Poetą primins kūryba

R.Keturakis mirė spalio 27-ąją, eidamas 87-uosius metus. Šeštadienį poeto urna palaidota prestižinėse Kauno kapinėse. Atsisveikinti su prozininku susirinko gausus jo kūrybos gerbėjų ratas bei artimieji.

Į paskutinę kelionę palydėti mirusio R.Keturakio atėję žmonės tikino, kad apie poetą primins jo darbai, kuriuose ne vienas rado šviesą, šilumą ir stiprybę.

„Daugybė literatų jautė nuoširdžią kūrybinę jo paskatą ir dėmesį. Jis įžvelgdavo talento blyksnius, jais džiaugėsi. Kilnus, doros ir taurumo įsikūnijimas, šviesusis Riteris. Ir gyvenime, ir kūryboje. Nuolat siekė Amžinybės šviesos. Į ją ir nukeliavo. Lenkiamės Jo šviesiam atminimui“, – sakė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus atstovai.

Laimučio Brundzos nuotr.

Šalies vadovų užuojauta

Dėl R.Keturakio netekties užuojautą artimiesiems siuntė ir šalies vadovai. Jie tikino, kad Lietuva neteko labai šviesaus žmogaus, svariai prisidėjusio prie šalies kultūrinio gyvenimo.

Kilnus, doros ir taurumo įsikūnijimas, šviesusis Riteris. Ir gyvenime, ir kūryboje.

„Netekome talentingo kūrėjo, daug dėmesio skyrusio žmogaus gyvenimo prasmės, savasties paieškų ir įprasminimo, santykio su Tėvyne problemoms. Būdamas kūrybiškai ir visuomeniškai aktyvus, R.Keturakis buvo pasirinkęs eiti „veidu į saulę“ – būtent šiuo keliu poetą sekė tiek Kauno, tiek visos Lietuvos kultūros ir akademinės bendruomenės“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda. „Jis buvo europinio lygio kūrėjas, tikras plunksnos riteris, globojęs ir skatinęs kurti daugelį literatų. Viename interviu R.Keturakis prisipažino, jog artimieji jį švelniai vadino debesų žmogumi, kurį aplenkia kasdienybė. Išties, kurdamas poetas būdavo laimingiausias. Ir ta laimė persmelkė jo kūrybą, atvėrusią skaitytojams, pasak rašytojo, visų mūsų egzistencijos prasmę – sielos veržimąsi gerumo ir meilės erdvėn. Ją mums rasti padės gausus ir įvairiapusis R. Keturakio kūrybinis palikimas“, – gražių žodžių negailėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Premjerė Ingrida Šimonytė tikino, kad visi netekome jautraus ir itin atidaus gimtajam žodžiui rašytojo, kurio visą kūrybą lydėjo doros ir taurumo motyvai, aukšti etikos reikalavimai.

„Šis kultūrai pasišventęs žmogus į literatūrą palydėjo daug talentų ir visada džiaugėsi naujais atradimais. Dėl R.Keturakio mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kuriems teko pajusti šios šviesios asmenybės šilumą“, – užuojautą perdavė I.Šimonytė.

Laimučio Brundzos nuotr.

Iškili asmenybė

Kaip skelbė BNS, R. Keturakis gimė 1935 metais Kauno rajone, Jonučiuose, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Nuo 1967-ųjų iki 1991-ųjų jis dirbo žurnale „Nemunas“, vėliau – žurnale „Santara“, „Kauno žinių“ redaktoriumi. 1997–2014 metais R. Keturakis buvo Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos vyriausiasis redaktorius, nuo 1998 metų redagavo „Kauno istorijos metraštį“ ir Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos almanachą „Duc in altum“.

Jis taip pat daug metų vadovavo Kauno Maironio gimnazijos kūrybinei bendrijai „Sietynas“. Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje ir Garliavos Jonučių progimnazijoje įkurti R. Keturakio kabinetai.

Poetas yra išleidęs apie dvi dešimtis eilėraščių knygų, keletą publicistikos, eseistikos knygų, romaną „Kulka Dievo širdy“. R. Keturakis 1988 metais pripažintas Poezijos pavasario laureatu, 2005 metais apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, yra laimėjęs Jono Aisčio literatūrinę premiją, 2012 metais poetui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, pernai jam įteiktas pasidabruotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis ir Kauno rajono garbės ženklas.

„Daugybė literatų jautė nuoširdžią kūrybinę jo paskatą ir dėmesį. Jis įžvelgdavo talento blyksnius, jais džiaugėsi. Kilnus, doros ir taurumo įsikūnijimas, šviesusis Riteris. Ir gyvenime, ir kūryboje. Nuolat siekė Amžinybės šviesos. Į ją ir nukeliavo. Lenkiamės Jo šviesiam atminimui“, – teigiama skyriaus paskelbtoje užuojautoje.

R. Keturakis gimė 1935 metais Kauno rajone, Jonučiuose, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1967-ųjų iki 1991-ųjų jis dirbo žurnale „Nemunas“, vėliau – žurnale „Santara“, „Kauno žinių“ redaktoriumi.

1997–2014 metais R. Keturakis buvo Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos vyriausiasis redaktorius, nuo 1998 metų redagavo „Kauno istorijos metraštį“ ir Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos almanachą „Duc in altum“. Jis taip pat daug metų vadovavo Kauno Maironio gimnazijos kūrybinei bendrijai „Sietynas“.

Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje ir Garliavos Jonučių progimnazijoje  įkurti R. Keturakio kabinetai.

Poetas yra išleidęs apie dvi dešimtis eilėraščių knygų, keletą publicistikos, eseistikos knygų, romaną „Kulka Dievo širdy“.

R. Keturakis 1988 metais pripažintas Poezijos pavasario laureatu, 2005 metais apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, yra laimėjęs Jono Aisčio literatūrinę premiją, 2012 metais poetui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, pernai jam įteiktas pasidabruotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis ir Kauno rajono garbės ženklas.

Šalies vadovai trečiadienį pareiškė užuojautą dėl poeto R. Keturakio mirties.

„Netekome talentingo kūrėjo, daug dėmesio skyrusio žmogaus gyvenimo prasmės, savasties paieškų ir įprasminimo, santykio su Tėvyne problemoms“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

„Būdamas kūrybiškai ir visuomeniškai aktyvus, R. Keturakis buvo pasirinkęs eiti „veidu į saulę“ – būtent šiuo keliu poetą sekė tiek Kauno, tiek visos Lietuvos kultūros ir akademinės bendruomenės“, – teigė jis.

Anot Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, Lietuva neteko europinio lygio kūrėjo.

„Jis buvo europinio lygio kūrėjas, tikras plunksnos riteris, globojęs ir skatinęs kurti daugelį literatų. Viename interviu R. Keturakis prisipažino, jog artimieji jį švelniai vadino debesų žmogumi, kurį aplenkia kasdienybė. Išties, kurdamas poetas būdavo laimingiausias“, – užuojautoje sakė Seimo vadovė.

„Ir ta laimė persmelkė jo kūrybą, atvėrusią skaitytojams, pasak rašytojo, visų mūsų egzistencijos prasmę – sielos veržimąsi gerumo ir meilės erdvėn. Ją mums rasti padės gausus ir įvairiapusis R. Keturakio kūrybinis palikimas“, – pridūrė ji.

Užuojautą artimiesiems, bičiuliams išreiškė ir premjerė Ingrida Šimonytė.

„Netekome jautraus ir itin atidaus gimtajam žodžiui rašytojo, kurio visą kūrybą lydėjo doros ir taurumo motyvai, aukšti etikos reikalavimai. Šis kultūrai pasišventęs žmogus į literatūrą palydėjo daug talentų ir visada džiaugėsi naujais atradimais. Dėl R. Keturakio mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kuriems teko pajusti šios šviesios asmenybės šilumą“, – sakoma premjerės užuojautoje.

Robertas Keturakis, be jokios abejonės, yra europinio lygio kūrėjas, jau pasiekęs ne tik "padangėj iškeltą viršūnę", bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos rinkiniuose. Man jis – besąlygiškai didis Lietuvos poetas, ir ne tik. Jis man – "pirmasai Lietuvos Poeta", taip kažkada save titulavo Juozas Tysliava.

Titulai nubyra su laiku, kaip nuvytę laurų vainiko lapeliai, laurų, kuriais ne vienas J.Tysliava bandė pasidabinti. Kiek buvo tokių, besidabinančių narcizų mūsų padangėje, kiek dar jų yra ypač mūsų dienomis. Kartais atrodo, kad tokių jaunų ir besijauninančių narcizų, gebančių neva eilėmis pliaupti apie viską – ekologiją, ekosistemas, ateivius-išeivius, hedonizmą, sociumą, panoptikumą beigi vulgarumą, kasdien daugėja, ir derėtų juos vadinti vienu vardu – legionas.

Šiame knibždyne, primenančiame Dantės Hado vizijas, nėra vietos nei gelmėms, nei viršūnėms. Dar net poetais netapę, bet jau nusibaigę rašinėjantys ponaičiai ir poniutės tik čik-čirik apie savo užčiuoptas gelmes, iškilumus bei ertmes, kuriose jie bando klaidžioti ir nepasiklysti. Falinė ir obsceniška kalbėsena – tai jų viršūnės ir gelmės.

Kažkas papuvę danų karalystėje. Gal ir tame kelių nepakeičiamų literatūros kritikų areopage, kur, apsigaubę neklystančiųjų gobtuvais, įnirtingai propaguoja būtent tą fališką ir kūniškų ertmių fiziologinę rašliavą arba palankiai vertina tuštybės bei plagijavimo kupinus pafilosofavimus individualiais motyvais. Tai jiems skamba kaip kokia padangių būgnų ir cimbolų muzika, kaip negirdėti nauji sąskambiai ir sambalsiai.

Tarp nūdienos ausiai ir dvasiai mielų sambalsių, pavyzdžiui, ir garsioji mūsų literatūros matronija Viktorija Daujotytė neranda R.Keturakio. Neranda, ir tiek. Gal ir užkliūva jos visa matanti akis už kokio nors jo eilėraščio, tačiau ranka nekyla bent žodelį apie pastarųjų metų kūrybą brūkštelėti. Pasakysite, kad kiekvienas pats randa ir pasirenka jam mielus autorius, tačiau stebina žūtbūtinis noras parodomai neva neatsilikti nuo nūdienos literatūros proceso, išpūstai ir tuščiai kartojant senas įmantrias klišes, gal paveikias prieš 20-metį, dūsaujant prie kokio nors nusibaigusio, bet jaunosios kartos atstovo rinkinio.

Bet kodėl garbieji literatūros paternalijai ir matronijos neberašo apie savo amžininkus, dar, ačiūdie, kūrybingus ir kiekvienu rinkiniu tariančius įdomų, netikėtą žodį? Kodėl neužtinku bent kuklių atsiliepimų iš tos nepasiekiamos areopago varpinės apie R.Keturakio, Aldonos Puišytės, Algimanto Mikutos, Petro Palilionio ir kitų naująsias knygas? Ar jose nėra jokio, kad ir menkiausio sambalsėlio? Ar jau paskubėjote nurašyti šią garsiųjų poetų kartą, kaip vienas glotnutis ministeris, kuris net nerado reikalo pasveikinti vieną garbingiausių ir iškiliausių Lietuvos poečių garbingo ir solidaus jubiliejaus proga? Įspūdis toks, kad sąmoningai nutylima šios generacijos rašytojų kūryba, ji stumiama už paraščių, paleidžiant vieškeliais plačiais paraliteratūrinių srutų.

Maloni išimtis – humanitarinių mokslų daktarės Ingos Stepukonienės solidi ir išsami monografija "Roberto Keturakio kūryba" (Kaunas, "Naujasis lankas", 2011). Bet per šį beveik dešimtmetį poetas išleido dar penkis (!) eilėraščių rinkinius. Kas šias klasiko knygas analizavo, lygino, recenzavo? O kam? Juk svarbesnė yra falo kultūra, kurią rašinėjančios matronijos apibūdina kaip "nors ir neturinčią jokios išliekamosios vertės, tačiau itin drąsią, šokiruojančią ir postmodernią".

Tad grįžkime prie "pirmojo Lietuvos poetos". Keli pastarųjų metų išleisti rinkiniai dar kartą patvirtina tai. Patvirtina jo, kaip mąstytojo, pranašo, egzistencinių gilumų ir būties paieškų reiškėją. Evangeliniai motyvai ir improvizacijos dažnai perauga į skaudžius, dramatiškus apmąstymus, dvejones, gyvai pulsuoja šv.Augustino "Išpažinimų" nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu. Kalbu apie vieną įspūdingiausių R.Keturakio tik praėjusiais metais išleistą rinkinį "Teesie" (Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019).

Robertas Keturakis. „Teesie“ (Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019).

Kažkada esu aptikęs ankstyvojo R.Keturakio apibūdinimą – V.Mykolaičio-Putino poetinės tradicijos tęsėjas. Sutikčiau iš dalies. Tuomet derėtų minėti ir Henriką Radauską, ir Kazį Bradūną, kitus iškiliuosius, be abejo, Justiną Marcinkevičių. Dabartinė R.Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Permąstytos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius, šuntakius, į kuriuos buvo įstumta poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

"Kančia ir laimė siekių spindesys / chaosas viltys įsišėlę mintys / išnyks išduoti pamesti suminti / blaškysis rėks kol visiškai paklys...

Šviesa tikiu – mes šviesai pašaukti / įžvelgiantys viliones laikinumo / tikiu aš žmogumi – jei net kiti / bus prakeikti be sielos ir be kūno..."

("Mes šviesai pašaukti").

Tas tikėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus bei akcentuotas dar viename, tik šiais metais išleistame poeto naujų eilėraščių rinkinyje "Nežinomasis" (Kaunas, Pasaulio lietuvių centras, 2020). Tęsdamas "Teesie" apmąstytas temas, R.Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia šviesios gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcedencijos klausimus. Sielos nemirtingumas susišaukia su ontologiniais Dievo esaties argumentais, tačiau jie supinti, suvinklioti su individo skaudžia paieškų patirtimi, su vidiniu nerimu.

Robertas Keturakis. „Nežinomasis“ (Kaunas, Pasaulio lietuvių centras, 2020).

Man įstrigo itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Poetas man priminė viduramžių dailininko Albrechto Diurerio graviūrą "Riteris, Mirtis ir Velnias". Riteris joja, nebodamas nei jį persekiojančios Mirties, nei besišaipančio ir klystkeliais bandančio nukreipti Velnio. Joja į savo tikslą, pakeliui gelbėdamas nuskriaustuosius, nelaimėlius, traukdamas juos iš šėtono ir beprasmiškos mirties akivarų. Ant Poeto-Riterio skydo spindi užrašas – "Tikėjimas, Šviesa, Garbė".

Regis, tai bene svarbiausios R.Keturakio temos šiame rinkinyje. Riteriškas garbingumas, aukojimasis, dora, taurumas, visos šios kai kam "ne šio pasaulio dimensijos" suskamba ypatinga jėga ir įtaigumu. "Šventojo vardo žmogau, / garbusis Vade, / savimeilės nuodas Tavęs / niekados neklupdys. / Kasdienybėn esi įsikirtęs / kaip kirvis kaladėn. / Vardan švento Jono / nepaleiski iš glėbio žmogaus – / Visados atsimink / kuo tas Žmogus didis. / Ir net jei koks biesas / jo žvilgsny pasivaidens, / atsiminki žuvies / narsų viršgelmių skrydį – / lyg įspėjimą sparnuotiems / pliuškenantiems vis / virš druskų vandens - - - -"

("Ginklanešiui be riterio").

Dievo tylus ir kantrus veikimas, šėtono ir jo legiono pastangos suklaidinti žmogų, pasmerkti jį amžinoms kančioms, nepamačius Šviesos – dar viena kai kurių eilėraščių tema. Poetas teigia viltį ir tiki dieviška žmogaus prigimtimi, juk jam suteikta galimybė pasirinkti.

Dar vienas šios knygos motyvas – amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R.Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto protavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

Šios pabarstytos pastabos – tik pirmas, dar paviršutiniškas įspūdis, skaitant ir gilinantis į R.Keturakio pastarųjų metų poeziją. Tačiau akivaizdu, kad tai aukščiausio lygio lyrika, filosofuojanti, medituojanti, egzistencinė. Atverianti mums vartus į amžinybę.

Džiaugėsi jaunimu

Į "Teesie" sutiktuves Kauno rajono savivaldybės Viešojoje bibliotekoje Garliavoje rinkosi vietos gyventojai, šio miestelio mokyklų atstovai, mokiniai, suvažiavo poeto talento gerbėjai iš tolesnių vietų. Vienu pradinių šventės akcentų tapo R.Keturakio eilės, skaitytos Garliavos Jonučių progimnazijos aštuntokų. Literatūrinę kompoziciją pagal jas parengė mokytoja Inga Stepukonienė. R.Keturakis – reto darbštumo ir didelio talento kūrėjas. Poetas prisipažino: čia lankytis jam visuomet labai malonu, nes jis – vietinis, su pirmąja laida baigęs Garliavos vidurinę mokyklą. Atmosferą salėje šildė nuoširdūs pirmųjų poeto klasiokų sveikinimai ir apsikabinimai – į naujausios R.Keturakio knygos sutiktuves atvyko keturios poeto klasės draugės ir net klasės auklėtoja, kuriai jos buvęs mokinys prisipažino esąs dėkingas už daugybę dalykų.

Poetas pasidžiaugė jaunųjų šventės dalyvių gausa, jų šviesiais ir viltį visai Lietuvai teikiančiais veidais. Toks pozityvus garbaus amžiaus žmogaus požiūris į jaunimą nudžiugino ir juos pačius. Viso renginio metu iš moksleivių buvo justi pagarba ir susidomėjimas. Kalbėdamas poetas prisiminė savo mokyklines dienas, partizaninį karą ir to meto vaikų gyvenimo realybę. Tačiau savo kalbos nebaigė minorinėmis gaidomis. Poetas juokaudamas prasitarė, kad yra išties didis žmogus – jo ūgis siekia net 196 cm, tad jis yra ne tik didžiausias poetas Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Skaitė eiles

Kauno rajono mero patarėja Violeta Boreikienė ir tarybos sekretoriato atstovas Antanas Bagdonas pasveikino ne tik poetą, bet ir jo kūrybos leidyba besirūpinantį Pasaulio lietuvių centro vadovą Valdą Kubilių. Prelatas Vytautas Vaičiūnas linkėjo poetui ilgų gyvenimo metų ir neblėstančios kūrybinės sėkmės.

Garliavos Jonučių progimnazijos Borutaičių draugijos nariai kartu su draugijos pirmininke Garliavos Jonučių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Zigrita Petraitiene padeklamavo R.Keturakio kadaise "Poezijos pavasarėliui" sukurtas eiles apie Jonučius.

Poetas nudžiugino renginio dalyvius atmintinai paskaitęs keletą eilėraščių iš savo naujosios rinktinės "Teesie" ir kitų, anot kūrėjo, jam didelę įtaką padariusių poetų, tarp kurių – Kazys Bradūnas, Henrikas Radauskas ir kiti, eiles.

Veikia knygų paroda

Kauno rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Irena Viktorija Stančiauskienė neslėpė susižavėjimo poeto atmintimi, kurioje telpa ne tik savos, bet ir kitų poetų eilės, džiaugėsi, kad biblioteka gali priimti tokį garbų kraštietį, kvietė aplankyti viešąją biblioteką ir apžiūrėti gausią jo paties knygų parodą, linkėjo kūrybinės sėkmės ir dar ilgai visus džiuginti savo kūryba. Bibliotekos direktorė visus susirinkusiuosius, ypač jaunuosius šventės dalyvius, paragino dažniau užsukti į biblioteką, kurioje gausu ir įvairių renginių, ir veiklų, ir, žinoma, puikių knygų.

Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos, Garliavos Jonučių progimnazijos ir gimnazijos bei Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos moksleiviai su savo mokytojomis.

Pagal parengtą sprendimo projektą, kultūros premijos atiteks menotyrininkei Daivai Citvarienei, rašytojui Robertui Keturakiui, kompozitoriui Algimantui Kubiliūnui, režisieriui Gyčiui Bernardui Padegimui bei menininkams Auksei ir Dariui Petruliams, kuriems drauge skiriama viena premija.

A. ir D. Petruliai apdovanojami už novatorišką kultūrinę „Psilikono teatro“ idėją. R.Keturakis – už ypatingą indėlį į Kauno literatūrinį gyvenimą ir pilietišką aktyvumą. D.Citvarienei apdovanojimas skiriamas už novatoriškų kultūrinių idėjų įgyvendinimą Kaune. G.B.Padegimas įvertintas už Kauno kultūros istorinės atminties aktualinimą scenos mene. A.Kubiliūnas apdovanojamas už vokalinį ciklą „Žodžiai“, pasižymintį novatoriška muzikine kalba.

Premijų laureatus savivaldybė rinko iš devynių kandidatų.

Premija skiriama už aukštus laimėjimus, novatoriškas idėjas ir jų įgyvendinimą Kaune. Kasmet skiriamos penkios premijos, kurių kiekviena sudaro 3 tūkst. eurų.

Jonučių kaimas, Šniūrgirė, Garliava – poeto, rašytojo, redaktoriaus Roberto Keturakio gimtinė, palikusi ryškų pėdsaką jo kūryboje. Simboliška, kad šio Lietuvos valstybės, Kauno rajono, miesto ir kitais garbės ženklais apdovanoto patrioto gimimo diena – iškart po Kovo 11-osios.

Ilgametis žurnalo "Nemunas" skyrių redaktorius, laikraščio "Kauno žinios", Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos redaktorius, be svarbių literatūrinių apdovanojimų, yra pelnęs ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžių.

Šiemet jubiliejų – 80-metį – švenčiantis poetas jį pasitiko su mintimis apie neįgyvendintas kūrybines idėjas. Jis jaučiasi negrąžinęs skolos tėvams ir gimtajai žemei – vis dar neparašytas galutinis romano "Kulka Dievo širdy" variantas.

Pokalbis su R.Keturakiu – apie vaikystės pasaulį, kruviną pokarį ir rašančius jaunus žmones.

Keliolikos poezijos rinkinių, daugelio eseistikos kūrinių, romano autorius prisipažino kūryboje neseniai pasijutęs nevisagaliu.

– Jonučių kaimas, Garliava – ką jums reiškia šis kraštas?

– Čia prabėgo mano vaikystė. Tuomet sutiktus žmones, kraštovaizdį atsimenu labai ryškiai. Kai pradėjau suvokti pasaulį, man jis buvo toks didelis, įvairus, paslaptingas, kad kartą net pradėjau rėkti, išsigandęs debesų. Tai vienas pirmųjų ryškių vaikystės prisiminimų. Prisimenu ir didžiulį nustebimą supratus, kad, be tėvų ir seserų, pasaulyje yra ir kitų žmonių. Man atrodė, kad kitų žmonių negali būti – pasaulyje turiu būti tik aš, artimiausi žmonės, paukščiai, žvėreliai, žolė, javai, medžiai. Kiti žmonės – aš jų bijojau – man buvo kaip kiti pasauliai, padarai, kurių nekviečiau, bet jie vis tiek ėjo prie manęs, kažko klausinėjo.

Mano tėviškė – Vidurio Lietuvos lygumos pabaiga. Būdavo liūdna, kad aplink nėra kalvų, ežerų, tik upelis Maišys. Kartą apie tai prasitariau mamai. O ji – zanavykė, kilusi nuo Braziūkų, Girininkų, iš to miškų krašto už Zapyškio – apskritai nelabai žinojo, kas yra lyguma, nes ten viską užstodavo miškas. Mama pasakė: pažiūrėk, tik lygumoje gali matyti tiek dangaus, žvaigždžių. Nurimau – supratau, kad lygumų žmonės turi pranašumų.

Miško aplink mus buvo nedaug. Tai vadinamoji Šniūrgirė, plytėjusi kur dabartiniai Mastaičiai, Šniūrkelis, Šniūrų kaimas, padalytas ilgais žemės rėžiais. Jos nebuvo pakeitusi Stolypino žemės reforma.

Mėgau mišką, pavasarius, kai Maišys užliedavo slėniuką. Paskui užaugdavo tokios pievos kaip miškas, pilnos motiejukų. Tai bene ir visas vaikystės gamtos pasaulis.
Mūsų šeima turėjo mažai žemės – 3 ha. Augome septyni vaikai – šešios seserys ir aš. Kiekvienas kvadratas žemės buvo tėvų saugomas. Pasodinsi sodą – mes šešėlį ant daržo, niekas neaugs. Priprašiau tėvą, kad vis dėlto pasisodintume. Parsinešėme iš senelio sodybos keletą vyšnių ir pasodinome, beveik glausdami prie namo sienų. Mano senelio sodas Keturakynėje buvo labai gražus, didelis, o vyšnynas – apie šimtas vyšnių, visas Garliavos miestelis ateidavo jų pasiskinti. Keturakynėje – taip vadindavo senelių sodybą – rinkdavosi to meto šviesuomenė, čia ne kartą buvo apsistojęs Jonas Basanavičius.

Mama paskatino mane atidžiai stebėti gamtą. Visa tai man ir išliko. Esu gamtos vaikas – mane domina ne tiek žmogus, kiek gamta.

– Gimtojo kraštovaizdžio svarbą jūsų kūryboje pripažįsta ir literatūros kritikai.

– Jis daro didžiulę įtaką bet kuriam žemės gyventojui. Jei būčiau augęs dykumoje ir šalia būtų buvęs žmogus, atskleidęs man dykumos paslaptis, būčiau prisirišęs prie jos. Be gamtos, jos įvairovės, kaitos stebėjimo žmogus turbūt apskritai nebūtų kūrybiškas. Susitelktų į buitį, daiktinę gyvenimo pusę: dirbti, auginti. Gamta padeda nuo to atitrūkti. Joje atsiveria mąstymo, svajonių aukštis, suvokimas, kas tame didžiuliame pasaulyje esi.

– Šviesią vaikystę aptemdė karas, kruvinas pokaris.

– Prisimenu pas mus apsilankydavusius partizanus. Vieta jiems buvo nedėkinga: čia pat – Garliava su garsiąja Maskvos atsiųsta Sokolovo divizija, visoje Lietuvoje vykdžiusia kruvinąjį partizanų naikinimo darbą. Gausiai buvo ir stribų. Mano tėviškė įėjo į vieną svarbiausių Lietuvoje Tauro partizanų apygardą. Tėvas užsukusiems partizanams vis sakydavo: vyrai, čia pat – stribai, Sokolovo gauja, mūsų sodyba yra stebima. Partizanai šypsodavosi, ramindavo: Kazy, nebijok, ateidami apsižvalgėme – ramu.

Garliavoje prie stribų būstinės ir prie senųjų prūskapių būdavo numetami partizanai – susisprogdinę, nužudyti, išniekinti. Mama sakydavo: nueikite, pažiūrėkite, ar mūsų pažįstamų ten nėra. Vaikams stribai leisdavo pažiūrėti. Žiūrėdavome siaubo apimti: čia buvo gyvi, dainavo, juokavo, gražūs, drąsūs, jauni, čia – lavonai. Aš paskui sapnuodavau kraupius sapnus. Mama ramindavo, sakydavo: mūsų nebus – tu papasakosi, ką darė bolševikai. Tai buvo sunkiai pakeliama. Po to, ką mačiau, mokykloje skaitant Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimą ir bausmę" netikėjau, kad žmogus gali taip išgyventi nužudęs kitą žmogų.

Dvi mano pusseserės buvo partizanės, sesuo Kristina – ryšininkė. Jos buvo suimtos, išsiųstos į lagerį, trečia pusseserė buvo kalinama. Netikras dėdė iš mamos pusės Albinas Staniulis buvo išėjęs į stribus, nors pats dėl to labai išgyveno. Kartą dar spalį pasnigo. Neturėjau batų ir tąkart išėjau į mokyklą basas. Pamatęs mane, tas dėdė padavė man kareiviškus batus. Kai mama sužinojo, iš kur tie batai, atėmė ir išmetė. Taip atsitiko ir su dėdės atneštais vaikų rūbeliais, kai mama suprato, iš kur jie.

Baisiausia diena mokykloje buvo 1948 m. gegužę, kai į lietuvių kalbos egzaminą įsiveržė sovietinėmis karinėmis uniformomis apsirengę vyrai ir išsivedė tris baigiamosios klasės mokinius. Jie su šeimomis buvo ištremti. Tuo metu iš Garliavos buvo išvežta daugiau šeimų. Eidamas į mokyklą, prasilenkiau su tremiamųjų vežimų vilkstine. Juose sėdintys vaikai verkė. Tik dalis ištremtųjų vėliau atsiliepė – parašė laiškus iš Sibiro.

– Remdamasis prisiminimais, parašėte romaną apie partizaninį karą. Pirmasis "Kulka Dievo širdy" tomas išleistas 2002 m. Kada išvysime antrąjį?

– Būdamas gimnazistu, rašiausi apie to meto įvykius. Mama, juos užtikusi, sudegino kaip pernelyg pavojingus. Sakė: dabar tik atsimink, kai užaugsi, viską aprašysi. "Kulką Dievo širdy" parašiau remdamasis mamos, savo, iš lagerio grįžusių artimųjų atsiminimais. 1994 m., jau pasirengus užrašus, juodraščius, buvo proga aplankyti JAV. Poeto Stasio Santvaro namus. Jo našlė Alė Santvarienė trims mėnesiams uždarė mane poeto darbo kambaryje. Tuomet pajutau, kaip dirba profesionalūs rašytojai, galintys rašymui skirti visą darbo dieną. Per tuos tris mėnesius parašiau pirmąją romano dalį. Pirma įkvėpimo banga nušniokščia, atsipeikėji – atrodo, kažkokios liguistos būsenos buvai, vizijas matei. Parsivežęs po mėnesio perskaičiau tekstą, supratau, kad taisyti beveik nenoriu – apsidžiaugiau, kad galiu būti prozininkas.

Pirmame tome paliečiau tik dalį prisiminimų. Antrą tomą užsibrėžiau rašyti apie paskutinius partizaninio karo metus – 1949–1953 m. 90 proc. partizanų išžudyta, išdavikų – daug. Tai baisiausias, tragiškiausias laikas: savi išduodavo savus, net aukšti partizanų vadai palūždavo. Pagalvojau, kad reikia rašyti be šalutinių sakinių, kad taip skaitytojas pajustų, kaip viskas buvo gniuždoma. Parašiau taip antrą dalį, skaitau – Dieve, sausa, nėra emocijos, jausmo. Antrą variantą parašiau truputį laisviau – ir vėl ne tas. Esu prislėgtas. Negaliu patikėti, kad kūryboje kažko negaliu. Iki šiol man atrodė, kad kūryboje galiu viską: reikia lyrinio eilėraščio – parašau, reikia peizažinio – prašom, apie Lietuvą – taip pat.

Kai antrą tomą baigsiu, būsiu labai laimingas. Žinosiu, kad įvykdžiau sau pačiam duotą priesaiką užrašyti tai, ką prisimenu apie partizanus, jų žūtbūtinę kovą už Lietuvą, už mus visus.

– Tiek dirbant "Nemuno" redakcijoje, tiek dabar jums dažnai tenka skaityti ir vertinti jaunųjų poeziją. Ar esate kam pasakęs: geriau nerašyk?

– Esu iš tų, kurie niekada to nepasakys. Kiek esu bendravęs su žmonėmis, kurie man patiki savo kūrybą, žinojau, kad žmogus kartais net prisivertė užrašyti tai, kas kasdienybėje nebuvo nei pasakyta, nei sapnuota – jis netgi dėjo pastangų, kad savyje tai atvertų. Nesvarbu, kad tas eilėraštis – dar ne literatūra, ne visai eilėraštis, bet žmogus taip ugdo savo vidinį pasaulį. Man žmogus patiki savo vidinės išpažinties dalį – aš tuo džiaugiuosi. Kitas dalykas – taip jis ugdo kalbos jausmą. Nors pasakau: tai dar nėra ta literatūra, kuri įeis į lietuvių literatūros erdvę.

– Nuolatos pirmininkaujate Kauno rajono moksleivių poezijos konkursams. Kokia ta jaunųjų poezija? Ką ji pasako apie ateinančią kartą?

– Rašantys moksleiviai man pirmiausia įdomūs tuo, kad apskritai prisiliečia prie kūrybos. Net tiems, kurie ateityje pasirinks labai konkrečias, tikslaus mąstymo reikalaujančias profesijas, tai naudinga kaip saviugdos dalis.

Skaitydamas moksleivių poeziją, mergaičių kūryboje pastebiu užslėptą vienišumo jausmą. Viena mergaitė, skaičiusi savo kūrybą Kazio Borutos kalnelyje netoli Rokų, parašė maždaug taip: "Nors aš labai maldavau, bet mūsų Slyvos atsivestus šuniukus tėtė paskandino. Mačiau, kaip užkasė juos sodo gale. Vėliau aš išsikasiau jų kaulelius, susidėjau į siuvinėtą maišelį ir saugau po lovos čiužiniu. Be jų šiame žiauriame pasaulyje aš jausčiausi labai vieniša."

Vėliau tą patį vienišumo jausmą, tik kitaip išreikštą, užtikau ir kitų mergaičių kūryboje. Tai pastebi ir mokytojos. Berniukai gal rečiau vieniši, jie dažnai užsiėmę, su draugais, juokauja, bendrauja. Su mergaitėmis yra kitaip.

– Kokiomis mintimis pasitikote jubiliejų?

– Liūdna, bet šiuo metu ėmiau labai skaudžiai jausti, kam esu skolingas. Pirmiausia – tėvams, ypač mamai. Nors stengiausi. Tėvui likau skolingas tuo, kad nemokėjau jo saugoti, nemokėjau elgtis taip, kad galėtų man atsiverti. Tik prieš pat tėvo mirtį suvokiau, kad reikia jo daug ko klausinėti – juk aš tiek nedaug apie jį žinau.

Mąstau apie kūrybines skolas. Pats sau pakenkiau, laiku neišeidamas iš darbo ir tik savaitgaliais skirdamas laiko kūrybai. Romanas įstrigęs. Norėtųsi sukurti dvi istorines poemas, kurioms turiu tik apmatus. Džiaugiuosi, kad pavyko paruošti du eilėraščių rinkinius, jie turėtų pasirodyti šiemet. Tai "Nakties baltieji debesys" ir antroji lyrinių eilėraščių knyga, kuriai pavadinimo dar neturiu.

Tik dabar stengiuosi suprasti, kas yra šeima be santuokos, kas yra draugas, kiek tų draugų gali būti? Kodėl bijoma prisiekti pačiam brangiausiam žmogui? Kodėl į jaunų žmonių santykius yra įsiveržęs laikinumo diktatas? Apskritai kodėl žmogus vienišas? Kodėl linkęs rinktis lengviausią kelią? Kodėl kartais tik suvaidini, kad esi laimingas? Ko stinga, kad net artimiausią žmogų galėtum pažinti iki pačių sielos gelmių? Apskritai kas tau yra gyvenimas? Kai kas išsigąsta tokių rūsčių mano minčių, klausinėjimų.

Pastaruoju metu taip bambėti stengiuosi kuo rečiau. Nes šalia manęs yra dvi mergaitės, anūkės, mano jauniausio sūnaus dukros – šešiametė Monikutė ir dvylikametė Ugnytė. Labai džiaugiuosi, kad jos mane myli, gerbia, ir kad aš dar moku tapti vaiku – moku žaisti, jos mane išmokė net siūti lėles. Suprantu, koks nuostabus metas yra vaikystė, kai neužnuodijama klaikių istorinių įvykių, neužteršiama pačios šeimos, aplinkos.

Dabar gyvenimas man atrodo dar įdomesnis, labiau viliojantis, dovanojantis. Pradedu liūdėti, kad galbūt nespėsiu iki pakraščio išsiaiškinti tam tikrų jo dėsnių ir savo testamente palikti švelnių švelnių įspėjimų.

Kūrėjas, vengiantis kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, nesureikšminantis apdovanojimų, namiškių švelniai pramintas „debesų žmogumi“ – taip pirmiausia norėtųsi pristatyti poetą, rašytoją, redaktorių, vertėją Robertą Keturakį. Ne kartą įvertintas už nuopelnus literatūrai, menui bei visuomenei poetas šį penktadienį pasidabins ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro regalijomis.

Šiame universitete R. Keturakis praleido jau beveik porą dešimtmečių – ne tik eidamas VDU leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pareigas, bet ir nuoširdžiai bendraudamas su jaunaisiais kūrėjais, juos paskatindamas ir padrąsindamas. Šįkart su poetu kalbamės įvairiausiomis temomis – kam jis jaučiasi dėkingas už svarbiausias gyvenimo pamokas, apie kokius poezijoje slypinčius pavojus norėtų įspėti jaunąją kartą bei ko palinkėtų tautiečiams artėjančios Vasario 16-osios proga.

– Ne vienam jaunajam kūrėjui Jūs buvote ir esate mokytojas, patarėjas, palydėjęs į kūrybos barus, padrąsinęs išleisti pirmąją knygą... Kokią prasmę Jums teikia ši veikla?

– Sutrinku, išgirdęs man skiriamus titulus – mokytojas, patarėjas, vedlys... Sutrinku todėl, kad man atrodo, jog bendraujantys – abu – vienas kitam yra mokytojai, patarėjai, vedliai. Juolab tie, kurie, perfrazuojant I. Kantą, per kūrybą pripildo save ir greta esantį bekraštės nuostabos  ir dėkingumo už gebėjimą dalintis žvaigždėtu dangumi virš galvos ir moraliniu įstatymu savyje.
Drąsindamas žmogų atskleisti savo pasaulį per kūrybą kitiems ir sau nepabrėžiu, kad jo darbų laukia literatūra ar kitos kūrybos sritys. Man svarbiausia, kad būtų pajausta, jog nė vienas nesame bereikšmis ne tik Visatos begalybėje, bet ir savo žemiškame pasaulyje, savo kasdienybėje, kuri taip pat sukuria pagrindus netikėtai įžvelgti ir išgirsti realybės monotonijoje nuostabią muziką.

Be to, kūryba ypač dosniai atveria žmogui visų mūsų egzistencijos prasmę – sielos veržimąsi gerumo ir meilės erdvėn.

– Kokius žmones vadinate svarbiausiais mokytojais savo gyvenime?

– Svarbiausi mokytojai mano gyvenime tie, kurie palietė dar vaikystėje – ir vėliau mano ilgame gyvenime – net poezijos raiška sunkiai apibūdinamu švytėjimu. Toje šviesoje glūdėjo ne tik gerumas ir meilė, bet ir suvokimas, kad kiekvienas esame vieninteliai ne tik per visą žmonijos, bet ir per visą būties egzistavimą.

Pirmiausia aš žvelgiu į savo Mamą ir savo Tėtį – jie mane atvedė pasaulin, jie mane augino, jie man patvirtino, kad niekados nebūsime atiduoti tamsai (Mamos teiginys), jie mane skatino siekti gerų, šviesių, didelių dalykų (reikėtų sakyti – pasaulių). Tai jie perspėjo, kad bus gyvenime rūsčių išbandymų, kada imsi abejoti net Dievo gailestingumu, nusivilsi meile ir pasaulio stebuklais... Ir tada atsivers nelemčiausi klystkeliai ir praradimai – tavo bedvasiškumo pradžia, tavo ištikimybės savo pašaukimui nykimas...

Visa tai vėliau man patvirtino Mokytojai.

Mane augino ir drąsino būti savimi savo pašaukimo niekados neišdavę Mokytojai. Pašaukimo – ugdyti savo mokinių žmogiškumą, prigimties ir saviauklos pagrindus.

Tikriausiai norėtumėte paklausti – kokius mokytojus sutikau savo kūrybos kelyje? Artimiausi – keli: Maironis, A. Maldonis, Aistis, J. Degutytė, J. Juškaitis...

– Jau ne vienerius metus dirbate akademinėje aplinkoje, bet pažintis su universitetu prasidėjo anksčiau – kai buvote studentas. Ar dabar žvegdamas į praeitį galėtumėte įvertinti, ką studijos Jums davė kaip kūrėjui, ar galbūt svarbesni buvo kitokie, gyvenimo universitetai?

– Studijuodamas Vilniaus universitete (nejaugi jau prieš pusę amžiaus?!), dar sutikau prieškarinio universiteto akademinius autoritetus – J. Balčikonį, J. Lebedį, J. Dumčių, jauną, vos pradėjusį dėstyti D. Sauką... Žvelgiau į juos žavėdamasis elegantiška laikysena, intelekto beribiškumu ir drąsa, dėmesiu ir jautrumu mums, patekusiems į jau sovietinio ideologinio agresyvumo užterštą pasaulį. Net savo nutylėjimais, neminint paskaitų metų švystelėjusios minties apie žūtbūtines grumtynes dvasingųjų su nuožmėjančiais materialistais, mums sugebėjo įteigti tiesos ir netiesos siekių likimiškumą.

Gyvenimo patirtis – ne gyvenimo universitetų įteigti dalykai, padedantys nepaklysti realiame pasaulyje. Be to, manau, kad nedera gyvenimo patvirtinamas egzistencines tiesas vadinti kadienybės studijų turiniu. Ten, kur ugdomos proto galimybės ir mąstymo drąsa, kur gilinamos dvasinės galios, kasdienybės pamokos atrodo smulkios ir vienpusiškos.
Bet tuos skirtumus kantriai suglaudžia dvasios ir kūno skaudus suvokimas – taip žmogui žemiškajame pasaulyje skirta. Nuo čia prasideda slaptingas ilgesys.

– Kas pasakys, ko jis siekia?

– Bendraudamas su kuriančiais moksleiviais esate pasakęs, kad „Aš esu žmogus, ilgai gyvenęs, ir  puikiai žinau, kokie pavojai slypi už poezijos, už jūsų grožio, tyrumo, svajonių“. Tad kokie pavojai gali slypėti už poezijos?

Šioje citatoje frazę „puikiai žinau“ dabar pakeisčiau į „miglotai nujaučiu“.  Miglotai nujaučiu, kad grožis, tyrumas, kadienybę ir žemiškumą aplenkiančios svajonės sutabdo mus, kaip sustabdo tobulumo palaima. Pasiekta. Surasta. Suprasta. Pagaliau! Žmogus negali sutikti su savo siekių baigtinumu, kad ir kokias žvaigždes, nuostabias erdves, savo didingumo svaigulį žadėtų. Siekti ir vis suvokti, kad pasiekiama tik dalis, tik dalelė. Ir džiaugtis, kad yra palaima siekti nepasiekiamuosius.

– Esate parašęs ir pasakų knygą. Kuo Jums įdomus šis žanras, kas paskatino juo domėtis ir išmėginti?

– Tautosakos pasakų pasaulis ir literatūrinės pasakos mane žavi savo universalumu, pasaulio begaliniu paslaptingumu, žmogaus pasangomis suvokti beribiškumo (begalybės) ir baigtinumo (galo) nuostabią dermę.

Mano Mamos gimtinė – Zanavykija, Girininkai: tai Daukanto psalmių, skirtų Lietuvos giriai, vertas kraštas. Ten pasakas ošia kiekviena eglė, kiekvienas skirpstas, kiekvienas baltalksnis... Ir žmogus jas supranta.

Mamos pasakos ugdė ne tik mano vaizduotę, bet ir pasaulėjautą. Tėvas, stabtelėjęs prie kirtimui pasirinkto medžio, apkabindavo jį ir atsiprašydavo. Neatsimenu tų apeiginių sakinių, tik lig šiolei jaučiu jų giliąją prasmę, kur gailestis sutapdavo su pasiaukojimu, žmogus su gamta, gyvybė netikėjo, kad gali būti negyvybė.

– Esate gavęs ne vieną premiją ir apdovanojimą, o vasario 14-ąją Jums bus įteiktos ir VDU garbės daktaro regalijos. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

– Premijos ir apdovanojimai mane išgąsdina.

Man atrodo, kad kažkas suklaidino garbius žmones, ir jie prisiartino prie manęs tikėdami, kad esu tąsai jų išrinktasis. Bet ūmai viskas paaiškės, ir garbūs žmonės, rūsčiai pažvelgę, nusisuks ir nutols.

Vytauto Didžiojo universiteto aukštasis man skirtas apdovanojimas priklauso ne tik man. Tokius žodžius pasako kas antras, gaunantis pagarbą, pasitikėjimą, padrąsinimą ir skatinimą visomis galiomis siekti gražių tikslų.

VDU apdovanoja ir mano tėvus, dar daugiau – visą darbščią, kantrią, lietuviškai ištvermingą Keturakių giminę ir visus tuos, kurie padėjo man suvokti ne tik vertybių vertybes, bet ir etinę kūrybos dvasią, kuri geba ir nutilti, ir ta didinga tyla įspėti, kas yra žmogus laikinumui ir Amžinybei.

Dėkoju mūsų universiteto vadovams ir visiems universiteto žmonėms – visu savo gyvenimu, visu savo tikėjimu, visomis savo viltimis, kad nebūsime atiduoti tamsai.

– Artėjant Vasario 16-ajai, valstybingumo šventei, norisi paklausti, kaip reaguojate į žmonių pasisakymus, kad „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“? Kaip vertinate šį nusivylimą, skepticizmą – ar jis jums atrodo adekvatus?

– Didinga ir santūriai kilni išaušta mums Vasario 16-oji – Lietuvos prisikėlimo iš mirusiųjų diena. Visa esatimi supraskime ir išgyvenkime šios dienos šviesiai slaptingą turinį. Ir džiaukimės, kad esame to Prisikėlimo dalimi.

Man taip pat išsprūsta retsykiais žodžiai: ar už tokią Lietuvą kovojome? Ar tokią Lietuvą auginome sau ir būsimiems? Tai nėra tik nusivylimas. Tai ir priekaištas sau.

Kiek aš padėjau savo Tėvynei augti, tvirtėti ir tuo pačiu auginti laimingus, šviesius, dosnius savo artimus ir visam pasauliui žmones? Kalbėdami apie Lietuvą, pradėkime nuo priekaištų ar nuo įspėjimų sau. Tik šitaip laimimas gėris ir tiesa.

– Ar tiesa, kad namiškiai jus vadina „debesų žmogumi“? Ar tikrai toks ir jaučiatės – pakilęs virš žemės, atitrūkęs nuo realybės? Gal poetui tai neišvengiama?

– Jau seniai artimieji mane vadina debesų žmogumi. Tai nereiškia, kad atitrūkęs nuo žemės kylu iki nuostabiausių – perlamutrinių – debesų ir ten esu laimingiausias. Tai, atrodo, reiškia, kad esu nepastovus, racionalumo ir kadienybės pragmatiškumo aplenktas žmogus. Džiaugiuosi, kad niekas nepaaiškino: toks debesis su kelnėmis...

O jei ir paaiškintų, nesusikrimsčiau, tik pagalvočiau – pasirodo, šitas prozos adeptas žino Majakovskį...

– Jau ne vieną dešimtmetį bendraujate su jaunaisiais kūrėjais. Kaip manote, ar tiesa, kad dabartinės jaunosios kartos vertybės, mąstymas, požiūris į pasaulį gerokai skiriasi nuo ankstesnių kartų?

– Esu laimingas, kad galiu bendrauti su jaunaisiais kūrėjais. Jie man patikėjo dalį savo švytinčio, viltingo, neretai paslaptingai tyro gyvenimo. Išmokau suprasti, kodėl greta jų pasaulio taip skaudžiai galiu pastebėti, kas stabarėja arba išsenka manyje.

Išmokau įspėti save, kad tokiais atvejais imu linkti prie paprasčiausios išeities – smulkinti tikslus, vengti sudėtingų temų, tiesiog – stvertis minimalizmo įsikalbant, kad ir tokiame palengvinime galima nenusprūsti lėkštuman ar prekijų diktuojamon estetikon, kur klesti detektyvinis raizgumas ir ryškios dekoracijos.

Taip atvirai bendraujant, nevengiant savo (konkretumu pagrįsto) kritiškumo, kaip ir žavėjimosi tuo, kas užkeri kūryboje, ryškėja, kad skirtumų tarp mūsų kartų pasaulių, kaip ir vertybinių įsitikinimų, nedaug. O ir tie patys skirtumai daugiau padiktuoti pagalbinių priemonių, bet ne esminių, susijusių su talento skleidimosi galiomis.

Tardamas, kad jaunieji kūrėjai Vytauto Didžiojo universitete man patikėjo dalį savo švytinčio, viltingo, neretai paslaptingai tyro pasaulio, galvojau apie jaunųjų kūrybos almanachą. Ten aš atradau tos kūrybinės galios ženklus, kurie giliai paliečia žmogaus esatį ir verčia keistis – šviesyn, gilyn, turtingyn...

Tai viltingi ženklai, leidžiantys teigti, kad mūsų universitetas išugdys ir būsimus lietuvių literatūros klasikus.

– Minėjote, kad nesinaudojate mobiluojiu telefonu, neturite el. pašto adreso, rašote ranka, o ne kompiuteriu. Ar tai jūsų sąmoningas pasirinkimas neprisirišti prie daiktų, ar galbūt tokiu būdu norite gyventi lėtesniu, ne tokiu skubiu tempu, kokį diktuoja šiuolaikinis gyvenimo ritmas?

– Turiu visas XXI amžiaus pagalbines ryšių ir technines (elektronines) priemones. Naudojuosi tomis priemonėmis retai, nes jos ne tiek prideda man nelengvoje ataskaitoje su kūryba, kiek atima.

– Ką atima?

– Pirmiausia – būtinybę tarti žodį be sudėtingų tarpininkų, bandančių man įteigti, jog technologijų pranašumas gali lemti ir mano kūrybos pranašumą. Nenoriu, kad bet kokie taip vadinami mobilieji taptų implantu ne tik smilkiniuose, bet ir dvasioje.

Fobija – pasakysite. Ne – viso, kas gyviausia, sergėjimas. Be to, aš niekados nekeičiu įpročių, kurie man ištikimi, patikrinti tiek džiugiuose atradimuose, tiek skaudžiuose praradimuose.