Teisto teigimu, byloje nustatyta, kad „Arvi fertis“ sudarė nuostolingus sandorius, taip pat sandorius su susijusiais asmenimis bendrovei nenaudingomis sąlygomis ir pažeidžiant kreditorių interesus. Tai, teismo vertinimu, turėjo įtakos bendrovės turtinės padėties pablogėjimui ir yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taip pat nustatyta, kad įmonė netinkamai apskaitė savo turtą buhalterinėje apskaitoje.

Be to, 2017 metais „Arvi fertis“ vadovavęs T. Dudėnas, žinodamas, kad bendrovė jau nemoki, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o pateikė teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kartu nurodydamas tikrovės neatitinkančius bendrovės finansinius duomenis.

„Kai UAB „Arvi fertis“ tapo nemoki, T. Dudėnas, kaip jos vadovas, privalėjo kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė ir taip apsunkino bendrovės kreditorių teisinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos T. Dudėno veiksmus ir pagrįstai jam uždraudė 3 metus eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu“, – pranešime teigė Apeliacinis teismas.

Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis per tris mėnesius nuo priėmimo dienos gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Milijoninės skolos

Lietuvos apeliacinis teismas šiemet vasario 21 d. pritarė Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimui bendrovės „BG Shipping“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Kai 2020 m. bendrovei buvo iškelta bankroto byla, jos kreditorių finansiniai reikalavimai siekė vos per 26 tūkst. eurų. Per 2021 m. jie taip pūtėsi, kad pakilo net daugiau nei 4,342 mln. eurų.

Vien pasaulinio garso konteinerių gabenimo bendrovei „OOCL (Europe) Limited“ po 2020 m. Londono arbitražo sprendimo išlindo per 4 mln. eurų skola.

Taip pat nustatyta, kad bendrovė „BG Shipping“ skolinga ir kitoms su laivyba susijusioms Lietuvos ir užsienio kompanijoms.

Buvęs bendrovės „BG Shipping“ vadovas nurodė, kad prie bankroto privedę „OOCL (Europe) Limited“ nesąžiningi konkurenciniai veiksmai. Ji Lietuvoje įkūrusi savo padalinį, o su „BG Shipping“ vienašališkai nutraukusi pinigų pervedimą jai atstovavusiai „BG Shipping“ už paslaugą. Taip „OOCL (Europe) Limited“ bendrovei „BG Shipping“, anot jos buvusio vadovo, likusi skolinga per 1 mln. eurų.

Priminsime, kad „BG Shipping“ kurį laiką vadovavo su „Baltijos grupe“ siejamas Ivanas Mozuras.

Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas sprendimą apie tyčinį bendrovės „BG Shipping“ bankrotą, konstatavo, kad buvęs vadovas ir jo sutuoktinė, kuri buvo bendrovės vyriausioji buhalterė, išimdavo dideles pinigų sumas, įformindavo kaip paskolas patiems sau.

Dalijo pinigus kreditais

Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas sprendimą apie tyčinį bendrovės „BG Shipping“ bankrotą, konstatavo, kad buvęs vadovas ir jo sutuoktinė, kuri buvo bendrovės vyriausioji buhalterė, išimdavo dideles pinigų sumas, įformindavo kaip paskolas patiems sau. Taip, kaip nustatė teismas ir pagrindžia bankų sąskaitų išrašai, nuo 2014 iki 2018 m. buvo išmokėta per 871 tūkst. eurų. Iš tos sumos bendrovei buvusi grąžinta tik nedidelė dalis imtos paskolos.

Paskolos suteiktos ir kai kurioms nemokioms su laivyba susijusioms bendrovėms, taip pat sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai su nekilnojamojo turto bendrovėmis. Teismas įvertino, kad buvusios suteiktos paskolos bendrovėms „Transmar“, kuri 2016 m. likviduota, „Baltijos grupė“, kuri likviduota 2018 m.

Nemažos pinigų sumos pervestos ir bendrovės „BG Shipping“ vadovo sūnaus vadovaujamai mažajai bendrijai „Moringa“. Jai 2017–2019 m. sumokėta per 143 tūkst. eurų paskola, per 2018–2019 m. grąžinta tik 32 tūkst. eurų.

Pinigai būdavo mokami ir mažajai bendrijai „Transmaras“, kuriai vadovavusi viena iš „BG Shipping“ darbuotojų. Vėliau ji likviduota, o gauti apie 0,5 mln. eurų išgaravo, tai yra ji jų negrąžino.

Minima ir daugiau bendrovių, kur buvę pervesti pinigai.

Pagal bendrovės ataskaitas, ji nuo 2014 iki 2019 m. dirbusi nuostolingai. Klaipėdos apygardos teismas vertino, kad nuostolius lėmė blogas valdymas, kryptingi ir sąmoningi veiksmai didinant sąnaudas ir įvairiais būdais mažinant bendrovės turtą. Per penkerius metus bendrovėje turto neliko, bet liko 4,342 mln. eurų skola kreditoriams, kurios padengti nėra kuo.

Teismas vertino, kad „BG Shipping“ bankrotą nulėmę ne „OOCL (Europe) Limited“ ar jos įkurto padalinio OOCL (Lithuania) konkurenciniai veiksmai, o pačios „BG Shipping“ suinteresuotų asmenų sąmoningi veiksmai bloginant bendrovės finansinę padėtį.

Teismo byloje minima, kad galimu piktnaudžiavimu dėl pinigų panaudojimo užsiima Ekonominių nusikaltimų tyrimo policija.

Atskiras skundas ir argumentai

Nors Lietuvos apeliacinis teismas ir palaikė Klaipėdos apygardos teismo nutartį dėl „BG Shipping“ tyčinio bankroto, pati byla dar neįsiteisėjo.

Įprasta, kad tokiose bylose, kur figūruoja didelė suma, iškeltos prielaidos dėl galimo piktnaudžiavimo ar net pinigų pasisavinimo per paskolas, aiškinimasi teismuose ilgai ir įnirtingai.

Teismui buvo pateiktas atskiras buvusio „BG Shipping“ vadovo skundas su septyniolika argumentų, kur jis tikina, kad „nėra nustatyta jokių tyčinių veiksmų“, „nesąs nustatytas tikslus bendrovės nemokumo momentas“, „nenustatytas ryšys tarp tyčinio bankroto požymių ir bendrovės nemokumo“.

Teigta, kad per mažąją bendriją „Transmaras“ pinigai buvę pervedami kompanijai „OOCL (Europe) Limited“. Šie mokėjimai neva ir privedę „BG Shipping“ prie bankroto.

Nurodyta, kad teismai netyrę, kodėl „OOCL (Europe) Limited“ sąmoningai žlugdžiusi „BG Shipping“, kai nuo 2019 m. balandžio kontrahentams nurodė vykdyti veikla per jos įkurtą „OOCL Lithuania“.

Lietuvos apeliacinis teismas atskiro skundo ir pateiktų papildomų įrodymų iš esmės nenagrinėjo, o dalį ir atmetė pagal pateiktus kitų teismo dalyvių priešpriešinius argumentus. Tai gali būti pagrindas ateityje šiai bylai dar būti atverstai aukštesnės instancijos teismuose.

Klaipėdoje žinoma žemsiurbė

Tuo metu ji, kaip teigta žiniasklaidoje, priklausė bendrovei "Oloris", kuri šiuo metu yra bankrutuojanti.

Žemsiurbė "Sunland" į nedidelį incidentą Klaipėdos uoste buvo patekusi ir 2017 m. liepą, kai plaukdama pro šalį kliudė ir apgadino karo laivą "Sėlis".

Šiuo metu žemsiurbė "Sunland" nebepriklauso bendrovei "Oloris". Vienintelį buvusį "Oloris" turtą – laivą "Sunland" valdo įmonė "Sunland Limited".

Kai "Oloris" 2014 m. pirko žemsiurbę "Sunland", sandorį finansavo "Sunland Limited". Ji mokėjo per 61 tūkst. eurų.

2021 m. bendrovei "Sunland Limited" laivas "Sunland" buvo perduotas už 37 tūkst. eurų skolą. Net ir po šio sandorio "Oloris" liko jai skolingas per 20 tūkst. eurų.

Pati žemsiurbė iki 2019 m. lapkričio buvo naudojama įvairiems darbams Rygos uoste. Nuo 2019 m. gruodžio ji laikyta Klaipėdos uoste.

Pinigai: dėl "Sunland" žemkasės laikymo Klaipėdoje Uosto direkcijai liko skolos. KVJUD nuotr.

Neįžvelgė tyčinio bankroto

Iš dalies ir dėl žemsiurbės "peršokimo" iš vieno juridinio asmens kitam vyksta ginčas teismuose. Vienas iš "Oloris" kreditorių bando įrodyti, kad bankroto byla šiai bendrovei buvusi iškelta tyčia kaip tik ir dėl siekio transformuoti laivą iš vieno juridinio asmens kitam.

Žemsiurbė buvo vienintelis realiai apčiuopiamas bendrovės "Oloris" turtas.

Nei Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 19 d., nei Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gruodžio 15 d. bendrovės "Oloris" bankroto proceso nelaiko tyčiniu. Iš jos finansinės veiklos ataskaitų jau 2020 m. pabaigoje matėsi, kad bendrovė esanti nemoki. Turto buvę dvigubai mažiau nei finansinių įsipareigojimų.

Bankrutuojančios bendrovės "Oloris" administratoriaus bendrovės "Bankroteka" atstovai aiškino, kad dėl laivo "Sunland" pardavimo bendrovei "Sunland Limited" pretenzijų nebuvę. Pagrindinis sandorio tikslas buvęs išsaugoti laivą.

Incidentas: žemkasė "Sunland" nuskendo Klaipėdos uoste stovėdama prie krantinės. KVJUD nuotr.

Nukentėjo Klaipėdos uostas

Bendrovės "Oloris" byloje suinteresuotu asmeniu yra ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.

Ji prašė "Oloris" bankrotą pripažinti tyčiniu, nes bendrovė jau nuo 2015 m. dirbusi nuostolingai. Neva buvo mažinama kreditorių galimybė ateityje tenkinti jų reikalavimą. Kai pagaliau buvusi iškelta bankroto byla ir prieita iki kreditorių reikalavimų vykdymo, nebelikę turto.

Uosto direkcija turėjo privilegijuotą pirmumo teisę gauti lėšų už parduotą žemkasę "Sunland".

Uosto direkcija laikosi nuostatos, kad "Oloris", 2021 m. kovo 1 d. sudarydamas žemsiurbės "Sunland" pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo įskaitytas "Sunland Limited" finansinis reikalavimas perduoti jai žemsiurbę, pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, o kartu ir Uosto direkcijos teises.

Pagal galiojančią tvarką, Uosto direkcija turėjo privilegijuotą pirmumo teisę gauti lėšų už parduotą žemkasę "Sunland". Skola Uosto direkcijai buvo susidariusi už pačios žemsiurbės laikymo Klaipėdos uoste rinkliavą, taip pat už žalą dėl taršos, kai ši nuskendo uoste prie krantinės.

Pagal pirkimo–pardavimo sutartį perleidus žemkasę "Sunland" bendrovei "Sunland Limited", buvusi "Sunland" savininkė "Oloris" pinigų negavo. Todėl ji ne tik su Uosto direkcija, bet ir su kitais skolininkais neatsiskaitė.

Teismai patarė bylinėtis

Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 19 d. nutartyje konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog "Oloris" vadovai netinkamai valdė bendrovę ir tyčia ją atvedė iki bankroto.

Teismo vertinimu, jei yra pretenzijų dėl žemsiurbės "Sunland" pardavimo, kai visa suma buvo įskaityta vienam kreditoriui, asmenys gali kreiptis į teismą ir ginčyti šį sandorį.

Tokią poziciją pareiškė ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris patarė bylinėtis dėl žemsiurbės "Sunland" sandorio pripažinimo neteisėtu.

Pats ginčytinas teiginys dėl laivo pardavimo, tiek Klaipėdos apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, nesąs pagrindas bendrovės "Oloris" bankrotą pripažinti tyčiniu.

Kreditoriai turėjo pretenzijų ir dėl bendrovėje "Oloris" neva netinkamai arba netgi sąmoningai neteisingai vykdytos buhalterinės apskaitos. Tuo pat metu bankroto administratoriaus atstovas tikino, kad 2019 ir 2020 m. "Oloris" iš viso jokių sandorių nevykdė.

Nepaisant laivo perleidimo, pretenzijų dėl buhalterinės apskaitos, tyčinio bankroto "Oloris" veikloje neįžvelgė ir Lietuvos apeliacinis teismas. Esą nėra priežastinio ryšio tarp blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo. Arba neįrodoma, kad bendrovė buvo sąmoningai blogai valdyta tam, kad iš esmės blogėtų jos padėtis. Kai to nėra, negalima teigti, kad bendrovė buvusi tyčia privesta prie bankroto.

Šioje byloje galutinis taškas dar nepadėtas. Galbūt bus teikiami skundai dėl tyčinio bankroto? O gal prasidės ir bylinėjimosi procesas dėl žemsiurbės "Sunland" sandorio pripažinimo neteisėtu?

Atsisakė priimti skundą

Pernai gruodį bendrovė „Vakarų laivynas“ Klaipėdos apygardos teisme buvo pripažinta likviduota po bankroto procedūros, ji išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Atsirado asmuo, kuris bendrovės likvidavimo procese įžvelgė tyčinį bankrotą. Jo teigimu, jos vykdyta veikla buvo perkelta į kitas tai pačiai grupei priklausančias bendroves.

Klaipėdos apygardos teismas pernai gruodžio 8 d. atsisakė priimti pareiškimą dėl keliamos tyčinio bankroto versijos. Šiemet vasario viduryje jos nutarimo nepakeitė ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Tai reiškia, kad jau du teismai atsisakė bendrovės „Vakarų laivynas“ bankroto procese ieškoti kokių nors tyčinių veiksmų.

Neapibrėžtas procesas

„Vakarų laivyno“ bankroto procesas buvo ilgas. Jis prasidėjo dar 2014 m. gruodžio 10 d., kai Klaipėdos apygardos teisme iškelta bankroto byla.

Teismai, atsisakydami priimti pareiškimą dėl keliamos tyčinio bankroto versijos, rėmėsi ir tuo, kad procesas vyko ilgai ir nuosekliai. Kelti versiją apie tyčinį bankrotą buvo galima jo proceso metu, tačiau tai nebuvo daroma.

Tyčinio bankroto versijos besilaikantis asmuo tikino, kad nėra apibrėžta, kada galima pateikti prašymą dėl tyčinio bankroto. Keldamas versiją dėl tyčinio bankroto asmuo teigė, jog įprastai bankrutavus buvę pažeisti jo finansiniai interesai.

Bankroto byla – po konflikto

Tarp asmens, kuris prašė kelti tyčinį bankrotą, ir bankrutavusios bendrovės „Vakarų laivynas“ savininkų 2013–2014 m. buvo nesutarimo santykiai.

Bendrovės vadovui buvo skirta nuobauda. Jis procesą apskundė. „Vakarų laivyno“ savininkai teikė priešieškinį pareiškimą. Procesą „Vakarų laivyno“ savininkai pralaimėjo. Bendrovės vadovui teko sumokėti nemažas kompensacijas.

Iš dalies šie procesai, o ir kitos priežastys lėmė, kad bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi nuostatos, kad bankroto pripažinimas tyčiniu nėra savarankiška procedūra, bet yra bankroto proceso dalis iki bankroto procedūrų užbaigimo.

Bankroto procedūra jau užbaigta, todėl esą nėra prasmės vėl viską pradėti iš naujo.

Tai ir lėmė apeliacinio teismo sprendimą palaikyti Klaipėdos apygardos teismo nutartį. Ši nutartis dar nėra galutinė, ji gali būti skundžiama.

Iš dukterinės bendrovės "Dokaras" ji išsimokėjo per 4 mln. eurų dividendų, ši paskui bankrutavo, negrąžinusi kreditoriams varganų 93 tūkst. eurų. Tiesa, "Hanner" sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui.

Kreditoriai dreba

Vieno iš UAB "Dokaras" kreditorių atstovas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) "Vilniaus dienai" trumpai papasakojo, kaip statybų gigantai elgiasi su mažomis įmonėmis, kurias pasamdo atlikti darbų. Jo minimos nedidelės bendrovės rangos sutartis su UAB "Hanner development" (taip tuo metu vadinosi "Dokaras", pavadinimas pakeistas 2011 m. rugsėjį – red. past.) buvo sudaryta dar 2007 m. dėl daugiabučių namų pamatų statybos. "Hanner" dukterinė bendrovė atsiskaitė ne už visus atliktus darbus – nesumokėjo maždaug penktadalio sutartos sumos, nes kilo ginčas dėl pamatų kokybės. Užsakovas nepasirašė dalies darbų priėmimo akto ir nusprendė pamatus stebėti 3 metus.

Netrukus prasidėjo ekonominė krizė, ypač skaudžiai smogusi šalies statybų sektoriui. Minima bendrovė jau bankrutuodama dėl "Hanner development" skolos kreipėsi į teismą, tačiau pergalę šventė tik po ilgo teismų maratono 2015 m., kai iš darbų užsakovo, jau persivadinusio į UAB "Dokaras", ieškovės naudai buvo priteista per 50 tūkst. eurų. Šį kreditorinį reikalavimą aukciono būdu perėmė kita bendrovė, bet teismo antstolis išsiaiškino, kad išieškoti skolos nėra iš ko. Bendrovė "Dokaras" neturi nei turto, nei pinigų, be to, prie jos slenksčio stovi dar keli "pamiršti" kreditoriai, tarp jų ir "Sodra" bei Valstybinė mokesčių inspekcija, su atitinkamai 71,6 euro ir 2 068 eurų reikalavimais.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Pasak pašnekovo, per krizę daugelis bankrutuojančių statybininkų ir tiekėjų, kuriems buvo skolinga "Hanner" valdoma įmonė, pasirašinėjo taikos sutartis, sutikdami atgauti bent dalį pinigų. Pavyzdžiui, bankrutuojanti "Hefesto statyba" 2008 m. lapkritį atsisakė beveik 90 tūkst. eurų ieškinio, kad teismui įteisinus taikos sutartį atgautų bent 15,9 tūkst. eurų.

"Tokia praktika neretai taikoma ir dabar – didelės statybų bendrovės visaip vilkina atsiskaitymus už atliktus darbus savo pasamdytiems subrangovams, – teigė kreditorių atstovas. – Ieško priekabių dėl kokybės, garantijų užtikrinimui sulaiko mokėjimus, netgi gali įžūliai pareikšti: "Dabar sumokėti negaliu, reikia palaukti, ir ką tu man padarysi?" Daugelis tų "mažiukų" verčiau renkasi "žvirblį rankoje" – gerokai menkesnes sumas, nei aptarta sutartyse, nes ieškoti teisybės teismuose yra brangu, be to, ginčytis su įtakingais užsakovais reiškia, kad kitą kartą tavęs gali ir visai nesamdyti."

Per krizę – dividendai

Kas gi nutiko bendrovei "Dokaras", 2008 m. gavusiai per 21 mln. eurų pajamų, uždirbusiai kone 0,5 mln. eurų pelno ir balanse turėjusiai per 4,6 mln. eurų nepaskirstyto pelno, kad ji įklimpo į skolas rangovams?

Ogi vienintelė jos akcininkė bendrovė "Hanner" 2009 m. gegužę nusprendė išsimokėti dividendus – iš viso 4,344 mln. eurų. Nepaisant, kad šėlo ekonominė krizė ir kad "Dokaras" nebuvo atsiskaitęs su kreditoriais, kuriems mokėjimo terminai buvo suėję 2008–2009 metais – įmonėmis "Apdailos vizija", "Fundamentus", "GPK sistemos", "Idėjų ratas" (šiuo metu jau bankrutavusios – red. past.), "Morionis", "Esiga", "Lingera", "Medžio apdaila".

Ieško priekabių dėl kokybės, garantijų užtikrinimui sulaiko mokėjimus, netgi gali įžūliai pareikšti: "Dabar sumokėti negaliu, reikia palaukti, ir ką tu man padarysi?“

Dividendai vienintelei akcininkei "Hanner" užskaitų būdu buvo išmokami 2009, 2010 ir 2012 metais. Išmokėjus jų didžiąją dalį, nuo 2010 m. "Dokaras" beveik negavo pajamų ir praktiškai neturėjo lėšų visoms skoloms grąžinti.

Be nieko palikti kreditoriai teismuose ginčijo dividendų išmokėjimo teisėtumą, bet bylas pralaimėjo. Vis dėlto šių metų birželio pradžioje bendrovės "Dokaras" tyčinio bankroto klausimą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas į tai pažvelgė kitaip: akcininkas tikrai turėjo teisę išsimokėti dividendus, bet ar tai netapo pagrindine priežastimi, nuvedusia bendrovę į bankrotą? Teismas paskyrė ekonominę ekspertizę ir, remdamasis jos išvadomis, nusprendė, kad po dividendų išmokėjimo įmonė tapo neįgali atsiskaityti su kreditoriais, o jos vadovai nesiėmė jokių priemonių, kad ištaisytų padėtį.

Teismas pažymėjo, kad, priėmus sprendimą išmokėti 4,344 mln. eurų dividendų, kurie pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas nebuvo išmokėti per vieną mėnesį, "Dokaro" pradelsti įsipareigojimai padidėjo iki 4,736 mln. eurų, todėl 2009 m. bendrovė tapo nemoki. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertė konstatavo, kad bendrovė, turėdama tik 727,48 euro piniginių lėšų likutį, neturėjo galimybių išmokėti milijoninių dividendų, taigi sprendimas juos paskirti buvo neracionalus ir ekonomiškai nenaudingas bendrovei "Dokaras".

Atsikratė akcijų

Panašu, kad ir "Dokaro" akcininkei buvo akivaizdu, kad, išmokėjus dividendus ir per metus 14 kartų sumažėjus pajamoms, šiai įmonei likęs vienintelis kelias – žlugimas. Bet ji buvo parduota.

2014 m. pradžioje bendrovė "GKP sistemos" bandė iškelti "Dokarui" bankroto bylą dėl nuo 2008 m. besivelkančios menkos skolelės. Netrukus, vasario 14 d., vienintelė "Dokaro" akcininkė "Hanner" visas jos akcijas perleido fiziniam asmeniui Raimundui Purvinskui. Tačiau statybų milžinė vis dėlto pagelbėjo "Dokarui" išvengti bankroto bylos – balandžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino bendrovės "GKP sistemos" ieškinio atsisakymą, nes už "Dokarą" menkutę 263,3 euro skolą sumokėjo "Hanner" kontroliuojama bendrovė "H5 Development". Šiuo metu ir "gelbėtojos" padėtis keistoka – Registrų centro 2019 m. liepos 10 d. duomenimis, "H5 Development" buvo veikianti, nors neturėjo nė vieno darbuotojo ir buvo priskirta įmonėms, kurios 3 ir daugiau metų piktybiškai neteikia finansinių ataskaitų.

2016 m. bankroto byla "Dokarui" buvo iškelta dėl 19,2 tūkst. eurų skolos, kurią 2015 m. teismas priteisė bankrutavusiai bendrovei "Apdailos vizija". Šios įmonės reikalavimo teises perėmė UAB "Finasista". Nutartis dėl bankroto bylos įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 9 d., bankroto administratoriumi teismas paskyrė mažąją bendriją "Įmonės pabaiga". Gavęs tik dalį dokumentų, iš kurių buvo sudėtinga susidaryti aiškų vaizdą apie "Dokaro" finansus, ir sužinojęs, kad "Hanner" taip pat pretenduoja į kreditorius, nes liko neišmokėta daugiau kaip 123 tūkst. eurų dividendų, bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

"Hanner" beveik pavyko ir šį ginčą užglaistyti taikos sutartimi – pernai rugsėjį teismas ją buvo patvirtinęs, tačiau šių metų vasario 14 d. Lietuvos apeliacinis teismas tą nutartį panaikino, nustatęs, kad ji iš esmės pažeidžia ne tik bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, bet ir viešąjį interesą. Mat taikos sutartimi siūlyta atsisakyti visų reikalavimų kaltiems dėl bankroto asmenims ir neginčyti sandorio, dėl kurio įmonė tapo nemoki. Pasak teismo, tai reiškia, jog iš esmės atsisakoma vykdyti Bankroto įstatymo nuostatas, o pati sutartis neatitinka reikalavimo taikyti abipuses nuolaidas ir naudinga tik "Hanner" ir buvusiems bendrovės "Dokaras" vadovams, kurie taip pat yra atsakovai byloje dėl tyčinio bankroto.

Vadovai nepražuvo

Paskutinis bendrovės akcininkas ir direktorius R.Purvinskas nuo jos buvusios savininkės nenutolo – šiuo metu vadovauja UAB "Praibulė", yra vienintelis jos darbuotojas, o įmonės telefonas nurodytas toks pat, kaip ir bendrovės "Hanner" administracijos.

Iki akcijų perleidimo R.Purvinskui bendrovei "Dokaras" 4 metus vadovavo Tomas Pauliukonis. Įmonės turtas per jo vadovavimo laikotarpį nuo 1,376 mln. eurų 2010 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gruodžio susitraukė beveik iki nulio. Tačiau pardavus jokio turto neturinčios bendrovės akcijas, iš jos vadovo pareigų atsistatydinęs T.Pauliukonis netrukus buvo paskirtas bendrovės "Hanner" generaliniu direktoriumi. Tai kelia abejonių, ar tik nebus "Dokaro" turtas ir veikla sukelta į buvusio akcininko įmonę?

Teismas buvusių vadovų veikloje įžvelgė tyčinio bankroto požymių. "Bendrovės valdymo organams buvo žinoma apie blogą įmonės turtinę padėtį, veiklos nuostolingumą ir pareigą imtis Akcinių bendrovių įstatyme nustatytų veiksmų, esant neigiamam nuosavam kapitalui, todėl sprendimą išmokėti dividendus, o vėliau – perleisti nemokią įmonę asmeniui, neketinančiam atkurti įmonės veiklos, teismas vertina, kaip sąmoningą bendrovės privedimą prie bankroto", – teigiama teismo sprendime.

Tai, kad R.Purvinskas per 10 dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo neperdavė bankroto administratoriui visų bendrovės "Dokaras" finansinių dokumentų, teismas vertino kaip sąmoningą siekimą nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. O tai yra vienas iš tyčinio bankroto požymių.

Be to, nuo 2013 m. spalio įsigaliojusios Bankroto įstatymo pataisos nustato ir įmonės vadovų atsakomybę dėl įmonei ir jos kreditoriams žalingų sprendimų, kurie vedė į nemokumą ir bankrotą. Tuomet ir žalos išieškojimas, nelikus bendrovėje jokio turto, gali būti nukreiptas į blogus sprendimus priiminėjusio vadovo asmeninį turtą.

"Hanner" pozicija – priešinga

Bendrovė "Hanner" nesutinka su Vilniaus apygardos teismo sprendimu ir apskundė jį Lietuvos apeliaciniam teismui. Šis informavo, kad apeliacija priimta ir iki liepos 28 d. teismas laukia visų suinteresuotų pusių atsiliepimų.

"Absoliuti nesąmonė, kad bankrotas buvo tyčinis!" – situaciją emocingai vertino "Hanner Group" savininkas A.Avulis, stebėdamasis, kad Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į galiojantį Lietuvos apeliacinio teismo šių metų kovo 28 d. sprendimą, kuriuo buvo pripažinta, kad dividendai "Dokaro" akcininkei buvo paskirti teisėtai, nemokumo situacijos nesukėlė, o reikalavimas juos grąžinti bankroto administratoriui išeina už kreditorių interesų ribų, nes patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra keliasdešimt kartų mažesni.

Ką daryti mums, kai kreipiasi nepatenkinti butų pirkėjai? Belieka savo lėšomis viską taisyti.

"Apeliacinio teismo sprendimas yra viršesnis  negu apygardos. Tai yra prejudicinis faktas, kuris labai svarbus šioje byloje, – įsitikinęs A.Avulis. – Kita vertus, nuo to laiko, kai mes paskirstėme dividendus iki bankroto bylos iškėlimo praėjo 7 metai. Po šitiek laiko teisme bandoma sakyti, kad mes negalėjome išsimokėti dividendų. Tai kas gali paaiškinti, kiek laiko reikia laikyti uždirbtus pinigus, kad įmonės ar akcininkų niekas niekuo neapkaltintų? Penkerius, dešimt metų, o gal visą gyvenimą? Juk taip nebūna. Uždirbai pinigų ir turi paskirstyti, investuoti kitur. Negalime laikyti vienoje vietoje sukaupę tų milijonų, nes mes vystome verslą, mums reikia pirkti žemę, statyti ir pan. Pirmiausia verslo logika neleidžia pinigų laikyti užspaudus – jie turi visą laiką judėti, toliau daryti pinigus."

Apeliaciniame skunde "Hanner" nesutinka su teismui pateiktos ekonominės ekspertizės išvada, kadangi, bendrovės nuomone, pagrindinis klausimas ekspertams buvo suformuluotas tendencingai ir labai siaurai: ar išmokėjus dividendus įstatymo nustatytais terminais (per 1 mėn. nuo jų paskyrimo)  "Dokaras" būtų tapęs nemokus, atsižvelgiant, kad, jų neišmokėjus, tai tapo pradelstais įsipareigojimais?

"Tai labai siaura formuluotė. Tai, kad dividendai buvo išmokėti dalimis, nerodo blogos ekonominės padėties, nes įmonė kartu atsiskaitinėjo ir su kreditoriais. Be to, jokie įstatymai nedraudžia dviem verslo subjektams – šiuo atveju "Dokarui" ir "Hanner" – susitarti dėl lankstaus dividendų mokėjimo", – teigė A.Avulis.

Mano, kad tai – afera

Verslininkas siūlė atidžiau vertinti tai, kad byloje pirmuoju smuiku griežia ne kreditorius UAB "Fundamentus", kuri bankrutavo dar 2009 m., neatlikusi savo įsipareigojimų, o "skolą" perėmusi įmonė, teikianti teisines paslaugas, paprastai vadinamas skolų išmušinėjimu.

Anot A.Avulio, ginčas su bendrove "Fundamentus" kilo daugiau kaip prieš 10 metų, kai ši kompanija atliko pamatų įrengimo darbus ir buvo nustatyta, kad pamatų nusėdimai yra didesni, nei turėtų būti. "Fundamentus" buvo sulaikyti mokėjimai ir pareikalauta ištaisyti defektus. Bendrovė iš pradžių sutiko su pateikta pretenzija ir pažadėjo ištaisyti broką, tačiau vėliau, vengdama sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o gal kažkieno pakonsultuota, paskelbė bankrotą.

"Bankrotas reiškia , kad išnyksta visi garantiniai įsipareigojimai. Kad ištaisytume pamatų defektus, turėjome atlikti kompensacines priemones ir už tai sumokėti savomis lėšomis, o su bendrove "Fundamentus" neliko prievolės atsiskaityti iki galo, nes ji savo broko neištaisė, – aiškino A.Avulis. – Bet tuo metu atsirado aferistinės schemos, kai pas bankroto administratorius ėmė vaikščioti teisiškai "pasikaustę" žmonės ir siūlytis nupirkti skolas, kur buvo sulaikyti mokėjimai. Įtikina, kad administratorius tų pinigų niekada neatgaus, ir šis sutinka parduoti reikalavimą už kelis eurus. Mes tokių veikėjų esame terorizuojami jau dešimtmetį – tai daro skolų supirkinėjimo "verslo" atstovas – UAB "Rhetor" (tretysis asmuo byloje dėl tyčinio bankroto – red. past.), kurio vadovas I.Romaškevičius inicijavo bylas dėl skolos pripažinimo ir išieškojimo, o dabar tas pats vyksta ir dėl tyčinio bankroto."

Pasak A.Avulio, minėta bendrovė visiškai nesusijusi su statybos verslu, neturi jokios faktinės informacijos apie santykius tarp bendrovės "Dokaras" ir jos rangovų, o tiesiog manipuliuoja teisės aktais, siekdama išsiplėšti pinigų.

"Jie nekalba apie esmę, pavyzdžiui, kodėl pinigai nebuvo sumokėti, kad buvo defektų darbuose, bet ieško spragelių procedūrose, įlenda per mažiausią plyšelį ir priverčia tave kapstytis po archyvinius dokumentus, gaišti laiką, eikvoti lėšas teisinei gynybai. Kai kurios įmonės, susidūrusios su tokiu spaudimu, palūžta ir sudaro taikos sutartis, sutinka mokėti, kad tik paliktų jas ramybėje, – sakė A.Avulis, ketinantis ir toliau savo tiesą įrodinėti teisme. – Jeigu teismas privers, sprendimą gerbsiu ir mokėsiu, bet vis tiek manau, kad mokėti teisės manipuliatoriams neteisinga ir nemoralu."

Spraga užlopyta

Pats verslininkas teigia 5 metus dirbęs su politikais, valstybės institucijų atstovais, kad panašūs parazituojantys verslai negautų peno, naudodamiesi teisės aktų spragomis. Viena iš jų – darbų kokybės garantijų užtikrinimas.

"Mūsų bendrovė samdo statybininkus ir parduoda jų pastatytus butus. Aptikę statybininkų broką, vartotojai kreipiasi į mus. Jeigu statybos kompanijai pareiški "eikite, tamstos, taisyti savo broko", viskas priklauso nuo jo dydžio: jeigu ištaisyti kainuos 100–300 eurų, ji dar eina, bet jeigu pretenzija bus 20–30 tūkst. eurų, neis, nes bus pigiau bankrutuoti, atsidaryti naują įmonę ir viską pradėti iš pradžių, – konstatavo A.Avulis. – O ką tuomet daryti mums, kai kreipiasi nepatenkinti butų pirkėjai? Belieka savo lėšomis viską taisyti".

Teisės aktai numato, kad, užbaigus statybas, rangovas privalo pateikti kokybės užtikrinimo garantiją iš banko ar draudimo kompanijos. Tai reiškia, kad, esant reikalui, bus ir lėšų defektams taisyti. Tačiau mažoms įmonėms bankai garantijų nedalija, todėl sutartyse dėl statybos darbų būdavo numatomi mokėjimų sulaikymai tam atvejui, jeigu tektų taisyti broką.

Būtent tai, pasak A.Avulio, ir sudarė galimybę "advokatų biznio" atstovams spausti bendroves dėl nepriemokų bankrutavusiems subrangovams: "Dabar tokie reketininkai jau nieko nepadarys, nes pernai priimtas teisės aktas leidžia kiekvienam subrangovui sulaikyti 5 proc. mokėjimų sumos 2 metams. Jeigu per tą laiką neišryškės jokių trūkumų, bus išmokėta likusi suma. O jeigu kompanija atneša banko arba draudimo kompanijos garantiją, su ja iš karto atsiskaitome iki paskutinio cento."

Šiaulių rajone veikiančios veršelių supirkimo bendrovės direktorius kaltinamas nusikalstamu bankrotu. Šiaulių apylinkės teismas antradienį pradės nagrinėti šią baudžiamąją bylą.

Kai pranešė ikiteisminį tyrimą atlikusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Šiaulių apygardos valdybos tyrėjai išsiaiškino, kad kaltinamasis iš Šiaulių apskrities ūkininkų supirkdavo auginamus veršelius, kuriuos perparduodavo gyvulių eksportuotojams į Izraelį ar Turkiją.

Nuo 2010 metų veikianti bendrovė direktoriui mokėjo tuomet skaičiuojamą minimalų atlyginimą – 246 eurus. Po trejų metų bendrovės direktorius priėmė sprendimą išmokėti sau daugiau nei 198 tūkstančių eurų atlyginimą. Direktoriui gavus tokį tūkstančius eurų siekiantį darbo užmokestį, bendrovė turėjo sumokėti daugiau nei 62 tūkstančius eurų gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokų.

Tačiau bendrovė neturėjo lėšų, kuriomis būtų galėjusi sumokėti privalomus mokesčius ir įmokas.

FNTT teigimu, sąmoningai blogas bendrovės valdymas, kai jos lėšomis buvo sumokėtas neadekvatus darbo užmokestis direktoriui, lėmė jos nemokumą. Vėliau bendrovei buvo paskelbta bankroto byla.

Du dešimtmečius veikusiai ir pastaruoju metu apie 200 darbuotojų turėjusiai siuvimo įmonei „Lanika Baltic“ iškelta bankroto byla.

Buvusios siuvyklos darbuotojos sako, kad tai užbaigė dalį didžiulės nežinios joms. Mat iki bylos iškėlimo nėjo įsidarbinti niekur kitur, nes nebuvo nutraukti darbo santykiai čia. O nutraukti jų nebuvo su kuo, nes vadovybė dingo. Žmonės ėjo į darbą, kad neatėjimas nebūtų laikomas pravaikštomis.

Dabar esą beveik pusė žmonių jau turi kitus darbus, tačiau liko nežinia dėl iš verslininkų negautų pinigų. Siuvėjos pasakoja, kad įmonė viską, kas priklauso, sumokėjo tik daliai darbuotojų, dirbusių trumpiausiai. Senbuviai – siuvėjos, sukirpėjai, meistrai, margintojai, pakuotojai – liko „ant ledo“. Darbdavys esą pasiūlė po 100 eurų ir atsisveikinimą gražiuoju. Darbuotojai nesutiko, nes vien negautų išeitinių kompensacijų suma, skaičiuojama, – apie 20 tūkst. eurų.

„Remiantis mūsų Darbo kodeksu, tai būtų 6 išeitinės kompensacijos, nepanaudotos atostogos, atlyginimas ir prastovos. Sumos aš tiksliai neįvardysiu, bet ne sumoje esmė, greičiau požiūryje ir elgesyje“, –sakė buvusi įmonės darbuotoja Inga Kazlienė.

„Apie 3 tūkst. eurų man turėtų būt išmokėta“, – pareiškė kita darbuotoja Daiva Trockaja.

Darbuotojų teisininko teigimu, jie bandys įrodyti, kad įmonė į bankrotą vedama tyčia. Nors akcininko atstovai yra sakę, kad verslą į Ukrainą kelia dėl Lietuvoje pabrangusios darbo jėgos, tačiau, anot teisininko, čia pat, Vilniuje, jie įkūrė naują įmonę.

„Norėdami atleisti darbuotojus siuvėjus, tą žemiausią grandį, jie padarė įmonės bankrotą ir įsteigė antrą įmonę, kurioje – tas pats akcininkas. Visą administraciją, kuri dirba tą patį darbą, kurį dirbo čia, perkėlė į kitą, naują, įmonę. Mano manymu, turbūt, kad tokia situacija neturėtų būt toleruojama“, – pareiškė darbuotojų atstovas, advokato padėjėjas Jaroslavas Buinauskas.

Įrodžius, kad bankrotas tyčinis, darbuotojai galėtų atgauti viską, ką numato įstatymai. Neįrodžius, jiems tikriausiai teliks tenkintis keliskart mažesnėmis sumomis iš Garantinio fondo. Nes turto, kurį būtų galima parduoti ir atlyginti darbuotojams, „Lanika Baltic“ neturi. Visus 5 aukštus, kur plušo žmonės, įmonė nuomojo.

„Tas įmonės turtas yra likučiai, kurių, liaudiškai pasakius, nespėjo parduot ir kurių niekam nebereikia“, – informavo mažosios bendrijos „Disfata“ bankroto administratorius Juozas Viščinis, – pavyzdžiui, tam tikri įrengimai. Gremėzdiški, dideli, senoviški. Ir apie jų kainą galima kalbėti turbūt nebent kaip apie metalo laužą.“

Kokių iš viso skolų Danijos UTG („United Textile Group“) valdyta įmonė turi, galutinai dar neaišku – teismas dar nepatvirtinęs kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo.

Į Darbo ir Mokesčių inspekcijas, į ministerijas, į Prezidentę besikreipusios ir, anot jų, formalius atsakymus tegavusios siuvėjos stebisi, kaip išvis gali būti, kad iš teisinga verslo praktika garsėjančios Skandinavijos šalies atėjęs darbdavys taip laisvai gali užsidaryti, žmones palikdamas likimo valioje, ir niekas nieko negali padaryti? Susisiekti su Danijos bendrove – nepavyko, kaip ir gauti komentarą iš institucijų Lietuvoje – čia atostogaujama arba sergama.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) ir prokuratūra baigė ikiteisminį tyrimą dėl galimai tyčinio Alytaus konditerijos bendrovės bankroto.

Bendrovės direktorius kaltinamas sukčiavimu stambiu mastu, didelės vertės svetimo turto pasisavinimu ir iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu ir apgaulingu apskaitos tvarkymu.

Kaip pranešė FNTT, per nepilnus metus minėtas asmuo savo veiksmais vadovaujamai bendrovei nulėmė bankrotą ir padarė didelę, daugiau kaip 263,4 tūkst. eurų turtinę žalą kreditoriams, taip pat ir valstybės biudžetui – daugiau kaip 35 tūkst. eurų, bei pasisavino ir iššvaistė 227,5 tūkst. eurų vertės bendrovės turtą.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad konditerijos gamybos bendrovės vadovas su viena Kauno įmone pasirašė sutartį dėl maisto žaliavų tiekimo. Kaip garantą, kad už žaliavas bus atsiskaityta laiku, alytiškis pasirašė paprastąjį vekselį 29 tūkst. eurų sumai. Tiekėjui pagal pasirašytą sutartį pristačius prekių beveik už 28 tūkst. eurų, kaltinamasis gautas žaliavas panaudojo savo bendrovės veikloje, tačiau už prekes nesumokėjo, vengė bendrauti, o po pusmečio paskelbė apie įmonės bankrotą.

Atliekant ikiteisminį tyrimą, tyrėjai išsiaiškino, kad kaltinamasis, susitaręs su kitu fiziniu asmeniu ir jam pažadėjęs 145 eurų atlygį, dovanojimo sutartimi šiam fiziniam asmeniui padovanojo prieš kelis mėnesius savo vardu įsigytą Alytaus rajone esantį pastatą, kuris tuo metu buvo įvertintas 3,7 tūkst. eurų.

Po dešimties dienų minėtas fizinis asmuo jam dovanotą pastatą pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kaltinamojo atstovaujamai Alytaus bendrovei jau už 139 tūkst. eurų. Vėliau Alytaus bendrovės vadovas šias pinigines lėšas iš pastatą dovanojusio fizinio asmens sąskaitos bankomatuose išsigrynino ir pasisavino.

„Tokiu būdu savo veiksmais kaltinamasis pasisavino jo žinioje buvusį vadovaujamos bendrovės didelės vertės turtą, taip sumažindamas bendrovės turto apimtį ir padidindamas jos nemokumą“, - rašoma FNTT pranešime.

Tęsiant ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad kaltinamasis, atstovaudamas vadovaujamai bendrovei, įsigijo automobilį, kurį po pusmečio pardavė savo motinai už 868 eurus, nors bendrovės buhalteriniuose dokumentuose automobilio likutinė vertė pardavimo metu buvo 12,6 tūkst. eurų. Tokiais veiksmais kaltinamasis iššvaistė bendrovei priklausiusį turtą ir įmonei padarė apie 11,7 tūkst. eurų turtinę žalą.

Tyrimo metu tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad kaltinamojo vadovaujama bendrovė su viena Rusijos įmone tariamai sudarė sutartį dėl platinimo paslaugų teikimo. Tyrėjams pavyko surinkti įrodymus, kad į kaltinamojo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti buhalteriniai dokumentai, pagrindžiantys Rusijos įmonei sumokėtus 77 tūkst. eurų už tariamai suteiktas paslaugas, yra suklastoti, o iš įmonės kasos išmokėtos piniginės lėšos pasisavintos.

Baigtą ikiteisminį tyrimą kontroliavo ir jam vadovavo Kauno apygardos prokuratūra. Baudžiamoji byla dėl sukčiavimo stambiu mastu, didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir iššvaistymo, nusikalstamo bankroto ir apgaulingo apskaitos tvarkymo kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Kaltinamajam gresianti maksimali bausmė - laisvės atėmimas iki 10 metų.

Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Kauno apygardos pareigūnai baigė tirti prieštaringai vertinamo verslininko Žydrūno Buzo bylą. Jam gresia kaltinimai dėl tyčinio bankroto, tačiau  marijampolietį ėmėsi ginti buvęs Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis.

Išgarsins advokatas

Verslininkas Ž.Buzas ne tik Marijampolėje, bet ir visoje Lietuvoje išgarsėjo maždaug prieš 15 metų, kai kilus nelegalių bankų bangai rinko indėlius iš gyventojų, o vėliau už šią veiklą buvo nuteistas kalėti. Po poros nelaisvėje praleistų metų jis taip ir liko skolingas indėlininkams apie 2 mln. litų, neatsirado ir turto, kurį pardavus žmonės būtų susigrąžinę indėlius.

Dar labiau Ž.Buzas išgarsėjo, kai buvo pagrobtas ir tris savaites laikytas viename namelyje sodų bendrijoje Kauno rajone. Keli ginkluoti ir kaukėti pagrobėjai 2008 m. įsiveržė į Puskelnių sodų bendrijoje esantį namą, kur vyko Ž.Buzo artimų žmonių puota. Verslininkas pusnuogis buvo ištrauktas iš pirties ir išvežtas.

Byloje dėl "Marijampolės gelžbetonio" tyčinio bankroto Ž.Buzui taip pat galima prognozuoti populiarumą. Ginti verslininko iš Marijampolės ėmėsi ne mažiau garsus advokatas, dar visai neseniai stovėjęs kitoje barikadų pusėje ir kontroliavęs Marijampolės apylinkėje vykstančius tyrimus, buvęs Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K.Betingis.

Pagrobimo šleifas

Iki šiol labiausiai Ž.Buzą išgarsinusi istorija buvo jo pagrobimas. Prieštaringai vertinamas verslininkas buvo siejamas su nusikalstamo pasaulio atstovais. Anuomet už Ž.Buzą reikalaujama išpirka buvo šokiruojanti – 3,2 mln. eurų (daugiau kaip 11 mln. litų).

Tačiau Ž.Buzo artimieji slėpė, kad už jį buvo reikalaujama išpirkos. Galiausiai pagrobtasis pergudravo jį saugojusį vyrą. Pasinaudojo momentu, kai tas užsnūdo ir pabėgo. Per tris savaites iki tol buvęs apkūnus Ž.Buzas gerokai sulyso.

Vėliau buvo sulaikyti ir nuteisti Ž.Buzą pagrobę ir išpirkos reikalavę kauniečiai. Ilgą laiką Ž.Buzas vengė viešumos, jam buvo skirta valstybės apsauga. Vis dėlto šios negandos netrukdė Ž.Buzui plėtoti savo verslo idėjų, kurios ne visos buvo krištolinio skaidrumo ir atsidūrė teisėsaugos akiratyje.

Ėmėsi iš esmės

Ant tyrėjų stalo – "Marijampolės gelžbetonio" sunaikinimo byla. 2009 m. teismas leido pradėti "Marijampolės gelžbetonio" bankroto procedūrą. FNTT Kauno apygardos pareigūnai pradėjo kitą tyrimą – dėl tyčinio bankroto.

Pareigūnų surinkta medžiaga rodo, kad 2007–2009 m. "Marijampolės gelžbetonio" vadovai vykdė bendrovei nenaudingus sandorius, dėl kurių betono gaminius, skirtus statyboms, gaminusi didžiulė įmonė patyrė fiasko.

"Marijampolės gelžbetoniui" tuo metu vadovavo Ramūnas Žemaitis, o valdybos pirmininku buvo Ž.Buzas. Bankroto įteisinimo dieną įmonės skola kreditoriams viršijo 5,5 mln.litų. Kaltinamajame akte nurodyti aštuoni ekonomiškai nenaudingi ir nuostolingi sandoriai.

Klausimai vietoj atsakymų

Šiuo metu bendrovei "Bcb Group" vadovaujantis Ž.Buzas jam pareikštus įtarimus vadina absurdiškais. "Nesąmonė. Ten nėra ko kaltinti. Aš buvau valdyboje. Sprendimus priėmiau ne vienas. Ką ten kaltinti", – piktinosi marijampolietis.

Verslininkas neabejojo, kad tyrėjams užkliuvo jo pavardė. "Pavardę pasiėmė. Dėl ko jūs skambinate? Ne dėl pavardės? Tokias nesąmones pripažinti, čia nėra ko pripažinti. Bankroto byla iškelta prieš penkerius metus, o tik prieš mėnesį pateikė įtarimus. Ką veikė tuos penkerius metus?" – retoriškai klausė Ž.Buzas.

Marijampolietis kritikavo ir kaltinimuose minimus neekonomiškus "Marijampolės gelžbetonio" sandorius. "Kokie ten kaltinimai? Kad kėdę pardavė už 50 litų, kurios likutinė vertė buvo 100 litų, tai tokie ir vertinimai", – daugiau klausė, nei atsakė Ž.Buzas.

Pasirašė orderį

Skandalingajam Ž.Buzui atstovauti ėmėsi "Advokatų profesinė bendrija Černiauskas ir partneriai", kurios naujuoju darbuotoju neseniai tapo dar birželį Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru dirbęs K.Betingis.

Buvęs prokuroras, dabar advokatas neneigė ėmęsis ginti Marijampolės verslininkus. K.Betingis aiškino, kad klientai pirmiausia kreipėsi į advokatų bendriją. "Aš turiu pasirašęs susitarimo orderį atstovauti ne tik Ž.Buzui, bet ir kitiems įtariamiesiems", – patvirtino K.Betingis.

Tačiau kol kas K.Betingis nesiėmė vertinti jo klientams įteiktų pranešimų apie įtarimus. "Negalėčiau visko komentuoti. Didelės apimties byla, daug įtariamųjų, o laiko susipažinti buvo skirta mažai. Dabar formuluojame prašymus, per nustatytą terminą turime juos pateikti prokurorams, o jie spręs, ar tenkinti tuos prašymus, ar ne", – paaiškino K.Betingis.

Nemėtė pėdsakų

Šūsnis gynėjų prašymų prokurorai dažniausiai vadina labai paprastai – bylos vilkinimu. Tyčinį "Marijampolės gelžbetonio" bankrotą narplioję pareigūnai ėjo tarsi seniai pramintu keliu. Įmonę nustekenę marijampoliečiai neieškojo dviračio ir nesistengė slėpti savo veiksmų. Galima prielaida, kad greičiausiai jie nesitikėjo kada nors sulauksiantys laiko, kai nuostolinga įmonės veikla bus vertinama kaip tyčinis bankrotas.

Pranešimus apie įtarimus dėl nusikalstamos veikos gavo šeši prie "Marijampolės gelžbetonio" nuskurdinimo prisidėję asmenys: bendrovės valdybos pirmininkas Ž.Buzas, valdybos nariai – Romas Kukis, Arvydas Pleskus, Mindaugas Vilkas, Antanas Gediminas Adomaitis ir direktorius R.Žemaitis.

Visi šie asmenys būdavo dažnai minimi kaip Ž.Buzo aplinkos žmonės. Tik grįžęs iš įkalinimo įstaigos jis su keliais artimaisiais įsteigė bendrovę "Artapolas". Jai vadovauti ėmėsi vienas įtariamųjų "Marijampolės gelžbetonio" tyčinio bankroto byloje M.Vilkas.

Akivaizdūs ryšiai

Būtent su bendrove "Artapolas" vykdytas vienas "Marijampolės gelžbetonio" sandoris akivaizdžiausiai parodo vieningą Marijampolės berniukų ratelį. 2008 m. valdybos posėdžio protokolu buvo nutarta įsigyti "Alytaus tekstilės" akcijų.

Milijonas paprastųjų vardinių akcijų buvo nupirktos iš bendrovės "Artapolas" už 290 tūkst. litų. "Artapolui" vadovavo M.Vilkas. Jis buvo ir "Marijampolės gelžbetonio" valdybos narys. Šios akcijos buvo bevertės, nes "Alytaus tekstilei" jau buvo iškelta bankroto byla. Paprasčiau – vienas iš valdybos narių M.Vilkas pritarė, kad "Marijampolės gelžbetonis" iš jo nupirktų bevertes akcijas.

Reikėtų priminti, kas dar iki bankroto pagrindiniu "Alytaus tekstilės" akcininku buvo "Marijampolės gelžbetonis". Alytaus įmonės valdybos pirmininku buvo paskirtas "Marijampolės gelžbetonio" direktoriaus pavaduotojas A.G.Adomaitis. Jo ir Ž Buzo pavardės taip pat susipynusios, nes "Bcb Group" vadovu vienur minimas Ž.Buzas, kitur A.G.Adomaitis. Tiesa, telefonu Ž.Buzas neneigė esantis "Bcb Group" direktorius.

Nesuvokiami sandoriai

Didelių abejonių tyrėjams sukėlė "Marijampolės gelžbetonio" pastatų pardavimo sandoriai. Nurodoma, kad pastatai buvo parduoti už 6 mln. litų, tačiau į sąskaitą įplaukė vos 1,7 mln. Ne ką keistesnis buvo marijampoliečių sprendimas pirkti bankui įkeistą žemės sklypą iš bendrovės "Eikina".

Dokumentai rodo, kad už sklypą "Marijampolės gelžbetonis" sumokėjo 800 tūkst. litų, nors vidutinė rinkos vertė buvo vos 182 tūkst. litų.

Negana to, apsukrieji berniukai dar sugebėjo pasiimti milijoninį kreditą iš Ūkio banko, nors "Marijampolės gelžbetonis" jau nebeturėjo jokio nekilnojamojo turto neturėjo. Imant paskolą buvo įkeistas M.Vilko bendrovės "Artapolas" turtas ir žemės sklypai.

Tarpusavio pasitikėjimas?

Praktiškai visi tyčinio "Marijampolės gelžbetonio" bankroto bylos įtariamieji vienaip ar kitaip susiję. Ne viena firma, kurios vadovais nurodomi bylos įtariamieji, registruota tais pačiais adresais – Stoties g. 49 arba Kęstučio g. 4 Marijampolėje.

Įdomiausia tai, kad "Marijampolės gelžbetonio" direktoriais įvairūs šaltiniai nurodo vis kitus, tačiau visus šioje byloje minimus asmenis. Kaltinime bendrovės direktoriumi minimas R.Žemaitis, tačiau "Marijampolės gelžbetonio" direktoriais yra buvę ir A.Pleskus, ir R.Kukis.

Gynėjas – buvęs prokuroras

Lietuvos įstatymai numato, kad keičiant darbo profilį kai kurių profesijų atstovai tam tikrą laiką negali eiti vienų ar kitų pareigų.

"Kauno diena" pasidomėjo, ar praeityje kaltinimus teikę ir prokurorais dirbę asmenys taip paprastai gali imti ir atstovauti kaltinamiesiems ikiteisminiuose tyrimuose, teismų procesuose ir juos ginti. Tai kelia pagrįstų abejonių, tačiau kiekvienas atvejis yra unikalus.

Komentaras
Liudvika Meškauskaitė, Lietuvos advokatų tarybos pirmininko pavaduotoja

Negalėčiau komentuoti konkretaus atvejo, kai buvęs prokuroras, pradėjęs dirbti advokatu, ima ginti įtariamąjį, prieš kurį anksčiau vykdė ikiteisminį tyrimą ar tokiam tyrimui vadovavo. Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalis nurodo, kad advokatas negali būti atstovu ar gynėju byloje, kurioje jis dalyvavo kaip teisėjas, arbitras, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privatus kaltintojas.