Plūsta gydančio vandens

Legendomis apipintas Lopaičių miškas, esantis Rietavo savivaldybės administruojamoje teritorijoje, maždaug už 70 kilometrų nuo Klaipėdos, išgarsėjo prieš kelis dešimtmečius, kai miškininkai ėmėsi populiarinti šią keistoką vietą.

Sklido gandai ir kalbos, kad Lopaičiuose esantis šaltinis esą yra stebuklingas, gydantis ligas.

Geru oru savaitgaliais norinčiųjų pasisemti iš šaltinio vandens išsirikiuoja eilutė. Gausiai čia plūdę žmonės iki šiol tiki, kad šio šaltinio vanduo padeda įveikti net sunkiausius negalavimus.

Ištyrus šaltinio vandenį paaiškėjo, kad jis nepaprastai švarus, ilgai gali stovėti nesugedęs.

Todėl dauguma atvykusiųjų tempia su savimi sunkius nešulius – indus, pilnus šaltinio vandens.

Prieš dešimtmetį miškininkai buvo įrengę medinius takus ir lieptus.

Lopaičiai nuo tada tapo ne tik gausybės šaltinio vandens gerbėjų lankomi. Daugybė žmonių čia atvyksta tiesiog pasivaikščioti su šeimomis ir bičiuliais.

Tačiau laikas ir lankytojų minios padarė savo „darbą“. Sutrešę mediniai takai pernai buvo išardyti, tad žiemą, pažliugus gruntui, link šaltinio jau pėdina tik vienas kitas lankytojas, nes sunku įkopti į stačius šlaitus, sudėtinga pereiti čia tekančio gana sraunaus upelio vagą.

Mediniai takai supuvo

Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas pasakojo, kad medinius takus, vedančius šaltinio ir Lopaičių piliakalnio link, urėdija įrengė maždaug prieš dešimtį metų.

„Takeliai buvo mediniai, o medis pūva. Bet panašu, kad viskas krypsta į gerąją pusę, finansavimą, viliuosi, gausime“, – gera naujiena pasidžiaugė R. Zebčiukas.

Medinius takus visą tą laiką prižiūrėjo Tverų girininkijos vyrai, takai ne kartą buvo remontuoti, tačiau sutrešo. Mediniai poliai, laikantys lieptus ir takus, buvo sukalti į šlapią gruntą upelio šlaituose.

Iš pradžių takai buvo tik atitverti, uždėtos lentelės, kad pėstieji jais nevaikščiotų, nes tai yra pavojinga.

„Takai supuvo, lentos ėmė lūžinėti. Prisidėjo ir lankytojai, jie lentas lupo ir klojo po kojomis. Tačiau vinimis į viršų. Baisu. Mes galiausiai nuardėme. Net vasarą, kai miškuose jau sausa, šioje vietoje laikydavosi drėgmė, medis neatlaikė“, – patikino R. Zebčiukas.

Lėšos: gausybės lankytojų sulaukiančios teritorijos atgaivinimui ieškoma pusės milijono eurų. Tiek pinigų reikia vien kilometro ilgio naujiems takams nutiesti. A. Aleksėjūnaitės nuotr.

Reikės pusės milijono eurų

„Medis jau atitarnavo. Šiais laikais medį keičiame į metalą. Ten, kur tikrai yra įdomūs objektai, reikėtų pasistengti, o Lopaičiai yra išskirtinis objektas. Bėda ta, kad reikia didelės sumos, gal net daugiau nei pusės milijono“, – patikino R. Zebčiukas.

Telšių regioninis padalinys turi ne vieną objektą, kurį reikia prižiūrėti.

„Negali viso miškų ūkio paleisti vien rekreacijai. Mes juk turime mokesčius mokėti, turime vykdyti tiesiogines pareigas“, – priminė urėdijos atstovas.

Lopaičių problemai spręsti pečius suremia Valstybinė miškų urėdija, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba ir Rietavo savivaldybė.

Kokiomis dalimis bus surinkta reikiama pinigų suma, dar aiškinamasi.

„Bet šį kartą takus reikėtų daryti ilgaamžius. Polius – tik metalinius, o tako viršų vertėtų gaminti iš ąžuolo“, – sakė urėdijos atstovas.

Teritorija – trijų savininkų

Rietavo meras Antanas Černeckis tikino, kad savivaldybė mėgina gauti šiam projektui ES lėšų.

„Miškų urėdija turi paruošusi projektą. Turime išspręsti problemą dėl lėšų panaudojimo tinkamumo, kadangi teritorija priklauso skirtingiems savininkams“, – tikino Rietavo meras.

Lopaičių piliakalnio prieigos, šaltinis, šventvietė ir dolmenas yra skirtingų miško savininkų nuosavybės objektai.

Piliakalnis ir jo prieigos priklauso urėdijai. Teritorija, esanti arčiausiai centrinio įėjimo į mišką, priklauso privačiam asmeniui. Trečioji gausiai lankomo miško dalis, esanti šlaitu į viršų nuo šaltinio, priklauso dar kitam privačiam asmeniui.

Vėjovartos urėdijos teritorijoje pašalinamos nelaukiant, o štai privatininko miške miškininkams nevalia net svetimo šapo paimti.

Gal todėl lankytojams akis bado išvirtę medžiai, nulūžusios ir pavojingai virš takų pakibusios šakos?

„Mes savo valstybiniame miške išvalome viską. O štai privačiame negalime nieko daryti. Šaltinis yra riba tarp valstybinio ir privataus miško“, – teigė Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovas R. Zebčiukas.

Vienas privataus miško savininkas su rekreacinį objektą prižiūrinčiais miškininkais sutaria, savo valdas prižiūri, o trečiasis šios teritorijos miškų savininkas esą į kalbas nelabai leidžiasi.

Trys institucijos mėgins atgaivinti taką – savivaldybė, Miškų urėdija ir Varnių regioninis parkas.

Driektųsi 640 metrų

„Trys institucijos mėgins atgaivinti taką – savivaldybė, Miškų urėdija ir Varnių regioninis parkas. Tačiau dėl to, kad yra privačių žemių, reikės susitarti, bet sprendžiame ir mėginame tai padaryti. Didžiausias klausimas dėl privačioje teritorijoje numatytų takų. Valstybės lėšų nevalia tam naudoti. Galvojama net išsinuomoti miško dalį“, – kalbėjo Rietavo meras A. Černeckis.

Iš viso reikėtų nutiesti 640 metrų ilgio taką su poliais, kalamais į upelio šlaitą.

„O iš viso takai ir laiptai sudarytų beveik kilometrą. Dideli atstumai, tačiau tam ir daroma, kad būtų kur pasivaikščioti“, – skaičiavo A. Černeckis.

Ar pavyktų dar šią vasarą pradėti darbus, kol kas nėra aišku.

„Ilgiausiai užtrunka pasiruošimas, lėšų suradimas. Ruošiamės visų institucijų susitikimui. Vyksta intensyvus procesas“, – sakė Rietavo meras.

Unikali senovės šventvietė

Lopaičių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Pagal vieną versijų, Lopaičių piliakalnio viršuje XIII amžiuje galėjo stovėti Didžiojo žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis Tvarmenė, o šalia buvo senovės gyvenvietė.

Čia galėjo lankytis ir karalius Mindaugas, kuris kovoje buvo sužeistas strėle į šlaunį ir atsitraukė į savo pilį Vorutą.

Lopaičiai laikomi dalimi etnomitologinio komplekso, kurį galima pavadinti didžiausia Lietuvoje senąja šventykla po atviru dangumi.

Spėjama, kad čia yra buvusios senovės žemaičių žynių valdos.

Lankytojams informacinės lentelės skelbia, kad akmenys šiame miške išdėlioti ne šiaip sau. Observatorija vadinama nedidelė dauba, kuri sudaro lygų apskritimą ir turi šlaituose išlikusius įvairaus dydžio akmenis.

Miške yra Norų akmuo, kur atvykėliai palieka akmenuką ar pinigėlį, prašydami savo norų išsipildymo.

Upelio pakrantėje esą yra falo formos akmuo, kuris vadinamas Vaisingumo akmeniu. Ant jo pasėdėjus po kurio laiko esą galima patirti vaisingą ir laimingą gyvenimą.

Lopaičiuose yra vienintelis Lietuvoje dolmenas. Tai stalo pavidalo akmenų sankaupa, kurią senovėje žmonės statė maldų vietose ir ten, kur mirė ar buvo palaidotas žynys.

Prie šaltinio, dar žinomo Šmitos šaltinio pavadinimu, ruošiamasi įrengti pėsčiųjų taką su aikštelėmis, terasuotus laiptus, per šaltinio upelius įrengti tiltelius bei vietą pasisemti šaltinio vandens, kuris, kaip tikima, turi gydomųjų galių.

Netoliese taip pat planuojama įrengti ugniavietę, edukacines zonas.

Truikinų šaltinis trykšta penkių metrų gylio dauboje, kurią kerta nedidelis Šalptupio upelis. Šio upelio kairiajame krante yra susiformavęs duburys su trimis versmėmis. Susikaupęs vandens perteklius išplova nuteka į Šaltupio upelį.

Šis šaltinėlis – valstybės saugoma kultūros vertybė, svarbi dėl savo mitologinės reikšmės. Pasakojama, jog šaltinyje nuskendęs jautis ir karvė, o supykę žmonės bandė jį užversti akmenimis, tačiau kiek jų nevertė vis vien versmė tebetryško.

Be to tikima, jog šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių, padeda pagydyti skaudančias akis ir kitas ligas, o šaltinio vandenyje išmirkyti linai išskirtinai švytėdavo baltumu.

XX amžiaus pradžioje prie šaltinio stovėjo medinė koplytėlė.

Suskaldė vietos bendruomenę

Kačerginės šaltinis, kurio vanduo kaupiasi vandenvietėje, esančioje miške šalia J.Biliūno aikštės, gerai žinomas ne tik vietos gyventojams. Prisileisti tyro vandens, kuriame gausu mineralinių medžiagų, žmonės atvažiuoja ir iš aplinkinių gyvenviečių, Kauno. Kad lankytojams nereikėtų kopti į miško kalvą, kurioje įrengta vandenvietė, kačerginietis Povilas Jokužis nuo jos nutiesė guminę žarną, kuria vanduo pasiekia žemiau esančią šaltinio vietą, čia įrengė tiltelį. Vandens čia galima įsileisti civilizuotai – iš čiaupo, nesemiant iš drumzlinos srovės.

Anksti pavasarį šaltinio vanduo pušyne įrengtoje vandenvietėje buvo išsekęs. Susiskaldžiusi vietos bendruomenė ėmė ieškoti kaltų, keltos versijos, esą su tuo susijęs vienas ar kitas politikas. Sąmokslo teorijas paskatino ir tai, kad dingo čiaupai, iš kurių buvo galima įsileisti švaraus šaltinio vandens. Kalbėta, kad čiaupus nulaužė vandalai. Buvo įsitikinusių, kad juos nuėmė J.Biliūno ir J.Zikaro gatvių sankirtoje esančios parduotuvės savininkai. Mat į parduotuvę atvesta šaltinio atšaka, kurios vandens parduotuvės klientai gali įsileisti nemokamai, nieko neperkantieji turi sumokėti tam tikrą mokestį.

Ima kanalizacijos mokestį

Su čiaupų dingimu susijusias teorijas paneigė P.Jokužis. "Kai vanduo vandenvietėje nuseko ir iš čiaupų nebebėgo, aš pats juos nuėmiau – kad kas nenulaužtų. Kai vandens lygis pakilo ir iš vandenvietės gumine žarna vėl ėmė atbėgti iki šios žemesnėje miško vietoje esančios aikštelės, čiaupus vėl pritvirtinau", – prisipažino pašnekovas. Jis prisiminė su sūnumi, įmonių grupės "Elinta" generaliniu direktoriumi Vytautu Jokužiu, ir anūku Laurynu Jokužiu aikštelę prie šaltinio įrengęs, sutvarkęs prieš porą metų.

"Taip neturėtų būti", – apie parduotuvėje apmokestintą šaltinio vandenį sakė senas kačerginietis.

"Šaltinio vanduo parduotuvės klientams – nemokamas. Svečiams – 0,02 euro už 1 litrą (mokestis už kanalizaciją)", – skelbia užrašas prie vandens stovo šalia įėjimo į parduotuvę. Pasidomėjus, kodėl šis vanduo pas juos apmokestintas, pardavėja Vilija atsakė: "Todėl, kad mes mokame už kanalizaciją. Mes imame tik kanalizacijos mokestį. Turime skaitiklį, jo parodymais remiamės. Kiek parduotuvėlė egzistavo, tas šaltinio vanduo čia visą laiką buvo atvestas. O mechanizmą su čiaupu, iš kurio galima prisileisti šaltinio vandens, savininkas įsirengė savo lėšomis."

Aikštėje įrengs biuvetę?

Pardavėjos teigimu, mokestis už kanalizaciją iš geriančiųjų šaltinio vandenį imtas rinkti po to, kai, išplėtus centralizuoto vandentiekio tinklus, tokį mokestį parduotuvei ir Kačerginės gyventojams įvedė įmonė "Giraitės vandenys".

Parduotuvės savininkų teisę imti kanalizacijos mokestį gynė laikinoji Kačerginės seniūnė Loreta Ūsienė. "Vandenį leidžiasi nemažas kiekis žmonių. Tas čiaupas genda, reikia jį prižiūrėti, kartkartėmis pataisyti. Tas mokestis – simbolinis, žmones galbūt išgąsdino pats mokesčio faktas", – sakė pašnekovė. Galimybę važiuojantiems pro šalį dviratininkams ar einantiems pėstiesiems neužsukant į miškelį atsigerti šaltinio vandens laikinoji seniūnė vertino teigiamai. Pasak L.Ūsienės, tvarkant J.Biliūno aikštę galbūt bus įrengta ir biuvetė, kur šaltinio vandens bus galima nemokamai atsigerti visiems.

Tikėta gydomosiomis galiomis

Pakaunėje gausu šaltinių, kurių vanduo, kaip tikėta anksčiau, turi gydomųjų galių.

Vilkijos apylinkėse, Padubysio kaime, miške, trykšta garsusis Prizginto Palazduonio šaltinis. Tiksliau, ne vienas, o devyni šaltiniai. Legenda byloja, kad šioje vietoje kadaise sustojo pailsėti aklas senolis, nusiprausė šaltinio vandeniu ir praregėjo. Nuo tada šaltinio vanduo vadinamas šventu, tikėta jo gydomosiomis galiomis. Dažniausiai juo plautos akys – tikėta, kad jos pagis. Apylinkėse pasakota, esą kadaise per pasaulį keliavusi Švč. Marija sustojusi čia pailsėti. Kur ji ilsėjosi, ten šaltiniai ištryško. Ši vieta laikyta šventa, XIX a. pab.–XX a. pr. čia jau stovėjo medinė koplytėlė.

Netoli šaltinio pastatyta medžio drožėjo, Vilkijos A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus puoselėtojo Arūno Sniečkaus išdrožta skulptūra.

Dauboje trykšta šešios stipresnės versmės. Versmių vanduo susilieja į vieną nedidelį upelį ir nuteka į Lazduoną. Virš pagrindinės, stipriausiai trykštančios versmės įrengtas šulinys.

Ši vieta pirmąkart paminėta 1935 m. Lietuvos žemės vardyno anketose, kur ji vadinama Šulnėliu arba Prizgintų šulneliu, – rašyta, kad Palazduonio šaltinio vanduo turįs gydomosios ir šventos reikšmės.

Domeikavos Bažnyčios gatvėje, kylant į kalną nuo paneriu vingiuojančio, Lapių link vedančio kelio, pakelėje dažnai galima išvysti su tara vandeniui besirikiuojantį būrelį žmonių. Tai  atvykusieji prisileisti šaltinio vandens. "Buvo atlikti šio vandens cheminiai tyrimai – niekuo tas vanduo neypatingas. Bet žmonės nuo seno tiki, kad jis geras, tą šaltinį mėgsta, – dėl to vandens atvažiuoja ir iš toliau", – pastebėjo Domeikavos seniūnė Lina Stragienė.

Zapyškio gyventojai anksčiau tikėjo Dievogalos upelio vandens gydomosiomis galiomis. Toje vietoje, kur ligoniai upelio vandeniu prausdavosi ir esą pagydavo, 1850 m. pastatyta koplyčia.

Mūsų šalies požeminio mineralinio vandens ištekliai – didžiulė gamtos dovana. Šiuo metu šalies Žemės gelmių registre užregistruotos 37 tokio vandens vandenvietės. Bendra šių detaliai išžvalgytų žemės gelmių išteklių vertė, Statistikos departamento duomenimis, siekia apie 2,9 mlrd. eurų.

Pernai, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, šalyje buvo išgauta per 131 tūkst. m³ požeminio mineralinio vandens. Daugiau kaip trečdalis šio vandens panaudojama balneologijos reikmėms.

Sveikatingumo procedūroms naudojamo mineralinio vandens 2014 m. išgauta 11 proc. daugiau negu 2013-aisiais. Šiam tikslui jis išgaunamas 7 vandenvietėse ir tiekiamas sanatorijoms, gydykloms, sveikatingumo ir poilsio kompleksams. Daugiausia išgaunamo požeminio mineralinio vandens pernai sunaudojo Druskininkų sveikatingumo ir poilsio centras „Aqua” – apie 13 tūkst. m³.

Daugiau kaip du trečdaliai (65 proc.) šalyje išgaunamo požeminio mineralinio vandens – natūralus mineralinis vanduo. Dabar parduotuvėse galima nusipirkti 12 pavadinimų šio vandens. Pernai daugiausia išgauta „Vytauto“ – daugiau kaip 22 tūkst. m³. Tai sudaro apie ketvirtadalį viso pernai šalyje išgauto natūralaus mineralinio vandens. Antroje vietoje – „Neptūnas”, trečioje – „Tichė“.

„Vytautas“ ir „Birutė“ išgaunami Birštone, „Akvilė“ – Viečiūnuose (Druskininkų sav.), „Hermis“, „Fuldataler“, „Rasa High“, „Rasa Light Minerals“ ir „Rasa Medium“ – Druskininkuose, „Neptūnas“ – Palkabalio kaime (Varėnos r.), „Rytas“ – Kabiškių kaime (Vilniaus r.), „Tichė“ –Telšiuose, „Vaiva“ – Rokiškyje.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Visuomenės informavimo įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso pataisas dėl didesnės žurnalisto šaltinio apsaugos.

Kaip pažymi prezidentė, šiais jos inicijuotais įstatymų pakeitimais siekiama garantuoti žiniasklaidos laisvę, užtikrinti žmogaus teisių apsaugą ir sustiprinti demokratiją.

„Teisėsaugos demonstruojama jėga ir sovietinio persekiojimo metodai yra netoleruotini. Negalime leisti, kad dėl nekompetencijos ir prievartos būtų toliau griaunami žmonių likimai ir menkinama Lietuva. Demokratinėje valstybėje visi turi laikytis Konstitucijos, gerbti žmogaus teises ir saugoti žiniasklaidos laisvę“, - Prezidentūros penktadienį išplatintame pranešime cituojama D.Grybauskaitė.

Pasak prezidentės, laisva žiniasklaida yra vienas iš demokratijos garantų, todėl žurnalistų teisė ir pareiga informuojant visuomenę turi būti gerbiama ir apsaugota.

Seimo priimtos pataisos numato, kad teismas žurnalistą įpareigoti atskleisti informacijos šaltinį galės tik prieš tai surengęs teismo posėdį, kuriame išklausys jo argumentus. Iki šiol gavęs prokuroro kreipimąsi teisėjas tokį sprendimą priima nerengdamas posėdžio.

Įstatyme taip pat atskirai įtvirtinama, jog iš žurnalisto atskleisti šaltinį gali būti reikalaujama tik tada, „kai kitomis priemonėmis atskleisti informacijos šaltinio nėra galimybės arba jos jau yra išnaudotos“. Tokius reikalavimus savo išaiškinimuose yra pateikę Lietuvos Konstitucinis Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Pataisas prezidentė pateikė reaguodama į teisėsaugos veiksmus prieš naujienų agentūros BNS  žurnalistus, tiriant galimą valstybės paslapties atskleidimą. Šią savaitę teismas paskelbė, kad BNS žurnalistų klausytasi neteisėtai, o anksčiau teismas neteisėtais yra pripažinęs ir reikalavimą BNS redaktorei atskleisti informacijos šaltinį bei jos namuose atliktą kratą.

Praėjusiais metais iš daugiau kaip 1 800 šalyje registruotų vandenviečių per parą buvo išgaunama per 350 tūkst. kub. m. požeminio vandens. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, pastaraisiais metais jo gavyba mažėja.

Lietuva – bene vienintelė iš visų Europos valstybių, geriamajam vandeniui tiekti naudojanti tik požeminį vandenį. Šis vanduo, priešingai nei paviršinis, geriau apsaugotas nuo bet kokios taršos, turi daugiau ištirpusių reikalingų mineralinių medžiagų, dažniausiai yra geresnės kokybės.

Hidrogeologų ištirti ir nustatyti požeminio vandens ištekliai Lietuvoje siekia 3,75 mln. kub. m. per parą – tokį vandens kiekį galima siurbti iš požemio nepažeidžiant natūralaus balanso (toks vandens kiekis kasmet pasipildo).

Lietuvos geologijos tarnyba aprobuoja požeminio vandens išteklius, išgaunamus vandenvietėse, jas registruoja Žemės gelmių registre, kaupia informaciją apie vandenvietėse išsiurbiamo vandens kiekius.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje daugiausiai požeminio gėlo vandens išgauta 2008 metais (apie 410 tūkst. kub. m per parą). Nuo 2009 metų vandens išgavimo kiekiai pradėjo mažėti. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 2013 metais buvo išgauta 356 tūkst. kub. m per parą požeminio gėlo vandens, arba, lyginant su 2008 metų maksimumu, išgavimas sumažėjo apie 13 proc., lyginant su 2012 metais – 3 proc. Jo išgavimas priklauso daugiausia nuo ekonominių priežasčių.

Vandenvietė – tai gręžinys ar keli gręžiniai, kur saugiai išgaunamas pastovus kiekis požeminio vandens. Dabar Lietuvoje registruotos 1 864 vandenvietės. Pagal galiojančius reikalavimus vandenvietėse, kurios suvartoja daugiau kaip 10 kub. m per parą gėlo vandens (arba naudoja daugiau nei 50 žmonių ne mažiau kaip 60 dienų per metus), vykdoma mėnesinė išsiurbiamo vandens kiekio apskaita, registruojamas bendras visos vandenvietės ir kiekvieno atskiro jos gręžinio debitas. Jis nurodomas Požeminio vandens gavybos metinėje ataskaitoje (forma 1–PV).

Žemės gelmių įstatymas numato, kad žemės gelmių išteklių naudotojas privalo ne tik teikti vandens gavybos duomenis Žemės gelmių registrui, bet ir eksploatuoti juos tik nustatyta tvarka ištyrus, aprobavus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 40 proc. vandenviečių aprobuoti požeminio vandens ištekliai arba nustatytas leistinas išgauti vandens kiekis, 16 proc. visų vandenviečių įsteigtos sanitarinės apsaugos zonos. 2013 metais gėlo vandens gavyba sudarė 18 proc. aprobuotų vandens išteklių kiekio (1 967 tūkst. kub. m per parą).

Praėjusią savaitę Lietuvos geologijos tarnyba aprobavo ir patvirtino UAB „Anšilas“ Šilelio (Anykščiai) mineralinio vandens vandenvietės išteklius. Aprobuotas arba leistinas išgauti išteklių kiekis yra 50 kub. metrų per parą.

UAB „Anšilas“ Šilelio vandenvietėje mineralinis vanduo bus išgaunamas vienu gręžiniu Nr. 12350 iš Piarnu-apatinio devono vandeningųjų sluoksnių sistemos slūgsančios 269 m gylyje ir suklotos iš vandeningųjų smiltainių ir silpnai laidžių vandeniui molių, aleurolitų, mergelių, dolomitų. Bendras šios vandeningos sistemos storis – 67 m.

Šilelio mineralinio vandens vandenvietėje vanduo yra natrio chloridinės sudėties, aukštos mineralizacijos – apie 21390-22695 mg/l. Vanduo yra gamtiškai švarus, jo kokybė gera ir pagal ištirtuosius rodiklius atitinka reikalavimus natūraliam mineraliniam vandeniui. Šiam mineraliniam vandeniui būdinga didoka gamtinės kilmės bendrosios geležies, amonio, boro koncentracija.

Viso Lietuvoje yra 31 mineralinio požeminio vandens vandenvietė, iš jų 16 kol kas nenaudojamos. Šiuo metu leidžiamas išgauti išteklių kiekis patvirtintas 28 vandenviečių.

Daug sveikiau gerti vandenį iš čiaupo nei iš šaltinio ar šulinio, sako laikinasis Lietuvos geologijos tarnybos vadovas Jonas Satkūnas. Anot jo, tokiame vandenyje nėra nitratų. Tiesa, jame surandama daugiau geležies, bet ji labai paprastai pašalinama.

Kiek per dieną Lietuvoje suvartojama vandens?

Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, J. Satkūnas, ketvirtadienį kartu su žurnalistais apsilankęs Antavilių vandens gerinimo stotyje, Skalviškių šventojoje oloje ir Vilkiškių atodangoje, kelis kartus pakartojo, kad Lietuva vandens ištekliais, dėl kurių jau susirūpino didžioji dalis pasaulio šalių, skųstis negali.

Anot jo, Lietuvoje per parą įsiurbiama maždaug 400 m3 požeminio vandens ir ketvirtadalis jo atitenka Vilniaus gyventojams. Šis skaičius, specialisto teigimu, yra labai menkas. Lietuvoje yra tiek vandens, kad jo suvartoti būtų galima nepalyginamai daugiau.

„Išnaudojam labai mažą kiekį turimų resursų. Kai paimam tokį kiekį, gamtai visiškai nepadaroma jokios žalos. Toks pats kiekis netrukus vėl atsinaujina“, - tikino laikinasis tarnybos vadovas.

Be to, J. Satkūnas pabrėžė, kad Lietuva – viena iš nedaugelio šalių, centralizuoto vandens tiekimui naudojanti tik požeminį vandenį. Jo žodžiais tariant, toks vanduo  yra apsaugotas nuo paviršinių teršalų ir nitratų, taip pat jo nereikia papildomai dezinfekuoti.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Lenkijoje požeminis vanduo patenkina tik 70 proc. viso šalies poreikio, Estijoje – 65 proc., JAV – tik 33 proc., o apskritai Europoje – 65 proc. viso reikiamo geriamojo vandens. Požeminio vandens stokojančios šalys jo poreikį patenkina naudodamos paviršinį vandenį.

Kaip sakė Lietuvos geologijos tarnybos laikinasis vadovas, pasaulyje statistiškai tik kas šeštas žmogus turi švaraus geriamojo vandens. Lietuvos giluminio vandens ištekliai siekia 3,72 mln. kub. m/ per dieną, o pastaraisiais metais sunaudojame tik 350–390 tūkst. kub. m/ per dieną, kitaip tariant, tik apie 10 proc. viso turimo giluminio vandens.

Prieš Kalėdas vandens suvartojimas išaugs

Kritinės situacijos šalyje nebuvo net 1989 m., kai požeminio vandens suvartojimas buvo pasiekęs aukščiausią lygį. Lietuvos didžiuosiuose miestuose tuomet buvo naudojama 50–75 proc. išžvalgytų išteklių (vos ne iki 1 mln. m³ per dieną).

Nors prognozuojama, kad ateityje vandens bus sunaudojama daugiau, manoma, kad jo tikrai netrūks. Skaičiuojama, kad požeminio vandens išteklių bendras prognozuojamas paros geriamojo vandens poreikis 2025 m. sudarys 564 997 m³ per dieną ir tai bus tik 26 proc. dabartinių išžvalgytų išteklių.

Kada vilniečiai suvartoja daugiausiai vandens? Antavilių vandens gerinimo stoties darbuotojai žurnalistams atskleidė, kad daugiausiai vandens sostinės gyventojai išleidžia prieš Kalėdas ir prieš rugsėjo pirmąją.

O analizuojant savaitės dienų statistiką, vandens poreikis pastebimai išauga sekmadienį, kiek mažiau jo sunaudojama šeštadienį. Vertinant paros rodiklius, pastebima, kad daugiausia vandens gyventojai išleidžia nuo septintos iki devintos ryto ir nuo aštuntos iki vienuoliktos vakaro. Dieną vandens suvartojama mažiausiai.

„Jei vandens poreikis išaugtų, galėtume tiekti daugiau. Bet pasaulyje daug kas kenčia troškulį. Pavyzdžiui, Maltoje mišios prasideda nuo maldos: Dieve, duok vandens. Pas mus apie tai net nepagalvojama. Ir į Japoniją po avarijos atominėje jėgainėje iš Arabų Emyratų vežamas stalo vanduo. Tiesa, ir Klaipėdoje yra įmonė, kuri turi specialų gręžinį, ir ruošiasi vežti gėlą vandenį į Vakarų Europą“, - kalbėjo specialistas, pridėjęs, kad Lietuva, norėdama kitoms šalims padėti tiekdama geriamąjį vandenį, turėtų išleisti labai daug pinigų.

Šulinių ir šaltinių vandenyje daugiau nitratų

Atvykus prie Skališkių šventosios olos, esančios dešiniajame Neries krante netoli Nemenčinės,  geologas teigė, kad tokio vandens gydomosios savybės priklauso nuo tikėjimo. Čia žmonės yra sustatę indus vandeniui surinkti.

Jis sutiko, kad iš didžiulio konglomeratų luito lašantis karbonatingas vanduo yra geras. „Svarbiausia tikėjimas vandeniu, vandens gydomosiomis savybėmis. Jei tikime, padės. Jei ne, tikrai nepadės“, - sakė vyras.

Be to, olos papėdėje iš po akmens trykšta ir šaltinio vanduo. Tačiau pasidomėjus, kaip specialistai vertina šaltinių vandenį, J. Satkūnas tikino, kad švaresnis vanduo iš čiaupo. Tokios pozicijos jis visų pirma laikėsi todėl, kad paviršinis vanduo nėra apsaugotas nuo mikrobiologinės ir cheminės taršos. Kaip tik todėl, pasak jo, požeminio vandens kokybė beveik visuomet yra geresnė nei bet kokio paviršinio vandens.

„Vanduo iš čiaupo geriau nei iš šaltinio, nes jis teka centralizuota vandentiekio sistema. Taip iš jo pašalinama geležis, nuolat sekama kokybė. Vanduo turi atitikti reikalavimus. Blogos kokybės vandens niekas netieks. Be to, jis siurbiamas iš gilių sluoksnių. Vandenvietės turi sanitarines apsaugos zonas. Tarša į jas patekti negali. Jeigu tarša patenka, vandenvietė uždaroma. O dauguma šaltinių formuojasi iš gruntinio vandens. Jeigu jis žmogaus ir neužterštas, jame gali būti organinės medžiagos ir daugiau nitratų. Todėl iš gręžinių vanduo visada bus geresnis. Jis išgaunamas iš gilesnių sluoksnių. Aišku, jame yra daugiau geležies, bet ją nesunku pašalinti“, - sakė Lietuvos geologijos tarnybos laikinasis vadovas.

Panašiai jis įvertino ir šulinių būklę. Anot geologo, labai dažnai sodybose ir kolektyviniuose soduose iškasti šuliniai būna užteršti nitratais: „Mūsų šuliniai sodybose visada turi žymiai daugiau nitratų. Bandėme padaryti šulinių žemėlapį – Lietuva būtų vien nitratų šalis. Įdomu tai, kad už sodybos ribų išgręžtame gręžinyje nitratų nėra. O kai šulinys šalia daržo ir tvarto, nitratai atsiranda šulinyje“, - dėstė J. Satkūnas.

Vilniuje telkšojo didžiulis ežeras

Nors geriamojo vandens Lietuvoje ir netrūksta, tokių vandens telkinių, kokie buvo prieš kelis tūkstančius metų, jau seniai nebeliko. Atvykus prie Vilniaus rajone esančios 35 metrų aukščio Vilkiškių atodangos, geologas tikino, kad toje vietoje prieš 200 tūkst. metų tyvuliavo didžiulis ežeras. Iš vienos pusės jo krantai skalavo Nemenčinės apylinkes, iš kitos – Gedimino kalno papėdę.

Dabar 15 km nuo Vilniaus nutolusi atodanga geologus domina tuo, kad atidengia smėlingus kvartero amžiaus darinius. O tai, kad toje vietoje būta ežero, specialisto teigimu, paliudija baltas kvarcinis smėlis.

„Jis horizontaliai sluoksniuotas su žėručio kristaliukais. Tai rodo, kad buvo stovintis vanduo. Dabar šiuos sluoksnius tyrinėja mokslininkai iš viso pasaulio. Tačiau mums labiausiai trukdo atodangos užžėlimas. Būtų daug geriau, jei ji nuolat slinktų“, - aiškino geologas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas Gediminas Viederis lapkričio 7 dienos nutartimi patenkino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro prašymą įpareigoti liudytoją atskleisti informacijos šaltinio paslaptį.

Tai pirmadienį patvirtino teismo atstovė spaudai Airinė Šerelytė.

Prašymas buvo gautas atliekant ikiteisminį tyrimą dėl valstybės paslapties atskleidimo ir piktnaudžiavimo. Apylinkės teisėjo nutartis gali būti skundžiama aukštesnės instancijos teismui.

BNS pranešus apie Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimą dėl galimų informacinių provokacijų, teisėsauga pradėjo tyrimą dėl galimo neteisėto informacijos atskleidimo. Ikiteisminio tyrimo metu teisėjas įpareigojo BNS redaktorę atskleisti informacijos šaltinį, Specialiųjų tyrimų tarnyba tyrimo atliko kratą BNS redaktorės namuose, apklausai iškvietė šešis BNS darbuotojus, buvo paimti keli kompiuteriai.

BNS spalio 31 dieną pranešė apie VSD perspėjimą valstybės vadovams ir dviem Seimo komitetams, jog Rusija rengia naujas aktyvias informacines atakas ir artimiausiu metu gali būti platinama dezinformacija apie prezidentę Dalią Grybauskaitę. Praėjus kelioms valandoms, prezidentė patvirtino, kad VSD ją informavo apie provokacijas prieš Lietuvą, Europos Sąjungos (ES) Rytų partneres ir ją asmeniškai. VSD vadovas Gediminas Grina žurnalistams sakė, kad informacinės atakos gali tapti intensyvesnės dėl Lietuvos pirmininkavimo ES.

Pirmadienį premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius pareiškė, kad jokia žala valstybei dėl BNS paskelbtos VSD informacijos apie galimas provokacijas nepadaryta. Jis taip pat kaip neadekvačius įvertino teisėsaugos veiksmus ir stebėjosi, kodėl visų pirma imtasi žurnalistų.

Seimo pirmininkė "darbietė" Loreta Graužinienė iš viso stebėjosi, kodėl pradėtas tyrimas dėl valstybės paslapties paviešinimo, nes minimą informaciją ne kartą yra gavusi kaip riboto naudojimo, o ne su grifu "slaptai".

Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkės pavaduotojas ikiteisminio tyrimo byloms G.Viederis birželio pabaigoje buvo pateikęs prašymą atleisti jį iš pareigų, kai kilo skandalas dėl jo paleisto su nusikalstamu pasaulio siejamo ir tarptautiniu mastu ieškomo įtariamojo.

Teisėjas G.Viederis teismo salėje paleido per Europolo koordinuotą operaciją Vilniuje sulaikytą Givį Gordeladzę, kuris po to dingo. G.Viederis, motyvuodamas, kad įtariamasis yra ligotas, turi registruotą verslą Lietuvoje, 65 metų G.Gordeladzei skyrė 30 tūkst. litų užstatą ir mėnesį namų arešto - namuose gruzinui nurodyta būti nuo 22 iki 6 valandos.

Po tokio sprendimo prokuratūra iš karto parašė skundą Vilniaus apygardos teismui, kuris panaikino teisėjo G.Viederio nutartį ir nurodė G.Gordeladzę suimti.

G.Gordeladzei dingus, G.Viederis buvo parašęs prašymą atleisti, tačiau vėliau šį prašymą atsiėmė.