Opozicinės Socialdemokratų partijos frakcijos atstovas įregistravo tokias Civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo pataisas. Pagal jas, galinga pirotechnika, F4 kategorijos fejerverkai, Lietuvos teritorijoje būtų draudžiami.

F2 kategorijos fejerverkus arba vadinamąsias „bambioškes“ šiuo metu gali įsigyti ir naudoti ne jaunesni kaip 16 metų asmenys, socialdemokratas siūlo kelti amžiaus ribą iki 18 metų.

Jis sako pakeitimus teikiantis, kad būtų sumažintas pirotechnikos priemonių neigiamas poveikis aplinkai, gyvūnams, žmonių fizinei ir psichinei sveikatai. 

Aiškinamajame rašte parlamentaras nurodo, kad daugelis Europos miestų atsisako švenčių metu naudoti vienas taršiausių F4 kategorijos civilines pirotechnikos priemones. Tokį reguliavimą svarsto ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Seimo narys taip pat nurodo, kad nuo karo į Lietuvą pabėgę vaikai labai jautriai reaguoja į šaudomus fejerverkus, sprogimus ir panašius, karą primenančius garsus.

L. Jonauskas siūlo, kad pakeitimai įsigaliotų nuo kitų metų liepos.

„Kai pamačiau šias naujienas ir nebuvo galimybės jų patvirtinti ar paneigti, aš maniau, kad tai yra kažkokia klaida. Kalbame apie saliutą mūsų šalies teritorijoje. Neaišku, kodėl mes turime klausti kitų dėl tokio saliuto surengimo priežasčių. Tai yra kažkas visai naujo. Vėliau paaiškėjo, kad mūsų ambasadų atstovams buvo pasakyta, jog Baltijos šalys sovietmetį laiko okupacija ir prieštarauja saliutams“, – spaudos konferencijoje pareiškė M. Zacharova.

Pasak jos, saliutai neva yra skirti ne paminėti sovietinę okupaciją, o pagerbti Antrajame pasauliniame kare žuvusius žmones.

Šie saliutai rengiami tų žmonių garbei, kurių su mumis jau beveik neliko.

„Šie saliutai rengiami tų žmonių garbei, kurių su mumis jau beveik neliko. Daugelis žuvo dar tais metais, atidavę savo gyvybes už visų žmonių laisvę. Daugelis ėjo ir kovojo ne dėl politinių vertybių, bet dėl mūsų planetos laisvės. Būtent jiems atminti ir rengiami saliutai“, – tvirtino M. Zacharova.

URM atstovė taip pat pareiškė, kad Lietuva, Latvija ir Estija neturėtų nurodinėti Rusijai, ką jai daryti savo teritorijoje.

„Man regis, netinkama nurodinėti valstybei, ką jai daryti savo teritorijoje. Juolab tokiais žodžiais ir tokiomis formuluotėmis“, – pridūrė ji.

Baltijos šalys šią savaitę pareiškė protestą Rusijai dėl Maskvoje rengiamų fejerverkų, skirtų paminėti, be kitų miestų, Vilniaus, Kauno, Rygos ir Talino išlaisvinimo nuo nacių metines, kurios reiškė sovietinės okupacijos atstatymą. Estijos URM protestą pareiškė trečiadienį, ketvirtadienį tą patį padarė ir Lietuvos bei Latvijos URM.

Naujųjų metų sutiktuvės yra neatsiejamos nuo danguje įvairiausiomis spalvomis nušvintančių fejerverkų. Tačiau, kas gražu pažiūrėti, ne visada malonu girdėti. Ypač tiems, kurių klausa kur kas jautresnė nei mūsų. GRYNAS.lt aiškinasi, kaip per šventes padėti keturkojams, kurie paniškai bijo fejerverkų garso.

Skaitytojas Rimvydas redakcijai atsiuntė laiškelį su savo asmenine istorija. Vyras guodėsi turintis keturių metų šunį, kuris itin jautrus bet kokiems bumpsėjimams, tad ką jau kalbėti apie artėjantį patį baisiausią jam vakarą – Naujųjų sutiktuves su keliolika minučių fejerverkų pokšėjimo.

„Mūsų šuo labai bijo bumpsėjimų, ne tik fejerverkų. Kiekvienais metais jo baimė vis didėja, tik išeinam į lauką (jau net ir vasarą, ne tik žiemą) - kas nors bumpteli ir iškart pradeda tempti namo, paniškai bijo šių garsų, neįmanoma jo vedžioti. Veterinaras patarė duoti šuniui augalinių, nearšių vaistų nuo streso, bet jie nepadeda. Bijom, kad jo nervai ir psichika gali pakrikti ir tuomet teks jį užmigdyti“, - savo susirūpinimą laiške išdėstė skaitytojas.

Jo teigimu, jau išbandytos įvairios priemonės – nuo fejerverkų garsų įrašų leidimo iki vaistų, tačiau nauda maža.

„Bandžiau pratinti per kompiuterį leisdamas fejerverkų garsus kiekvieną dieną vis garsiau, bet nelabai pasiteisino, galbūt kažką ne taip dariau? Tikiuosi galėsit kažką patarti, ypač, kai artėja pats baisiausias Naujųjų metų laikas“, - dėstė Rimvydas.

Rekomenduoja vaistus ir glostymą

Jakovo veterinarijos klinikos direktorius, veterinaras Jakovas Šengautas GRYNAS.lt teigė, kad geriausias būdas nuraminti paniškai triukšmo bijantį keturkojį – specialūs raminantys vaistai.

„Jie nuima reakciją į stresą. Naujų metų išvakarėse tegu duoda tokį vaistą ir turėtų viskas praeiti ramiau. Šuniukas bus apdujęs, bet jam bus geriau“, - patarė gydytojas-veterinaras.

Anot jo, kiekvieno šuns reakcija į triukšmą, yra gana individuali, todėl sudėtinga kažką patarti nematant konkretaus „paciento“. Tačiau yra bendro pobūdžio patarimai, kurie galėtų padėti:

„Vieni šunys nuo tam tikro streso pradeda bėgioti, kaukti, kiti tiesiog kažkur kampe slepiasi. Tiesiog reikėtų prieiti ir paglostyti. Galbūt išvesti į lauką, kai dar nėra fejerverkų ir paskui, kai jau jie baigiasi – kad šalia nebūtų tokių šaudymų, uždaryti į kambarį, kur mažiausiai girdisi tokie garsai“, - svarstė veterinarijos gydytojas.

J. Šengauto teigimu, yra nemažai gyvūnų, kurie į fejerverkus ir kitus triukšmus nereaguoja, tai rodo skirtingą gyvūno pavojaus suvokimą. „Juk ir mes, kai būna fejerverkai, skirtingai reaguojame – vieni baikštūs, kiti visai nereaguoja į garsą. Negalėčiau atsakyti dėl kokių priežasčių taip yra“, - kalbėjo veterinaras. Vis dėlto, jis sutiko, kad daug lemia augintinio dresūra, socializacija.

Švenčių metu nemažai žmonių skambina veterinarams ir konsultuojasi dėl fejerverkų poveikio sumažinimo savo augintiniams. Juk stresuoti nuo to gali ne tik šunys, bet ir katės, galbūt net ir žiurkėnai, nors J. Šengautas teigė su tokiu atveju nesusidūręs. Visiems gyvūnų augintojams dalijami panašaus pobūdžio patarimai.

Veterinaras taip pat nuramina, kad šunims duodami stresą mažinantys vaistai jiems jokio pavojaus nekelia, nes savo sudėtimi yra panašūs į antidepresantus, kurie skiriami ir žmonėms. J. Šengautas taip pat priminė, kad vaistai šunims reikalingi tik tokiu atveju, kai jų reakcija į triukšmą yra neadekvati situacijai – normalu, jeigu šuo nuo fejerverkų slepiasi kamputyje, tačiau jeigu laksto, dreba ir prašosi ant rankų – jau vertėtų sunerimti ir jam pagelbėti.

Socializuoti padeda išgalvotos situacijos

Su šunimis ne vienerius metus dirbanti ir jau porą metų juos dresuojanti dresūros mokykloje „Reksas“ Skaistė Skibiniauskienė teigė pati turinti traumuotą šunį. Jam būnant vos 7 mėnesių į jo narvą buvo įmesta petarda, todėl moteris galėjo pasidalinti asmeniniais patarimais, kas iš tiesų gali padėti turint augintinį, kuris labai bijo pašalinio triukšmo.

„Šuns reakcija į įvairius dirgiklius visų pirma priklauso nuo genetikos, paveldėtos psichikos tvirtumo. Taip jau yra, kad vieni šunys perima jautrių tėvų psichiką, tad natūraliai yra jautresni. Taip pat dėl šios priežasties jautrumas priklauso ir nuo veislės. Vienos veislės yra jautresnės nei kitos“, - sakė šunų dresuotoja.

Anot jos, labai svarbus vaidmuo tenka ir augintinio socializacijai. Šuniukas jau veislyne turėtų būti pratinamas prie įvairiausių situacijų, tačiau, jei nutiko taip, kad veisėjas nepasirūpino šuniuko lavinimu, tuo turėtų užsiimti šeimininkas vos tik šuo įprato prie naujų namų.

„Pratinimas ir socializacija nebūtinai turi būti realios situacijos. Vienas geriausių metodų tiek socializuoti, tiek gydyti jau menkai socializuotą augintinį yra būtent sprogimų garsų leidimas magnetafonu ar kompiuteriu. Tačiau tai turi būti daroma taip pat laikantis tam tikrų taisyklių, - patarė S. Skibiniauskienė. - Visų pirma garsas yra paleidžiamas labai labai tyliai, tik tiek kad šuo suklustų, bet nebūtų jokios panikos, blaškymosi. Tai turėtų būti fonas. Tai svarbu atlikti vietoje, kurioje šuo jaučiasi saugus (tokioje kaip namai). Svarbu patiems nesuteikti jokio ypatingo dėmesio tiems garsams. Su šuniu galima žaisti, duoti graužti skanėstą (jei garsas per stiprus, keliantis stresą greičiausiai šuo atsisakys šių veiklų). Svarbu, kad šuniui fejerverko garsas taptų tarsi fonu, kai pastebima, jog šuo pilnai atsipalaidavo, garsas yra šiek tiek padidinamas ir vėl daroma tas pats“.

Moters teigimu, imantis tokių priemonių derėtų apsišarvuoti kantrybe, nes nuo vienos ar dviejų tokių sesijų šuo tikrai neapsipras su tokiais garsais. „Socializacija, juo labiau reabilitavimas, yra gana ilgas procesas. Taip pat svarbu prisiminti tokias situacijas ne tik artėjant petardų sezonui, bet prie to pratinti ir kitais metų laikais“, - sakė dresuotoja.

Ką daryti, kai šuo išsigąsta petardos lauke?

S. Skibiniauskienė atkreipia dėmesį, kad lauke vedžiojant šunį ir šiam išsigandus petardos, jokiais būdais negalima jo barti. Maža to, negalima pulti ir jo guosti.

„Guosdami mes augintiniui tik pastipriname baimės jausmą. Stenkitės nesureikšminti, bandyti nukreipti jo dėmesį žaidimu ar skanėstu, jei tai įmanoma. Elkitės ramiai, nepulkite bėgti į vieną ar kitą pusę. Pasivaikščiojimo kryptį pakeisti galite, bet visa tai turi būti atliekama ramiai. Šuniui parodžius atsipalaidavimo ženklus, pavyzdžiui, pasipurčius, galite pagirti“, - kalba šunų auklėjimo specialistė.

Jos teigimu, medikamentų vartojimas šunui norint nuimti stresą nėra itin geras dalykas, nes jais sprendžiama ne pati problema, o tik simptomai.

„Dėl to medikamentus rekomenduotina naudoti tik esant sunkioms situacijoms, kad būtų palengvintas reabilitacijos procesas. Esant ne labai įsisenėjusiai problemai galima naudoti ne medikamentus, o feromonus, kuriuos skleidžia mama maitindama atžalas“, - sako moteris.

Jei visgi problema jau egzistuojanti, S. Skibiniauskienė pataria augintinį vesti į lauką tokiu metu, kai sprogimų galimybė mažesnė. O esant galimybei augintinį išgabenti į ramesnę vietą, tarkime sodybą.

Jei atvejis labai rimtas, derėtų kreiptis į specialistus

Paprašyta pakomentuoti skaitytojo papasakotą situaciją, šunų dresuotoja spėjo, kad veikiausiai buvo padaryta klaidų pratinant šunį. Kadangi reabilitacija yra labai sudėtingas procesas, jis gali užimti ne vienerius metus.

„Pakomentuoti minėtą sitaciją yra sunku ir dėl to, kad nežinomas šuns elgsenos modelis. Nematant šuns kūno kalbos ir nestebint mokymo proceso, neįmanoma ir atsakyti, kokios klaidos galėjo būti padarytos. Greičiausiai - tai dažniausiai pasitaikančios klaidos: kai pirminis įrašo garsas yra per stiprus, arba per greitai yra garsinama, galbūt pradėta problema spręsti būtent tik vėl prasidėjus sprogimų sezonui (taip šuns natūrali būklė ir gebėjiams adaptuotis suprastėja dėl nekontroliuojamų dirgiklių). O galbūt tai atvejis, kai šuo yra toks jautrus, kad jį reabilituoti reikėtų pradėti būtent parinkus tinkamus medikamentus. Tad šeimininkams pasiūlyčiau kreiptis į specialistus, kurie išnagrinėję šuns elgesį galės plačiau pakomentuoti“, - sakė S. Skibiniauskienė.

Artėjant Naujiems metams, specialistė visiems šunų augintojams patarė šventės įkarštyje prisiminti ir savo keturkojus draugus ir nepamiršti jais pasirūpinti : „Jei šuo jautriai reaguoja į ferjeverkus, Naujų metų naktį nesiveskite jo į balkoną ar kiemą apžiūrėti mirgančio dangaus (taip išvengsime tiek naujai sutraumuotų šunų, tiek ir pabėgimų iš baimės). Jei šuo išsigando ir pasislėpė, stenkitės nesureikšminti, neguosti ar juo labiau nebarti, net jei jis apsišlapino. Taip pat nekrapštyti šuns iš jam saugios vietos. Turėdami jautrius augintinius  stenkitės patys nesprogdinti petardų ar fejerverkų, pagalvokite apie savo šeimos narius, kuriems toks šventimas nepriimtinas“.

Ugnis visose pasaulio kultūrose turi labai svarbią apeiginę ir maginę reikšmę. Tas poškėjimas nėra šiaip sau – tai piktųjų jėgų nubaidymas, ritualinis apeiginis veiksmas, ir visai nesvarbu, kad jis dabar yra išreikštas šiuolaikinėmis priemonėmis.

Fejerverko, kaip reiškinio, subtilybėmis LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ domėjosi Zita Kelmickaitė – ji kalbino „Bliko“ pirodizainerį Artūrą Zumerą.

- Artūrai, didžiausias visų žmonių noras yra sužinoti, kodėl tiek daug kainuoja fejerverkai?

Visiems brangu atrodo, nes fejerverkas trunka labai trumpai, o pinigų suma iš tikrųjų kartais būna didelė. Bet jeigu įvertintume, kiek reikia įdėti darbo į tą trumpą grožį danguje, tai yra labai ilgas procesas.

- Papasakokite, koks tas procesas?

Pati pradžia – fabrike, kur yra maišomi cheminiai mišiniai, iš kurių daromi specialūs užtaisai, klijuojami į specialius rutulius ar cilindrus, priklausomai nuo efekto, ir tada gaminamas daiktas, kuris iššaus. Mes jį vadiname užtaisu-sviediniu. Jį pagaminti užtrunka apie mėnesį ar du ir taip yra dėl to, kad iš pradžių daroma chemija, iš jos suformuojami tokie rutuliukai, kurie po to yra ilgai džiovinami – šis visas procesas ir užtrunka.

- Sakykite, ar pirotechnikoje tebėra mados?

Žinoma, yra tos mados, netgi yra stiliai. Pavyzdžiui, Japonijoje stengiamasi kiekvieną užtaisą gaminti tokį, kad jis vienas iš savęs būtų gražus. Europos šalys mėgsta ne vieną, o daug, jie būna suderinti su muzika. Amerikoje, ypač Nepriklausomybės dienos šventėje, priimta fejerverkus naudoti dėl garso kiekio, triukšmo, ten nesistengiama dėl stiliaus ar muzikos. Tos mados vyrauja. Populiarėja muzikiniai fejerverkai, nes anksčiau nebuvo galimybių taip gerai sinchronizuoti fejerverką su muzika.

- Kiek žmonių gali dirbti prie vieno fejerverko?

Tai priklauso nuo to, kokio dydžio tas fejerverkas. Jeigu pratęsiant tą mintį, kodėl taip brangiai ir ilgai... Kai užtaisas yra pagaminamas, jis atkeliauja pas mus į Lietuvą ir pirotechnikai paruošia scenarijų – kaip kas po ko turi šauti. Tada užtaisome specialią įrangą – vamzdžius, nes iš vieno vamzdžio yra iššaunama vieną kartą, tai reiškia, kad jeigu fejerverkas – didelis, tų vamzdžių yra kalnas. Taigi paruošti didelį, gražų, rimtą fejerverką reikia mažiausiai savaitės: vykstama į vietą, susimontuojama įranga ir tas visas procesas užtrunka. Tai reikalauja nemažai tiek žmonių, tiek techninių resursų – kaina iš to ir susideda.

- Sakykite Artūrai, ką šiandien turi žinoti pirotechnikas?

Mūsų amato per dieną neišmoksi, geriausiu atveju išeitų tai per metus padaryti. Lietuvoje yra parengiamieji kursai, bet jie duoda tik pačius pradmenis, teorines žinias, o kad būtum rimtu pirotechniku, reikia metų dviejų normalios patirties, nuolat dirbant. Mūsų įmonėje, jeigu ateina naujas žmogus, jis pradeda dirbti su vyresniuoju pirotechniku, kuris rodo, kaip tiksliai ką reikia daryti, į ką atsižvelgti, nes tai nori nenori yra pavojingas darbas.

- O kur glūdi pavojai?

Tai yra tas pats, kas patranka. Jeigu iššauna, tai nesugrąžinsi. Todėl visų pirma galioja griežtos saugumo taisyklės. Nuo to pirotechniko mokslai ir prasideda – turi saugoti save, kolegas, žiūrovus.

- Aš įsivaizduoju, kad pirotechniko darbas – tai jaunų vyrų darbas.

Nebūtinai. Pasaulyje, ypač Pietų Europos šalyse, tokiose kaip Portugalija, Ispanija, Italija, Malta, rastume 70–80 metų amžiaus specialistų. Tose šalyse ši specialybė yra labai populiari, daugeliu atvejų būna toks kaip šeimos verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Amžius nėra kažkoks rodiklis. Žinoma, su amžiumi gal ir sunkiau nešti dėžę su tais vamzdžiais, bet ribos, kad sakytum, jog negali dirbti, nėra.

- Kokia buvo šalis ar vieta, kurioje Jūs, kaip pirotechnikas, aiktelėjote iš susižavėjimo?

Gyvai, deja, neteko, bet žiūrime pasaulinio lygio festivalių filmuotą medžiagą. Kanadoje, Monrealyje, yra pats didžiausias festivalis pasaulyje, ten susirenka pačios geriausios komandos. Man pačiam kaip pirotechnikui pažiūrėjus atima žadą.

- Kas Jums, kaip profesionalui, yra gražus fejerverkas?

Turi būti parengta gera idėja, kaip išnaudoti vienokius ar kitokius efektus. Iš esmės tie efektai visame pasaulyje yra panašūs, bet idėja prasideda nuo stilistinio, kompozicinio, muzikinio pasirinkimo. Gražus fejerverkas priklauso dar ir nuo gamtovaizdžio, žiūrovų išsidėstymo.

- O kokių gerų vietų šaudyti fejerverkams yra Lietuvoje? Tarkim, Gedimino kalnas – jis yra patogus, naudingas ar nelabai?

Žiūrovams tai labai gera vieta, bet mums techniškai tai nėra patogi vieta. Visų pirma sudėtinga užgabenti visą įrangą, viršuje aikštelė nėra lygi ir didelė, taip pat bokštas truputį maišo. Tokiais atvejais tenka rinktis – ar patogiau sau padaryti, bet kad ir žiūrovas nenukentėtų, ar dvigubai pavargti ir turėti tikrai gerą reginį.

- Ar yra tokių vietų, kur neįmanoma padaryti fejerverko?

Žinoma yra – vidury miško. Būna žmonės vestuvėms užsisako fejerverkus, jas švenčia sodyboje, o ji – vidury miško. Negalime ten jų šaudyti, nes medžių šakos kliudo, tai tokiais atvejais darome sodo-parko fejerverkus. Tai tokie efektai, kaip tortinis fontanėlis, tik didesnis, ir viskas vyksta ant žemės, niekas nešauna į viršų.

- Ar Vilniuje prasidėję specialūs fejerverkų festivaliai Jums, kaip profesionalams, suteikia naujų impulsų susitikimams su kolegomis bei įžvalgų, kurioje vietoje yra lietuvių pirotechnikai?

Žinoma, parodė, kokia yra ta padėtis, jau net prieš pradedant festivalio organizavimą. Mes važinėjome į tarptautinius festivalius ir be tos sukauptos patirties gal net nebūtume pasiryžę to daryti čia, Lietuvoje. Iš tikrųjų labai malonu, kad kolegos iš aplinkinių šalių tik palankiai apie mus atsiliepia – sako, kad su mumis festivalyje nenorėtų rungtyniauti. Jie įvardina, kad mūsų meistriškumas yra aukšto lygio, pakankamai geras. Tai mums labai glosto širdį.

- Fejerverkas šiandien būna ne tik danguje, lauke, bet ir scenoje?

Taip, tai yra vadinamoji sceninė teatrinė pirotechnika. Dabar daugelis rimtesnių koncertų, renginių ar televizijos projektų be to tiesiog neapsieina. Žmonės stebi tuos koncertus ir vien su garsu bei šviesa jų nenustebinsi, reikia kažko daugiau. Todėl norint pastiprinti pasirodymą naudojami pirotechnikos efektai.

- Vadinasi pirotechniko, kuris dirba su režisieriumi, koncepcijos sklaida ir yra tas dalykas, kuris suteikia didelį efektą, įspūdį?

Taip, iš tikrųjų, pats pirotechninis efektas, kuris panaudojamas be minties ar idėjos, žmonių nenustebina. Bet kai jis yra vietoje ir laiku, jis padaro tinkamą įspūdį.

- Žmonės dažnai apsiriboja fejerverko supratimu, jog tai gimtadienio ar šventės atributas, tačiau turbūt pačios fejerverko ištakos kur kas gilesnės?

Ta fejerverko istorija, galima sakyti, prasidėjo atsitiktinai. Kadaise, kaip ir šiais laikais, kinai buvo žinomi dėl bambuko. Jis yra tuščiaviduris, o išdžiūvęs ir įmestas į laužą, plėsdamasis nuo šilumos, skleidžia sproginėjimo garsą. Taigi kinai turėjo tradiciją mesdami bambuką į laužą tarsi baidyti piktąsias dvasias.

Maždaug 600-aisiais mūsų eros metais buvo išrastas parakas. Po kelių šimtų metų suprasta, kad su tuo paraku galima išgauti tokį patį efektą, kaip ir su bambuku, tiktai daug galingesnį ir įspūdingesnį.

Nuo to momento prasidėjo šiuolaikinių fejerverkų užuomazga. XIII amžiuje garsus keliautojas Marco Polo iš Kinijos į Europą parvežė paraką. Pradžioje jis buvo naudojamas daugiau kariniais tikslais, su laiku vis populiarėjo dvaruose, parkuose, buvo tik baltos ir geltonos spalvos, tačiau jau XIX amžiuje italai išrado būdą, kaip juos galima nudažyti ir kitomis spalvomis. Nuo to laiko masinės šventės be fejerverkų neapsieina.