Taip, pasak nepriklausomo politikos apžvalgininko V.Solovejaus, prezidentas V.Putinas nubaudė netikrus pranašus, kurie prieš "specialiąją operaciją" šiam pažadėjo "didžią pergalę ir absoliučią valdžią visame pasaulyje", bet ėmė ir apgavo.

Ogi juk niekas netraukė jų už liežuvio, galėjo išsireikšti kaip nors aptakiau, kaip kokios pitijos ar M.Nostredame.

Šitos puikybės kaina – kiekvieno asmeninė galva ir priešlaikinė kelionė į Dvasių buveinę. Kita vertus, iš kurgi tie šamanai galėjo žinoti, kad antroji pasaulio kariuomenė – kone neįgali, rusiška karinė įranga beveik neveikia ir apskritai viskas yra išvogta. Bet tuokart už žodį reikėjo atsakyti kaip už daiktą.

Kremliaus prezidentas šį mėnesį dar kartą kreipėsi į šamanus, tik dabar jau jie buvo kitos specializacijos, nes ir klausimas kitas – dėl branduolinio ginklo panaudojimo.

Nepaisant absoliutaus pranašautojų kracho, Kremliaus prezidentas šį mėnesį dar kartą kreipėsi į šamanus, tik dabar jau jie buvo kitos specializacijos, nes ir klausimas kitas – dėl branduolinio ginklo panaudojimo.

Sielų ekspertai, įvertinę savo pirmtakų klaidas, buvo atsargesni (kas gi norės išsiskirti su savo galva?) ir šįsyk pateikė ne tokį tiesmuką vertinimą. Jie "matė ugninį paukštį, paskui save paliekantį sugriovimus ir mirtį, bet nešantį pergalę". Dėl visa ko nesukonkretino, kam gresia sugriovimai bei mirtis ir kas galiausiai džiaugsis pergale.

Ar prezidentas buvo patenkintas ritualu, neaišku, ar jis pasitiki šitais specialistais, irgi nenuspėsi. Sunku patikėti, kad jam būtų nežinoma tų burtininkų netolima praeitis, kai visi jie dar buvo uolūs partiniai ar profsąjungų veikėjai, bet staiga ėmė it pamišėliai šokčioti aplink plazdančią širdį ar degantį erelį ir pranašauti ateitį V.Putinui bei pasauliui.

Galų gale argi tai svarbu, juk nenusisekus kokiai nors operacijai visada yra galimybė prasto pranašo galvą padėti ant jo namų slenksčio.

Jie susirinkę ant kalno prie sostinės Limos prašė motinos Žemės ir visų gamtos jėgų bei dievų užtarimo.

Nors Peru yra labai katalikiška šalis, bet čia susirinkę šamanai išpranašavo gerą ateitį prezidentui Joe Bidenui ir tai, kad pavyks taikiai išspręsti Rusijos ir Ukrainos problemas. 

Kiti šamanai tvirtino, kad 2022-aisiais pandemija dar neatsitrauks ir laukia nelengvi metai. Būrėjų nuomone, teks išmokti gyventi su virusu, bet jis jau nebus toks pavojingas ir po kurio laiko išnyks. 

Kaip pasveiko R.Paksas?

Šuolio į mistikos pasaulį pradininku valdžioje, ko gero, galima laikyti dabartinį europarlamentarą Rolandą Paksą. Buvęs partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderis, pirmasis Europos šalies prezidentas, nušalintas apkaltos proceso metu, niekada iki šiol neišsižadėjo santykių su aiškiarege Lena Lolišvili.

Dar R.Paksui prezidentaujant 2003–2004 m., daug kam keistas pasirodė jo sprendimas iš JAV pasikviesti aiškiaregę L.Lolišvili. Tuomet skandalą aprašinėjusi žiniasklaida ją buvo pakrikštijusi Rasputinu. Po prezidentinio skandalo L.Lolišvili viešai pasipasakojo, kad apie ateitį sužino iš Dievo, o gydo įkraudama tualetinį popierių ir juo apvyniodama ligonius.

Moteris pasakojo, esą R.Paksas į ją kreipėsi sunkiai sirgdamas. Vilties išgydyti beveik nebuvo, todėl L.Lolišvili net galvojusi prie jo nesiliesti. Tačiau Dievas esą jai pasakęs, kad R.Paksas išgis ir užims aukštus postus. Vėliau L.Lolišvili aiškino, kad R.Paksas iš tikrųjų pasveiko ir tapo vienu mylimiausių jos pacientų. Akibrokštas, bet per R.Pakso prezidentinę inauguraciją aiškiaregė sėdėjo šalia kitų šalies vadovų.

2004 m. kovo 31 d. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, už paramą J.Borisovui suteikęs pilietybę, leidęs rėmėjui suprasti, kad teisėsauga jo atžvilgiu atlieka tyrimą ir klausosi telefoninių pokalbių.

R.Paksas buvo įtikėjęs aiškiarege L.Lolišvili, kuri skelbėsi gydanti įkraudama tualetinį popierių. (Kęstučio Vanago/BFL nuotr.)

Keistuolių pliūpsnis

Vis dėlto atrodo, kad R.Paksas tebuvo pumpurėlis, palyginti su šiandien Seime užderėjusiais keistuoliais ir prieštaringai vertinamų organizacijų globėjais. Ko gero, įdomiausia tai, kad keistumais pasižymi ir neretai mokslininkams prieštaraujančias tiesas skelbia valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Seime atstovai.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, frakcijos Seime seniūnas Ramūnas Karbauskis niekada neslėpė simpatijos senajam pagoniškajam tikėjimui. Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės prezidentas Dainius Kepenis neslepia noro visus priversti būti sveikus pagal jo įsitikinimus, nors pastarieji neretai prieštarauja mokslininkams ir gydytojams.

Tačiau šių reitingų laimėtoju drąsiai galime laikyti Seimo narį Mindaugą Puidoką. Pabrėžtinai daktaru (mokslinis laipsnis – red.past.) prisistatantis parlamentaras, į valdžios olimpą įkopęs taip pat su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, padėjo  Lietuvoje įsikurti organizacijai "Sirijus". Ši istorija verta atskiros apybraižos.

Posovietinėje erdvėje tokių organizacijų ir grupių, televizijos laidų – daugybė. Todėl nė kiek nekeista, kad ir mūsų politikai, ir Seimo nariai užsikabina.

Siekis manipuliuoti

Seimo nario M.Puidoko viražai su organizacija "Sirijus" neatrodo kokie nors niekeliai.

"Sirijaus" dvasinė vadovė Tatjana Mikušina skelbiasi dvasiniais kanalais gaunanti iškilių asmenybių laiškus ir juos užrašanti.

"Jūs esate pasirinkimo taške tarp dviejų pasaulių. Ir kiekvienas jūsų jau artimiausiu metu privalo galutinai pasirinkti: sekti tolesnės evoliucijos keliu arba likti žaisti iliuzinio pasaulio žaisliukais, kurie jums atrodo realūs", – dėsto Didžiosios brolijos pasiuntine prisistatanti T.Mikušina.

Tarp laiškus pasiuntinei esą diktuojančių asmenybių – Konfucijus, Zaratustra, Nikolajus Rerichas, Viešpats Krišna ir dar daug kitų daugybės religijų ir filosofijų asmenybių, kalbančių apie Rusijai tenkančia neeilinę misiją šiandienos pasaulyje ir naujos tvarkos atsiradimą.

Ne mažiau šokiruojamai skamba ir "Sirijaus" skelbiami pamokymai: "Kiekvieno mėnesio 23 dieną galite perskaityti šaukinį ir transmutuoti tą karmą, kuri trukdo jūsų pasirinktam žmogui pasiekti sekantį sąmonės lygį; mes neturime priėjimo į jūsų fizinį pasaulį, nebent jeigu kažkas iš jūsų paruoš mūsų buvimui savo šventovę ir ištars šaukinį panaudoti savo keturis žemuosius kūnus – kad mes galėtume pasinaudoti jūsų rankomis ir kojomis savo planams įvykdyti; jums reikės pakeisti savo sąmonę, pakeisti požiūrį į viską, kas jus supa. Todėl, kad nauja epocha bus pagrįsta visiškai kitais principais! Ir jei kabinatės už baimės, už individualizmo, už apribojimų, jūs liksite pabaigoje, atsiliksite nuo evoliucijos traukinio; daugybę kartų mes kalbėjome, kad kyla fizinio plano vibracijos. Kai kyla fizinio plano vibracijos, karma nusileidžia intensyviau."

Nors, kilus skandalui, Seimo narys M.Puidokas ėmė neigti, kad vadovaujasi "Sirijaus" skelbiamomis tiesomis, o per popiežiaus vizitą uoliai į feisbuką kėlė nuotraukas iš susitikimų Kaune ir Vilniuje, faktas lieka faktu: M.Puidokas yra vienas "Sirijaus" Lieuvoje steigėjų, padėjo sukurti šiai organizacijai internetinę svetaitę, kurioje, beje, ir skelbiami sveiku protu nesuvokiami pamokymai.

M.Puidoko globojama organizacija "Sirijus" gali būti prorusiškų idėjų ruporu. (Kęstučio Vanago/BFL nuotr.)

"Sunku nepacituoti Abraomo Linkolno minties, kad prieš mokslinį mąstymą sukyla tie, kurie siekia vergovės. Sakoma: "Jeigu išmokysime nigerį skaityti, jis niekada nebetiks būti vergu." Todėl mokslinis mąstymas, mokslinis principas sukelia pasipriešinimą, nes kliudo manipuliuoti ir patraukti žmones", –  pastebi Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius psichoterapeutas Gediminas Navaitis.

Pavojus – tamsume

Politologas Bernaras Ivanovas kritiškai vertina politikų simpatijas mokslinio pagrindimo, tęstinumo, tradicijų neturinčioms arba net destruktyvioms organizacijoms. Jis pastebi, kad tikėjimas tuo, kas neegzistuoja, veši nuo Anatolijaus Kašpirovskio laikų, kai byranti Sovietų Sąjunga prie televizoriaus pritraukdavo milijonus, kurie, užsnūdę nuo monotoniško A.Kašpirovskio balso, pabudę esą jausdavosi geresni ir sveikesni.

"Absoliučiai nieko naujo. Nuo A.Kašpirovskio laikų tai tęsiasi. Posovietinėje erdvėje tokių organizacijų ir grupių, televizijos laidų – daugybė. Todėl nė kiek nekeista, kad ir mūsų politikai, ir Seimo nariai užsikabina. Jie irgi žmonės. Vakarų Europoje taip pat yra politikų, tikinčių, kad žemė plokščia. Galima tik užjausti", – pastebėjo B.Ivanovas.

G.Navaitis įvairias mistines organizacijas ragino vertinti kiek įmanoma kritiškiau. "Prieš mūsų valstybę nuo pat jos atkūrimo kariaujamas informacinis karas. Kompromituojamos valstybingumo idėjos ir siekiama, kad žmonės būtų tamsūs ir agresyvūs, nes tokius žmones lengviau valdyti, priversti juos paklusti", – aiškino profesorius.

Nesiremia mokslu

Pasak prof. G.Navaičio, šimtus tūkstančius metų šamanai mušė būgnus, ieškojo atsakymų apie ateitį paaukotų gyvulių viduriuose, o žmonių gyvenimo trukmė tebuvo 20–30 metų. Kai tik Antikoje pradėjo rastis mokslo, mokslinės medicinos užuomazgos, gyvenimo trukmė išaugo iki 40 metų.

Mokslinis požiūris sutvirtėjo per kelis pastaruosius šimtmečius. Šamanus pakeitė moksliniais principais besivadovaujanti medicina ir gyvenimo trukmė pailgėjo dvigubai.

"Šiandien kai kurių žmonių taip mylimi lyderiai, kurių lyderystė menkai skiriasi nuo šamanų, liktų be darbo. Pasipriešinti kritiškam moksliniam požiūriui liko labai menkos galimybės fizikos, matematikos, biologijos srityse, o štai žmogaus psichika ir kai kurie sveikatos aspektai santykinai mažiau ištirti, todėl mums ir bandoma įsiūlyti įvairius niekelius", – politikų meilę mistifikuotoms organizacijoms vertino profesorius.

Adekvatumo stoka

Politologas B.Ivanovas pastebi, kad keistų organizacijų palaikymas yra politinės kultūros posovietinėje erdvėje klausimas. Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje esą pridygę visokių organizacijų.

"Politikai jas palaiko, ir tai logiška, nes visuomenė jomis domisi. Jei visuomenė ir politikai būtų adekvatūs, tokie dalykai taip paprastai neatsirastų. Pasižiūrėkite į mūsų politikus. Ar jie adekvatūs, ar jie racionaliai mąstantys? Terpė politikų bendruomenėje tokiems dalykams plisti yra labai palanki, ten net labiau nei visuomenėje šamanizmas atranda savo vietą.

Žmonės neišprusę, mokslus pabaigę nežinia kaip, bala žino, kaip parašę savo mokslinius darbus. Pas mus juk nėra platesnės kampanijos tiriant politikų disertacijas. Reikia pradėti gilintis ir analizuoti, tik tada geriau suprasime. Terpė palanki, politinė kultūra prasta, todėl visokie šamanizmai gali atrasti savo vietą", – kritikos pažėrė politologas.

Paslėpti interesai?

Pasak G.Navaičio, į Seimo narių simpatijas įvairioms organizacijoms galima pažvelgti kaip į savotišką žaidimą. "Tačiau šitas žaidimas ganėtinai greitai tampa pavojingais sprendimais. Iš to išplaukia, kad neskiepykime vaikų nuo poliomielito, bet melskimės už jų sveikatą; jei sergama mažakraujyste, tai kerėtoja užkalbės, o vitamino B12 nereikia", – perspėja G.Navaitis.

Čia jau galėtų būti akmuo į kito Seimo nario – D.Kepenio daržą.  Seime buvo registruotas projektas, kuriuo parlamentaras D.Kepenis ketina sveikatinti Lietuvą. Politikas žadėjo šalyje sukurti atskirą sveikatos politiką ir ją vykdant siekti įteisinti sveikatos pasą, drausti transriebalus, įteisinti alternatyvią mediciną ir kt.

D.Kepenis bando visiems primesti ir abejotinas sveikuoliškas idėjas. (Irmanto Gelūno nuotr.)

Sveikų gyvensenų kraštutinumai, pašnekovų vertinimu, taip pat turėtų būti vertinami kritiškai ir Seimo nariai neturėtų naudotis valdžios tribūna asmeninėms, galbūt ne visiems priimtinoms idėjoms.

"Galima prisiminti ir vaikų maitinimą – duoti pieno ar neduoti. Įdomiausia tai, kad už to gali slypėti kokios nors firmos interesai. Badavimas badavimu, bet yra ir kažkas daugiau, ne tik ideologiniai sveiko gyvenimo principai. Visa tai gali būti, jei tuo užsiima tik pats, bet nebando primesti kitiems. Tas sveikatingumas kartais ne į sveikatą", – įsitikinęs B.Ivanovas.

Būdas kvailinti

Politologas B.Ivanovas sutiko, kad jei kokia nors organizacija, kuriai prijaučia ar jai priklauso Seimo narys, nevykdo destruktyvios veiklos, gal nieko labai baisaus, tačiau net palaikymas iš pirmo žvilgsnio nekaltų organizacijų gali būti žalingas. Politikos elite esantis R.Karbauskis net popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje dieną simboliškai susiejo su Baltų vienybės diena.

R.Karbauskis neslepia simpatijų pagonybei (Vyganto Skaraičio/BFL nuotr.)

"Bėda ta, kad iki galo niekas nežino, kaip ta pagonybė atrodė. Mokslininkai tik bando atskleisti, kokie kultai buvo, nėra jokių tradicijų. Lietuvoje pagonybės tradicija buvo nutrūkusi, todėl čia tokia neopagonybė. Problema ta, kad tradicine religija ją vadinti būtų sudėtinga, nes tradicija turi turėti tradiciją", – stebėjosi politologas.

B.Ivanovas kėlė retorinius klausimus, esą, jei kažkas pasako, kad yra krivis, tai koks jis krivis? Kas jį paskyrė būti kriviu? Kelintos kartos krivis? Pasak politologo, kostiumuotų apsimetėlių yra pilna, jie uždirba pinigus, organizuoja pseudopagoniškas vestuves, renginius, vaikšto, kažką kepa, degina ir pasakoja apie dvasias.

"Mokslininkai jau seniai įvertino, kad paskutiniai pagoniški aukurai ir altorėliai buvo XVII a. dvaruose. Todėl reikia žiūrėti,  kokia čia tradicija. Čia viskas dėl statuso. Jei nemaišo kitiems žmonėms, tegul sau atnašauja. Bet jei bandytų įrodinėti, kad jie čia tradiciniai ir tikriausi, čia jau būtų kita istorija", – pabrėžė politologas.

Vertinimas – diagnozė

Pašnekovai iškėlė dar vieną mintį, kad pseudoorganizacijos yra žemos politinės kultūros ir žmonių neišprusimo problema. "Žaidimai su įvairiais neįrodomais dalykais ir, svarbiausia, nebandymas jų įrodyti, pagrįsti aiškiais skaičiavimais ir faktais, yra vienas iš būdų griauti mūsų valstybę, būdas kvailinti žmones. O kvaili žmonės, net jei ir bus savo valstybės patriotai, nesugebės jos apginti", – galimas destruktyvias grėsmes įžvelgė prof. G.Navaitis.

"Visos tos paranojos skleidžiamos per rusiškas televizijų programas. Deja, Lietuva neišeina iš to informacinio lauko. Politikai – taip pat. Ir gal ima tikėti, kad jie iš Oriono žvaigždės atskridę. Tai iracionalu, ir tiek. Tai yra diagnozė", – negailėjo kritikos B.Ivanovas.

"Žmogus, kuris save sieja su abejotinomis organizacijomis, kuris tampa jų atstovu, jų ruporu, gali pasakyti, kad aš čia tik šiaip sau, tik tam, kad žmonės žinotų. Seimo narys privalo atstovauti Lietuvos nacionaliniams interesams, o Lietuvos žmonių kvailinimas tikrai prieštarauja Lietuvos nacionaliniams interesams", – įsitikinęs prof. G.Navaitis.

Senųjų žinių lobynas

Žinomos ezoterikės, reiki, čigongo, vaizdinių medicinos meistrės Zitos Grigaitienės surengtoje dvasinėje stovykloje viešėjęs 35 metų čekas M.Pavekas Peru šamanus nuolat lanko penkerius metus. Per tą laiką, sudėjus į krūvą jo apsilankymus, iš viso Martinas ten praleido beveik trejus metus.

Dvejais metais jaunesnė mylimoji Tatjana Listvenaja, su kuria čekas susipažino būtent Peru, Lotynų Amerikoje lankosi trejus metus.

"Labai patinka etnologija, tam skyriau beveik pusę savo gyvenimo, taip pat – uždraustoji, dvasinė archeologija, artefaktų tyrinėjimas, – ilgiausiai pas šamanus Martinas praleido pusmetį, iš ten grįžo prieš porą mėnesių, o rudenį ten išvyks ilgesniam laikui. – Tyrinėtojų randami artefaktai, paslaptingi radiniai, etnologų pažintis su nykstančiomis civilizacijomis, papročiais, šamanais leidžia neabejoti, kad kilome iš itin išsivysčiusios civilizacijos dar iki senovės inkų laikų. Ir tos žinios paneigia mums įprastą pasaulio suvokimą."

Būgnai ir šventas medis

Martinas ir Tatjana, viešėdami Kaune, ne tik pasakojo apie Peru šamanus, bet ir surengė vieną iš jų ritualų.

Ramios meditacijos metu su tyla susiliedavo jų būgnai bei kiti senoviniai indėnų instrumentai.

Prieš ritualą ir po jo dalyviai apsišlakstė specialia gėlių esencija, o visą laiką raminamai sklido deginamų Palo Santo (šventasis medis) lazdelių aromatas.

Teigiama, kad Palo Santo, arba kvapioji bursera, naudojama per ritualus, valo blogą energiją ir, anot indėnų, naudinga peršalus, esant alergijoms, padeda malšinti galvos, kaulų skausmus bei puikiai atbaido uodus.

"Meditacijos ir tokie ritualai – tai kitoks, dažniausiai ilgesnis ir švelnesnis kelias pažinti save, kelias vidinei transformacijai", – vėliau aiškino Tatjana.

Kraupus ritualas

Čekas į Peru vyko ir tarp indėnų norėjo pagyventi ne kaip turistas.

"Tiesa, civilizacija jau atkeliavo ir iki Amazonės baseino genčių, todėl, norint autentikos, reikėjo leistis giliau į džiungles, apsilankyti prie upių žiočių", – aiškino M.Pavekas.

Pirmoji jo aplankyta gentis – Cazadores de cabezas, arba Vėžlių medžiotojų, gentis. Dar neseniai šios genties vaikinui tampant vyru reikėdavo atlikti ypatingą ritualą – jis susikaudavo su kitos genties nariu.

Laimėtojas nupjaudavo priešui galvą, po to, jau ištuštintą, apvirdavo, tada – džiovindavo, kol ši susitraukdavo.

"Nulupdavo odą su plaukais nuo kaukolės. Labai svarbu būdavo išsaugoti veido bruožus, – pasakojo M.Pavekas. – Plaukus glostydavo. Jie manė, kad jei nužudytojo dvasia laimėtojo nenužudė, ritualas kovotojui buvo sėkmingas."

Prieš trejus metus, vėl apsilankius pas Cazadores de cabezas, indėnai čekui pasiūlė vieną kaukolę su oda.

Kelias iki pirmosios džiunglėse aplankytos genties Martinui buvo ilgas. Nuo sostinės Limos jis važiavo 14 valandų autobusu, po to visą dieną – visureigiu sunkiai išvažiuojamais keliais ir ne vieną valandą su vedliu plaukė valtimi.

Mygtukas suvokti pasauliui?

"Nusigauti iki ten, kur gali sutikti tikrų šamanų, nelengva. Reikia vedlių. Beje, be vedlių vykę ir įsibrovę į indėnų žemes giliai džiunglėse buvo nužudyti aštuoni prancūzų mokslininkai", – pasakojo T.Listvenaja.

Baltarusė per pirmą dviejų savaičių kelionę pas šamanus atrado daugiau, nei patyrė per visą gyvenimą.

Tuomet ji dalyvavo net aštuoniose ajavaskos (svaigiojo kvaitulio) ceremonijose.

"Buvo itin stipru, – dabar šypsosi baltarusė. – Išsprendžiau sveikatos problemas. Turėjau daug klausimų: kas aš, iš kur, kaip sukurtas pasaulis?"

Vėliau grįžus į Peru pas indėnus ją šokiravo, kiek daug ten meilės – kiekviename kvadratiniame centimetre. Indėnai tai išsaugojo savo kaimuose, gyvendami ne praeitimi, ne ateitimi, o dabartimi, kai žmogus ir žemė – nedalomas vienis.

Medicinos mama vadinama ajavaska, anot Tatjanos, tarsi stebuklingas mygtukas suvokti šiam pasauliui, tarsi išėjimas už ribų.

Ją, kaip ir daugelį, smarkiai pykino – taip valėsi fizinis kūnas.

"Yra ir tyroji ajavaska, kur nenaudojamos psichotropinės medžiagos. San Pedro... – apie medicinos seneliu vadinama kitą, iš kaktuso gaminamą, gėrimą prakalbo Tatjana. – ... ne mano gėrimas".

Tiesa, moteris pabrėžė, kad tokios ceremonijos reikalauja stiprios dvasios.

Ajavaska valo ne tik fizinį, bet mentalinį, astralinį – visus žmogaus kūnus, o tokių ceremonijų metu, būna, žmonės mato praėjusius gyvenimus, ateina neįtikimi suvokimai.

"Kitaip pažvelgi į gamtą, į save, nes išeini iš savo kūno ribų. Žmonės patiria ir kardinalių pasikeitimų, – nusijuokė Tatjana. – Aš pakeičiau darbą, namus. Absoliučiai viską. Pažvelgiau į savo kūną kaip į iliuziją, pamačiau kitų žmonių, savo poelgius. Pamačiau, kaip tai atrodo iš energinio Visatos požiūrio, suvokiau, kokį pėdsaką palieka kiekvienas mūsų veiksmas."

Išgyvenus baimę, jį dings

"Suvoki, kad esi vienis su visa žmonija, gamta, esi jos dalis, vientisa gyvybė. Tai – ne tik gėrimas, o ištisa ceremonija, buvimas, ritualas, giesmės. Svarbi į šią kelionę lydinčio šamano patirtis", – aiškino taip pat ispaniškai kalbantis M.Pavekas, vaišindamas iš Peru atsivežta arbata munia.

Jam nepatinka, kai žmonės ajavaską suvokia tik kaip gėrimą.

Tai – etnokultūros dalis. Visuma. Ceremonija, gamta, meilė, suvokimas, ištisas ritualas, kelias su šamanu.

Martinas Peru pas šamanus patyrė bei suvokė daugybę baimių: tikrų, pirmapradžių, natūralių ir dirbtinių.

"Neteksi darbo, neturėsi pinigų, įvyks avarija, susilaužysi koją, nepasiseks verslas? Daugelį baimių mums įdiegia, mes sugalvojame, jų nėra, o suvokus dirbtines baimes, patyrus natūralias, jos dingsta", – čekui didelį įspūdį padarė ir trys paros atokiai džiunglėse vykusi medžioklė.

Jis miegojo su indėnais ant žemės. Pirmą naktį nuo garsų ir vaizdų neužmerkė akių: netoliese slankiojo jaguarai, čirškė svirpliai, garsus leido kitokie įvairiausi gyviai.

Dar kitoje vietoje, namelyje iš palmių, prieš eidamas ilsėtis, pasišvietęs žibintuvėliu, prie guolio išvydo šimtus vorų.

"Nebijok, nusiramink, pasakyk vorams, kad tau netrukdytų ir pats jiems netrukdyk, – Martiną nuramino šamanas. – Ir išties, nieko neatsitiko. Patyrus baimę, ji išgaravo. Suvokiau, kad esu gamtos dalis ir jei ateini su meile, ne kaip priešas, tau nieko neatsitiks. Būk su meile, suprask, kad esi vientisas organizmas."

Suvokiau, kad esu gamtos dalis ir jei ateini su meile, ne kaip priešas, tau nieko neatsitiks. Būk su meile, suprask, kad esi vientisas organizmas.

Martinas nusijuokė, prisiminęs, kaip indėnai prisipažino baiminęsi, kad baltieji vagia ir valgo jų vaikus. O po penkerių metų jį patirčių mokęs ir daug ritualų jam atlikęs šamanas atviravo, kad pirmą kartą nuo čeko pabėgo.

"Ilgai šio šamano ieškojau. Važiavau, plaukiau, kol palydėjo mus su vedliu į kaimą, kur jis gyvena. Iš pradžių jo neradau, – pasakojo čekas. Ir tik po daugelio metų šamanas prisipažino, kad tąkart pabėgo nuo baltojo ir jį slapta stebėjo. – Ir tik visa tai išjautęs, man pasirodė. Savo senąsias tradicijas norintys išsaugoti indėnai vengia kontaktų, nes lobdami iš kaučiuko, baltieji nužudė daug čiabuvių, naikina džiungles."

Turi nešti meilę ir gėrį

Vienio suvokimas Tatjanai atėjo po ajavaskos ceremonijų ir mėnesio, praleisto džiunglėse. Ten ji buvo viena. Tik retkarčiais ją aplankydavo vedlys indėnas.

"Toje vietoje griežtai draudžiama naikinti džiungles, medžioti gyvūnus. Buvo ir ašarų, ir laimė, suvokus, kad esi vienas organizmas, – švytėjo Tatjana. – Išjungus protą, jaučiausi kaip vaikas. Kai aplankė tokia būsena, nieko nebijojau ir kartu buvau apsaugota. Suvokiau, kad atėjęs su meile, ją ir jausi, tokio atsako ir sulauksi."

Ten ji išbandė ir Amazonės dietą: tris kartus per dieną gėrė vaistažolių nuovirus, o kartą – suvalgydavo porą bulvių, nedidelę žuvytę ir kelis brokolius.

Tatjanai įspūdį padarė ir senas, 130 metų sulaukęs vadas.

"Judrus, energingas, jo jauniausiam sūnui – 15 metų, o žmonai – apie 50. Ji jau, regis, šeštoji, – šyptelėjo Tatjana. – Ir jo dažnos kalbos sukosi apie seksą."

Dar didesnį įspūdį paliko ceremonija pas 90 metų šamanę, kuri išsaugojo senąsias tradicijas.

"Ajavaska – ne narkotikas, kaip mano kai kurie žmonės, – šyptelėjo baltarusė. – Juolab kad jo nesinori, nuo šio gėrimo iš lianos, pykina, būna sunku. Svarbu, kaip sakė Martinas, visa ceremonija. Ir didelė atsakomybė, atėjus suvokimui, nes keiti gyvenimą. Turi nešti meilę ir gėrį, tuo dalytis su žmogumi, gamta, visata. Tu esi vienis."

Žvelgti tarsi nuo kalno

Taip, dabar nėra lengva rasti gilias tradicijas išsaugojusių ir patyrusių šamanų: turistams ceremonijas dažnai atlieka nepatyrę vedliai.

Reikia keliauti gilyn į džiungles su vedliu į atokiausius kaimus.

Kas, keliaujant po džiungles, jiems buvo baisiausia? "Šiukšlės. Amazonėje telkšo kalnai šiukšlių, daugybę plastiko", – atsiduso Martinas.

Tatjanai kelionė arkliu siauru takeliu greta bedugnės buvo niekis, kai ajavaskos metu šamano vedama ji išvydo ir žemutinius, tamsos pasaulius.

"Pirmapradės baimės žodžiais nenusakysi. Bet viskas – kaip sluoksniuotas pyragas. Neparagaudamas apačios, nesuvoksi saldumo, šviesių, lengvų vibracijų, – aiškino Tatjana. – Be nakties nebūtų dienos, be tamsos – šviesos. Norint tai suvokti, reikia ir baisių patirčių. Ir tik tai suvokus, prisiimti atsakomybę."

Žmonija, pabrėžė Martinas, gyvena tarsi amplitude. "Dabar į priekį žvelgiame tarsi iš apačios į sieną, – teigė etnologas. – Tačiau prisiminkime, kad kadaise buvome itin išsivysčiusi civilizacija. Ir todėl pabandykime žvelgti į priekį tarsi nuo kalno."

Tačiau šiandien vyras garsėja piligriminėmis kelionėmis po visą pasaulį ir su šeima gyvena savo rankomis iš molio bei šiaudų pastatytame name.

Olegas sako: „Buvau tarsi žiurkėnas, uždarytas į narvą, kuris niekaip negalėdamas ištrūkti bėgo pinigų kalimo ratu“. Kaip ir daugelis, vyras gyveno mintimi, kad vieną dieną pakaks pinigų ir tuomet galės pradėti kurti savo laimę bei gyvenimo pilnatvę, LNK laidoje „Bus visko“ pasakos Olegas.

Viskas pasikeitė, kai prasidėjo 2008-ųjų ekonominė krizė, ėmė griūti verslai, braškėti tuometinė Olego santuoka. Vietoje nenustygstantis ir aštrius pomėgius bei ekstremalų sportą dievinantis vyras nusprendė padaryti pertrauką leidosi į kelionę laivu per Atlanto vandenyną.

Buvau tarsi žiurkėnas, uždarytas į narvą, kuris niekaip negalėdamas ištrūkti bėgo pinigų kalimo ratu.

Nors vyras tikėjosi kovos su stichijomis, bet vėjas buvo palankus ir kelionė pasidarė labai nuobodi. Mėnesį trukusi kelionė burlaiviu nuo Lanzarotės iki Karibų salų daugeliui ėmė jaukti protą. Pradžioje du vyrai bandė nuobodulį skandinti alkoholyje, bet ilgainiui ir jis nebepadėjo. Trečiam nuo streso paūmėjo jūrligė, organizmas atmetė viską, ką suvalgydavo ar išgerdavo. Kelionei įpusėjus atsirado tokių, kurie panoro susimokėti 15 tūkst. eurų tam, kad atskridęs gelbėjimo sraigtasparnis juos išvaduotų.

Ilgainiui vyras išmoko būti su savimi ir atrado vidinę ramybę, ėmė mėgautis tuo, kas vyksta, o grįžęs norėjo tęsti savęs bei žmogaus galimybių pažinimą. Labai greitai Olegą pasiekė informacija apie Amazonės džiunglėse organizuojamas Peru šamanų ceremonijas, kuriose žmonės geria ayachuasca augalo nuovirą ir patirdami haliucinacijas iš gamtos semiasi kosmoso informaciją.

Visą gyvenimą labai teisingai gyvenęs, nerūkęs bei alkoholio nevartojęs vyras pirmą kartą patyrė, ką reiškia atsidurti būsenoje, kai negali kontroliuoti nei savo kūno, nei minčių. „Išgeri ir po pusės valandos pradedi jaustis, kad tavęs nėra, tavo kūno, atrodo, kad net mano vaikai ir visas pasaulis tėra tik iliuzija. Apėmė didžiulis išgąstis. Nežinojau, kuo remtis, kas yra tiesa, jaučiausi tarsi pragare. Tačiau tuo pat metu apima ir didžiulė palaima, nes išsilaisvini nuo visų prisirišimų ir gyvybiškai svarbių vertybių“, – pasakos dvasinis ieškotojas.

Pirmą kartą pabandęs ayachuaskos ceremoniją Europoje Olegas ryžosi trijų mėnesių stovyklai Amazonės džiunglėse, kurią organizavo šipibo genties šamanai. Apsigyvenę mažame kaimelyje stovyklos dalyviai buvo apriboti nuo bet kokios išorinės informacijos. Visus tris mėnesius buvo draudžiama naudotis telefonais ir internetu. Nebuvo galima tarpusavy bendrauti. Naktimis gėrė haliucinacijas sukeliančią arbatą, o dienomis meditavo. Vis tik Olegas sako, kad sunkiausia buvo tai, kad visa laikotarpį gyveno beveik pusbadžiu. Lietuvą palikdamas vyras svėrė 63 kilogramus, o jau po mėnesio – vos 56.

Tais metais visa spauda mirgėjo antraštėmis, kad, pasak Majų kalendoriaus, įvyks pasaulio pabaiga. Likus porai dienų iki išpranašautos datos miestelį užliejo pražūtinga liūtis, geriamą vandenį užteršė kanalizacija. Šamanai, pradžioje skelbę, kad tai dvasinio pažengimo išbandymas baltiesiems, galiausiai patys sakė, kad jeigu iš ten visi staigiai nedings, ateis galas. Daugiau nei 80 ayachuasca ceremonijų turėjęs Olegas galiausiai nusprendė sustoti.

Kaip Olegas suprato, kad gana ieškoti, atrado vidinę ramybę ir šiandien tuo dalinasi organizuodamas specialius mokymus, bus galima pamatyti šį šeštadieni 17.30 val. per LNK laidoje „Bus visko“.

Vokietijoje gimęs, dabar Švedijoje gyvenantis Kailashas Kokopelli – pasaulinio garso multiinstrumentalistas, kuris kuria ir atlieka sacred world music stiliaus muziką (šventą pasaulio muziką) visuose pasaulio žemynuose.

Būdamas 17 metų jis apsigyveno pas Šiaurės Amerikos indėnų genčių šamanus, iš kurių daug metų mokėsi.

„Jis nesiskelbia gydytoju. Manoma, kad garsu galima gydyti, nors dar nėra įrodyta ilgalaikiais medicininiais tyrimais. Tačiau jo muzika – tai meditacija, poveikis sąmonei“, – teigė gydytojas psichoterapeutas bei netradiciniais gydymo būdais besidominčios „Hara“ studijos vadovas Aidas Giedraitis. Jis šyptelėjo prisiminęs, kad beveik pusantros valandos užtruko garsiam muzikantui atnešti jo instrumentus.

Archajiški ir įspūdingi instrumentai savo išvaizda traukia akis. Tiesa, juos geriau buvo galima pamatyti koncerto pradžioje ir jau po kelionės garsu, nes grojant K. Kokopelli žmonės gulėjo ant gultų, o daugelis jų nuo muzikos užmigo.

Vienas ne tik neįprastai atrodantis, bet ir keistai skambantis instrumentas – didžeridū – seniausias Australijos aborigenų pučiamasis instrumentas. Beje, Europoje jį pirmą kartą pristatė būtent K. Kokopelli.

Natūralaus medžio, beveik dviejų metrų ilgio kūgiškas instrumentas – tai ne tik trimitas, bet ir ruporas, nes tuo pat metu buvo naudojamas ir vokalinis garsas, kuris vamzdyje stiprėjo. Be to, juo grojant pasitelkiamas nepertraukiamas grandininis kvėpavimas, kai lūpomis pučiant garsą, oras įtraukiama pro nosį.

Iš šamanų gydymo meno bei apeigų mokęsis Kailashas (pasivadinęs šventojo Tibeto kalno Kailašo vardu) iš indėnų gavo ir kitą vardą – Kokopelli. Kokopelli – viena iš pietryčių Amerikos indėnų genčių vaisingumo dievybių, įprastai vaizduojama kaip susilenkęs žmogus, grojantis fleita, bei indėnų genties klanas.

„Mes – gamtos, visatos dalis. Viskas tarpusavyje susiję ir turi būti harmonijoje“, – patardamas būti taikiais, sąmoningais, mylėti gamtą, žmones, kalbėjo K. Kokopelli.

Šimtuose apsivalymo ceremonijose, apeigose, maldos šokiuose dalyvavęs Kailashas koncerte naudojo ir indėnų šamanų būgnus, padarytus iš kadagio bei guobos bei šiaurinio elnio, ožkos, karvės odos. Jo bagaže – ir fleitos iš bambuko, kedro bei kaulų, įvairūs barškučiai, nigerietiški udu, krištoliniai dubenys iš Kanados, slovakiškos fujara bei kiti įvairūs senoviniai, archajiški ir neregėti instrumentai iš Norvegijos, Indonezijos Balio salos, Rusijos, kitų šalių bei tautelių.

„Kiekvienas kūno organas, kiekviena kūno dalis skleidžia vibraciją, – aiškino K. Kokopelli. – Šie instrumentai skleidžia garsą, kuris suderinamas su kūno vibracijomis. Ši kelionė muzikos garsuose pažadina savęs gydymą, aktyvuoja mūsų išmintį ir leidžia prasidėti vidinei transformacijai.“

Šamanizmo tyrinėtojas, rašytojas, keliautojas ir Tuvos Respublikos šamanų organizacijos "Dungur" (liet. būgnas) narys karelas Elvilis ant minkštasuolio įsitaisė lotoso poza.

Tatuiruotas, ilgaplaukis, vešliais ūsais, pagal seną karelų tradiciją susisegęs vešlią ilgą barzdelę. Greta jo prigludo mažutė juodaplaukė tatuiruota žmona – gerklinio dainavimo specialistė šamanė Šončalaj Chovenmej.

– Ką jus čia uždegėte? – paklausiau Elvilio, kuris prieš pokalbį uždegė ant padėkliuko padėtą ir po akimirkos rūkti pradėjusią medžio šakelę.

– Tai kalnų kedras iš Tuvos. Nė viena šamanų apeiga ir geras pokalbis nevyksta be uždegtos kedro šakelės. Kedras valo aplinką, turi ir fiziologinį poveikį – puikus antiseptikas, priklauso alkoloidų grupei.

– Išvalo kirminus iš pūvančio kaulo, žudo parazitus, mikrobus. Susirgai – pakvėpuok kedro. Vienas seniausių vaistinių augalų, apie kurį kalbama istoriniuose šaltiniuose, – įsiterpė už vyrą daug mažiau kalbėjusi Šončalaj.

– Jūs kilusi iš senos šamanų giminės... – pasisuku į Šončalaj, tačiau pirmasis suskubo atsakyti jos vyras.

– Ji chakasų senosios šamanų giminės Ach Chascha (Baltasis kaulas) ir tuviečių šamanų giminės Baikara (Didysis juodasis) palikuonė. Ach Chascha, arba Baltasis kaulas, minimas dar XII a. Pasakojama, kad ši giminė atvyko prekiauti iš Kinijos.

Šončalaj senelė Arbuš – garsi šamanė. Netrukus vyks dokumentinio filmo "Stebuklingoji žolė kanapė" premjera, kuriame daug pasakojama apie senelę Arbuš ir kaip senovėje vykdavo apeigos, naudojant kanapes.

Šončalaj Chovenmej senelis iš senosios Baikara giminės, pirmasis Tuvos fantastas, 1944 m. vyko pasirašyti sutarties į Maskvą dėl Tuvos Respublikos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Chovenmej reiškia "minkštas".

– Pusę gyvenimo prisistatydavau Chakasijoje pagal močiutės, mamos liniją, dabar – pagal senelio, tėvo. Patogu ar ne? – šyptelėjo šamanė.

– Jūs – vyras ir žmona?

– Įdomi mūsų istorija, – tarė Elvilis. – Buvau vedęs kitą moterį. Tyrinėjau koriakus, čiukčius, Tolimųjų Rytų tautas, jų papročius, tradicijas. Ten galima turėti dvi žmonas. Sutikau Šončalaj ir daugiau nei pusmetį Maskvoje gyvenome trise. Vėliau pirmoji žmona nusprendė eiti savo keliu.

– Ji šaunuolė. Stipri moteris. Sulaukusi 40 metų pradėjo lankyti karatė ir sulaukusi 45-erių tapo Maskvos karatė čempione, teatro direktore, – tęsė Šončalaj pasakojimą apie pirmąją vyro žmoną. – Bet tai buvo labai seniai. O mūsų vestuvės vyko pagal chakasų papročius. Reikėjo mane pavogti, išpirkti už du litrinius butelius degtinės. Mane išvežė į tolimą, atokų kaimą pas močiutes. Elviliui močiutės rovė plaukus ir pynė juos į mano kasas, maitino dvasias. Vyro plaukai – kaip šarvai, apsauga moteriai. Plaukus buvau susipynusi į mažas plonas kaseles ir dvi storas kasas, kur įpynė Elvilio plaukų. Pirmą naktį miegojau neišsipindama kasų. Kitą dieną tolimame Kazylo kaime vyko šaraz apeiga – reikėjo išpirkti mane iš tėvų.

– Elvili, bet jūs negimėte šamanu?

– Sunkus klausimas. Pirmasis mano įšventinimas į šamanus vyko dar vakarinėje Baltarusijoje, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, atkampiame Savičių kaime, Černobylio atominės elektrinės katastrofos veikimo zonoje. Senelė atliko senas apeigas su varlėmis. Man, atrodo, buvo šešeri. Darže, tarp augalų, pamačiau milžinišką rupūžę, kuri norėjo mane praryti. Toks matymas – labai senas. Nuo senų laikų raganiai, šamanai Vakarų Baltarusijoje ir kitose vietose turėjo būti praryjami rupūžių ir išlįsti pro kitą galą. Senelė pirtyje atliko apeigas kviesdama septynias dvasias už septynių šulinių. Pamenu tamsą. Vėliau vyko daugiau apeigų.

Simbolinės apeigos nėra svarbiausia. Šamanai patiria ypatingą būseną – nenustatomą ligą, ekstatišką mirtį. Man staiga pakilo temperatūra – iki 41 laipsnio. Niekas nenustatė diagnozės. Patyriau daugybę matymų, mačiau dvasias. Tai tęsėsi dvi savaites. Po to atgimiau. Tokią ligą šamanai patiria ne vieną kartą per gyvenimą. Ja gali susirgti staiga.

Deja, karelai jau neišsaugojo šamanizmo sakrališkumo. Tai, ką metame į laužą, deginame, šokame, mušame būgną – tik išorinė apeigų dalis. Todėl vykau į tolimąsias Sibiro vietas, mokiausi pas šamanus. Tuvoje tapau 1993 m. pirmosios Rusijoje įkurtos šamanų asociacijos "Dungur" narys. Įšventinti į šamanus dar kartą ir tapti "Dungur" nariu mane rekomendavo vienas garsiausių dar gyvų šamanų – Didysis Keninas Lopsana Mongušas, kuriam balandžio mėnesį sukako 91 metai. Garsaus antropologo, rašytojo įkurtas Šamanizmo tyrinėjimo centras Keninui Lopsanai Mongušui suteikė Šamanizmo brangenybės titulą. Didysis šamanas – vienas iš nedaugelio dar likusių senųjų galingųjų šamanų. Kaip ir jau mirusi senelė Arbuš. Šamanai, kuriems mažiau nei 70 metų, jau kitos kartos.

– Ar kiekvienas gali būti šamanu?

– Niekas nenori tapti šamanu. Juo tampi arba miršti, taip ir nepasveikdamas po nežinomos ligos, ekstatiškos mirties būsenos. Niekas nenori tabu, o šamanai negali daryti daugelio žemiškų dalykų. Turi eiti vienu, šamanizmo, keliu. Negali dirbti vieno ar kito darbo. Nevartoju alkoholio jau 25 metus. Šamanizmas – didelė našta.

Negali pats savęs vadinti šamanu – taip turi tave vadinti žmonės. Priklausai kažkokiam šamanų klanui, giminei – Tuvos, Buriatijos, Chakasijos ir t.t. Tavęs visada klaus, kas už tavo nugaros? Giminės, klanai turi šimtus, tūkstančius metų. Tu tampi stiprus, dar stipresnis, nes už tavo nugaros kitų tavo giminės, klano šamanų jėga. Tarkim, mane veda Keninas Lopsana Mongušas.

Yra ir šiuolaikinių šamanų, kurie gyvena megapoliuose, dirba, o savaitgaliais muša būgną, konsultuoja, padeda ir šie šiuolaikiniai šamanai suteikia psichologinę pagalbą, o tai taip pat yra gerai.

– O man šamanas yra ir bet koks meno žmogus. Dailininkas, muzikantas, šokėjas, architektas... Tas, kuris kuria meną, kuris gydo žmones. O kurti padeda meno dvasios. O kur dvasios – netoli ir šamanizmas, – įsiterpė Šončalaj.

– Kas vyksta šiuo metu pasaulyje? Kur mes einame?

– Mes einame į skirtingas puses. Rusija – į vieną, Lietuva – į kitą pusę. Turbūt tai priklauso nuo teritorijos, taško, kur einame.

Beje, 1830–1924 m. Olchono saloje gyvenęs garsus šamanas aiškiaregis buriatas Barnashki Baltahanovas pranašavo, kad 2016–2026 m. vyks karas. Buriatijos Nostradamu vadinamo Barnashki pranašystės pildosi. Jis numatė Antrąjį pasaulinį karą, jo pabaigą, įspėjo, kad bus numestos atominės bombos ant Hirosimos ir Nagasakio. Žinoma, tiesiogiai jis neminėjo žodžių "atominė bomba", bet kalbėjo apie ugninį viesulą, kuris pražudys daugybę žmonių.

Anot jo, nuo 2016 iki 2026 m. pasaulį užgrius globalios permainos, užgrius ir ugninis viesulas. Žus begalė žmonių. Ir tik po to įsivyraus taika. O karas prasidės Pietryčių Azijoje. Kas tai – gal Šiaurės Korėja? Galima tuo tikėti ar ne, tačiau politinė situacija pasaulyje rimta ir vieniems ar kitiems gali neišlaikyti nervai.

– Ką daryti žmonėms, kurie bejėgiai prieš baisius galingųjų žaidimus?

– Viskas vyks taip, kaip turi būti. Jei kris stogas – pakelsi rankas? Jis kris, jei turės nukristi. Šamanas nepriima pasaulio kaip kažko stabilaus, nesikeičiančio. Jei pradėsime saugotis, nebūtinai apsisaugosime nuo kokių nors veiksmų ir reakcijų. Vikingai, kai likdavo nakvoti miške, neprisidengdavo. Kodėl? Jiems padėdavo karo ir išminties vyriausiasis dievas Odinas. O jei Odinas padeda, kam saugotis? Šamanizmui būdinga nuostata – įvyks tai, kas turi įvykti. Na, bus karas? Jei jis bus, tada ir veiksime.

– O aš patarčiau žmonėms maksimaliai išsaugoti savo energiją, – sako Šončalaj. – Reikia pasitelkiant kūną ir greitį sukaupti vidinę energiją. Reikia judėti viduje, dvasiškai. Globalizacijos greitis labai didelis, tvyro chaosas ir žmonės, to veikiami, viduje jaučiasi tušti, išsunkti. Jiems trūksta ramsčio, vidinės jėgos. Jie eina ieškoti tos ramybės, terapijos kitur. Bet ne savo namuose. Išnyko šeimos terapija! Žmonėms reikia vidinės energijos, todėl didelė dalis ieško savo šaknų –  atsigręžė į gamtą, žemę, vandenį, medžius, ugnį, kurie yra daug stipresni už žmogų. Šios stichijos gali dalytis, vyksta mainai. Kai mes pajusime harmoniją su gamta, pasijusime harmoningi, atrasime ir vidinę energiją.

– Lietuvoje labai daug savižudybių – esame vieni pasaulio juodojo sąrašo lyderių.

– Nežinojome šio fakto. Chakasija kažkada pagal savižudybių skaičių buvo pirmoje vietoje Rusijoje. Tačiau Chakasijos Askizkio rajone buvo daug mažiau savižudybių. Pradėjo tyrinėti, paaiškėjo, kad ten gyveno garsi šamanė močiutė Sargo – viena paskutiniųjų senosios kartos Chakasijos šamanių. Ji saugojo savo teritoriją nuo savižudybių. Kai mes nesulaukiame artimųjų, kitų žmonių palaikymo, kai mums trūksta vidinio ramsčio, dvasingumo, sutrinkame, neretai baigiame gyvenimą savižudybe, – pasakojo Elvilis. – Labai priklauso ir dėl ko žudomasi. Dėl meilės, nelaimių ar minčių ir balsų galvoje, kažko nematomo, kai žmogus neskiria realybės nuo haliucinacijų.

– Reikia stebėti žmones, kaip jie elgiasi, bendrauja, – tęsė Šončalaj. –  Blogai, kai tėvai tampo vaikus pas psichologus, šie taiko įvairius metodus, bet dvasios nenurims, todėl vaikui tie metodai nepadės. Reikia aiškinti vaikui, kad nėra blogai, jei esi jautresnis, matai kitus dalykus, nuvesti pas šamaną, nuraminti vaiką, o ne įvairiais drastiškais būdais bandyti jį pakeisti. Mano mokinė nencė pasakojo, kad pas jos tėvą lankėsi dvasios. Jis nuėjo krikštytis, nepadėjo. Tuomet tėvas pradėjo vartoti alkoholį ir 42 metų mirė. Jis nenorėjo priimti to, kas neišvengiama, kad mato ir jaučia daugiau nei kiti.

– Kodėl vyrai žudosi dažniau nei moterys? Jie silpnesni?

– Tai sunki tema. Kažkokia prasme savižudybė – žmogaus pasirinkimo laisvė. Mes negalime uždrausti išeiti į kitą pasaulį, jei tai daro brandus žmogus. Senovėje ir dar XIX a., kad ir Sibire, buvo daug daugiau savižudybių. Įvairių papročių turėjo daugelis tautų. Evenkų kultūroje, sulaukus atitinkamo amžiaus, tėvas paimdavo arkaną – kilpą gaudyti laukiniams gyvūnams, užsinerdavo ant kaklo ir jam išeiti į kitą pasaulį, įtempdami tą kilpą, turėdavo padėti du artimiausi žmonės. Pirmiausia – sūnūs. Toks paprotys gyvavo dar iki XX a. Papročių, kai žmonės pasirinkdavo išeiti į kitą pasaulį, buvo ir kitose tautose. Todėl, kalbėdami apie savižudybę, turime būti atsargūs – koks tai žmogus, kokie papročiai, kokia religija? Krikščionims tai atrodo labai blogai, kitur tai gali būti nesmerktina ir normalu.

– Mes pramiegame turbūt trečdalį savo gyvenimo. Kas šamanams yra sapnai, kuriems jie skiria daug dėmesio? Koks tai pasaulis?

– Šamanizme yra labai daug praktikų, kaip suvokti save sapnuojant. Yra ypatingų praktikų, kai miegantysis žino, kad sapnuoja, ir išlieka sąmoningas. Šamanas sapnuose randa atsakymus, juose netgi gydo. Pavyzdžiui, susirgote – šamanas patars apsilankyti po trijų dienų. Naudodamas įvairias technikas  jis pasiekia sąmoningą būseną sapnuose. Jis sapne suvokia, kad sapnuoja, bet gali elgtis sąmoningai, kontroliuoti save.

Ieškodamas sapne to žmogaus, šamanas gali gydyti ir atlikti net chirurginę operaciją. Taip pat prašyti dvasių pagalbos, sužinoti, kokia liga jus užpuolė, kokių reikia vaistų. Po to, pagaminęs vaistų, gali vėl grįžti į sapną ir jus išgydyti.

Sapnų reikšmei šamanai neskiria didelio dėmesio. Svarbu, ar sapne esate sąmoningas, nes kitaip nieko negali kontroliuoti. Globalus šamano tikslas – praktika sapnuose, išlaisvinti, išgryninti sąmoningumą. Kai ateis paskutinioji valanda – o ji ateis greitai visiems, šamanas ją pajaus, supras. Ir jis bus sąmoningas, kai ateis mirtis, ir suvoks savo paskutines valandas.

– Paaiškinkite, ką turite galvoje prasitardamas, kad mums nedaug liko gyventi?

– Gyvenimas labai trumpas. Kas yra kelios dešimtys metų visatos mastu? Lašelis, dulkė, atokvėpis, – šyptelėjo Šončalaj.

– Niekis, spjūvis, – linktelėjo galva Elvilis. – Visi mes stovėsime ant  mirties slenksčio. Nebūdami sąmoningi, nesuvoksime savęs, arba būdami sąmoningi, tęsime ciklą, pereisime į kitą būseną. Šamanai išsaugo tą būseną ir sapno viduje. Būseną, kai pereiname į mirtį, šamanai lygina su sąmoningu sapnavimu. Jie lieka samsaroje, nekeliauja nirvanos link kaip budistai. Lieka sapne, norėdami padėti ir gydyti gyvus žmones.

Sapnuose gydžiau ir žmones, ir gyvulius. Ir savo katiną. Paaiškėjo, kad jam reikėjo raudonosios musmirės. Mano katinas sirgo vėžiu, bet pamažu jam į maistą įdėdavau šiek tiek raudonosios musmirės. Jis pragyveno dar šešerius metus.

Sapnuose galima gydyti daug sutrikimų. Ir vienas nuostabiausių dalykų sutikti savo organus – širdį, kepenis, plaučius. Žinoma, netiesiogiai, bet simboliškai. Jie bendrauja su tavimi. Ech, žinotumėte, kaip mūsų organai mus myli! Ekstazė! Su personifikuotais organais šamanas gali bendrauti – jie patars, ko trūksta, kokių vaistų reikia. Atminkime, mes nesame kūnas. Mes atskiri, todėl tariamės su savo kūnu.

– Sapnai gali būti pavojingi?

– Priklauso nuo žmogaus. Jei esi blogas žmogus, maniakas, žudikas, įvaldęs sąmoningo sapnavimo technikas, gali pridaryti blogio. Viskas priklauso nuo mūsų: šaukšteliu galime nužudyti ir galime maišyti arbatą puodelyje. Jei žmogus laimę suvokia kaip blogį kitam, jis peržengia ribą. Jam vis lengviau daryti blogį, bet jis kenkia ir sau. Tačiau žmogus su normalia psichika nekels grėsmės ir sąmoningas sapnavimas jam nekenks. Pavojingiau nesuvokti savo sapnų, nes sapnuose mes panašūs į šizofrenikus. Juose nebūna pradžios, pabaigos, darome tai, ko gyvenime  nedarytume, po to stebimės: kaip tai įmanoma? Sąmoningo sapnavimo metu mes tai valdome ir sapnuose nesielgiame šizofreniškai, nes darome tai, ką numatėme.

– Sapnuose mes ir esame savimi?

– Tiksliai, – nusijuokė Šončalaj. – Mes kalbamės ir bendraujame su savimi, nes esame savyje. Ten ryškiau, tarsi iliuzija, bet sapnas nėra iliuzija.

– Šamanai tiki sielos egzistavimu, grįžimu į kitą kūną?

– Įprastai po mirties šamanai lieka medžiuose, vėjyje, akmenyse, kalne. Priklausomai, iš kokių dvasių jie kilę, – aiškino Šončalaj. – Senuose raštuose aiškinama, kad šamanas kurį laiką gyvens kažkur kitur, bet po to vėl grįš į savo giminę.

– Kodėl kai kurie žmones bijo dvasių?

– Kuboje tyrinėjau babalao šamanų lukumi jorubos genties papročius. Jų teigimu, dvasių nėra. Areša – dvasia – yra pasąmonė. Lukumi joruba teigia, kad jei nėra žmogaus, nėra ir dvasios, o mes bijome ne dvasių, bet patys savęs. Viskas priklauso nuo mūsų būsenos, ji gali būti meilė ir dievybė mumyse. Jei kažko išsigąstame savyje, sakome, kad tai ne mes, tai dvasios. Bet kur mūsų nėra, ten nėra ir dvasių.

Mes negalime būti tik geri, mes – skirtingi, įvairūs. Mumyse yra ir blogis, ir gėris, todėl šamanai atlieka valymo apeigas. Buriatų šamanai teigia, kad žmogus yra iš kaulo ir kraujo, todėl sako dvasioms: nepykite ant mūsų, nes mes susiję su kūno impulsais.

– Daugeliui šamanai asocijuojasi su narkotikais ir haliucinogenais, kuriuos vartodami jie pasiekia transą.

– Neteisybė! Haliucinogenai susiję su šamanizmu, bet jie tik dalelė šamanizmo. Be vedlio giesmės, kuri žmogų nuvestų į kitą pasaulį, nieko nepavyks! Haliucinogenai – tik pagalbiniai dalykai, – pirmoji į šį klausimą atsakė Šončalaj.

– Yra tautų, kurių šamanai naudoja haliucinogenus, yra, kur jie nenaudojami. Kai kur Azijoje ar ugrofinų tautos, norėdamos pasiekti ypatingą būseną, naudoja raudonąsias musmires, tolimose Šiaurės tautelėse yra net raudonųjų musmirių kultas. Ir kai suvalgai jų, patenki į raudonosios musmirės erdves.

Šipido-kanibo indėnai naudoja ajahuaską – haliucinogeninį gėrimą, gaminamą iš svaigiojo kvaitulio lianos ir kitų psichoaktyvių savybių turinčių augalų. Ajahuaską nuo seno vartoja Andų pašlaitėse gyvenantys Amazonijos indėnai. Labai svarbu tai, kad ajahuaskos negalima naudoti ne ritualiniais tikslais! Nes tik patirsite psichodelinę kelionę, jus kamuos vaizdiniai – toks yra narkomanų tikslas. Jiems nesvarbu, kokiu būdu pasiekti tokią būseną – naudojant raudonąsias musmires, kanapes, ajahuaską. Jie keičia vertybes. Šamanui svarbiausia šviesa, o ne psichodeliniai vaizdai. Ir haliucinogenai – tik priemonės pasiekti šviesą. Pakeliui matomi vaizdai – tamsos dalis. Todėl būtinai reikia lydinčio šamano vedlio, kuris atlieka šios kelionės giesmę. Šipibo šamanai vadinami mraja – tas, kuris eina į šviesą. Chaosas, tamsa tave puola, vedlys šamanas tave saugo ir veda taku.

Pirmąją praktiką būsimieji šipibo šamanai pradeda sulaukę vos dvylikos metų. Iki to laiko, net pusantro mėnesio, jie naudoja tik tabaką arba žuvį, susuktą į tabaką. Berniukus vimdo, jų organizmas prasivalo ir tuomet pirmą kartą naudoja ajahuaską, ilgai praleidžia džiunglėse. Ir taip – kas antrą dieną. Tai gyvenimo dieta, ir tik sulaukus 60 metų, maždaug po 50 metų praktikos, jis tampa mrajo – šamanu, kuris gali vesti žmones į kitą pasaulį.

Deja, šamanų-vedlių Europoje, Rusijoje liko labai nedaug – suskaičiuosi ant rankų pirštų. O narkomanų daugėja. Prarandame kultūrą ir tradicijas – tai civilizacijos bėdos. Žmonės visko nori iškart, dabar ir greitai. Šamanai vedliai mokosi apie 50 metų, o dabartinė vartojimo kultūra – greitasis maistas, greitas seksas, greiti pusryčiai.

– Kas jums yra kūnas ir siela?

– Stebuklingas klausimas, – nušvito Šončalaj. – Pasakysiu, bet ar jus patikėsite? Siela, kai savo viduje jautiesi tašku. Kartą patekau į mūsų orbitą. Iš ten žiūrėjau į žemę, nemačiau savo rankų, kojų, kūno. Aplink mane nieko nebuvo. Buvau taškas. Suvokiau tą akimirką. Tai buvo atsiskyrimas nuo kūno. Siela – tai taškas, o kūnas yra tik kūnas. Kaulai, mėsa kraujas, vanduo.

– Mes laikinai sudarėme sąjungą su kūnu. Ir galime būti skirtinguose kūnuose, sapnuose – ir moterimi, ir vyru. Keičiamės. Dabar – tokios formos, po to – kitokios. Sapnuojame bent septynis kartus per naktį ir keičiame būseną, –  tęsė šamanas. – Siela – tik terminas, kadaise jo nebuvo. Ji  išorinio pasaulio atspindys. Panašiai kaip kompiuteris – perkrauname, pakeičiame programas, pravalome. Kompiuteris lieka kompiuteriu. Taip ir mes keičiamės savo viduje, turime blogį, gėrį, o šamanas tave išvalo. Jis tarsi padeda atnaujinti ir išvalyti tavo kompiuterį.

– Ant jūsų kūno daug tatuiruočių – jos neatsitiktinės?

– 1956 m. senelė Ambuš piešė ornamentų eskizus, kuriuos siuvinėdavo ant suknelių. Kiekvienos chakasės suknelė ar kailiniai buvo su ornamentais, kurie simbolizuodavo priklausomybę vienai ar kitai giminei ir buvo apsauga. Šončalaj ant savo nugaros, rankų išsitatuiravo senelės Ambuš pieštus ornamentus, – šamanas pasisuko į žmoną.

– Kai žmonės dar neturėjo drabužių, tatuiruotės buvo kaip apsauga, – parodžiusi tatuiruotę tęsė Šončalaj. – Mano vienas petys tatuiruotės prašėsi dvejus metus.

– Tatuiruotės pradėtos daryti labai seniai, – pasakojo šamanas – kai kurios net prieš pustrečio tūkstančio metų. Inkai, majai, Sibiro tautos, Altajaus kraštas... Viskas užmiršta, bet dabar grįžta. Man dvasines tatuiruotes atlieka mano mokytojas Tailande, budistų šventykloje. Tatuiruojant giedamos mantros, tatuiruotės atliekamos ilga plienine adata. Tai užtrunka kelias valandas. Jaučiant stiprų skausmą, girdint mantras patenki į ypatingą būseną.  Meistras, darydamas tatuiruotę, perduoda dalį savęs, savo energijos. Jei jis blogas žmogus, dalį savęs perduos per tatuiruotę, jei tyras, švarus – pasidalys gera energija.

– Kas jums yra šviesa?

– Viso ko pradžia. Šviesa – mūsų kokybė, mūsų sąmonės dalis. Ir ji priklauso nuo mūsų, nuo įdiegtų programų.

Didysis žmogus – Egipto faraonas Echnatonas pirmasis žmonėms pasiūlė globalinę laisvę – pajusti Dievą. Pasak jo, Dievas nėra saulė, Ra, kaip buvo teigiama tais laikais. Dievas – tai saulės šviesa. Ir kai žvelgi į apšviestą ranką, žiūri į Dievą, jauti jį ir esi Dievo viduje! Kad ir kur būtum, Dievas su tavimi. Tai buvo globalinis proveržis, nes žmogui pirmą kartą istorijoje buvo duotas Dievas.

Mes gyvename šviesos pasaulyje – dienos šviesa, šviestuvai, žvakės. Bet yra ir vidinė šviesa mumyse. Kaip mes galime matyti šviesą, kai užmerkiame akis, kai miegame? Tai šviesa mumyse, viso ko pradžia, traukos dėsnis. Kas gali eiti į tamsą? Tik nežinantis, kažko nesuvokiantis, nesąmoningas, pasiklydęs vertybėse ir sutrikęs žmogus. Tik toks žmogus gali linkėti blogio sau, kitam, pasauliui. Visi einame į šviesą, ir nesutikau tikro šamano, kuris manytų kitaip. Visos religijos veda į šviesą. Nesvarbu, tu krikščionis ar budistas, – vis dar sėdėdamas lotoso poza kalbėjo šamanas Elvilis Čelbiir-Kam.

– Gudrus klausimas, – šyptelėjo Šončalaj Chovenmej. – Norint kalbėti apie šviesą, reikia ją matyti. Kol šviesos nepamatysi, visos kalbos apie ją tebus tuščias garsas.

Nuėjęs į tamsą ir išėjęs iš jos, žmogus ima suprasti, kodėl dieną keičia naktis, po nakties ateina diena. Bet, to neperėjus, tamsos baiminamasi ir galvojama, kad ji – blogis, LRT RADIJUI sako režisierius, psichoterapeutas ir keliautojas Olegas Kovrikovas. „Nuėjęs ir patyręs tamsą ar mirtį, aš labai pailsėjau ir supratau, kad kiekvienas gamtos ciklas, kiekviena būsena reikalinga, nes mes negalime būti kaip saulė – susitelkę, įsitempę ir nuolat dirbti. Svarbu mokėti atsipalaiduoti, įeiti į naktį ir nusiraminti“, – išgyvenimais, patirtais pas Peru šamanus, dalijasi jis.

Išgyvenęs tokias būsenas, pasakoja O. Kovrikovas, žmogus pajunta ryšį su kosmosu, visata, todėl kitaip ima žiūrėti net į meilę: „Kas yra ta meilė vienam žmogui? Mes fiziškai atskirti, bet dvasiškai, širdimi esame susiję. [...] Netgi kai prarandi jį fiziškai, supranti, kad vis tiek energetiškai nepraradai. Net jam mirus, lieka prisiminimas, mes apie jį galvojame. Tada sąmonė supranta, kad neįmanoma išsiskirti ir kartu neįmanoma prisirišti, nes mes visada susieti vieni su kitais.“

– Internete galima rasti Jūsų „Šamano užrašus“. Kaip su Jumis dirbo šamanai, kol pasiryžo Jus įvesti į tam tikras būsenas?

– Į kalnus, vienuolynus, Indiją, Peru žmonės važiuoja tam, kad patirtų tam tikrų dvasinių išgyvenimų. Kai sumažėja ego (arba materialioji pusė), atsiranda daugiau pojūčių, šeštasis jausmas, intuicija, matymų, vizijų. Tada galima eiti dviem keliais. Saugesnis kelias – medituoti, gyventi asketiškesnį gyvenimą, būti arčiau gamtos, arčiau gyvų dalykų, toliau nuo miesto, pinigų, nuo viso triukšmo. Tada tampi jautresnis, dvasingesnis, nes gyveni ne per protą, ne per koncepcijas, o per jutimą.

Yra ir kardinalių būdų, kuriuos aprašo Castaneda, bet jie kai kuriose šalyse uždrausti. Tai – augalai, kurie per pusę valandos leidžia patirti tą būseną. Šamanai naudoja visas priemones, kurias duoda gamta. Jie naudoja ir augalus, kurie leidžia patirti labai gilius išgyvenimus, ir asketizmą. Pavyzdžiui, mes valgėme tik ryžius, nebuvo bendravimo, ir tai lėmė labai stiprų jautrumą, skaidrumą.

– Dabar Jums nebereikia augalų, kad pasiektumėte tam tikrą būseną?

– Taip, kai patiri galutinį tašką, žinai, ko siekti. Tai gali būti atsipalaidavimas, meditacijos, pabuvimas su savimi, muzika. Pavyzdžiui, kai klausau muzikos, atsipalaiduoju tiek, kad matau ir spalvas, ir jos judesį. Man patinka rasti tuos išgyvenimus be jokių kardinalių patyrimų įprastiniame gyvenime – su vaikais, statybose, savo kūryboje, muzikoje.

– Pradėkime nuo pirmos patirties. Tada Jums buvo parinktas kažkoks augalas. O, kaip sako šamanai, augalai yra tikrieji mokytojai, nes dėl jų savybių kažkokie procesai smegenyse užaštrinami, atveriami.

– Kas yra tie augalai? Kiekvienas augalas yra ir vaistas, ir maistas, be to, spinduliuoja tam tikrą energiją. Ąžuolas – tvirtas, įsišaknijęs. Liana daugiau susijusi su santykiais, labiau prisiderinanti prie aplinkos, jai reikia kitų augalų. Kiekvienas augalas turi savo vietą gamtoje, spinduliuoja savo charakterį. Kiekvienas žmogus, kaip ir augalas, turi savo charakterį, unikalias savybes. Jei per daug atsipalaidavęs, per daug minkštas žmogus ilgiau pabus šalia ąžuolo, apkabins ir 20 minučių ramiai pasėdės, perims ąžuolo energiją, nurims, ras centrą, taps tvirtesnis. Jeigu jis gers ąžuolo lapų arbatą ar pasistatys namą, tos savybės irgi pereis jam. Kiekvienas augalas gali kompensuoti arba išbalansuoti mūsų vidinę energiją.

Man paskyrė didelį, 100 metrų aukščio medį, 12 valandų viriau jo žievės nuovirą ir paskui tris dienas gėriau. Pojūtis išgėrus buvo įdomus – kilo instinktyvus noras įkišti pirštus į žemę, kad pajausčiau ją, įsišaknyčiau. Tada supratau, kas yra įsišaknijimas, kas yra žemės elementas ir kad aš jo neturiu, neturiu šaknų. Turiu daug ugnies, vandens, oro, bėgioju po pasaulį, pradedu naują veiklą, bet neturiu savo vietos, pastovumo. Taip pat supratau, kad, jei šito elemento nesukursiu savo gyvenime, tiesiog iššvaistysiu save. Tokia buvo pradžia – noriu įsišaknyti.

– Vadinasi, šamanas pajuto Jūsų energiją ir parinko atitinkamą augalą? O šiaip gyvenime nekildavo noras suleisti rankas į žemę?

– Žmogus pripranta prie gyvenimo būdo ir renkasi ne tai, kas jam geriau, o tai, kas pažįstama, įprasta, nors tai gali griauti ne tik santykius, bet ir sveikatą. Kažkodėl mes patys nedarome sprendimų – reikia kažkokių stiprių patyrimų, kad išeitume iš inercijos ir įpročių spąstų.

– Turėjote vieną šamaną mokytoją ar kelis?

– Jie buvo keli. Tačiau atrodo, kad netgi ne šamanas parenka. Jis yra toks žemiškas, bendraujantis, juokauja, bet, kai dirba su manimi, kai pats įeina į tą būseną, tada jaučia, ko mano energija arba situacija prašo.

– Kitaip sakant šamanas – aiškiaregys?

– Taip, jis – kaip laidininkas, aplinkos kūrėjas. Jis paskiria, bet paskui tai labai individualus procesas. Iš Europos ten buvo apie 20 žmonių, paskui jų vis mažėjo, mažėjo. Vieni santykius su tėvais sprendė, keli atvažiavo išgyti nuo vėžio. Bet šamanas neduoda unikalaus sprendimo. Jis sukuria tokią būseną, terpę, kad pats suprastum ir kad augalas leistų pajausti tuos patyrimus.

– Rašote, kad išgyvenote ir mirties pojūčius, suvokėte, kaip diena keičia naktį, planetų poveikį, matėte ano pasaulio energijas. Vadinasi, išėjote į daug aukštesnes erdves, tarsi pažinote visatą, Kūrėjo vietą?

– Ten buvo ir išgąsčio. Augalus, kurie leidžia pasiekti stiprias būsenas, netgi draudžiama individualiai vartoti. Šamanas tam ir yra – kai kažką suvartoji arba papuoli į tą būseną, jis gieda. Tada atrodo, kad užsikabini kaip už siūlo, ir keliauji su jo dainavimu. O kai į tą mirties tuštumą ar tamsą nueini labai giliai, patiri, kad iš tikrųjų ten nieko nėra, gali išsigąsti. Bet tada šamanas truputį pakeičia ritmą, ir jauti, kad atsiranda kažkokia šviesa, už kurios kabiniesi. Nežinau, ar jie tiesiog tiki, kad nieko baisaus ten negali atsitikti (praeis laikas, ir sugrįši į protą iš to patyrimo), bet aš pats turėjau tokių ribinių išgyvenimų, kai, atrodo, nėra išeities [...].

Taigi rizikos yra, tad šamanai reikalingi, kad visa tai padarytų procesu ir kad neužstrigtum. Į tamsą nueini, paskui išeini ir tada supranti tą ciklą, kad dieną keičia naktis, po nakties ateina diena. Bet, kol to nepereini, bijai tamsos ir galvoji, kad tai blogis. Nuėjęs ir patyręs tamsą ar mirtį, aš labai pailsėjau ir supratau, kad kiekvienas gamtos ciklas, kiekviena būsena reikalinga, nes mes negalime būti kaip saulė – susitelkę, įsitempę ir dirbti darbus. Svarbu mokėti atsipalaiduoti, įeiti į naktį ir nusiraminti.

– Sakėte, kad skausmas duotas tam, kad prisiliestume prie visatos ir tarsi netektume kažkokios savęs dalies.

– Skausmas, meilė yra labai stiprus ląstelių išgyvenimas. Fizinis skausmas lyg pjauna ir ardo visumą – mano kūnas buvo vienas, o čia jau atidalintas. Taip pat būna su širdies skausmu – pavyzdžiui, mane išorė labai stipriai paliečia, ir aš prarandu save. Psichologinis skausmas kyla, kai tvarka, kuria aš tikiu, sugriūva. Pavyzdžiui, aš visada save įsivaizdavau kaip vyrą, kuris turi moterį, bet ji mane paliko, ir dabar aš kitoks – sugriuvo mano psichologinis kūnas. Visada, kai yra skausmas, mes prarandame save ir kartu atrandame kažką naujo, pasipildome iš pasaulio, iš kosmoso. Tačiau tai visada būna su skausmu.

– Su praradimais, su atradimais?

– Taip. Bet aš atradau tik vieną būdą, kaip tą skausmą sumažinti, – reikia neprisirišti, neįtikėti, kad tai vienintelis, pats geriausias gyvenimas, neidealizuoti. Kai neidealizuoji, viskas, kas vyksta, vyksta kaip virsmas.

– O kaip Jums pavyksta neprisirišti prie mylimo žmogaus?

– Kas yra ta meilė vienam žmogui? Mes fiziškai atskirti, bet dvasiškai, širdimi esame susiję. Tačiau mes susiję su viskuo: su žmonėmis, muzika, saule... Pavyzdžiui, šamanas ar žmogus, patiriantis tam tikrą būseną, pajunta ryšį su kosmosu, visata, todėl vienas žmogus netampa toks išskirtinis, ypatingas. Netgi kai prarandi jį fiziškai, supranti, kad vis tiek energetiškai nepraradai. Net jam mirus, lieka prisiminimas, mes apie jį galvojame. Tada sąmonė supranta, kad neįmanoma išsiskirti ir kartu neįmanoma prisirišti, nes mes visada susieti vieni su kitais. [...]

Kai manęs mano moteris klausia, ar aš ją myliu, atsakau, kad myliu kaip paukščius, kaip muziką. Man tai yra aukščiausia meilė, o ji supyksta, nes nori išskirtinės. Bet aš sakau, kad paskui išskirtinę meilę ateina ir kančia. Vieną dieną ta meilė yra, groja kaip muzika, o kitą dieną kažką ne taip pasakei – ir skausmas. Supratau, kad nenoriu taip mylėti. Yra žmogus – man gera.

Bet sunkiau su dukra – yra kažkoks prisirišimas, kurio negaliu pasirinkti. Kai mama paima ją, man pasidaro labai liūdna, ir aš suprantu, kad esu per daug prisirišęs. Tada tiesiog medituoju ir paleidžiu, nes suprantu, kad energetiškai laikyti, būti prisirišusiam prie vaikų – kaip nenutrūkusi bambagyslė. [...] Jei manęs paklaustų, ar norėčiau visai paleisti, sąžininga būtų atsakyti, kad, jei viską paleisiu, išvažiuosiu kur nors į vienuolyną, sėdėsiu, medituosiu ir dėkosiu Dievui už visą pasaulį.

– Minite įdomią šamanų meilės filosofiją ir kartu sakote, kad vis dėlto turime mylėti save. Ši frazė populiariojoje psichologijoje labai nuvalkiota ir banali, bet Jūs paliečiate labai įdomų aspektą, kad galima stebėti save. Pratęskite mintį apie šamanišką meilės filosofiją ir meilę sau. Ko Jūs išmokote?

– Kai pasakiau, kad mano žmona reikalauja ją mylėti, bet aš negaliu duoti kažkokios išskirtinės meilės, mano draugas Ivanas Vyrypajevas paklausė: „O kodėl? Meilė – tiesiog švelnumo išraiška.“ Man tai labai patiko. Jei meilė yra kaip darbas, tada „neskanu“ – negerai, kai reikia dirbti, kad ją užsidirbtum. Bet tai yra švelnumo išraiška kitam, sau. [...] Meilė, taip paprastai pasakyčiau, – tiesiog ramiai atsisėsti, žvakę užsidegti, klausytis muzikos gražios ir mintyse save apkabinti, įkvėpti ramybės, sušildyti save, pajausti save, pabūti su savimi.

– Nesmerkti, negraužti, neteisti savęs – tu blogas ar kažko nepadarai?

– Čia taip pat, kaip gyvenant šeimoje. Jei savo vaiką graužiame, kaltiname, jis auga nelaimingas, nes negauna nei meilės, nei šilumos. Gal jis taps kokiu daktaru, teisininku, gal kažko pasieks, bet širdyje bus tuščias. Tarsi savo artimiesiems, vaikams ir norime gero, bet pavagiame meilę, švelnumą.