Dainuojamosios poezijos ir bardų festivalis „Akacijų alėja“ jau atradęs savo klausytojus bei atlikėjus, kurie ant scenos paskleidžia tikrą muzikos magiją. Nenuostabu, kad ir šiemet festivalis vėl pritraukė gausų būrį žmonių, patogiai įsitaisiusių ant pledų bei sulankstomų kėdžių ir besimėgaujančių atlikėjų dainomis.

Šiųmetėje bardų scenoje pasirodė ne tik žinomi Lietuvos atlikėjai, bet ir svečiai iš tolimosios Kosta Rikos.

Publika plojimais pasitiko gerai pažįstamą aktorių Rolandą Kazlą, kurio dainuojamosios poezijos atlikėjo karjera prieš dešimtmetį prasidėjo būtent „Akacijų alėjos“ scenoje. R. Kazlas pasakojo, kad prieš dešimt metų pirmą kartą lipo ant bardų scenos, tada padarė pertrauką, todėl dabar ypač malonu sugrįžti. Atlikėjas jaukiai vakaro atmosferai kurti pasirinko Roberto Danio eiles.

„Akacijų alėjoje“ klausytojams neįprastu formatu pasirodė ir grupė „Thundertale“, iki tol skambėjusi trankiai. Šį kartą grupės dainos suskambo akustiškai, taip sukurdamos visai naujus muzikinius potyrius.

Nesitikėjau, kad dar vaikystėje išmokti eilėraščiai gali skambėti kartu su muzika.

Ant bardų scenos lipo ir Saulius Bareikis bei Olegas Ditovskis. „Akacijų alėjos“ festivalio gerbėjus atlikėjai šildė virpančiais balsais. Šiemet „Baltojo Nieko dainelės“ atidavė didelę duoklę S. Gedos kūrybai, kurie bardų scenoje suskambo ne tik kaip eilės, bet ir kaip nauji kūriniai.

„Nesitikėjau, kad dar vaikystėje išmokti eilėraščiai gali skambėti kartu su muzika. Man labai patiko“, – susižavėjimo neslėpė kartu su atlikėjais niuniavusi ponia Gražina.

Kiti klausytojai labai laukė galimybės išgirsti Gabrielės Vilkickytės balso tembrą. „Esu girdėjusi tik jos dainų įrašus, gyvai  jos balsas virpa dar labiau, tiesiog gera ant širdies“, – pagyrų negailėjo Ilona.

„Akacijų alėjos“ festivalį užbaigs Andrius Kaniava.

Geras poetas Geda

Liepos 7 d. Birštono kurhauze poeto Sigito Gedos 80-mečiui dedikuotą programą „Geras poetas Geda“ Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pristatys jau dvylika metų kartu muzikuojantis Kauno fortepijoninis trio ir nuolatinis kolektyvo scenos partneris baritonas Giedrius Prunskus.

„S. Geda – mitinės atminties poetas, modernizavęs lietuvių poeziją. Jis sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos. Žemė, kosmosas ir žmogus čia suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, nuolatos skamba gyvybei giedama giesmė. Jo vitališkasis žmogus tarytum pratęsia Dievo darbą, dauginasi ir vaisina būtį nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai pakeičia tikrovės veiksmą. Tai valios gyventi apraiška lietuvių literatūroje“, – taip apie S. Gedos kūrybą kalba literatūrologas Kęstutis Nastopka.

Pažintis: koncerto programa atspindės Baltijos gitarų kvarteto pastarųjų penkerių metų kūrybinės veiklos procesą. / Organizatorių nuotr.

Poeto bičiulis ir bendražygis filosofas Arvydas Šliogeris kalbėjo dar ryžtingiau. „S. Geda yra aukštesnio rango poetas nei kiti Nobelio premija apdovanoti kalbos žmonės, tarkim, Česlavas Milošas, – sakė jis. – Neseniai perskaičiau Č. Milošą ir drąsiai sakau: Sigitas yra bent trimis galvomis už jį aukštesnis, gaivalingesnis ir pranašesnis poetinio žodžio magas. Sigitas priklauso ne šitai epochai. Jo vieta greta Albert’o Camus arba Williamo Faulknerio. Jis priklauso anai kartai, ir akivaizdu, kad ne tik atitinka dabartinio Nobelio premijos laureato lygį, bet ir gerokai jį pranoksta.“

S. Geda – mitinės atminties poetas, modernizavęs lietuvių poeziją.

Koncerto metu publika išgirs ne vieną A. Šliogerio įžvalgą apie poeto S. Gedos fenomeną, skambės paties poeto eilės iš įvairių poezijos rinkinių, Kauno fortepijoninio trio (Lina Krėpštaitė – fortepijonas, Indrė Andruškevičiūtė – smuikas ir Asta Krištaponienė – violončelė) atliekami instrumentiniai švedų neoromantiko Gunnaro de Frumerie, estų minimalisto Arvo Pärto ir prancūzų romantikės Lili Boulanger kūriniai. Ypatingą aurą spinduliuojančiame Birštono kurhauze apsilankę klausytojai turės išskirtinę progą išgirsti net keleto Lietuvos kompozitorių (Giedriaus Kuprevičiaus, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Anatolijaus Šenderovo) dainų, sukurtų pagal S. Gedos eiles, premjeras.

Organizatorių nuotr.

Gitarų piligrimai

Liepos 9 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertuos unikalios sudėties kolektyvas – Baltijos gitarų kvartetas, Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pristatysiantis įvairiaspalvę ir intriguojančią programą „Piligrimai“. Baltijos gitarų kvartetas, kuriame muzikuoja Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius Lipčius ir Chrisas Ruebensas kartu groja jau kone 20 metų.

Kaip pasakoja vienas ansamblio narių S. Lipčius, idėja sukurti unikalios sudėties kolektyvą kilo dar studijų metais, koncertinių kelionių metu klausantis panašių kolektyvų įrašų. Po keleto mėnesių surengę pirmąjį koncertą atlikėjai pastebėjo, kad publika puikiai reaguoja į kvartetinius kūrinius, ją uždega tokie pasirodymai. Toliau viskas vystėsi labai greitai – po dvejų metų kolektyvas koncertavo Estijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, ansamblio karjera ėmė vystytis žaibiškai.

Dažniausiai ansamblius sudaro kad ir giminingi, bet skirtingi instrumentai, turintys skirtingas atlikimo technikos, diapazono ir tembro charakteristikas. Kuo klausytoją gali nustebinti keturių gitarų ansamblis? Tokių vienodų ansamblių žavesys slypi netikėtumo momente.

„Visi ansamblio nariai turi būti lygiaverčiai ir turėti atitinkamas galimybes tam lygiavertiškumui demonstruoti. Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje, – sako S. Lipčius. –  Kita vertus, mes nevengiame eksperimentuoti, paįvairindami savo naudojamų instrumentų gamą. Aš asmeniškai atlikti kai kurių numerių išeinu nešinas dvylikos stygų liutnia, Chrisas kartais mėgsta paimti į rankas ukulelę. Tai padeda atrasti naujesnių sąskambių ir spalvų.“

Šiuo metu Baltijos gitarų kvartetas pelnytai vadinamas Baltijos šalyse lyderiaujančiu klasikinių gitarų ansambliu. Tad logiška, kad ansamblis sulaukia ir kompozitorių dėmesio – jam kūrinių yra dedikavę Jurgis Juozapaitis, Giedrius Kuprevičius, Jonas Tamulionis, bendrų planų esama ir su kūrėjais iš užsienio.

Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje.

Koncerto programa, anot atlikėjų, atspindinti pastarųjų penkerių metų kvarteto kūrybinės veiklos procesą. Joje skambės originali ansamblio nario Ch. Ruebenso kūryba, Z. Čepulėno ir S. Lipčiaus aranžuoti kūriniai: Jono Švedo, Fausto Latėno ir Eduardo Balsio kompozicijos, o dalis programos bus skirta Ukrainai ir ukrainiečių muzikai. „Būdami menininkai, labai jaudinamės dėl Ukrainos ir ten gyvenančių ir kuriančių kolegų likimo, tad kviečiame bent mintimis pabūti kartu su šia šalimi ir ją palaikyti. Greta kitų muzikinių numerių atliksime dvi dalis iš ukrainiečių gitaristo ir kompozitoriaus Olego Boyko specialiai mums dedikuoto kūrinio „Piligrimai“, – sako gitaristai.

Šį opusą kompozitorius pradėjo kurti prieš pat prasidedant invazijai į jo šalį, o užbaigė jau įsibėgėjus karo baisumams. Atlikėjai tiki, kad šis kūrinys tikrai taps ypatingu koncerto akcentu.

Atlikėjai groja keturių skirtingų meistrų pagamintomis unikaliomis gitaromis. „Kažkada grojome keturiomis itin kokybiškomis to paties meistro – ispano Manuelio Contreraso pagamintomis gitaromis. Tuomet išgaudavome itin homofonišką skambesį. Ieškodami naujų tembrinių apraiškų šiuo metu visi grojame skirtingų meistrų pagamintomis gitaromis, – pasakoja S. Lipčius. – Vieno rankose skamba vokiečių meistro instrumentas, kito – pagamintas kanadiečio, trečias reprezentuoja ispanišką gitarą, o aš groju lietuvių meistro pagamintu instrumentu. Tos skirtingos spalvos, skirtingi tembrai vienodų instrumentų ansamblį paverčia dar įdomesniu.“

Kas? Koncertas „GERAS POETAS GEDA“.

Kur? Birštono kurhauze.

Kada? Liepos 7 d. 19 val.

Kas? Koncertas „PILIGRIMAI“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Liepos 9 d. 8 val.

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ R.Kmita ne tik stengiasi suprasti S.Gedos fenomeną, bet ir kalba apie jo gyventą laiką, visuomenę. Apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekada negęstanti ugnis. R.Kmita prisipažįsta, kad vienas kertinių knygos raktų buvo pyktis.

– Knygoje „Ugnies giesmės“ ėmėtės ambicingo tikslo – kalbate ne tik apie sudėtingą S.Gedos asmenybę, bet ir jo gyventą epochą. Ne vienus metus nešiojotės knygos idėją, kokie klausimai nedavė ramybės?

– Apie S.Gedą galvoju nuo mokyklos, jis buvo tas poetas, kuris pakeitė mano požiūrį į poeziją. Gal net ne pakeitė, o tiesiog perlaužė tai, kas mokykloje buvo suvokiama kaip poezija. Perskaitęs rinkinį „Žalio gintaro vėriniai“ su Petro Repšio iliustracijomis, supratau, kad ta poezija turi kažką, ko negalėtum įvardyti mokytojai. Išskyrus tai, kad ji atima žadą. Nuo to laiko jis man – viena svarbiausių lietuvių literatūros figūrų.

Rašydamas disertaciją ir landžiodamas po archyvus, susižavėjau S.Gedos drąsa sakyti tiesiai, ką galvoja, jo maištingumu. Jo laikysena ir elgesys daugeliui amžininkų buvo nepriimtini, daug ką šokiravo, apie S.Gedą kalbėta kaip apie tokį keistą poetą, išsišokėlį. Jis buvo tarsi į batą įkritęs akmenukas – nepatogus, bet nenusiausi ir neiškratysi. Tačiau viena buvo aišku: S.Gedai atsiradus lietuvių poezijoje, niekas nebegalėjo būti taip, kaip buvo iki tol. Jis tapo atskaitos tašku.

Vėliau supratau, kad su šeima, buitimi S.Gedos gyvenime atsiranda naujų aplinkybių ir jis pradeda ieškoti kitų kaukių. Jis blaškosi tarp to, kaip išlikti literatūroje, kaip išsaugoti kūrybines idėjas ir kaip susitvarkyti buitį. Mes visi susiduriame su neišvengiama kasdienybės banalybe: yra idealusis aš, kuris žino, ką labiausiai norėčiau veikti, koks norėčiau būti, ir realusis, tas kasdienis aš. S.Gedos atveju šis konfliktas itin ryškus.

Paradoksalu – sovietmetis gniuždė, kainavo daug nervų, bet kartu ir davė aiškų priešininką, suformavusį S.Gedą kaip savas taisykles kuriantį maištininką.

– Ar iš čia tas vienas kertinių knygos pasakojimo raktų – pyktis? Kodėl būtent pyktis toks svarbus kalbant apie S.Gedą?

– Pyktis turbūt kyla iš įvairių šaltinių, sudėtinga apie juos kalbėti, nors kai ką galima pasakyti. Pabandžiau atkreipti dėmesį į pyktį, nes tokios neigiamos emocijos dažniausiai nutylimos, pakišamos po kilimu. S.Gedos poezijoje pyktis labai ryškus, bet mokykloje, vadovėliuose niekas nekalba apie rašytojų pyktį. Rašytojai ten yra arba tautos vedliai, arba moraliniai kompasai, iš kurių galima pasimokyti kritinio mąstymo, bet jie neturi silpnybių ar neigiamų emocijų. O juk pyktis labai universali emocija. Pats S.Geda pripažino, kad konfliktas – gyvenimą ir kūrybą varantis amžinasis variklis.

Kai ėmiau daugiau galvoti apie pyktį ir S.Gedą, į bendrą paveikslą susiliejo iki tol daug atskirų detalių. Pamačiau, kad tai tiesiog dvi medalio pusės: tas įniršis ir pyktis kūryboje yra varomoji jėga, kuri stumia eksperimentuoti, nedaryti jokių kompromisų, bet gyvenime ir buityje tas pyktis pasireiškia labai nemaloniais dalykais. Toks žvilgsnis man leido susidaryti adekvatesnį paveikslą.

– Žmogus iš prieštarų – taip knygoje apibūdinate S.Gedą, taip ne kartą ir jis yra pavadinęs save. Ar pavyko įminti, iš kur tos prieštaros ateina?

– Ar man pavyko suvokti, kaip tos prieštaros išsidėsčiusios? Turbūt, kad ne iki galo. Artimai S.Gedą pažinoję bičiuliai dažnai skėsčioja rankomis ir gūžčioja pečiais, paklausus apie kai kurias situacijas. Kodėl brežnevizmo metais jis atneša eilėraščius publikuoti į „Komunistą“? Kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgia su kolegomis?

Tačiau rašydamas knygą supratau, kad daugybė dalykų, kurie yra tarsi intelektualinės sąvokos, S.Gedai buvo labai tikri. S.Geda tikėjo, kad yra stipresnė jėga, kuri gali jį užvaldyti. Laiškuose bičiuliui Kornelijui Plateliui jis pasakoja savo vizijas, patyrimus, ir labai aiškiai supranti, kad jis iš tiesų tai išgyveno. Per knygą lyg motyvas keliauja S.Gedos eilėraštis „20 prisipažinimų“, kuris byloja, kokias kaukes poetas dėvėjo. Ten ir kentauras, ir Strazdas, ir Kasandra, ir Jėzus. Kaukės jam ir suteikdavo naujų kūrybinių impulsų, bet ir varžė. Tie dalykai kartojosi, atsispindėjo S.Gedos gyvenime. Mane apėmė tikras nuščiuvimas, kai supratau, kad įsikūnijimai, perimti balsai kažkokiu būdu suformavo visą S.Gedos gyvenimą. Jį ištikdavo panašūs likimo vingiai. Kai užsimojo prieš dukrą peiliu, tai neatsirado vien iš buitinės ar psichinės situacijos,  – į tai veda visas intelektualinis ir gyvenimiškas kelias. Į tai suteka daug dalykų, ima atrodyti, kad nieko nėra atsitiktinio.

Man šitai tapo knygos raktu. Suvokimas, kad S.Geda tikrai jausdavo jį užvaldančią stipresnę jėgą, bet, kita vertus, jis ir koketavo su užvaldymo idėja, jam tai patiko. Toks ir dieviškas, ir velniškas pradas. Tu tarsi gauni galią, kurios neturi eiliniai mirtingieji, bet, kita vertus, esi pasmerktas, esi tragiško likimo poetas. Apskritai, poetas be tragiško likimo S.Gedai buvo neįsivaizduojamas. Jam tragiškas likimas buvo būtinas ir nesvarbu, kiek gyvenimas iš tiesų tragiškas, jis jame visada pamatydavo neišvengiamą likimo pirštą ir aiškindavo kaip savo tragizmo lemtį.

G. Kavaliauskaitės nuotr.

– Tyrinėdamas S.Gedos asmenybę, pyktį, ūmumą, kitas charakterio savybes, susiejate jas su kultūriniu, socialiniu, politiniu gyvenimu – sąsajų ieškote ne tik žmogaus viduje, bet ir išoriniame pasaulyje. Būtent dėl to ši knyga – tai ir žvilgsnis į S.Gedos gyventą laiką, visuomenę, mūsų tėvus, senelius. Galima sakyti, kad ši knyga – ir bandymas bent kiek nors suvokti, iš kur ateiname?

– Kai pradėjau galvoti apie pyktį, supratau, kad to nepaaiškinsi vien žmogaus charakteriu. Žvilgsnis susifokusavo į S.Gedos gyvento laiko įtampas, frustracijas. Žmogus juk negyvena ir nekuria vakuume, nėra idealios epochos, kiekvienas laikas padiktuoja tam tikras gyvenimo sąlygas, prie kurių tenka prisitaikyti. Gimęs 1943-iaisiais S.Geda ateina iš pokario. Laiko, kai daugybė lietuvių gyveno didžiulėje įtampoje. Baimė kalbėti, baimė įvardyti, baimė veikti, skurdas, nepritekliai, susipriešinimai – atšiaurus, rūstus ir negailestingas žmonių gyvenimas. Visa Lietuva tai išgyveno. Toliau sekė kiti etapai: prisitaikymas prie komunistinės konjunktūros, bet kartu nesusitaikymas ir iš to kylančios įtampos.

Žvelgiant į S.Gedos biografiją, kartais atrodo, kad poeto gyvenime tikrai buvo etapų be didelių dramų, priešingai – kūryba verčiama į kitas kalbas, statomi spektakliai, skiriamos premijos, bet tuo metu S.Geda rašė labai niūrius eilėraščius ir net atrodo, kad buvo beveik pasiruošęs išeiti iš šio pasaulio. Manau, S.Gedai buvo būtinas didelis priešininkas. Kova su sovietine valdžia, cenzūra jam buvo variklis judėti pirmyn, įrodyti savo. Atkūrus Nepriklausomybę, tarsi nebeliko mosto, nebeliko, su kuo kovoti. Tie konfliktai labai susmulkėjo, prasidėjo buitinės rietenos, kolegų užgauliojimai. Paradoksalu – sovietmetis gniuždė, kainavo daug nervų, bet kartu ir davė aiškų priešininką, suformavusį S.Gedą kaip savas taisykles kuriantį maištininką. Sykiu ir jo poezija tuo metu buvo kur kas didesnio užmojo.

– „Ugnies giesmės“ ir S.Geda primena apskritai vieną sunkiausių klausimų, kai kalbame apie dideles asmenybes. Kaip vertinti talentingą kūrėją, bet neretai gyvenime niekšiškai besielgiantį žmogų? Kartais sakoma, kad reikia vertinti tik kūrybą, bet ar įmanoma ir ar teisinga į šalį patraukti asmenybę?

– Vieno atsakymo, ar atsieti autorių nuo kūrybos, ar ne, turbūt nėra. Man atrodo, vertindami kiekvienu atveju elgiamės taip, kaip mums patogiau. Kai turime puikią kūrybą, bet gal ne tokį puikų žmogų, kalbame apie jo tekstus, kurie pergyvena kelias kartas, išlieka skaitomi, interpretuojami, per tuos tekstus suprantame save ir pasaulį, autoriaus mums ir nereikia. Tačiau yra autorių, kurie neturi tokių stiprių tekstų, tada sakome: žinote, koks geras buvo žmogus, tie tekstai nieko tokio. Iš tikrųjų, jeigu žmogus slėpė partizanus, gelbėjo žydus, darė kitus gerus darbus, tokių darbų akivaizdoje tie tekstai gali būti, gali jų ir nebūti. Labai skirtingi atvejai.

Aišku, jeigu norime suprasti, reikia matyti abi puses, man atrodo, tai gyvybiškai svarbu. Kiek įmanoma. Aš pats tikrai neišsiaiškinau visko apie S.Gedą. Staiga pajutau, kad man jau gana to, ką sužinojau. Atsirado dalykų, kurių nesu pajėgus įvardyti ir aprašyti. Tarkime, S.Gedos santykiai su moterimis. Palikau šį skyrių kam nors kitam arba vėlesniam laikui, nes galvoje viskas sproginėjo. Buvo atvejų, kai gauni atsiminimų, liudijimų ir nežinai, ką su jais dabar daryti. Kad jau laikas rašyti knygą, supratau, kai tie asmeniniai dokumentai, pokalbiai, nebeatvėrė naujų asmenybės rakursų, o tik papildė jau esamus.

– Kalbant apie biografijas, knygas apie asmenybes, dažnai kyla klausimas, kada laikas rašyti apie vieną ar kitą žmogų. Kartais sakoma, kad dar ne laikas, nes jį pažinę žmonės gyvi. Kita nuomonė, kad kaip tik laikas, kol dar yra liudininkų. Koks jūsų atsakymas?

– Yra žmonių, kuriems atrodo, kad jie žino, kada tas laikas, bet mes nevaldome laiko ir nežinome, kada baigsis mūsų laikas. Sakyčiau, kad reikėtų galvoti ne apie laiką. Negavęs tam tikrų atsakymų apie kai kuriuos rašytojus būtent dėl to, kad dar ne laikas, dažnai pagalvoju, kad žmonės, kurie gal taip nori apsaugoti tą žmogų, iš tiesų gali padaryti meškos paslaugą. Iš užuominų, legendų, gandų, nedidelių fragmentų gali sukurti siužetus, kurie neturi nieko bendro su realybe. Dėl to reikia liudyti tiesą, kokią tuo metu žinome. Tai padeda geriau suprasti tikrovę, kurią visada interpretuojame iš fragmentų. Tad kuo daugiau tų fragmentų turime, tuo arčiau adekvatesnio požiūrio priartėjame.

– Tyrinėjote S.Gedos dienoraščius, laiškus, archyvą, kalbinote artimiausius žmones. Turbūt nelengva nagrinėti ir interpretuoti tokią intymią medžiagą?

– Iš dukros Uršulės gavau keletą dėžių laiškų, rašytų S.Gedai, pagal adresatus ieškojau jau paties S.Gedos rašytų laiškų. Laiškai – pati autentiškiausia medžiaga, kur poetas atverdavo vidinį gyvenimą, didžiausius skaudulius, tai, kas erzino, kuo gyveno. Taip pat labai svarbūs ir pokalbiai su žmonėmis. Knygoje yra teiginių, kuriems pagrįsti turiu kur kas stipresnių argumentų, bet kai kurių dalykų nusprendžiau necituoti, nes tai tiesiog asmeniniai įžeidinėjimai arba dalykai, apie kuriuos per mažai žinau, kad galėčiau kalbėti. Juolab kad bendro asmenybės portreto jie nebepakeistų. Nebandžiau nieko nuslėpti, niekas man nenurodinėjo, ką cituoti, o ko ne, turėjau visišką laisvę.

– Jūsų romanus „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ atrado labai įvairi auditorija, o kokiam skaitytojui skiriate „Ugnies giesmes“?

– Kaip beįsivaizduotum skaitytoją, kiekvienąkart pasirodžius knygai skaitytojai nustebina. Šįkart man svarbu, kad knyga būtų skaitoma kuo plačiau. Tai ne vien akademinei bendruomenei, ne tik studentams skirta knyga. Tikiuosi, ji pasieks ir tuos, kurie skaitė „Pietinia kronikas“ ir „Remygą“, kad tai bus knyga smalsiems žmonėms, kurie ieško įtraukiančių pasakojimų. Apie S.Gedą būtų galima parašyti ir įtempto siužeto pasakojimą ar pjesę. Jo gyvenimas, jo dramos ir dilemos prikausto.

„Quorum“ tikina: profesionali muzika turi būti prieinama ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Nuo mažų dienų klausantiems geros, kokybiškos, profesionaliai atliekamos muzikos, susiformuoja teisingas muzikinis skonis. To bus siekiama ir nauju kolektyuvo projektu – kompaktine plokštele „Poeto S.Gedos eilės skamba vaikams ir ne vaikams“ bei ją lydėsiančiais koncertais.

Siekdamas sukurti ypatingą nuotaiką, „Quorum“ pasirinko vieno žymiausių lietuvių poetų Sigito Gedos eiles. Atlikėjai norėję, kad dainos vaikams būtų vertingos ir muzikine, ir poetine prasme, o būtent S.Gedos poezijoje slepiasi daug būtų ir nebūtų dalykų, jos kupinos stebuklų, išsigalvojimų, nuskraidinančių į svajonių pasaulį.

S.Geda vienas pirmųjų vaiko pasaulį sulygino su suaugusiųjų pasauliu. Skaitant jo vaikams skirtas eiles, suaugusieji gali pasijusti vaikais, o vaikai - suaugusiais. S.Geda sakydavo, jog kurdamas eiles girdi muziką. Ne veltui daugelis lietuvių kompozitorių rinkosi šio poeto eiles vaikiškoms dainoms, kurios kartais atrodo visai ne vaikiškos. "Quorum" pasirinkimą argumentavo dar ir tai, kad šiemet minimos 85-osios poeto S.Gedos gimimo metinės ir sukanka lygiai dešimt metų nuo jo mirties.

„Quorum“ pasirinko kai kurias šiek tiek pamirštas, kitas ir dabar populiarias dainas ir žada padainuoti jas taip, kaip dar niekas niekada nedainavo.

Naujajam projektui kolektyvas pasirengė atsinaujinęs. Ansamblio įkūrėjas Vitalijus Neugasimovas atsidėjo kūrybiniam bei pedagoginiam darbui, tad grupė pasipildė nauju nariu - kontratenoru Laimonu Bendaravičium. Tenoras Andrius Bartkus jau ir anksčiau yra keletą kartų dainavęs su “Quorum”. Nuo šio rugsėjo jis studijuoja klasikinį dainavimą Norvegijos aukštojoje muzikos mokykloje. Nepaisant to, jis pasistengė suderinti studijas su naujojo projekto koncertais ir atskrisį koncertus iš Oslo. Dėl to koncertų grafiką teko sudėlioti kaip įmanoma optimaliau. Likusieji nariai senbuviai – tenoras Marius Turlajus, baritonas Gintautas Skliutas, bosas Romanas Savickas ir vokalinės perkusijos meistras Šarūnas Navickas. Visi šeši dainininkai privalo dainuoti itin tiksliai ir preciziškai, o puiki muzikinė klausa ir intonacija yra būtini, norint profesionaliai atlikti muzikinius kūrinius.

Visada linksmi ir nuotaikingi atlikėjai koncertuose laukia ne tik vaikų, bet ir amžinai skubančių suaugusiųjų. Ne vienam jų dainuos širdis girdint grupės „Vairas“ „Riešutų žydėjimą“, Vytauto Kernagio „Vaikai po lelijom“, Arvydo Vilčinsko „Kas kur yra“, Laimio Vilkončiaus dainą „Senos mašinėlės“, Neringos Čereškevičienės „Baltąją varnelę“, „Televizorių“, Vadimo Kamrazerio dainą „Du maži balti pingvinai“, Algirdo Klovos „Motulės dainą“. Visos dainos jaudinančiai gražios, melodingos, šviesios ir lyriškos, linksmos ir ritmiškos. Prieš koncertinį turą po Lietuvą – pokalbis su "Quorum" senbuviu G.Skliutu.

– Kas nutiko, kad rimtas, profesionalus vyrų vokalinis ansamblis dainuoja vaikams?

– Rimta ir profesionali muzika turi būti skiriama būtent vaikams. Tie pipirai, patys mažiausieji ir jau paaugę, kurie nuo mažų dienų girdi gerą, profesionaliai atliekamą muziką, ir paaugę, ir visai užaugę, jau turi suformuotą muzikinį skonį. Jiems neįpirši pigių, primityvių dainuškų. Dar Vincas Kudirka sakė „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą“. Tik tada jis gerai sudygsta, išauga ir duoda vaisių. Senokai kirbėjo mintis imtis kažko gražaus, šviesaus ir vaikiško, kad mūsų pačių, draugų, pažįstamų ir visos Lietuvos vaikai galėtų klausytis būtent jiems tinkančių ir patinkančių „Quorum“ atliekamų dainų. Aplinkiniai vis pasakoja, kaip jų vaikai automobilyje klausosi „Quorum“ dainų, išmoksta jas atmintinai ir dainuoja kartu. Vaikai labai daug laiko praleidžia automobiliuose keliaudami iš darželių ar mokyklų į namus, iš būrelių į būrelius, į kaimą pas senelius. Kol kas esame išleidę tik vieną kompaktinę plokštelę, tad klausyti keliaujant galima tik jį. Gerai, jog joje skamba būtent lietuviškos dainos. O dabar štai turime idėją įrašyti dar vieną plokštelę, kuri bus skirtas mažiesiems klausytojams, bet tikrai tiks ir tėvams bei seneliams. Nes daugumą jame skambėsiančių dainų būdami maži girdėjo tėveliai, seneliai, tikėtina, – taip pat.

– Kokios dainos skambės koncertuose ir plokštelėje?

– Ilgai galvojome, kokios dainos galėtų skambėti vaikams, ypač atliekamos taip netradiciškai, a cappella stiliumi. Norėjosi, jog tos dainos būtų vertingos ne tik muzikine prasme, bet ir poetine. Vaikams kūrė ir tebekuria daug puikių poetų. Tačiau norėjosi kažko išskirtinio, prasmingo. Radome poetą, kurio eilėmis sukurta tiek daug gražių dainų, jog jų nesutalpinsi į vieną koncertą. Tad vienbalsiai buvo nutarta skirti mūsų naująjį projektą S.Gedos kūrybai ir padovanoti visoms Lietuvos šeimoms neabejotinai geros ir kokybiškos muzikos dozę.

– Kuo jus taip sužavėjo poetas Sigitas Geda?

– Pirmiausia tuo, kad jis buvo didelis aktyvistas ir patriotas Sąjūdžio metais siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Antra – jis kūrė fantastiškas eiles, kuriose daug būtų ir nebūtų dalykų, pilna stebuklų, išsigalvojimų, nuskraidinančių į svajonių pasaulį. Mes visi esame svajotojai. Keisčiausia, kad skaitant jo vaikams sukurtas eiles, suaugusieji pasijunta kaip vaikai, o vaikai gali pasijusti kaip suaugę. Jis sakydavo, jog kurdamas eiles girdi muziką. Matyt todėl netradicinės, kartais atrodo nesirimuojančios eilės, vis dėlto rimuojasi ir puikiai skamba dainuojamos. Pasirinkome kai kurias šiek tiek pamirštas, kitas ir dabar dažnai skambančias dainas ir padainuosime jas taip, kaip dar niekas niekada nedainavo.

– Kodėl manote, kad jis patiks vaikams?

– Visi žinome, kas yra choras. Vaikai chore dainuoja nuo mažų dienų. Net jauniausiose vaikų darželio grupėse muzikos pamokėlių metu vaikai mokomi dainuoti kartu. Žmogaus balsas skirtas ne tik kalbėti, bet ir dainuoti. Kryptingai ir teisingai lavinamas, jis gali daryti stebuklus. Apskritai muzika yra vienareikšmiškai reikalinga visiems žmonėms be išimties, nes gera muzika harmonizuoja, skatina mąstymą ir kūrybiškumą, net mamos pilvelyje kūdikiai girdi muziką ir nusiramina. Taigi chore gali dainuoti visi. O kvorumas chore yra mažiausias dainuojančių žmonių skaičius, kurio užtenka, kad muzika gerai skambėtų. Mūsų kvorumas – šeši žmonės. Vienas dainininkas dainuoja labai aukštu balsu, nematant galima pagalvoti, jog tai moteriškas balsas, jis vadinasi kontratenoras. Kiti du dainininkai taip pat aukštais, bet jau vyriškais balsais - tai tenorai. Baritonas dainuoja viduriniame registre, dažnai jam atitenka gitaros ar kokio kito instrumento partija. Žemiausias balsas yra bosas, jis visos muzikos pagrindas. Na, ir žinoma, mušamieji instrumentai, suteikiantys muzikai ritmą, taip pat atliekami balsu. Tai vadinama vokaline perkusija arba beat box. Pats žodis kvorumas yra kilęs iš lotyniško žodžio „Quorum“, kuriuo ir pasivadino ansamblį įkūrę dainininkai. Ar patiks vaikams? Be abejo patiks. Skambantys žmonių balsai užburia ne vien savo grožiu, spalvų įvairove, bet šiuo atveju žavi ir tai, kad daugiau niekas neskamba, jokio muzikos instrumento nematyti, o atrodo, jog girdisi įvairūs instrumentai ir skamba puiki, įdomi, užburianti ir įtraukianti muzika.

Tie pipirai, patys mažiausieji ir jau paaugę, kurie nuo mažų dienų girdi gerą, profesionaliai atliekamą muziką, ir paaugę, ir visai užaugę, jau turi suformuotą muzikinį skonį.

– Pavadinote projektą „Poeto Sigito Gedos eilės skamba vaikams ir ne vaikams“. Kas galės klausytis jūsų atliekamų dainų?

– Muzikos klausytis gali ir turi visi be išimties. Dažnai girdime, kad vaikiška muzika skirta vaikams ir jos klausosi tik vaikai, o rimtoji muzika tinka tik rimtiems suaugusiems žmonėms. Į klasikinės muzikos koncertus vaikai neįleidžiami iki gal septynių metų, tačiau būtent klasikinę muziką reiktų vaikams girdėti nuo pat mažų dienų. Žinoma, koncertuose vaikams sunku išbūti tyliai ir įdėmiai klausyti. Mums taip pat bus iššūkis, kai koncertuose klegės vaikai, o reikės girdėti vienam kitą, derėti tarpusavyje, nes dainuoti nenusidainuojant be instrumentinio pritarimo net ir profesionalams yra labai ir labai sunku. Mes, galima sakyti, net nedainuojame, o grojame balsais. Dėl to kai kurie klasikinės muzikos atstovai teigia, jog „Quorum“ neatitinka vokalinio ansamblio standartų. Nepaisant to, mūsų koncerte laukiami visi vaikai, nuo pačių mažiausių iki vyriausių. Taip pat laukiami ir tie suaugę rimtuoliai, kad nors trumpam galėtų pasijusti vaikais. Dainos iš tiesų bus gražios, melodingos, šviesios ir lyriškos, linksmos ir ritmiškos. Svarbiausias mūsų tikslas bus pasiektas, jeigu jos palies klausytojų širdis ir jose pasiliks. O dar svarbesnis mūsų, kaip profesionalų siekis, kad „Quorum“ a cappella atliekama muzika būtų postūmis klausyti, o galbūt ir patiems prisiliesti prie rimtosios klasikinės vokalinės ar instrumentinės muzikos.

Beje, tarp mūsų yra ir aktorių, ir breiko šokėjas. Tikėtina, kad sugalvosime kažką įdomaus ir smagaus, o mažieji žiūrovai turės peno ne tik ausims, bet ir akims. Tačiau kas tai bus – kol kas telieka mažutė paslaptis.

– Ar lengva organizuoti koncertus?

– Žinoma, nelengva. Nesame kokia nors organizacija ar koncertinė įstaiga, todėl labai džiaugiamės, kad šį projektą „Poeto Sigito Gedos eilės skamba vaikams ir ne vaikams“ įvertino ir dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba. Tikimės sulaukti ir kitų rėmėjų pagalbos, nes rėmimas labai palengvina ne tik koncertų organizavimą, bet ir viso projekto darbus - nuo aranžuočių kūrimo, dainų įrašymo, iki kompaktinės plokštelės leidybos ir paties projekto bei koncertų reklamos.

– Kurių miestų mažuosius ir didžiuosius klausytojus džiuginsite?

– Pirmasis koncertas bus Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje spalio 28 d., o lapkričio ir gruodžio mėnesiais aplankysime Uteną, Šiaulius, Alytų, Marijampolę, Mažeikius ir Jonavą. Pavasarį planuojame nuvykti į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Ukmergę, Visaginą. Ir, žinoma, keliausime visur, kur tik būsime laukiami.

Siūloma, jog Valų, Kartvelų, Galų, Kurdų, Azerių, Albanų pavadinimai būtų suteikti Naujosios Vilnios gatvėms, Nacionalinės premijos laureato poeto, vertėjo, eseisto S. Gedos gatvė atsirastų Justiniškėse.

Sostinės politikams kitą savaitę siūloma apsispręsti ir dėl Saulašarių gatvės Antakalnyje, Karužiškių gatvės Naujininkuose, Giesvės – Pašilaičiuose, Vainių, Lukonių, Rūdos – Paneriuose. Verkiuose gatvėms būtų suteikti Palemono, Kerniaus pavadinimai.

Anot jo, kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Vytautas Petkevičius ar Jonas Avyžius, buvo įgiję sovietinio režimo pasitikėjimą, todėl jiems radijo laidose būdavo leidžiama pasisakyti laisviau negu kitiems, jie netgi galėdavo kritiškiau pasisakyti apie tuometinės valdžios vykdomą politiką.

Generolą sužavėjo radijo laida

Nuo pat pirmųjų transliacijų literatūrinės laidos buvo svarbi radijo programų dalis. Rašytojai skaitė savo kūrybą, kūrė programas, ne kartą užėmė vadovaujamas pozicijas. Radijas ir literatūra – šios dvi komunikavimo formos visais laikais reiškėsi viešajame diskurse. O kultūros laidose literatūra neabejotinai buvo lyderė tarp visų menų ir nusileido tik muzikai. Posakis „ginklams žvangant, mūzos tyli“ netinka kalbant apie Lietuvos radiją, nes rašytojo žodis eteryje buvo girdimas visada.

Tarpukario Lietuvos šviesuomenė radijo vaidmenį pirmiausia suprato kaip visuomenės švietimo, auklėjimo, kultūros skleidimo priemonę. Dar 1925 m. pabaigoje, galvojant apie amžiaus stebuklo pritaikymą, radijo technikos specialistas Kleopas Gaigalis švietimo ministrui Kazimierui Jokantui rašė: „Knygos – geras dalykas, bet gyvas žodis – dar geresnis. Knygą reikia mokėti perskaityti, o klausytis moka kiekvienas.“

Pirmieji Kauno radiofono vadovai Petras Babickas, Liudas Gira, teatro režisierius Antanas Sutkus daug dėmesio skyrė literatūros skaitymams, pasakoms, radijo vaidinimams. Vieni pirmųjų literatūros vakarų rengėjai buvo modernistai keturvėjininkai, o pirmuoju radijo kūrybiniu darbuotoju, tikruoju Lietuvos radijo balsu gana atsitiktinai tapo charizmatiškasis poetas Petras Babickas.

Jis pasakojo, kad 1926 m. birželį Jurbarko mokytojų kolektyvas už 2 tūkst. litų nusipirko amerikietišką radijo aparatą „Zenit“ ir įsteigė radijo klubą. P. Babicką sužavėjo (nors ir netobulas) lietuviško radijo skambesys. Nuvykęs į Kauną, jis apsilankė pas tuometį radijo stoties viršininką pulkininką Alfonsą Jurskį.

„Išgyriau, kaip gražu, kad lietuviškas žodis skamba erdvėj. Bet kaip mokytojas padariau turbūt per staigią ir nemandagią pastabą, kad tame pranešime netaisyklingai buvo ištarti vardai, – prisiminimais dalijosi P. Babickas. – A. Jurskis reagavo gana griežtai: „Tai pakalbėk, tamsta, geriau.“ Aš, jaunas vyras, sakau: „Kodėl gi ne?“ Rytoj aš ateinu, jis man duoda pusę tonos „Eltos“ naujienų (atskirais lapais), įkiša mane į telefono būdelę, ir aš, nusivilkęs marškinius, pusvalandį skaitau žinias.“

Ši laida labai patiko generolui Vladui Nagevičiui, kuris P. Babickui pasiūlė pasilikti radijuje. Pastarasis nostalgiškai prisimena darbą Kauno radiofone.

„Darbas buvo labai malonus, kūrybinis. Visi lietuviai noriai bendradarbiavo. Mane gyrė kaip radijo kalbėtoją, vienas klausytojas netgi atsiuntė aukų, siūlydamas ir kitiems prisidėti bei pastatyti man vasarnamį. Turėjau šimtus draugų, kurių savo gyvenime niekada nemačiau, bet jie, atėję į radiofono direktoriaus kabinetą, iškart mane apkabindavo kaip savo bičiulį, nes keletą metų aš jiems kalbėdavau į ausį“, – taip savo darbo radijuje pradžią prisiminė P. Babickas.

Radijui vadovavo A. Sniečkaus žmona

Plečiantis radijo programoms, į valstybės radiofono veiklą įsijungė rašytojai Kazys Inčiūra, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Miškinis, Bronys Raila, Antanas Gustaitis, Henrikas Radauskas, Antanas Vienuolis, Stasys Santvaras, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti.  Deja, šios komandos darbą nutraukė į Lietuvą įžengusi sovietų armija.

1940 m. birželio 15 dieną radiofonas užimtas ir prijungtas prie Maskvos. Radijuje pradėjo dirbti rašytojai Juozas Baltušis, Halina Korsakienė, literatūrinėse laidose dalyvaudavo Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kazys Boruta, Liudas Dovydėnas ir kiti. Poemą apie Staliną radijuje skaitė ir Salomėja Nėris.

1941 m. birželį, prasidėjus karui, Juozo Banaičio vadovaujami radijo darbuotojai pasitraukė į Rusiją. Laidos transliuotos iš Maskvos, o Lietuvos radiofonas perėjo į vokiečių civilinės administracijos rankas. Ilgą laiką buvo nežinomas radijo laidų turinys – manyta, kad 1944 m. besitraukiant vokiečiams įrašai buvo sunaikinti. Tačiau dalis jų išliko, nes tuometis Kauno radiofono literatūros skyriaus redaktorius rašytojas Balys Gražulis, prieš pasitraukdamas į Vakarus (kaip ir dauguma jo bendradarbių), plokšteles su radijo įrašais užkasė Kaune, savo giminaitės kieme Šančiuose. Tik 1992 m. lobis su relikvijomis buvo atkastas. Iš viso surasta apie 80 plokštelių, iš kurių 50 pavyko restauruoti. Dabar jos saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve.

1944 m. prasidėjo ilgas sovietinio gyvenimo etapas. Į Lietuvą iš Rusijos grįžo nemažai kultūros darbuotojų, rašytojų. Pirmuoju naujai pavadinto radijo komiteto pirmininku paskiriamas J. Baltušis, vėliau – A. Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė. Kauno radijo komitetui vadovauja poetas Vacys Reimeris. Pokario metais Lietuvos radijas tampa svarbiu sovietinės propagandos įrankiu. Literatūrinės laidos buvo rengiamos laikantis griežtų ideologinių rėmų.

„Pirmaisiais pokario metais literatūros redakcijai vadovavo H. Korsakienė, kiek vėliau atėjau ir aš. Buvau ir pranešėjas, ir redaktorius. Paskui – dar dešimt pareigų. Baigdavau darbą dvyliktą, pirmą valandą nakties, kartais – dešimtą vakaro. Pamiegojęs vėl dirbdavau nuo septintos ryto“, – prisiminimais apie darbą sovietiniame Lietuvos radijuje dalijosi tuometis jo pranešėjas, literatūros redakcijos vyriausias redaktorius Jonas Miliušis.

Ilgametis redaktorius dalijosi ir prisiminimu apie Balį Sruogą. Per naktį perskaitęs „Dievų mišką“, J. Miliušis pasiūlė skaityti šį kūrinį per radiją. Anot jo, tam pritarė ir M. Bordonaitė, bet vėliau teko atsisakyti šios idėjos.

„M. Bordonaitė iškviečia mane ir sako, kad reikia nutraukti „Dievų miško“ skaitymą. Prieš tai „Tiesoje“ pasirodė recenzija, pasirašyta ne Henriko Zimano pavarde, o Rudzinsko slapyvardžiu. Atseit, tai ne tarybinė knyga, joje net nėra žodžio „tarybinis“, o autorius, būdamas Štuthofe, net neprisimena Tarybų Lietuvos. Ir vietoj to yra kažkokio žmogaus egzistencializmo, išlikimo, lagerio būties aprašymai, – pasakojo J. Miliušis. – Klausiu M. Bordonaitės – kodėl? Ji sako, kad taip liepė K. Preikšas. Beliko paklusti.“

Radijas buvo puiki reklama rašytojams

Po Stalino mirties Sovietų Sąjungos ir Lietuvos gyvenime prasidėjo atšilimo laikotarpis. Lietuvos radijuje pradėtas rengti literatūrinis radijo almanachas. Jį rengė rašytojai Leonas Stepanauskas, Tomas Sakalauskas. Laidose taip pat dalyvaudavo Mykolas Sluckis, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir kiti. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje literatūros popietes, rašytojų susitikimus pradėjo rengti ilgametis laidų redaktorius, satyrinių miniatiūrų autorius Valentinas Strazdelis.

1958 m. dirbti radijuje pradėjo filologas, poetas, „Linksmojo subatvakario“ autorius Balys Dačiulis. Ėmęs vadovauti redakcijai, B. Dačiulis ėmė ieškoti naujų literatūrinių nišų, daugiau dėmesio skyrė senajai literatūrai, radijo programų sulietuvinimui. Jis pasakoja, kad redakcijoje dažnai lankydavosi lietuvių rašytojai: „Rašytojai nevengė mūsų redakcijos, noriai joje lankydavosi. Ypač Eugenijus Matuzevičius, Bronius Mackevičius, Kazys Saja,  Rimantas Šavelis, Romas Sadauskas, Vytautas Petkevičius. Kartais jie šiaip  užsukdavo pasišnekėti. Rašytojai mums siūlydavo savo kūrinių – jiems irgi reikėjo vieną kitą rublį uždirbti. Be to, paskaityti apsakymą Lietuvos radijuje buvo geriau negu šiaip atspausdinti jį „Pergalėje“. Tai buvo didelė reklama.“.

B. Dačiulis prisimena, kad tais laikais galiojo griežtoka cenzūra ir kai kurių kūrinių nebūdavo galima skaityti per radiją. Vis dėlto, filologo teigimu, kultūrinėse laidose būdavo galima kalbėti kiek laisviau nei kitokio pobūdžio radijo programose.

„Kalbėjimas buvo truputį atviresnis, bet mes nelindome į gilesnę politiką. Kitose redakcijose cenzūra buvo griežtesnė, o čia – rašytojai, žinai... menininkai“, – sako B. Dačiulis.

Kas leidžiama V. Petkevičiui, neleidžiama kitiems 

Septintajame dešimtmetyje sovietinė kultūra išgyveno permainingus bangavimus. Jo pabaigoje vadinamąjį atšilimą keitė suvaržymų šuorai. Literatūrinėse laidose beveik nedalyvaudavo žymūs lietuvių rašytojai, tokie kaip Jonas Mikelinskas, Jonas Juškaitis, Juozas Aputis, Leonardas Gutauskas, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė. Jų balsai garsiau suskambo daug vėliau, tik sovietmečio epochos pabaigoje, t. y. „perestroikos“ ir Atgimimo metais.

Literatūros kritikas, buvęs ilgametis rašytojų sąjungos valdybos narys Petras Bražėnas tų laikų situaciją apibūdino posakiu „kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“. Anot jo, kai kurie rašytojai, pvz., S. Geda, J. Aputis, cenzorių nemalonės sulaukdavo dėl niekingai menkų priežasčių.

„S. Geda sulaukė tam tikros opozicijos. Žinau, kaip buvo ginčijamasi, kai išėjo jo kūrinys „Pėdos“. Kadangi S. Geda buvo tikrai karšto būdo ir niekada nevyniodavo žodžio į vatą, koks nors jo pasakymas sukeldavo tam tikrą reakciją, – pasakoja P. Bražėnas. – J. Mikelinskas išspausdino pluoštelį novelių, apsakymų. Kažkam iš funkcionierių jie nepatiko, pavyzdžiui, nelabai šviesaus atminimo Henrikui Zimanui, kuris ten įžiūrėjo savo paties prototipą. Kaip sakydavo pats J. Mikelinskas, dėl to aštuonerius metus jo neleido į literatūrą.“

Kaip teigia P. Bražėnas, cenzūra tapo griežtesnė po Romo Kalantos susideginimo 1972 m. ir kartais rašytojai sulaukdavo priekaištų vien dėl savo išvaizdos: „Į Centro komiteto (CK) Kultūros skyrių sukviesti rašytojai buvo moralizuojami, kad vaikšto ilgais plaukais ir apžėlę. Tai buvo savotiškas laikas, kai barzda atrodė vos ne protesto ženklas. J. Aputis, M. Martinaitis buvo barzdoti. Po R. Kalantos žūties Juškaičio rinkinys kuriam laikui atidėtas. J. Mikelinskas parašė romaną „Už horizonto – laisvė“, kurį vienas kritikas ir redaktorius apkaltino fašizmo propagavimu.“

Anot P. Bražėno, kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, V. Petkevičius turėjo daug. Kaip pasakoja literatūros kritikas, V. Petkevičius rašydavo aštriomis publicistinėmis temomis, kalbėdavo apie žemės ūkį, netgi kartais kritikuodavo valdžią, tačiau dėl savo partinės biografijos jam būdavo leidžiama daugiau nei kitiems rašytojams.

„J. Avyžius irgi galėjo kažką pasakyti. Jį saugojo „Tarybinio žurnalisto“ praeitis, Lenino premija, nors ir būdavo visokių insinuacijų. Tinka lotyniškas posakis apie Jupiterį ir jautį, – teigia P. Bražėnas. – Tačiau jupiterių būdavo ne tiek ir daug, o jautukams ne viskas buvo leidžiama.“

Atgimimo metais rašytojai buvo „daugiau nei rašytojai“

1987 m. tvyrojo didžiųjų permainų nuojautos, o literatūrinėse radijo laidose daugėjo publicistinių pasisakymų. Nors radijuje daugiausia kalbėta „legaliais“ kultūros paveldo saugojimo, moralės, gamtos ir ekologijos klausimais, ilgainiui pereita prie istorijos, visuomenės, „mąstymo ekologijos“. Dauguma rašytojų Sąjūdžio mitinguose stojo prie mikrofono miestų aikštėse.

„Kai tik prasidėjo „perestroika“, visa publika, daugybė sluoksnių žmonių, pradedant kaimiečiais, valstiečiais, kolūkiečiais ir baigiant mokytojais ar inteligentais, buvo pasiruošę kažkokiam sprogimui. Ir tas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sudarymas Mokslų Akademijoje buvo spontaniškas. Tiesą sakant, sprogo suplanuota akcija. Sąrašas paruoštas iš anksto, bet žmonės ėmė siūlyti kitus kandidatus. Man atrodo, kad čia suveikė toks principas, apie kurį buvau skaitęs Česlovo Milošo knygoje. Tai vadinama „getų principu“. Tam tikra grupė gali būti paimta įkaitais – tada tokie žmonės buvo rašytojai ar poetai. Dabar sakoma, kad poetas nėra tik poetas. Todėl man atrodo, kad pakliuvo daugiau dailininkų, kompozitorių, filosofų. Jūs esate visuomenėje žinomi žmonės, todėl jus padarome tokius ir tokius, ir jūs kovokite už mūsų reikalus“, – taip šį laiką 2008 m. laidoje „Kultūros savaitė“ prisiminė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys poetas S. Geda.

Po Sausio įvykių literatūros ir dramos redakcijai pradėjo vadovauti poetas Jonas Jakštas. Pagaliau baigėsi tekstinių skaitymų laikai ir atsirado naujos literatūrinės laidos „Po lyros ženklu“, Janinos Babiliūtės sumanytas ciklas „Vakaras su knyga“, Balio Urbono „Lietuvių godos“, šviesaus atminimo kolegės Reginos Kaplerienės rengiama „Knygų piramidė“, V. Strazdelis įsiūbavo lietuvių egzodo rašytojų ciklą. Savo balsais į gimtinę sugrįžo S. Santvaras, Jonas Aistis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Liudas Dovydėnas, Birutė Pūkelevičiūtė, Antanas Škėma, Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis ir kiti.

Naujieji laikai

2001 m. laidą „Literatūros akiračiai“ pradėjo rengti literatūros tyrinėtojas ir poetas Virginijus Gasiliūnas. Jam teko bendrauti su daugeliu žinomų lietuvių rašytojų. Anot jo, daugelis žmonių nepagrįstai bijo dalyvauti radijo laidose. „Šiaip jau žmonės apie save mano – aš jau senas, nebegražus. Bet radijuje nereikia būti gražiam, o tik būti protingam“, – juokiasi V. Gasiliūnas.

Jis puikiai pažinojo J. Aputį. Šį žmogų „Literatūros akiračių“ vedėjas apibūdina kaip kūrėją, savo kūrinius rašiusį gana spontaniškai. V. Gasilūną šiurpina sovietinių radijo laidų rengimas. Anot jo, tais laikais pokalbiai pirmiausia būdavo parašomi, tada tvirtinami ir tik tada skaitomi per radiją.

„Tai yra suvaidintas pokalbis. Klausėjas perskaito klausimą, o tas, kuris turėtų reaguoti ir atsakyti, ima skaityti savo egzempliorių. Tiesiog matai, kaip skaito, – piktinasi literatūros tyrinėtojas. – Tai yra siaubas, ir tokios laidos yra nebepasiklausomos. Nebent kaip iliustracija.“

V. Gasiliūnas teigia savo laidose vengiantis politinių temų. Pasak jo, kai kuriems pašnekovams politinės temos galbūt būtų įdomios, tačiau šiais laikais kultūros ir politikos temos turėtų būti atskirtos. Beje, prisipažįsta V. Gasiliūnas, jam įdomiau kalbinti vyresnius, o ne jaunuosius rašytojus.

„Vyresnius įdomiau kalbinti, jie turi daugiau patirties. Žmogus kažką turi, jis gali kažką papasakoti. Radijui reikia, kad būtų papasakota. Galima deklaruoti, ką norėčiau savo kūryba pasiekti [...]. Bet kas iš to? – teigia buvęs „Literatūros akiračių“ vedėjas. – Geriau išgirsti, kokiomis aplinkybėmis kas radosi. Bubnį kalbini, ir jis taip su tokiu užsidegimu prisimena, kad jo „Veroną“ vienas kunigas tais laikais net citavo iš sakyklos. [....] Kalbindamas nori išpešti kokią vieną, antrą ar trečią detalę.“

Velykų simbolis – margintas kiaušinis sovietmečiu galėjo tapti rimtu kompromatu ar net nulemti karjeros baigtį. Bažnytinių švenčių ir tradicijų puoselėjimas sovietmečiu buvo laikomas tabu, tad klaipėdietės rankomis numargintas velykinių margučių kalnas laivo įgulai 1981-ųjų pavasarį buvo laikomas neregėtu akibrokštu.

Restoraną puošė margučiais

Dabar jau pensijoje esanti 68-erių Alla Ivaškevičienė prisiminė, kad pirmą kartą kiaušinius pamėgino marginti, kai su vyru gyveno Jurbarke. Moteris tuomet buvo ištekėjusi už muzikanto Kęstučio Vasiliausko, kuris grojo restorane "Turistas".

"Vyras vadovavo restorano muzikantų grupei. O aš dirbau virėja. Per Velykas sugalvojau papuošti stalus. Suradau bibliotekoje Jurbarko herbo pavyzdį. Kadangi Jurbarko herbe yra trys lelijos, mano vyras išpiešė ant plakatų baltas lelijas. Koks įspūdis liko lankytojams, sunku net apsakyti, kai jie išvydo ant stalų daugybę raudonai dažytų kiaušinių", – pasakojo moteris.

1971 metais pasirodymas viešumoje su katalikiškos šventės simboliais ne tik restorano virėjai galėjo kainuoti karjerą.

"Vyras buvo radistas. Tarnaudamas Jurbarke jis pasiekė vyresniojo leitenanto laipsnį ir tapo Civilinės gynybos kuopos vadu", – apie vyro karjeros pasiekimus pasakojo A.Ivaškevičienė.

Jurbarko restorane staiga išdygę margučiai neužkliuvo net vietinei partinei nomenklatūrai. Kodėl taip nutiko, pati A.Ivaškevičienė negali paaiškinti.

"Mes į šį miestą gyventi atvažiavome 1970-ųjų rudenį, o po pusmečio surengta štai tokia pavasarinė šventė buvo priimta kaip naujovė. Niekas nebarė, visi dargi džiaugėsi, kad naujieji atvykėliai kažką įdomaus sugalvojo", – prisiminė moteris.

Ilgėjosi šventės

Antrą kartą griebtis kiaušinių marginimo klaipėdietė drįso po dešimties metų, 1981-aisiais. Tuo metu moteris jau buvo išsiskyrusi su pirmuoju vyru ir dirbo virėja jūriniuose laivuose.

Klaipėdietė tikino, kad ilgų reisų metu jūreiviai laisvu laiku nuobodžiaudavo.

"Aš pati virtuvėje bulvių neskusdavau ir netarkuodavau. Jei tik vyrai paprašydavo išvirti cepelinų, tuoj pat pasisiūlydavo ir padėti. Nes nelengvas tai darbas", – prisiminė buvusi laivo virėja.

Ilgėdamiesi namų ir nuobodžiaudami laivo "Pravda" įgula pasiskundė virėjai, kad jiems niekas velykinio stalo neparuoš.

"Vyrai juk kaip vaikai, jiems reikia sugalvoti pramogų ir sukurti džiaugsmų. Todėl mano mintis numarginti kiaušinių ir parengti velykinį stalą įgulos buvo sutikta džiaugsmingai", – tikino A.Ivaškevičienė.

Saugumui neužkliuvo

Laivas tuo metu stovėjo Leningrado uoste. Niekas iš uosto tarnybų nesuuodė, kad panosėje ruošiamasi, kaip anuomet būtų vertinta, provokacijai.
Reise tuo metu buvo 37 jūrininkai. Lietuviai tuojau pat susiorganizavo, kaip išlipti į krantą, ir parnešė laivo virėjai išsprogusių beržo šakų. Džiūgaudami visi puolė puošti velykinį stalą.

"Aš patyliukais primarginau daugybę kiaušinių. Viriau juos raudonųjų svogūnų lukštuose. Kiaušinių lukštas nusidažė puikia spalva. Nebuvo jokių įmantrių būdų, apsukau kiaušinius siūlu, pridėjau kelis lapelius", – apie sovietines Velykas laive pasakojo moteris.

Į valgomąjį susirinkusių žmonių veiduose nušvito šypsenos. Tą kartą įgulos daugumą sudarė lietuviai, todėl vyrams žibėjo akys, nes kiekvienas pajuto namų šilumą.

"Tačiau kai tik duris pravėrė politrukas, išvydau persimainiusį jo veidą. Jis puolė šaukti, kaip aš drįsau bažnytinio tikėjimo atributus padėti ant sovietinio laivo stalo? Jis dar aiškino, kad esame ateistai. Mėginau jam paaiškinti, kad tai liaudies tradicija ir visai nesusijusi su tikėjimu. Aišku, leptelėjau, kad dar prieš dešimtmetį dažiau kiaušinius Jurbarke ir niekas net blogo žodžio nesakė", – tuokart vykusį pokalbį prisiminė moteris.

Alla įtaria, kad jai pavyko išsisukti tik dėl to, kad laivo politrukas buvo išsilavinęs ir nuoširdžiai jūreiviais besirūpinęs žmogus.

"Šias pareigas tuo metu laive užėmė Borisas Doktorovas. Labai geras žmogus jis buvo. Būtent jo dėka laivo įgula, būdama užsienyje, aplankė ne vieną muziejų. Tai jis mums rengdavo ekskursijas", – pasakojo klaipėdietė.

A.Ivaškevičienė prisiminė, kad tik šio jūrininko dėka įgula pateko į Smolnį, kur įrengtas V.Lenino muziejus.
Įgulai pasisekė pamatyti net Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejaus eksponatus.

"Buvo tarp komunistų ir gerų žmonių. Todėl mes savo laivo komisarą mylėjome. Turėjo jis daug pažinčių, paprastas žmogus į Smolnį nebūtų patekęs", – prisiminė klaipėdietė.

Kapitonas nebaudė

Paklausta, ar laivo kapitonas nenubaudė virėjos už velykinį "išsišokimą", A.Ivaškevičienė nusijuokė.

"Kapitonas ukrainietis Nikolajus Apalatenko, vos pravėręs duris ir pamatęs kiaušinius, šyptelėjo, linktelėjo ir, mostelėjęs ranka, pasišalino, kad nekiltų nesklandumų. Visi juk supratingi buvo", – kalbėjo moteris.

A.Ivaškevičienė tikino, kad laive kiaušinių visuomet būdavo.

"Juk tai pirmas maistas. Juos lengva paruošti – galima iškepti, išvirti, jų dedama į įvairius patiekalus. Maisto būdavo mažiausiai keturiems mėnesiams. Jei ilgesnis reisas, pusei metų maisto pasiruošdavome", – paaiškino moteris.

Ji prisiminė, kad Ispanijoje kapitonas duodavo nurodymą aprūpinti laivą šviežiomis braškėmis.

20 metų jūroje dirbusiai A.Ivaškevičienei teko plaukioti "Kapsuku", "Pravda", "Kretinga" bei liūdnai pagarsėjusiu laivu "Palina". Jame prisiėjo išgyventi tikrą košmarą, kai Ispanijoje, Kanarų salose, laivas įstrigo dvejiem metams be elektros, pinigų ir net maisto.

1996-aisiais laivas priklausė Vladivostoke įsikūrusiai kompanijai, kuri neatsiskaitė su įgula už darbą ir galų gale paliko visus likimo valiai. Moteris prisiminė, kad jai yra tekę ruošti valgį ant denyje sukurto laužo.

Apkaltino ginklų kontrabanda

Nors likimas ir negailėjo skaudžių smūgių, klaipėdietė džiaugėsi, kad jai pavykdavo išsisukti iš sunkių situacijų.
A.Ivaškevičienė prisiminė, kad su sovietinio saugumo tarnyba jai teko susidurti dėl visiško menkniekio, tačiau oficialiai moteris buvo iškviesta pasiaiškinti dėl ginklų kontrabandos.

"Tai juokingas nutikimas, nors anuomet nebuvo taip linksma. Atėjusi dirbti į laivą, man paskirtoje kajutėje radau apdegusį stalą. Tai ankstesni gyventojai padarė. Čia pat mėtėsi kažkoks užsienietiškas reklaminis lankstinukas. Dabar mes prie tikių pripratę, o tada jis man pasirodė spalvingas ir gražus, juo uždengiau sugadintą stalo vietą", – apie keistą incidentą pasakojo moteris.

Kai laivas įplaukė į Klaipėdos uostą, į įgulos kajutes pasibeldė pasieniečių ir saugumo darbuotojų būrys.

"Vyko patikrinimas, o aš dirbau virtuvėje, kajutės buvo nerakinamos. Po penkių minučių man buvo liepta prisistatyti. Aš net nustėrau, kai išgirdau, kad esu kaltinama kontrabanda. Akis dar labiau išverčiau, kai pasakė, kad neva ginklus slapta vežioju", – praeities įvykius prisiminė moteris.

Tikrintojai rado brošiūrą su schema, kaip surinkti pistoletą.

"Paaiškėjo, kad ant mano stalo gulėjo vaikiškų užsienietiškų žaislų reklaminis bukletas", – tikino moteris.

Ir vėl A.Ivaškevičienę išgelbėjo lemtinga pažintis.

"Dar Jurbarke susipažinau su tokiu dzūkeliu, kurio net vardo nepamenu. Laive po apklausos laukdama prie durų išvydau pažįstamą veidą. Paaiškėjo, kad pagal rangą tai buvo aukštesnis karininkas. Jis suprato, kad tai buvo absurdiška situacija, ir išbarė pavaldinius", – džiaugėsi moteris.

Pašokdino net V.Landsbergį

Tvirto charakterio klaipėdietė papasakojo ir kitą istoriją, į kurią buvo patekęs jos pirmasis vyras K.Vasiliauskas.

Neseniai 70-metį atšventęs vyras išgarsėjo tuo, kad išdrįso duoti atkirtį net patriarchui Vytautui Landsbergiui.

Kompozitoriaus sukurta daina "Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos" yra neoficialus konservatorių partijos himnas. Daugelis mano, kad šis kūrinys – liaudies daina, tačiau iš tiesų žodžius ir muziką parašė K.Vasiliauskas.

Kiekvienas partijos renginys pradedamas šia giesme, tačiau partijos nariai traukia ne originalų K.Vasiliausko sukurtą tekstą, o poeto Sigito Gedos pakeistą uždainį.

Autorius ne kartą yra reikalavęs viešumoje atlikti autentišką jo kūrinį, tačiau, nors ir kompozitoriaus buvo atsiprašyta, jo norų nepaisoma – iki šiol Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai linguoja pagal jiems priimtinesnį modifikuotą šios dainos variantą.

V.Daujotytė-Pakerienė. Tragiškasis meilės laukas: apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Skaitymo skatinimo programa, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vykdyta 2006–2011 m., įvairiomis akcijomis, renginiais ir projektais, iš tiesų buvo sėkminga. Tai vienas iš gerųjų pavyzdžių, kaip bendromis pastangomis – kultūrininkų, politikų, valdininkų, pedagogų, mokslininkų, leidėjų – buvo atliktas milžiniškas darbas ir pasiekti puikūs rezultatai.

Iš naujo atrandami kūrėjai

Apklausų duomenys rodo, kad žmonės susidomėjo skaitymo tradicijomis, paskaitomis, susitikimais su rašytojais, įvairiais projektais. Ši programa paskatino joje dalyvavusių darbuotojų kūrybingumą. Daug nuveikta skatinant jaunimo ir vaikų skaitymą, susidomėjimą knyga. Netruko tai pasijusti ir bibliotekose – grožinės literatūros skaitymas išaugo.

Norėtųsi matyti kuo daugiau tokių sėkmingų veiklų ir kitose mūsų valstybės gyvenimo sferose: politikoje, ūkyje, ekonomikoje. Visiems svarbūs prioritetai, konkretūs ir aiškūs tikslai, bendras darbas sutelkia žmones kūrybingai ir produktyviai veiklai ir kuria kasdieniškus mažus stebuklus, iš kurių ir susideda visos visuomenės ir valstybės gerovė.

Ši sėkminga veikla ir toliau nesibaigia, bet tarsi pereina į naują lygį. Jau tradicinis Vilniaus knygų festivalis (vyko 2013 m. rugsėjo 13–15 d.) šiemet prabilo apie skaitymo kokybę. Festivalio rengėjai skatino ne tik skaityti, bet ir rinktis rimtą, prasmingą literatūrą, skaityti sudėtingesnius tekstus.

Skaityti sudėtingą tekstą reikia pastangų ir tam tikro pasiruošimo bei nusiteikimo. Tai jau ne pramoga. O vartotojiškos kultūros atstovams, kokiais visi esame, paimti į rankas intelektualią knygą dažnai prilygsta iššūkiui. Aptingstame, užsiliūliuojame patogiame, nesudėtingame pasaulyje, kur vienintelis užsiėmimas – ne mąstyti, jausti, įsijausti, išgyventi, bet vartoti. Taigi noriu pakviesti priimti šį iššūkį ir perskaityti vienos žymiausių šiuolaikinių lietuvių literatūrologių V.Daujotytės knygą "Tragiškasis meilės laukas".

Nebanali struktūra

V.Daujotytės kūrinys – tai aliuzijų, metaforų, asmeninių įspūdžių gausus pasakojimas apie vieną iškiliausių mūsų laikų lietuvių poetą, publicistą, vertėją Sigitą Gedą. "Tragiškasis meilės laukas" – sudėtingas tekstas, kuris privertė susikaupti, kartais atsiversti literatūros terminų žodyną, kad prisiminčiau tai, ką užmiršau ar praleidau besimokydama. Tačiau padirbėjus laukė prizas – viskas įsisiūbavo, tarsi archajiškoje sutartinėje ar lopšinėje ir įgavo beveik tobulą harmoniją. Tekstas plaukė, pynėsi į įvairiaspalvį sudėtingo rašto audinį – S.Gedos kūrybinio ir asmeninio gyvenimo istoriją.

Pasirinkau šią knygą ne dėl S.Gedos, kaip poeto, kūrybos: mane ypač domino jo, kaip vertėjo, darbas. Norėjau sužinoti tai, kaip S.Geda sugebėjo taip produktyviai dirbti: pusšimtis poezijos rinkinių, neįtikmi vertimai – Dante Alighieri, Williamo Shakespeare'o, Omaro Chajamo eilės, Biblijos Psalmių knyga, Koranas, latvių, japonų gruzinų poezija. Per vieną gyvenimą nuveikta tiek, kad užtektų penkiems kūrybingiems žmonėms.

"Tragiškasis meilės laukas" iš pradžių sudaro padrikumo įspūdį. Atsiminimų fragmentai, refleksijos, apmąstymų nuotrupos kaitaliojasi su S.Gedos kūrybos ištraukomis, jį pažinojusių žmonių mintimis, laiškais. Tačiau nelabai įsivaizduoju, kaip kitaip galima būtų papasakoti tokio sudėtingo, komplikuoto ir talentingo žmogaus ir menininko istoriją. Šiuo atveju niekaip netinka tradicinė biografija – gimė – gyveno – mirė.

Knygoje pateikiamas S.Gedos paveikslas yra visapusiškas: pakylėtas poetas, neįtikimai kūrybingas ir išradingas vertėjas, sudėtingo, komplikuoto charakterio žmogus. Portretas nenudailintas, o su visomis jo aštriomis briaunomis ir dygliais.

Asmenybės paradoksai

Kaip poetas, S.Geda buvo apdovanotas kasdieniška aiškiaregyste, nepaprastu gebėjimu valdyti žodį. Jo poetinė kalba, anot autorės, peržengia lietuvių kalbos ribas į plačią indoeuropietiškų kalbų erdvę.

Paradoksalus – novatorius ir kartu tradicijų tęsėjas, modernus ir giliai suleidęs šaknis į tėviškės žemę, tautosaką, istoriją, tarmes. Tik toks poetas gali būti vadinamas XX a. mitų kūrėju. Jo mėgstamiausias simbolis – strazdas – paties poeto simbolis. Žmogus su paukščio sparnais – tarpininkas tarp žemės ir dangaus, tarp žemiško ir dangiško, tarp žmogiško ir dieviško. Tokį S.Gedą matome V.Daujotytės knygoje.

Ne veltui knygos pavadinime matome žodį "tragiškas". Kas yra ta genijams būdinga būsena – liga, nervinis išsekimas, depresija ar kūrybiškumas? Liga yra kūryba ar kūryba yra liga? Amžini klausimai, kurie dažnai lydi menininkus. Tai buvo ir S.Gedos tragedija.

Kūrybiškumas, kuris vertė dirbti beveik be poilsio ir kartu sekino. Apie savo, kaip vertėjo, darbą S.Geda sakė: "Meninis vertimas iščiulpia iš vertėjo visas jo kūrybines galias, kūrybos kraują ir liepsną." (p. 159).

Vartai iš rutinos rūmo

V.Daujotytės knygoje rasime gražių ir taiklių S.Gedos pastebėjimų: "Geltoni Čiurlionio paveikslai", pirmoji spalva pagalvojus apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius – būtent saulės šviesos geltonis. Autorė įžvelgia ir sąsajas tarp šių dviejų menininkų – juos vienijo kankinusios dvasinės negalios ir nepaprastas, sekinantis kūrybingumas.

Čia radau, mano manymu, giliausią ir išsamiausią poezijos apibrėžimą. Anot S.Gedos, poezija yra archajinis užkeikimas, kartojamas daug kartų, talpinantis savyje visatos simetriją ir harmoniją.

Knyga taip pat sutalpino S.Gedos laikų poetų, kritikų, filosofų mintis apie poetą, jo laiškus draugams ir net Juozo Apučio novelės "Tylėdami važiavo greitai" ištrauką, kurioje vienas personažų – su S.Gedai būdingais bruožais, elgsena, žodžiais, gestais.

Taigi "Tragiškasis meilės laukas" – ne tik mokslinis veikalas, bet ir gražus paminklas nesenai anapilin išėjusiam menininkui.

Šio kūrinio tekstas tikrai ne iš lengvųjų, bet nereikia išsigąsti. Kai skaitymas tampa dar ir savišvieta, saviugda, lengviau sau kelti didesnius tikslus kasdieniame gyvenime. Kviečiu išeiti iš patogaus rutinos lauko į "Tragiškos meilės lauką" ir paklajoti jame vedamiems talentingosios V.Daujotytės.