Pernai projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuotame įspūdingos programos festivalyje pirmą kartą surengtos dirbtuvės susilaukė aktyvaus norinčių rašyti susidomėjimo, kurie klausė žinomų teatro kritikų paskaitų apie šiuolaikinius scenos menus, lankėsi festivalio spektakliuose ir rengė kritikos tekstus, kurie buvo publikuoti Kauno ir nacionaliniuose kultūros leidiniuose ir portaluose. Šiemet jaunųjų kritikų programa tęsiama toliau.

Dirbtuvių tikslas – suteikti galimybę tiek rašantiems, tiek pradedantiems rašyti kritikos tekstus pagilinti savo žinias ir rašymo įgūdžius.

Šią vasarą festivalis vyks liepos 29–rugpjūčio 6 d. Iki tol balandį ir gegužę vyks atviros kūrybinio rašymo dirbtuvės, skirtos su rašymu susijusioms baimėms įveikti ir gebėti mintis dėstyti rišliai ir kūrybiškai.

Dirbtuves ves rašytoja, kūrybos mentorė Sandra Bernotaitė.  Jos vėliausias romanas „Akys chimeros“ (2021) pateko į kūrybiškiausių knygų sąrašus, buvo apdovanotas Lazdynų Pelėdos premija. Jos knyga apie kūrybiškumą „Laisvojo rašymo elementai“ (2016) daug kam tapo stalo knyga.

Mokysimės rašyti mąstydami ir mąstyti rašydami. Rašysime kartu – atsakingai, bet lengvai.

„Kritika yra meistriška, kai neįžeidžia autorių ir atlikėjų, bet išsako nuomonę, įvertina kokybę, nustato kūrinio vietą kitų panašių kūrinių ir net visos kultūros kontekste“, – apie šio žanro tekstus sako S. Bernotaitė. Anot jos, kritika gal būti kūrybiška, žaisminga, pagauli ir pati savaime vertinga, kaip recenzento intelektualumo raiška.

Dirbtuvių metu dalyviai pasitikrins, ar moka būti laisvi ir išsakyti savo teigiamą ir neigiamą nuomonę, kaip priima kitų nuomonę apie savo darbą. „Apžvelgsime svarbiausius kritinio straipsnio elementus. Išbandysime metodus, kurie padeda pradėti, išvystyti ir užbaigti straipsnį. Mokysimės rašyti mąstydami ir mąstyti rašydami. Rašysime kartu – atsakingai, bet lengvai“, – apie būsimų dirbtuvių turinį pasakoja rašytoja.

Ką išmoko, dirbtuvių dalyviai galės pasitikrinti liepą ir rugpjūtį apsilankę festivalio spektakliuose ir juos recenzuodami. Vertingiausios recenzijos bus publikuojamos „Kauno dienos“ priede „Santaka“.

Dalyvavimas dirbtuvėse nemokamas, visi užsiėmimai vyks Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete (Muitinės g. 7, Kaunas).

Paskaitos yra atviros visai visuomenei, ne tik dirbtuvių dalyviams. Paskaitų klausytojams dalyvauti festivalio renginiuose ir rengti kritikos tekstus neprivaloma.

Kilusiais klausimais prašom kreiptis į dirbtuvių koordinatorę, VDU teatrologę Deimantę Dementavičiūtę-Stankuvienę: deimante.dementaviciute-stankuviene@vdu.lt.

Kas? Kūrybinio rašymo dirbtuvės su S. Bernotaite (trukmė – po 3 val.)

Kur? VDU Menų fakultete, 106 auditorijoje.

Kada? Balandžio 21 d. 13 val., gegužės 19 d. 13 val.

Pernai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuotame įspūdingos programos festivalyje pirmą kartą surengtos dirbtuvės susilaukė aktyvaus norinčiųjų rašyti susidomėjimo. Jie klausė žinomų teatro kritikų paskaitų apie šiuolaikinius scenos menus, lankėsi festivalio spektakliuose ir rengė kritikos tekstus, kurie buvo publikuoti Kauno ir nacionaliniuose kultūros leidiniuose ir portaluose. Šiemet jaunųjų kritikų programa tęsiama toliau. Dirbtuvių tikslas – suteikti galimybę tiek rašantiems, tiek pradedantiems rašyti kritikos tekstus pagilinti savo žinias ir rašymo įgūdžius.

Šią vasarą festivalis vyks liepos 29 – rugpjūčio 6 d. Iki tol balandį ir gegužę vyks atviros kūrybinio rašymo dirbtuvės, skirtos įveikti su rašymu susijusias baimes ir gebėti mintis dėstyti rišliai ir kūrybiškai. Dirbtuves ves rašytoja Sandra Bernotaitė. Na, o liepą ir rugpjūtį bus galima lankytis festivalio spektakliuose ir juos recenzuoti. Dalyvavimas dirbtuvėse nemokamas, visi užsiėmimai vyks Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete (Muitinės g. 7, Kaunas).

Balandį ir gegužę vyks atviros kūrybinio rašymo dirbtuvės, skirtos įveikti su rašymu susijusias baimes.

 

Svarbu. Paskaitos yra atviros visai visuomenei, ne tik dirbtuvių dalyviams! Jeigu susidomėjai, nedvejok ir užsuk. Paskaitų klausytojams dalyvauti festivalio renginiuose ir rengti kritikos tekstus nėra privaloma.

Kūrybinio rašymo dirbtuvės su Sandra Bernotaite vyks:

Balandžio 21 d. 13 val. VDU Menų fakultete, 106 auditorijoje;

Gegužės 19 d. 13 val. VDU Menų fakultete, 106 auditorijoje;

Dirbtuvių trukmė – po 3 val.

Sandra Bernotaitė – rašytoja, kūrybos mentorė. Jos vėliausias romanas „Akys chimeros“ (2021) pateko į kūrybiškiausių knygų sąrašus, buvo apdovanotas Lazdynų Pelėdos premija. Jos knyga apie kūrybiškumą „Laisvojo rašymo elementai“ (2016) daug kam tapo stalo knyga.

Trumpai apie dirbtuves: Kritika gal būti kūrybiška, žaisminga, pagauli ir pati savaime vertinga, kaip recenzento intelektualumo raiška. Kritika yra meistriška, kai neįžeidžia autorių ir atlikėjų, bet išsako nuomonę, įvertina kokybę, nustato kūrinio vietą kitų panašių kūrinių ir net visos kultūros kontekste. Dirbtuvių metu patikrinsime, ar mokame būti laisvi ir išsakyti savo teigiamą ir neigiamą nuomonę, ir kaip priimame kitų nuomonę apie savo darbą. Apžvelgsime svarbiausius kritinio straipsnio elementus. Išbandysime metodus, kurie padeda pradėti, išvystyti ir užbaigti straipsnį. Mokysimės rašyti mąstant ir mąstyti rašant. Rašysime kartu – atsakingai, bet lengvai.

Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ nuo 2019 m. kiekvieną liepos ir rugpjūčio mėnesį į Kauną ir Kauno rajoną atneša dar daugiau gyvybės, nematytų triukų, kvapą gniaužiančių pasirodymų, jautrių meninių emocijų ir netikėtų susitikimų su įdomiausiais Lietuvos ir pasaulio menininkais.

Festivalio „ConTempo 2023“ renginiai:

Liepos 29 d. – rugpjūčio 6 d. festivalio pagrindinė programa. Renginiai vyks Kaune ir Kauno rajone.

Kilusiais klausimais kreiptis į dirbtuvių koordinatorę, VDU teatrologę Deimantę Dementavičiūtę-Stankuvienę: deimante.dementaviciute-stankuviene@vdu.lt.

Jaukioje bibliotekos aplinkoje vykusios diskusijos viešnios – rašytojos Sandra Bernotaitė ir Jurga Tumasonytė. Tiesa, renginio moderatorė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė šmaikštavo, kad diskusijai labiau būtų tikęs pavadinimas „Išeivė ir ateivė“, mat S. Bernotaitė Kaune apsigyveno tik prieš kelerius metus, grįžusi iš Australijos, kur dešimtmetį gyveno Melburne. Renginyje pristatytos naujausios abiejų autorių knygos – S. Bernotaitės „Akys chimeros“ ir J. Tumasonytės „Remontas“.

Skirtingas, tačiau tas pats Kaunas

Abiejuose romanuose veiksmas sukasi Kaune, tačiau gerokai skirtingais laikotarpiais. „Akys chimeros“ telkiasi į tarpukarį, kuomet laikinojoje sostinėje telkėsi šalies inteligentijos pagrindas, o „Remontas“ praveria vėlyvojo sovietmečio Šilainiuose duris. S. Bernotaitė romanas parašytas kiek rečiau literatūroje sutinkamu stiliumi – knyga pasakoja apie vieną konkrečią dieną, 1939-ųjų liepos 25-ąją. Tai istorija apie tuomečių Lietuvos ir Lenkijos rašytojų išvyką Nemunu į Gelgaudiškio dvarą.

J. Trofimovs nuotr.

Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau.

Paprašyta papasakoti apie tai, kaip pavyko „susidoroti“ su medžiagos gausa, kuri matyti ir knygoje, autorė pasakojo: „Į knygą sugulė tikrai ne viskas. Prieš rašant knygą, turėjau gana mažai žinių apie tarpukarį, ypač apie tą 1939-ųjų liepos 25-ąją, tad atlikau smulkmenišką tyrimą. Susiradau tų metų kalendorių, būtent tą dieną, ir sužinojau, kokia buvo mėnulio fazė, orai, netgi tos dienos radijo programą radau. Taip pat teko domėtis to meto spauda, ieškoti skirtumų tarp „Lietuvos aido“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijų, sužinoti jų pažiūras.“ S. Bernotaitė taip pat pasidalijo ir linksmais to meto atgarsiais – pasakojo apie Prezidento Antano Smetonos asmenukę rugių laukuose, kuri buvo išspausdinta laikraštyje. Viso knygos ruošimas truko kone dešimtmetį – būtent tiek laiko autorė rinko medžiagą ir faktus, ir tuo metu spėjo išleisti dvi kitas knygas.

Sandra Bernotaitė / J. Trofimovs nuotr.

Tęsdama pasakojimą apie knygos kūrimo procesą, S. Bernotaitė prisiminė epizodą iš minėto medžiagos rinkimo etapo – knygos herojai į Gelgaudiškį plaukia garlaiviu „Klaipėda“. Tiksliai atvaizduoti šį laivą autorei padėjo pažintis su istoriku Gediminu Kasparavičiumi, išleidusiu knygą „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 m.“. Gediminas rašytoją supažindino su šio garlaivio istorija, pasidalijo ir nuotrauka – autorė teigė, kad pirminiame romano variante buvo gerokai pagražinusi realų „Klaipėdos“ vaizdą, tad gauta medžiaga svariai papildė smulkmenišką istoriją.

„Kaune kiekvienas namas turi istoriją“

S. Bernotaitė, paklausta, kodėl grįžusi gyventi į Lietuvą pasirinko būtent Kauną, teigė, tai iš dalies lėmė rašomas romanas: „Dešimt dienų buvau apsistojusi „Metropolyje“. Tuomet vaikštinėdama po miestą supratau, kad Kaunas labai pasikeitė. Jis tapo žmonių miestu. Klausydama gidų ir kitų miestiečių pasakojimų supratau, kad čia, o ypač centre ir Žaliakalnyje, kiekvienas namas turi istoriją. Čia gyveno visi tarpukario, moderniosios Lietuvos kūrėjai. Nusprendžiau, kad būtų sąžininga rašyti apie miestą gyvenant jame.“ Vos po keleto dienų, praleistų atidžiau tyrinėjant laikinąją sostinę, rašytoja pamilo Kauną. O pajausta miesto dvasia, alsavimas tapo svarbia dalimi rašant „Akys chimeros“.

J. Tumasonytė: „Kuo mažiau laiko turiu, tuo daugiau rašau“

Kalbėdama apie romano „Remontas“ priešistorę, autorė pasakojo, kad mintis apie šį romaną kilo gana spontaniškai: „Medžiagą apie devyniasdešimtuosius, kuomet į nepriklausomybę buvo žvelgiama tarsi pro rakto skylutę (man tuomet buvo treji), daugiau ar mažiau rinkau kone visą gyvenimą – artimųjų ir pažįstamų vis klausinėdavau, ką gi jie veikė Sausio 13-ąją, koks tuomet buvo gyvenimas. Mintis parašyti šią knygą kilo, gerai pamenu, vieną 2016-ųjų karštą vasaros dieną, socialiniuose tinkluose stebint vaikystės draugės gyvenimą. Galvojau apie detektyvinę istoriją, pasakojimą apie tris drauges, tačiau pradėjus rašyti, parašiau gal dešimt puslapių, ir sustojau. Netgi svarsčiau, kad gal niekad ir neberašysiu. Bet gimė pirmasis mano vaikas, ir tuomet turėjau žiauriai mažai laiko – štai tada ir užbaigiau knygą. Dabar gimė antrasis, ir jau beveik parašiau kitą knygą“, su šypsena pasakojo pašnekovė.

Jurga Tumasonytė / J. Trofimovs nuotr.

R. Eidukevičienė pabrėžė, kad „Remontas“ svarbus ir kuriant literatūrinę Kauno topografiją – visgi absoliuti dauguma kūrinių apie Kauną koncentruojasi į centrinę miesto dalį, senuosius jo rajonus, o štai miegamieji rajonai dažniausiai lieka užmiršti. J. Tumasonytė gimtuosius Šilainius prisimena su šypsena: „Grįžusi į Kauną į Šilainius užsukdavau retai. Tačiau kažkada nuėjau į „Oazės“ baseinus, ir pasijutau tarsi Niliūnas, grįžęs į gimtuosius Nemakščius – užplūdo tiek jausmų, kad vos neapsiverkiau. Tada į Šilainius pradėjau užsukti dažniau, eidavau pro vietas, kuriose vaikystėje žaisdavau, ir kaskart ten būnant suspaudžia širdį.“

Jaukioje bibliotekos salėje skambant susirinkusiųjų juokui ir plojimams, baigėsi diskusija „Išeivės ir namiškės“, kurioje plačiu spektru aptartas Kaunas, nugulęs į knygų puslapius. Visi norintieji po renginio galėjo įsigyti romanus „Akys chimeros“ ir „Remontas“ su autorių autografais.

Jame lankytojai bus supažindinami su mistikos, siaubo archetipų pėdsakais šiuolaikinėje tautosakoje ir kviečiami pasinerti į baimių ir šešėlių pasaulį. „Krebždesiai“ – tai patyrimas, gimęs iš trijų dalių kūrybinio rašymo dirbtuvių „Bibliozauras“ ir jų dalyvių rankraščių. Dalyviams istorijas kurti padėjo rašytoja, publicistė, kūrybos mentorė, studijos „Laisvojo rašymo elementai“ autorė Sandra Bernotaitė. Su ja šiandien ir kalbamės apie mistiką, žmonių baimes ir įspūdžius iš dirbtuvių.

Baimė – jausmas, kuris kyla kaip reakcija į tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Kiekvienam ši emocija pasireiškia skirtingai – vieniems baimė leidžia sukaupti dėmesį ir ieškoti būdų, kaip išvengti grėsmės, kitus sustingdo ir sukausto.

– Kas jums yra baimė? Jei baimė būtų žmogaus pavidalo, kaip ji atrodytų, ką mėgtų?

– Baimė yra vienas iš mūsų savisaugos priemonių. Genetikos moksle žinomas toks Urbacho ir Wiethe’o sutrikimas, kai žmogus iš viso neturi baimės jausmo, ir tai nieko gero nežada. Tačiau pati baimė gali kelti baimę, ir man teko ilgokai gilintis į savo psichiką, kol suvokiau, kad turiu būtent tokią bėdą. Sykį medituodama suteikiau baimei pavidalą: mano baimė – labai gražus padaras tamsiai mėlyna oda, juodais sparnais, safyrinėmis akimis. Tai nei vyras, nei moteris. Sėdėjome su baime viena priešais kitą, ir aš jos atsiprašiau, kad taip ilgai neįsiklausiau į tai, ką ji man sako.

– Ar galėtumėte susidraugauti su šiuo padaru?

– Taip, su savo baime šitaip ir susidraugavau ir kartais vis iššaukiu jos vaizdinį, kad pasikalbėtume apie tai, ko ir kodėl bijau, ko verta vengti. Juk tikrai būna pavojų, dėl kurių mane baimė nori perspėti. Kai kurie pavojai kyla iš manęs pačios – tie galbūt daugiausia nerimo ir sukelia, jeigu jų nepastebiu, ignoruoju, bandau juos išstumti, jie sugrįžta ir smogia iš pasalų. Atlikdama tokią meditaciją su savo baime, galiu paklausti jos, ko dabar labiausiai bijau, ir apmąstyti priežastis.

– Kaip manote, kodėl žmones taip traukia siaubo literatūra ir siaubo filmai?

– Būtent todėl ir traukia, kad tai galimybė padraugauti su savo baimėmis. Siaubo autoriai kuria istorijas, kurios mus nuveda į tamsias vietas, bet ši vaizduotės žaidimo forma yra nepavojinga, be to, kadangi siaubo literatūra priskiriama pramoginei, paprastai tų istorijų pabaiga visada laiminga: su kai kuriomis aukomis ir nuostoliais, bet pagrindiniam veikėjui viskas baigiasi gerai. Skaitytojai ar žiūrovai tapatinasi su pagrindiniu veikėju, vadinasi, ir jie pajunta, kad viskas gali baigtis gerai, pavojus praeina. Toks pasivažinėjimas emocijų linksmaisiais kalneliais mus jaudina ir sykiu pravėdina galvas – ištraukiame iš psichikos kertelių baimes, jas apžiūrime ir pasidedame saugiai vidun. Neignoruodami jų, gyvename drąsiau.

Toks pasivažinėjimas emocijų linksmaisiais kalneliais mus jaudina ir sykiu pravėdina galvas – ištraukiame iš psichikos kertelių baimes, jas apžiūrime ir pasidedame saugiai vidun.

– Šiandienos karo kontekste baimė, atrodo, užima nemažą dalį daugelio žmonių gyvenime. Tačiau šis jausmas yra visiškai kitoks nei žiūrint siaubo filmą ar skaitant Stiveno Kingo romaną. Ar tai lemia realybės faktorius? Galbūt egzistuoja skirtingos baimės rūšys?

– Taip, po žodžiu „baimė“ ar net daugiskaita „baimės“ slepiasi ir daugiau emocijų. Kadangi nesame karo mūšio lauke, greičiausiai turite omenyje ne baimę konkrečiam dalykui, o nerimą dėl to, kad nekontroliuojame situacijos. Jei nerimautume dėl ko nors nerealaus, įsivaizduojamo, iracionalaus, galėtume vadinti tai fobija. Deja, karas realiai vyksta labai artimoje mums šalyje, todėl nerimauti yra ko. Mėgstu posakį: drąsūs žmonės irgi bijo. Būtų gerai nepasiduoti baimei ir nerimui. Nepalūžti galima susiradus sau veiklą, radus būdą, kaip sau ir kitiems padėti. Išsiaiškinti: ko bijome – fizinio skausmo, praradimų, mirties. Gali paaiškėti, kad nerimaujame dėl to, kas mums šią akimirką negresia. Daugiausia kančios sukelia plūduriavimas nemaloniuose praeities prisiminimuose ir mintyse apie galimus ateities scenarijus. Ramina suvokimas, kad yra tik dabar.

– Kas gali įkvėpti kurti fantastines ir mistines siaubo istorijas?

– Paminėjau mirtį. Siaubo istorijos dažniausiai susijusios su mirties grėsme, todėl visai verta pradėti nuo mirties reiškinio, suteikti tam formą. Rašymo dirbtuvėse, pirmame užsiėmime, dalyviams pasiūliau rašyti vaikiškas šiurpes. Papasakojau, kad šiurpės yra vaikų žodinė kūryba, tai trumpos istorijos su aiškia pradžia, viduriu ir pabaiga. Šiurpės būtinai baigiasi blogai, dažniausiai kieno nors mirtimi. Gal suaugusiesiems keista prisiminti, bet vaikystėje mus visus traukė tokie siaubai, mes kieme net sukurdavome tinkamas pasakojimui aplinkybes: sulįsdavom į tamsią patalpą, vidury saulėtos dienos apsiklodavom striukėmis ir skėčiais, kad būtų kuo šiurpiau. Pasakojimo finalas būdavo klyksmai, kvatojimas ir išsilakstymas! Šiurpių pasakojimų tradicija labai sena – viskas prasidėjo, kai pirmykštėse gentyse po medžioklės buvo susėdama aplink laužą ir pasakojimai vykdavo su šokiais, dainomis, vaidinimais. Žmogų baugina tai, kas nežinoma, nematoma, nekontroliuojama: apie tai reikėdavo išsipasakoti, kad būtų galima su tuo gyventi.

– Rašymo dirbtuvėse mokėte kurti siaubo žanro istorijas. Kaip sekėsi pažadinti vaizduotę, kas buvo sunkiausia?

– Dalyviams nebuvo sunku, nes mano užduotys labai paprastos ir netgi kvailos. Gal sunkiau tiems, kurie nepriėmė to kvailumo ir tikėjosi „kurti rimtai“, o tai neįmanoma. Apskritai, vis pabrėžiu, kad dirbtuvės skiriamos žaidimui, kūrybos įrankių atradimui ir išsibandymui, o ne kūrybai – kuriame tada, kai visi po vieną užsidarome savo rašymo kampeliuose. Rezultatai mus visus nustebino. Paaiškėjo, kad rašyti istorijas apie siaubingus dalykus ir dar su bloga pabaiga mums puikiai sekasi. Smagiausia būdavo kiekvieno užsiėmimo pabaigoje skaityti tai, ką parašėme. Būta ir pasibaisėjimo, aikčiojimų, ir juoko. Normalu, kad daliai žmonių sunkiau rašyti nesąmones ir tą šlamštą pateikti kitiems. Juk mes nuo vaikystės mokomi rodyti savo protingąją, šviesiąją, švariąją pusę, o čia staiga prašoma išdykauti. Tačiau net ir bandymas atleisti savo cenzūros varžtus yra teigiamas postūmis į atsipalaidavimą.

– Kokios žmonių baimės ir istorijos atsiskleidė bibliotekoje kurtose istorijose?

– Per pirmąjį užsiėmimą radosi štai tokie gražūs košmarai: kvepiantis dėdės iš penkto aukšto šuniškas dirželis, paverčiantis kiemo vaikus šuniukais; keliaujanti nemirtinga senos aristokratės siela, jėga įsiveržusi ir apsigyvenusi mergaitės kūne; lango atspindys, viešbučio svečius per naktį išvarantis iš proto; miego lenktynės – rytą prabus tas, kuris užmigo ne paskutinis; žudikės laikrodžio ciferblato rodyklės (kai nutyla tiksėjimas, kur jos dingsta?); mergaitė, virtusi kruvina knyga, nuo kurios lentynoje laša: tekšt tekšt tekšt; rūsio grandinė it smauglys tykanti grobio, išalkusi gyvos mėsos; liūdesio malūnas, kuris reikalauja aukos, kada kaime gimsta vaikas; veidrodis, pražiojantis juodą savo burną, ryjantis atsistojusius priešais; pavogtos ir iškarpytos suknelės: širdutėmis, ruoželiais, kryžiukais… Tikiuosi, tai leidžia pajusti, kokios tai baimės.

– Kaunas jau turi savo legendą ir žvėrį, kurį žadinome sausį renginio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidaryme. Jei bibliotekoje gyventų mistinis padaras, koks jis būtų?

– Manau, kad Kauno mitinio žvėries legenda niekada nebus sukurta, ji visada bus kuriama – tai bendras nesibaigiantis kūrybinis procesas, o ne vieno autoriaus kūrinys. Surengiau kelias dešimtis rašymo dirbtuvių Kauno mitinio žvėries tema, ir visada įdomiausia būdavo pamatyti tik žvėries uodegą, pagauti žibtelint jo žvilgsnį, pajusti šešėlį, bet niekada nesutikti jo viso. Tas mistinis padaras labiausiai šiurpina savo buvimu, kai yra nematomas ir nepagaunamas. Tokį jį pajutome ir rašydami bibliotekoje.

„Mistinė pažintis“ – netikėtiems literatūriniams potyriams

Kauno apskrities viešoji biblioteka kartu su partneriais „Kaunas 2022“ ir „Kauno literatūros savaitė“ balandžio 29 d., gegužės 6 ir 7 d. pakvies į „Mistines pažintis“. Bibliotekos organizuojamuose renginiuose miesto gyventojai ir svečiai turės galimybę pasinerti į netikėtus literatūrinius susitikimus netikėtose vietose, pašiaušti odos plaukelius aštresniais potyriais, sužadinti pojūčius, atrasti pamirštą arba dar neatrastą literatūrą ir sutikti bendraminčius, o gal net sielos draugus.

Literatūra – įvairių kultūrų ir visos žmonijos rašytinių kūrinių visuma, savyje talpinanti begales įvairiausių mistinių literatūrinių pasaulių. Biblioteka – šių pasaulių saugotoja, nuolat siūlanti juos atrasti ir pažinti. Intensyvėjant gyvenimo ritmui, greitojo vartojimo kultūrai, tobulėjant technologijoms ir gausėjant įvairiausių veiklų knyga vis labiau pamirštama. Todėl projekto „Mistinė pažintis“ renginiuose netradiciniais formatais bus siekiama priminti apie skaitymo malonumą arba sužadinti jo poreikį.

Vėlyvą balandžio 29-osios vakarą pakviesime įsitraukti į šiurpinančią pažintį su tamsiausiomis bibliotekos kertelėmis ir joje krebždančiais šešėliais performatyviame vyksme „Krebždesiai“. Fragmentiniuose performansuose susipažinsime ne tik su savo baimėmis, bet ir su paslaptingomis bibliotekos istorijomis, gimusiomis iš kūrybinio rašymo dirbtuvių „Bibliozauras“ dalyvių rankraščių: žmonių idėjų, jausmų apie šiuolaikiškus siaubo mitus, gretimus mums pažįstamų erdvių sluoksnius ir kiekvieno slepiamas asmenybių puses. „Krebždesių“ organizatoriai kviečia pasiruošti netikėtiems šiurpuliams – juk kas gali būti baugiau nei susitikti pačią baimę?

Jeigu paragavus paslapčių ir prisilietus prie tamsių bibliotekos kampelių norėsis dar – susitikime gegužės 6 d. 17 val. „Netikėtuose, netikėtų vietų skaitymuose“. Tai dviejų valandų literatūrinis nuotykis, mistinis skaitymų maratonas, kuris ves per keturias intriguojančias, paslaptis slepiančias Kauno miesto erdves. Netikėti literatūros kūriniai į šias erdves pakvies pažiūrėti visai kitoms akimis. Keturios vietos, keturi intriguojantys literatūros kūriniai – visa tai „Netikėtuose, netikėtų vietų skaitymuose“ suteiks galimybę patirti architektūrą ir literatūrą „kitaip“.

Netikėti atradimai Jūsų laukia ir gegužės 7 d. veiksiančioje ekspozicijoje „Literatūrinis pojūčių salonas“, kurioje ieškosime sąsajų tarp literatūros ir pojūčių. Bendradarbiaujant su VšĮ „Pojūčių teatras“ kartu sukurtoje parodoje bus pateikiami literatūros kūriniai ir juose jaučiamų kvapų, skonių ir garsų literatūrinės apraiškos. Jos bus iliustruojamos pasitelkiant jutimus stimuliuojančias priemones. Intriguojanti, skaityti, diskutuoti, pažinti literatūros kūrinį per kvapo, skonio ir garso prizmę kviečianti interaktyvi paroda lankytojų lauks S.Daukanto gatvėje, prie fontano, nuo 11 iki 18 val. Jei kada svarstėte, kokiais kvapais, skoniais ar garsais prabiltų jūsų skaitoma knyga, – ši ekspozicija skirta Jums.

Išlavinę literatūrinius pojūčius interaktyvioje ekspozicijoje, keliausime į Vienybės aikštę, kurioje nuo 12 iki 19 val. kauniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami į romantišką „Aklą pasimatymą su knyga“. Jo metu galėsite pasinerti į smagų nuotykį – išsirinkti aklo pasimatymo knygą iš 1000 leidinių meninės (iš)instaliacijos. Tačiau yra viena sąlyga – rinkdamiesi naująjį skaitinį nematysite nei jos viršelio, nei autoriaus, nei pavadinimo. Užuomina, padėsianti išsirinkti knygą: kūrinį jau perskaičiusio asmens žinutė, kurią rasite užklijuotą ant skaitinio. Šiuo renginiu kviesime ne tik naujai atrasti knygas, dalytis literatūriniais įspūdžiais, bet ir mažinti vartojimą – įrodyti, kad gerų kūrinių gali būti randama ne tik knygynų ar parduotuvių lentynose.

Jau nuo balandžio pabaigos laukia daug netikėtumų ir paslaptimi dvelkiančių atradimų. Todėl pasižymėkite datas kalendoriuje, pasiruoškite ir išdrįskite leistis į jaudinančią ir užburiančią „Mistinę pažintį“.

Projektas „Mistinė pažintis“ yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.

Šiemet geriausią metų prozos knygą skaitytojai renka iš šio toliau pateikiamo penketuko.

Akys chimeros: romanas / Sandra Bernotaitė. – Vilnius

S. Bernotaitės romanas nukelia į pirmos nepriklausomos Lietuvos respublikos Kauną – dėl modernios miesto architektūros ir dėl to, kad čia telkėsi Lietuvos bohema, vadinta mažuoju Paryžiumi. Pasak literatūros kritikės V. Cibarauskės, rašytoja įtikinamai atgaivina iš mokyklinių vadovėlių pažįstamas literatūrines asmenybes ir tirštą to meto sociokultūrinį kontekstą. Tai, kad autorė išlieka nesusikausčiusi, nevengia juokauti, siekia atskleisti ir šviesiuosius, ir tamsiuosius literatūrinių tėvų bei motinų asmenybių bruožus, literatūros kritikė nurodo kaip dar vieną romano privalumą.

Sandra Bernotaitė, L. Balandžio / BNS nuotr.

Pãžeme: trumpos istorijos / Greta Dirmauskaitė. – Vilnius

Literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus teigimu, įvairiomis gijomis po miesto aplinką besiraizgantys pasakojimai liudija G. Dirmauskaitės gebėjimą iš tam tikrų detalių kurti savitą, įdomų, paukštišką pasaulį. Autorė į daugelį dalykų siūlo žvelgti iš tam tikros distancijos, suteikdama skaitytojui galimybę patirti prozą lyg iš atokesnės ir kartu leidžiančios daugiau išvysti kino kameros perspektyvos. Kino pasakojimo įspūdį, A. Šimkaus įsitikinimu, sustiprina ir mozaikos, dėlionės principu segmentuotas tekstas, išlaikomas įtaigus trumpos frazės ritmas.

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra: netikėta apysaka / Vanda Juknaitė. – Vilnius

Nors V. Juknaitė naujausią savo knygą rašė kaip autobiografiją, pasak literatūrologo doc. dr. Regimanto Tamošaičio, dėl ypatingų universalių reikšmių radimosi šis individualaus gyvenimo liudijimas įgijo apibendrinančios reikšmės, ir knyga pranoko egodokumentikos žanro rėmus, tapo metaforinio lygmens žmogaus gyvenimo įprasminimu, koks būdingas meninei literatūrai. V. Juknaitės knyga – tai pasakojimas, tampantis apmąstymais apie gyvenimą ir mirtį, pasakotojai esant ribinėje, egzistencinėje situacijoje, savotiškai privilegijuotoje kančios zonoje.

Remyga: romanas / Rimantas Kmita. – Vilnius

R. Kmitos „Remygą“ dailės kritikė ir parodų kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė pavadino beveik bauginamai keistu ir drauge tikru Sąjūdžio laikotarpio Šiaulių portretu. Milicininkas, pasikeitus santvarkai virstantis policininku, mitingai ir Afganistanas, sumaištis ir euforija – šis sudėtingas ir literatūroje menkai atspindėtas laikas parodomas kaip šiuolaikinis mitas su urban fantasy ir folkloro elementais, kai nereali romano realybė yra tikresnė už kronikas. Pastarąją jauseną, kritikės nuomone, patvirtina ir knygos iliustracijos.

Rimantas Kmita, L. Balandžio / BNS nuotr.

Miesto šventė: apsakymai / Lina Simutytė. – Kaunas

L. Simutytės apsakymų rinkinį „Miesto šventė“ recenzavusi literatūrologė dr. Dovilė Kuzminskaitė pabrėžė, jog autorė savo knygoje derina skirtingus elementus: žaidžia kultūros tekstais ir šiuolaikybės realijomis, grubesnius kasdienybės pustonius derina su vaizdingais, kartais netgi smulkmeniškais aprašymais. L. Simutytės proza itin vizuali, patraukia skaitytoją ne tik atpažįstama tematika, plačia emocine gama, bet ir kuriama aplinka. Autorė puikiai jaučia siužeto dinamiką, geba suvaldyti psichologines įtampas ir kurti intrigą.

Lina Simutytė, J. Kalinsko / BNS nuotr.

Renginys organizuojamas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis pandemijos valdymo priemonėmis.

Organizatoriai kviečia pradedančius ir pažengusius kūrėjus į rašymo dirbtuves, kurių metu pažadinsite aktyviąją vaizduotę ir pasinersite į šaltinį, iš kurio gimsta ne tik senieji, bet ir šiuolaikiniai mitai. Šių dirbtuvių potemė – siaubo žanro istorijos.

Kūrybinio rašymo dirbtuvės yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, jų rezultatas – balandžio mėnesio „Siaubo naktis“ – siaubingas performansų reginys bibliotekoje naktį dirbtuvių dalyvių sukurtų tekstų motyvais.

Dalyvavimas nemokamas. Registracija e. paštu renginiai@kvb.lt, tel. 8 37 32 44 17

Pageidautina, tačiau neprivaloma, kad dalyvautumėte visose dirbtuvėse. Pageidautina, tačiau neprivaloma, atsinešti mėgstamiausią rašiklį.

Sandra Bernotaitė – rašytoja, publicistė, kūrybos mentorė, studijos „Laisvojo rašymo elementai“ (2016), trijų romanų autorė. „Akys chimeros“ (2021) – naujausias jos romanas.

Dirbtuvės vyks Vasario 17 d. 18–20 val., kovo 17 d. 18–20 val. K. Donelaičio g. 8, III a. Renginių salė.

Renginio organizatorė – Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Trečiajame Sandros Bernotaitės romane „Akys chimeros“ (Vaga, 2021) skaitytojai pakviečiami leistis į tokią kelionę. Praleisti dieną (knyga neilga, gali pavykti tilpti į tokius laiko rėmus) su lietuvių ir lenkų delegacija, žvilgtelėti į to meto literatūros pasaulio asmenybių gyvenimus, perskaityti jų mintis. Toje kelionėje kartu plauks Salomėja Nėris ir Jonas Aistis. Jai pasibaigus, poetai greičiausiai niekada nebesusitiks.

Vis dėlto, kelionės lemtingumas, apie kurį užsiminiau straipsnio pradžioje, slypi ne šio istorinio įvykio atpasakojime, kuris, pasak S.Bernotaitės, yra tik viena iš galimų jo interpretacijų. Autorė teigia, kad knyga – tai jos asmeninė kelionė, sutapusi su grįžimu gyventi iš Australijos į Lietuvą, persikraustymu į Kauną. Interviu – apie šią asmeninę kelionę, apie meninę tiesą, kuri išmonę paverčia daugiau nei tiesa, apie romano rašymo procesą.

– Pradėdama skaityti romaną „Akys chimeros“ maniau, kad jis – apie S.Nėrį. Knygą pabaigusi nebesu tokia tikra. Kaip jūs pati įvardytumėte, apie ką jūsų romanas?

– Manau, atsakyti į šį klausimą gali kiekvienas skaitytojas, ir kiekvieno jų atsakymas bus teisingas. Romanas daugiasluoksnis. Man tik svarbu pažymėti, kad orientavausi ne į istorinio romano žanrą, nors veikėjai ir įvykiai – realūs. Tai egzistencinis romanas.

Prieš rašydama išgyvenau jį. Tai ir mano asmeninė kelionė, gyvenimo atkarpa, kurią praleidau tyrinėdama, svajodama ir įsivaizduodama, o galiausiai – keliaudama su veikėjais tuo motoriniu laivu iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį ir atgal. Man tai buvo tikra, išgyventa ne tik vaizduotėje. Šis romanas pakeitė mano gyvenimą, jau nekalbant apie tai, kad turėjo įtakos gyvenamosios vietos pasirinkimui.

Geram romanui svarbu turėti stiprią asmenybę, apie kurią suksis veiksmas. Manajam romanui pasisekė – tos asmenybės net dvi. S.Nėris ir Jonas Aistis (anuomet Kossu-Aleksandravičius). Vienas iš kūrinio įvykių – judviejų susitikimas. Tai tikras faktas, tačiau kaip ir kokie dalykai juos galėjo ištikti, susieti, išskirti – fikcija.

– Kaip jums kilo mintis aprašyti tą kelionę?

– Apie realiai vykusią ekskursiją, kurioje dalyvavo lietuvių ir lenkų kultūrininkų delegacijos, sužinojau iš Jono Aisčio esė „Giros“. Anuomet buvau dar tik pradedanti rašytoja. Dar man gyvenant Australijoje, sykį iš Lietuvių klubo bibliotekos parsinešiau storą rinkinį ir ėmiau balsu juoktis, skaitydama apie Liudo Giros žmoną Bronę.

Pamatas: rašydama knygą autorė naudojo dešimtmetį rinktą medžiagą. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Tačiau man ji nepasirodė svarbiausia esė veikėja: pagal statusą laive buvo įdomiausias pats pasakotojas ir S.Nėris. Pasidomėjus atidžiau, paaiškėjo, kad jiedu gimę tais pačiais metais, pamečiui apdovanoti Valstybine stipendija už poezijos rinkinius... Vienmečiai poetai, vyras ir moteris – kokie panašumai ir skirtumai?

Aišku, intrigavo tie judviejų likimai – artėja karas, ir vieną jų blokš į Rusijos, kitą – į Vakarų pusę. Greičiausiai po šito pasiplaukiojimo jie niekada nebesusitiks. J.Aistis rašė memuarus po kelių dešimčių metų, kai S.Nėries jau nebuvo, o tai, kaip ji elgėsi sovietų okupacijos metu, kuriai ideologijai atstovavo, tapo jos pasmerkimo priežastimi, bent jau pokario diasporoje. Man tapo labai įdomu sužinoti, susidaryti savo nuomonę apie tai, kas įvyko. Tai gera priežastis parašyti romaną.

– S.Nėris kontroversiškai vertinama asmenybė. Koks jūsų pačios požiūris į ją? Kiek tas požiūris turėjo įtakos rašant?

– Romanui netiktų veikėja, kurios gyvenime viskas ramu, tvarkinga, teisinga. Net kuriant autobiografiniais motyvais tenka susirasti savo bėdų ir dramų šaknį, o jei to per maža – paryškinti. S.Nėries atvejis unikalus, įvairiai aptartas, tačiau vietos interpretacijai apstu. Jaučiau, kad rasiu savo požiūrio kampą.

Taip ir atsitiko, kai ėmiau tapatintis, arba, kitaip sakant, atsistojau į jos vietą. Bandžiau įsivaizduoti, kokiam moters tipui ją priskirčiau. Kokia ji, kaip žmogus? Ar būtų malonu su ja bendrauti? Ar mudvi sutartume pasaulėžiūros klausimais? Net toks trivialus, sakytume, klausimas: ar ji buvo graži? Suprantama, o gal stereotipiška, kad buvo patraukli, turėjo daug meilės romanų. Bet ar mylima? Ar buvo kada nors laiminga? O juos santuoka? Jos motinystė? Man pasirodė, kad čia manęs laukia daug atradimų.

– Na, ar galėtumėte būti draugės su S.Nėrimi?

– Nors tarp manęs ir mano sukurtos veikėjos yra daug bendro – nebūčiau taip susidomėjusi, jei nebūčiau šito panašumo nujautusi – abejoju, ar būtume draugės. Kad sukurtum personažą, neturi jo mylėti. Gal meilė kaip tik trukdytų jį kurti tokį visapusišką, sodrų, kurti su atjauta, bet ir negailestingai. Jei S.Nėris būtų turėjusi laiko pabandyti kurti prozą, jai irgi būtų tekę susidurti su panašiais dalykais. Bet ji nespėjo, nepabandė. Savo romane už ją tai padariau aš. Literatūra tai leidžia.

– Skaitant knygą akivaizdu, kad atlikote gilų medžiagos tyrimą. Ir vis dėlto – tai romanas, ne dokumentika. Kas jame tikra, kas išgalvota?

– Beveik visi romane minimi anekdotai tikri, perpasakoti ar net cituojami (jeigu pats šaltinis kalba), užtat buitinės smulkmenos, situacijos, aplinkybės, vidinės dramos – mano proto pagimdytos, remiantis surinkta medžiaga apie to laiko gyvenseną. Diskusijos tarp veikėjų yra sukonstruotos iš to, ką radau spaudoje, memuaruose, istorinėse knygose.

Istorinių asmenų biografijos rašomos ne vieno tyrėjo, jos skiriasi, dėl atradimų ir interpretacijų vyksta polemikos. Biografijose siekiama dokumentinio tikslumo. Romano žanras leidžia fantazuoti, čia svarbiausia yra meninė tiesa – kuri nėra melas, bet nėra ir tiesa. Tai – virš tiesos. Skaitant turėtų apimti tikrumo įspūdis: taip galėjo būti. Sujungti ir organiškai susieti faktus su interpretacija – čia reikia patirties ir meistrystės.

– Prisimenu, kai mes su jumis susipažinome prieš kelerius metus, skaitėte šio kūrinio ištrauką. Romane „Akyse chimeros“ ją radau pasakojimo pabaigoje. Gal galite pasidalyti: kaip vyksta rašymo procesas? Kaip pradedate, kaip tęsiate? Kiek laiko tai trunka?

– Šiuo atveju buvau pradėjusi rašyti nuo to, kas mane labiausiai užkabino: nuo moters vidinio monologo. Tai buvo ekstatiškas rašymas, poetinė proza. Paskui reikėjo rasti būdą, kaip sukurti visą istoriją, privedusią iki to taško. Nebuvau tikra, ar romanas baigsis būtent šituo monologu, gerokai permainytu, bet, kaip suprantu, atpažįstamu jį girdėjusiesiems. Atsitiko taip, kad visa ta veikėjų kelionė nuo ryto iki ryto parvedė pasakotoją į "moters su praeitimi" vidų ir galiausiai "Dievas aukštybėse pravėrė langą".

Būti lietuviškos kultūros atstove nereiškia būti provincialia. Jeigu visatos centras yra mano viduje, tai ir skaitytojai pajus – ir tai palies jų visatos centrą.

Pirmąjį romano eskizą nuo pradžios iki galo parašiau per pusantro mėnesio, rašydama kasdien (tada dar nežinojau, kad tai bus pirmas ir paskutinis eskizas). Visus kitus reikalus buvau sustabdžiusi, atidėjusi, su žmonėmis nesusitikinėjau, nelindau lauk. Rytą rašydavau po kelias valandas, o visą kitą laiką mirkdavau migloje – nei čia, nei ten. Švysteli koks vaizdinys – pasižymiu sąsiuvinyje arba paleidžiu, tegul sugrįžta stipresnis, jeigu tikrai turi jėgos. Rašydama skaičiau tą medžiagą, kurią buvau surinkusi per dešimtį metų. Viskas buvo sudėliota kompiuteryje gan tvarkingai, kad greitai rasčiau tai, ko reikia. Čia prireikė ir metodiškumo, ir gebėjimo patekti į transo būseną, ir išbūti joje pusantro mėnesio neišprotėjant...

– Minėjote, kad dėl knygos rašymo persikėlėte į Kauną. Kiek buvimas vietoje padėjo rašyti?

– Kūryba yra mano gyvenimo išdava, ji visada autobiografiška, o kai kuriuos su rašymu susijusius dalykus priimu kaip ženklą ir su džiaugsmu leidžiuosi į nuotykį. Taip atsitiko ir su meile Kaunui. Ne iš pirmo žvilgsnio, bet 2016 m. atvykus dešimčiai dienų įsižiebė didelis ir gilus mano susidomėjimas. Pajutau, kad būtent čia reikia apsigyventi grįžus į Lietuvą. Visa, kas man nutiks šiame mieste, – potenciali medžiaga romanui. Man reikėjo patirti šį miestą visais pojūčiais, ne tik suvokti protu. Čia sutikau tikrų kauniečių, kurie serga už savo miestą ir, galima sakyti, vis dar atstovauja tarpukario dvasiai. Beje, Smetonos laikų žmonių teko sutikti ir išeivijoje.

– Užsiminėte apie diasporos požiūrį į S.Nėrį. Pati esate buvusi tos diasporos dalimi.

– Nors gyvenau užsienyje dešimt metų, aš buvau ne tos išeivijos, apie kurios požiūrį čia kalbame, dalimi. Diaspora šiuo metu labai sluoksniuota, susiskaldžiusi, bet tai natūralūs procesai: kartų kaita ir emigracijos bangų susitikimas. Buvau reziduojanti svetur lietuvių rašytoja.

Išeivijos požiūrį į komunistavusius rašytojus man suvokti padėjo J.Aisčio, Mykolo Vaitkaus, Alfonso Nykos-Niliūno ir kitų atsiliepimai. Mano pačios požiūris panašus, tačiau rašydama bandžiau suprasti ir tuos, kuriems bolševizmo idėjos anuomet atrodė pats geriausias sprendimas žmonijai. Suprasti jų žmogiškumą, nereiškia pateisinti jų elgesį ir pasirinkimus.

– Kaip apskritai pasikeičia požiūris į Lietuvą, Lietuvos istoriją gyvenant užsienyje?

– Gerokai pagyvenus užsienyje, mano atveju, Australijoje, daugiakultūrėje kolonistų šalyje, atsiranda sveikas atstumas nuo visko. Ne tik į svetimą istoriją ar politiką (šitą ypač) ėmiau žiūrėti su ramiu nepasitikėjimu. Nėra tobulos santvarkos, nebūna tobulų šalių, kurių istorija šviesi. Bet žmogus turi savo gimtinę, savo tėvynę – šito nepasirinksi, tai duotybė.

Iki romano „Akys chimeros“ mano knygos buvo parašytos Melburne, o išleistos Lietuvoje. Rašiau iš pasaulinės perspektyvos: apie lokalius, lietuviškus dalykus, bet mąstydama globaliai, ieškodama ir rasdama mūsų mikroistorijoms vietą. Manau, tai labai sveikas požiūrio kampas, teisingas ir siekis neužsidaryti mažos šalies geografinėse ir kultūrinėse ribose. Būti lietuviškos kultūros atstove nereiškia būti provincialia. Jeigu visatos centras yra mano viduje, tai ir skaitytojai pajus – ir tai palies jų visatos centrą.

– Jau kelerius metus esate grįžusi. Tikiu, kad gali kilti visokių jausmų, bet kas jus džiugina labiausiai gyvenant čia, Lietuvoje? Kaune?

– Adaptacija grįžus trunka maždaug dvejus metus – gal tada ir buvo visokių jausmų, bet tai jau praeitis. Man tie dešimt metų svetur buvo nuostabus ir labai vertingas metas, kai turėjau visas reikalingas sąlygas lavintis ir kurti. Tačiau nuolat jutau degančią perspėjimo lemputę: tai yra laikina, čia ne namai, tu tik lauki, kol grįši. Niekada nesigailėjau grįžusi. Viskas, ką išgyvenau svetur, liks su manimi, tai mano biografijos dalis. Iš prigimties esu gan sėslus žmogus, man reikia ne tik gyvos kultūrinės terpės, bet ir anonimiškumo, ramybės, kurios gaunu apsčiai, būdama netoli nuo Vilniaus, o gyvendama Kaune.

Gal kai kam sunku patikėti, bet, grįžusi iš žemyno, kur saulėtos dienos yra norma, o apniukusios – išimtis, džiaugiuosi bet kokiais orais ir visais metų laikais. Labiausiai Lietuvoje džiugina žmonės, visavertiškas bendravimas su jais, draugystės, konfliktai, bendrystė ir skirtumai, viskas yra gera, nes sava. Išmokau tai branginti. Grįžau ten, kur noriu išgyventi savo dienas pilnaširdiškai ir iki galo.

–  Sandra, kuo tau pjesės rašymas skiriasi nuo romano rašymo?

–  Kuriant pjesę mano galvoje ima kalbėtis personažai, tereikia tai užrašyti. Monopjesės atveju su savimi ar su balsais galvoje ima bendrauti vienas personažas, bet esmė ta pati – kalbėjimas. Romane žmonės nebūtinai tiek daug kalbasi ir nebūtinai dramos užsimezga ir išsiriša bekalbant.

Pats kūrybos procesas laike išsidėsto kitaip. Romanas man yra labai ilgas gyvenimo tarpsnis su tema ir veikėjais, ir galiausiai jau parašytu tekstu, kurį skaitau ir taisau tik aš, autorė. Pjesė yra tarsi natos, tai skirta aktoriams ir režisieriui, tai žaidimo schema, ir mes ją kartu išbandome, keisdami ar papildydami, ar atsisakydami kai ko. Romanas – išbaigta forma, čia autorė gali mėgautis kontrolės pojūčiu, tačiau ir atsakomybė, ir tikimybė likti nesuprastai ar net išvis neskaitomai didėja.

– Papasakok apie pjesės, o paskui ir spektaklio „Dabar aš esu“ atsiradimo ir sukūrimo užkulisius. Ar per tuos mėnesius, kol rodėte spektaklį, nutiko kokių nors įsimintinų žiūrovų arba jūsų kūrybinės komandos patirtų nutikimų?

– „Dabar aš esu“ buvo pradėta kurti kaip kitos pjesės, turinčios daug veikėjų, adaptacija diplominiam aktorių dueto spektakliui. Pritaikiau principą, kad veikėjai turi būti lietuviai, jų istorijos ir aplinka vietinė, atpažįstama. Žinoma, iš originalios pjesės nieko neliko, ji buvo geras atspirties taškas ir inspiracija.

Kai mano galvoje ėmė kalbėtis personažai, puikiai žinojau, kaip jie atrodo, kokie jų tipažai, nes rašiau konkretiems žmonėms. Mėgstu aktoriams pateikti iššūkius, tad rašiau atverdama kiek kitokius, kontrastingus tų tipažų kampus, švelniai keisdama bruožus, kad būtų ką veikti.

Taip atsitiko, kad man teko ir garbė režisuoti savo sukurtą pjesę. Iš pradžių bijojau, kad nepaliausiu taisyti teksto, būsiu labai savikritiška, bet atsitiko visai ne taip. Atsidūręs aktorių rankose, tekstas išties ėmė priklausyti ne man vienai, o mums trims. Aiškinomės jį ir keitėme taip, kaip jautėme ir supratome. Pjesės autorė bandė pati išsiaiškinti, ką gi ji čia sukūrė... Parodėme spektaklį jau daugiau nei dvidešimt kartų, nuo premjeros praėjo pusantrų metų, o man pačiai vis dar įdomu tyrinėti, ką parašiau! Ten labai daug manęs. Dabar jau galiu pasakyti: mano praeities.

Pasisekė, kad vieną iš veikėjų vaidina aktorius, kuriam, regis, nieko vaidinti nereikia. Juokiamės, kad kuo sunkesnė jo būsena (nemiegojęs, nevalgęs, susirgęs), tuo geriau atitinka personažą. Tai, ką jis kalba, kai kur tampa ne tik gilu, bet ir šiurpina. Kitą veikėją vaidina mergina, kuriai taip pat aktualios ir situacijos, ir vidinės dramos. Netyčia pataikiau į bendrus dalykus. Kai taip atsitinka, spektaklis tampa labai tikras, jį ne tik vaidiname, bet ir išgyvename, judėdami kiekvienas savo likimo trajektorija.

Tikrumo ieškojome sąmoningai net ir formoje. Likome vaidinti toje patalpoje, kurioje repetavome, nes ji labai primena reabilitacijos centro priimamąjį. Nenaudojame teatrinio grimo, apšvietimo, garso. Net kuriame kvapus, kurie žiūrovus veiktų iki pasąmonės lygmens. Aktoriai vaidina labai arti, tai leidžia kalbėti ir veikti itin niuansuotai. Žiūrovų turi būti labai mažai, tai intymus bendras išgyvenimas.

Panašią natūralią patalpą vėliau radome ir Vilniaus Menų spaustuvėje, kur dirbsime šį sezoną. Kraustantis nepavyko pasiimti kampinės sofos, kuri tapo lyg ir trečiu spektaklio personažu. Ji gan savotiška ir nelabai praktiška, šiais laikais tokių ir negamina, ir neperka. Kaip pasisekė, kad po ilgų ieškojimų tokią sofą vis dėlto radome – net pakvietėme pardavėją į spektaklį, kad pamatytų, koks sofos vaidmuo.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus.

– Taip pat esi parašiusi pjesę monospektakliui apie Virginią Woolf. Kuo tave patraukė ši rašytoja ir kodėl sumanei rašyti būtent apie jos paskutiniąsias gyvenimo akimirkas?

– V.Woolf man svarbi dėl savo pozicijos ir minčių apie moteriškąjį rašymą, taip pat jos kūryba man yra modernistinės literatūros, kurią mielai tyrinėju ir pritaikau, pavyzdys. Tačiau už visa tai įdomesnė yra jos pačios gyvenimo linija ir pasirinkimas išeiti iš gyvenimo.

Kaip tik skaičiau jos biografiją (Lyndall Gordon „Virginia Woolf: A Writers Life“), kai gavau pasiūlymą bendradarbiauti su aktore, kuri jau seniai vis bando sukurti apie rašytoją monospektaklį. Gan ilgai ieškojau rakto į šios asmenybės pasaulį – informacijos ir biografijų begalė, be to, britai turi prisikūrę savų rašytojos versijų, ir tai yra pavydu, nes mes apie savo garsias asmenybes ne tiek daug kuriame ir jos dar nėra tapę personažais, kurie tikrai turėtų ką pasakyti.

Įdomu, kad tik išsilaisvinus nuo minties apskritai bendradarbiauti su aktore (kurios vardo neminėsiu, bet esu jai labai dėkinga už idėją imtis tokios temos) mano vaizduotė išsilaisvino, karščiausi, mane labiausiai sujaudinę jos biografijos taškai susijungė į konsteliaciją. V.Woolf ėmė man tiesiog pasakoti savo gyvenimo istoriją ir rašyti buvo lengva. Toks ekstatiškas ir kiek pamišėliškas kalbėjimas – jos atsisveikinimas su protu, vadinasi, ir savo gyvybe. Todėl pjesė baigiasi tada, kai rašytoja prieina upę, palto kišenėje turėdama akmenį.

– Kaip komisijos narė dalyvauji Kauno kamerinio teatro jaunųjų dramaturgų konkurse. Kokie įspūdžiai iš ten? Kokios temos ir problemos rūpi jauniems žmonėms?

– Šis konkursas kvietė jaunus žmones rašyti apie dar jaunesnius už save žmones – pjesės turėjo būti skirtos paauglių auditorijai. Kadangi su jaunimu palaikau labai draugiškus ryšius, nuolat, galima sakyti, pasitinku naujas kartas, kai jos baigia mokyklą ir ateina studijuoti, žinau, kad tarp jų visada pasitaiko grynuolių, labai drąsių, išmintingų ir kūrybiškų asmenybių, su kuriomis bendraudamas pamiršti ir savo amžių, ir apskritai laiką. Tarp šio konkurso dalyvių, žinoma, pasitaikė tokių talentų, su kuriais buvo smagu dirbti.

Kai kurių pjesių eskizuose iškelti klausimai aktualūs ne tik jaunimui, bet ir visai žmonijai. Kalbama apie žmogiškąją būklę, moralines dilemas, ryšį su savo etninėmis šaknimis... Žinoma, didžioji dalis bandė kalbėti apie savo santykius su tėvais ir smurtavimą draugų aplinkoje, bet tai lyg ir natūralu, manęs nenustebino. Susitelkiau į tuos, kurie, nepaisant savo jauno amžiaus, viduje jaučiasi visaverčiai ir suaugę, žiūri tiek į save, tiek į pasaulio santvarką rimtai. Su jais, manau, dar tikrai susitiksime bendruose projektuose.

– Pakalbėkime apie dramaturgijos situaciją Lietuvoje. Ar lengva prasimušti jauniems dramaturgams ir sulaukti jų pjesės pastatymo, jeigu yra atėję ne iš teatro pasaulio? O gal vyksta pakankamai įvairiausių dirbtuvių ir tereikia talento bei ryžto?

– Manau, kad, visų pirma, verta tapti teatro pasaulio dalimi ir tik tada tikėtis dėmesio ar pjesės pastatymo. Jauniems kūrėjams būtinai siūlau išbandyti jėgas pabūnant ir aktoriumi, ir režisieriumi ar bent stebint spektaklio kūrimo procesą.

Teko dėstyti dramaturgiją aktorystės studentams ir pastebėjau, kad jie iškart supranta, ko reikia dramai, jiems nereikia daug aiškinti, kas yra vidinis veiksmas dialoge, pagaliau kiekvienas rašymo pratimas, kurį jie atlikdavo, būdavo beveik tik dialogai, net jei jų būtinybės nepabrėždavau ir neprašydavau.

Taip pat būtina skaityti pjeses ir lankytis teatre – jauni dramaturgijos kūrėjai ne visada turi ir tokios patirties, nežino, kaip atrodo tradicinės pjesės struktūra, netvarką laiko eksperimentu ar manosi esantys labai maištingi, jei prirašo dialoguose keiksmažodžių.

Dramaturgiją, laimei, jau galima studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbtuvių irgi sulaukiame, tačiau man jų mažoka, ir dėstytojų taip pat trūksta. Turiu omenyje tokius dėstytojus, kurie ne tik patys būtų dramaturgai, bet ir nusimanytų edukacijos srityje, nes tai nėra vienas ir tas pats. Būtinai pridursiu, kad dar daugiau tikiuosi iš brandaus amžiaus rašančių žmonių, jiems irgi trūksta paskatos ir dėmesio. Mano manymu, geriausi ir labiausiai avangardiški spektakliai linkę rastis bendradarbiaujant su trupe, rašant ir taisant dramaturgiją jau bendros kūrybos procese. Čia kaip meilė: turi trenkti žaibas ir atitikti režisieriaus ir dramaturgo darbo metodai bei idėjų kryptis.

– Kaip, tavo manymu, keitėsi dramaturgijos situacija Lietuvoje per pastaruosius keliasdešimt metų?

– Tai vingiuotas procesas. Apie 2000-uosius, pamenu, mūsų teatras puolė į šiuolaikinės užsienio dramaturgijos vertimus, gavome gerą injekciją iš „Life“ festivalio ir Atviros Lietuvos fondo organizuojamų seminarų, dirbtuvių, bendrų projektų. Tai buvo nuostabus renesansas formos prasme, bet turinio – ir iš jo išplaukiančios savotiškos, nenukopijuotos formos – tenka ieškoti patiems.

Man pasisekė, kad tie nauji vėjai tapo mano studijų proceso dalimi. Turėjau progos studijuoti ir užsienyje (Suomijoje, Danijoje), lankiau daug dirbtuvių ir seminarų. Amato pagrindus man davė rusų teatro tradicija kūrę dėstytojai ir režisieriai, tačiau būtent skandinavų ir britų metodai man labiausiai tinka ir jais vadovaujuosi ne tik kurdama, bet ir dėstydama. Pati, dar nedrįsdama rašyti, vis laukiau, kada atsigaus lietuvių dramaturgija, kada tai bus nebe chaotiško eksperimento laukas, o struktūrą gerai išmanančių žodžio meistrų užsiėmimas.

Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina. Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus – jei nesupranti, kas vyksta scenoje, įvyksta atsiribojimas, protas stengiasi susieti tai, ką mato akys ir girdi ausys, žiūrovas vargsta užsiimdamas ne tuo, ko atėjo. Žinoma, gali būti ir tokia koncepcija, ir kai kurie žiūrovai net mėgsta teatre tapti kūrėjais. Toks teatras jau seniai atėjo, įsitvirtino ir turbūt ilgai nedings.

Tačiau dalis žiūrovų (kiek pasikalbu, dauguma jų nutolo nuo teatro) pasiilgę pasakojimo, kuris yra visų pirma suprantamas, todėl ir išjaučiamas. Negaliu sau leisti, kad po mano spektaklio žmogus išeitų manydamas, jog kažko nesuprato, nes yra per mažai išprusęs, per daug atitolęs nuo teatro madų ar pan. Kiekvienas turi išeiti daugiau ar mažiau sukrėstas to, ką išgyveno teatrinėje kelionėje, į kurią nuvedė ir išvedė režisierius, tačiau viskas prasideda nuo stiprios dramaturgijos.

Tikiu, kad Lietuvos scenoje atsiranda daugiau suvokimo apie pačią dramos struktūrą, tai vertinama ir pamažu grįžtama prie vadinamojo tradicinio teatro, kuriame žodis yra svarbus, nes būtent dialoguose, o ne scenografijoje ar garso takelyje įvyksta giliausios žmogiškosios dramos. Bet štai estafetės lazdelė perduodama aktoriams, kurie yra seniai atpratę kalbėti scenoje...

Sandra yra išleidusi novelių rinkinį „Gaisras“, romanus „Katė, kurios reikėjo“ ir „Dioniso barzda“, studiją „Laisvojo rašymo elementai“, rašo publicistiką aktualiomis ir jai rūpimomis temomis, veda rašymo seminarus.

Kas užkuria vaizduotę

– Grįžti pusmečiui į Lietuvą, prie savo šaknų, nors visada buvai čia matoma ir skaitoma, tačiau būti kūnu ir būti mintimis yra du skirtingi buvimo būdai. Ar gali pasidalyti, ką ketini tyrinėti, būdama gimtinėje? Koks laukas šiuo metu tave domina?

– Kai grįždavau tik dviem savaitėms ar mėnesiui, išvykdavau su tokiu jausmu, kad kažko nespėjau, kad visą laiką skubėjau siurbti į save įspūdžius, bet negalėjau sau leisti ramiai nusėsti, užsidaryti nuo žmonių ir skaityti ar rašyti. Visą laiką kažkur bėgau, kažką tvarkiau, o norėjosi tiesiog pagyventi Lietuvoje. Tada atėjo tokia aiški nuojauta, kad reikia atvykti ilgam. Tiesiog reikia įsikurti čia namus. Jokių pasiteisinimų. Kai viduje apsisprendžiau, staiga atsirado ir darbų, kurie kvietė. Štai ir atvykau.

Pernai Kaune dešimt dienų rinkau medžiagą savo naujam romanui, bet tai buvo tik punktyro nusižymėjimas. Šiemet suplanavau Kaune praleisti tris mėnesius ir išplėsti tuos savo pernykščius atradimus, juos vėl išgyventi, svetimą istoriją paversti sava. O mano tyrinėjimų laukas gana platus – tai ir tarpukario Lietuvos gyvensena, ir klausimas apie rašymo paskirtį, ir šiandieniai kaltės, gėdos, skolos kompleksai lietuvių kolektyvinėje sąmonėje, taip pat feminizmas... Čia gyvendama rašysiu publicistiką tomis temomis.

– Išvardijai temas mūsų pokalbiui. Pirmoji – tarpukario Lietuva, labiausiai turbūt Kaunas. Ketini pagyventi Kaune ir patirti miestą. Kas tave labiausiai domina: XX a. pirmos pusės modernistinė architektūra, politikų ir menininkų asmenybės, moterų likimai, europinio miesto gimtis ir transformacijos – iš carinės Rusijos provincijos iki mažojo Paryžiaus? Labai įdomu, kas buvo tas pirmasis kabliukas, kuris tave užkabino ir truktelėjo Kauno link?

– Mažasis Paryžius! Kaip galima neužsikabinti vien jau už tokio dalyko? Apie tarpukario kauniečių bohemą, debošus ir kitus ekscesus išgirdau dar studijuodama aktorystę. Dėstytoja pasakodavo, kaip Laisvės alėjos viduriu lėtai vaikštinėdavo ponas su cilindrine skrybėle, mojuodamas lazdele su baltu bumbulu, o ant jo piršto – žiedas su milžiniška akimi... Jei nepainioju, taip žmonėse rodėsi režisierius Antanas Sutkus, įkūręs satyriškąjį „Vilkolakio“ teatrą. O jeigu ir painioju, tai nieko tokio, nes taip ir kuriamos legendos su pusiau mitologiniais personažais...

Įdėmiau pažvelgti į tą nepaprastai reikšmingą mūsų šaliai laiką ir vietą privertė susidomėjimas viena persona. Kadangi toji persona moteriškos lyties, tai mane, žinoma, neišvengiamai atvedė prie moterų likimų klausimo. Ypač – moterų menininkių. Kai supratau, ką tyrinėju, tarsi apčiuopiau aukso gyslą ir iš dangaus ėmė byrėti dovanos – laimingi sutapimai. Nuo tol sutinku žmonių, kurie man dovanoja knygas, siunčia nuorodas ir pasakoja istorijas apie tarpukario Kauną. Muziejuje būtinai išlenda gidė ir skiria man vienai kelias valandas, bešnekučiuodamos mes panyrame į kitą pasaulį. Gatvėse sutinku savo personažų prototipus, nugirstu dialogus, kurie galėtų skambėti ir romano aplinkybėse...

Pernai Melburne turėjau progą susitikti ponią Elzą, kuri vadinamais Smetonos laikais buvo labai jauna mergina. Vien ką reiškia paliesti šviesų, europietišką žmogų, kuris paauglystėje vaikščiojo po Kauną (nors ji gimusi Klaipėdoje), su mama keliavo po Europą, skaitė tuomečius laikraščius, klausėsi radijo, sutiko gatvėje Lietuvos įžymybes... Mane tai pribloškė! Kokia laimė, kad spėjome susitikti, nes, deja, neilgai trukus nuo mūsų susipažinimo ponia Elza mirė.

Tai štai ponia Elza teigė, jog lietuvėms nereikėjo feminizmo, nes jos ir taip buvo stiprios, laisvos ir darė tai, ką norėjo. Kad ir kaip man norėtųsi tuo tikėti – pačios ponios elgesys ir sėkminga karjera būtų įrodymas, kad jos žodžiai tiesa – kiti ženklai rodo, kad nebuvo viskas taip jau gerai, nebuvo moterų teisės lygios su vyrų teisėmis. Na, bet gal nebuvo ir labai blogai.

Kaip sakoma, visas velnias detalėse. Tad ir renkant medžiagą apie to laikmečio personalijas – daugiausia menininkų, bet nemažai jų buvo ir politiškai angažuoti, – ieškau smulkmenų, kurios užkurtų vaizduotę. Pavyzdžiui, koks buvo mėgstamiausias Prezidento Smetonos patiekalas? Šito manęs paklausė muziejaus gidė. Spėliojau, spėliojau, ką jis anais laikais galėjo mėgti, ir tikrai nebūčiau atspėjusi, kad... rūgusį pieną su bulvėmis. Betgi tai logiška, nes jis buvo iš vargingos kaimiečių šeimos.

Rašymas – terapinis ir kūrybinis

– Galvoju apie tavo sutiktą ponią Elzą, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą. Tikiu, kad ji tave globoja ir laimina knygos rašymą. Ką manai apie sielos mirtį?

– Mano supratimas, kas tai yra siela ir kas yra nemirtingumas arba sielos mirtis, – ne per religinę prizmę. Siela man yra toks dalykas, kuriam rastis reikia kito žmogaus. Negali būti vienas, atsiskyręs nuo viso pasaulio, ir labai šviesios sielos, dvasingas. Dvasingumas reiškiasi per santykį, per darbus, per bendravimą, per tuos prisilietimus, kurių kartais ieškome, o kartais – bijome. Man regis, esu sutikusi žeme dar vaikščiojančių, bet jau mirusias sielas savyje nešiojančių žmonių. Mirusias arba dar negimusias sielas. Nemirtingumą reikia užsidirbti. Tikiu, kad po savo mirties gyvename kituose. Savo vaikuose, jei tokių turime, arba žmonėse, kuriuos sutikę palietėme giliai. Susitikti galima ir netiesiogiai, ne fiziškai, o per savo pagimdytas mintis, per meną, per knygas, pavyzdžiui. Čia visai tinka sielos metafora – nes tai juk graži metafora, kurią kiekvienas gali suprasti kiek skirtingai, pasirinkęs vis kitokią jos reikšmę.

– Pasakei – susitikti per savo mintis, meną, knygas. Šie dalykai mažiau pavaldūs laikui nei žmogaus kūnas, turintis pradžią ir pabaigą. Fizinis konkretumas pernelyg siaubingas, jei nematai sielos gyvenimo. Sakei, kad šiuo metu domiesi terapiniu rašymu. Kodėl? Kokie principai skiria terapinį rašymą nuo kūrybinio?

– Bemąstant apie dabartinę literatūros būklę, dingtelėjo, kad retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų – apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk ir pati dažnai kartoju: rašau visų pirma sau, rašau, nes man pačiai to reikia, bet džiaugiuosi, jei užkabinu jautrią stygą, jei mano istorijos rezonuoja ir padeda skaitytojams.

Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomasi pas psichologą... Vis dėlto išėmus gydomąją lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.

Iš esmės terapinį rašymą nuo kūrybinio skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, „išsirašyti“, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją. Tačiau įmanoma, kad žmogus, „išrašantis“ savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, jau pirmuosiuose bandymuose sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

Vienatvė žmogų keičia

– Ar gali būti taip, kad autorius rašo iš giluminio nujautimo, sukaupto stebint tai, kas vyksta aplinkui? Jis rašo per daug nereflektuodamas. Paskui jo tekstus aiškinasi skaitytojai ir sako – o, žiūrėk, tokia mintis ir dar tokia. O autorius atsako, – nieko sau, žinai, rašydamas apie tai nepagalvojau. Ar tai labiau būdinga ne rašytojui, o tapytojui, muzikui, kurių raiškos priemonės nėra tokios aiškiai perprantamos ir rezultatas turi daugiau interpretacinių galimybių?

– Ar būna, kad mūsų tekstai neatspindi mūsų pačių? Nežinau, man dar neteko tokio skaityti. Veikiau atvirkščiai – kuo mažiau autorius sąmoningas arba kuo labiau jis slepiasi, tuo auditorijai stipresnis įspūdis, kad tai apie jį patį, apie autorių. Priedangas mes pasakodami, žinoma, pasitelkiame, bet, kaip sakė Oscaras Wilde'as, duokite man kaukę ir aš pasakysiu visą tiesą.

Nemanau, kad literatūrą skaitytojai interpretuoja mažiau nei tapybą ar muziką. Gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad tekstas yra nepajudinamas faktas, tekstinės informacijos srautas. Juk skaitydami neredaguojame: nebraukome pastraipų ir nesukeičiame žodžių vietomis. Bet štai puslapius galime praversti, skaitymo greitį kaitaliojame, aplinka, kurioje skaitome, gali keistis dramatiškai, kaip ir skaitytojų būsenos, nuotaikos, o kai pagalvojame apie kiekvieno gebėjimus įsivaizduoti ir reflektuoti... Romanas – tai erdvė, į kurią skaitytojai ateina ir apsigyvena arba ne. Erdvė, kurią skaitytojai savimi ne tik keičia, t. y. interpretuoja, bet ir apskritai priverčia egzistuoti. Autorius romaną pradeda, o skaitytojai užbaigia. Tik parašyta ir išleista, bet neskaitoma arba užmiršta knyga dingsta, jos nėra.

Beje, prieš kelerius metus įvyko vienos knygos prisikėlimas. Tai Johno Williamso „Stouneris“. Nepamenu, kuris dabar populiarus rašytojas šią knygą atrado savo lentynoje ir perskaitė po 50 metų nuo jos išleidimo ir mirties. Perskaitė ir sušuko: ji gyva, ji nuostabi, žmonės, skaitykite, tai šedevras! Ir štai kuklusis Lozorius stoja į bestselerių sąrašus.

– Kaip manai, ar nėra taip, kad daugelis didžiųjų rašytojų buvo ligoniai, besigydantys rašymu – Vulf, Manas, Rilkė, Kafka, Jelinek. Tik iš dvasinės negalios, vidinio žaizdotumo randasi gyvas literatūros turinys. Tai gal dirbant su rašančiais žmonėmis kaip su ligoniais rašymo seminaruose galima padėti jiems sukurti gerą literatūrą?

– Didžiuosius rašytojus mieliau sujungčiau kitu bruožu: bent jau tie, kuriuos išvardijai, buvo (yra) daugiau nei vidutiniškai intelektualūs. Žinoma, ne visi puikūs rašytojai yra intelektualai. Tikrai ne visi puikūs rašytojai kentėjo baisias dvasines kančias. Ir juolab ne visi kankiniai parašė gerų knygų. Man įstrigo Witoldo Gombrowicziaus dienoraščio įrašas: aš esu visiškai vienas ir todėl aš labiau egzistuoju. Iš totalios vienatvės egzistencijos jis ir kūrė. Tai nereiškia, kad Gombrowiczius visai nematė žmonių, ne, jo dienoraščiai liudija, kad jis sėdėjo baruose, keliavo, mylėjo moteris, bet – buvo toli nuo lenkų kultūrinės ir politinės terpės (karas jį atskyrė). Ir dar labiau įtariu tiesiog jo paties priimtą gyvenimo poziciją, su kuria man lengva tapatintis. Tokia sąmoninga, atkakli vienatvė žmogų keičia, ir visuomenės akimis jis ima atrodyti, švelniai tariant, keistas. Ligonis, pamišėlis, ekscentrikas. Monstras, kaip sakė Slavojus Žižekas. Iš pradžių juokiausi iš tokio žodžio, bet paskui surimtėjau: taip, monstras – tai aš!

Kai dirbu su žmonėmis kūrybinio rašymo dirbtuvėse, nežiūriu į juos kaip į ligonius, net jeigu jie ir būtų arti pamišimo. Kiekviename matau vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo visiems reikia tvarkytis. Psichologai per rašymą gelbėja tuos, kurie vaikšto ratais, neberasdami išėjimo iš kompleksų kalėjimo, tuos, kurie tapo savo paties įkaitais. Man rūpi ištraukti iš žmonių naratyvą ir paskatinti juo dalytis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau savo misijos tikslą.

– Ačiū už pokalbį ir už laiką, kurį dovanoji besidomintiems rašymu Klaipėdoje.