Paklaustas, ar ką nors keistų gyvenime, jei reiktų jį nugyventi iš naujo, Simonas prisipažino, kadatlikėjo karjera stipriai konkuravo su medicina, tačiau viena klaida jam kainavo mediko kelią. „Jei stodamas į mediciną būčiau teisingai iš 11 atėmęs 4 ir gavęs 7, gal ir būčiau įstojęs. Bet negaliu burnoti prieš Dievą, jis man davė dovaną. O koks aš būčiau daktaras, velniai žino. Gailiuosi ar nesigailiu, kažkokia ranka vis tik mane atvedė į kelią, kuriuo einu iki šiol. Žinoma, tėvai norėjo, kad būčiau gydytojas, nes kitaip sakė, kad iš manęs žmogaus nebus. Bet kokiu atveju, medicina prarado psichiatrą arba ginekologą“, – kalbėjo Simonas.

Giedrius Savickas, kuris kaip ir atlikėjas, taip pat kilęs iš uostamiesčio, atskleidė, kad vaikystėje itin gerai sutarė su S. Donskovo sūnumi. Prisimindamas vaikystę, Giedrius pasidalino istorijomis, kurias patyrė kartu su dainininku. „Vaikystėje esu net buvęs pas Simoną namuose, na, tiksliau pas jo sūnų. Ir žinau, kad Simonas būdavo tas tėtė, kurio buvo galima paprašyti, kad jis parašytų atleidimo lapelį, jog nereiktų eiti į mokyklą. Atsimenu vieną istoriją, Simonai, ar taip buvo, jūs gaudėte savo sūnų po kambarį, norėjote įspirti jam į užpakalį ir pataikėte į staktą, o tada į stovyklą atvažiavote su sugipsuota koja?“ – teiravosi G. Savickas.

„Na, kada tai buvo... Bet buvo, pataikiau į staktą ir susilaužiau pirštą. Labai daug metų praėjo, bet stipru, stipru“, – prisiminimais dalindamasis juoko neslėpė S. Donskovas.

Daug atlikėjo S. Donskovo prisiminimų – trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“,  per LNK.

Garsus Klaipėdos kriminalistas

Klaipėdietis, populiarus estrados dainininkas Simonas Donskovas tvirtino, kad didesnio autoriteto, nei jo tėvas, kriminalinės milicijos pulkininkas Levas Donskovas, savo jaunystėje jis neturėjo.

„Mūsų šeimoje tėvas buvo autoritetas. Tiesą sakant, jo net kiek privengdavau. O aš buvau normalus vaikas, dabar sakytų – išdaigininkas, bet jam mušti manęs nereikėjo. Pakakdavo vieno žvilgsnio ar vieno žodžio. Jei mano tėvui kas nors nepasisekdavo darbe, namie vaikščiodavome, vaizdžiai tariant, choreografiniais judesiais, kad tik jo neužkliudytume. Mes gerbėme jo darbą, giliai širdyje supratome, kaip jam yra sunku“, – prisiminė S.Donskovas.

Žinomas atlikėjas tikino, jog savo tėvu labai didžiavosi. Vyras atviravo, kad į tėvo gyvybę buvo kėsintasi tris kartus.

„Nors buvau dar mažas, girdėdavau apie nužudymus mieste, pamenu naktinius telefono skambučius, kai po jų skubiai ruošdavosi ir lėkdavo į darbą. Klaipėdoje jo pavardė daugeliui kėlė šiurpą. Nusikaltėliai bijojo, sučiuptas vagis sakydavo, kad nieko nėra baisiau, kaip papulti į L.Donskovo rankas. Tačiau nusikalstamas pasaulis jį gerbė, todėl kad teisingas buvo“, – kalbėjo klaipėdietis.

Autoritetas: Tėvo dienos išvakarėse gimtadienį paminėjęs dainininkas S.Donskovas apie savo tėtį – bene garsiausią visų laikų Klaipėdos kriminalistą L.Donskovą – kalbėjo su didžiausia pagarba. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

S.Donskovas tikino, jog savo menininko siela yra atsigimęs į mamą. Tad tėvas esą jo brolį laikė rimtu žmogumi, nes šis tapo inžinieriumi-mechaniku, o dainininko profesijos labai rimtai nevertino.

„Jo supratimu, muzikantai, padavėjai ir prostitutės buvo viena kategorija. Taip jis galvojo, tai yra tiesa. Nors gal širdyje jis manimi ir didžiavosi. Kai dar buvau paauglys ir ateidavo svečių, jis prašydavo ką nors pagroti akordeonu. Tačiau jau paskui, kai pradėjau dainuoti, jam nepatiko. Jis matė, koks aš grįždavau po darbo restoranuose. Ir jis sakydavo, kad iš šito žmogaus nieko nebus“, – pasakojo S.Donskovas.

Tačiau Simonas pripažino, kad prieš gyvenimo pabaigą tėvas su tokiu sūnaus pasirinkimu širdies gilumoje tarsi ir susitaikė.

„Jis žinojo, kad aš – ne vagis, esu sąžiningas, ne melagis. Jis man nuolat kartojo, kad neprarasčiau budrumo, baiminosi, kad manęs neįtrauktų į kokius nusikaltimus. Jis bijojo, kad manęs nepakištų. Žinojo, kad konstruktoriumi aš vis tiek nebūsiu, jam svarbu buvo, kad tik netapčiau padugne. Aš pats labai didžiuojuosi savo tėvu, jis buvo vienas geriausių kriminalistų ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tik štai tėčio nebėra jau 20 metų“, – apgailestavo S.Donskovas.

Nedžiugino pasirinkta profesija

Dar vienas klaipėdietis, kurio profesinio kelio pasirinkimui tėvas nepritarė, yra tadžikų kilmės keramikas, Klaipėdos kultūros magistras Isroildžonas Baroti.

I.Baroti Klaipėdoje gyvena jau tris dešimtmečius. Dar 1992 m. uostamiestyje menininkas įkūrė galeriją, kurią puoselėja kartu su žmona Andželika.

Tačiau jo tėtis Mamatkul Baroti anaiptol nebuvo sužavėtas savo jauniausiojo vaiko pasirinkimu.

Atmintis: Klaipėdoje kelis dešimtmečius gyvenantis iš tolimosios Tadžikijos čia atvykęs keramikas I.Baroti, savo tėvą prisimena tik geriausiais žodžiais, nors šis ir nepritarė sūnaus profesijos pasirinkimui. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

„Visas savo išdaigas galėjome patikėti mamai. Stengdavomės, kad tėvas jų nesužinotų. Tačiau jis niekada ant mūsų nešaukė, juolab nemušdavo. Tėtis buvo mažakalbis, tad jam pakakdavo tik pasižiūrėti, ir suprasdavome, kad padarėme blogai. Jis buvo tylus, ramus, ir jo vieno sakinio pakakdavo sutramdyti visus vaikus ilgam. Jo žodis šeimoje visada buvo paskutinis“, – apie savo tėvą kalbėjo klaipėdietis.

I.Baroti tėvas mirė 1974 metais, kai pačiam jauniausiam – Isroildžonui – buvo vos 18 metų. Šeimoje – 11 vaikų.

„Jis buvo labai didelis autoritetas mums visiems. Buvau labai jaunas, kai jis mirė. Pagal profesiją jis buvo mėsininkas, tačiau turiu pasakyti, kad mano gyvenimo kelio pasirinkimui jis nepritarė. Nenorėjo, kad tapčiau menininku. Jis buvo nepatenkintas. O dar, kai išvykau iš savo šalies, vedžiau lietuvaitę, tai yra padariau viską, kas jam galbūt buvo ne prie širdies, bet žinau, kad jis mane mylėjo, tik štai savo pagrandukui jam laiko neužteko“, – liūdnai prasitarė I.Baroti.

Pasekė tėčio pėdomis

Uostamiestyje gerai žinomam armėnų bendruomenės vadovui Albertui Albertjanui Klaipėda artima irgi jau ne vieną dešimtmetį, tačiau ir jis neliko savo gimtinėje – saulėtoje Armėnijoje, kaip tikėjosi jo tėtis.

Vis dėlto, rinkdamasis profesiją, Albertas pasekė savo tėvo, taip pat mediko pediatro, pėdomis.

A.Albertjanas gimė Giumri mieste, buvusiame  Leninakane. Jo abu tėvai medikai.

Prieš keturis dešimtmečius Albertas atvyko studijuoti į tuometį Kauno medicinos institutą.

Pasekėjas: uostamiestyje gerai žinomas Klaipėdos armėnų bendruomenės vadovas A.Albertjanas pasekė savo tėčio – vaikų pediatro pavyzdžiu ir tapo gydytoju. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Tuo metu abejojo, ar Jerevane būtų įstojęs į šias studijas, nes ten konkursai studijuoti medicinos mokslus visada buvo labai dideli.

Ieškodamas alternatyvų, A.Albertjanas pasirinko Kauną. Dabar puikiai kalbantis lietuviškai ir net žemaitiškai, egzaminus tada jis laikė rusų kalba. Tuomet jų kurse buvo dvi rusakalbių grupės.

Tėvai taip toli sūnų išleido nelengvai, bet, kaip pats A.Albertjanas teigė, jis turėjo labai didelį norą tapti gydytoju.

„Mano tėtis dabar jau pensijoje, jam kitą savaitę sukaks 86-eri. Dabar jis jau nedirba, bet ilgą laiką buvo vaikų nosies, ausų, gerklės ligų gydytojas. Jį labai visi gerbė, nes buvo puikus specialistas, dar ir dabar jį daug kas pamena geru žodžiu. Vaikai mylėjo, pasitikėjo, nebijojo, nežinau, kaip, bet jis juos labai greitai nuramindavo. Gal jo aura kažkokia ypatinga“, – šypsojosi A.Albertjanas.

Alberto tėtis Vahanas, kurio vardas armėnų kalba reiškia skydą, tokia užuovėja, siena ir skydu savo šeimai yra iki šiol.

„Tėvas labai svarbus mums visiems. Jis – šeimos galva, nors iš šono gali atrodyti, kad mama viskam vadovauja, tačiau jis yra svarbiausias, tik savo pareigas atlieka tyliai. Be jo sutikimo niekas nevyksta“, – pasakojo A.Albertjanas.

Žinoma, sūnaus išvykimas studijuoti, o paskui ir gyventi taip toli tėvo nedžiugino.

„Tiesa, tada dar, kai atvažiavau į Kauną, tai buvo viena šalis, nors ir labai toli. Tėtis buvo atvykęs į Lietuvą, jam čia patiko, net ir buvo apsisprendę atsikraustyti čia, bet, atėjus lemtingam momentui, liko Armėnijoje, tik persikėlė į Jerevaną, kur gyvena daug giminaičių“, – teigė A.Albertjanas.

Laisvės kovų savanoris

Dar vienas klaipėdietis, teatro pedagogas ir režisierius, Klaipėdos kultūros magistras Petras Bielskis apie savo tėtį kalbėjo sunkiai tramdydamas ašaras.

Man tėvas buvo viskas – pradžia ir pabaiga, duona, gyvenimas ir tikėjimas.

„Mums visiems keturiems vaikams ir, žinoma, man tėvas buvo viskas – pradžia ir pabaiga, duona, gyvenimas ir tikėjimas. Jei tėvas kada pasakydavo „negražia padaria“, yra toks žemaitiškas posakis, mums tai buvo siaubų siaubas. Mums visada norėjosi, kad jis pasakytų priešingai. Iš to galima spręsti, koks mums, vaikams, buvo jo vaidmuo“, – paklaustas apie tėvo svarbą, kalbėjo žinomas klaipėdietis.

Pačioje XIX a. pabaigoje gimęs P.Bielskio tėvas Povilas buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, anot klaipėdiečio, mąstantis ne valstietiškai, o valstybiškai.

Ikona: klaipėdietis režisierius ir pedagogas P.Bielskis, paprašytas apibūdinti savo tėvą, apie jį prabilo pačiais iškiliausiais žodžiais. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Būtent tėvo pavyzdys nulėmė ir paties Petro vertybes, požiūrį į laisvą Lietuvą, kai jis pats dar labai jaunas už antisovietinę veiklą buvo nuteistas kalėti Komijos lageriuose.

„Mano tėtis užaugo kunigaikščių Oginskių dvare, Rietave, prižiūrėjo arklius. O kai buvo paskelbta apie Lietuvos kariuomenės sukūrimą, dauguma jų iš Rietavo basi, pėsti patraukė į Vilnių ginti savo valstybės. Ten tėtis tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, kovėsi su lenkais, dalyvavo garsiajame Širvintų mūšyje, kovojo su bolševikais. O kai grįžo iš kariuomenės, kaip savanoris gavo žemės Laukuvos valsčiuje. Tokią dykvietę, ją nusausino ir apsodino sodais, ir mes tada gana neblogai gyvenome“, – pasakojo P.Bielskis.

Neįtiko nė vienam okupantui

Paskui Lietuvoje prasidėjo perversmai, pradžioje – sovietų okupacija, paskui atėjo vokiečiai.

Šie išprususį ūkininką P.Bielskį paskyrė kaimo seniūnu.

„Mūsų kaime buvo gal 19 sodybų. O vokiečiai kartkartėmis vis ateidavo ir nusavindavo iš ūkininkų savo kariuomenės reikmėms gyvulius ir maisto atsargas. Kadangi tėvas buvo seniūnas, jis pirmas sužinodavo, kada prasidės tos rekvizicijos, ir pranešdavo kaimynams. Jie įrengė miškelyje slėptuves, kur laikinai paslėpdavo gyvulius. Vokiečiai, atėję į kaimą, nerasdavo, ką paimti“, – kalbėjo P.Bielskis.

Tai ilgai tęstis negalėjo. Vokiečiai greitai susivokė, kad kažkas ne taip ir nusprendė įtartiną seniūną išvežti darbams į Vokietiją.

„Tik tėvas, sužinojęs apie gresiantį pavojų, pasislėpė. Tada vokiečiai, norėdami jį pagąsdinti, suruošė mus – mamą su keturiais vaikais vežti į Vokietiją. Man tada buvo šešeri, o jauniausiajai sesutei – vos treji. Jie mus nuvežė į kitą kaimą, tikėdamiesi, kad tėvas atskubės pas mus. Bet jie jo neišprovokavo. Mes paskui grįždavome tuos septynis kilometrus namo. Po kelių tokių bandymų, vokiečiai nuo mūsų atstojo“, – prisiminė P.Bielskis.

Kai baigėsi karas, atėjo sovietai ir P.Bielskio tėvą, kaip buvusį vokiečių okupacijos laikų seniūną, suėmė ir išvežė.

„Mama vieną naktį mus žadina ir sako, kad iš Tauragės link Tverų veža kalinius, reikia skubėti, gal tarp jų yra mūsų tėvas. Apsirengėme ir išskubėjome į kelią susitikti su juo. Išbėgome į vieškelį prie Mikučio sodybos, buvo labai šalta, pradėjo aušti, kalinių nesimato. Paskui per lygumas pasirodė roges tempiančių arklių juoda vilkstinė, sustojome ant kelio, kad juos sustabdytume, kad pamatytume tėvą“, – kalbėjo klaipėdietis.

Prieš kelią blokuoti bandžiusius mažus vaikus kareiviai sustojo, moteris bėgiojo ir šaukė savo vyro vardą.

„Kareiviai suprato, kad vilkstinėje yra kažkas jai svarbus. Tėvas atsiliepė, Jį atlydėjo link mūsų du kareiviai. Jis buvo apžėlęs, suvargęs, visai nepanašus į mūsų tėvą, kurį pažinojome. Mažoji sesutė verkė. Atsimenu, tėvas į vieną ranką paėmė sesutę, o į kitą mama įbruko jam naminės duonos kepalą. Paskui atėjo kažkoks karininkas, paėmė vaiką, atidavė mamai ir nugrūdo tėvą atgal su ta duona. Kareiviai mus sustatė į užpustytus pakelės griovius ir pravažiavo pro šalį“, – sunkiai tramdydamas ašaras skaudžius savo vaikystės atsiminimus apie tėvą pasakojo klaipėdietis.

Po metų P.Bielskio tėvui pavyko grįžti, prasirgus šiltine ir sugebėjus kažkaip išlikti tame pragare.

Jis išgyveno 84 metus ir savo vaikams tapo šviesuliu, nulėmusiu gyvenimo vertybių supratimą.

Tokį privalu švęsti iškilmingai, juolab kad S. Donskovo 70 metų išties to verti. Atominis Simonas lapkritį surengs specialų jubiliejinį šou septyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje ir, žinoma, gimtojoje Klaipėdoje.

Iškilminguose jubiliejiniuose koncertuose skambės visų laikų S.Donskovo geriausios dainos, papuoštos profesionalių šokėjų grupės programa, žiūrovus džiugins šokių studijos „D&D“ proginis pasirodymas, dainuos jaunasis talentas Dainotas Varnas ir kiti svečiai. Renginio konferansjė – Juozas Zavaliauskas.

S. Donskovas juokavo, kad talentą dainuoti gavo tiesiai iš Dievo. „Tėtis gaudė vagis, mama buvo felčerė. Visoj giminėj – ne vieno muzikanto, o aš – ansamblyje nuo pirmos klasės“, – net šiandien stebisi jis.

Niekada nebuvau pasipūtęs, nevaikščiojau susireikšminęs ir visas didybės manijas lengvai persirgau.

Buvo ir jo gyvenime momentas, kai galėjo pasukti visai kitu keliu. Mokykloje labai rimtai užsiėmė sunkiąja atletika. „Mečiau, nes pamačiau, kad šiam sportui neturiu talento“, – sakė jis. Neatrodo, kad labai apgailestautų netapęs žymiu sunkiaatlečiu. Kartą pasirinkęs muziką, jis visada buvo su ja. Savo gyvenimo kelio nekeitė ir dėl jame pasitaikančių nelygumų neburnojo. „Niekada nebuvau pasipūtęs, nevaikščiojau susireikšminęs ir visas didybės manijas lengvai persirgau“, – šiandien ramiai konstatuoja jis.

Užriesti nosį tikrai buvo galima, nes karjera klostėsi puikiai: ansamblio „Žėrutis“ dainininkas, „Gintarinės triūbos“ laureatas, Vilniaus bokštų diplomantas, legendinių „Nemuno žiburių“ ir garsiosios „Nerijos“ solistas, „Šlagerių karaliaus“ titulo laimėtojas. Sukurta vaidmenų liaudies operoje, išleisti keturi albumai ir seniai pamestas koncertų skaičius.

S. Donskovo atsidavimo publikai dauguma galėtų pavydėti. Gerbėjai nė nenutuokia, kaip stipriai jis jaudinasi prieš kiekvieną pasirodymą. Kaip neranda sau vietos, vaikšto iš kampo į kampą su niekuo nešnekėdamas. Šeima per ilgus metus jau susitaikė – artėja koncertas, geriau Simoną palikti ramybėje. Paradoksalu – vos užlipęs į sceną, visus nervus jis palieka užkulisiuose. Žiūrėdamas į linksmą vyrą, nepagalvosi, kad jis išvis kada nors nerimauja. Būtent už atsidavimą publikai iki paskutinio prakaito lašelio žmonės ir pamilo S. Donskovą.

S. Donskovo 70-mečio jubiliejiniai koncertai: lapkričio 6 d. – Šiauliuose, 10 d. – Vilniuje, 16 d. – Klaipėdoje, 20 d. – Panevėžyje, 23 d. – Alytuje, 24 d. – Kaune, 27 d. – Marijampolėje.

Iškilminguose jubiliejiniuose koncertuose skambės visų laikų S. Donskovo geriausios dainos papuoštos profesionalių šokėjų grupės programa, žiūrovus džiugins šokių studijos „D&D“ proginis pasirodymas, dainuos jaunasis talentas Dainotas Varnas ir kiti svečiai. Renginio konferansjė – Juozas Zavaliauskas.

S. Donskovas juokiasi, kad talentą dainuoti gavo tiesiai iš Dievo. „Tėtis gaudė vagis, mama buvo felčerė. Visoj giminėj – ne vieno muzikanto, o aš – ansamblyje nuo pirmos klasės“, – net šiandien stebisi jis.

Buvo ir jo gyvenime momentas, kai galėjo pasukti visai kitu keliu. Mokykloje labai rimtai užsiėmė sunkiąja atletika. „Mečiau, nes pamačiau, kad šiam sportui neturiu talento“, – sako jis. Neatrodo, kad labai apgailestautų netapęs žymiu sunkiaatlečiu. Kartą pasirinkęs muziką, jis visada buvo su ja. Savo gyvenimo kelio nekeitė ir ant jame pasitaikančių nelygumų neburnojo. „Niekada nebuvau pasipūtęs, nevaikščiojau susireikšminęs ir visas didybės manijas lengvai prasirgau“, – šiandien ramiai sako jis.

Užriesti nosį tikrai buvo galima, nes karjera klostėsi puikiai: ansamblio „Žėrutis“ dainininkas; „Gintarinės triūbos“ laureatas; Vilniaus bokštų diplomantas; legendinių „Nemuno žiburių“ ir garsiosios „Nerijos“ solistas; „Šlagerių karaliaus“ titulo laimėtojas. Sukurtos rolės liaudies operoje, išleisti 4 albumai ir seniai pamestas koncertų skaičius.

S. Donskovo atsidavimo publikai dauguma galėtų pavydėti. Gerbėjai nė nenutuokia, kaip stipriai jis jaudinasi prieš kiekvieną pasirodymą. Kaip neranda sau vietos, vaikšto iš kampo į kampą su niekuo nešnekėdamas. Šeima per ilgus metus jau susitaikė – artėja koncertas, geriau Simoną palikti ramybėje. Paradoksalu – vos užlipęs į sceną, visus nervus jis palieka užkulisiuose. Žiūrėdamas į linksmą vyrą, nepagalvosi, kad jis išvis kada nors nerimauja. Būtent už atsidavimą publikai iki paskutinio prakaito lašelio žmonės ir pamilo S. Donskovą.

S. Donskovo septyniasdešimtmečio jubiliejiniai koncertai: lapkričio 6 d. – Šiauliuose, 10 d. – Vilniuje, 16 d. – Klaipėdoje, 20 d. – Panevėžyje, 23 d. – Alytuje, 24 d. – Kaune, 27 d. – Marijampolėje.

Įkvėpta L.Hill

– Muzika jus lydi nuo mažumės. Kada pati pradėjote dainuoti?

– Būdama trejų "išleidau" savo pirmąjį įrašą. Tėtis įrašė, kaip dainuoju, gaila, nežinau, kur dabar ta kasetė yra. Būtų įdomu paklausyti. Žavėjausi grupėmis "Spice Girls", "Fugees", "All Saints". RnB stilių pamėgau dar vaikystėje. Galbūt tai vyresnio už mane brolio įtaka. Jis kažkokiais būdais gaudavo įvairių kompaktinių diskų, kurių tada buvo deficitas. Galima sakyti, augau su jo muzika. Todėl ir pačiai dainuojant šis stilius man priimtiniausias. Vėliau prasidėjo Whitney Houston, Mariah Carey era, turėjau visas jų kasetes. Taip pat "Sister Act 2" (liet. "Netikra vienuolė") buvo mėgstamiausias mano filmas. Juk Lauryn Hill vardas tame filme buvo Rita – mama jai irgi neleido dainuoti dėl tos pačios priežasties, kaip ir man tėtis. Nes iš dainavimo neišgyvensi. Nors už širdies griebk. Žodžiu, muzikos neapleidau nė vienu gyvenimo laikotarpiu, o kai suėjo devyniolika, pradėjau dainuoti klubuose.

– Vadinasi, dainuoti išmokote pati? Nelankėte nei muzikos mokyklos, nei S.Šimkaus konservatorijos?

– Profesionaliai muzikos nesimokiau ir esu visiška savamokslė. Ką girdžiu, tą dainuoju. Lygiai taip pat ir grojimas pianinu – ką girdžiu, tą ir groju. Nepažįstu "bemolių", "bekarų"… Noras mokytis buvo, ir dabar tos žinios labai praverstų. Bet anuomet dar klausydavau tėvų, tad įstojau į Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą.

– Kodėl pasirinkote būtent socialinį darbą?

– Būčiau norėjusi studijuoti džiazą ar kurią nors kitą muzikinę specialybę. Tiesiog tėtis visada skatino mane siekti rimto išsilavinimo. Jis pats yra dainininkas ir puikiai žino, kaip tai nėra lengva. Vieną dieną tu turi darbo, kitą – visiškas štilis. Taip jis norėjo mane apsaugoti nuo pavojų. Niekada nedraudė dainuoti ir sužinojo, kad galiu tai daryti tik tada, kai pamatė per televiziją. Nes viskas buvo kruopščiai slepiama – nieko nesakėme nei aš, nei mama. Žinojo tik tiek, kad vakarais dainuoju klubuose, bet kad šis pomėgis peraugo į rimtesnį lygmenį – ne.

– Ir kaip sureagavo sužinojęs?

– Nustebo. Tai buvo maždaug prieš penkerius–septynerius metus. Steponas Januška, pas kurį tuo metu šiek tiek mokiausi, pasiūlė sudainuoti su Monika Liubinaite, nuostabia asmenybe. Buvo geras laikas. Kartu atlikome dainą iš filmo "Netikra vienuolė", mus parodė per televizorių. Tai pamatęs tėtis juokavo: "Nieko sau, aš tiek metų ant scenos, bet su geriausiais Lietuvos muzikantais nedainavau, o dukra tik atėjo ir iškart į aukštumas šoko." Jei rimtai, patikėjo, kad noriu ir galiu dainuoti. Bet viskas tuo ir pasibaigė.

Lagamininis gyvenimas

– Kas nutiko, kodėl netęsėte muzikinės veiklos?

– Baigusi studijas išvažiavau į Ispaniją. Tiesa, muzikos ten irgi nepaleidau. Dainavau viešbučiuose, klubuose, restoranuose, baruose. Pakeičiau nemažai darbų: išbandžiau padavėjos, vėliau – pardavėjos konsultantės darbus, galiausiai įsidarbinau oro uosto prekių parduotuvėje. Penkerius metus gyvendama Maljorkos Palmoje, šiek tiek pramokau ispanų. Esu imli kalboms.

– Turistai dievina šį kurortą, nuostabi gamta, geras oras, laimingi žmonės. Kodėl sugrįžote?

– Nors Ispanijoje susiradau draugų, jie niekada neatstos tų tikrųjų, kurie liko Lietuvoje. Kartais apimdavo ilgesys. Vienai man sunku. Norisi šalia turėti širdžiai artimų žmonių, pabendrauti su jais. Galiausiai nusprendžiau – užteks gyventi "ant lagaminų". Palmoje dominuoja sezoniniai darbai, visi atostogauja, o mes dirbame. Laisvų dienų nedaug, faktiškai tai būdavo "parduotos vasaros". Kartą atvykę į salą tėvai laukė, kol baigsiu dirbti, kad bent truputį pabūtų su manimi. O pasibaigus sezonui Maljorkoje, nelabai yra ką veikti. Tokiais momentais grįždavau namo. Vėl reikia ieškotis buto, darbo. Tikras vargas. Metai bėga, o niekas nesikeičia. Tik tiek, kad turi pinigų ir gali sau leisti kur kas daugiau, nei dirbdamas Lietuvoje. Bet daiktai, bent jau man, niekada neatstos šeimos. Be to, gyvenime jau norisi stabilumo. Norėčiau, kad mano vaikas mokytųsi lietuviškoje mokykloje, čia puiki švietimo sistema. Maža to, būtų skaudu iš senelių atimti akimirkas su anūkais. Man nepriimtinas ispanų vaikų auklėjimas ir apskritai jų mentalitetas – viskas bus "manjana" – tai yra rytoj. Įsivaizduokite, viduryje gatvės ispanas sustoja pasisveikinti ir pasikalbėti su draugu. Net ir rimtų įmonių darbuotojai niekur neskuba. Tarkime, kilometrinės eilės žmonių laukia, kol juos aptarnaus, tuo metu ispanas kalbasi telefonu su mama apie tai, ką valgė pusryčiams. Jiems tai yra priimtina. Be to, kaip bebūtų, ten tu esi tik svetimšalis.

– Jūsų brolis vis dėlto pasirinko emigranto duoną.

– Su žmona ir dviem gražiomis dukrytėmis jis gyvena Airijoje. Labai jo pasiilgstame. Dažnai kalbamės internetu, bet tai, žinoma, ne realus bendravimas.

Siekia svajonių

– Kas paskatino išbandyti jėgas televizijos projekte "Lietuvos balsas"?

– Širdimi pajaučiau, kad atėjo laikas ir esu tam pasiruošusi. Prieš metus nebūčiau patikėjusi, kad gyvensiu Klaipėdoje ir viešbutyje dirbsiu administratore. Net minties nebuvo išsiversti gyvenimo aprašymą į lietuvių kalbą. Turėjau CV tik anglų ir ispanų kalbomis. Tačiau pastarasis sugrįžimas namo buvo kitoks – išsikroviau lagaminą, susidėliojau daiktus į stalčius, išsiverčiau CV į lietuvių kalbą ir nutariau susitvarkyti gyvenimą čia. Draugai vis sakė, užteks dainuoti virtuvėje, draugė net užpildė "Lietuvos balso" dalyvio anketą. Tėtis sielojosi, kad nepavyks suderinti projekto su darbu. Dainininko duona, jo manymu, nėra patikima. Geriau mažesnis, bet laiku ir užtikrintas atlyginimas. Apie savo dalyvavimą "Lietuvos balse" pasakiau ne iš karto, bet sužinojęs neturėjo kur dėtis – padėjo prasidainuoti, davė naudingų patarimų.

– Ar dėl to į akląją perklausą jus atlydėjo tik mama, močiutė ir geriausia draugė?

– Tėtis netikėjo, kad man pasiseks. Anot jo, talentas dar ne viskas, reikia įdirbio.

Niekada nemanipuliuodavau tėčio žinomumu. Dar anksčiau, kai tėtis buvo labai garsus, netgi slėpdavau tai.

– Tačiau atsisuko mokytojas, kurio labiausiai ir norėjote – Leonas Somovas. Taip pat Džordana Butkutė. Nė vienas jų nežinojo, kad scenoje – garsaus dainininko duktė.

– Niekada nemanipuliuodavau tėčio žinomumu. Dar anksčiau, kai tėtis buvo labai garsus, netgi slėpdavau tai. Žmonės mane pažįsta ir priima ne tokią, kokia aš esu. Nes tam tikrais momentais garsi pavardė gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. Geriausia, kai iš viso nežino. Tai, kad L.Somovas atsisuko pats pirmas, man yra didelis įvertinimas. Tikrai džiaugiuosi. Jo komanda labai stipri, lengva nebus. Jau spėjau įsitikinti, kad tai šiltas, mielas žmogus.

Autoritetas – tėtis

– Galbūt kada nors gerbėjai pamatys jus vienoje scenoje dainuojant su S.Donskovu?

– Man tai būtų didelė garbė. Sulaukusi tokio pasiūlymo nė akimirkai nesudvejočiau. Bet man dar toli iki jo. Tėtis yra senas vilkas, su mama net praminėme jį aiškiarege Vanga, kuri visada numato į priekį. Ir tik norėdamas mane apsaugoti, prieštarauja man. Klausydama tik savo širdies balso neretai nusvylu. Užtat dėl nesėkmių negaliu kaltinti nieko kito, išskyrus pačią save.

– Kada šeimai pristatysite savo gyvenimo draugą?

– Kad dar neturiu ką pristatyti. Bet neneigsiu, jau norisi mylimo žmogaus šalia.

– Esate išranki?

– Su bet kuo tikrai negalėčiau būti, tiksliai žinau, ko noriu. Vyras turėtų mane papildyti, kad kartu būtų gera ir įdomu. Labai nemėgstu rutinos ir monotonijos.

– Kaip manote, ar šiandien Lietuvos muzikos pasaulyje yra įdomių atlikėjų?

– Žinoma. Tas pats L.Somovas, Monika Liu, "Saulės kliošas". Gal net anksčiau tiek nebuvo, kiek yra dabar. Talentingas jaunimas nebežaidžia fonogramomis, patys kuria muziką ir ją atlieka gyvai. Tai sveikintinas dalykas.

– Ar siejate savo ateitį su muzika?

– Noriu daryti tai, kas mane daro laiminga. Muzika yra mano gyvenimo dalis. Su ja atsibundu, dirbu, ilsiuosi, sportuoju. Be jos liūdna. Būtų dar geriau, jei galėčiau iš to pragyventi. Ateityje norėčiau įrašyti bent jau porą savo autorinių dainų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. gruodžio 2 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete mokėsi socialinio darbo.

Atlikta apklausa parodė, jog klaipėdiečiai mieliau leidžia laiką gamtoje, nei eina į kultūrinius renginius. Paprašius įvardyti garsiausius miesto kultūros kūrėjus, gauti atsakymai nustebino net pačius sociologus. Gyventojai išskyrė Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską, atlikėjus Vilių ir Violetą Tarasovus, Edmundą Kučinską ir Simoną Donskovą.

Išleidžia 17–22 eurus

Paaiškėjo mėnesį laiko vykdytos apklausos apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą rezultatai.

Apklausa bandyta sužinoti, koks yra realus uostamiesčio kultūrinės situacijos vaizdas, kokie yra pačių žmonių poreikiai ir jų kultūrinis skonis.

Duomenų analizę atlikusio Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centro direktoriaus Liutauro Kraniausko teigimu, kultūra, kaip ir anksčiau, pralaimi kitoms laisvalaikio formoms – gamtai ir šeimai.

Per mėnesį klaipėdietis vidutiniškai išleidžia 17–22 eurus kultūros paslaugoms, o labiausiai pasigenda nemokamų, taip pat vaikams, jaunimui ir pagyvenusiems žmonėms skirtų renginių.

Klaipėdiečiai – neišrankūs

Palyginti su 2012 m. atliktos klaipėdiečių apklausos duomenimis, visiškai patenkintų kultūriniu gyvenimu mieste skaičius išaugo nuo 17 iki 47,1 proc. Priešingai nei jie, nepatenkinti situacija yra patys kultūros kūrėjai.

Esą klaipėdiečiai yra neišrankūs kultūros vartotojai ir dažniau renkasi populiariuosius, visiems gerai žinomus renginius.

"Susidaro toks įspūdis, jog klaipėdiečiai yra patenkinti viskuo. Jie akivaizdžiai atiduoda prioritetą kultūros vyksmui atvirose miesto erdvėse, o ne renginiams kamerinėse ir uždarose patalpose. Net pusės apklaustųjų nuomone, tradicinė Jūros šventė yra įdomiausias miesto kultūrinis renginys. Taip pat svarbu ir tai, kad miestiečius domina ir ne tokią ilgą tradiciją turintys masiniai renginiai. Labai palankiai įvertinti Klaipėdos laivų paradas, tarptautinis folkloro festivalis "Parbėg laivelis", "Vilties bėgimas", Klaipėdos pilies džiazo festivalis, Šviesų festivalis", – vardijo L.Kraniauskas.

Sociologo žodžiais, teigiamai vertinamos beveik visos Klaipėdoje veikiančios kultūros įstaigos ir jų organizuojami renginiai. Reguliariausiai klaipėdiečiai eina į miesto bibliotekose vykstančius renginius, tuo metu muziejų lankymas yra labiau proginis.

Pasak apklaustųjų, lankytis kultūros renginiuose dažniausiai trukdo finansiniai dalykai ir laiko trūkumas. Taip pat pasigendama koncentruotos informacijos ir didesnio pasirinkimo, tai yra "kažko įdomesnio ir patrauklesnio".

Imponuoja V.Grubliauskas

Pasak sociologo L.Kraniausko, klaipėdiečių kultūrinis skonis – gana keistas.

Tipinis klaipėdietis mėgsta skaityti istorinius romanus, knygas apie sveiką gyvenseną, biografijas ir autobiografijas. Jam patinka žiūrėti komedijas, dokumentinius filmus ir detektyvus.

Taip pat jis pirmiausia džiaugiasi populiariąja muzika, kiek mažiau – klasikine, liaudiška ir visai nepripažįsta metalo muzikos, kuri atsidūrė paskutinėje vietoje.

"Akivaizdu, kad "popsas" mūsų miete valdo. Tipiškas klaipėdietis nelabai mėgsta fantastinių romanų, filosofinių knygų ir modernių autorių. Jo vizualiai nežavi siaubo filmai, vesternai, nesuprantamas sunkusis metalas, indie muzika ir soul-funk stiliai", – komentavo pašnekovas.

Žmonių taip pat buvo paprašyta išskirti penkis garsiausius šiuolaikinius Klaipėdos kultūros kūrėjus. Atsakymai nustebino net pačius sociologus.

Pirmojoje vietoje atsidūrė miesto meras Vytautas Grubliauskas, iškart po jo rikiuojasi dainininkai Vilius ir Violeta Tarasovai, aktorius Vytautas Paukštė, atlikėjai Edmundas Kučinskas bei Simonas Donskovas. Taip pat buvo minimas ir šokių kolektyvas "Žuvėdra", marinistas Edvardas Malinauskas.

Panašu, jog baigęs mero kadenciją, V.Grubliauskas galės sėkmingai grįžti prie kūrybos.

"Panašu, jog baigęs mero kadenciją, V.Grubliauskas galės sėkmingai grįžti prie kūrybos. Klaipėdiečiai tuo veikiausiai labai džiaugsis", – šyptelėjo L.Kraniauskas.

Dvigubins finansavimą

Informaciją surinko rinkos tyrimų bendrovės "Eurotela" darbuotojai, duomenų analizę atliko Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centras.

Savo nuomonę išsakė 609 įvairaus amžiaus, skirtingų gyvenamųjų rajonų uostamiesčio gyventojai. Ketvirtadalis jų – pensinio amžiaus.

Respondentai buvo apklausti savo namuose tiesioginio interviu būdu, naudojant planšetinius kompiuterius. Klausimyną sudarė 52 klausimai, interviu truko apie 40–45 min.

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis akcentavo, kad uostamiesčio politikai jau yra apsisprendę iki 2019-ųjų finansavimą kultūros sektoriui mieste padidinti dvigubai. Šiuo metu rengiama ir nauja Klaipėdos kultūros strategija.

Dainininkas Simonas Donskovas nevaidina be televizoriaus gyvenančio snobo. Jis žiūri televizorių, giria Andrių Rožicką, kritikuoja rėkiančią, įkyrią reklamą, mėgaujasi aukščiausio lygio futbolu, kurį komentuoja greta sėdinčiai žmonai.

– Kas S.Donskovui yra televizija? Fonas, retas kasmėnesinis produktas, kasdienė pramoga, informacija?

– Ne, ne, tik ne fonas. Jei mažiau darbo, mielai žiūriu įdomias laidas ar filmus. Tiesa, priklauso nuo mano užimtumo, bet aš arba žiūriu, arba – ne. Retkarčiais, jei labai užimtas ir pavargęs, vakare žiūriu televizorių ir užmiegu prie ekrano. Mano žmona turi savo televizoriuką. O ką ji žiūri, man neįdomu. Du televizoriai išsprendė reikalus: kažkas įdomu man, kažkas – jai.

– Ką dažniausiai žiūrite jūs?

– Pavyzdžiui, kai žaidžia "Barcelona" ir trys pasaulio puolėjai supergrandai – Neymaras, Suarezas ir Messi. Kaip nežiūrėti tokių futbolo rungtynių? Noriu rasti laiko ir pamatyti pakartojimą. Vienu metu mane užkalbino telefonu ir nemačiau antro įvarčio (Simonas kalba apie Čempionų lygos rungtynes tarp "Barcelonos" ir "Arsenal" – red. past.) Kaip gyventi ir nepažiūrėti šiame gyvenime tokių dalykų? Na, taip pat pažiūriu "Panoramą", pagrindines politines laidas, ką kalba ir aiškina politikai.

– Sporto karalius futbolas – jūsų žiūrimiausias?

– Mėgstu ir individualių kovos menų sporto šakas. Bet futbolas, krepšinis, be abejonės, labai patinka. Man – tik kad nebūtų iš serijos bėgi – mesk, arba spirk. Ir kai kamuolys atšoka pusę kilometro. Tokių dalykų nežiūriu – gaila akių. Bet kai žaidžia tie, kuriuos pripažįsta visas pasaulis, sėdėk ir žiūrėk, kad jaustum lytinį pasitenkinimą. Ir sėdžiu, ir žiūriu, ir jaučiu.

Jei paklaustumėte, kas labiausiai nepatinka televizijoje, atsakyčiau – reklama. Ne tik dėl to, kad jos siaubingai daug, bet ypač nepatinka tas reklamų bliovimas, rėkimas, – imituoja dūsaujantį ir šniokščiantį reklamos herojų. – Atrodo, kad jis žus isterijos priepuolio metu. Tegul lanko dramos kursus. Tokia agresyvi, įkyri, isteriška reklama – intervencija smegenims.

– Yra laidų, kurių stengiatės nepraleisti?

– Jei užkabina koks serialas, stengiuosi jo nepraleisti. Patiko rusų serialas "Likvidacija" – apie pokario Odesą. Bet nežiūriu kažkokių Leoncijų, kur kažkas pas kažką atėjo, nežiūriu serialų, kuriuos vadinu tekstų pasakojimu, nors kažkodėl tai vadina vaidyba.

Žiūriu ir "Animal Planet", ir rusų kanalus, ir britų – paverčia dukra. Patinka atominis, normalus, klasikinis filmas – ne, ne "Šuriko nuotykiai", o kur geras režisierius, geri, žinomi aktoriai, siužetinė linija, nebanalus. Peržvelgiu kritikų filmų vertinimus, ir jei matau, kad filmas reitinguojamas viena, dviem žvaigždutėmis, tokių nežiūriu. Na, reikėtų bent trijų, bet geriausiai – keturių, penkių žvaigždučių įvertinimo.

– Žmona turi savo televizoriuką, kaip sakėte, kažką žiūri. O ką?

– Oi, ką ir visos moterys pasaulyje, ką žiūri dauguma žmonų. Atbėga pasakyti, kai mano kolega dainuoja arba skamba gražesnė daina. Tada pažiūriu, juk įdomu, kokio lygio mano kolegos, ką jie daro.

Žiūriu nacionalinę atranką į "Euroviziją". Šis "Eurovizijos" konkursas – vienas stipriausių per visą lietuvių "Eurovizijos" laikotarpį. 

Beje, patinka ir puikus, subtilus, saikingas, neįžeidžiantis A.Rožicko humoras. Jis moka kurti gerą notaiką neišjuokdamas kitų. Ir tai daug juokingiau už kvailus pasitampymus, laidas, kur bet kas dainuoja ir vaiposi su pavogtomis arba kvailomis dainelėmis, prisidengę katašunių kaukėmis.

– A.Rožickas jums – vienas  geriausių televizijos laidų vedėjų?

– Priklauso nuo laidos. Rožickas patinka, taip, jis vienas geriausių laidų vedėjų. Labai patinka ir Marijaus Žiedo tembras ir santūrumas, filmų įgarsinimas. Dievo dovana. Patinka ir Mantas Stonkus, Nemira Pumprickaitė. Aa, patinka ir Arno Klivečkos drąsa laidoje "Sąmokslo teorija". Patinka tų žmonių drąsa. Jie laisvi žmonės. Aš taip negalėčiau.

– Ar su žmona randate bendrą ryšį žiūrėdami televiziją? Ar visada žiūrite atskirai?

– Ar ką nors bendro randame su žmona? Na, dar kažką bendro randame. Žiūrėjome kartu "Eurovizijos" atrankas. Kad ir kaip būtų keista, ji mėgsta žiūrėti sunkiosios atletikos čempionatus. Išmokiau – kadaise sportavau sunkiąją atletiką. Žiūri sunkiaatlečio Aurimo Didžbalio pasirodymus. Nustebau, kad jai įdomus šis sportas. Duktė žiūri boksą ir kovas be taisyklių. Žmona žiūri rimtą krepšinį arba futbolą. Ir sėdi greta manęs. Na, galvoju, gal žiūri dėl gražių vyrų, vilkinčių gražius šortus? Bet ji žiūri, o aš glostau jai plaukus, aptarinėjame, ji reaguoja. Jaučiu didelį pasitenkinimą, kai galiu jai kažką pakomentuoti, nes ji kol kas supranta, kas ir kur turi įmušti. Tuomet sėdžiu patenkintas kaip erelis, nors futbolą neblogai komentuoja Reklaitis su Gudzinsku.

Patinka, kaip krepšinį komentuoja Petrauskas, man imponuoja jo išmanymas, malonus ausiai balso tembras. Jis nevaidina emocingo, šūkaujančio ispano.

– Ir jokių trūkumų, išskyrus reklamą, televizijoje nėra?

– Dar to neklausėte. Gal naivu, bet sumažinčiau televizijos kanalų kiekį ir kelčiau kokybę. Jiems reikia sukišti tą reklamą? Bet prie tų antrinių įmonių per daug tų televizijos kanalų. Nesipinigaučiau, bet siekčiau kokybės, aukštesnio lygio. Reikėtų rimto, solidaus kanalo. O dabar  prikviesta daug jaunų, neprofesionalių, nepatyrusių žurnalistų. Kviečia mane į vieną laidą, po to skambina kitas, jau kitaip aiškina. Trūksta solidumo.

Lietuvai reikėtų į televiziją surinkti geriausius redaktorius, žurnalistus ir finansus paskirstyti geriau. Ir kilstelėti kartelę.

Nepatinka ir kai tyčiojamasi iš naivių, nemąstančių, ne itin protingų žmonių. Kviečia į laidas, rimtai juos kalbina, daro "žvaigždėmis" ir tyčiojasi. Taip – negalima.

Nepatinka, kai per visas laidas rodo tą patį siužetą. Pagauna nusikaltėlį ir rodo per visus kanalus, visose laidose. Kartą suskaičiavau daugiau nei 100 kartų rodytą vieną ir tą patį siužetą. Žiniose antrą dieną rodo vėl lygiai tą patį. Neturi ką rodyti? Nusiųsk žmogų į įvykio vietą, ką nors pakeisk. Praėjo metai, vėl rodo tą patį ir tą patį, tą patį ir tą patį.

Žinomas klaipėdietis dainininkas Simonas Donskovas nekenčia rudens, nors pats yra gimęs būtent rudenį. Nuolatos šmaikštaujančiam atlikėjui tamsusis metų laikas asocijuojasi su niūriomis mintimis ir mirtimi. Šįkart su dienraščiu "Klaipėda" S.Donskovas dalijosi įžvalgomis apie gyvenimo esmę, vertybių virsmą ir senelio džiaugsmus.

Žudantis ruduo

– Esate gimęs rudenį. Kodėl šis metų laikas jums toks atgrasus?

– Rudenį visi žmonės bijo artėjančio šildymo sezono, bet aš ne apie tai. Rudens nelaukiu dėl kitų priežasčių. Man reikalinga saulė, nepakenčiu prieblandos. Dabar atsibundu – tamsu, dieną vėl – tamsu, naktį – irgi tamsu. Tada mintys – tik tamsios, jokio pozityvo. Laukiu pavasario ir kiekvienais metais vis galvoju, kaip man palengvinti savo buvimą, kai lauke tik lyja ir tamsu. Gal rudenį poetams kokių kūrybinių minčių kyla, man – ne. Nemėgstu rudens, jis turi kažkokį šlykštų krūvį.

– Ar ruduo jums asocijuojasi su mirtimi?

– Gal ne visai, bet neslėpsiu, bijau mirties. Manau, kad visi žmonės, kurie vertina gyvenimą, to bijo. Kaip tik prieš kelias dienas dalyvavau televizijos laidos filmavime Vėlinių tema. Ten žinomi žmonės pasakojo savo asmeninius išgyvenimus ir susidūrimus su mirtimi. Kažkas prisiminė savo vaiko žūtį, Kristina Brazauskienė kalbėjo apie Algirdo Brazausko išėjimą. Aš pasakojau savus išgyvenimus. Bet, kaip nuolat būna, kai tik norėjau pagirti medicinos profesorių, kuris mane ištraukė iš mirties, buvau nutrauktas. Nesvarbu. Kažkas prasitarė, kad gražu yra mirti scenoje. Koks čia grožis? Aš nenoriu mirti scenoje. Čia nėra kokia nors mirties baimės psichozė, bet kai būnu vienas namuose blaivus, aš bijau mirties. Žinau, kiek man yra metų, skaitau spaudą, matau, koks yra vyrų gyvenimo vidurkis. Suskaičiuoju tuos savo metus, ir nieko nelieka. Taigi, kuo toliau gyvenu, tuo labiau noriu gyventi.

Nuo medicinos – iki scenos

– Betgi jūs ketinote tapti mediku, o juk šios profesijos žmonės bene dažniausiai susiduria su mirtimi?

– Taip, norėjau būti mediku. Tada buvau jaunas, domėjausi anatomija, ruošiausi egzaminams. Ir buvau tikras, kad įstosiu. O jūs įsivaizduojate, ką reiškė tais laikais stojamieji į medicinos studijas Kaune? Prisimenu, į egzaminus mamų privažiavo daugiau negu būsimųjų studentų. Konkursas buvo šeši į vieną vietą. Prie manęs per egzaminą tokia mergužėlė sėdėjo, porą kartų manęs kažko paklausė, pasakiau atsakymus rizikuodamas, nes už tai galėjo išgrūsti už durų. Bet kai man pačiam prireikė pagalbos, ji taip perkreipė fizionomiją, kad pagalvojau, kokia vis dėlto ji yra ragana. Buvo nežmoniškas jaudulys, susikirtau per chemijos egzaminą. O tada išdidžiai grįžau namo neįstojęs.

– O jūs milicijoje niekada nedirbote?

– Aš milicijoje niekada nedirbau. Net sąlyčio su ta kontora neturėjau jokio. Ten dirbo mano tėvas. Žinau šį bei tą apie jo darbą, nors buvau dar mažas, girdėdavau apie nužudymus mieste, pamenu naktinius telefono skambučius, kai po to tėvas skubiai ruošdavosi ir lėkdavo į darbą. Bet aš pats niekada nedirbau milicijoje ir net noro tokio neturėjau. Be to, tam neturiu smegenų. Aš tikiu žmonėmis, aš juos myliu, tokiems kvaileliams toks darbas netinka.

– Pasirinkote dainininko karjerą, kas labiausiai džiugina scenoje?

– Kiekvienas pavykęs koncertas, kai žmonės nuoširdžiai ploja ir po to dėkoja, mane pakelia ant sparnų. Paskutinį kartą dainavau Kaune ramią ispanišką dainą ir sulaukiau tokio biso, kad po jo bet koks lytinis aktas netenka prasmės. Mane pribloškė pasisekimas, ten buvo tiek garsių atlikėjų, galvojau, liksiu nepastebėtas, o mane ten taip šiltai priėmė.

– Bet tai kainuoja jėgų?

– Žinoma. Ypač kai reikia važiuoti koncertuoti į kitą Lietuvos kraštą. Ir kai sako, kad mūsų šalis yra maža, su tuo nenorėčiau sutikti. Lietuva yra didesnė už Belgiją, Olandiją, Latviją, Estiją, Islandiją. Tokiems kalbėtojams, kuriems mūsų valstybė maža, kartoju: nuvažiuokite iš Klaipėdos į Visaginą, padainuokite ten pusantros valandos ir grįžkite atgal. Pamatysite, kaip visa tai atrodo. Būna tokių koncertų, kuriuose publika beveik neišjudinama. Po tokio pasirodymo jaučiuosi emociškai išsunktas, tenka samdyti vairuotoją, nes jėgų jau nebebūna. Esu iš tų žmonių, kurie yra lengvai pažeidžiami. Ir labai nepatinka, kai mane prieš koncertą publikai pristato scenos liūtu, tigru, banginiu, gangsteriu ar dar kuo nors. Sakau, jei išgirsiu bent vieną gyvūną, susietą su mano pavarde, dainuosite patys. Buvo atvejis, kai viena jauna mergina išėjusi sako, o dabar dainuos tiesiog atominė bomba. Ir kaip man po to išeiti į sceną?

Pakriko vertybės

– Kas, jūsų manymu, Lietuvoje pasikeitė per nepriklausomybės laikotarpį?

– Aš asmeniškai anksčiau gyvenau ramiai, pasiturinčioje šeimoje, šaldytuvas būdavo pilnas, paskolų neturėjau. Kaimynai šypsodavosi, sveikindavosi, su jais net buvo galima butelį išgerti. Dabar pabandykite tai padaryti. Apsidžiaugsite, jei jie jums "labas" pasakys. Viskas labai pasikeitę. Papasakosiu kuriozinį atvejį. Paprastai turėdavau visokių smulkmenų vaikams, kurias dalydavau jiems per koncertus, kad neišdykautų ir leistų man dirbti. Dovanėles vaikams įteikdavau ir kieme, tiems, kurie su manimi pasisveikindavo. Bet kai per Lietuvą nuvilnijo tas garsus pedofilijos skandalas, aš jau vengiu to, kad neprasidėtų kokie nors nepagrįsti įtarinėjimai.
– Kas žmonių santykiuose yra kitaip nei anksčiau?

– Dingo padorumas. Vyrauja nuostata: jei sąžiningai elgiesi, esi beprotis. Gyvybė nebevertinama. Vakaruose deklaruojama, kad gyvybė – aukščiausia vertybė. Man atrodo, kad jie meluoja. Dabar ir čia, ir ten vyrauja jėgos bei pinigų kultas. Tą iškreiptą kapitalizmo moralę reikėtų tvarkyti. Nors matau, kad vyksta kai kurie pakitimai į gerąją pusę.

– O kas, jūsų manymu, tas pagrindinis blogis, sumenkinęs žmoniškąjį orumą?

– Manau, kad skurdas. Jei žmogus daugybę metų priverstas gyventi už grašius, ilgainiui moraliai degraduoja. Ir jei įvyksta stebuklas ir tas žmogus gauna didelę sumą pinigų, jis nebesugeba su jais susitvarkyti. Tie skurdo metai jį nokautavo negrįžtamai, smegenyse jau įvykę struktūriniai pakitimai. Kai tik pradėjome statyti kapitalizmą, dar tada kalbėjau, kad žmonės privalo gauti orumą nemenkinančius atlyginimus. Labai skaudžiai išgyvenau, kai viena mergina, kurią mokiau vokalo, tiesiog neišgyvendama Lietuvoje, privalėjo emigruoti, nes darbdaviai čia jai mokėjo grašius. Reikia ką nors daryti. Ir skubiai, kad žmonės iš čia neišvažiuotų, nes bus blogai.

Gyvenimą skaidrina Goda

– Šeimoje turite didelį džiaugsmą – aštuonių mėnesių anūkėlę?

– Atvirai pasakysiu, galvojau, kad nebesulauksiu anūkų. Kol dar mažosios nebuvo, girdėjau visokių kalbų, kad anūkus seneliai myli labiau nei savo vaikus. Teoriškai suvokiau, kaip tai turėtų būti, bet realybė visiškai kitokia. Nesuvokiau to, kol jos nepaėmiau į glėbį. Mano sūnus Robertas su žmona Inga ir mažąja Goda šiuo metu gyvenimą kuria Šiaurės Airijoje, nors labai norėtų gyventi Lietuvoje. Jie šią vasarą grįžo atostogų į Lietuvą, kai mergaitei buvo pusė metų. Turėjau laimės ja pasidžiaugti. Neturiu žodžių, kuriais galėčiau apsakyti, koks malonumas turėti anūkę.

– Teko ją prižiūrėti?

– Šiek tiek. Su žmona išleisdavome vaikus susitikti su draugais. Bet tarsi užkeikta, kai tik tėvai pro duris, mažoji jau rėkia. Tada įsitikinau, kad moterys vis dėlto yra ne silpnoji, o stiprioji lytis. Paimdavau tą septynių kilogramų vaiką ir, ką jūs manote, ilgai nešioti aš jo nepajėgdavau. O mano žmona atsistodavo prie lovos ir pusiau sulinkusi sūpuodavo anūkę maždaug pusvalandį, kol ši užmigdavo. Aš stebiuosi moterimis. Jos kažkaip šitai sugeba. Be to, mergaitė be galo judri. Ji labai keičiasi, dabar jai aštuoni mėnesiai. Dabar dantukų pilna burna. Labai norėčiau matyti, kaip ji augs, pradės kalbėti, eiti į mokyklą. Noriu būti tikru seneliu.