Jos duomenimis, pernai vykusiuose rinkimuose išrinkti 1498 tarybų nariai ir 60 merų. Per vienus metus įvairiose Lietuvos savivaldybėse pasikeitė 233 išrinkti asmenys, jie atsisakė arba neteko savivaldybės tarybos nario mandato.

Didžiausia tarybos narių kaita fiksuota Kauno rajone – keitėsi 13 narių, Elektrėnuose pasikeitė devyni, Klaipėdos, Kupiškio, Molėtų rajonų ir Pagėgių savivaldybėse – po septynis tarybos narius.

Vienintelėje Druskininkų savivaldybėje mandato neatsisakė ir jo neprarado nė vienas politikas.

120 narių mandatų atsisakė savo noru

Daugiausiai tarybų nariai mandatų atsisakė savo noru – tokių prašymų fiksuota 120.

Dar 95 asmenys tarybą paliko dėl to, kad pradėjo eiti nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario darbu pareigas. Devyni nariai VRK sprendimu neteko mandato nustačius, kad jie eina nesuderinamas pareigas.

Daugiausia – 66 – tarybų narių, kurie rinkėjų suteikto mandato atsisakė savo noru ar jo neteko, yra išrinkti pagal Lietuvos socialdemokratų partijos iškeltų kandidatų sąrašą.

Iš Liberalų sąjūdžio keltų ir išrinktų atstovų mandatų atsisakė 30 asmenų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų – 29 asmenys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – 27.

Per šiuos metus keturių savivaldybių tarybų narių įgaliojimai nutrūko jiems mirus.

Du savivaldos politikus teismai pripažino kaltais baudžiamosiose bylose, todėl vadovaudamasi Rinkimų kodekso nuostatomis VRK turėjo nutraukti jų įgaliojimus.

Taip pat įstatymas numato, kad tarybos narys turi būti nuolatinis savivaldybės, į kurios tarybą buvo išrinktas, gyventoju. Jam išvykus nuolat gyventi už savivaldybės teritorijos ribų ir informavus VRK, jo įgaliojimai nutraukiami.

Tokį atvejį per metus VRK fiksavo kartą kartą. Dar vienas narys VRK sprendimu neteko mandato pripažinus, kad jis šiurkščiai pažeidė Rinkimų kodekso nuostatas.

Tarybose – trečdalis moterų

60-tyje Lietuvos savivaldybių, skaičiuojant ir merus, vyrų dirba beveik tris kartus daugiau nei moterų. Anot VRK, ši tendencija išlieka panaši kaip ir ankstesniais metais.

Iš viso 501 savivaldybių tarybų narių ir merų mandatų priklauso moterims, t. y. 32,16 proc., o 1057 mandatai – vyrams, t. y. 67,84 procento.

VRK duomenimis, keliose savivaldybėse išlaikomos lyčių proporcijos – Kauno rajono savivaldybėje šiuo metu yra 16 vyrų ir 16 moterų, Birštono savivaldybėje – septynios tarybos narės moterys ir devyni vyrai.

Klaipėdos rajono savivaldybėje 13 tarybos narių moterų ir 15 vyrų, Širvintų rajono savivaldybėje – 10 tarybos narių moterų ir 12 vyrų.

Kai kuriose savivaldybėse vyrų yra gerokai daugiau nei moterų. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto savivaldybėje tarybos narių moterų yra keturios, o likusieji 28 tarybos nariai, įskaitant ir merą, yra vyrai. Utenos rajono ir Anykščių rajono savivaldybėse yra po keturias moteris ir 22 vyrus, įskaitant merus.

Iš 60 Lietuvos savivaldybių 54-ioms vadovauja merai vyrai, o šešioms – merės moterys.

Amžiaus vidurkis – daugiau kaip 52 metai

VRK atlikta analizė rodo, kad šiuo metu savivaldybių tarybų narių amžiaus vidurkis siekia 52 metus ir du mėnesius.

Dauguma (26,77 proc.) tarybų narių ir merų yra amžiaus grupėje nuo 55 iki 64 metų. Tarybos nariai bei merai, patenkantys į amžiaus grupę nuo 45 iki 54 metų, sudaro apie 24,39 proc. 21,57 proc. tarybų narių ir merų patenka į amžiaus grupę nuo 35 iki 44 metų.

8,73 proc. savivaldybių tarybų narių ir merų yra nuo 25 iki 34 metų, o į amžiaus grupę nuo 65 iki 74 metų patenka 16,24 proc. tarybų narių bei merų.  

Mažiausiai savivaldybių tarybų narių ir merų (0,83 proc.) sudaro jaunuoliai iki 24 metų Taip pat nedidelė grupė (1,48 proc.) savivaldybių tarybų narių yra sulaukę 75 metų ir vyresni.

Šalyje jauniausias tarybos nario pareigas einantis narys yra 20-metis vyras, vyriausia – 88 metų moteris.

Jauniausiam Lietuvos merui – 32-eji, vyriausias yra sulaukęs 68 metų.

Savivaldybių tarybų rinkimai vyko pernai kovą.

Taip jis kalbėjo teisėsaugai pradėjus kelis ikiteisminius tyrimus dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, skiriant išmokas savivaldybių tarybų nariams.

„Pirmiausia, reikia konstatuoti, kad tokia situacija, kokia yra dabar, yra visiškai nepriimtina. Šitoje sistemoje nėra skaidrumo, nėra kontrolės mechanizmo, – BNS trečiadienį Vilniuje sakė šalies vadovas. – Problema egzistuoja dėl to, kad mes traktuojame savivaldybės tarybos nario darbą kaip savotišką užklasinę veiklą, bet taip nėra.“

Pasak G. Nausėdos, savivaldybių tarybų nariams mokamas atlygis už išdirbtas valandas „neapima visos paletės, viso spektro tarybos nario veiklos, nes yra ir pasiruošimas posėdžiams, dalyvavimas neformaliuose susitikimuose, susitikimuose su rinkėjais“.

„Todėl aš manau, kad vertėtų kalbėti apie galimą fiksuotą sumą, kurią mokame kaip atlygį už darbą. Galbūt diferencijuojant, priklausomai nuo darbo intensyvumo. Natūralu, savivaldybės yra skirtingos“, – sakė prezidentas.

Pirmiausia, reikia konstatuoti, kad tokia situacija, kokia yra dabar, yra visiškai nepriimtina. Šitoje sistemoje nėra skaidrumo, nėra kontrolės mechanizmo.

Jis pabrėžė, kad taip pat turėtų būti numatyta fiksuota suma kanceliarinėms išlaidoms arba „sudarytos sąlygos apsirūpinti reikiamais dalykais, kurie būtini kasdieniam darbui“.

„Šia linkme, aš tikiuosi, ir eisime. Matau jau teikiamus pakankamai konstruktyvius pasiūlymus, norėtųsi, kad visa tai virstų įstatymine iniciatyva, kuri vėliau būtų logiškai pabaigta iki įstatymo pasirašymo“, – kalbėjo G. Nausėda.

Šalies vadovas sakė, jog svarstytų galimybę pats teikti įstatyminius pasiūlymus, jei dėl jų nepavyktų sutarti parlamentarams.

„Bet matydamas dinamiką, pačios Lietuvos savivaldybių asociacijos iniciatyvumą ir pripažinimą, kad tai yra problema, aš esu nusiteikęs optimistiškai ir manau, kad sprendimai bus surasti“, – sakė prezidentas.

Liberalų sąjūdžio vadovė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen antradienį po susitikimo su naujai išrinktais merais žurnalistams teigė, jog išmokų savivaldybių tarybų nariams tvarka bus keičiama, kad nebūtų prielaidų šiomis išlaidomis manipuliuoti.

BNS kalbinti parlamentinių partijų lyderiai šią savaitę taip pat teigė matantys būtinybę keisti dabar galiojančią išmokų tvarką, bet dar nežino kaip.

Seimo Antikorupcijos komisijos narys konservatorius Vilius Semeška trečiadienį pristatė siūlymą nustatyti viršutinę išmokų ribą savivaldybių tarybų nariams už jų veiklą, taip pat – baigtinį išlaidų, kurioms kompensuojamos kaip susijusios su tarybos nario veikla, sąrašą.

Prieš kurį laiką visuomenininkas, „Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas paskelbė kelis galimo piktnaudžiavimo išmokomis atvejus, pagal jo pareiškimus teisėsauga yra pradėjusi kelis ikiteisminius tyrimus.

Šiemet kovą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atliktas antikorupcinis vertinimas atskleidė, kad skirtingų savivaldybių tarybos narių gaunamos išmokos už darbą skiriasi 25 kartus, ne visur prašoma išlaidas pagrindžiančių dokumentų, palikta spraga gauti dvigubą atlyginimą.

Pagal Vietos savivaldos įstatymą, tarybos nariams mokamas ne nuolatinis atlyginimas, o atlyginama už darbo laiką, kai jie eina savivaldybės tarybos nario pareigas. Kiekviena savivaldybė atskirai patvirtina reglamentą, kuriame numato tokios išmokos dydį, atsiskaitymo tvarką ir tinkamomis pripažintinų išlaidų baigtinį sąrašą.

Taip pat savivaldybės tarybos nariui gali būti skiriama išmoka apmokėti su veikla susijusioms kanceliarinėms, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos ir kitoms išlaidoms Ji gali būti skiriama kas mėnesį ir už ją turi būti atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius.

STT vertinimu, tarybos savo nuožiūra per plačiai taiko galimas kompensuoti išlaidas, dėl to kai kurios jų gali būti skiriamos nepagrįstai.

Analizė parodė, jog didžiausios savivaldos politikų išlaidos yra susijusios su transportu, dažniausiai – su degalų pirkimu.

Būsimi vicemerai

Kauno rajoną vėl valdys socialdemokratai, tačiau didelė jų dalis – ne tie, kuriems pakaunės rinkėjai atidavė daugiausia balsų. Iš 21 laimėjusio mandatą taryboje dirbs tik pusė. Šeši atsisakę mandato – iš pirmo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) dešimtuko, pagal reitingą pelnę aukščiausius rinkėjų įvertinimus. Atsilaisvinusias vietas užpildys dubleriai, o kai kuriais atvejais – dublerių dubleriai ar net šių dubleriai.

„Pagal naują įstatymą mano pareigybė bus nesuderinama su tarybos nario mandatu“, – kodėl atsisakė mandato, aiškina ligšiolinis vicemeras Antanas Nesteckis. Pasak jo, partijos skyrius priima sprendimus ir dėl kandidatų iškėlimo, ir kas užims kokias pareigybes, o jis vėl numatytas į vadovaujamąjį postą, todėl pagal naują Rinkimų kodeksą nebegali būti ir tarybos nariu.

Nauja: „Pagal naują įstatymą mano pareigybė bus nesuderinama su tarybos nario mandatu“, – kodėl atsisakė mandato, aiškina ligšiolinis Kauno rajono vicemeras Antanas Nesteckis. (Laimio Steponavičiaus nuotr.)

Tokia pati priežastis išstūmė iš naujos kadencijos tarybos ir dar kelis LSDP sąrašo pirmojo dešimtuko politikus. Tai nestebina, mat jame buvo surašyta visa ligšiolinė valdžia: dar vienas vicemeras Paulius Visockas, savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius, jo pavaduotojai Mantas Rikteris ir Rūta Černiauskienė, mero patarėja Raminta Popovienė

Pagal Rinkimų kodeksą savivaldybių tarybų nariais negali būti ne tik meras, jo politinio pasitikėjimo tarnautojai, taip pat ir vicemerai, savivaldybės darbuotojai, bet ir savivaldybės ar jai pavaldžių įstaigų, įmonių, bendrovių vadovai, valstybės įstaigų vadovai, kurių veikla susijusi su savivaldybių veiklos priežiūra ir kontrole, Seimo ir Vyriausybės, Europos Parlamento nariai.

Dublerių dubleriai

Galima rasti argumentų, kodėl į sąrašus įtraukiami būsimi vicemerai ar administracijos vadovai, – taip partija ar politinis komitetas pristato būsimą komandą, jei pavyks laimėti rinkimus, o jei nelaimės, jie dirbs taryboje. Tačiau mero komandos ar savivaldybių administracijos postų keletas, o mandatų vien Kauno rajone atsisakė jau keturiolika asmenų.

Atrodytų, mistika, kaip per kelis mėnesius dingsta noras būti vietos valdžioje, juk be paties žmogaus valios kokiu apgaulės būdu įrašyti į rinkimų sąrašą neįmanoma. Čia mistikos mažiau nei šiokio tokio rinkėjų mulkinimo, nes buvo akivaizdu, kad dėl darbo taryboje, beje, neetatinio, savivaldybės įstaigų vadovai darbo nemes, o ir posto, ir tarybos mandato turėti neleidžia įstatymas.

Štai mandato atsisakęs Laurynas Dilys – Kauno rajono visuomenės sveikatos biuro direktorius, Šarūnas Pikelis – Kauno rajono savivaldybės administracijos Batniavos seniūnas, priešpaskutinė Laura Kimantienė – Mastaičių-mokyklos daugiafunkcio centro direktorė, Snieguolė Navickienė – Viešosios įstaigos Raudondvario dvaras direktorė.

Tiesa, viena išimtis yra: į tarybą išrinkta Zapyškio seniūno pavaduotoja Monika Kiaušaitė nutarė atsisakyti pareigų ir pasirinko darbą taryboje.

Beje, L. Kimantienė ir S. Navickienė sąraše buvo priešpaskutinė ir paskutinė. Būnant sąrašo pačiame gale sėkmė gali būti netikėta, tad žmogus gal nesijaučia pasirengęs imtis politikos karjeros. Vis dėlto jokia naujiena, kad tiek savivaldos, tiek Seimo rinkimuose dėl paskutinės vietos sąraše varžomasi beveik kaip ir dėl sąrašo pradžios, nes rinkėjai neretai juos reitinguoja iki aukštumų, leidžiančių laimėti mandatą.

Kadangi Kauno rajono socialdemokratai į sąrašo pradžią surašė daug einančių pareigas savivaldybėje ar vadovaujančius jos įstaigoms asmenų, sąrašas gerokai pasislinko. Tačiau ir toliau jame buvo nemažai tokių, kurių pareigos nesuderinamos su tarybos nario. Taigi maža to, kad rinkėjų pirmojo pasirinkimo politikus pakeitė dubleriai, šiuos pakeitė dublerių dubleriai ar net šių dubleriai. Štai R. Černiauskienę turėjo pakeisti Gediminas Pupinis, bet jis – Babtų seniūnas, tarybos nariu būti negali. Tad mandatas turėjo būti perduotas Margaritai Venslovienei, bet ji – savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja. Pagaliau iš ketvirto karto atsirado, kas gali būti tarybos nariu – rajono Priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Algirdas Žandaras.

Akivaizdu, kad Seimo nario mandato nė vienas nekeis į tarybos, tai rinkėjų apgaudinėjimas bandant patempti partijos sąrašą garsia pavarde.

Užstatas – dvigubas

Kyla klausimas, kodėl tokia gausi partija kaip LSDP į sąrašą, ypač jo pirmą dalį, įrašo tiek daug žmonių, kuriems dėl mandato taryboje reikėtų atsisakyti ligšiolinio darbo, nors to jie nė neketina daryti? Ar vis dėlto tai nėra rinkėjų apgaudinėjimas? Ar partijos bičiulių aktyvo didžioji dalis įdarbinta savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovais?

LSDP atsakingasis sekretorius Justas Pankauskas pabrėžia: „Būti renkamam – konstitucinė teisė. Tačiau įstatymo leidėjas yra sukūręs ribojimų, kad viešąsias paslaugas įgyvendinančių institucijų vadovai negali būti ir tarybos nariai, priimti sprendimus, kurie darytų įtaką jų darbui. Ribojimas išreiškiamas ir užstato dydžiu – jis dvigubai didesnis nei kitų, du vidutiniai mėnesiniai atlyginimai. Tad, jei toks asmuo išrenkamas ir atsisako mandato, prarandama nemenka suma – 3 196 eurai.“

Jo nuomone, įtraukti į sąrašą asmenis, einančius pareigas, nesuderinamas su tarybos nario, nėra rinkėjų apgaudinėjimas. Pasak jo, juk tie, kurie gavo pasitikėjimą, dirba viešosiose įstaigose ir kuria tą gėrį, kurį turi įgyvendinti savivalda, o įstatymai jiems kandidatuoti nedraudžia. Rinkėjai turi galimybę susipažinti su visų kandidatų biografijomis, tad žino, kokias pareigas jie eina.

„Anksčiau mokyklų direktoriai galėjo būti tarybų nariai, bet įstatymas buvo pakeistas. Gal būtų galima grįžti prie svarstymų, kad ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovai galėtų būti tarybos nariais? Tačiau tai jau Seimo kompetencija“, – svarsto J. Pankauskas.

Strategija – apgauti?

Kauno rajono rinkėjus kiek apgavo ir liberalai. Partijos sąrašui patikėjo vadovauti Seimo nariui Viktorui Pranckiečiui, bet nelaimėjęs mero rinkimų jis nepanoro Seimo nario mandato iškeisti į vietos tarybos.

Elgesys: pralaimėjęs mero rinkimus V. Pranckietis nepanoro Seimo nario mandato iškeisti į vietos tarybos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ir toks jis buvo ne vienintelis. Į tarybas buvo išrinkta dvylika Seimo narių, bet nė vienam jų rinkėjų valia nebuvo svarbi.

„Pagal naują teisinį reguliavimą nei savivaldybės administracijos direktoriai, nei vicemerai negalės būti tarybos nariais, tad jei jie buvo išrinkti į tarybą ir atsisakė mandato, neįžvelgiu rinkėjų apgavystės, nes jie ir toliau dirbs savivaldybėje eidami administracines pareigas. Akivaizdu, kad Seimo nario mandato nė vienas nekeis į tarybos, ir tai rinkėjų apgaudinėjimas bandant patempti partijos sąrašą garsia pavarde“, – mano Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete dirbantis Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Domas Griškevičius, beje, buvęs Šiaulių miesto vicemeras.

Kad ir Aurelijaus Verygos atvejis: kandidatavo ne tik į Kauno miesto merus, bet buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašo į tarybą lyderis. „Be A. Verygos klausimas, ar Kaune būtų buvusi „valstiečių“ frakcija. Neišrinktas meru jis nepanoro dirbti ir taryboje. Arba Klaipėdoje Seimo narys Remigijus Žemaitaitis „Laisvę ir teisingumą“ atvedė į tarybą, bet nelaimėjęs mero rinkimų pasitraukė ir iš tarybos“, – vardija D. Griškevičius. Tokių Seimo narių yra ir daugiau.

Neiškeitė: būti LVŽS sąrašo Kauno mieste lyderiu patikėta Seimo nariui A. Verygai. Nelaimėjęs mero rinkimų, jis nepanoro Seimo nario mandato iškeisti į vietos tarybos. Taip pasielgė dar vienuolika Seimo narių. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Yra ir etatinių mandatų atsisakytojų. Štai LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis buvo išrinktas į Šiaulių rajono tarybą, bet atsisakė joje dirbti, beje, ir ne pirmąkart. 2020-aisiais jis atsisakė Seimo nario, 2014-aisiais – europarlamentaro mandato.

Šįsyk jis teisinosi sąraše buvęs paskutinis, nelabai tikėjosi, kad rinkėjai reitinguos taip aukštai, kad patektų į tarybą. Rinkimuose dalyvavęs, nes rodė solidarumą savo komandai Šiaulių rajone.

„Žmonės vis tiek už jį balsuoja. Nesuprantu, kaip galima balsuoti už žmogų, kuris nuolat atsisako jam rinkėjų suteikto mandato. Toks politinių partijų sprendimas“, – apgailestauja D. Griškevičius. Jis primena, kad „Vardan Lietuvos“ priėmė sprendimą, kad negali apgaudinėti rinkėjų, ir tokių atvejų, kad jų frakcijos Seimo narys dalyvautų rinkimuose, būtų išrinktas, bet atsisakytų mandato, nebuvo.

Kai kuriems mandato jau teko atsisakyti dėl kilusių skandalų. Į Šakių rajono savivaldybės tarybą išrinktas LVŽS atstovas Vaidas Zimnickas paprašė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) panaikinti jo mandatą, kai jam buvo pateikti įtarimai dėl galimo balsų papirkimo.

Ir partijos, ir komitetai

Iki Kauno rajono rekordo pagal atsisakiusiuosius mandato dar iki pirmo posėdžio kitos savivaldybės gerokai atsilieka. Po penkis tokius politikus yra Molėtuose ir Zarasuose (šiose tarybose – po 21 narį), po keturis – Šiaulių mieste (31), Klaipėdos rajone (27), Elektrėnuose, Švenčionyse ir Utenoje (po 25).

Daugiausia jų – per 20 atsisakė LSDP atstovai, bet jie kitas partijas gerokai lenkia ir pagal laimėtas vietas tarybose – jų laimėjo net 358. Keliolika mandatų atsisakė LVŽS atstovai.

Partijoms nenusileidžia ir komitetai: jiems atstovaujantys iš viso laimėjo 183 mandatus, bet per 20 jų dirbti tarybose nė nepradėjo.

Neatmetama tikimybė, kad dar vienas pliūpsnis mandatų bus grąžinta jau po naujos kadencijos tarybų starto suformavus merų komandas ir savivaldybių administracijas. Pasak J. Pankausko, dabar dar tik formuojasi koalicijos, ne visur aišku, kas taps vicemerais, administracijos direktoriais, tad neskubama atsisakyti mandatų. Juolab mandato susigrąžinimo procedūra gana sudėtinga: jį galima atgauti, jei kas iš esamų tarybos narių jo savo valia atsisakytų.

Palyginti su ankstesniais rinkimais, ar tie 110 atsisakytų mandatų daug ar mažai, sunku, nes šiemet pirmąkart galioja naujas rinkimų teisinis reguliavimas. Po kiekvienų rinkimų nebenorinčių mandato susidaro triženklis skaičius.

Jau po pirmojo posėdžio, kaip suskaičiavo VRK, iš viso per ketverius metus ligšiolinės kadencijos savivaldybių tarybose pasikeitė 261 narys. Vienintelėje Alytaus rajono savivaldybėje dirbo tie patys politikai, kuriuos prieš ketverius metus išrinko rinkėjai.

Nubausti gali rinkėjai

Po kiekvienų rinkimų kyla diskusijų, kaip sumažinti tokį rinkėjų klaidinimo ar net apgaudinėjimo mastą. Yra manančių, kad reikėtų grįžti prie didesnio rinkimų užstato keliant kandidatus, kurie eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario. Iki pernai priimant Rinkimų kodeksą už kiekvieną tokį kandidatą reikėjo pateikti dešimties vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio užstatą, dabar jis sumažintas iki dviejų, tai yra dvigubai daugiau nei kitiems kandidatams.

„Tačiau tai apribotų tuos, kurie iš tikrųjų nori dalyvauti rinkimuose ir, jei būtų išrinkti, pasiryžę dėl mandato atsisakyti pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario. Jie negalėtų rizikuoti didelėmis sumomis. Didžiosios partijos, kurios turi didelį finansinį resursą, gali sau leisti sumokėti, kad ir kiek tų tūkstančių reikėtų, nes taip pritraukia balsų ir gauna daugiau vietų taryboje. Mažesnėms partijoms didesnis užstatas būtų nepakeliama našta, apribotų jų galimybę kandidatuoti rinkimuose“, – mano D. Griškevičius.

Nors Seimo narių tempiami sąrašai vietos rinkimuose – akivaizdus rinkėjų mulkinimas, to irgi įstatymais neuždrausi. Pasak D. Griškevičiaus, po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad negalima varžyti piliečio teisės kandidatuoti, tuščios kalbos siūlyti apriboti galimybę kandidatuoti Seimo ar EP nariams.

Tad belieka tikėtis, kad partijos jaus atsakomybę rinkėjams ir jų neapgaudinės siūlydami žvaigždžių ar populiarių politikų, kurie rinkėjų jiems patikėtą mandatą iš karto išmeta.

D. Griškevičiaus įsitikinimu, partijas priimti atsakingus sprendimus labiausiai skatintų rinkėjų kritiškas požiūris į tokius politikus, kurie atsisako mandatų, ir partijas, kurios rinkėjams siūlo klaidinančius sąrašus. Jei rinkėjai kituose rinkimuose už tai nubaustų, situaciją imtų keisti.

D. Griškevičius pasakoja apie tokį girdėtą siūlymą: jei atsisakai mandato, perleidi jį kitai partijai. Tada atsisakančių būtų minimaliai, o į sąrašus nebūtų deleguojami tie, kurie neketina dirbti taryboje.

Vakar Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) buvo pateikti dar 23 asmenų, kurie atsisakė tarybų narių mandatų, pareiškimai.

Mandato atsisakymo priežastys paprastai būna susijusios su nesuderinamomis pareigomis.

Klaipėdoje tarybos nario statusas nesuviliojo H. Zudermano mokyklos direktorės, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Klaipėdos skyriaus pirmininkės J. Andrijauskienės. Po rinkimų pagal pirmumo balsus moteris „Ištikimi Klaipėdai“ sąraše buvo trečia.

Jei ji būtų likusi tarybos nare, būtų turėjusi atsisakyti mokyklos vadovo posto.

J. Andrijauskienė liko mokykloje, taryboje ją pakeis 46 metų Audrius Statkevičius, privačioje bendrovėje dirbantis pardavimų vadovu.

Dar prieš savaitę, kovo 30 d., VRK iš naujai išrinktų Klaipėdos miesto tarybos narių paties politiko prašymu išbraukė R. Žemaitaitį.

Jis turėjo rinktis – parlamentą arba uostamiesčio tarybą. Seimo narys liko Seime, jį pakeis 29 metų partijos kolega, asociacijos „Rusakalbė Klaipėda“ narys Sergejus Mažūga.

Klaipėdos rajone tarybos nario mandato kovo 30 d. atsisakė konservatorė Rasa Petrauskienė, kuri nuėjo dirbti į Seimą vietoj partijos kolegos Stasio Šedbaro. R. Petrauskienę rajono taryboje pakeis Martynas Martišauskas.

Vakar dar trys Klaipėdos rajono politikai nusprendė nebedirbti naujai išrinktoje taryboje – „valstiečių“ atstovė Diana Ciparienė, kurią pakeis Sandra Matulionienė, ir du liberalai – Nerijus Galvanauskas (vietoj jo ateis Lina Daujotytė-Kasperavičienė) bei Aušra Gudauskienė (ją taryboje pakeis Rekvita Bagdonienė).

Palangoje du politikai atsisakė tarybos narių mandatų: konservatoriai Saulius Simė, vietoj jo bus Arvydas Dočkus, ir Akvilė Kilijonienė, ją pakeis Arvydas Martinkėnas.

Iš viso per mėnesį Lietuvoje tarybos narių mandatų jau atsisakė 88 politikai.

Pirmosios, balandžio 11 dieną, posėdžiaus Plungės rajono ir Šiaulių miesto savivaldybės, rodo penktadienį Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) paskelbtas preliminarus grafikas.

Paskutinė, balandžio 28 dieną, posėdžiaus Neringos savivaldybė.

Rinkimų kodeksas numato, kad pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio metu savivaldybės nariai ir meras prisiekia, jiems įteikiami savivaldybės tarybos narių pažymėjimai.

Dabartinių merų ir savivaldybių tarybų narių įgaliojimai nutrūks automatiškai naujiesiems savivaldos atstovams susirinkus į pirmąjį posėdį.

Savivaldos rinkimų pirmasis turas vyko kovo 5 dieną, antrasis – kovo 19 dieną.

Savivaldos rinkimuose ketverių metų kadencijai išrinkti 1498 savivaldybių tarybų nariai ir 60 merų.

Pirmajame ture išrinkti 26, o antrajame – 34 merai.

Penktadienį VRK tvirtina galutinius antrojo rinkimų turo rezultatus.

Praėjusį sekmadienį pasibaigus savivaldos rinkimams, daugiausia –17 – merų postų laimėjo Lietuvos socialdemokratų partija. Socialdemokratai šiuose savivaldos rinkimuose laimėjo ir daugiausiai mandatų – kartu su merais, jie iš viso savivaldybėse gavo 375 vietas, pagal mandatų skaičių antri liko konservatoriai su 244 vietomis.

Pasyvumo rekordininkai

Norėtųsi tikėti, kad devintąkart po nepriklausomybės atkūrimo vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose bus kitaip, bet lig šiol žmonėms mažiausiai rūpėjo, kas taps jų vietos valdžia. Tiesa, aktyvumas buvo gana kontrastingas: nuo 39,9 iki 54,2 proc. (rinkėjų aktyvumo rodiklis skaičiuojamas pagal rinkimų pirmojo turo skaičius).

Kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) skelbiami duomenys, dabartinius vietos tarybų narius 2019-aisiais išrinko 47,9 proc. šią teisę turinčių gyventojų, vos 0,7 procentinio punkto daugiau nei ankstesnės kadencijos. Palyginti su dvejais dar ankstesniais rinkimais – šiokia tokia pažanga: 2007-aisiais balsavo 41,3 proc., 2011 metais – 44,1. Vis dėlto 2002-aisiais tokių buvo 53,8, o dar ankstesniuose rinkimuose – 54,2 proc. Pirmieji dveji po nepriklausomybės atkūrimo vietos rinkimai nesulaukė didelio susidomėjimo: 1995-aisiais balsavo 44,8, o po dvejų metų (tiek tada truko vietos valdžios kadencija) – vos 39,9 proc.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad rinkėjų aktyvumas posovietinėse valstybėse žemesnis nei senosios demokratijos.

Šį pasyvumo rekordą viršijo tik 2009-ųjų balsavimas dėl Europos Parlamento (EP) narių, sulaukęs vos 21 proc. rinkėjų. Ko gero, europiniai rinkimai ir būtų pasyviausi, bet to išvengė, nes, išskyrus tuos vienintelius, visi kiti sutapo su prezidento.

Šie visuomet būna aktyviausi – 2019 m. į juos atėjo beveik 57,4 proc. rinkėjų. Nuo 2002-ųjų tai geriausias rezultatas, nors toli gražu neprilygsta pirmiesiems dvejiems valstybės vadovo rinkimams po nepriklausomybės atkūrimo 1993-iaisiais ir 1997-aisiais, kai savo balsą atidavė net 78,6 ir 71,5 proc. rinkėjų.

Seimo rinkimų aktyvumo žirklės – nuo 75,3 proc. pirmuosiuose po nepriklausomybės atkūrimo 1992-aisiais iki 46,1 proc. 2004-aisiais. Pastarąjį dešimtmetį atėjusių ir neatėjusių balsuoti skaičius nusvirdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. 2020-aisiais, COVID-19 pandemijos sąlygomis, balsuoti atėjo 47,8 proc., per ankstesnius rinkimus – vos daugiau nei pusė (50,6 proc.).

„Mokslininkų tyrimai rodo, kad rinkėjų aktyvumas posovietinėse valstybėse žemesnis nei senosios demokratijos. Po 1990-ųjų stebimas aktyvumo mažėjimas ne tik vietos, bet ir nacionaliniuose rinkimuose, taip pat ir senosios demokratijos šalyse, bet posovietinėse labiau“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, Europos Vietos savivaldos chartijos ekspertė Aistė Lazauskienė. Lietuvos ir Lenkijos rinkėjų aktyvumas vietos valdžios rinkimuose – prie žemiausių Europoje: laikotarpiu nuo 1990-ųjų vidutiniškai balsuoja apie 45 proc., o atskirose savivaldybėse ir vos 30–38 proc.

Tendencija: pasak A. Lazauskienės, didesnis aktyvumas vietos rinkimuose tose šalyse, kur jie vyksta kartu su nacionaliniais, kur mažesnės savivaldybės, taip pat ten, kur balsuoti leidžiama jau nuo šešiolikos metų. (Mindaugo Mikulėno nuotr.)

Seimo narys konservatorius Andrius Vyšniauskas atkreipia dėmesį, kad šalyse, kuriose dideli emigracijos srautai, o tokia yra ir Lietuva, rinkėjų aktyvumas būna šiek tiek mažesnis ir dėl statistinių priežasčių.

Privalomas – ne išeitis

Visos šalys norėtų, kad gyventojai būtų pilietiškesni, daugiau jų ateitų prie balsadėžių. Tačiau Rinkimų kodekso rengimo darbo grupei vadovavęs A. Vyšniauskas skeptiškas, kad kokiomis nors priemonėmis galėtų pavykti žymiai padidinti aktyvumą. Kaip politikos mokslų mokslininkas jis sako analizęs įvairias rinkimų kampanijas ir nė vienai jose taikytai priemonei nepavyko ką  nors žymiai pakeisti, išskyrus privalomą balsavimą. „Lietuva seniai pasirinkusi kitokį kelią ir nesvarstoma jo keisti. Kitos priemonės neveikia, nes rinkėjas turi teisę eiti ar neiti balsuoti“, – sako A. Vyšniauskas.

A. Lazauskienė pastebi, net šalyse, kur balsavimas privalomas, procentai skiriasi: Belgijoje vietos rinkimuose vidutiniškai balsuoja 91,4 proc., o Graikijoje – 68,2. „Belgai sąmoningesni, be to, už pareigos ignoravimą skiriamos baudos. Beje, Graikijoje numatyta išimčių: nuo prievolės balsuoti atleidžiami vyresni nei 70 metų asmenys ir tie, kurie yra išvykę toliau nei 200 km nuo balsavimo punkto“, – pasakoja A. Lazauskienė.

Lietuvoje taip pat buvo pasigirdę tokių iniciatyvų. 2010-aisiais Seime net buvo įregistruota Konstitucijos pataisa, bet paramos ji nesulaukė. Po ketverių metų diskusiją įžiebė profesorius Vytautas Landsbergis, viename savo interviu iškėlęs privalomo balsavimo rinkimuose idėją. Tačiau jis pats pripažino, kad diskusija apie tai būtų naudinga, nes paskatintų mąstyti apie pilietinę visuomenę, bet pilietiškumo norėtųsi siekti kitokiais būdais, o Seimas vargu ar priimtų tokią pataisą.

Balsuoja vienu kartu

Nesame unikalūs, kad vietos rinkimai žmones domina mažiausiai. Pasak A. Lazauskienės, tik poroje šalių aktyvumas juose žymiau neatsilieka nuo nacionalinių rinkimų. Kitur atotrūkis nemažas: pavyzdžiui, Slovėnijoje vietos valdžią renka apie 57 proc, o nacionalinę – 65,5 proc., Danijoje atitinkamai 72 ir 85 proc., Kipre 78 ir 85 proc., didelės žirklės ir Slovakijoje, Vokietijoje, kitose šalyse.

„Gal gyventojai mano, kad nacionaliniai reikalai svarbiau, nors iš tikrųjų juk vietos valdžia daro įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui, sprendžia netgi daugiau nei nacionalinė valdžia“, – lygina A. Lazauskienė.

Pasak ekspertės, savivaldybių rinkimuose aktyvumas didesnis šalyse, kur vietos, regioniniai ir nacionaliniai rinkimai vyksta tą pačią dieną. Pavyzdžiui, Švedijoje taip yra jau nuo 1970 m., čia manoma, kad geriau, kai valdžia vienu metu pasikeičia visais lygmenimis. Sugretinus balsavimus, aktyvumas vietos valdžios rinkimuose nedaug atsilieka nuo nacionalinių: pastarąjį dešimtmetį vidurkis atitinkamai 81,6 ir 84,3 proc. Tačiau, pastebi A.Lazauskienė, tose šalyse, kur vietos rinkimai rengiami kartu su regioniniais ar EP, pavyzdžiui, Graikijoje, Airijoje, Ispanijoje, aktyvumas nepadidėjo, nes ir šie rinkimai mažiau populiarūs.

Kažin ar Lietuvoje padėtų sugretinimas su nacionaliniais rinkimais, nes, ėmus tiesiogiai rinkti merus, vietos valdžios rinkimai aktyvumu prie jų labai priartėjo. Su prezidento rinkimais vietos ir parlamento rinkimų nesugretinsi, nes skiriasi kadencijų trukmė.

Internetas nepridėjo

Rinkėjų aktyvumą padidinti ne kartą siūlyta ir įvedus balsavimą internetu. Valdantieji buvo užsimoję išbandyti tokį balsavimą jau šiemečiuose savivaldybių tarybų rinkimuose.

„VRK buvo pradėjusi konsultacijas dėl galimybių studijos. Tačiau, kai prasidėjo karas Ukrainoje, keitėsi požiūris į geopolitinę situaciją, kibernetinį saugumą, kitas galimas grėsmes. Buvo stabtelėta ne tik dėl pačios galimybių studijos, bet net dėl techninės specifikacijos, kurios pagrindu būtų pradėtas pirkimas šiai studijai užsakyti. Vėliau diskusijos su kibernetinio saugumo ekspertais buvo atnaujintos. Šiuo metu parengta techninė specifikacija ir inicijuotas galimybių studijos dėl internetinio balsavimo informacinės sistemos sukūrimo viešasis pirkimas“, – VRK atstovė Indrė Ramanavičienė aiškina, kad šiuo metu apie konkrečius balsavimo internetu sistemos kūrimo žingsnius kalbėti dar kiek per anksti. Be to, pasak jos, šiandien sunku prognozuoti, kiek dėl to padidėtų Lietuvos rinkėjų, balsuojančių užsienyje, aktyvumas.

Parlamentaras A. Vyšniauskas pasakoja, kad rengiant Rinkimų kodeksą buvo diskutuojama, kad svetur gyvenantiems Lietuvos piliečiams tai tikrai palengvintų galimybę pasinaudoti balsavimo teise. „Pagal Konstituciją visi turi turėti vienodą teisę balsuoti, tad negalime įteisinti skirtingą balsavimo galimybę Lietuvoje ir užsienyje esantiems lietuviams. Dabartiniame karo Ukrainoje fone, kai šalys susiduria su gausybe kibernetinių atakų, balsavimas internetu būtų rizikingas pasirinkimas“, – mano A. Vyšniauskas.

Jis primena, kad Europoje dabar vienintelė Estija įvedusi galimybę balsuoti ir internetu. Tačiau didelė dalis tų, kurie ir taip eidavo balsuoti, dabar balsuoja internetu, o didžiulio efekto pritraukiant daugiau rinkėjų neįvyko.

A. Lazauskienė lygina Estijos duomenis: iki 2005 m. įvesto balsavimo internetu 2002-ųjų vietos rinkimuose aktyvumas buvo 52,5 proc., įvedus net sumažėjo iki 47,4 proc. 2017-aisiais jis buvo 53 proc. Tačiau, svarsto ekspertė, klausimas, ar tai lėmė būtent elektroninis balsavimas.

Pasak jos, vyksta netgi atvirkštiniai procesai: Nyderlandai, Airija, Vokietija, Jungtinė Karalystė vietos rinkimuose atsisakė balsavimo internetu. Ir ji pati skeptiška dėl tokio balsavimo būdo: „Žinant, kokių dabar esti programišių ir kokių kibernetinių atakų pasitaiko, tai nesaugu. Antras argumentas prieš – balsavimo slaptumo išsaugojimo problema: kas patikrins, kam kokia močiutė ar senelis leido internete suvesti savo duomenis. Taip didėja ir įtakos darymo, papirkimo pavojus. Kaip būtų saugomos laikmenos, užtikrinama, kad duomenys bus išsaugoti ir apsaugoti nuo klastojimo? Juk vienu paspaudimu gali viską sugadinti ar pakoreguoti. Popierinius dokumentus sunkiau suklastoti. Be to, yra rinkimų stebėtojai, žmonės ir patys mato, kiek rinkėjų eina balsuoti.“

Žinant, kokių dabar esti programišių ir kokių kibernetinių atakų pasitaiko, tai nesaugu.

Balsuoti – nuo šešiolikos

Pasak A. Lazauskienės, aktyvumo prideda rinkėjų amžiaus cenzo sumažinimas. Lietuvoje vietos rinkimuose galima balsuoti sulaukus aštuoniolikos, o kai kuriose šalyse – jau nuo šešiolikos. 2000 m. pirmą kartą tai pabandyta kai kuriose Vokietijos žemėse, o nuo 2007-ųjų – ir visose. Nuo šešiolikos balsuoja ir austrai. Tokią teisę nuo 2015 m. turi škotų šešiolikmečiai, metais vėliau ją įgijo graikų, Velso jaunimas, nuo 2017-ųjų – estai.

„Toks sprendimas priimtas motyvuojant, kad vietos valdžia sprendžia daugiau ūkinius klausimus, be to, daug su jaunimu susijusių problemų – mokyklų, laisvalaikio, užimtumo. Nemažai jaunuolių jas puikiai išmano, tad kodėl jiems nesuteikus teisės balsuoti“, – A. Lazauskienė sako ir pati pritartų tokiam siūlymui.

Tačiau, pastebi ji, nors paankstinus rinkimų teisės įgijimą šiek padidėja bendras balsavusių procentas, jaunimas nesiveržia pasinaudoti šia teise. Vokietijoje darytas tyrimas parodė, kad nors 18–20 metų rinkėjų aktyvumas didesnis nei 20–25 metų, bet žemesnis už visų rinkėjų vidurkį.

Lietuvoje vyresnioji karta taip pat balsuoja aktyviau nei jauniausioji. Kad senimas nenusvertų rinkimų rezultatų, prieš 2020-ųjų Seimo rinkimus socialiniuose tinkluose net plito akcija „Atimk is savo močiutės pasą“. Tačiau kur kas efektyvesnė priemonė – patiems aktyviai balsuoti. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba prieš rinkimus jau keliolika metų vykdo kampaniją „Man ne dzin“. Gal ir ji prisidėjo, kad pastaruosiuose prezidento ir Seimo rinkimuose jaunimo aktyvumas buvo rekordinis, nors dar ir nesiekė visų šalies rinkėjų vidurkio.

Mažose savivaldybėse

Aktyvumo skaičiai kontrastingi ir tarp atskirų savivaldybių. Štai 2019 m. savivaldos rinkimuose birštoniečių balsavo net 67,9 proc., o klaipėdiečių – vos 38,7, ne ką daugiau ir Klaipėdos rajone (40 proc.). Kauniečiai pagal aktyvumą buvo 27-i tarp 60-ies savivaldybių (50,6 proc.), Kauno rajono gyventojai – 48-i (44,5 proc.), vilniečiai 36-i (48,1 proc.).

A. Vyšniauskas atkreipia dėmesį, kad skirtingos savivaldybės turi skirtingus demografinius profilius. Pavyzdžiui, Birštonas, Neringa – labai mažos savivaldybės su glaudžia bendruomene, tad ten ir rinkimų kampanijos kitokios, daugiau aktyvesnių gyventojų. Mažą aktyvumą Klaipėdoje, jo manymu, galbūt lemia tai, kad čia daug rusakalbių, o jų dalyvavimo procentas rinkimuose mažas.

Svarbu: pasak A. Vyšniausko, aktyvumas didėja, jei rinkimų kampanija intensyvi, o rinkėjas supranta, kad jo balsas gali turėti stiprią įtaką. Pavyzdžiui, rinkėjai tapo aktyvesni įvedus tiesioginius merų rinkimus. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Tačiau taisyklės – ne be išimčių. Nebūtinai visos mažiausios savivaldybės aktyviausios ar mažiausias aktyvumas ten, kur gyvena daug rusakalbių. A. Vyšniauskas daro prielaidą, kad daug kas gali daryti įtaką rinkėjams, gal ir tai, kad buvę balsų pirkimo atvejų, ir tai sumenkino pasitikėjimą savivalda, žmonės nemato prasmės eiti balsuoti.

Vis dėlto, pasak A. Lazauskienės, europiniai tyrimai rodo, kad kuo mažesnė savivaldybė, tuo didesnis aktyvumas, nes jose visi vieni kitus pažįsta, kandidatuoja draugai ir giminaičiai. Pas mus savivaldybės nemažos, daug kas nepažįsta kandidatų, gal tai taip pat turi įtakos.

Tačiau, priduria ekspertė, šalyse, kur teritorinis administracinis tinklas smulkus, savivaldybės – kaip pas mus seniūnijos, po porą tūkstančių gyventojų, pavyzdžiui, Slovakijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, kai kuriose Pietų Europos šalyse, atsiranda kitų problemų. Ypač Slovakijoje, Slovėnijoje net pritrūksta kandidatų: 2018 m. rinkimuose 26 proc. iš daugiau kaip 700 Slovakijos savivaldybių merai buvo renkami iš vieno kandidato, nes neatsirado konkurencijos, vienuolikoje visai neatsirado kandidato į merus, o dalyje – tiek kandidatų, kiek tarybose turi būti narių.

Rimta kova sudomina

A. Vyšniauskas teigia, kad kalbantis su žmonėmis jie pasakoja, jog net ir šeimoje susipeša: vienas sako, kad partijų per daug, kitas – kad nėra už ką balsuoti. Tačiau politinių jėgų skaičiumi Lietuva neišsiskiria iš kitų šalių.

Pasak A. Lazauskienės, dar viena iš prielaidų, kodėl rinkėjai neina balsuoti, – nuomonė, kad savivalda nieko nesprendžia, neturi galių, žmonėms neatrodo, kad nuo jų balso gali kas nors keistis. Tad savivaldos galių stiprinimas gal prisidėtų prie rinkėjų aktyvumo.

Rinkėjų pasiryžimas eiti ar neiti balsuoti priklauso ir nuo kandidatų, konkurencijos aštrumo, rinkimų kampanijos. „Lyginant skirtingus rinkimus Lietuvoje, aktyvumas išauga, jei rinkimų kampanija intensyvi, o rinkėjas supranta, kad jo balsas gali turėti stiprią įtaką“, – sako A. Vyšniauskas ir pateikia pavyzdžių. Štai pastarieji prezidento rinkimai sulaukė per pastaruosius du dešimtmečius rekordinio aktyvumo, nes vyko intensyvi kova, rinkėjams ji buvo įdomi, vyravo nuomonė, kad kiekvienas balsas gali būti lemiamas. Vietos valdžios rinkimuose rinkėjai tapo aktyvesni įvedus tiesioginius merų rinkimus, nes aktyvios kandidatų kampanijos padėjo sudominti daugiau rinkėjų.

Beje, gal aktyvumą pastaruosiuose dvejuose savivaldos rinkimuose kilstelėjo ne tik galimybė tiesiogiai rinkti merus, bet  ir visuomeninių komitetų atsiradimas. Tačiau sugriežtinti jų steigimo reikalavimai iš kovą vyksiančių rinkimų eliminavo du trečdalius potencialių partijų konkurentų. Kažin, kaip tai paveiks rinkėjų aktyvumą savivaldybėse, kur partijoms neliko konkurentų?

Žinoma, beveik 100 proc. aktyvumas būna tik totalitarinėse valstybėse ar tose, kur balsavimas privalomas. Vis dėlto mažiau kaip pusė, o kai kuriose savivaldybėse ir dar mažiau balsuojančių nėra geras balas visuomenės pilietiškumui. Jei rinkėjų aktyvumas būtų didesnis, jis atspindėtų didesnės dalies gyventojų nuomonę, o prie valdžios rinkimo prisidėjęs žmogus gal labiau domėtųsi, ką ji veikia.

Tačiau, pripažįsta Seimo narys A. Vyšniauskas, žmogaus pasirinkimas nebalsuoti taip pat yra pasirinkimas, tam tikra galimybė išreikšti požiūrį į valstybę, politikus.

Koks daugiau nei kas antro požiūris – akivaizdu.

Antradienį tai numatančias Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisas Seimui ketina pateikti parlamentaras Povilas Urbšys, kurias Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto vardu jis yra įregistravęs dar 2017 metų rugsėjį.

Siūloma, kad savivaldybės daugiamandatės rinkimų apygardos būtų sudarytos iš esančių greta (turinčių bendras ribas) rinkimų apylinkių.

Pagal siūlomą projektą, savivaldybės rinkimų apygardos  sudaromos taip, kad kiekvienoje rinkimų apygardoje būtų renkami ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 5 nariai. Rinkimų apygardoje renkamų tarybos narių skaičius turi būti proporcingas rinkimų apygardos rinkėjų skaičiui ir visų savivaldybės tarybos narių skaičiui.

Savivaldybės suskirstymą į daugiamandates rinkimų apygardas rengtų savivaldybės meras ir, pritarus savivaldybės tarybai, teiktų tvirtinti Vyriausiajai rinkimų komisijai,  kuri priimtų galutinį sprendimą. Atskirai savivaldybės rinkimų apygardų rinkėjų sąrašai nesudaromi. Laikoma, kad savivaldybės rinkimų apygardos rinkėjų sąrašas yra šią rinkimų apygardą sudarančių rinkimų apylinkių rinkėjų sąrašų visuma.

Savivaldybės tarybos nario – mero rinkimų tvarkos keisti nesiūloma. Taip pat subjektų (partijos, rinkimų komitetai), kurie turi teisę kelti kandidatų sąrašus, keisti nesiūloma. 

Pagal siūlomą projektą, partijos, rinkimų komitetai kandidatus kelia pateikdami bendrą kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal rinkimų apygardas. Projektas numato, kad „kiekviename kandidatų į savivaldybės tarybos narius rinkimų apygardoje sąraše kandidatų negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu toje rinkimų apygardoje renkama savivaldybės tarybos narių“.

Geriausiu atveju gyventojai pažįsta savivaldybės merą, mero pavaduotoją bei administracijos direktorių.

Balsavimo tvarkos daugiamandatėje savivaldybės rinkimų apygardoje nesiūloma keisti, išskyrus tai, kad atsižvelgiant į trumpesnį kandidatų sąrašą mažinamas pirmumo balsų skaičius ( nuo 5 ik 3).

Mandatai kandidatų sąrašams būtų paskirstomi pagal tai, kiek rinkėjų paduotų mandato balsų gavo kiekvienas sąrašas, taikant kvotų ir liekanų metodą pagal kiekvieną savivaldybės rinkimų apygardą.

Tikimasi, kad priėmus siūlomus įstatymo pakeitimus padidės rinkėjų aktyvumas, sumažės atotrūkis tarp savivaldybės tarybos narių ir savivaldybės gyventojų, stiprės pilietinė visuomenė. Projektą rengti paskatino tai, kad šiuo metu gyventojų galimybės teikti savo pasiūlymus ir pageidavimus bei reikšti nuomones jų išrinktiems atstovams bei tiesioginis gyventojų ir savivaldybės tarybos narių bendravimas yra formalizuotas.

„Savivaldybių tarybų nariai, išrinkti pagal proporcinę rinkimų sistemą savivaldybėse (kuri sudaro vieną rinkimų apygardą), yra in corpore atskaitingi visiems savivaldybės gyventojams – visi atskaitingi visiems. Vertinant tai, kad savivaldybės Lietuvoje yra santykinai didelės (ypač savo teritorijomis), o didžioji dalis savivaldybių tarybų narių tampa savivaldybių centrų gyventojais, bendravimas tarp tarybos narių ir nutolusiose nuo savivaldybės centro gyvenvietėse gyvenančių gyventojų praktiškai nevyksta. Geriausiu atveju gyventojai pažįsta savivaldybės merą, mero pavaduotoją bei administracijos direktorių. Susitikimai ar bendravimas kitomis formomis tarp gyventojų ir savivaldybės tarybos narių labai vangūs“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame pažymima, kad tokia situacija neigiamai veikia gyventojų požiūrį į savivaldybės valdžią bei savo galimybes dalyvauti sprendžiant vietos reikalus. 

Šiuo metu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nustato, kad savivaldybių tarybų nariai renkami ketveriems  metams, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose pagal mišrią rinkimų sistemą.

Viena savivaldybė sudaro vieną daugiamandatę rinkimų apygardą. Pagal proporcinę rinkimų sistemą savivaldybėje daugiamandatėje apygardoje renkami šios savivaldybės tarybos nariai, išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą.

Vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurią sudaro visa savivaldybė, renkamas šios savivaldybės tarybos narys – meras.

Nuo sausio išplėstas su savivaldos mandatu nesuderinamų pareigų sąrašas: taryboje dirbti negali tos savivaldybės valdomų įmonių valdybų nariai ir vadovai.

„VRK atkreipia dėmesį visų savivaldybių tarybų narių, einančių savivaldybių valdomų uždarųjų akcinių bendrovių valdymo organų ar vadovų pareigas, kad jie turėtų nedelsdami apsispręsti, ar atsisako nesuderinamų pareigų, ar mandato“, – BNS sakė VRK vadovė Laura Matjošaitytė.

„VRK laukia tų apsisprendimų artimiausiu metu, nedelsiant. Vėliau mes tikrinsime, ar savivaldybių tarybų nariai neina nesuderinamų pareigų, ir radusi tokių atvejų VRK spręs dėl įgaliojimų nutraukimo“, – pažymėjo komisijos pirmininkė.

Sausį įsigaliojo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisos, kad savivaldybių valdomų akcinių bendrovių bei uždarųjų akcinių bendrovių valdymo organo narių ir vadovų pareigos nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis.

Iki šiol mandatas buvo nesuderinamas su renkamų politikų, mero politinio pasitikėjimo komandos, administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo, biudžetinės įstaigos, kurios savininkas ar vienas iš savininkų yra savivaldybė, vadovo bei kitomis pareigomis.

Teisės aktai numato, kad savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą jam pradėjus eiti pareigas, nesuderinamas su mandatu, ir jis šių pareigų neatsisako.

Jei Seimas pritars, savivaldybės taryba galės spręsti, ar leisti prekiauti alkoholiu lauke, arčiau ar toliau nei 40 metrų nuo stacionarios kavinės, be to, jos galės drausti prekiauti juo paplūdimiuose ir paviljonuose.

„Paviljonuose galėtų būti draudžiama prekiauti alkoholiu, jeigu savivaldybės taryba priimtų tokį sprendimą. Aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis bus galima ne didesniu nei 40 metrų atstumu nuo stacionarios viešojo maitinimo vietos, jeigu savivaldybės taryba nenustatytų kitaip. Tai, iš esmės, galėtų padidinti, pamažinti arba išvis neleisti prekiauti alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis“, – posėdyje kalbėjo ekonomikos ir inovacijų viceministrė Jekaterina Rojaka.

Kaip ir iki šiol, paviljonuose galėtų būti parduodamas iki 7,5 proc., o paplūdimiuose – iki 22 proc. stiprumo alkoholis.

„Siūlome įtvirtinti, kad paplūdimiuose ir jų dalyse būtų draudžiama prekiauti alkoholiu, jeigu savivaldybės taryba priimtų tokį sprendimą. Jeigu nepriimtų tokio sprendimo ir būtų leidžiama, būtų leidžiama ne stipresniu nei 22 laipsniai“, – aiškino viceministrė.

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė teigė, kad kai kur, ypač Vilniuje, verslui gali kilti problemų be sezoninių licencijų.

„Labai prašome vis dėlto grąžinti sezonines licencijas. (...) Visa rekonstruojama krantinė Neries ir yra tokios kavinės, kaip paviljonai, kurios neturi stacionarių kavinių ir visoje toje krantinėje niekas gi neis maudytis į Nerį, bet bus neįmanoma be sezoninių licencijų išduoti tokį leidimą“, – sakė E. Šiškauskienė.

Premjeras Saulius Skvernelis asociacijai patarė šią problemą spręsti Seime, o Vyriausybė priėmė savo sprendimą.

„Mes galime viską palikti kaip yra, įsigalios 2020 metais sausio 1 dieną tie ribojimai ir tada nuo to nebus turbūt geriau (...) Tiktai noriu pasakyti, kad palikime šitą jūsų svarų siūlymą pakovoti jums Seime (...) O jeigu Neries krantinė po rekonstrukcijos taps kuo ji turi tapti, tai yra, sportuojančių, besivaikščiojančių, šeimų krantine, gal nieko tokio ir nebus, jeigu ten to alkoholio nebus?“, – sakė premjeras.

Seimas rugsėjį po pateikimo nepritarė nei Mišriai Seimo narių grupei priklausančios Aušrinės Armonaitės siūlymui atšaukti draudimą prekiauti alkoholiu paplūdimiuose, nei konservatoriaus Mykolo Majausko siūlymui draudimų įsigaliojimą atidėti iki 2021-ųjų.

Draudimai dėl prekybos alkoholiu paplūdimiuose priimti 2017 metais, jeigu Seimas jų nepakeis, jie turėtų įsigalioti nuo 2020 metų sausio.

Kaip teigiama Vyriausybės pažymoje, savivaldybės taryba, atsižvelgdama į objektyvias aplinkybes, galėtų priimti sprendimą dėl įstatyme nurodyto mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis 40 metrų atstumo nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos padidinimo arba sumažinimo, taip pat uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis.

Taip pat būtų draudžiama prekiauti alkoholiu paplūdimiuose ir paviljonuose, jei yra priimtas savivaldybės tarybos sprendimas. Kaip ir iki šiol, paviljonuose galėtų būti pardavinėjami alkoholiniai gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 proc., o paplūdimiuose – neviršija 22 proc.

Šį klausimą planuojama svarstyti trečiadienį Vyriausybės posėdyje.

Planuojama, kad nuo sausio 1 d. nebeliks nestacionarių alkoholio prekybos vietų, kurioms savivaldybės išduoda atskiras licencijas kurortinio sezono metu, prekiauti alkoholiniais gėrimais, nebegalės būti prekiaujama alkoholiu paviljonuose ir paplūdimiuose.

Neterminuotą mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licenciją turinčios įmonės galės aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos įrengtose aptarnavimo vietose.