„Tarptautinė teatro diena – puiki proga padėkoti jums. Už sukurtus darbus, įgyvendintas idėjas, pasiekimus bei įkvėpimą, kurį kaskart, pakilus scenos uždangai, dovanojate žiūrovams.

Teatras Kaune skaičiuoja jau antrą šimtmetį. Čia užaugo daugybė profesionalų, kurie savo talentu džiugina ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio publiką. Teatralai turi didelę įtaką visuomenei – plečia akiratį, kviečia reflektuoti, įsiklausyti. Tegul jūsų kūrybinė ugnis ir toliau liepsnoja, augindama norą dalintis savo įkvėpimu ir talentu“, – į kūrėjus kreipėsi Kauno vicemeras Mantas Jurgutis.

„Fortūnų“ statulėlės šiemet įteiktos 7 teatro asmenybėms bei kūrėjų komandoms. Pirmąjį vakaro apdovanojimą atsiėmė baleto šokėjas Valerijus Osadčenko už Jago vaidmenį A. Šendrovo balete „Dezdemona“ (rež. Andželika Cholina, Kauno valstybinis muzikinis teatras).

Organizatorių nuotr. 

Garbingi apdovanojimai įteikti spektaklių „Gaja Mara“ (rež. Ieva Jackevičiūtė, Kauno miesto kamerinis teatras), „Kai mes būsim jauni“ (rež. Aleksandr Špilevoj, Nacionalinis Kauno dramos teatras), „Liūtas ir paukštis“ (rež. Kata Csato, Kauno valstybinis lėlių teatras), „Sodas 4.12°“ (rež. Birutė Letukaitė, Kauno šokio teatras „Aura“) ir „Mozart“ (rež. Viktorija Streiča, Kauno valstybinis muzikinis teatras) kūrybinėms grupėms.

„Kūryba yra džiaugsmas, grožis ir šis apdovanojimas mums visiems yra ne apie rezultatą, o apie procesą. Jis gali būti neskausmingas tam, kad gimtų geri dalykai“, – atsiimdama trofėjų kalbėjo miuziklo „Mozart“ režisierė V. Streiča.

Ypatingas vakaro apdovanojimas – šventinė „Fortūna“ – už ilgametį indėlį į scenos meną įteikta dainininkui, pedagogui Danieliui Vėbrai.

„Su švente visus! Netikėta ir malonu. Kai kasdien darai darbus, kuriuos turi padaryti, tai negalvoji, ar tave kažkas stebi, ar esi reikalingas, matomas. Negalvoji apie tai, kad gausi kažkokius apdovanojimus.

Tuo pačiu tai labai malonu. Ir kyla Hamletiškas klausimas: „kaip toliau?“. Manau, kad ir toliau viskas turi vykti ta pačia kryptimi. Darbas, kuris linksmina žmones, turi ir kūrėjui nešti lygiai tą patį. Dėkoju teatralų šeimai, Kauno valstybinio muzikinio teatro šeimai, mūsų mielo miesto Kauno šeimai ir visai Lietuvai“, – skambant audringiems publikos plojimams kalbėjo laureatas D. Vėbra.

Organizatorių nuotr. 

Drauge su „Fortūnų“ trofėjais laureatams atiteko ir miesto įsteigtos 3 tūkst. eurų premijos.

Diplomais įvertinta Martyna Gedvilaitė – už Arijelio vaidmenį spektaklyje „Audra“ (rež. Peteris Jalakas, Nacionalinis Kauno dramos teatras), spektaklių „Keturi Viktorai“ (Všį „Neupiko“ šokio trupė), „Baseinas be vandens“ (rež. Jonas Kuprevičius, Kauno miesto kamerinis teatras), „Iškyla su muzika“ (rež. Darius Krapikas, Kauno valstybinis lėlių teatras), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras) kūrybinės grupės.

Ryškiausiai pasižymėjusius praėjusių metų virtuozus rinko specialiai sudarytos komisijos nariai: menotyros mokslų daktarė, teatrologė Miglė Munderzbakaitė, architektas ir Kauno miesto tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis, muzikologė Gražina Dainauskienė, teatrologė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, rašytojas ir teatro kritikas Gediminas Jankus, garso režisierius ir muzikos technologijų specialistas Vytautas Kederys bei choreografė Goda Puleikytė.

Gražia tradicija tapę „Fortūnų“ apdovanojimai skaičiuoja jau beveik tris dešimtmečius. Pirmąkart jie surengti dar 1996-aisiais.

Šventei – juoda salė

„Juodi teatro metai. Pradedam iš naujo!“ – taip buvo pavadintas virtualus renginys Kultūros fabrike profesinei Teatro dienai paminėti. Nieko pompastiško – tik galimybė pasidžiaugti pagaliau juodai perdažyta teatro sale. Suvieniję jėgas Kultūros fabriko rezidentai karantiną bei priverstinę pauzę išnaudojo pokyčiams – daugiafunkcinę salę pavertė tokia, kokios reikia būtent jiems.

„Juoda salė – dovana teatralams. Scenos menui reikalinga būtent juoda spalva“, – paaiškino Kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabrikas“ vadovė Raimonda Masalskienė.

Klaipėda ID administruoja ir teikia paslaugas mažiausiai 200 kūrybinių atstovų dvejuose kūrybiniuose inkubatoriuose: „Kultūros fabrike“ ir Pilies dirbtuvėse, kur kuria ir veikia įvairių sričių kūrybininkai. Pati didžiausia – scenos menų atstovų bendruomenė, telkianti beveik 60 teatro ir šokio profesionalų. Jų gretas papildo į trumpalaikes rezidentūras atvykstantys scenos menininkai ir trupės.

Pernai atliktas kūrybinių industrijų (KI) sektoriaus situacijos tyrimas Klaipėdos mieste parodė, kad pagal įmonių skaičių scenos pastatymų veikla užima antrąją vietą tarp pagrindinių KI krypčių mieste.

Pauzė – didžiulis išbandymas

„Karantino metu menininkų kūryba nesustojo: kuriami nauji produktai, scenos pastatymai. Pasirodo, ne tik praradom, bet kažką ir atradom, – pasakojo R.Masalskienė. – Pandemija mus nuskriaudė du kartus: kaip įvairių renginių organizatoriai netekome klientų ir pajamų, o mūsų teatrų rezidentai štai jau metai nemato žiūrovų“.

Kultūros fabriko vadovė apgailestauja, kad nors meno ir kultūros sektorius yra svarbus ekonominės veiklos komponentas, kartais vis dar tenka tai įrodinėti.

Permainos: priverstinė pauzė paskatino juodai perdažyti salę. (KF archyvo ir Domo Rimeikos nuotr.)

Nesenai Lietuvoje atliktame menininkų socialinės ir kūrybinės būklės tyrime nustatyti faktai ir tendencijos būdingos ir Klaipėdos menininkams. Pavyzdžiui, didžioji dalis menininkų nėra susiję ilgalaikėmis darbo sutartimis su valstybinėmis ar nevalstybinėmis kultūros organizacijomis (daugiau kaip 70 proc. jų dirba su individualios veiklos pažymomis), tačiau jie nuolat bendradarbiauja su kitais menininkais per projektus.

Tyrimas teigia, kad savivaldybės dažniausiai neturi vieningos intervencinės politikos menininkų kūrybinei, socialinei ir ekonominei būklei gerinti. Tačiau smagu, kad uostamiesčio menininkai minėtame tyrime teigiamai įvertino Klaipėdos savivaldybės intervencijas – net 81,46 proc. Klaipėdos menininkų mano, kad savivaldybės kultūros finansavimas gerina jų būklę. Kultūros projektų finansavimas 2019 metais labiausiai augo Klaipėdoje ir Kaune.

Pasak R.Masalskienės, nežiūrint to, nepriklausomai kuriantys menininkai (šiai kategorijai priklauso visi Kultūros fabriko rezidentai) savo darbo sąlygų kūrimu ir erdve kūrybai turi rūpintis patys. Todėl priverstinė pandeminė pauzė nevyriausybinėms, nebiudžetinėms kultūros organizacijoms yra didžiulis išbandymas.

„Europos kultūros ir kūrybinių industrijų bei turizmo ir paslaugų sektoriai nukentėjo labiausiai ir jau rengiamos ES gairės siekiant kuo spartesnio ir greitesnio šių sektorių atsigavimo. Labai tikimės ir mes „pradėti iš naujo“ – su naujomis mintimis, vizijomis, partnerystėmis ir pagrįstais lūkesčiais“, – viliasi Kultūros fabriko vadovė, taip paaiškindama ir profesinės Teatro dienos renginio pavadinimą.

Premjera be žiūrovų

Kokie praėjusieji metai buvo po Kultūros fabriko stogu besiglaudžiantiems scenos meno atstovams? Pašnekovai neslepia: juodos spalvos būta daug, bet būtent ji kartais geriausiai inspiruoja kūrybą.

Vieni iš Kultūros fabriko rezidentų – Klaipėdos jaunimo teatras – vos prieš kelias dienas pristatė spektaklio premjerą. Deja, dešimtmetį planuotas projektas su Europoje garsiu vengrų režisieriumi Arpadu Šilingu ir kviestiniais aktoriais parodytas tuščioje salėje.

Baimintasi, kad ši premjera, kuriai ruoštasi kelerius metus, gali išvis neišvysti dienos šviesos, bet teatralams pavyko išlaviruoti tarp karantino pauzių. Žiūrovai šį spektaklį galės pamatyti, kai tik leis sąlygos.

„Pirmą kartą mūsų teatro istorijoje turėjome tokią prabangą – užsidarius dirbti su vienu režisieriumi ir nesiblaškyti. Anksčiau daug laiko atimdavo spektakliai, edukacinės programos, gastrolės ir panašiai. Dabar savo potencialą nukreipiame į kūrybą: pastatę vieną spektaklį, puolame prie kito“, – sakė Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Tomas Jankauskas.

„Nemaištaujame. Tiesiog dirbame ir laukiame, nors situacija sudėtinga visiems. Dar kenčiame ir su viltimi laukiame, kad viskas susitvarkys“, – kolegai antrino Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, režisierius ir pedagogas Paulius Pinigis.

Teatralai pripažįsta, kad nors praėjusieji metai nebuvo lengvi, stengiasi išlikti pozityvūs. Jie pasidžiaugė neatimta galimybe repetuoti.

„Tragedija būtų, jei ir šito negalėtume daryti. Menininkai geba apeiti bet kokius suvaržymus, o pyktį transformuoti į kūrybą. Karantinas padovanojo ir naujų temų spektakliams: vienatvės, buvimo dviese, šeimoje“, – pasakojo P.Pinigis.

Ką gali šokio ištreniruoti raumenys?

Šeiko šokio teatro vadovės ir choreografės Agnijos Šeiko manymu, nors karantino leteną pajuto visi, labiausiai ji prispaudė kultūros, švietimo ir sporto atstovus. Nemažą pajamų dalį sudaro gastrolės, tad netekus galimybės žiūrovams rodyti spektaklius, teatras gerokai nukentėjo finansiškai, ir ne tik.

Laikotarpis be žiūrovų sunkiausias šokėjams, pasiekusiems geriausią savo formą, tačiau karantinas stipriai kerta ir per taip trumpą jų karjerą.

„Šokis – specifinis žanras. Šokėjai pasižymi lankstumu ir tiesiogine, ir mentaline prasme. Karantino sąlygomis, kai niekada nesi tikras dėl savo išgyvenamumo, dirbame nuo teatro įkūrimo, jau beveik 15 metų. Mūsų raumenys stipriai ištreniruoti įvairiomis prasmėmis: randame įvairiausių būdų, kaip prisitaikyti, ieškoti naujų formų, kaip išgyventi“, – A.Šeiko pripažįsta, kad karantinas ne tik atėmė, bet ir dovanojo naujų galimybių.

Šį sugebėjimą pastebėjo ir meno kritikai, pripažinę, kad šokėjai geriausiai sugebėjo prisitaikyti prie pandemijos sąlygų.

Planai – iki 2023-ųjų

A.Šeiko pasidžiaugė sėkmingu Lietuvos televizijos projektu, kur miestai bei jų architektūra buvo pristatomi per šokį. Pasak jos, ši galimybė padėjo išsaugoti ryšį su auditorija ir išlikti gyviems ištuštėjusiame mieste.

Praėjusią vasarą, atlaisvinus karantiną, šokio teatras savo veiklą koncentravo į spektaklių rodymą lauke, taip pat daugiau dėmesio skiria šokių filmai, kurie teatro kūrybinėje veikloje atsirado dar prieš pandemiją. Keli nufilmuoti šokio spektakliai laukia, kada juos gyvai galės išvysti žiūrovai. Edukacinės programos nuotoliniu būdu jaunimui leido pamatyti šokėjų darbo virtuvę bei užkulisius net atokiausiuose Lietuvos kampeliuose.

„Kartais atrodo, kad dabar dirbame net daugiau nei prieš karantiną. Atsirado daug papildomų darbų, idėjų generavimo. Nė dienos nebuvo, kad sėdėtume ir lauktume. Turime kelis veiklos variantus iki 2023 metų, priklausomai nuo pandemijos sąlygų“, – aktyvumu tryško A.Šeiko.

Pasak šokio teatro vadovės, pandemija suveikė ir kaip susivienijimo katalizatorius. Visos nevyriausybinės organizacijos atsidūrė panašiose sąlygose, tad atsitraukus nuo darbų imta labiau rūpintis savo situacija ir dalyvauti įvairiuose valdžios pasitarimuose dėl paramos, taip pat su ministerijomis tariamasi, kaip būtų galima saugiai dirbti, jei pandemija taptų kasdienybės dalimi.

„Labai stipriai peržiūrėjome darbo organizavimo metodus: kaip sustiprinti darbuotojų psichologinę savijautą, neprarasti motyvacijos. Organizacinių reikalų aptarimas nuotoliniu būdu tarptautiniuose projektuose padeda sutaupyti laiko, pinigų ir rūpintis ekologija, nes mažiau keliaujame ir skraidome lėktuvais“, – atradimais per pandemiją dalijosi A.Šeiko.

Ieškojo naujų formų

Pasak „Taško teatro“ aktorės bei režisierės Livijos Krivickaitės, Klaipėdoje reziduojančiam „Taško teatrui“ šie dveji karantininiai metai buvo pilni dvejopų jausmų – kūrybinis darbas tarsi nesustojo, tačiau nežinomybė, kada vėl bus galima prisikviesti pilnas žiūrovų sales, visgi paliko žymių trupės nuotaikos, motyvacijos ir kantrybės atžvilgiu.

„Metai buvo vingiuoti, pilni iššūkių, tačiau nebuvo vien juodi. Tiesiog turėjome susitaikyti su naujomis pasaulio taisyklėmis, – kolegei antrino „Taško teatro“ aktorė Karolina Kuzborska. – Karantino metu ieškojome galimybės, kaip tęsti spektaklių sklaidą virtualioje erdvėje, tačiau visi mūsų spektakliai pasirodė neatsiejami nuo gyvo susitikimo su žiūrovu. Tuomet bandėme palaikyti ryšį su žiūrovais sukurdami internetinę akciją „Alio? Teatras skambina!“.

Teatrui reikšmingiausias buvo vasaros ir rudens laikotarpis – spėta sukurti V.Masalskio režisuotą muzikinę komediją „Amerika pirtyje“.

Pasiilgę scenos aktoriai džiaugiasi spėję parodyti keletą spektaklių rudenį bei pradėję repetuoti naujus darbus: kuriamą vaikišką spektaklį „Miško internetas“ (rež. Loreta Vaskova), spektaklius „Būti“ (rež. Livija Krivickaitė) ir „Svirplių kalva“ (rež. Marius Pažereckas).

„Tačiau neilgai džiaugiamės šiais procesais, dabar iš naujo laukiame nežinioje. Pasibaigus karantino suvaržymams, tęsime pradėtus darbus:

teatralizuotas ekskursijas „Pasivaikščiojimai Klaipėdoje“, rodysime spektaklių premjeras, toliau kursime naują muzikinį spektaklį, kurio įkvėpimo šaltinis – pasaulio sukūrimo mitai“, – ateities planais dalijosi K.Kuzborska. Nepaisant situacijos, L.Krivickaitė pasidžiaugė, kad karantinas atvėrė galimybę susikoncentruoti į vieną tikslą – spektaklio statymą.

„Šiemet tikimės išleisti monospektaklio „Būti“ premjerą. Šis spektaklis yra visiškas dviejų karantinų rezultatas, todėl yra apgalvotas, išjaustas, numylėtas. Spektaklis nepatogia, tačiau labai reikalinga tema – nagrinėja neplanuoto nėštumo ir jo sukeliamų padarinių reiškinius. Po spektaklio ketinama rengti socialinę parodą, kurios metu žiūrovai galės apžiūrėti menines fotografijas bei susipažinti su tikromis, Lietuvoje gyvenančių žmonių, susidūrusių su šiuo reiškiniu, istorijomis“, – pasakojo L.Krivickaitė.

Po Kultūros fabriko stogu vietos randa ir jaunieji menininkų „daigai“ – šokių mokyklos „Coda“ mergaitės, pasirinkusios baletą. Nemaža dalis jų vėliau išvažiuoja mokytis į Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje ir tampa profesionaliomis balerinoms.

Skaudina dvigubi standartai

Ne vienas kalbintas menininkas pripažino, kad jaučiasi nuskriaustas dėl nevienodų karantino sąlygų. Jiems esą tenka daugiau suvaržymų nei prekybininkams.

„Teatro dienai norėjome organizuoti renginį lauke, išlaikant visus atstumus, naudojant dezinfekcines priemones, tačiau leidimo negavome. Tą pačią dieną eidama pro prekybos centrą mačiau, kaip ten būriuojasi žmonės. Mane labai stebina šiuo metu akivaizdūs dvigubi karantino standartai: scenos menų veikla draudžiama, tačiau prekybos centruose dažnai matau būrius žmonių. Jei būtų mano valia, suvaržyčiau būriavimąsi prekybos centruose“, – apmaudo neslėpė „Taško teatro“ aktorė K.Kuzborska.

A.Šeiko taip pat įsitikinusi, kad kamerinių renginių žiūrovams suteikus apsaugos priemones, pasirūpinus tinkamu kėdžių išdėstymu, patalpų vėdinimu, išankstine registracija ir bilietų įsigijimu galima reguliuoti žmonių srautus ir sudaryti saugesnę aplinką nei prekybos centruose.

Persirgę ar paskiepyti žmonės taip pat galėtų gyventi normalesnį gyvenimą.

Sveikinimai – internetu

Klaipėdos dramos teatras drauge su kitais 12 uostamiesčio teatrų dar prieš karantiną dėl koronaviruso pandemijos pasirengė švęsti Tarptautinę teatro dieną kovo 27-ąją, o miesto savivaldybė tradiciškai tą dieną ketino įteikti tris Klaipėdos „Padėkos kaukes“ sėkmingiausiai 2019 metais uostamiestyje kūrusiems teatralams. Šiam apdovanojimui pristatyta net 30 nominantų. Renginys turėjo vykti Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje scenoje, į jį buvo ruošiamasi pakviesti ne tik teatralus, bet ir publiką.

Kaip pranešė organizatoriai, karantino sąlygomis šventė teatre nevyks, bet ji vis tiek bus: ir teatrų sveikinimai, ir „Padėkos kaukių“ laimėtojų paskelbimas persikels į ekranus. Šį penktadienį 19.30 val. šventinė programa „Teatro diena jūsų namuose“ bus transliuojama internetu Klaipėdos dramos teatro feisbuko paskyroje ir televizijoje „Balticum TV“.

Rengėjų įsitikinimu, šventė teatralams, žiūrovams reikalinga ir itin brangi šiuo metu, kai negalima susitikti teatre. Tad Klaipėdos teatrai parengė trumpus vaizdo įrašus, o kūrybinė komanda – aktoriai Liudas Vyšniauskas ir Arnoldas Eisimantas – paruošė sveikinimų transliavimą „Balticum TV“ kanalu ir internetu Klaipėdos dramos teatro feisbuko paskyroje. Choras „Aukuras“, grupė „Garbanotas“, Darius Žvirblis paskelbs „Padėkos kaukių“ laureatus. Visa transliacija truks maždaug pusvalandį.

Vieną naujausių ir įspūdingiausių Klaipėdos dramos teatro spektaklių „Mūsų klasė“ Teatro dieną publika galės pamatyti be bilietų ir neišeidama iš namų. (Kemel photography nuotr.)

Padovanos „Mūsų klasę“

Tarptautinės teatro šventės proga kovo 27 d. 16 val. Klaipėdos dramos teatras interneto svetainėje kldt.lt ir feisbuko paskyroje padovanos žiūrovams geriausio savo 2019 metų spektaklio vaizdo įrašą.

Tai režisieriaus Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“ pagal Tadeuszo Slobodzianeko pjesę (iš lenkų kalbos išvertė Rolandas Rastauskas). Vieną naujausių ir įspūdingiausių šio teatro spektaklių šventės proga publika kviečiama žiūrėti be bilietų – minėdamas profesinę šventę, teatras nori pasidžiaugti juo drauge su žiūrovais.

Teatro komandos nuomone, šis spektaklis – vienas ryškiausių, sukurtų 2019 metais. Tačiau jis nebuvo nominuotas Auksino scenos kryžiaus apdovanojimui. Šį komisijos sprendimą pakomentavo teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas: „Auksiniam scenos kryžiui šis spektaklis nebuvo pristatytas nė vienoje nominacijoje. Esame įsitikinę, kad tai akis badanti neteisybė, ir nesutinkame su tokiu Auksinių scenos kryžių komisijos sprendimu.“

Spektaklyje vaidina aktoriai Justina Vanžodytė (Dora), – Eglė Jackaitė (Zocha), Regina Šaltenytė (Rachelka, paskui Mariana), Jonas Viršilas (Jokūbas Kacas), Jonas Baranauskas (Rysekas), Vaidas Jočys (Menachemas), Igoris Reklaitis (Zigmuntas), Aurimas Pintulis (Vladekas), Mikalojus Urbonas (Abraomas), L.Vyšniauskas (Henekas).

Spektaklio scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytę, lėlių dailininkė – Julija Skuratova, videomenininkas – Mikas Žukauskas, kompozitorius – Gintaras Sodeika, chormeisteris – Alfonsas Vildžiūnas, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, režisieriaus asistentas – Marius Pažereckas, režisieriaus padėjėjai – Urtė Sėjūnaitė, Augtumas Danielius Harneris ir Deivydas Valenta.

Spektakliai – ekrane

Tai ne pirmas ir ne vienintelis spektaklis, kurį Klaipėdos dramos teatras parodys savo interneto svetainėje.

Kol saugodami savo ir kitų sveikatą privalome laikytis karantino, Klaipėdos dramos teatro spektakliai persikėlė į ekranus. Karantino dėl koronaviruso metu teatras kviečia žiūrovus neprarasti įpročio eiti į teatrą ir šiam laikotarpiui pritaikytoje interneto svetainėje kldt.lt žiūrėti naują videorepertuarą. Jame – repertuarinių ir kai kurių neberodomų spektaklių vaizdo įrašai, kuriuos galima pamatyti savo namuose.

Klaipėdos dramos teatro videorepertuare kovą jau buvo galima pamatyti G.Grajausko „Mergaitę, kurios bijojo Dievas“, režisuotą Jono Vaitkaus ir apdovanotą trimis Auksiniais scenos kryžiais. Taip pat parodytas latvių režisieriaus Elmaro Senkovo pagal Bertoldo Brechto pjesę pastatytas spektaklis „Mama Drąsa“, pelnęs du Auksinius scenos kryžius: E.Senkovui – už režisūrą, Dariui Meškauskui – už pagrindinį (Mamos Drąsos) vaidmenį.

Šią savaitę teatras vaikus pakvietė pažiūrėti spektaklį „Džiunglių knyga. Mauglio broliai“, kurį pagal Rudyardo Kiplingo knygą „Džiunglių knygą“ pastatė režisierė Kamilė Kondrotaitė. Vakar interneto svetainėje kldt.lt buvo galima pamatyti Jaroslavos Pulinovič pjesės „Elzės žemė“ pastatymą, režisuotą Povilo Gaidžio.

Balandį Klaipėdos dramos teatro videorepertuaras bus papildytas. Spektaklių rodymo laikas – kaip įprasta, nuo 18.30 val., vaikams – 12 val., sekmadienį – 17 val.

Teatrai brangina žiūrovus ir linki visiems saugumo, sveikatos ir turiningo laiko namuose.

Dėl viruso – ironija

Klaipėdos teatralai šią savaitę susitiko aptarti būsimos Teatro šventės, kuri kovo 27 d. vyks Klaipėdos dramos teatre.

Menininkų susitikimą ženklino ir bene garsiausia šiuo metu koronaviruso tema. Susitikimą vedę aktoriai Arnoldas Eisimantas ir Liudas Vyšniauskas susirinkusius Klaipėdos teatrų atstovus „pasveikino“ vilkėdami neva specialiais, nuo viruso apsaugančiais kostiumais, panardindami dūmų kamuoliuose ir dezinfekuodami rankas.

„Tokios rekomendacijos“, – kiek ironiškai pastebėjo aktoriai ir pridūrė dar turintys susirinkusiesiems išdalyti kaukes, tačiau jos yra tik trys ir menininkams bus įteiktos kovo 27 d. vyksiančios teatro šventės metu. Suprantama, omenyje turėtos kasmet Tarptautinės teatro dienos proga teikiamas miesto apdovanojimas „Padėkos kaukės“.

Poras lėmė burtai

Po gerai nuteikusios įžangos susirinkę teatro atstovai buvo pakviesti burtų keliu, traukiant atlaso juostas, susiskirstyti poromis ir drauge parengti sveikinimą Teatro šventės dalyviams.

Poros: šiemet Teatro šventės metu Klaipėdos dramos teatre bus galima išvysti visų Klaipėdos teatrų porų, kurias lėmė burtai, sveikinimus. (Aurimo Skirmanto nuotr.)

Paaiškėjus teatrų poroms kiekviena jų „sulaukė“ ir mūzų, kurios į Klaipėdos dramos teatro foje susirinkusius teatrų atstovus kreipėsi netikėtai pasirodę antrojo aukšto languose. Šešios mūzos ar jų globojamos sritys taps būsimų menininkų pasirodymų temomis.

Jaukinsis mūzas

Burtai lėmė, kad Teatro šventei Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ruošis kartu su šokio teatru „Judesio erdvė“. Jų įkvėpimo šaltiniu tapo Terpsichorė – šokio ir chorinių himnų mūza.

Šeiko šokio teatras ruošis kartu su Benu Šarka, kurių pasirodymo išraiškas diktuos Erata – elegijos mūza.

Dar viena teatrų pora – „Lino lėlės“ ir „Taško teatras“, kuriuos turėtų įkvėpti Euterpė – muzikos mūza.

Klaipėdos dramos teatras Tarptautinei teatro dienai ruošis kartu su Klaipėdos lėlių teatru.

Pantomimos teatro „A“ pora tapo Klaipėdos jaunimo teatras. Ši pora prisišaukė Klėją – istorijos mūzą.

Paskutinioji burtų keliu paaiškėjusi pora – „Apeirono teatras“ ir klounų teatro studija „Dulidu“. Šios poros vedle tapo Polymnija – lyrinės poezijos mūza.

Susitikimą vedę aktoriai atskleidė pasirinkę Uraniją – geometrijos, astronomijos ir astrologijos mūzą.

Dabartinis jos teatras – Nacionalinis dramos. Uždarytas remontui. "Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje", – Teatro dienos, kuri švenčiama kovo 27-ąją, proga kalbėdama su "Vilniaus diena" sakė viena žymiausių ir elegantiškiausių teatro bei kino aktorių V.Mainelytė.

– Ką aktoriui reiškia Teatro diena?

– Tikriausiai, kaip ir kiekvienam mirtingajam, jo profesijos diena yra pagerbimas, prisiminimas. Ir dabar aš šią dieną švenčiu, dalyvauju. Teatralams malonu, kad žiūrovas prisimena, pasveikina. Daug kas pasikeitė. Didelė dalis mano kartos aktorių, su kuriais kūriau ir gyvenau daug metų, jau išėjo. Neseniai palaidojome mūsų vieną iš paskutinių mohikanų Vytautą Dumšaitį.

Teatras kviečia, kai yra jėgų, einame į spektaklius, bendraujame. Daugiau sveikinimų priimu telefonu, džiaugiuosi, kad prisimena. Ir tie, su kuriais visą gyvenimą bendravau, ir žiūrovai. Kol nuėjau iki parduotuvės, sulaukiau kokių keturių visai nepažįstamų žmonių sveikinimų. Taip ir švenčiu.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

– Turbūt tie truputį netikėti sveikinimai labiausiai ir nustebina bei pamalonina.

– Tai visada taip. Todėl, kad žinai, jog artimas žmogus pasveikins, nes kaip ir privalu. O kai sveikina nepažįstamas, truputį kitaip. Žinote, metams einant, išeina ir mano žiūrovai. Jeigu jaunesnioji karta prisimena ir sveikina, tai tikrai labai malonu. Vadinasi, ne veltui prabėgusios dienos nei teatre, nei kine. Vadinasi, kažkam užkrito į širdutę mano vaidmenys.

Teatras – ne muziejus, kad sustatei visam gyvenimui eksponatus. Teatras keičiasi.

Tai jokia senų laikų nostalgija ir ilgesys. Aš viską labai natūraliai priimu. Tai yra natūralus procesas, ir teatras – ne muziejus, kad sustatei visam gyvenimui eksponatus. Teatras keičiasi. Keičiasi kartos ir išraiškos priemonės. Taip kad viskas natūralu. Tai, kas tau buvo labai miela ir brangu, kitam šios kartos aktoriui ne visada priimtina ir tai jis išreiškia kitomis priemonėmis. Viskas yra dėsninga.

– Kaip per tuos metus keitėsi Teatro dienos minėjimas?

– Buvo laikai, kai Teatro diena buvo švenčiama ypatingai. Kažkada ji buvo minėta su "Žalgirio" krepšinio komanda, su "Statybos" komanda. Pavyzdžiui, anuomet krepšininkai prieš aktorius žaidė su bokso pirštinėmis.

Būdavo visokiausių atrakcijų, persirengimų, personažų. Jei minėjimas vykdavo Kaune, Kauno sporto halėje, ten būdavo pilna žiūrovų, nepaisant to, jog pakliūti kainuodavo milžiniškus pinigus. Tada visi labai norėjo patekti į šventę, nes viskas buvo labai sąmojinga. Žaidė visi: ir vyresnės kartos, ir jaunesnės. Varžybas komentuodavo direktorius, o komentarai tokie, kad mes patys vos susilaikydavome aikštelėje. Po to labai maloniai visi drauge švęsdavome. Buvo linksmybių ir gausybė vaišių. O linksma todėl, kad jaunystė.

– O šiais metais galbūt pakišo koją tai, kad daug teatrų yra remontuojama arba renovuojama?

– Be abejo. Dabar Nacionaliniame dramos teatre turime tik Mažąją salę, kur daugiau vaidinami kompaktiški, kameriniai spektakliai. O didesniems, kur dekoracijos tikrai sudėtingos, tenka ieškoti vietų su didelėmis salėmis. To reikalauja ir mūsų spektaklis "Trys seserys". Jam reikia erdvės. Todėl ten jau jokio šventimo, bet mūsų broliai iš kito teatro maloniai pakvietė kartu atšvęsti.

O į renovacijos reikalus aš nesikišu. Kas daro – žino. Man užteko ir tokio teatro, koks buvo. Netgi teko jį ir statyti – plytas nešiojome visi pačioje pradžioje... Tuomet buvome įsikėlę į dabartinį Rusų dramos teatrą J.Basanavičiaus gatvėje, o dabar nebežinau, ar man beteks jame būti, todėl labai ramiai iš šalies žiūriu.

Kad atsinaujina, tai gerai. Vadinasi, yra planuose numatyta, turbūt, bus ir nauji pastatymai. Aš nedalyvauju administraciniame gyvenime ir nežinau, bet atsinaujinti yra gerai, ir kitus teatrus sutvarkys. Svarbu yra galimybė.

– Galbūt kitais metais Teatro dieną švęsite gražioje naujoje salėje.

– Pakalbėsime, kai taip atsitiks. Seniai seniai, kai Nacionaliniame dramos teatre triūsė statybininkai, aktorė a. a. Lidija Kupstaitė sakė: "Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje."

Tad ir man atėjo eilė taip sakyti. Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje.

Pretendentus visą mėnesį galėjo siūlyti miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai asmenys. Sulaukta net 50 pasiūlymų.

Klaipėdoje kuriančių teatralų apdovanojimo „Padėkos kaukėmis“ ekspertų komisija, kad įvertintų geriausius profesionalaus scenos meno darbus ir gautus pasiūlymus, posėdžiavo du kartus, balsavo ir praėjusią savaitę miesto Kultūros skyriui pateikė savo sprendimą, įvardydama 19 pretendentų aštuoniose nominacijose.

Nominuoti geriausieji

Klaipėdos „Metų spektakliu“ siekia tapti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Graikas Zorba“ pagal M.Theodorakio muziką (muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, choreografas Lorca Massine) ir šiame teatre pastatyta L.Bernsteino operetė „Kandidas“ (muzikos vadovas ir dirigentas M.Staškus, režisierė Jūratė Sodytė), taip pat Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Kalės vaikai“ pagal S.Šaltenio romaną (režisierius Eimuntas Nekrošius).

„Metų režisieriaus“ nominacijoje „Padėkos kaukei“ pristatyti Eimuntas Nekrošius (1952–2018) už spektaklio „Kalės vaikai“ režisūrą ir Elmaras Senkovas už spektaklio „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą režisūrą Klaipėdos dramos teatre.

„Metų aktoriaus“ nominacijoje varžosi Darius Meškauskas, sukūręs Mamos Drąsos vaidmenį spektaklyje „Mama Drąsa“ bei varpininko Karvelio vaidmenį spektaklyje „Kalės vaikai“, ir Rolandas Kazlas, nominuotas už Gabrielės d’Anuncijaus vaidmenį G.Grajausko pjesėje „Kas prieš mus“, režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytoje Klaipėdos dramos teatre.

„Metų aktorės“ nominacijoje konkuruoja Regina Šaltenytė, sukūrusi Marijos vaidmenį dramoje „Kalės vaikai“, ir Rita Petrauskaitė, apdovanojimui pristatyta už Kunigundos vaidmenį operetėje „Kandidas“.

Konkuruoja ir projektai

Nominacijoje „Metų kostiumų dailininkas“ į apdovanojimą pretenduoja Nadežda Gultiajeva už kostiumus spektakliui „Kalės vaikai“ ir Aina Zinčiukaitė – už kostiumus šokio spektakliui „Alisa stebuklų šalyje“ (idėjos autorė ir choreografė Inga Briazkalovaitė, režisierė Rūta Bunikytė, VšĮ „Codalt“).

„Metų kompozitoriaus“ nominacijoje – trys pretendentai į „Padėkos kaukę“: Antanas Jasenka už muziką dramai „Kalės vaikai“, Antanas Kučinskas už muziką spektakliui vaikams „Žvaigždžių opera“ (režisierius Ramūnas Kaubrys, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Nijolė Sinkevičiūtė už muziką Klaipėdos jaunimo teatro spektakliams „Raudona“ (režisierius Valentinas Masalskis) ir Th.Wilderio „Mūsų miestelis“ (režisierius Darius Rabašauskas, spektaklis pastatytas kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru).

„Metų choreografo“ nominacijoje apdovanojimui pristatytos dvi menininkės: I.Briazkalovaitė už šokio spektaklio „Alisa stebuklų šalyje“ choreografiją ir Agnija Šeiko už istorinės ekskursijos – šokio spektaklio „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ bei šokio ir muzikos spektaklio „Mano Piteris Penas“ choreografiją (Šeiko šokio teatras).

„Metų šokio projektu“ siekia tapti „Alisa stebuklų šalyje“ (idėjos autorė ir choreografė I.Briazkalovaitė, režisierė R.Bunikytė, VšĮ „Codalt“), „Giedanti Vydūno upė“ (choreografai Rachel Melief, I.Briazkalovaitė, Aurelijus Liškauskas, režisierė R.Bunikytė, VšĮ „Codalt“) ir „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ (choreografė A.Šeiko, Šeiko šokio teatras).

Miesto apdovanojimas

Tradiciškai „Padėkos kaukėmis“ bus įvertinti Klaipėdoje kuriančių teatralų praėjusių kalendorinių metų pasiekimai bei reikšmingiausi darbai.

Ekspertų komisija išrinko ir paskelbė nominantus, o galutinis jos verdiktas nuskambės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kurios metu ir bus paskelbti laureatai. Geriausi 2018-ųjų uostamiesčio teatrų darbai ir jų kūrėjai bus apdovanoti „Padėkos kaukėmis“ bei raštais, patvirtinančiais jų suteikimą. „Padėkos kaukės“ – ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklai Klaipėdos teatralams.

Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu „Padėkos kaukės“ šiemet bus trys. Kaip numatyta šio apdovanojimo nuostatuose, kasmet skiriamos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“.

Kaip paveikslas įrėminta „Padėkos kaukė“ – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais, yra specialus apdovanojimas, kuriuo įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų pasiekimai bei reikšmingiausi metų darbai, tapę teatrinio gyvenimo įvykiais. Apdovanojimo idėjos autorius – režisierius Alvydas Vizgirda.

2005-aisiais šį apdovanojimą įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Nuo 2012 metų apdovanojimą skiria Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Nuo 2006-ųjų jau įteiktos 36 „Padėkos kaukės“.

Rytą prasidėjusią Teatrų dieną vainikuos vaikų teatrų pasirodymai Katedros aikštės scenoje ir teatralizuotas Gedimino kalno apjuosimas rankomis bei kopimas į jį giedoti Vydūno giesmę „Lietuva, brangi šalele“.

Aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, siekęs ugdyti sąmoningų, laisvų žmonių tautą, Vydūnas sukūrė laisvos ir atsakingos asmenybės ugdymo programą „Žmogus sau, tautai, žmonijai“.

Vydūno skelbtos taikaus pasipriešinimo idėjos kovojant su Rytų Prūsijos lietuvių nutautinimu turėjo įtakos Sąjūdžio principams, tokiems svarbiems atgaunant Lietuvos nepriklausomybę ir ginant ją 1991 metų sausio 13 dieną.

Teatro dieną Bernardinų sodo scenose, Katedros aikštėje vaikų ir jaunimo teatrai pristatys poetines kompozicijas „Lietuva, Tėvyne mūsų“, lėlių teatrai vaidins Vydūno dramas arba spektaklius pagal jo kūrybą.

Vinco Kudirkos ir Simono Daukanto aikštėse, Vilniaus universiteto kiemeliuose, prie Karaliaus Mindaugo paminklo suaugusiųjų mėgėjų teatrai parodys originalius publicistinius vaidinimus, kurių pagrindinis veikėjas bus Vydūnas, veiks prie Lietuvos valstybės kūrimo prisidėję asmenys. Klaipėdos universiteto studentai taps Teatro dienos programą jungiančiais „filosofais“.

Kaip skelbė ELTA, muzikos, dainų, šokių ir nepamirštamų įspūdžių žadanti Dainų šventė Lietuvą ir pasaulį kvies kartu minėti Valstybės atkūrimo šimtmetį ir liepos 6-ąją giedoti „Tautišką giesmę“.

Himno frazė „Vardan tos...“ tapo šventės idėjiniu pagrindu ir visų jos renginių jungtimi. Kartu su iniciatyva „Lietuva 4 milijonai“ rengiamas žygis per Lietuvą, inicijuotas projektas „Dainų šventės alumnai“, vienijantis visų kartų žmones, kada nors dalyvavusius šventėse.

Liepos 5 dieną Vilnių drebins pučiamųjų instrumentų gaudesys - Vilniaus pramogų arenoje vyks koncertas „Vario audra“. O įspūdingas beveik aštuonių tūkstančių šokėjų kompozicijas žadanti Šokių diena pakvies į Lietuvos futbolo federacijos stadioną.

Kulminacija taps liepos 6-ąją vyksianti Dainų diena „Vienybė težydi“. Trijų dalių Dainų dienos programa išskleis pagrindines mūsų himno idėjas, tačiau svarbiausia bus visų - Lietuvoje ir pasaulyje gyvenančių lietuvių - drauge giedama „Tautiška giesmė“.

Pagarba korifėjams

Tai buvo diena, kai ir klaipėdiečiai dėkojo mylimiems aktoriams už viso gyvenimo ir pastarojo meto vaidmenis.

Kovo 27-ąją, tikrąją Tarptautinę teatro dieną, į Klaipėdos dramos teatrą atėjo ne tik daugelis jo darbuotojų, bet ir ištikimiausi gerbėjai, žmonės, kurie padeda teatrui kurti.

Ši diena yra metas išreikšti savo simpatijas bei pagarbą, pripažinimą ir dėkingumą už nelengvą darbą, kurį dirbti gali tik ypatingais gabumais apdovanoti žmonės.

Vakaras prasidėjo jaunosios aktorių kartos padėka ir sveikinimais teatro senbuviams. Kiekvienas jų sulaukė gražių žodžių ir rožės žiedo.

Ne kartą minėjęs, kad be rėmėjų nebūtų manoma pastatyti spektaklių ir jais džiuginti visos Vakarų Lietuvos žmones, Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys negilėjo padėkos žodžių ir šįkart.

Kuria naują tradiciją

2015 m. pabaigoje įmonė „Bega“ su Klaipėdos dramos teatru pasirašė ilgalaikę sutartį, kuria jūrų krovinių kompanija tapo teatro mecenatė ir įsipareigojo jį remti.

Be kasmetinės finansinės paramos, skirtos teatro veiklai, įmonė įsteigė trečius metus skaičiuojančias nominacijas „Mūza“.

Teatro dienos proga pagerbiami labiausiai nusipelnę Klaipėdos dramos teatro kūrėjai, kuriuos apdovanojimams teikia teatralų ir kompanijos „Bega“ vadovų komisija, vadovaujama T.Juočio.

Įmonė „Bega“ kasmet apdovanoja po du kūrėjus. Kiekvienam laimėtojui teikiama tūkstančio eurų premija bei skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo mažosios plastikos darbas „Mūza“.

Kasmet jūrų krovinių kompanija pagerbia vieną aktorių už ilgamečius nuopelnus teatro menui bei jauną aktorių, spėjusį pasižymėti įspūdingais vaidmenimis.

Laimėtojais jau yra tapę aktoriai Regina Šaltenytė, Renata Idzelytė, Vaidas Jočys, režisierius, ilgametis teatro vadovas Povilas Gaidys. Dar viena „Mūza“ atiteko teatro simboliu laikomam aktoriui Vytautui Paukštei, minint jo 85-ąjį gimtadienį.

Neslėpė susijaudinimo

Šiemet įmonės „Bega“ įkūrėjas bei valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis įteikė skulptūrėlę bei piniginę dovaną 50 metų šiame teatre vaidinančiai Nijolei Sabulytei ir jaunam, bet daugelio klaipėdiečių jau pamėgtam aktoriui Jonui Baranauskui.

„Nuoširdžiai didžiuojuosi tuo, kad esu klaipėdietis ir galiu mylėti šį teatrą, lankytis jame, gerbti jo kūrėjus“, – sveikindamas teatro žmones tarė A.Kuzmarskis.

Šis pasirinkimas abiem aktoriams tapo visišku netikėtumu. N.Sabulytė neslėpė susijaudinimo, ant scenos kartojo padėkos žodžius, prisiminė išėjusius kolegas ir linkėjo viso ko geriausio jauniesiems.

Panašu, kad ir J.Baranauskui ši nominacija tapo džiugiu netikėtumu, aktorius stebino sąmoju ir nuoširdžiai dėkojo A.Kuzmarskiui.

Panoro padėkoti už talentą

Klaipėdoje gimsta nauja tradicija – miesto įmonių vadovai bei visuomenės elito atstovai ėmėsi patys sveikinti ir apdovanoti pasirinktus aktorius.

Šįkart Valentinas ir Irena Greičiūnai asmenine dovana už talentingai kuriamus vaidmenis padėkojo Donatui Švirėnui. I.Greičiūnienė juokavo, dažną vakarą savo simpatiją charizmatiškajam aktoriui išreiškianti bendraudama su juo socialiniame tinklalapyje "Facebook".

Jūrininkų ligoninės direktorius Jonas Sąlyga su žmona Jolanta ant scenos juokavo diagnozavę teatro ligą aktoriui ir režisieriui Liudui Vyšniauskui, o jo būklei palengvinti įteikė puokštę gėlių bei paslaptingą voką.

Bendrovės „Bilukas“ savininkas Kazys Vaišvila su žmona Birute panašiai pasveikino aktorę Renatą Idzelytę. Nuoširdūs teatro gerbėjai linkėjo visiems teatro darbuotojams sveikatos ir sėkmės kūryboje.

Tikimasi, kad iniciatyva kovo 27-ąją apdovanoti aktorius plėsis ir kitais metais kur kas daugiau scenos meistrų pajaus išskirtinį miesto bendruomenės atstovų dėmesį bei dėkingumą.

Vakaras tęsėsi prie vaišių stalo, kur menininkai ir jų talento gerbėjai turėjo progą pabendrauti artimiau.

Renginį inicijavo aktorius ir režisierius Ainis Storpirštis, kartu su „Vandenyno dirbtuvių“ komanda, buriančia talentingus aktorius bei kūrėjus, rašoma pranešime spaudai.

„Kasmet teatro dieną teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“ geriausiems šalies teatro menininkams, tačiau šis renginys tapo uždaras ir prieinamas tik tam tikrai bendruomenei. Mūsų tikslas – įteikti auksinį kryžių visiems Lietuvos kultūros atstovams, pastatant jį ant Trijų Kryžių kalno, kad būtų matomas visiems, nes kultūra yra mūsų visuomenės pagrindas“, – teigia A. Storpirštis.

Aktorius ir režisierius tikisi, kad tokio milžiniško auksinio kryžiaus nešimas taps kasmetine tradicija bei paskatins jungtis ir kitus kultūros atstovus, taip pat ir visuomenę.

Milžiniškas, 6 m aukščio ir 3 m pločio aukso spalvos kryžius buvo konstruojamas prie Lietuvos Respublikos Seimo ir nešamas Gedimino prospektu Trijų Kryžių kalno link ir ten pastatytas.

Šie metai kaip niekada pilni ore tvyrančių netikrumo, baimių ir artėjančių kataklizmų nuojautų, taigi šiųmetinių apdovanojimų tema – „Zenonas triuškina kataklizmas“.

Kaip įvairios tautos turi Budą, Mahometą ar Zaratustrą, taip teatralai turi savo didįjį pranašą Zenoną, kuriuo tiki, jį šloviną ir seka jo pėdomis. Šį kartą jau visai netrukus – kovo 31 dieną - Zenonas kovos su viso pasaulio blogiu. Anot pačių keistuolių, įprastai vartojamas žodis „kataklizmas“ ar jo daugiskaita „kataklizmai“ – nevartotinas ir neteisingas, nes visiškai nedera su žodžiu „triuškinti“, todėl šiais metais legendinis Zenonas negailestingai triuškins savo reikšmę gerokai praplėtusias kataklizmas. Pompastiškos šventės rengėjai pažada neapsiriboti globaliomis ir visuotinai aktualiomis problemomis: žiūrovai gali atsinešti savo kataklizmų, jos bus apdirbtos, nukenksmintos, o jei reikės - bus vakuojamos ir sudžiovintos ateities kartoms.

Vienas iš Zenono sugrįžimo reikalais besirūpinančių Keistuolių teatro aktorių Darius Miniotas atskleidė, jog tokią šiųmetės ceremonijos temą įkvėpė kasdieniai dalykai, apie kuriuos įprastai net nesusimąstome. „Zenoną leistis į kovą su kataklizmomis paskatino pats pasaulis, kuriame jos dabar nevaržomai ir nebaudžiamai klesti, žmonija, kurios pastangomis bei sąskaita vyksta šis klestėjimas, ir, žinoma, teatras, kurį krečia kataklizma po kataklizmos, kuris kalba vien apie kataklizmas ir to kalbėjimo rezultatas yra realybė kaip dar viena nesibaigianti kataklizma. O kurgi dar naujųjų laikų namų altorius - televizorius, kurį galima tiesiog pavadinti kataklizmovizija, ir pats žiūrovas, baisingai bijantis kataklizmų, bet visgi slapta begėdiškai per televizorių lyg pro rakto skylutę besimėgaujantis tuo, kaip nuo kataklizmų kenčia kitas, tik ne jis. Atėjo metas vėl įsikišti Zenonui ir išvaduoti mus aukščiau minėtus asmenis ir organizacijas nuo tų kataklizmų“, - nestokodamas ryžto pasakojo D. Miniotas.

Gimęs dar 1995-aisiais kaip alternatyva „Oskarams“, „Kristoforams“, „Bitėms“ bei kitiems apdovanojimams su jų rimtais vertinimų kriterijais, „Zenonas“ tapo neišvengiamu Teatro dienos priedu, primenančiu unikaliomis šventinių teatrų vakarėlių tradicijomis garsėjusias Teatro dienos šventes prieš keletą dešimtmečių. „Zenonais“ apdovanojami linksmiausi, šmaikščiausi ar šiaip netilpę į tradicinius teatro žanro rėmus aktoriai. Per dešimtmetį „Zenono“ skulptūrėles už įvairias nominacijas palytėjo begalė garsiausių Lietuvos teatrų, trupių, ansamblių, grupių, kompanijų, kvintetų, kvartetų, trio, porelių, vienišių ir kitokių šalies gyventojų. „Zenonas“ garsėja ypatinga šmaikščia teatrine atmosfera - greta iškilmingų apdovanojimų ceremonijų vykdomos įvairios labdaringos ir nelabdaringos akcijos bei atrakcijos, didžiai įspūdingos publikai bei reikšmingos Lietuvos ir Lietuvos teatro istorijai. Pompastiškas „Zenonų“ įteikimo ceremonijas ne kartą stebėjo ir namisėdos prie margaspalvių TV ekranų.

„Zenonas“ žada pasitelkti į pagalbą įvairaus meninio profilio kūrėjus - aktorius, rašytojus, klasikinės muzikos muzikantus, bardus su gitaromis ir be jų, pradedančiuosius, pažengusiuosius, nusipelniusiuosius atlikėjus, kurie savo kūryba - muzika, poezija, eilėmis, dainomis,  įžvalgomis ir akcijomis kiekvieną dieną ir naktį demaskuoja, kovoja ir galiausiai negailestingai sutriuškina tiek seniai įsišaknijusias, pasikartojančias, tiek "ant bangos" esančias šiuolaikines kataklizmas. Šiais metais prie ištikimų ir jau tradicija tapusių „Zenono“ sekėjų ir jo valios vykdytojų - Šv. Kormorano šešėlinio humoro klubo, „Atviro rato“ grupės „Penki pirštai“, Bardo be gitaros, kuris ruošia siurprizą specialiai „Zenono“ šventei, Justo Tertelio, Daliaus Skamarako ir daugelio kitų Keistuolių teatro aktorių prisijungs didi kūrybinė galia iš šalies.

„Zenoną 2017“ savo pasirodymais nušvies iš pačios Klaipėdos atkeliausiantis rašytojas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas, kataklizmas triuškinsiantis taikliu poetiniu žodžiu; Čiurlionio kvartetas, pažadėjęs kataklizmas triuškinti klasikos pagalba; Bjelle III, naujas Bjelle a capella projektas, pasiruošęs triuškinti kataklizmas trimis balsais;  jauna ir perspektyvi grupė „Basi“ triuškins basomis, o dar jaunesnė ir ne mažiau perspektyvi grupė „Jauti“- jausmais; „Kamanių šilelis“ tai darys magiškais eksperimentinio folko garsais, o Jurgis Didžiulis su Erica Jennings negandas išbaidys savo visuomet stebinančiu, charizmatišku ir valiūkišku šeimyniniu duetu. Ir tai dar ne viskas: kaip visada renginys prasidės dar gerokai iki koncerto - būrys kataklizmų ekspertų įvairiose akcijose, atrakcijose ir performansuose Keistuolių teatro fojė bei kitose erdvėse konsultuos, padės atpažinti, demaskuoti, apsivalyti ir apsisaugoti nuo įvairiausių formų bei dydžių kataklizmų, kurias perduos į sceną negailestingam Zenono teismui.

Koks „Zenonas“ bus 2017-ais metais? Kurio talento rankos jį pergalingai lytės šiemet? Ateiti ir pamatyti Keistuolių teatras kviečia jau kovo 31 dieną.