„Priimti šešias narystės ES siekiančias regiono valstybes po savo sparnu tapo geopolitine būtinybe, atsižvelgiant į žiaurų Rusijos imperializmą“, – pareiškime teigė A. Baerbock.

„Negalime leisti, kad Europoje atsirastų „pilkųjų zonų“, ir kartu turime padaryti viską, ką galime, kad apsaugotume flangus, kuriuos Rusija gali panaudoti destabilizacijai, dezinformacijai ir infiltracijai“, – sakė ji prieš vizitą į Vakarų Balkanus.

Parama regiono šalims galėtų apimti „demokratinių institucijų stiprinimą, jų atsparumo didinimą ir ekonominių perspektyvų suteikimą jų gyventojams“, nurodė ji.

Pirmadienį A. Baerbock išvyko į Juodkalniją, paskui lankysis Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Karas Ukrainoje vėl paskatino ES siekį plėstis į Vidurio ir Rytų Europą.

2022 metų gruodį Bosnija tapo penktąja Balkanų šalimi, kuriai po Šiaurės Makedonijos, Juodkalnijos, Serbijos ir Albanijos suteiktas kandidatės statusas.

Kosovas taip pat pateikė paraišką 2022 metais, tačiau jam dar nesuteiktas kandidato statusas.

Tačiau Balkanuose didėja nusivylimas dėl lėtai vykstančių derybų su ES dėl galimos narystės.

Blokas pažadėjo per ateinančius 10 metų padėti padvigubinti Vakarų Balkanų ekonomiką ir atverti šiam regionui dalį Europos bendrosios rinkos.

A. Baerbock sakė, kad Juodkalnija pateikė „plataus užmojo darbotvarkę“, kuria siekiama narystės ES.

Svarbiausiomis sritimis išlieka teisinės valstybės ir kovos su korupcija gerinimas, pabrėžė A. Baerbock.

Tuo metu Bosnija, kuriai ES suteikė kandidatės statusą, atsidūrė kryžkelėje ir, pasak jos, taip pat turės vykdyti reformas.

Vokietija nepritaria „tiems, kurie savo fantazijomis apie susiskaldymą stato kliūtis Bosnijai ir Hercegovinai kelyje į ES“, sakė A. Baerbock.

Rusija palaiko glaudžius santykius su Bosnijos serbų lyderiu Miloradu Dodiku.

M. Dodikas, kuriam praėjusį mėnesį prezidentas Vladimiras Putinas įteikė vieną aukščiausių Rusijos apdovanojimų, pastaraisiais mėnesiais metė iššūkį Bosnijos pokario valdymo struktūrai.

Teroristinei kaimyninei valstybei atgrasyti nuo mūsų šalies užpuolimo yra trys pagrindinės dedamosios. Pirmiausia, mano požiūriu, tai visuomenės – tvirtos, laisvę mylinčios, nepakančios bet kokiam okupantui, pasiryžusios geriau mirti laisvėje nei vergauti, – formavimas.

Antra, sąjungininkų iš NATO bloko tvirtas ir vieningas pasiryžimas be jokių išlygų pritaikyti 5-ąjį sutarties straipsnį tiesioginės agresijos prieš mūsų valstybę atveju.

Na, ir svarbiausia, aišku, – parodyti sąjungininkams, kad mes ir patys suprantame laisvės kainą, didiname finansinius srautus šalies gynybai.

Pirmuoju klausimu mūsų Vyriausybė ne ką galėtų padaryti net ir turėdama daugiau laiko, nes, mano nuomone, žmonės tiesiog nemato Vyriausybės narių solidarumo ir konsolidacijos su tauta, o be asmeninio pavyzdžio šūkiai ir tezės yra tušti.

Gera žinia yra tai, kad per likusius vadovavimo valstybei metus ši Vyriausybė nespės galutinai sugadinti santykių su artimiausiomis mūsų sąjungininkėmis – Vokietija ir Lenkija. Tam tiesiog pritrūks laiko.

Gera žinia yra tai, kad per likusius vadovavimo valstybei metus ši Vyriausybė nespės galutinai sugadinti santykių su artimiausiomis mūsų sąjungininkėmis.

Kalbant apie finansavimo didinimą gynybai, žingsnis – 100 proc. teisingas, tačiau jo įgyvendinimo metodika, švelniai tariant, kelia abejonių.

Naujų mokesčių įvedimas arba senųjų didinimas (apie kurį pastaruoju metu diskutuojama Vyriausybėje) guls sunkia našta, o kai kam ir nepakeliama, ant verslininkų ir visų mokesčių mokėtojų pečių.

Aišku, galime padidinti juridinių asmenų pelno mokestį, dar padidinti GPM (gyventojų pajamų mokestis) ir PVM (pridėtinės vertės mokestis), galime įvesti naują – gynybos – mokestį, tačiau ar iš tikrųjų, norint apginti tėvynę, reikia smaugti jos piliečius?

Galbūt šiuo laikotarpiu tikslingiau skolintis pinigus gynybai sustiprinti tarptautinėse finansų rinkose arba (ir) vidaus finansų rinkoje, išleidžiant specialių obligacijų arba taupymo lakštų.

Skeptikai pasakys, kad valstybė ir taip praskolinta, ir iš dalies bus teisūs. Mūsų valstybės skola yra 37 proc. BVP (bendrasis vidaus produktas), galėtume racionaliau ir efektyviau leisti mūsų visų uždirbtus pinigus, tuomet skolintis reikėtų mažiau. Deja ekonomikos realybė šiandieniame pasaulyje yra tokia, kad visi gyvename skolon. Kitų valstybių skolos – netgi žymiai didesnės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose viešoji skola sudaro 60 proc. BVP, Vokietijoje viršija 70 proc., Prancūzijoje – daugiau nei 80 proc.

Nereikėtų užmiršti, kad tiek FED (Amerikos federalinė rezervų sistema), tiek ECB (Europos centrinis bankas), įsukęs pinigų spausdinimo pasiutpolkę, ir reali (ne valstybinio banko nustatyta) diskonto norma vykdant verslo projektus skaičiuojama dviženkliais skaičiais, taigi skolos grąžinti reikės mažiau.

Pasienio minavimo idėjos

Švedijai beveik jau esant viena koja NATO, Baltijos jūra tampa tarsi vidine šio aljanso jūra. Nepaisant to, arčiau Rusijos esančios Baltijos jūros šalys vis labiau kalba apie galimą Rusijos grėsmę jų atžvilgiu.

Lietuvoje apie galimą Rusijos puolimą bene daugiausiai kalba Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Nemaža dalis žmonių iš tokių jo kalbų juokiasi, dalį jos piktina, nes tarsi siektų prišaukti karą.

Dalis žmonių analizuoja, kokias galimybes Lietuva turėtų apsiginti nuo Rusijos. Kai kas netgi siūlo minuoti pasienio zonas, iš kur galimai pultų Rusija. Nors pati pasienio minavimo idėja priklauso ne lietuviams, o estams. Jie pirmieji prabilo apie iki 5 kilometrų pločio pasienio linijos su Rusija minavimą.

Lietuvoje kai kurie generolai prabilo apie tai, kad reikėtų pradėti galvoti apie karinių įtvirtinimų statybą nuo Kaliningrado srities pusės. Tai būtų kažkas panašaus į Manerheimo liniją, kuri buvo statoma Suomijoje 1920–1927 ir 1932–1939 m. siekiant apsiginti nuo Sovietų Sąjungos.

Rusijos baimė rytinės Baltijos jūros šalyse, kaip Lietuva, Latvija ar Estija, yra suprantama. Buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vikė-Freiberga pastebėjo, kad „Rusija tapo sergančia šalimi“. Tą galima suvokti kaip psichinio ligonio sinonimą, kuriam labai svarbu susigrąžinti tai, kas buvo sugriuvusioje Sovietų Sąjungoje, įskaitant ir tris iš jos išsivadavusias rytų Baltijos šalis.

Suomiai bijo, kad blokuodama į jų šalį per Baltijos jūrą su prekėmis plaukiančius laivus, Rusija pasinaudotų Kaliningrado srities pakrante arba užimtų rytinės Baltijos šalių uostus.

Tiltas per Botnijos įlanką

Rusijos grėsmės baimė yra didelė ne tik trijose rytinės Baltijos šalyse, kur tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje ir Estijoje kalbama, kad „susidūrimas“ su Rusijos karine grėsme yra visiškai realus. Rusijos grėsmės baimė tvyro ir Suomijoje, nors ji ir tapo NATO nare.

Neseniai Suomijos transporto ministerija užsakė parengti studiją dėl tilto arba tunelio per Botnijos įlankos centrinę dalį statybos. Planuojama, kad studija bus parengta per metus.

60–80 kilometrų ilgio tiltas sujungtų Suomijos Vaasos ir Švedijos Umea miestus. Dabar per šiuos miestus tiek iš Švedijos pusės, tiek per Suomiją eina E12 greitkelis. Tarp šių miestų per Botnijos įlanką nuolat kursuoja jūrų keltai.

Preliminariai tilto arba tunelio statyba per Botnijos įlanką kainuotų 3–5 mlrd. eurų.

Suomijoje laikomasi nuostatos, kad nuolatinė jungtis su Švedija jai taptų ypač svarbi, jei Baltijos jūroje toliau didėjant įtampai Rusija pradėtų blokuoti laivybą.

Suomiai labiausiai bijo, kad blokuodama Baltijos jūros laivybą Rusija pasinaudotų Kaliningrado srities pakrante. Baiminamasi ir to, kad pradėjusi plataus masto puolimą rytinės Baltijos šalyse, Rusija gali jas užimti ir iš jų uostų organizuoti Baltijos jūros ir laivybos į Suomiją blokadą.

Karo Ukrainoje pamokos

Kyla klausimas, kodėl netinka šiaurinis maršrutas aplink Botnijos įlanką per Suomijos Tornijo ir Švedijos Haparandos miestus E8 ir E4 keliuose?

Toks variantas Suomijoje jau buvo analizuotas. Vertinant Rusijos agresijos prieš Ukrainą patirtį, manoma, kad turėtų būti bent keli alternatyvūs Suomijos aprūpinimo keliai.

Suomija yra laikoma tarsi sala, nes apie 90 proc. jos eksporto ir importo vykdoma jūrų keliais.

Karas Ukrainoje, kai buvo blokuojamas šios šalies ūkininkų išaugintų grūdų eksportas, parodė, kokios pažeidžiamos gali būti šalys, kurios naudojasi vien jūrų keliais.

Tą patį įrodė ir keli kariniai išpuoliai prieš civilius laivus Raudonojoje jūroje, kurie privertė pasaulinės prekybos karavanus pasukti gerokai ilgesniu keliu aplink Afrikos žemyną.

Suomijos svarstymas statyti tiltą arba tunelį per Botnijos įlanką gali reikšti ir tai, kad Rusija, kaip pavojingas ir agresyvus kaimynas, laikoma ilgalaike grėsme visoms šalia jos gyvenančioms šalims.

Svarstymai atsitverti nuo Rusijos, pasistatyti gynybos sienas, įgyvendinti įvairius kitus su karo grėsme susietus projektus, gali būti tik pradžia to, kas ateityje realiai galės ar gal ir turės būti daroma saugantis nuo realios grėsmės iš Rusijos.

Noras saugotis nuo Rusijos Baltijos jūros regione ypač padidėjo po nesėkmingo praėjusių metų vasarą planuoto Ukrainos kariuomenės kontrpuolimo atkovojant Rusijos okupuotas jos teritorijos dalis.

Kontrastas tarp gražiai papuoštų, ramių Lietuvos sostinės gatvių ir nuniokotų miestų ir miestelių, į kuriuos grįš Ukrainos delegacija, buvo ryškus. Dėl Ukrainos padėties Baltijos šalyse, kurios per savo istoriją patyrė panašių kančių, labai išgyvenama. Aną savaitgalį trys milijonai lietuvių minėjo 1991 metų sovietų žudynių – kruviniausio kovos už nepriklausomybę epizodo – metines. Vilnių nuo sienos su Baltarusija, artimiausia Rusijos karine sąjungininke, skiria vos trys dešimtys kilometrų kelio neįtvirtinta kalvota kaimiškąja teritorija.

Skaičiuojant vienam gyventojui tenkančią sumą, Lietuva padėjo kariaujančiai Ukrainai daugiau nei bet kuri kita šalis. Per V. Zelenskio vizitą ji pažadėjo padaryti dar daugiau. Tačiau šis nepaprastas dosnumas ir solidarumas negali kompensuoti Berlyno neryžtingumo, Paryžiaus taupumo ir Vašingtono šaltumo. Kas bus, jei Ukrainai pritrūks karių, amunicijos, oro gynybos priemonių, ginklų ir pinigų? Karinės žvalgybos vertinimais, Rusija, kurios karo ekonomika veikia visu pajėgumu, vos per dvejus metus būtų pasirengusi vėl kariauti.

Kalbant apie kitą Kremliaus agresijos etapą, NATO turėtų būti bauginantis taikinys. Bet, tiesą sakant, jis yra viliojantis.

Teoriškai Lietuvai, kaip ir jos kaimynėms Latvijai ir Estijai, galioja galingos Aljanso kolektyvinio saugumo garantijos. Tačiau kol kas daugiausia remiamasi tripwire pajėgomis (tai tarsi laidas, perspėjantis, kai kas nors įvyksta – BNS): britais Estijoje, kanadiečiais Latvijoje, amerikiečiais visur. Naujojoje bazėje Lietuvoje bus nuolat dislokuota sustiprinta vokiečių brigada; šiuo metu vyksta statybos, kurių metu bus įrengtos prabangios (pagal vietos standartus) apgyvendinimo patalpos, vaikų darželis ir kiti atvykstantiesiems reikalingi objektai.

Tačiau kas atsitinka, jei perspėjimo „laidas“ nukertamas? Saugumo konferencijoje Vilniuje, kurioje dalyvavau, diskusijos buvo išblaivinančios. Regioninės gynybos planai vis dar kuriami, jiems reikia pinigų ir politinės valios. Kol kas logistika yra netolygi, atsargos menkos, pajėgų trūksta. Nemaloni tiesa ta, kad NATO didžiąja dalimi priklauso nuo JAV. Tačiau Ukrainos pamoka yra ta, kad Joe Bideno administracija labiau nerimauja dėl branduolinės eskalacijos, o ne dėl konfrontacijos su Kremliumi ar jo suvaržymo. O Donaldo Trumpo administracija bus dar mažiau patikima.

Visapusiškas Rusijos ginkluotas puolimas prieš NATO šalį tikriausiai aktyvuotų Aljanso 5-ojo straipsnio kolektyvinės gynybos sąlygą ir rimtą karinį atsaką. Tačiau labiau tikėtina ir didesnį nerimą kelia tai, kad Kremlius bando šio slenksčio nesiekiančius dalykus. O mes jau leidome, kad Rusijos provokacijos palaipsniui mažintų mūsų atgrasymo svorį. Žmogžudystės. Įsiveržimai į oro erdvę. Sabotažas. Raketos, praskrendančios ar net nukrentančios NATO teritorijoje – visa tai pastaraisiais metais liko nenubausta. Panašų poveikį daro ir nuovargis nuo Ukrainos karo. Išsekindamas mūsų dėmesį V. Putinas taip pat mažina mūsų patikimumą.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad kitąmet Rusija numuš lėktuvą, (vėl) atakuos ypatingos svarbos infrastruktūrą arba surengs nedidelį reidą į kitą valstybę (galbūt pasitelkdama įgaliotinius baltarusius). Prezidentas D. Trumpas pažadinamas vidury nakties, bet piktai pasako savo patarėjams, kad europiečiai patys turėtų spręsti savo problemas, ir vėl atsigula miegoti. Po kelių valandų Šiaurės Atlanto Taryba, svarbiausias NATO sprendimus priimantis organas, susirenka apsvarstyti Aljanso atsako – tik tam, kad išgirstų JAV nuolatinio atstovo pranešimą, kad jie negavo jokių nurodymų iš Vašingtono. Tai reikštų NATO pabaigą vos per kelias minutes, taigi, kur kas didesnį prizą V. Putinui nei Moldovos, Kazachstano, Sakartvelo ar kokio nors kito, atrodytų, labiau pažeidžiamo taikinio užpuolimas.

Užkulisiuose Šiaurės Europos šalys stengiasi užpildyti šią spragą. Viena iš galimybių – Jungtinės ekspedicinės pajėgos (Joint Expeditionary Force, JEF), dešimties šalių karinis projektas, kuriam vadovauja Jungtinė Karalystė. Į jį įeina trys Baltijos šalys, penkios Šiaurės šalys ir Nyderlandai, kurių bendras BVP ir gynybos biudžetas yra didesnis nei Rusijos. Pagal 5-ąjį straipsnį atskiros šalys, atsakydamos į ginkluotą užpuolimą, gali veikti savo iniciatyva. Tačiau atvirai plėtojant tokias vadinamąsias „mažos apimties“ sistemas kyla pavojus, kad bus pakenkta NATO pažadui „visi už vieną, vienas už visus“. Ir šie nauji susitarimai dar nėra parengti veikti. Atgrasymui ir gynybai reikia planų, pratybų, amunicijos atsargų ir gerai sustyguoto, greito politinių sprendimo priėmimo. Kol kas jų beveik nėra. Lenkija, neabejotinai didžiausia regiono karinė jėga, nėra JEF narė.

Lietuviai sunkiai dirba, kad sustiprintų savo gynybą. Karinės išlaidos sudaro beveik 3 proc. BVP. Horizonte matyti visuotinis šaukimas į kariuomenę. Lietuva pelnė svarbių taškų į Kiniją susikoncentravusiame Vašingtone dėl savo drąsios politikos Taivano atžvilgiu, apimančios aukšto lygio politinius kontaktus ir taivaniečių atstovybės atidarymą Vilniuje. Tai sukėlė įnirtingą Kinijos valdžios, kuri nori, kad Taivanas būtų laikomas diplomatiniu pariju ir kad jam būtų klijuojama tik „Taibėjaus“ etiketė, reakciją. Tačiau iš sąjungininkų panašaus požiūrio laikosi tik tvirtieji čekai. Europos solidarumas Pekino rūstybės akivaizdoje buvo, švelniai tariant, netolygus.

Vilniuje ar kaimyninėse sostinėse niekas nepanikuoja. Gyvenimas Rusijos šešėlyje nervus labiau užgrūdina, o ne pakerta. Ilgus dešimtmečius Baltijos šalių perspėjimai apie imperialistinę agresiją iš Rytų buvo negirdimi. Dabar jos jaučiasi įrodžiusios savo teisumą, tačiau vis dar pažeidžiamos. Paradoksas tas, kad pabrėžiant sunkią jų saugumo padėtį, ji gali dar labiau pablogėti.

„Šešių naujų lėktuvų „Boeing E-7A Wedgetail“ gamyba turėtų prasidėti ateinančiais metais, pirmasis orlaivis turėtų būti paruoštas eksploatuoti iki 2031 m.“, – pranešė NATO. NATO sakė, kad bendras jos narių įsigijimas yra vienas iš Aljanso „didžiausių kada nors pirktų pajėgumų“, tačiau bendros išlaidų sumos nepateikė.

Aljansas centralizuotai valdys lėktuvus greičiausiai iš Geilenkircheno oro bazės Vokietijoje, 31 narė dalysis žvalgybos duomenimis.

„Galingu radiolokatoriumi aprūpintas lėktuvas gali aptikti priešo lėktuvus, raketas ir laivus už didelių atstumų bei nukreipti NATO naikintuvus į taikinius“, – sakoma Aljanso pranešime.

Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Turkija jau naudoja lėktuvus „Wedgetail“ arba planuoja juos eksploatuoti. Didžiosios Britanijos vyriausybė pernai paskelbė, kad trijų lėktuvų įsigijimo programai skyrė 1,89 mlrd. svarų sterlingų (2,36 mlrd. JAV dolerių).

NATO sustiprino stebėjimo veiklą savo rytiniame flange po 2022 m. vasarį Rusijos pradėtos plataus masto invazijos į Ukrainą. Sausio mėnesį Aljansas dislokavo AWACS lėktuvus su Ukraina besiribojančioje Rumunijoje.

Jei artėjantis Ukrainos kontrpuolimas žlugs, įstrigs arba duos tik kuklius rezultatus, tokias šalis kaip Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija atbaidys dar vienerių metų kovos perspektyva ir su tuo susijusiomis išlaidomis bei rizika. Jos, kaip ir daugelis Jungtinių Valstijų administracijos narių, manys, kad atėjo laikas sudaryti tam tikrą susitarimą „žemės už taiką“, galbūt tarpininkaujant Kinijai.

Ir atvirkščiai, jei didelė kontrataka bus sėkminga, daugelio Vakarų šalių ryžtas atšals dėl įvairių priežasčių. Jos manys, kad būtų teisinga bandyti išstumti Vladimiro Putino pajėgas iš dalies ar daugumos užimtų teritorijų ir taip sudaryti sąlygas deryboms. Tačiau Rusijos lyderio esą nereikėtų sprausti į kampą ar pažeminti tiek, kad jis imtų svarstyti galimybę panaudoti branduolinį ginklą.

Ši riba gali būti pasiekta gana greitai: pavyzdžiui, Ukrainai nereikia iš naujo užkariauti Krymo. Jai tereikia panaudoti artileriją arba raketas, kad būtų apribotos Rusijos galimybės aprūpinti pusiasalį geležinkeliais arba keliais. Tuomet brangus Rusijos trofėjus iš esmės taptų Ukrainos įkaitu, o V. Putinas pagrasintų eskaluoti situaciją, tikėdamasis pakirsti Vakarų nervus.

Bet kokie politinių pokyčių Rusijoje požymiai šį spaudimą dar labiau sustiprins. Vakarų šalys nerimaus, kad V. Putino įpėdinis gali būti dar blogesnis: atviras fašistas arba maniakas. Joms taip pat nepatiks netvarka Rusijoje, kai režimo bendražygiai susiginčys dėl įpėdinystės. Joms dar labiau nerimą kelia mažiau tikėtina Rusijos skilimo perspektyva, kai karo vadai varžysis dėl milžiniško šalies branduolinio arsenalo kontrolės. Kad išvengtų bet kurios iš šių pasekmių, panikuojantys sąjungininkai lieptų ukrainiečiams greitai trauktis.

Intensyvi Rytų Europos parama Ukrainai grindžiama ne noru palaikyti nugalėtoją, bet supratimu, kad jei Rusijos imperializmas nebus nugalėtas dabar, Kremlius vėliau gviešis daugiau.

Arčiau Rusijos esančios šalys, tokios kaip Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, į karą žiūri visiškai kitaip. Jų tvirtas požiūris pagrįstas ne tik 30 metų Vakarų Europos neišgirstais perspėjimais apie tai, kad Rusija vykdo represijas namuose ir agresiją užsienyje. Jis taip pat paremtas giliomis istorinėmis traumomis. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Baltijos šalys minėjo 1949-ųjų sovietinių trėmimų metines. Tarp 90 000 žmonių, ištremtų į atokius regionus, buvo ir šešių mėnesių kūdikis Kristi, kuri išgyveno trijų savaičių kelionę tik dėl nepažįstamų žmonių gerumo tame pačiame gyvuliniame vagone. Jos dukra Kaja Kallas yra Estijos ministrė pirmininkė.

Žiaurumai, kuriuos Rusija dabar vykdo Ukrainoje, yra šios patirties atgarsis ir žadina naujas baimes. Intensyvi Rytų Europos parama Ukrainai grindžiama ne noru palaikyti nugalėtoją, bet supratimu, kad jei Rusijos imperializmas nebus nugalėtas dabar, Kremlius vėliau gviešis daugiau.

Šiuo požiūriu eskalacijos pavojus, jei V. Putinui nepasiseks, yra mažesnis nei pavojus, kurį keltų, po karo vis dar būsianti apimta karšto militarizmo. Rytų Europa taip pat pozityviau nusiteikusi politinių perversmų Maskvoje atžvilgiu. Periodiškai Rusijoje kylantys neramumai paprastai yra gera žinia jos kaimynams. Po bolševikų revoliucijos ir Rusijos pralaimėjimo 1917 metais kilęs chaosas leido Lenkijai, Baltijos šalims ir Suomijai atkurti savo valstybingumą. Sovietų Sąjungos žlugimas išlaisvino jos pavergtas tautas ir išlaisvino iš Kremliaus gniaužtų Suomiją. Didžiausią nerimą šioms šalims kelia tai, kad Vakarų lyderiai rytinio flango šalių saugumą iškeičia į netikrą stabilumo Rusijoje perspektyvą – tai buvo dažna pagunda dešimtajame dešimtmetyje.

Daugeliui už regiono ribų visa tai sunku suvokti. V. Putino karas jau yra katastrofa. Pakartoti tai būtų beprotiška. Rusijos ginkluotosios pajėgos Ukrainoje veikė prastai ir patyrė milžinišką žalą. Kaip jos galėtų kelti grėsmę NATO šaliai?

Tokia lengvabūdiška analizė neatsižvelgia į Rusijos karo ekonomikos atsparumą ir į tai, kad Kremliaus antivakarietiškumas šiuo metu turi didžiulę įtaką šios šalies viešajai nuomonei. Gerai informuoti vertintojai apskaičiavo, kiek laiko Rusijai gali prireikti perkrauti atsargas, kai kovos Ukrainoje bus nutrauktos: nuo aštuonerių iki nerimą keliančių trejų metų. Verta pažymėti, kad per pastaruosius 14 mėnesių nukentėjo tik Rusijos kariuomenė: karinis jūrų laivynas, oro pajėgos ir kiti Putino arsenalo elementai beveik nenukentėjo.

Tuo tarpu Vakarų šalių neryžtingumas, susiskaldymas ir puikybė iššvaistė laiką, kurį mums padovanojo Ukraina. Ryškus pastarojo meto pavyzdys – prezidento E. Macrono komiškai tuščiagarbė kelionė į Kiniją, kuri pakenkė pradedamiems Europos Sąjungos bandymams mažinti ekonominę priklausomybę nuo Pekino ir Amerikos akyse pakenkė visų europiečių patikimumo ir veiksmingumo reputacijai.

Net ir didvyriškai darant prielaidą, kad staiga atsiras pinigų ir politinės valios, europiečiams prireiks dešimties metų, kad jų ginkluotosios pajėgos vėl įgytų formą. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos – mūsų saugumo garantas – vis labiau blaškosi dėl Kinijos keliamos grėsmės. Jei į Baltuosius rūmus sugrįžtų Donaldas Trumpas arba jo šalininkas respublikonas, situacija dar labiau paaštrėtų, o sąjungininkai europiečiai atsidurtų dar didesniame pavojuje.

Šios problemos negalima pamiršti. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne, mes ir mūsų kaimynai dešimtmetį ar ilgiau susidursime su agresyvia ir pavojinga Rusija, ir mes nesame pajėgūs vieni patys su tuo susidoroti. Gera pradžia būtų atsisakyti savo iliuzijų.

„Ukraina neabejotinai laimės šį karą, bet Rusijos valstybė toliau kels grėsmę ir ateityje gali vėl būti naujas karo šaltinis. Turime stiprinti savo gynybą“, – interviu „Kauno dienai“ sako atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas.

Jis – Rytų Europos studijų centro asocijuotas ekspertas, buvęs NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro direktorius, Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovas, žvalgybininkas.

Valios persvara

Tikslas: „Turime neužmiršti, kad stiprindami gynybą rengiamės ne karui, o siekiame taikos. Stebėdami karą Ukrainoje vis geriau tai suprantame“, – sako G. Bagdonas. (Alfredo Pliadžio (KAM) nuotr.)

– Kaip apibūdintumėte šiandienę karo Ukrainoje situaciją?

– Vertinčiau kaip vykstančias pozicines kovas, kuriose nei agresorius, nei besiginantys ukrainiečiai ryškios iniciatyvos neturi.

Nežymių poslinkių Rusija pasiekusi, bet, pavyzdžiui, prie Bachmuto operaciją pradėję pernai rugpjūtį, per pusę metų fronto liniją rusai paslinko vos 20–25 km.

Žmogiškųjų išteklių santykis – keleriopai Rusijos pusėje. Vadinamoji dalinė mobilizacija Rusijoje davė rezultatą – apie 300 tūkst. žmonių resursą, daugiau kaip pusė jų jau pasiųsta į frontą. Jie menkai apmokyti, bet kiekybė duoda rezultatą.

Atsakyčiau, kaip priimta sakyti žvalgybininkams: maža galimybė, bet neracionalumo faktoriaus, esant desperacijos būklei, niekada negali eliminuoti.

Ukrainos kariuomenės ginkluotė kokybiškesnė nei agresoriaus, o po Ramštaino grupės susitikimo sausį jiems dar bus perduotas labai didelis jos skaičius. Ukrainiečiai turi ir svarbiausią kare faktorių – žmonių valią, to Kremlius neįvertino. Visuose karybos vadovėliuose pabrėžiama: karas visų pirma yra žmonių valių kova.

Mano draugai ukrainiečiai pasakojo, kaip pirmomis karo dienomis Kyjivą gynė viena brigada, mažas skaičius artilerijos, paskui – mobilizuoti Karo akademijos kariūnai, bet daugiausia teritorinę gynybą vykdė savanoriai civiliai, paėmę į rankas tiesiog gatvėse dalijamus ginklus. Rusų sėkmei nebuvo šansų, nes net eiliniai žmonės buvo budrūs, medžiojo į Kyjivą įsmukusius diversantus.

Tačiau niekada negalima nuvertinti ir priešo. Kitoje pusėje taip pat susikaupusi valia tų, kurie atspindi vadinamuosius rašistinius tikslus. Rusijos visuomenė užzombinta, paveikta vis stiprėjančios Kremliaus propagandos. Štai socialiniuose tinkluose prieinamose rusų belaisvių apklausose anksčiau daugelio atsakymai būdavo, kad politika nesidomi, o dabar jų visuomenėje stebime didėjančią neapykantą Ukrainos ir Vakarų atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, visiems reikia suklusti ir stiprinti savo gynybą. Nemanykime, kad kai Ukraina pasieks pergalę, mūsų regionas, visa Europa bus saugūs. Rusijoje karo fone rašizmas persikelia į eilinio gyventojo mintis. Ukrainos šaltiniai skelbia, kad apie 130 tūkst. rusų karių žuvo, mažiausiai du tris kartus daugiau sužeista. Rusijoje formuojasi militarizuota visuomenė, o rusai turi resursų vien dėl šalies dydžio – per 140 mln. gyventojų. Turi ir didžiulius skaičius karinės technikos, skelbta, kad sandėliuose saugoma iki 14 tūkst. tankų. Net jei jie nevažiuoja ir surūdiję, iš trijų galima sulipdyti vieną, tinkamą karui.

Karo eigos scenarijų gali būti įvairių, bet nė trupučiuko neabejojau ir neabejoju, kad visi jie pasibaigs Ukrainos pergale. Gali būti tragiškų aukų ir ilga eiga, gali būti greitesnė. Labai daug priklauso nuo Vakarų šalių pagalbos: jei ją Vakarai organizuotų greičiau, ir Ukraina pergalę pasiektų greičiau.

Karo trukmė

– Kai kurie ekspertai kaip tikėtiną šio karo trukmę mini dešimt metų. Ar toks terminas turi pagrindo?

– Joks ekspertas karo trukmės neapibrėš. Kai kurie prognozavo greitą Rusijos pergalę. Aš laikiausi visiškai priešingos pozicijos: nuo pirmos karo minutės sakiau, kad prasideda Vladimiro Putino režimo pabaigos pradžia, nes, remiantis karine logika, neįmanoma pasiekti karinių tikslų, vykdyti viso masto invazijos turint tokio dydžio ir taip organizuotas pajėgas. Tuomet rusai buvo sukaupę apie 200 tūkst. karių pajėgas ir jų santykis su Ukrainos nerodė, kad galima per kelias dienas užimti Kyjivą, pasiekti didesnių laimėjimų.

„New York Times“ gruodį publikuotame žurnalistiniame tyrime, kuriame ir aš daviau interviu, atskleista, kad agresija planuota labai siaurame V. Putino aplinkos rate, remiantis daugiausia Rusijos saugumo tarnyba. Remtasi netikėtumo faktoriumi ir klaidingais rašistų saugumiečių vertinimais, kad rusų kariuomenė nepatirs didžiulio pasipriešinimo. Dabar, įvertinus situaciją, daugiau atsakomybės suteikta Generaliniam štabui, t. y. profesionaliems kariniams planuotojams.

Tačiau Rusijos regionuose steigiami vietos gubernatorių vadovaujami kariniai daliniai rodo, kad Rusijos valstybė gali eižėti iš vidaus. Maskvoje trintį sukėlė tai, kad ėmė veikti įvairios privačios karinės grupuotės. Visiems žinoma Jevgenijaus Prigožino „Wagner“, kurioje dauguma – kaliniai, bet skelbta, kad Rusijoje tokių vadinamųjų privačių karinių grupuočių yra bene 27, nors teisiškai karinės organizacijos čia apskritai neįmanomos. Beje, jos nėra visai privačios, veikia finansavimo mechanizmai per valstybės institucijas.

Vienas iš svarstomų scenarijų, kad kažkas geruoju ar bloguoju pašalina diktatorių V. Putiną. Nedaug tikėtina, nors tokios tikimybės eliminuoti negalima. Vis dėlto nemanau, kad tada būtų taika. Rusijos grėsmė nemažėja ir nežinau, kas turėtų atsitikti, kad taip įvyktų, nes ji agresyvėja geometrine progresija. Tikėtina, pasikeitus Kremliaus režimui, tai nesikeistų, nes ateitų koks nors kitas putinas. Blogai ir tai, kad Vakaruose yra daug norinčių sugrįžti prie pigių rusiškų resursų, prekybos su Rusija, nors tai buvo Vakarų klaida nuo pat Sovietų Sąjungos griūties.

Karo trukmė priklauso nuo daugybės aspektų ir kintamųjų, politinių veiksmų, įvairių politinių veikėjų, karių fronte ir kitų aplinkybių. Tad karas gali baigtis po dešimties metų, bet gali – ir šiemet. Nors pergalę lemia ukrainiečių valios jėga ir ginklai, netiesiogiai prie Rusijos degradacijos prisideda ir Vakarų taikomos sankcijos. Nereikia tikėtis greito Rusijos ekonomikos nuosmukio, nors jis jau vyksta. Rusijos karo pramonė dirba nenutrūkstamai visą parą, bet procesui reikia lustų, elektronikos, šiuolaikinių technologijų. Nors, apeidami sankcijas sankcijas, rusai jų gauna, bet išlaidos ir gaunami skaičiai nebe tie.

Trūksta ryžtingumo

– Kaip vertinate Vakarų šalių delsimą perduoti Ukrainai daugiau ginkluotės, visų pirma, Vokietijos trepsėjimą dėl tankų „Leopard“? Juk pripažįstama, kad Ukraina gina ne tik savo, bet visos Europos laisvę, be to, Vakarai įsipareigoję ginti Ukrainą 1994 m. Budapešto memorandumu, kuriuo Ukraina atsisakė branduolinio ginklo.

– Apgailėtina, kad taip lėtai vyksta pabudimas, kad Vakarų demokratijos šalių politiniams vadovams trūksta ryžtingumo. Atrodo, Vakarai neturi tvirto bendro požiūrio, kokia turi būti Ukrainos pergalė, t. y. ką reiškia Rusijos pralaimėjimas. Natūralu, vengiama eskalacijos, kad NATO neįsitrauktų į karą, baiminamasi, kad V. Putinas gali padaryti neapskaičiuotų veiksmų, panaudoti branduolinį ginklą. Kita vertus, gyvename demokratinėse visuomenėse ir turime džiaugtis, kad jose joks politikas nepriima vienašališkų sprendimų, kaip kad šalyje agresorėje priima V. Putinas.

Beje, nekarčiau visų šunų ant Vokietijos. Pagal paramą Ukrainai ji pirmauja Europoje skaičiuojant ne pagal BVP dalį, o konkrečiomis sumomis.

Budapešto susitarimas tebuvo džentelmeniškas, tik rašalas popieriuje. Įsipareigojimai nebuvo pagrįsti jokiomis saugumo garantijomis, o viena iš memorandumo signatarių, pagal jį turėjusi būti Ukrainos saugumo garante, pati sulaužė susitarimą ir užpuolė Ukrainą.

Ukrainiečiai turi visišką moralinę teisę kelti šį klausimą, o geriausias to ištaisymas būtų atverti Ukrainai realią narystę NATO. Tada būtų tikros garantijos, visokios kitos nebūtų tokios tvirtos. Šiandien vienintelė NATO yra efektyvi saugumo garantija savo narėms.

– Ar, perdavus Ukrainai daug ginkluotės, nesusilpnėjo Vakarų šalių gynybiniai pajėgumai?

– Netiesa, kad tampame neįgalūs, susilpnėję. NATO vyksta karinis planavimas, planai nuolat atnaujinami, tobulinami. Visos karinės pratybos, tiek gyvos, tiek vadinamosios stalo, vyksta gynybos planų kontekste, remiamasi realiais pajėgumais. Taip nebūna, kad kuri šalis vienašališkai atiduotų esmines ginklų sistemas nesuderinusi su NATO. Ukrainai perduodama ginkluotė, kuri yra sandėliuose, žinoma, jokiu būdu ne kokia visiškai pasenusi, bloga, ji puikiai veikia fronte.

NATO šalys įsigyja naujos ginkluotės. Tačiau taip, yra tam tikrų iššūkių. Gynybos pramonė ilgainiui negalės patenkinti poreikių, jei gamins tiek, kiek lig šiol.

Pranašumai: pagrindinis reikalavimas stojant į NATO – kuo šalis prisidės prie jos saugumo ir ją sustiprins. Ukraina atitinka šiuos kriterijus ir įstodama į Aljansą suteiktų jam didelę pridėtinę vertę. (Tado Umaro nuotr.)

Kliaujasi sveiku protu

– Ar Kremliaus gąsdinimai branduoliniu ginklu, jūsų manymu, realūs?

– Atsakyčiau, kaip priimta sakyti žvalgybininkams: maža galimybė, bet neracionalumo faktoriaus, esant desperacijos būklei, niekada negali eliminuoti. Tokiu atveju negalima atmesti, kad būtų panaudotas taktinis branduolinis ginklas.

Kaip skelbiama viešai prieinamuose šaltiniuose, mažiausią galią turintis taktinis branduolinis ginklas – 0,4 kilotonų ekvivalento trotilui, bet gali būti ir dešimteriopai galingesnis. Juo būtų galima smogti į priešo koncentraciją, kad ten atsirastų galimybė atakos proveržiui.

Tačiau rusams tai neduotų didelio efekto. Pirma, Ukrainos kariuomenės taktika – kautis nedideliais koviniais vienetais, jie išsiskleidę didelėje teritorijoje. Antra, jei branduoliniu ginklu būtų atakuojami miestai, tai sukeltų dar didesnę ukrainiečių ir viso pasaulio neapykantą Rusijai, dar labiau sutelktų prieš ją.

Kremlius, V. Putinas jau dabar konsolidavo ukrainiečius. Tad branduolinio ginklo panaudojimo kaip priemonės tikslams pasiekti nematau, nes tai tik sustiprintų piliečių valią kovoti.

Įvairiuose scenarijuose ar vadinamuosiuose stalo žaidimuose numatyta visokių variantų, ką tokiu atveju darytų Vakarai (sprendžiu pagal viešai prieinamus analitinių centrų pranešimus). Nemanoma, kad atsakomasis žingsnis būtų branduolinis. NATO šalys nenorėtų to eskaluoti, greičiausiai smogtų už Rusijos Federacijos ribų esantiems Rusijos kariniams pajėgumams Ukrainoje konvenciniais ginklais, kurie yra gana tikslūs ir turi didelę griaunamąją jėgą, ir rusai patirtų milžiniškų nuostolių. Tačiau yra ir radikalesnių scenarijų.

– Kiek pagrįsti nuogąstavimai, kad V. Putinas neapsiribos Ukraina?

– Rusija maksimaliai traukia savo karines pajėgas ir iš Sirijos, Armėnijos, Tadžikistano, Sakartvelo okupuotų teritorijų, Ukrainoje kariauja ir Karaliaučiuje dislokuoti kariniai vienetai. Kol ten vyksta tokio intensyvumo karo veiksmai, kad ir koks V. Putinas būtų radikalus ar nelabai racionalus, bet ne tokio lygio, kad dar kažkur kitur pradėtų karinį konfliktą. Net jei jis išprotėtų, aplinka jam neleistų to daryti.

Gintų ne tik vokiečiai

– Buvęs ilgametis NATO pareigūnas Jamie Shea LRT sakė: „Tikėčiausi, kad NATO Vilniaus susitikime visi batalionuose rytuose dalyvaujantys sąjungininkai paskelbs apie ne tik teorines brigadas, bet tokias, kur būtų vadaviečių, kitų pajėgumų.“ Kaip jūs vertinate nesusišnekėjimą dėl Vokietijos brigados Lietuvoje?

– Patarčiau mūsų politikams neperkelti visko į viešumą, nes žmonės, turintys mažiau žinių šioje srityje, taip yra klaidinami. Pavyzdžiui, Estijoje, kiek man žinoma, daug mažiau NATO pajėgų, pas mus žymiai geresnė nei ten situacija dėl planų stiprinti gynybą, bet visuomenėje ginčai neverda, žiniasklaidoje buvo vos keli straipsniai apie tai.

Be to, reikia matyti visą paveikslą. Ne tik Vokietijos brigada turi ginti Lietuvą ir Baltijos šalių regioną. Karo atveju teritorijos nėra griežtai apibrėžtos valstybių sienomis. Į planus, kaip ginti vieną ar kitą teritoriją, stiprinti jų saugumą, įtraukiama įvairių pajėgų – ir oro, ir jūros, ir sausumos, numatoma, per kiek laiko, kaip, iš kur bus perdislokuotos įvairios NATO šalių pajėgos. Pirmiausia mus gintų Lietuvos kariuomenė, kuri irgi yra NATO, ir kiti suplanuoti Aljanso pajėgumai.

Lietuvoje ir dabar dislokuotos ne tik pačios Lietuvos ir Vokietijos pajėgos, bet ir nuolatinis JAV batalionas, dar kelių NATO šalių kariai. Šalia Lietuvos, prie Suvalkų koridoriaus, yra amerikiečių kovinė grupė, Latvijos teritorijoje – Kanados ir dar penkių ar šešių valstybių kariai.

Žinoma, kuo daugiau NATO karinių vienetų yra mūsų teritorijoje, tuo geresnis, visų pirma, atgrasymas. Jei agresorius vis dėlto išdrįstų pulti, būtų reikalinga Vokietijos brigada, bet jų reikėtų kelių, mažiausia poros divizijų. Lietuvos kariuomenė karo metu turėtų gebėti nedelsdama mobilizuoti organizuotą rezervą, dar turėtų prisidėti Šaulių sąjunga.

Įvertino: V. Putinas radikalus ar nelabai racionalus, bet ne tokio lygio, kad dar kažkur kitur pradėtų karinį konfliktą. Net jei jis išprotėtų, aplinka jam neleistų to daryti. (Uygaro Özelio / „ZUMA Press“ nuotr.)

Dėl vokiečių brigados – labai tikiu, kad, esant tokiam politiniam spaudimui ir įsipareigojimams NATO kontekste, ji anksčiau ar vėliau bus Lietuvoje. Tik reikia suprasti, kas yra brigada: tai 5–7 batalionai, idealiu atveju kiekvienas turėtų būti dislokuotas atskirame kariniame miestelyje. Maždaug kas pusę metų vyksta karių rotacija, vadinasi, Vokietijai reikia turėti mažiausiai tris tam parengtas brigadas, o jų dar reikia ir savo reikmėms. Viešai prieinamuose šaltiniuose rašoma, kad Vokietija turi dvi divizijas, vadinasi, gal pusę reikalingo karių skaičiaus. Vokiečiams reikia planuoti tam savo finansus, o Lietuva – įrengti karinius miestelius, poligonus, infrastruktūrą. Tačiau neabejoju, kad ir vokiečiai, ir lietuviai savo darbus atliks.

Patarčiau mūsų politikams neperkelti visko į viešumą, nes žmonės, turintys mažiau žinių šioje srityje, taip yra klaidinami.

– Vis dėlto negalime kliautis vien NATO, reikia, kad kuo daugiau ir mūsų pačių būtų pasirengę gintis. Ar pritartumėte visuotiniam šaukimui į karo tarnybą?

– NATO privalome kliautis ir neabejoti, kad ji mus gins, žinoma, kartu su Lietuvos kariuomene. Tarnavau NATO struktūrose, žinau, kad Aljansas reikalingas visoms šalims. 1949-aisiais NATO krikštatėviai kūrė šį Aljansą, kad Rusija nebūtų įsileista į Europą, Vokietija būtų kontroliuojama (dabar to jau nereikia – atvirkščiai), o JAV būtų Europoje. Viskas buvo apie Europą, bet vienintelį kartą 5-asis straipsnis buvo aktyvuotas ginti JAV po 2001 m. rugsėjo 11-osios, todėl dešimt metų ir mes buvome Afganistane.

Aljanso gynybos mašina didžiulė, štabai ar kitokios struktūros ir padaliniai yra visose 30-yje jo šalių. Tikiu, anksčiau ar vėliau prie jų prisijungs Suomija ir Švedija, tai labai sustiprins ir mūsų regioną. Štai Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija, prisidės savo dideliais kariniais pajėgumais, puikiu pavyzdžiu, kaip ruošti visuomenę rezervui. Ši santykinai nedidelė šalis gali sušaukti iki 0,5 mln. rezervo karių, nes niekada neatsisakė privalomojo šaukimo, o tai yra puiki priemonė savo saugumui užtikrinti.

Kokį modelį pasirinkti Lietuvai, reikia diskutuoti, taip pat ir su visuomene, bet kiekvienas pilietis turi prisidėti prie savo šalies gynybos, prie taikios ateities. Jaunimas turi įgyti karinių žinių, kad žinotų, ką turėtų daryti karo metu, ir tada karo nebus. Turime neužmiršti, kad stiprindami gynybą rengiamės ne karui, o siekiame taikos. Čia reikėtų prisiminti ir seną, bet išmintingą romėnų patarlę – „Nori taikos – ruoškis karui“. Stebėdami karą Ukrainoje vis geriau tai suprantame.

Džiugu, kad vis daugiau merginų pasiryžusios atlikti karinę tarnybą, šiuolaikinėje modernioje visuomenėje kitaip ir neįsivaizduočiau. Izraelis išgyvena vien todėl, kad čia tarnauja visi. Turime tokių pavyzdžių ir Europoje: Švedija, kuri atnaujino privalomąją karinę tarnybą, į ją šaukia ir merginas, Norvegija tai daro labai seniai.

Kriterijus atitinka

– Kokių sprendimų tikitės iš NATO viršūnių susitikimo Vilniuje?

– Pirmas ir svarbiausias klausimas – dėl pagalbos Ukrainai, nes jos pergalė – tai taika ir stabilumas mums visiems. Idealiausia būtų Ukrainos narystė NATO ar bent jau tvirtas žinojimas, kada ji bus priimta į Aljansą, o ne tik kad jo durys atviros. Vakarų šalys, kurios buvo skeptiškos dėl NATO narystės veiksmų plano suteikimo Ukrainai ir Sakartvelui 2008-aisiais, netiesiogiai paskatino Rusiją pradėti karą su Sakartvelu. Kadangi šioms šalims gavus laike neapibrėžtą pažadą tapti NATO narėmis, bet kol kas paliekant jas „pilkoje zonoje“ Rusijai buvo palikta galimybė pradėti agresiją.

Pagrindinis reikalavimas stojant į NATO, kurį suformulavo visos jo narės, – kuo šalis aspirantė prisidės prie Aljanso ir Europos saugumo, ar ji sustiprins NATO. Ukraina atitinka šiuos kriterijus: niekas nebus už ją stipresnis karine prasme, nes dabar ji praktiškai kare įvaldžiusi NATO ginkluotę geriau nei bet kuri kita šalis. Dar ilgai karybos vadovėliai nagrinės, kaip ji kariavo, iš to mokysis būsimos karių ir karininkų kartos. Ukraina neabejotinai laimės šį karą, bet Rusijos valstybė toliau kels grėsmę ir ateityje gali vėl būti naujas karo šaltinis. Tokiu atveju kas geriau, jei ne Ukraina, padėtų užtikrinti Europos saugumą? Įstodama į Aljansą Ukraina suteiktų jam didelę pridėtinę vertę, padidindama Europos saugumą.

NATO susitikime Vilniuje taip pat bus kalbama, kad 2 proc. BVP gynybai turi būti žemutinės ribos, o ne viršutinės. Štai lenkai rodo labai gražų pavyzdį, skirdami 4 proc. Bet sutarti bus sunku, nes prieš metus, atrodo, tik devynios šalys buvo pasiekusios šį rodiklį; dabar gal kiek daugiau.

Su finansais susijęs ir gynybos pramonės intensyvinimas. Ši pramonė merdėjo, nes buvo taikos laikotarpis, o dabar gamybos apimtį reiktų dvigubinti ar net trigubinti. Pramonininkai atsargūs: tai reikalauja didelių investicijų, o, jų manymu, praeis metai ir gal vėl tiek daug nebereikės. Vis dėlto taip tikrai nebus. Gynyba, valstybių saugumas – taikos, gėrio, mūsų vertybių pamatas, ant kurio gyvename, ant kurio laikosi demokratinės sistemos. Į saugumą kai kas žiūrėjo kaip į priedą, bet jei jo neliks, nieko nebeliks. Tai, kas vyksta Ukrainoje, aiškiai tai rodo.

Abi Briuselyje įsikūrusios organizacijos jau ne vienerius metus siekia pagerinti koordinavimą, nors kai kurie sluoksniai baiminasi, kad pastangos sustiprinti ES vaidmenį gynybos srityje gali pakenkti JAV vadovaujamam aljansui.

Maskvos karas prieš Ukrainą paskatino raginimus geriau panaudoti bendrą Europos ekonominę ir JAV karinę galią, kad būtų geriau apsaugotas milijardas valstybėse narėse gyvenančių piliečių.

„Tai svarbus momentas euroatlantiniam saugumui ir stabilumui, labiau nei bet kada anksčiau parodantis transatlantinio ryšio svarbą ir reikalaujantis glaudesnio ES ir NATO bendradarbiavimo“, – sakoma pareiškime, kurį antradienį paskelbs aukščiausi abiejų aljansų pareigūnai.

„Kadangi saugumo grėsmės ir iššūkiai, su kuriais susiduriame, tampa vis didesni ir sudėtingesni, savo partnerystę perkelsime į kitą lygmenį“, – priduriama jame.

Deklaracijoje nurodoma, kad svarbios sritys, kuriose reikia glaudžiau bendradarbiauti, yra „didėjanti geostrateginė konkurencija“, ypatingos svarbos infrastruktūros apsauga ir grėsmių, kylančių dėl naujų technologijų ir kosmoso, šalinimas.

21 iš 27 ES valstybių narių jau yra NATO narės, o Švedija ir Suomija šiuo metu siekia prisijungti prie Aljanso.

Pareiškime teigiama, kad institucijos „atlieka viena kitą papildančius, nuoseklius ir vienas kitą stiprinančius vaidmenis remiant tarptautinę taiką“ ir įsipareigojo „toliau telkti“ savo politinę, ekonominę ir karinę jėgą.

Jį pasirašys NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis) ir Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen).

Prancūzijos vadovaujamos pastangos didinti ES vaidmenį gynybos srityje sukėlė nerimą Rytų Europos valstybėms, kurios Vašingtoną laiko savo saugumo ramsčiu.

Nuo Maskvos invazijos pradžios vasarį Vašingtonas padidino savo karių skaičių Europoje iki daugiau nei 100 tūkstančių, NATO vykdant didžiausią savo gynybos pertvarką nuo Šaltojo karo pabaigos.

Bendroje deklaracijoje – pirmoje nuo 2018 metų – aiškiai nurodoma, kad Aljansas „išlieka kolektyvinės gynybos pagrindu“ savo narėms ir platesnei euroatlantinei erdvei.

Tačiau joje taip pat teigiama, kad „pripažįstame stipresnės ir pajėgesnės Europos gynybos, kuri teigiamai prisideda prie pasaulinio ir transatlantinio saugumo, papildo NATO ir sąveikauja su ja, vertę“.

JAV jau seniai ragina savo sąjungininkes Europoje skirti daugiau lėšų kariuomenei, kovoti su kibernetinėmis grėsmėmis ir stiprinti infrastruktūrą visame žemyne, kurios reikia norint greitai perkelti pajėgas.

Vašingtonas taip pat spaudžia Europą užimti griežtesnę poziciją dėl augančios Kinijos galios keliamos grėsmės.

„Didėjantis Kinijos agresyvumas ir jos vykdoma politika kelia iššūkių, kuriuos turime spręsti“, – sakoma bendroje deklaracijoje.

Rusija yra teroristinė valstybė, kuri įkaite laiko ir šantažui naudoja Zaporižios atominę jėgainę, sakė jis ketvirtadienį vaizdo ryšiu kreipdamasis į Kopenhagoje vykstančios Ukrainos donorų konferencijos dalyvius. Rusija, anot V. Zelenskio, šiandien yra dar ciniškesnė ir dar pavojingesnė nei Sovietų Sąjunga, kuri kadais norėjo nuslėpti Černobylio branduolinę katastrofą.

„Turime apsaugoti Europą nuo šios grėsmės“, – kalbėjo V. Zelenskis.

Zaporižia yra ne tik didžiausia Europos branduolinė elektrinė, bet ir trečia didžiausia planetoje. Reakcija į Rusijos veiksmus esą turi būti visapusiška. Ukrainai gynybai reikia maksimumo ginklų ir amunicijos.

„Niekam nereikia naujos katastrofos“, – pažymėjo V. Zelenskis.

Ukrainos sąjungininkai iš Šiaurės Europos konferencijoje pranešė, kad Ukrainos gynybai reikia ginklų ir sviedinių, pakankamai finansų. 

„Mūsų ir visų ateities laisvų žmonių pareiga – padaryti viską, kas įmanoma, kad sustabdytume Rusiją, užtikrintume jos pralaimėjimą šiame kare ir užtikrintume, kad jokia kita valstybė nepakartotų šio teroro“, – teigė V. Zelenskis.

Donorų konferencijoje Kopenhagoje kalbama apie ginklus, karių apmokymą ir pagalbą Ukrainai likviduojant minas. Joje dalyvauja 26 šalių atstovai.

Anot V. Zelenskio, dešimtmečius Europoje trūko saugumo.

Prezidento teigimu, į šias nuo 2014-ųjų iškilusias Rusijos Federacijos grėsmes galima atsakyti didesniu Europos susivienijimu ir efektyviomis saugumo garantijomis.

Jis taip pat manė, kad tai, kas dabar vyksta Europos energetikos rinkoje, turėtų būti vertinama kaip karas.

„Rusija savo žaidimu su dujomis daro viską, kad infliacija dar labiau pakiltų ir kad Europa šią žiemą išgyventų didžiausią krizę istorijoje. Tačiau tuo pat metu matome, kaip Graikijos kompanijos aprūpina kone didžiausią tanklaivių parką. Tai vyksta būtent tada, kai Rusijos energijos šaltinis naudojamas kaip ginklas prieš Europą ir prieš kiekvieno europiečio šeimos biudžetą“, – sakė V. Zelenskis.

Šalies vadovas taip pat pabrėžė, kad ryšiai tarp Rusijos ir Europos bankų sistemos vis dar išlikę, o tai reiškia, kad Maskva tebelaiko viltį, kad jai kaip nors pavyks sugriauti demokratinį pasaulį.

Pasak prezidento, jei efektyvių garantijų sistema būtų įvesta anksčiau, šio karo Ukrainoje nebūtų buvę.

„Jei Ukraina būtų garantuota, kad gaus paramą ginklais, sankcijas agresoriui, agresoriaus neatidėliotiną izoliaciją, agresoriaus ir visų su juo susijusių subjektų turto konfiskavimą, tai dabar Ukraina nebūtų pati didžiausia auka Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo“, – sakė jis.

V. Zelenskis pridūrė, kad Rusija Ukrainos teritoriją laiko tramplinu kitoms šalims užgrobti.

„Suteikti saugumą Ukrainai reiškia suteikti saugumą visai Europai“, – pabrėžė jis.

Ukrainos vadovo nuomone, Europa turėtų tapti visiškai nepriklausoma nuo Rusijos, nes visos dabar Europoje kilusios krizės yra tokių priklausomybių pasekmė.

„Visa tai galime įveikti vienydamiesi, stiprindami kolektyvinį saugumą ir laikydamiesi principų, be kurių neįmanoma nei vienybė, nei saugumas“, – pabrėžė prezidentas.