungtynių. Tik taip galima tobulėti, todėl džiaugiuosi, kad „Betsafe-WBBL“ suteikia žaidėjoms tokią galimybę“, – sakė lygos vadovė.

Lietuvos ir Latvijos ekipų tarpusavio kovos nacionaliniuose čempionatuose bus traukiamos į „Betsafe-WBBL“ įskaitą, o pirmasis skirtingų šalių klubų susidūrimas įvyks spalio 20 dieną.

Baltijos šalių čempionės titulą šį sezoną gins „TTT Riga“, pastarojo sezono finale dramatiškai palaužusi Vilniaus „Kibirkštį“. Trečiąją vietą praeitą sezoną užėmė Rygos Stradinio universiteto krepšininkės, kurios reguliariajame sezone buvo pirmos, o ketvirtos finišavo Klaipėdos „Neptūno-Amberton“ žaidėjos.

„Hoptrans-Sirenos“ - vienintelė Lietuvos atstovė EEWBL čempionate dar nepraradusi vilčių patekti į atkrintamąsias varžybas. A grupėje tokiomis galimybėmis apmaudžiai nepasinaudojo Vilniaus „Kibirkštis“. Vilnietės Liepojoje 61:79 nusileido „Lulea Basket“ klubui iš Švedijos ir galutinėje rikiuotėje liko 5-os. Laipteliu aukščiau už jas atsidūrė ir šeimininkių atstovės Liepojos „Papirs/Lsss“ krepšininkės. Tiesa, latvės turi analogišką pergalių ir pralaimėjimų rodiklį: 4 ir 3. Grupės nugalėtoja tapo Košicės „Good Angels“ ekipa. Slovakės laimėjo visas 7 rungtynes. Po jų išsirikiavo svečių teisėmis dalyvaujanti Libano komanda – Beiruto „Al-Riyadi“ (5 pergalės ir 2 pralaimėjimai) ir „Lulea Basket“ iš Švedijos (5 ir 2).

Tuo tarpu B grupėje, kur kaunasi ir kaunietės, dominuoja Rygos TTT, per penkis turus nežinanti pralaimėjimų kartėlio. „Hoptrans-Sirenos“ kol kas priešpaskutinės, septintos. Jų sąskaitoje viena pergalė ir 4 nesėkmės. Tačiau paskutiniame ture daug kas gali pasikeisti. Jei šeimininkės laimėtų du likusius mačus, jos turėtų šansų pakilti net trimis laipteliais.

Turnyras Garliavos sporto centre prasidės šeštadienį. 14.30 val. ant parketo išbėgs Maskvos „Dinamo“ ir Minsko „Cmoki“ ekipos, o 17 val. grupės autsaiderių mūšyje pasigalynės Kauno rajono ir Turkijos „Samsun Canik“ krepšininkės. Sekmadienį 11.30 val. turkių lauks Baltarusijos komanda, o 14 val. „Hoptrans-Sirenos“ kibs į atlapus viešnioms iš Rusijos sostinės.

„Žaisime namų arenoje, tad laukiame triukšmingo sirgalių palaikymo. Stengsimės jų nenuvilti“, - žadėjo R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Pasak pašnekovės, „Hoptrans-Sirenos“ taikysis aplenkti aukščiau esančias Astanos „Tigers“ (1 laimėjimas ir 4 nesėkmės), Maskvos „Dinamo“ (2 ir 3) bei Minsko „Cmoki“ (2 ir 3) ekipas.

LMKL čempionate Kauno rajono komanda 2018-uosius pradėjo triuškinama pergale namuose 91:55 prieš Klaipėdos „Fortūnos“ kolektyvą ir su 11 laimėjimų bei 2 nesėkmėmis rikiuojasi antra, vos viena pergale atsilikdama su čempionės titulą ginančios Marijampolės „Sūduvos“.

„Olena yra patyrusi krepšininkė, kurios patirtis mums labai pravers. Ji yra kovinga ir puikiai kovoja dėl atšokusių kamuolių, taip pat gali imtis iniciatyvos, todėl tikimės, kad jos patirtis mums duos daug naudos“, – komandos naujokės privalumus vardijo „Hoptrans-Sirenų“ direktorė Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Praėjusį sezoną O.Ogorodnikova rungtyniavo aukščiausioje Ukrainos lygoje, kur vilkėjo Kijevo „Avangard“ ekipos marškinėlius. 187 cm puolėja vidutiniškai ant parketo praleisdavo po 24 minutes, per kurias pelnydavo po 9,8 taško, atkovodavo 6,9 kamuolio, atlikdavo beveik po 2 rezultatyvius perdavimus ir rinkdavo 13,1 naudingumo balų. Su „Avangard“ ekipa praėjusį sezoną O.Ogorodnikova iškovojo Ukrainos aukščiausiosios lygos sidabro medalius.

Praėjusį sezoną ukrainietė taip pat rungtyniavo ir Rytų Europos moterų krepšinio lygoje (EEWBL), kur per mačą vidutiniškai rinkdavo 7 taškus, sugriebdavo 4 kamuolius bei atlikdavo rezultatyvų perdavimą.

O.Ogorodnikova yra vilkėjusi įvairaus amžiaus Ukrainos moterų rinktinių marškinėlius.

Per savo karjerą „Hoptrans-Sirenų“ naujokė taip pat yra rungtyniavusi Ispanijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Italijoje, Lenkijoje, Rumunijoje bei Rusijoje.

„Hoptrans-Sirenos“ šį tarpsezonį pasirašė sutartis su naujuoju vyr. treneriu, kuriuo tapo Mantas Šernius, taip pat sukirto rankomis su puolėja Kriste Druskyte, gynėja Dovile Saurazaite, įžaidėja Arina Bilotserkivska bei vidurio puolėja Ieva Šimkute. Kauno rajono klubas taip pat pratęsė sutartis su puolėja Egle Malašauske bei jaunosiomis krepšininkėmis Rasa Knyzaitė ir Livija Sakevičiūtė.

LMKL sezoną „Hoptrans-Sirenos“ pradės spalio 14 dieną.

Šiemet jos gina čempionių titulą. Po trijų finalo serijos rungtynių rezultatas yra 2:1 kauniečių naudai, tačiau varžovės - Marijampolės „Sūduvos“ krepšininkės nenusiteikusios pasiduoti.

Jos visomis išgalėmis svečiuose  sieks išlyginti serijos rezultatą ir galimybės pakovoti dėl čempionių vardo lemiamoje kovoje.

Tad „Hoptrans-Sirenos“ savo namų arenoje Garliavoje, norėdamos sau ir sirgaliams padovanoti dar vieną svarbią ir šįkart jau lemiamą pergalę turės gerokai pasistengti, kaip jos tą darė visuose praėjusiuose susitikimuose.

Šeštadienio dvikova prasidės 18 val. „Hoptrans-Sirenos“ šiemet jau buvo pasiekusios varžybų lankomumo rekordą, tačiau rytoj jis vėl gali būti pagerintas.

Šio Kauno rajono klubo vadovė ir įžaidėja Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad komanda rytojui ruošiasi taip, kaip ir kiekvienom finalinėms rungtynėms. "Pasiruošimas - toks pats, tas pats ir jauduliukas, o taip pat ir nusiteikimas bei pasitikėjimas savimi", - sakė krepšininkė.

Paprašyta palyginti pernykštį ir šiųmetinį finalą, ji sakė tą galėsianti padaryti tik tuomet, kai paaiškės nugalėtojai.

„Visi taiklūs metimai prasideda nuo geros gynybos. Pataikymas ir gynyba yra patys geriausi krepšinio elementai. Šeštadienį tiesiog reikės žaisti, o kaip bus – parodys laikas. „Sūduva“ buvo šios serijos favoritė nuo pat pradžių, o kas laimės – pamatysime“, - po trečiųjų finalo serijos varžybų, kurias laimėjo, sakė R. Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Pelnyta pergalė

Kauno rajono krepšininkės "Hoptrans-Sirenos" neseniai pirmą kartą užsikabino LMKL aukso medalius – nugalėjo Marijampolės "Sūduvos" komandą. Tokia pergalė buvo labai didelė paskata ir toliau siekti savo tikslų. Komandos vadovė ir atakuojanti gynėja Rasa pasakojo, kad ši pergalė ne tik jai, bet ir visai komandai tapo labai dideliu pasiekimu.

"Per savo karjerą pirmą kartą kaip žaidėja ir klubo direktorė tapau čempione. Keturis sezonus buvo iškovotos tikrai aukštos vietos, tačiau po šios pergalės atsirado ir didesnis dėmesys. Malonu, kai visi rašo, klausinėja apie perspektyvas. Visame kontekste iškilo ir susidomėjimas moterų krepšiniu", – kalbėjo geriausios Lietuvos moterų krepšinio komandos vadovė.

Per visas varžybas "Hoptrans-Sirenų" klubo direktorė jaučia stiprų šeimos palaikymą. Vyras Minvydas Matlašaitis pasakoja, kad žmona jis visada rūpinasi, tačiau prieš varžybas ypač stengiasi viską padaryti, kad tik ji gerai pailsėtų.

"Iš vakaro ji miega viena. Aš su vaikais iškeliauju į kitą kambarį. Vakare paruošiama vakarienė, ryte – pusryčiai. Stengiamės ir namuose nekelti triukšmo, tad su vaikais važiuojame į parduotuves, parkus ar šiaip kur pasivaikščioti", – apie ritualus, kurie palaiko žmonos savijautą, kalbėjo M.Matlašaitis.

Vyras tikino, kad ir per varžybas šeima visada palaiko Rasą ir jos komandą. Kai vyko finalinės kovos, jie prašė, kad draugai iš Anglijos atsiųstų dūdas, nes jų turimos sulūžo. Viskas buvo greitai suorganizuota, tad į Garliavoje vykusias varžybas šeima galėjo eiti nusiteikusi daug triukšmauti tada, kai varžovės siekia pelnyti taškus.

Palaikymo komanda

Rasos palaikymo komanda tikrai nėra maža. Šeimoje yra vyras Minvydas, dvi dukros – septynmetė Gabriela ir dvejų Daniela. Namuose kartu gyvena ir Rasos mama, kuri labai padeda prižiūrėti mažąją padaužą Danielą. Visą laiką aplink kojas sukiojosi ir su pliušiniu žaislu žaidė ir šuniukas Radis.

Būtent šuniukas ir buvo tas šeimos narys, kuris atkeliavo pirmasis. Tuomet Rasa žaidė Prancūzijoje, ir vyras norėjo padovanoti ką nors tokio, kad nebūtų liūdna. Krepšininkė džiaugėsi, kad augintinis yra draugiškas ir su juo galima visur eiti.

"Ten, Prancūzijoje, su šunimis visur gali eiti. Nueini į restoraną ir sakai: "Esam trys." Duoda specialų kilimėlį ir galime vakariene mėgautis visi", – prisiminė sportininkė.

Šioje šalyje pasaulį išvydo ir pirmoji dukra. Tėvai pasakoja, kad iš tiesų dukros vardas yra Gabriela, taip ją ir vadina, tačiau Lietuvoje vardas buvo sulietuvintas ir mergaitės dokumentuose įrašytas Gabrielės vardas.

Jauniausioji šeimos atžala kol kas džiaugiasi nerūpestinga vaikyste ir žaislų pilnais namais. Ji gimė jau Lietuvoje. Besilaukianti Rasa dar ilgą laiką žaidė krepšinį, nes niekas anksčiau dekretinių atostogų neišleido. Moteris prisimena, kad per svarbias varžybas bėgiojo jau su ūgtelėjusiu pilvuku, tačiau treneris to nebuvo pastebėjęs.

Vaikai ir sportas

Kai abu tėvai – sportininkai, natūralu, kad ir vaikams tai nėra svetima. Matlašaičiai pasakoja, kad Gabriela mėgsta plaukioti, lanko šokius. Ji gabi ir muzikai. Pasak Minvydo, mažoji Daniela kol kas dar tik siaubia namus, tačiau ranka taip pat taikli.

Su antrąja dukra Rasa aikštelėje bėgiojo iki penkto nėštumo mėnesio, tad tėvai juokauja, kad mama dukrai sporto gyslelę įdiegė nuo pirmųjų akimirkų. Dabar Danielai kamuolys yra didžiausias žaislas.

"Aš kaip krepšininkė stebiuosi mažosios taiklumu. Būdavo bet kokią monetą gali pataikyti į taurę. O ką su kamuoliu ji išdarinėja, tai tikrai stebina, nes mėto ne bet kaip, o tam tikra trajektorija. Labai keista, kad kaire ranka, tačiau pataiko", – apie dukros sugebėjimus pasakoja Rasa.

Moteris sako, kad jei dukros paseks jos pavyzdžiu, jai bus labai malonu. Tačiau pastebi, kad per prievartą tikrai nevers ir skatins, kad mergaitės pačios pasirinktų tai, kas joms iš tiesų patinka.

Laiko užtenka

Rasa pasakoja, kad jos sporto dienotvarkė įtempta, tačiau laiko vaikams tikrai lieka. Matlašaičių šeimos rytas prasideda 7 val. Reikia keltis, vežti vyresnę dukrą Gabrielą į mokyklą. Tuomet mama grįžta į namus, iš lovos keliasi Daniela. Išdalijusi rytinius bučkius savo šeimos nariams, Rasa skuba į treniruotę, kuri prasideda 10 val., o mažoji šeimos narė lieka arba su vyru, arba su močiute.

"Turiu daug pagalbininkų, ir tai džiugina. Dėmesio vaikams tikrai užtenka. Manau, kad reikia skirti laiko tiek, kiek gali", – įsitikinusi R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Pietų metu Rasa kartais randa laiko nusnausti su Daniela arba skuba į darbą. Moteris tikina, kad kiti šeimos nariai susisiekia telefonais ir informuoja, ar reikia pasiimti ir kur keliaus po to, tad problemų tikrai nekyla.

Didelis dėmesys vaikams rodomas ir savaitgaliais. Šeima turi tradiciją pasivartyti lovoje. Rasa juokauja, kad po tokių sekmadienio pusryčių lovoje reikia keisti patalynę, nes vaikai viską ištepa šokoladu, sūreliais ir kitais produktais.

Vis dėlto mama prisipažįsta: kai vyko finalinės varžybos, laiko mergaitėms šiek tiek pritrūko.

Visas laikas tik artimiesiems skiriamas ir per atostogas. Vyresnioji dukra Gabriela įsiterpia, kad jai labiausiai patinka vykti į Angliją ir Turkiją. Pastaroji šalis mergaitę žavi dėl galimybės pasiturkšti baseinuose.

Suvedė sportas

Rasos vyras Minvydas prisimena, kad susipažino lengvosios atletikos manieže. Kartu bėgiojo skirtingais takeliais ir sugalvojo palenktyniauti. Jam sunkiau sekėsi pavyti, tačiau galiausiai gavo telefono numerį ir sportininkę pavijo.

Atrodo, kad žmona yra pirma ir dabar. Futbolo treneris Minvydas neslepia, kad Rasa yra šeimos galva ir mergaičių autoritetas. Ji viską organizuoja ir viskas derinama pagal jos treniruotes. Krepšininkė ir namuose turi daug darbų, tačiau dažnai pusryčius gamina ne tik ji, bet ir vyras arba vyresnė dukra. Vyras džiaugiasi, kad turi tokią žmoną.

"Ji daro tai, kas jai patinka, tad mes esame labai laimingi, palaikome ją kiek tik galime", – garantavo Minvydas.

Štai ir dabar Rasa organizuoja vyresnės dukros gimtadienį. Šeima stengiasi, kad vaikų šventės būtų kuo įsimintinesnės. Žinoma, atsižvelgiama ir į vaikų norus, tačiau neaišku, ar dabartinė Gabrielos užgaida bus įgyvendinta.

Rasa sako, kad dukra panoro savo gimtadienį sutikti Šiauliuose. Ten yra vaikų kambarys, kuris turi terasą. Nuo jos galima pasitikti tekančią saulę. Tačiau Rasa sako, kad per vaikų gimtadienius visada būna daug žmonių, tad jei keliautų į Šiaulius, reikėtų samdyti visą autobusą. Be to, šį kartą neaišku, ar vaiko šventė nesikirs su sporto varžybomis.

Visi artimieji vertina Rasos pastangas ir ją dažnai stebina. Štai Mamos dienos proga Rasa iš vyresnės dukros gavo pieštą dovaną. Minvydas tikino, kad taip pat stengiasi žmoną dažnai nustebinti maloniomis smulkmenomis.

Vyrauja atvirumas

Matlašaičių šeimoje vyrauja atvirumas. Vyras su žmona visada atvirai kalbasi apie iškilusius sunkumus, aptaria varžybas ar kitus šeimos reikalus. Atviri pokalbiai padeda palaikyti tvirtus abipusius santykius ir išspręsti problemas.

Atvirai kalbėtis pratinama ir vyresnioji dukra. Tėvai pasakoja, kad mažoji Daniela kol kas dar sunkiai kalba, be to, jai rūpi kiti dalykai. Vyresnioji kartais užduoda ir netikėtų klausimų.

"Visada prašau, kad būčiau geriausia jos draugė. Tai buvau sulaukusi ir netikėtų klausimų: kaip gimdei, kodėl nesimato pjūvio, kada galėsiu gyventi atskirai? Kartais tenka pasakyti, kad į kai kuriuos klausimus atsakysiu tada, kai ji paaugs", – apie Gabrielos pokalbius atvirauja Rasa.

Mama priduria, kad vyresnioji klausinėjo ir apie aukštakulnius. Čia įsiterpęs tėtis patikino, kad kambaryje buvo radęs aukštakulnius, paklausęs, iš kur dukra juos gavo, sulaukė atsakymo, kad jie – mamos. Tačiau jai negalima jų nešioti iki 16 metų, todėl ji pasidės ir pasaugos.

Pokalbiui pasisukus apie kitas atvirumo idėjas, į pokalbį įsitraukė ir pati Gabriela. Mergaitė patikino, kad užaugusi turės keturis vaikus. Kodėl toks skaičius, negali atsakyti net ir patys tėvai.

Pamiršti pomėgiai

Rasa ir Minvydas prisimena, kad iki mergaičių gyvenimas buvo kiek kitoks. Žmona mėgdavo jodinėti arkliais ar važinėtis motociklu, kai plaukus plaikstydavo vėjas. Dabar, kai namuose laksto dvi mergaitės, šie pomėgiai retai patenkinami.

Rasa neslepia, kad dėl vaikų taip pat teko primiršti ir vakarėlius. Dabar jau įprato ir kitokio gyvenimo tempo nesinorėtų.

"Augame ir džiaugiamės sveikomis dukromis ir nebeįsivaizduojame, kad gali būti kitaip", – užtikrino Rasa.

Kovingosios "Hoptrans-Sirenų" krepšininkės jau nukalė didžiausią sezono sensaciją, tačiau į Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) finalą netikėtai prasibrovusi Kauno rajono komanda sustoti neketina. "Dabar jau viskas įmanoma", – įsitikinusi klubo vadovė ir žaidėja Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Pusfinalyje kaunietės po dramatiškos serijos 2:1 (64:65, 51:42 ir 62:59) nukarūnavo LMKL čempionės titulą gynusią "Utenos" ekipą.

Pernai vos 6-oje vietoje finišavusios Kauno rajono komandos pribloškiantis žygis šiemet garantavo mažiausiai sidabro medalius ir galimybę užsidėti LMKL karūną.

Finalo su Marijampolės "Sūduva" mačas iki trijų pergalių startuos trečiadienį. Balandžio 18-ąją ekipos kelsis į Garliavą, o 21-ąją vėl grįš į Marijampolę. Jei reikės papildomų rungtynių, jos vyks 25 d. Garliavoje ir 26 d. Marijampolėje.

"Marijampolietės juokavo, kad į Garliavą atvažiuos tik vieną kartą. Sakau: gerai, vadinasi, mes laimėsime 3:0. Galėsite nebegrįžti", – šypsojosi R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

– Ar jūsų komanda jau suvokė savo pasiekimą pusfinalyje?

– Tą dieną, kai Utenoje nukovėme čempiones, buvo labai smagu. Net sunku apsakyti, kas po mačo dėjosi drabužinėje. Neslėpsiu, vėliau pergalę šiek tiek atšventėme. Manau, kad tokius svarbius pasiekimus privaloma paminėti.

– Sezono pradžioje turbūt nė nesvajojote, kad žaisite finale?

– Apie tokią viršūnę tikrai nesvajojome. Žinojome, kad dvi komandos – "Utena" ir "Sūduva" – visais atžvilgiais pranašesnės: solidūs biudžetai joms leidžia išsirinkti norimas žaidėjas. Mes tokios prabangos neturime. Tačiau pažinodami savo merginas neabejojome, kad dėl bronzos tikrai kausimės. Tuo įsitikinome dar Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyre, iškovojusios trečiąją vietą. Tuomet supratome, kad ir šalies čempionate galime kibti į atlapus stipriausioms varžovėms.

– Sezono pradžioje uteniškėms savo aikštėje pralaimėjote 22 taškais, o visai neseniai, reguliariojo sezono pabaigoje, Utenoje kapituliavote net 28 taškais. Kodėl pusfinalyje viskas apsivertė aukštyn kojomis?

– Ne veltui sakoma, kad ir lazda kartą per metus iššauna. Mes pusfinalyje iššovėme net du kartus (juokiasi – aut. past.). Galiu kalbėti tik apie savo komandą. Mes visą šį laiką kryptingai dirbome, kad pakeltume atskirų žaidėjų ir komandos meistriškumą. Kaip per šį laiką dirbo varžovės, kaip nusiteikusios atėjo į pusfinalį, reikėtų klausti jų. Tas triuškinamai pralaimėtas rungtynes Utenoje mes žaidėme žinodamos, kad nuo jų baigties mūsų pozicija turnyre nei pablogės, nei pagerės, o pusfinalyje nusiteikimas buvo visiškai kitoks. Atkrintamosios varžybos – visai kas kita.

– "Utena" turėjo daug pranašumų, tačiau specialistai tvirtina, kad tai pirmiausia buvo jūsų taktinė pergalė. Ar iš tiesų "Hoptrans-Sirenų" trenerių štabas parengė geresnę taktiką?

– Mūsų vyriausiasis treneris Linas Šalkus – stiprus strategas. Prie jo neseniai prisidėjo Ričardas Maceina, ne vienus metus dirbantis moterų krepšinyje. Tokio žmogaus mums reikėjo. Dvi galvos visada geriau nei viena. Tačiau treneris ne veltui pabrėžia, kad jis gali sugalvoti bet kokį derinį, tačiau už mus taškų nepelnys ir apsiginti nepadės. Jei mes visos aikštėje – kaip darnus mechanizmas, tai ir taktika veikia, ir rezultatą pasiekiame. Be to, mūsų neslėgė psichologinė įtampa, nes už pralaimėjimą niekas nebūtų pasmerkęs, o uteniškėms nesėkmė – tragedija.

– Sezoną pradėjote silpnesnės sudėties, tačiau vėliau jūsų gretas papildė Santa Okockytė, Jolanta Marmienė. Ar tai pasiteisino?

– Santa – Lietuvos rinktinės įžaidėja, tad jos meistriškumas abejonių nekelia. Ieškodami pajėgios krašto puolėjos svarstėme galimybę pasikviesti užsienietę, bet turime skaudžios patirties, kai, pažiūrėjus atsiųstus įrašus, atrodydavo, kad krepšininkė daro stebuklus, o jai atvažiavus matyti, jog ji nesugeba nė pusės to. Dėl Jolantos nesuklydome. Tikrai pajutome jos pagalbą.

– Ne pirmus metus "Hoptrans-Sirenos" garsėja kaip bene kovingiausia lygos komanda. Kaip pavyksta motyvuoti krepšininkes? Juk tikrai ne didžiulėmis premijomis, kuriomis, ko gero, negalite nė lygintis su "Sūduvos" ar "Utenos" klubais.

– Premijos žaidėjoms pažadėtos už sidabro arba aukso medalius. Jos šiuo požiūriu – labai motyvuotos. Tačiau kovingumo už pinigus nenupirksi. Tai mūsų merginų kraujyje. Rinkdami žaidėjas žiūrime ir į jų charakterį. Taip susilipdome kovotojų kolektyvą.

– LMKL sidabras – jūsų svajonių viršūnė?

– Ne, kodėl? Sidabrą savo kolekcijoje jau turime, o aukso – dar ne. Dabar viskas įmanoma. Turime pasinaudoti suteikta istorine galimybe.

– Į finalą įžengėte diena anksčiau nei marijampolietės. Ar ramiai stebėjote lemiamą "Sūduvos" ir "Kibirkšties" pusfinalio akistatą? Gal vylėtės finale susidurti su ne tokia grėsminga Vilniaus ekipa?

– "Sūduva" – neabejotina favoritė. Galbūt su vilnietėmis mums žaisti būtų lengviau, tačiau – ne finale. Čia jau nėra skirtumo, su kuo kautis. Vis tiek bus žūtbūtinis mūšis. Nei mes joms nusileisime, nei jos mums.

– Kokie stipriausi "Sūduvos" koziriai?

– Jų nemažai. Jei jos pataiko, nugali bet kurias varžoves. Be to, neseniai pasikvietė vidurio puolėją iš JAV. Tikrasis jėgų santykis ir mūsų realios galimybės paaiškės per pirmąsias rungtynes.

– Kaip žaidėja gyvenate šiuo sezonu, lemiamomis jo kovomis. Tačiau kaip klubo direktorė jau turite brėžti ir kito sezono gaires. Ar jau planuojate būsimą biudžetą, komandos sudėtį, tikslus?

– Pirmiausia reikia užbaigti šį čempionatą. Nuo užimtos vietos priklausys ir mūsų kito sezono darbai, siekiai. Svarstome galimybę startuoti Europos taurių turnyruose. Manau, kad Kauno rajonas pajėgus turėti aukšto lygio komandą.

– Nepaisant finalo baigties, turbūt nebus gėda po sezono atsiskaityti rėmėjams?

– Duris atidarinėsime drąsiai. Nuveikėme labai daug. Esame labai dėkingi Kauno rajono vadovams, bendrovėms "Hoptrans", "Extara", kitiems pagalbininkams. Be jų paramos tikrai nebūtume užkopę taip aukštai.

– Jums sukako 35-eri. Ar šis sezonas – gulbės giesmė?

– Man jau seniai atrodo, kad šis sezonas – paskutinis. Būsiu tik direktorė. Tačiau jau ne kartą buvo taip: per vasarą pailsėjau, atsigavau ir rudenį vėl veržiausi į krepšinio aikštę. Kol jausiu pergalių alkį ir leis sveikata – žaisiu.

Rezultatyvus klubo vadovės Rasos Žemantauskaitės-Matlašaitienės pasirodymas nulėmė pergalę  „Hoptrans-Sirenų“ ekipai. Kauno rajono krepšininkės trečiadienį savo aikštėje 85:73 (21:16, 24:19, 19:18, 21:20) palaužė Grodno „Olimpia“ klubą ir įsirašė antrąjį laimėjimą Baltijos krepšinio lygos (BWBL) pirmenybėse.

Į Lietuvą viešnios iš Baltarusijos atvyko būdamos mačo favoritės – laimėjusios 3 iš 4 mačų. Kauno rajono komanda, savo ruožtu, pergale džiaugėsi tik sykį – kai dar pernai 87:47 namuose sutriuškino RSU/Merks ekipą. Antrosios pergalės teko laukti beveik du mėnesius.Tačiau trečiadienį „Hoptrans-Sirenos“  jau nuo rungtynių pradžios skambiai pareiškė apie savo ketinimus. Nors iki pirmojo kėlinio vidurio baltarusės dar palaikė intrigą ir net pirmavo 9:8, Lino Šalkaus auklėtinės spurtavo 8:0 ir atsiplėšė 21:16. 

Antrajame kėlinyje  jos neužleido pozicijų ir toliau išlaikė persvarą, o sužaidus kiek daugiau nei 4 minutes, po Santos Okockytės tolimo metimo, pirmavo – 32:27. Likus žaisti mažiau nei minutę iki didžiosios pertraukos, Kauno rajono komanda pasiekė dviženklę persvarą – 43:33. Ją išlaikė ir iki kėlinio pabaigos – 45:35.

Po ilgosios pertraukos „Hoptrans-Sirenos“ ir toliau neleido priešininkėms bent kiek prisivyti. Atvirkščiai, įpusėjus kėliniui, R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė smeigė tritaškį. Taip padidindama savo ekipos persvarą iki 13 taškų ir pradėdama dar vieną ekipos spurtą. Po dar 7 šeimininkių taškų jo nutolo triuškinamai 64:44. Atrodė, kad rungtynių baigtis nulemta. Vis dėlto baltarusės, nors dėl rankos lūžio neteko įžaidėjos Karalinos Betseika, pamažu skirtumą aptirpdė ir prieš paskutinį kėlinį atsilikinėjo tik 64:53.

Ketvirtajame kėlinyje „Olimpia“ spurtas tęsėsi. Jos laimėjo dar vieną atkarpą 14:5 ir priartėjo iki 67:69. Atsiradus įtampai komandos kurį laiką žengė koja kojon. Likus dviems minutėms šeimininkės buvo priekyje vos 74:73. Tačiau tuomet, supratusios, kad juokauti su baltarusėmis nevalia, jos spurtavo 11:0 ir šventė pelnytą pergalę – 85:73.

„Hoptrans-Sirenoms“ daugiausia taškų pelnė R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė – 25. Ji atliko 6 rezultatyvius perdavimus. Ši krepšininkė atstovaus Kauno rajono klubą sekmadienį Utenoje vyksiančioje Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) Žvaigždžių dienoje. Gintarė Jasiunskaitė pridūrė 12 taškų, Santa Okockytė 11 (4/5 dvitaškių). Vidurio puolėja Ieva Prėskienytė pasižymėjo 10 taškų ir 5 atkovotais kamuoliais.

„Olimpia“ gretose Volha Kapylova pelnė 18 taškų, Natalija Dashkevich 14 (6 atk. kam.), Marija Filonchyk 11 (8 atk. Kam.).

B grupėje „Hoptrans-Sirenos“ (2 laimėjimai ir 3 nesėkmės ) užima 3-ąją poziciją, o „Olimpia“ (3 ir 2) - laipteliu aukščiau.

Kitose dienos rungtynėse Kokšetau „Okzhetpes“ (Kazachstanas) ekipa 91:65 sutriuškino Odesos „Interchim“ (Ukraina) klubą. A grupėje Kazachstano komanda (4 ir 1) užima 2-ąją vietą. Odesos krepšininkės (4 ir 3) trečios.

Šį vakarą Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) laukia vienas svarbiausių šio sezono mūšių. Garliavoje susitinka šalies čempionių titulą ginanti Vilniaus „Kibirkšties-VIČI“ ir keturiolika pergalių iš eilės iškovojusi Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ krepšininkės.

Abi šios komandos per penkiolika rungtynių patyrė vos viena nesėkmę – nusileido viena kitai. Pirmąjį tarpusavio mačą 59:52 laimėjo išvykoje žaidusios vilnietės, o atsakomasis susitikimas sostinėje baigėsi triuškinančia „Hoptrans-Sirenų“ pergale – 81:63.

Tiek Vilniaus, tiek Kauno rajono ekipos prieš šią dvikovą sustiprino savo gynėjų grandį. „Kibirkšties-VIČI“ gretas papildė Lietuvos rinktinės įžaidėja Marina Solopova, o Lino Šalkaus treniruojama komana pasirašė sutartį su 21 metų 175 cm ūgio atakų organizatore Santa Okockyte.

Visgi daugiau problemų turi „Hoptrans-Sirenos“, kadangi jų vyriausiasis treneris Šalkus yra patyręs Achilo sausgyslės traumą ir negali vadovauti komandai. Jį kol kas pavaduoja klubo direktorė bei viena iš rezultatyviausių ekipos krepšininkių Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Rungtynės tarp dviejų stipriausių Lietuvos moterų komandų Garliavos sporto centre prasidės penktadienį (01.10) 18 val.

– Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) pasiektos keturiolika pergalių iš eilės ir nepralaimėta nuo pat spalio 18 dienos. Kur sėkmės paslaptis? – paklausėme Žemantauskaitės-Matlašaitienės.

– Manau, kad pagrindinė sėkmės priežastis yra išlaikytas vyriausiasis treneris Linas Šalkus bei nuo praėjusio sezono likusios starto penketo žaidėjos. Taip pat mūsų stiprioji pusė yra gynyba, kurią visada akcentuoja ir treneris. Berods iki mačo su Šiaulių „Rūtos-Universiteto“ ekipa mes pirmavome pagal mažiausiai praleidžiamus taškus.

– Ar tikėjotės tokio sezono starto?

– Atvirai sakant – ne. Be abejo, galbūt dabar niekas mūsų nepasmerktų, jeigu pralaimėtume Vilniaus „Kibirkšties-VIČI“ komandai, tačiau pasveikintų, jeigu laimėtume.

– Vos viena nesėkmė patirta ir Baltijos moterų krepšinio lygoje. Kuo skiriasi šie du turnyrai?

– Skirtumas tik tame, kad žaidi su užsienio komandomis ir nereikia rungtyniauti keturiais ratais, kaip LMKL. Šią lygą aš vertnu kaip puikią patirtį. Kaip „Kibirkštis-VIČI“ gauna kažkokias pamokas Eurolygoje, taip ir mes čia. Šio čempionato lygis nėra itin aukštas, bet reikia įvertinti visas varžoves. Pavyzdžiui važiavome į Rygą žaisti su vietos „RSU/Merks“ ekipa, kuri tuo metu buvo paskutinė turnyro lentelės vietoje, ir galvojome, jog bus kažkiek lengviau. Tačiau varžovės pataikė praktiškai visus metimus ir pralaimėjome. Taip ir būna.

– Šiuo metu ne tik žaidžaite krepšinį ir užimate direktorės pareigas, bet dar ir pavaduojate trenerį Šalkų. Kaip pavyksta susitvarkyti su visomis šiomis pareigomis?

– Treneris padeda atsiųsdamas treniruotės planus, o man tik lieka juos įvykdyti ir pasakyti kokį griežtą žodį, bet to dar nesakau. Be abejo, tikrai trūksta trenerio, nes dabar turi pati vesti treniruotę, joje dalyvauti, žiūrėti. Tai tikrai neįmanoma.

– Neseniai pasirašėte sutartį su Santa Okockyte. Kodėl pasirinkote būtent šią žaidėją?

– Mums labai reikėjo įžaidėjos pozicijoje galinčios rungtyniauti krepšininkės. Santa turėtų tikrai pridėti jėgos mūsų gynėjų grandžiai. Nemanau, kad tai buvo blogas sprendimas.

– Galbūt tarp būsimų planų kitą sezoną yra žaidimas Europos taurės arba „FIBA Europe“ Iššūkio taurės turnyruose?

– Svarstyti mes visada galime Pirmiausiai reikia pažiūrėti kaip pabaigsime šį sezoną, o tada galvoti apie Eurolygą ar Europos taurės turnyrus. Prieš šį sezoną irgi buvo tokių minčių.

– Ko tikitės iš 2014-ųjų metų?

– Norime, kad tai būtų prizinė vieta, o kuo ji bus aukštesnė, tuo bus geriau.

– Kokiu pažymiu įvertintumėte pirmą sezono pusę? Kodėl?

– Jeigu parašyčiau 10, tai sakyčiau, jog daugiau nereikia nieko daryti, bet rašau 9 su pliusu. Tikrai džiaugiuosi merginų ir trenerio darbu.