„Šiuo metu yra pateiktas viešam derinimui su rinkos dalyviais periodinių leidinių pristatymo tarifų projektas 2024 metams. Esame gavę rinkos dalyvių kreipimąsi ir siūlymą išlaikyti esamus 2023 metų tarifus, tačiau tam reikalingas papildomos valstybės biudžeto lėšos, dėl kurių šiuo metu Vyriausybėje yra derinamasi“, – BNS ketvirtadienį atsiųstame komentare nurodė ministerija.

Asociacija „Nacionalinė spauda“, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija bei Kultūros periodinių leidinių asociacija – organizacijos, atstovaujančios iš viso 40 leidėjų – pirmadienį kreipėsi į valdžios institucijas ir paragino nekeisti prenumeratos pristatymo įkainių.

Lietuvos pašto interneto svetainėje skelbiama, kad nuo 2024 metų fiksuota kaina už vieno leidinio pristatymą didmiesčiuose nesikeis ir sieks 0,5 euro (be PVM), pašto logistikos centre priimamo leidinio pristatymas pigs iki 0,28 euro (šiemet – 0,3 euro), o kai priimamas skirstymo centre – brangs iki 0,36 euro (0,28 euro).

Tuo metu kitų metų leidinių pristatymo tarifai kaimo ir mažųjų miestų vietovėse dar nepatvirtinti Vyriausybės. Susisiekimo ministerijos parengtas ir dar derinamas nutarimo projektas maksimalius tarifus siūlo padidinti: kaimuose per logistikos centrą – nuo 4 iki 8 centų, per skirstymo centrą – nuo 3 iki 12 centų, o įkainį už leidinio svorį (100 gramų) – nuo 4 iki 6 centų.

Mažuose, iki 50 tūkst. gyventojų miestuose leidinio pristatymo kaina per logistikos centrą mažėtų nuo 45 iki 35 centų, per skirstymo centrą – augtų nuo 37 iki 45 centų, o tarifas už leidinio svorį (100 gramų), kuris šiuo metu siekia 37–45 centus, padidėtų iki 70 centų.

Ministerija teigia, kad tai dar ne galutinis sprendimas: „Tarifai dar nėra patvirtinti ir dėl jų dydžio vyksta aktyvios diskusijos ir ieškomi galimi sprendimai dėl periodinių leidinių pristatymo tarifų dydžių“.

Asociacijos „Nacionalinė spauda“ vadovas Kęstutis Bulka BNS ketvirtadienį sakė, kad dėl paslaugos kainų didmiesčiuose jie pretenzijų neturi, leidėjams labiausiai brangsta pristatymas kaimuose ir mažesniuose miestuose.

„Didmiesčiuose mažai pasikeitė, mes čia pretenzijų turėti negalime ir neturime, bet didžiausia bėda tai su tais 97 miestais iki 50 tūkstančių gyventojų. Didžiausia bėda ten, ten daug kyla“, – teigė K. Bulka.

K. Bulka sako, kad Vyriausybės nutarimo projekte siūlomi įkainiai skiriasi nuo tų, kuriuos leidėjai su valdžios įstaigomis aptarė vasarą: „Liepos 6 dieną išleisti pasiūlymai mus suklaidino, pastatė į blogą situaciją laiko atžvilgiu“.

Didžiausia bėda tai su tais 97 miestais iki 50 tūkstančių gyventojų.

Leidėjus neramina ne tik siūlomi tarifai, bet ir siūlymų teikimo laikas – metų pabaigoje, kai jau tris mėnesius platinama 2024-ųjų prenumerata.

Jiems taip pat kelia abejonių tarifų skaičiavimo metodika, nes įkainiai su valstybės rėmimu miestuose didesnės apimties leidiniams yra didesni už įkainius be rėmimo didmiesčiuose – pavyzdžiui, 200 gramų sveriančio leidinio pristatymas kainuoja 65 proc. daugiau ir kiekvienas papildomas gramas skirtumą tik didina.

Lietuvos paštas BNS nurodė, kad nepriima sprendimų dėl leidėjams nerimą keliančių tarifų, tai daro Vyriausybė.

„Pati bendrovė nenustato prenumeratos pristatymų paslaugų tarifų ir jų kompensavimo mechanizmo, taip pat to, kada yra paskelbiama apie šių tarifų korekcijas – tai daro Vyriausybė“, – BNS ketvirtadienį atsiųstame komentare teigia Lietuvos paštas.

Anot jo, paštas nustato tik kainas didmiesčiuose: „Prenumeratos pristatymo įkainiai 2024 metams didmiesčiuose, už kurių nustatymą yra atsakingas Lietuvos paštas, buvo paskelbti vasarą, iš karto po įvykusių konsultacijų derybų leidėjų atstovais“.

Už prenumeratos pristatymo ne didžiuosiuose miestuose valstybė Lietuvos paštui moka subsidiją – remiantis Susisiekimo ministerijos rugpjūtį skelbtais preliminariais skaičiavimais, periodinių leidinių pristatymo ir universaliosios pašto paslaugos nuostoliams kompensuoti 2024 metais papildomai reikėtų 2,46 mln. eurų. Ministerija prognozuoja, kad vien šios paslaugos nuostolis kitąmet gali siekti apie 10,32 mln. eurų, kai abiejų paslaugų kompensacijoms 2024-2025 metais dabar numatyta po 7,86 mln. eurų.

Lietuvos pašto teigimu, mažėjant kompensacijų sumai didinami paslaugos įkainiai.

„Tuo atveju, jeigu yra mažinama kompensacija už šių paslaugų teikimą, kartu yra padidinami prenumeratos pristatymo paslaugų teikimo tarifai“, – teigiama bendrovės komentare.

Dėl leidinių pristatymo 2022 metais Lietuvos paštas teigia patyręs apie 8,7 mln. eurų nuostolį.

Lietuvos pašto pajamos pirmąjį šių metų pusmetį siekė 55,6 mln. eurų – 12,2 proc. daugiau nei tuo pat laiku pernai. Įmonė uždirbo 5,3 mln. eurų grynojo pelno, kai prieš metus patyrė 4,2 mln. eurų nuostolį.

Kitaip tariant, prenumeratos platinimo įkainį pakėlė keliais šimtais procentų. Tai aukštumos, kuriose švilpauja tokie kosminiai vėjai, kokių Lietuvos spauda savo padangėje nėra nei girdėjusi, nei sapnavusi.

Net ir Europos mastais tokie Lietuvos pašto įkainiai prilygtų monblanams. Juo labiau kad, apskritai, kitose Europos valstybėse kalbama apie prenumeratos pristatymo kompensavimą, taip paremiant skaitančiosios visuomenės dalį, kuri vertina klasikinę žurnalistiką ir kokybišką, patikrintą informaciją.

Pavyzdžiai – po nosimi. Siekiant sutvirtinti tradicinę žiniasklaidą, spaudos pristatymo paslaugai Latvijoje taikomas kompensavimo mechanizmas (apie tai informavo Kultūros ministerija – bene vienintelė valdžios institucija, bandanti parodyti, kad nepritaria Lietuvos pašto godumui).

Žvėrišką apetitą išsiugdęs Lietuvos paštas turi valdžios, kuriai spauda jau seniai kelia iltinių dantų skausmą, palaikymą. Ypač vaikišką imunitetą kritikai turintiems konservatoriams.

Spaudos pristatymo paslauga Latvijoje priskirta visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms (tai numato Europos Komisijos nutarimas) ir kompensuojama valstybės, kai pristatymo kaina peržengia nustatytus tarifus.

Tačiau Lietuvoje šis EK nutarimo pritaikymas yra komplikuotas, mat žvėrišką apetitą išsiugdęs Lietuvos paštas turi valdžios, kuriai spauda jau seniai kelia iltinių dantų skausmą, palaikymą. Ypač vaikišką imunitetą kritikai turintiems konservatoriams. Būtent jų pastangomis spaudą niokojanti bomba buvo pakišta 2008 m. pabaigoje, kai, užgriuvus krizei, PVM tarifas spaudai buvo padidintas nuo 0 iki 21 proc. (daugelyje Europos valstybių, net ir turtingose Skandinavijos šalyse, buvo paliktas nulinis PVM arba nežymiai pakeltas – pavyzdžiui, iki 5 proc.).

Valstybės biudžetas iš to 21 proc. PVM tarifo tegavo „plotkelės“ storio pajamų riekutę, bet spaudos nepriklausomumui, vienai kertinių demokratinės valstybės atramų, buvo padaryta fundamentali žala, dėl kurios atsiradusias žaizdas žiniasklaida gydosi iki šiol.

„Sprendimo galutinio nėra, pasipiktinimas, kaip visada Lietuvoje, kyla iš diskusijų ir girdime pasipiktinimą. Galutinį sprendimą pristatysime, kai rasime geriausią kompromisą“, – per Vyriausybės valandą Seime ketvirtadienį sakė I. Šimonytė.

Lietuvos paštui padidinus pristatymo įkainių savikainą mieste, kaip ir kaimiškose teritorijose, leidėjai siekia, kad valstybė numatytų kompensacijas už spaudos leidinių pristatymą ir miestuose bei didmiesčiuose.

Kultūros ministras Simonas Kairys teigia, kad siekiama išplėsti leidinių prieinamumo galimybes kaimuose ir mažesniuose miestuose.

„Sistema būdavo, kad 8 mln. eurų kainuodavo kaimo vietovės, o didieji miestai eidavo į Lietuvos pašto minusą. Galvojama dabar, kaip išskirti ir padaryti geriau, kad būtų rūpinamasi prieinamumo gerinimu, o tai reiškia, kad mažiau dėmesio bus didiesiems miestams, kur nėra tokia problema, kalbant apie laikraščius ir kitus leidinius, bet labiau išplečiant galimybes kaime ir mažesniuose miestuose ar miesteliuose“, – ketvirtadienį Seime sakė ministras.

Anot jo, kitą savaitę numatomas susitikimas su platintojais ir leidėjais, toliau bus ieškoma sprendimo.

Premjerė taip pat kalbėjo, kad mieste ir kaime yra skirtinga tikimybė atsirasti alternatyviems paslaugų tiekėjams, todėl jie ir atskiriami planuojant paramą.

„Vienu atveju tai yra valstybės pagalba, todėl, kad yra preziumuojama, kad rinkoje būtų paslaugų, jeigu Lietuvos paštas nedirbtų į nuostolį iš esmės dempingą taikydamas kainoms, o kaime ar periferijoje yra kita tikimybė, dažnai net ir neegzistuojanti, kad kažkas apskritai apsiims tą paslaugą teikti, todėl tas išskyrimas yra labai aiškus“, – Seime sakė I. Šimonytė.

Šitą klausimą kompleksiškai spręsti galėtų ne per paštą, o per atnaujintą medijų rėmimo modelį.

Tiek premjerė, tiek S. Kairys sakė, kad problema galėtų būti sprendžiama per atnaujintą medijų rėmimo modelį.

„Manau, kad šitą klausimą kompleksiškai spręsti galėtų ne per paštą, o per atnaujintą medijų rėmimo modelį, ten visus galus suvedant, sprendžiant tame tarpe ir pristatymo klausimą, bet tam reikia tą modelį pirma priimti Seime“, – Seime sakė kultūros ministras, parlamentarui Andriui Palioniui pasiteiravus, kodėl per Lietuvos paštui pristačius trejų metų įkainių kilimo planą, po metų jie pasikeitė.

Premjerė taip pat kalbėjo, kad norėtųsi keisti rėmimo modelį, kad jis būtų teisingesnis.

„Dėl ateities, norėtųsi apskritai keisti rėmimo modelį, nes jis būtų teisingesnis pagal tai, ką valstybė turėtų remti. Čia skirtingai nuo akcizo, kur valstybė duoda tam tikrą įsipareigojimą dėl mokesčių kaitos, vis dėl to čia yra paslaugos, kurios teikiamos ir turi kainą“, – Seime sakė I. Šimonytė.

„Jei sparčiai keičiasi savikaina dėl kintančios minimalios algos ar kitų sprendimų, tai žinoma, galima pasakyti, kad kainos dėl to nesikeičia, bet tokiu atveju yra problema, kad nuostolį kažkas turi padengti ir jį padengia mokesčių mokėtojai. Čia mano atrodo, ne visiškai tinkama analogija yra“, – sakė ji.

Lietuvos pašto vadovė Asta Sungailienė BNS yra sakiusi, kad bendri įkainiai nuo kitų metų auga nuo 27 proc. iki trijų kartų, o pagrindinė to priežastis – augantis darbo užmokestis ir kitos sąnaudos bei ateities prognozės.

„Nacionalinė spauda“, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Kultūros periodinių leidinių asociacija, bendrovės „Verslo žinios“ ir „Diena Media News“ lapkričio pradžioje išplatino kreipimąsi į Prezidentūrą, Vyriausybę, ministerijas bei Seimo Ekonomikos komitetą – jos prašo ne tik kompensuoti įkainių pakėlimą miestų bei didmiesčių teritorijose, bet ir įvertinti Lietuvos pašto įkainių pagrįstumą.

– Atliktas tyrimas parodė, kad lietuviai labai daug laiko per parą praleidžia medijose. Kiek laiko?

– Mūsų turimais duomenimis, per parą tenka beveik devynios valandos medijoms bendrai. Didžiausia dalis tenka internetui, televizijai ir radijui. Vėliau – videožaidimai, spauda ir knygos.

– Kiek vidutiniškai per parą žmogaus gyvenimo užima televizija ir radijas?

– Televizija populiari – jai skiriama beveik du trečdaliai medijų laiko. 3,5 valandos per parą žmonės žiūri televiziją. Žiūrint tik televizijai lojalius klientus – jie žiūri beveik penkias valandas per parą. Radijas kasdien pasiekia beveik kas antrą žmogų Lietuvoje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokio amžiaus grupės daugiausia laiko praleidžia medijose?

– Įvairiai. Pvz., jaunoji karta, 16–34 metų grupė, ypač Z karta, miegui skiria mažesnę laiko dalį nei internetui.

– Keičiasi gyvenimo ritmas?

– Žaidžia videožaidimus, socialiniai tinklai. Beveik pusė jų internete praleidžiamo laiko skiriama socialiniams tinklams. Populiariausias įrenginys tai medijai pasiekti – mobilusis telefonas. Tai prieinamumas ir pasiekiamumas, kad bet kada ir bet kur gali prisijungti prie interneto.

Beveik pusė jų internete praleidžiamo laiko skiriama socialiniams tinklams.

– Kaip dažnai žmonės klauso radijo, skaito popierinę spaudą?

– Spauda turi stabilią auditoriją – beveik 15 proc. kasdien žmonių. Radijo Lietuvoje klauso beveik pusė gyventojų. Dažniausiai rytais, o į pavakarę radijas praranda įdomumą ir televizija užima jo vietą.

– Kiek žmogus per parą turi miegoti, praleisti laiko medijose ir dirbti?

– Para turi 24 valandas. Sakoma, kad stabiliam gyvenimui parą reikia padalyti į tris lygias dalis ir aštuonias valandas skirti darbui, miegui ir poilsiui. Tačiau iš mūsų turimų duomenų matome, kad susiformavo ketvirtoji paros kategorija – medijų, kuri kai kuriais atvejais tampa ilgesnė nei darbas, poilsis ar miegas. Neišvengiamai kažkuri darbo, poilsio ar miego dalis tenka medijoms. Kartais tai persidengia, nes dirbant ir poilsiaujant mums prireikia medijų. Tačiau žmonės linkę aukoti dalį miego dėl medijų.

Pasak Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos Seime narių, tai lems, kad leidinio pristatymo kaina daugeliu atveju viršys leidinio kainą.

Pasak frakcijos atstovo Domo Griškevičiaus, jau kelerius metus vykstanti Lietuvos pašto reforma, atrodo, neduoda vaisių – nuostoliai auga, nuolat skundžiamasi paslaugų kokybe, o pats paštas vis kelia įkainius, taip didindamas informacinę atskirtį ir darydamas žalą visuomenei.

„Man kyla labai daug klausimų dėl Susisiekimo ministerijos gebėjimo kontroliuoti Lietuvos paštą ir pašto vadovybės kompetencijų. Jie žadėjo vos ne revoliuciją Lietuvos pašte, tačiau ji šiuo metu susiveda į drakoniškus įkainius, atleistus darbuotojus ir nuolatinį kokybės mažėjimą. Dar daugiau, nepaisant visų žadėtų reformų, praėjusiais metais Lietuvos paštas patyrė 6,4 mln. nuostolių. Tad pastarieji Lietuvos pašto veiksmai atrodo kaip tolesnis bandymas perkelti netinkamo vadovavimo sukuriamus nuostolius ant klientų pečių. Savo pačių pristatytų planų nesilaikymas, nuolatinis kokybės kritimas – tai ypač prastos vadybos padariniai, kurie, atrodo, tenkina susisiekimo ministrą Marių Skuodį“, – sakė parlamentaras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko pavaduotojas D.Griškevičius.

Kyla labai daug klausimų dėl Susisiekimo ministerijos gebėjimo kontroliuoti Lietuvos paštą ir pašto vadovybės kompetencijų.

Frakcijos atstovai nurodo, kad Lietuvos paštas per pastaruosius trejus metus atleido apie 900 darbuotojų, tendencijos neturėtų keistis ir šiais metais, kai planuojama atleisti dar 600 darbuotojų.

Parlamentarai pabrėžia, kad Lietuvos pašto vienintelė akcininkė yra Vyriausybė, o akcininko teises atlieka Susisiekimo ministerija, ši įmonė yra monopolininkė, tiekianti pašto paslaugas.

„Tai, ką daro Lietuvos paštas, yra regioninės ir periodinės spaudos naikinimas. Tai visiškai neatitinka valstybės deklaruojamų strateginių tikslų: valstybė viena ranka garantuoja lengvatinį PVM spaudai, kita ranka – žlugdo smulkųjį verslą neįkandamais įkainiais. Panašios paslaugos, pavyzdžiui, Latvijoje yra įvardytos kaip visuotinai svarbi paslauga, tad didesnioji jos dalis kompensuojama. Dabar norima palikti dalį žmonių be prieigos prie informacijos ir tai daro valstybinė įmonė. Tokius žmones mes paliktume paveikius dezinformacijai, mažintume jų įsitraukimą į valstybinius procesus. Jau nekalbu apie smulkios leidybos verslo žlugdymą. Atrodo, Lietuvos paštas nori pats užgesinti šviesos židinius mūsų regionuose“, – pratęsė Seimo narė Laima Mogenienė.

Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ planuoja kreiptis ir į Susisiekimo ministeriją, kad visuomenei būtų pristatyta Lietuvos pašto situacija ir pateikiamos gairės, kaip planuojama užtikrinti pašto paslaugų tiekimą ir kokybę.

Kolekcininko palikimas

Skirtingai nei į carinės Rusijos glėbį patekusi Lietuva, Klaipėdos kraštas, lietuviški Rytprūsiai jautė žodžio laisvę.

Šviesaus atminimo kolekcininkas, buvęs Klaipėdos Kopgalio Žuvininkystės tyrimų laboratorijos direktorius Šarūnas Toliušis (1949–2018) surinko 404 leidinius lietuvių ir vokiečių kalbomis, kurie leisti Bitėnuose, Įsrutyje, Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Priekulėje, Ragainėje, Šilutėje, Tilžėje ir kitur.

Tiek periodinius, tiek vienkartinius, tiek lietuviškus, tiek prolietuviškus vokiškus leidinius Š.Toliušis sudėjo knygoje "Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939".

Tąsa: "Lietuviška Ceitunga" bent pagal išvaizdą išlaikė "Lietuvininkų Prietelio" stilių. / Mažosios Lietuvos enciklopedijos nuotr.

Ją prieš pat autoriaus mirtį 2018 m. rugpjūtį išleido Klaipėdos universiteto leidykla.

"Kelerius metus brendo mintis parengti knygą apie Mažosios Lietuvos spaudą. Aktyviai dirbant mokslinį darbą žuvininkystės srityje, vykdant administracines pareigas tam vis trūkdavo laiko", – yra užsiminęs Š.Toliušis.

1849 m. lietuvių kalba gotišku stiliumi išleistame laikraštyje "Lietuvininkų Prietelis" nurodoma, kad jo leidybos vieta yra Klaipėda.

2018 m. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje pristatydamas savo gyvenimo knygą kolekcininkas Š.Toliušis prasitarė surinkęs medžiagą ir veikalui apie Mažojoje Lietuvoje išleistus pašto ženklus. Deja, gyvenimas savaip sudėliojo Š.Toliušio turėtus istorinės leidybos planus.

Lietuviškos periodikos pradžia

Lietuviško žodžio pradžios data Mažosios Lietuvos periodikoje žymima nuo 1823 m., kai išleistas pirmasis lietuviškas periodinis leidinys "Nusidavimai Dievo karalystėje". Šis leidinys nėra išlikęs.

Kretingalės liuteronų bažnyčios kunigas Johanas Ferdinandas Kelkis nuo 1832 m. tęsė šio leidinio leidybą atnaujintu pavadinimu "Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių". Šis leidinys išliko.

Gotiškomis raidėmis ir sunkiu bažnytiniu stiliumi 400–500 egzempliorių tiražu nedidelės knygelės formatu leistas laikraštis / žurnalas paprastiems gyventojams, kurių apie 65 proc. Rytprūsiuose  kalbėjo lietuviškai, negalėjo būti labai įdomus. Jis labiau buvo skirtas teologijos tiesoms, misionierių draugijų veiklai, šventųjų pristatymui.

Vis dėlto F.Kelkis iš dalies laikomas lietuviškos žurnalistikos pradininku. "Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių" su pertraukomis leistas iki 1921 m. Per tą laiką leidinį redagavo 9 redaktoriai. Su juo susijęs ir klaipėdietis Jonas Pipiras, kuris 1888–1889 m. buvo jo redaktoriumi. Paskutinysis leidinio redaktorius 1921 m. buvo taip pat klaipėdietis Benjaminas K.Redmeris.

Išliko: 1849 m. balandžio 5 d. išleistas pirmojo numerio titulinis lapas. / Mažosios Lietuvos enciklopedijos nuotr.

Lietuviškas žodis Klaipėdoje

Anuometiniame Mėmelyje pirmuoju lietuvišku laikraščiu tapo 1849 m. lietuvių kalba gotiško stiliaus "Lietuvininkų Prietelis". Išliko 1849 m. balandžio 5 d. išleistas pirmojo numerio titulinis lapas. Jame nurodoma, kad laikraščio leidybos vieta yra Klaipėda. Nors pats miestas tuomet vadintas Mėmeliu.

Kaip teigiama Mažosios Lietuvos enciklopedijoje, "Lietuvininkų Prietelio" leidėju buvo F.W.Horchas, redaktoriumi – kunigas Rudolfas Andrius Cipelis (Rudolf Andreas Zippell). Kai tais pačiais 1849 m. redaktorių iš Klaipėdos išsiuntė kunigauti į Darkiemį, laikraščio leidyba gruodžio 28 d. buvo baigta.

Iš viso išleisti 38 numeriai. 4 puslapių laikraštis, kurio vidutinis tiražas buvo 200 egzempliorių, išeidavo ketvirtadieniais. Jame būdavo žinių apie vietos gyvenimą, istoriją, Europos valstybių visuomenės ir politinio gyvenimo kroniką.

"Lietuvininkų Prietelį" tik po 28 metų Klaipėdoje pakeitė laikraštis lietuvių kalba ir gotišku stiliumi – nuo 1877 m. gruodžio 4 d. leista "Lietuviška Ceitunga". Mažosios Lietuvos enciklopedijos duomenimis, šį laikraštį leido redaktorius Martynas Šernius kartu su Heinrichu Holzu. Jie nuo 1879 m. Klaipėdoje turėjo spaustuvę. Laikraštis rašė apie Klaipėdos krašto įvykius, spausdino žinias iš kitų Europos šalių. Klaipėdai, kur tuo laiku vyko ekonominis pakilimas, vystytas uostas, tai buvo svarbu. Nemažai straipsnių laikraštyje pristatyta ir apie Lietuvos praeitį, tradicijas. Laikraštyje bendradarbiavo Georgas Sauerveinas, Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Martynas Keturakaitis, Kristupas Lokys ir kiti. Jame spausdinti Lietuvos poetų eilėraščiai.

Anuometiniame Mėmelyje lietuviška leidyba buvo ne visai pageidaujama. Po 1883 m. "Lietuviška Ceitunga" pateko į vokiečių rankas, tapo krašto vokietinimo įrankiu. Nepaisant to, laikraštis su daugybe priedų ėjo ir po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iki pat 1940 m.

Laikraštis su laivu

Klaipėdos krašte, anuometiniame Mėmelyje, nemaža dalis laikraščių ėjo ir vokiečių kalba. Jie svarbūs šiandieninės Klaipėdos istorijai, nes atspindi tai, kas vyko krašte.

Pradžia: "Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių" laikomas pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu. / Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

Vienas reikšmingiausių yra laikraštis "Memeler Dampfboot" (lietuviškai – "Klaipėdos garlaivis"),  leistas nuo 1849 m. liepos 3 d. Nors laikraštis buvo finansuojamas vokiečių valdžios, gynė Vokietijos interesus Klaipėdos krašte, jame būdavo skirta vietos ir lietuviškoms temoms apie grožinę literatūrą, kraštotyrą.

Įdomi, jūrinio stiliaus "Memeler Dampfboot" vieta prie pavadinimo, kur vaizduotas laivas – garlaivis. Žvelgiant į atskirus jo leidybos metus, laivas šiek tiek keitė išvaizdą.

Dalis "Memeler Dampfboot" numerių nuo 1857 m. yra pristatoma Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos skaitmeniniame archyve. Lietuvoje nėra išlikę visų "Memeler Dampfboot" komplektų. Didžiausia skylė yra 1880–1910 m. laikotarpiu. Iš to laiko išlikęs tik 1899 m. liepos 3 d. numeris.

"Memeler Dampfboot" laikomas visų mėmelenderių laikraščiu Vokietijoje. Jis leidžiamas iki šiol ir taip pat pristatomas viešosios I.Simonaitytės bibliotekos skaitmeniniame archyve.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Garsiai skambėję „Vakarai“

Modernus, įdomus, šiuolaikiškas. Taip keliais žodžiais ir šiandien galime apibūdinti dienraštį „Vakarai“, kuris Klaipėdoje pradėtas leisti prieš 85 metus.

Jau pirmuoju numeriu naujas leidinys sukėlė atgarsį ne tik krašto visuomenėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tarp jo darbuotojų ir bendradarbių – didžiausias Lietuvos intelektualų ir kūrėjų žiedynas – buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius-Jurkūnas, satyrikas Fulgencijus Andrusevičius, pasirašinėjęs Pulgio Andriušio trumpiniu, pirmasis lietuviško feljetono kūrėjas Juozas Pronskus, žurnalistai Jurgis Kalakauskas, Vincas Rastenis ir kiti.

1936-ieji sausio 1 d., trečiadienis. Klaipėdoje pasirodo pirmasis 8 puslapių lietuviško dienraščio „Vakarai“ numeris, kainavęs 20 centų.

Pirmajame puslapyje, be tarptautinių aktualijų, informacija apie tai, kad Kauno–Klaipėdos plentas bus nutiestas per dvejus metus, kad ankstesniais metais iš Lietuvos į užsienį sviesto eksportuota už 24 mln. litų.

Renginys: Pasaulinės lietuvių spaudos konferencijos Klaipėdoje pirmojo posėdžio dalyviai ir svečiai. 1935 m. liepa. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Trečiame laikraščio puslapyje pristatomas naujasis spaudinys, kuris, pasirodo, yra skirtas „Vakarų Lietuvos šviesuomenei, viltį nešančiai jaunuomenei, materialią buitį stiprinantiems miestiečiams ir visiems pažangiems ūkininkams“.

Pažymima, kad laikraštis bus rašomas visiems suprantama bendrine lietuvių kalba ir spausdinamas lotyniškomis raidėmis, o jame rašys visos Lietuvos, ne tik Klaipėdos krašto ir Žemaitijos geriausios pajėgos.

Svarbiausias dienraščio uždavinys – stiprinti Lietuvos Vakarus, saugant jūros vartus, užtikrinti visam kraštui skaidresnę ateitį.

Tačiau šio uždavinio įgyvendinimui buvo likę tik treji metai. Tiek laiko buvo leidžiamas šis dienraštis.

Paskutinis jo numeris išėjo 1939 m. kovo 22 d., kai Klaipėdoje lankėsi Adolfas Hitleris. Po šios viešnagės leidinys jokių perspektyvų čia nebeturėjo.

Per kiek daugiau nei trejus buvo išleisti 979 „Vakarų“ numeriai ir garsiai suskambėjęs bei daug vilčių teikęs leidinys užgeso, o prolietuviškų pažiūrų dienraščio redakcija saugumo sumetimais buvo priversta skubiai evakuotis iš nacių užimtos Klaipėdos.

Vadovas: kurį laiką „Vakarams“ vadovavo J.Pronskus, nuotraukoje jis įamžintas savo darbo kabinete. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Išskirtinis dienraščio redaktorius

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė tvirtino, kad šio spaudinio atsiradimas tuo metu buvo labai reikšmingas miestui.

Jei visam tam būtų buvę lemta ir toliau plėtotis, būtume čia išvydę tokį naują, gražų reiškinį.

Anot muziejaus istorikės, tuomet Klaipėdoje jau buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Lietuvos keleivis“, tačiau jis buvo skirtas labiau Klaipėdos krašto gyventojams, su jiems būdingoms aktualijoms ir spausdinamas gotikiniu šriftu.

Dienraštis „Vakarai“ gi jau buvo skirtas visai Lietuvai, ne tik Klaipėdai, kuris jau atspindėjo ne tik krašto problemas ir įvykius.

Pripažįstama, kad ten spausdinamos aktualijos vis dėlto buvo prolietuviškos. Ir tam buvo rimtų priežasčių.

„Reikėtų atkreipti dėmesį, kad 1934–1935 metais Lietuvos vyriausybė į Klaipėdą metė dideles lėšas, nes politinė situacija buvo tokia, jog Klaipėdos kraštas slydo iš rankų ir tada stengtasi bent jau lietuvių sąmonėje įtvirtinti šito krašto svarbą, reikalingumą. Kaip tik tada sumanyta leisti naują dienraštį „Vakarai“, kuris buvo kitoks nei jau esantys“, – teigė Z.Genienė.

Zita Genienė / Redakcijos archyvo nuotr.

Kai kur viešumoje tvirtinama, jog pirmasis šio leidinio redaktorius buvo rašytojas I.Šeinius. Tačiau, istorikės teigimu, jis tik bendradarbiavo su leidiniu, teikdamas ten savo publikacijas, bet niekada nebuvo vyriausiasis redaktorius.

„I.Šeinius niekada neredagavo dienraščio „Vakarai“, tai yra klaida. Pirmasis šio dienraščio vyriausiasis redaktorius buvo E.Galvanauskas. Labai svarbi figūra, daug nusipelnęs mūsų kraštui. Jis dienraštį redagavo iki 1936 m. liepos 21 d. Po jo jam vadovavo J.Pronskus. Ilgą laiką jis buvo laikinasis redaktorius, o vyriausiuoju redaktoriumi patvirtintas tik 1937 m. gegužės 13 d. Na, o prieš pat leidimo pabaigą, 1939 metais, laikraščiui ėmė vadovauti V.Rastenis – žinomas politikas, žurnalistas, redaktorius“, – pasakojo Z.Genienė.

Klaipėdoje – tautos žiedas

Prieškaryje Klaipėdoje lietuviškoje spaudoje dirbę žurnalistai buvo intelektualai, mokėję ne vieną kalbą.

Be to, dirbo ir politikai. Pavyzdžiui, J.Pronskus buvo Steigiamojo Seimo narys, o E.Galvanauskas vadovavo vyriausybei, buvęs finansų, prekybos ir pramonės ministras, taip pat buvo vienas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iniciatorių bei Klaipėdos krašto gubernatorius.

Tokių žmonių dėka viena po kitos čia ėmė rastis mokslo įstaigos.

Asmenybė: iškilus politikas ir inžinierius E.Galvanauskas buvo pirmasis lietuviško dienraščio „Vakarai“ Klaipėdoje vyriausiasis redaktorius. (vikipedija.lt nuotr.)

Klaipėdoje buvo įkurtas Prekybos institutas, kur rektorius buvo tas pats E.Galvanauskas, taip pat Pedagoginis institutas, įsteigtas 1935 m.

Tais pačiais metais surinkta lietuviška teatro trupė, o 1936 m. įkurtas radiofonas, kuriame dirbo dar vienas žymus poetas – Hernrikas Radauskas.

„Laidas ten vedė „Vakarų“ žurnalistas P.Andriušis, kuris pasižymėjo išskirtiniu humoro jausmu, tad jo vedamos laidos buvo linksmos ir žavingos. Į laidas jis kviesdavo ne tik lietuvius, bet ir vokiečius. Tuo metu Klaipėdoje formavosi toks inteligentijos žiedas su geru išsilavinimu, jie įnešė naujų vėjų į miesto gyvenimą. Jei visam tam būtų buvę lemta ir toliau plėtotis, būtume čia išvydę tokį naują, gražų reiškinį“, – įsitikinusi istorikė.

Satyrikas: P.Andriušis ne tik vedė linksmas laidas Klaipėdos radiofone, bet ir rašė humoristinius siužetus dienraštyje „Vakarai“. (vikipedija.lt nuotr.)

Asmeninio populiarumo nesiekė

Klaipėdoje buvo leidžiamas ir naujas žurnalas „Prekyba“, kuriame buvo rašoma apie naujas prekybos formas, apie reklamos reikšmę pardavimams. Visi tie leidiniai, anot istorikės, įdomūs ir dabar.

Paradoksalu, bet garbės šie žmonės tarsi ir nesiekė, nes dauguma autorių nepasirašinėjo straipsnių, tik retai kuris pasirašydavo inicialais ar kitais sutrumpinimais.

„Gal laikraščio bendradarbiai dirbo kitur ir nenorėjo viešintis, gal kai kurie straipsniai buvo kolektyviniai, sunku pasakyti. Tačiau „Vakaruose“ buvo ir profesionalių žurnalistų. Redakcijoje dirbo žmonės, atsakingi už atskiras sritis: V.Rastenis rašė apie politiką, J.Pronskus – vietos žinias, Jurgis Kalakauskas kuravo krašto ir provincijos naujienas, T.Šliažas rašė apie sportą“, – kalbėjo Z.Genienė.

Pasak istorikės, tai buvo lietuviškos spaudos elitas. Jau vien E.Galvanauskas buvo figūra, taip pat kiti jo bendradarbiai.

Personažas: dar vienas žymus Klaipėdos veikėjas, bendradarbiavęs su lietuviška spauda, buvo žurnalistas, rašytojas ir diplomatas I.Šeinius-Jurkūnas. (vikipedija.lt nuotr.)

„Manau, kad I.Šeiniaus vaidmuo formuojant laikraščio turinį irgi buvo labai svarbus. Jis be abejonės rekomenduodavo, kokia informacija yra aktuali. Ir kad jie visi bendravo, yra aišku“, – pastebėjo Z.Genienė.

I.Šeinius tuomet buvo Klaipėdos krašto gubernatūros spaudos patarėjas. Neabejojama, kad jis buvo susijęs su visa naująja Klaipėdos spauda, pats ten parašydavo, bendradarbiavo ir su „Vakarais“.

Be šio dienraščio Klaipėdoje buvo leidžiamas laikraštis ir „Lietuviška ceitunga“, dar iš XIX a. antros pusės, „Lietuvos keleivis“. Jų tiražas buvo bene didžiausias.

„1939 m. pradžia jau buvo niūrus laikotarpis Klaipėdoje, prasidėjo manifestacijos, pasibaigė rinkimai. Jautėsi įtampa ir netikrumas. Todėl ir laikraštyje tai atsispindėjo. Ten dirbantys žmonės matė, kas vyksta, ir nesunkiai galėjo nuspėti, ko galima laukti“, – teigė istorikė.

Karjerą tęsė svetur

Visi buvę dienraščio „Vakarai“ darbuotoja represijų išvengė ir visiems pavyko saugiai emigruoti svetur, kur dauguma jų tęsė savo žurnalistinę karjerą.

Buvęs dienraščio „Vakarai“ redaktoriaus pavaduotojas V.Rastenis (1905–1982) mirė Niujorke, JAV.

Tiesa, jis 1940 m. liepos 17 d. suimtas, kalintas Lukiškėse, Maskvoje, Kauno kalėjimuose.

Išleistas prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. Po karo pasitraukė į Prancūziją, paskui – į JAV, kur leido laikraštį „Dirva“, buvo jo redaktorius.

Paskui tapo Laisvosios Europos komiteto spaudos ir organizacijų skyriaus vyriausiuoju redaktoriumi Niujorke.

Išmėginimai: dienraštyje „Vakarai“ dirbęs redaktoriaus pavaduotojas V.Rastenis, sovietams užėmus Lietuvą, neišvengė kalinio duonos, bet prasidėjus karui buvo išlaisvintas iš kalėjimo Kaune. (vikipedija.lt nuotr.)

Jis rašydavo kultūros, švietimo, vidaus politikos klausimais. Pasirašinėdavo slapyvardžiais V.R., Vr.K., K.Marius, B.K., V.Girulis, Naujokas ir kitais.

Buvęs „Vakarų“ vyriausiasis redaktorius J.Pronskus (1893–1984) mirė Vinipege, Kanadoje.

Gyvendamas emigracijoje bendradarbiavo spaudiniuose „Naujienos“ ir „Nepriklausoma Lietuva“.

„Vakarų“ žurnalistas J.Kalakauskas (1910–1958) mirė Sidnėjuje, Australijoje.

Po karo trumpai gyveno Vokietijoje, kur redagavo kultūros laikraštį „Apžvalga“, o Australijoje – savaitraštį „Mūsų pastogė“.

P.Andriušis (1907–1970) irgi mirė emigracijoje, Australijoje. Buvo išleisti jo feljetonų rinkiniai, kuriuose jis humoristiškai pavaizdavo Vokietijos stovyklų gyvenimą pokariu.

I.Šeinius (1889–1959) 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, emigravo į Švediją, kur gavo Švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties.

Švedijoje rašė knygas, o nuo 1955 m. buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu Skandinavijoje.

I.Šeiniaus atminimas Klaipėdoje įamžintas atminimo lenta, ant 47 numeriu pažymėto namo Herkaus Manto gatvėje. Jame jis gyveno kelerius metus, kai dirbo Klaipėdos gubernatūroje ir rašė į miesto spaudą.

Buvęs pirmasis dienraščio „Vakarai“ redaktorius E.Galvanauskas (1882–1967) mirė emigracijoje, Eks le Bene, Prancūzijoje.

Gyvendamas užsienyje jis buvo įsteigęs prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais.

Klaipėdoje jis nepamirštas ir šiandien, jo vardu yra pavadintas profesinio mokymo centras.

Klaipėdos universitete įsteigta E.Galvanausko vardo stipendija, skiriama geriausiam socialinius mokslus studijuojančiam studentui, universiteto miestelyje jam pastatytas paminklas.

Visi šie iškilūs žmonės gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Nors tas laikmetis ir buvo labai neilgas, jie kasmet gegužės 7-ąją minėdavo Spaudos dieną. Tai fiksuota Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje išlikusiame fotografijų archyve.

Todėl šventiniai žodžiai išsakyti atskirtyje, o atvėsus patetinei retorikai, galima pakalbėti be rožinių akinių. Juolab kad žiniasklaidą, kaip ir valdžią, pas mus nuolat keikia.

Žiniasklaidos, kaip ir valdžios, nereikia mylėti arba nemylėti. Ja galima pasitikėti arba ne.

Taip, yra už ką mus pabarti. Net ir stovėdama šioje barikadų pusėje mesčiau nemažai akmenų į savo daržą. Suplokštėjęs turinys, paviršutiniškas žvilgsnis į atskleidžiamas temas, išsitrynusios ribos tarp geltonosios ir solidžiosios žiniasklaidos, suprastėjusi žurnalistų kalba, kartais ir raudonuoti verčianti... Ilgas būtų mūsų nuodėmių sąrašas, tačiau niekada nedrėbčiau kaip tūlas tautietis: "Bloga šiandien žiniasklaida!" Žiniasklaida negali būti nei gera, nei bloga. Vaizdingai yra palyginęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius: ji kaip peilis – galima ir duonos atsipjauti, ir žmogų sužeisti.

Žiniasklaidos, kaip ir valdžios, nereikia mylėti arba nemylėti. Ja galima pasitikėti arba ne. Pasitikėjimo mandatą mums įteikia skaitytojai, žiūrovai, klausytojai. Jie, kaip ir sveika gyvensena besirūpinantys žmonės, atsirenka kokybišką turinį. Kalbu ne apie tuos, kurie kaip maitvanagiai išlesa blogas žinias ir rėkia: "Pas mus tik apie blogus dalykus rašo!" Rašom apie daug ką. Nelygu, ką pamatysi. Štai 2021 m. pirmąjį ketvirtį minint Lietuvos vardą užsienio žiniasklaidoje teigiamos žinutės sudarė daugiau nei pusė visų pranešimų. Ir "Kauno dienos" auditorija, jei negebėtume didžiuotis savo miestu ir jo žmonėmis, vargu ar būtų tokia gausi. Taigi praėjusios šventės proga sveikinimai jums – dėl kurių mes ir esame.

Išplėtė skaitytojų ratą

Šiemet atliktas kasmetis spaudos auditorijos tyrimas parodė, kad dienraštis „Klaipėda“ išlieka stabilus lyderis mieste, kitus dienraščius lenkdamas daugiau nei 7 proc.

„Šį pavasarį atliktas tyrimas atskleidė mums palankias tendencijas – dienraštis ne tik išlaikė skaitytojų ratą bei užtikrintą lyderio poziciją mieste, bet ir užkopė į aukščiausią poziciją visame regione. Skaičiuojame, kad, vertinant bendrai situaciją apskrityje, vidutinė skaitytojų auditorija išaugo dvigubai, lyginant su praėjusiais metais“, – pozityvias naujienas apibendrino bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ direktorius Vidas Milkevičius.

Dešimtuko viršuje

Tyrimo metu sudarytas ir uostamiesčio skaitytojų auditorijos TOP 10 leidinių sąrašas, kurio viršūnėje užtikrintai įsitvirtino dienraštis „Klaipėda“.

75 leidimo metus skaičiuojantis dienraštis šiame sąraše už savęs paliko populiarius savaitraščius, laisvalaikio leidinius, žurnalus, regioninius ir nacionalinius dienraščius.

„Toks žmonių pasirinkimas rodo, kad dienraštis atliepia platų juos dominančių temų, sričių spektrą. Mūsų skaitytojai kiekvieną rytą gauna svarbiausias miesto ir rajono aktualijas pranešantį, rezonansines temas narpliojantį laikraštį, kurį beveik kasdien papildo vis kitas teminis priedas, o savaitgaliais skaitytojams parengiame storesnį, dar daugiau naujienų ir įdomių rašinių pripildytą leidinį“, – teigė dienraščio vyriausiasis redaktorius Saulius Pocius.

Stabilų skaitytojų ratą išlaiko ir rusų kalba leidžiamas savaitraštis „Klaipėda“.

„Žinios rusų kalba yra svarbi mūsų misija teikti objektyvią informaciją čia gyvenančiai rusakalbių skaitytojų bendruomenei“, – pabrėžė S.Pocius.

Nori kokybiškos informacijos

Prieš kurį laiką nemaža dalis leidinių nusprendė kiek atsitraukti iš spausdintinės žiniasklaidos erdvės: nutraukta „Lietuvos žinių“ leidyba, „Lietuvos rytas“ leidžiamas ne penkis, o tris kartus per savaitę, rečiau skaitytojus pasiekia ir kiti leidiniai.

„Viešumoje vis dar vyrauja nuomonė, kad spausdintinės žiniasklaidos padėtis Lietuvoje yra bloga, tačiau mūsų rezultatai byloja, kad kokybiškos žiniasklaidos poreikis neslopsta“, – pastebėjo bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ valdybos pirmininkas Tadas Širvinskas.

Todėl „Klaipėda“, priimdama iššūkius, nusprendė nepalikti savo skaitytojų be popierinio dienraščio varianto ir kasryt gyventojus pasiekia šešis kartus per savaitę.

„Taigi, ir šiuo požiūriu mieste ir regione auditorijos pasiekiamumu „Klaipėdai“ prilygstančių nėra“, – pastebėjo V.Milkevičius.

Grįš pirmadienio numeriai

Šalį apėmus koronaviruso pandemijai ir paskelbus karantiną, „Lietuvos paštas“ nusprendė pirmadieniais nebeplatinti leidinių, todėl skaitytojai laikinai liko be pirmadieninių dienraščio numerių. Tačiau tokia situacija ilgai nebesitęs – ketinama atnaujinti įprastą šešių numerių per savaitę

Pernai šis rodiklis buvo 62 proc., tačiau tyrėjai pažymi, jog pokyčius iš dalies lėmė ir atnaujinta tyrimo metodologija – žmones telefonu bei internetu, o ne namuose.

„Didesnį įsitraukimą skaitant spaudą rodo ir išaugęs skaitomų leidinių krepšelis: jeigu pernai tyrimo duomenimis Lietuvos gyventojas skaitė vidutiniškai apie 4 skirtingų pavadinimų leidinius, tai šiemet – 5“, – pranešime teigia „Kantar“ rinkos tyrimų vadovė Justina Dundulytė.

Spaudos auditorijos reprezentatyvus tyrimas atliktas vasarį-balandį, apklausus 1616 žmonių nuo 16 iki 74 metų. Tyrimo metu analizuoti 103 leidiniai: 8 dienraščiai, 34 savaitraščiai, 3 dvisavaitiniai, 34 mėnraščiai ir 17 dvimėnesinių/ketvirtinių leidinių.