„Ar matėt Lauryno storius, kad nerodot jūs jam vaiko jau mėnesį“, – klausė viena V. Siegel sekėja.

Žinoma moteris kalbėjo, kad L. Suodaičio neseka po tam tikrų pasisakymų.

„Išvis galvoju, geriau atsekti... neapsikraunu“, – teigė ji.

„Noriu pasveikinti, žmogus išmoko pamoką – prieš darant reklamą, reikia pasakyti kažką apie asmeninį gyvenimą, kokio žibaliuko papilti“, – vyro pasisakymus ironizavo V. Siegel.

Nuomonės formuotoja kalbėjo, kad, jos nuomone, teismo paskirta vaiko globa, kai ja perpus dalijasi abu tėvai, tokio amžiaus vaikui yra neadekvati ir praktikoje praktiškai nepasitaiko.

„Konsultavausi ne su vienu vaikų psichologu, su psichiatru, atvažiavo net ir čia psichologė, stebėjo mano ir vaiko, sesers ir brolio bendravimą, vaiko reakciją į mane, seserį, auklę, į močiutę. Vaikas yra pratęs prie šitos aplinkos, prie šitų žmonių ir iškart drastiškai jį atplėšti yra negerai“, – teigė moteris.

„Mes tikrai su Lauryno advokatais bandėm gražiuoju tartis, kad padarom tą pereinamąjį laikotarpį, o ne iš karto drastiškai einame prie 50/50. Čia ne mano išsigalvojimas, čia psichologų, specialistų rekomendacija“, – pridėjo V. Siegel.

Bet kai bandėme viską išspręsti taikos sutartimi, tai už tylias skyrybas jis paprašė 1,2 mln. eurų.

Moteris taip pat kalbėjo apie tai, kad L. Suodaitis nenorėjo tartis apie vaiko globos tvarką.

„Darau prielaidą, kad tiesiog pas vyrą yra principai, kad tik paimti vaiką. Net nežiūri, kas vaikui yra geriau“, – sakė ji.

„Ne kartą mano advokatai rašė laiške, kad Viktorija nori, kad tėtis bendrautų su sūnumi, siūlėm, jeigu netinka, gali ir čia atvažiuoti į šiuos namus, taigi gyveno. Aš išvažiuosiu iš čia, manęs nebus. Siūlėm jam ir kažkaip raštiškai sutarti, kad tikrai grąžins vaikutį, nes gali padaryti ir taip – tiesiog pasiimti ir keturiolika dienų negrąžinti. O aš, kaip ir bet kuri mama, norinti savo vaikui geriausio, žinau, kad jam psichologiškai bus negerai, vaikui pakenks, jeigu jį dabar keturiolika dienų paims ir atplėš nuo mamos“, – situaciją komentavo moteris.

V. Siegel savo sekėjams atskleidė ir dar negirdėtų detalių apie skyrybas su vyru.

„Tas pats buvo ir su pačiomis skyrybomis. Pačiomis pirmomis savaitėmis mano buvęs vyras, ar vis dar esamas, irgi sakė, kad jam nereikia pinigų, jam tik vaiko reikia ir panašiai. Bet kai bandėme viską išspręsti taikos sutartimi, tai už tylias skyrybas jis paprašė 1,2 mln. eurų. Čia tas, kuris norėjo tik vaiko“, – pareiškė V. Siegel.

V. Siegel taip pat pasidalijo, kad apie skyrybas instagrame stengiasi nebekalbėti, tačiau vyrui uždavus tokį melagingą toną, ji negalėjo nutylėti.

Be to, nuomonės formuotoja pridėjo ir tai, kad L. Suodaičui taip pat derėtų pasimatyti su krikšto dukra, kuri, pasak jos, tapo jau visai nebereikalingas ir pamestas vaikas.

„Namų duris atidarytos“, – kvietė V. Siegel.

Atliko tyrimą

Globėjų nuomonę atskleidė vaiko teisių gynėjų užsakymu atliktas globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių ir bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo (GIMK) programos efektyvumo tyrimas. Tyrime dalyvavo 600 respondentų iš 49 šalies savivaldybių. Reikšminga, kad tyrimas atskleidė visų GIMK programos tikslinių grupių požiūrį į mokymus.

„Vaiko globa šeimoje yra geriausia, ką vaikas gali turėti, kai netenka galimybės augti biologinėje šeimoje. Nauji moksliniai tyrimai atskleidžia, kaip galima padėti vaikui įveikti traumines patirtis, ir čia labai svarbus globėjo tinkamas pasirengimas, žinios. Globėjo žinios apie pagalbos vaikui būdus, gebėjimas atkurti vaiko pasitikėjimą savimi ir jo saugumo jausmą iš dalies lemia tolimesnį vaiko gyvenimą. Šį tyrimą paskatino siekis sužinoti, kas padėtų globėjui geriau pasirengti savo misijai ir atliepti vaiko poreikius“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) vadovė Ilma Skuodienė.

Vaiko globa šeimoje yra geriausia, ką vaikas gali turėti, kai netenka galimybės augti biologinėje šeimoje.

Pasak I. Skuodienės, ne mažiau svarbus tyrimo tikslas – išgirsti, kas emociškai sustiprintų pačius globėjus, kad išvengtume nesėkmingų globų, apsaugotume vaikus nuo dar daugiau netekčių.

Pasirengti iššūkiams

Apie 70 proc. tyrimo dalyvių GIMK programos mokymų organizavimą vertino palankiai ir pritarė, kad programa veiksminga šviečiant visuomenę apie globą ir įvaikinimo patirtis ir ruošiant globėjus atliepti tėvų globos netekusių vaikų poreikius. Taip pat sutiko, kad mokymai padeda išgryninti lūkesčius ir identifikuoti, kas tvirtai apsisprendę globoti, įvaikinti, o kieno motyvacija grįsta emocijomis.

83–93 proc. respondentų labai gerai įvertino mokymų metu vykstančius individualius susitikimus, nes juose gaunami atsakymai į jautrius klausimus padeda geriau suvokti save kaip globėją arba įtėvį, biologinių vaikų ir visos šeimos vaidmenį priimant naują šeimos narį.

Tačiau vertinant, ar programa padėjo gerai pasirengti vaiko globai, įvaikinimui, tikslinių grupių nuomonės išsiskyrė. Teiginiui, kad GIMK programa padėjo visiškai pasirengti vaiko globai, įvaikinimui, pritarė 78 proc. šeimynų atstovų, bet tik 45 proc. globėjų, 39 proc. budinčių globotojų, 36 proc. bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų.

Respondentai kritiškiau vertino ir mokymų turinį. Vyravo nuomonė, kad yra poreikis papildyti mokymus ir praktines užduotis nauja medžiaga, remtis naujesniais moksliniais šaltiniais, išgirsti siaurų sričių profesionalų, pavyzdžiui, galinčių pasidalyti vaiko neurologinės raiškos ypatumais.

Laukia pokyčiai

42 proc. tyrimo dalyvių sutinka, kad svarbu geriau pasirengti vaikų su negalia globai, tai padėtų kompensuoti turimus vaiko raidos sutrikimus ir tinkamai priimti galinčius pasireikšti vėliau. Taip pat pasigendama gilesnių žinių apie atskirų amžiaus tarpsnių, ypač kūdikystės ir paauglystės, ypatumus, pagalbos būdus traumines patirtis išgyvenusiems vaikams ir įveikiant netektis, lytinio ugdymo temų.

Vyravo nuomonė, kad reikia ilgesnių mokymų, nes dabartinė programos struktūra (septyni užsiėmimai) riboja galimybes išdėstyti ir gerai įsisavinti informaciją.

GIMK programa padeda atpažinti, kuriuos iš šių gebėjimų dalyvis turi, o kur galbūt reikia pagalbos: saugios aplinkos vaikui užtikrinimas ir fizinių poreikių tenkinimas, raidos sunkumų kompensavimas, ryšių su jo biologine šeima užtikrinimas, pagalba mezgant saugius ir patvarius ryšius, bendradarbiavimas įveikiant vaiko ir šeimos sunkumus.

Kai kuriuos gebėjimus, tyrimo dalyvių vertinimu, sekasi ugdyti lengviau, kitus – sunkiau. Pavyzdžiui, saugi aplinka ir fizinių poreikių tenkinimas buvo laikoma lengviausiai, o vaiko ryšių su biologine šeima puoselėjimas – sudėtingiausiai ugdoma kompetencija.

Kaip pastebėjo I. Skuodienė, tyrimo dalyvių nuomone, GIMK mokymai savaime globos sėkmės neužtikrina – reikšmingai prie to prisidėti gali sklandus paramos sistemos veikimas, nuolatinis globėjų palaikymas ir galimybė toliau vystyti globai reikalingus įgūdžius.

42 proc. – tiek tyrimo dalyvių sutiko, kad svarbu geriau pasirengti vaikų su negalia globai.

Remiantis tyrimo išvadomis, jau artimiausiu metu GIMK programa bus tobulinama.

Vienoda tvarka

GIMK mokymai privalomi siekiantiems globos ir įvaikinimo, taip pat – bendruomeninių globos namų darbuotojams, šeimynų steigėjams ir dalyviams, budintiems globotojams ir globos centrų darbuotojams.

Šiuo metu šalyje veikia bendras šeimų parengimo globai procesas. Savivaldybėse įsteigti 66 globos centrai vykdo ir koordinuoja veiklą, susijusią su vaiko globa ir įvaikinimu: pagal GIMK programą rengia mokymus, atlieka pavienių žmonių ir šeimų pasirengimo vertinimą, užtikrina palydėjimą ir tęstinę pagalbą globėjams.

GIMK programa pradėta taikyti 2008 m. sudarius sutartį su JAV asociacija „Child Welfare League of America“ dėl licencijos. Taip siekta, kad kuo daugiau vaikų patektų į šeimos aplinką, o juos priimančios šeimos gautų tinkamą parengimą ir pagalbą vaiko poreikiams ir geriausiems interesams užtikrinti.

„Šis pokytis – labai svarbus žingsnis, padėsiantis norintiems globoti vaikus greičiau susitvarkyti dokumentus, o vaikams – patekti į šeimą. Džiugu, kad tėvų globos netekusių vaikų kelias iki namų duris atveriančių globėjų bus trumpesnis ir sklandesnis“, – pranešime sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Pasak jos, nauja tvarka padeda išvengti prieš tai vykdytos dokumentų persiuntimo procedūros iš vienos įstaigos į kitą bei sutrumpina gautų prašymų nagrinėjimo terminus. Taip pat tai suteikia realią galimybę atvykusiesiems rūpimais globos klausimais pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais.

Anot I. Skuodienės, bus skiriamas didesnis dėmesys pasirengimui vaiko globai bei atsakingesniam paties globėjo parinkimui – visa tai teigiamai atsilieps be tėvų globos likusiems vaikams.

Šis pokytis – labai svarbus žingsnis, padėsiantis norintiems globoti vaikus greičiau susitvarkyti dokumentus, o vaikams – patekti į šeimą.

Kaip pranešė tarnyba, siekiant užtikrinti geriausius globojamų vaikų interesus, nuo šiol bus vertinami ne tik žmonės, ketinantys globoti vaikus, bet ir kartu su jais gyvenantys vyresni nei 16 metų asmenys.

Jų prašoma pateikti rašytinį sutikimą dėl vaiko globos bei atitinkamos formos medicininę pažymą, kuri pagrįstų, jog asmuo neserga sunkiomis užkrečiamomis ar mirtinomis ligomis, dėl kurių vaiko globa nebūtų galima. Bus domimasi ir dėl šių žmonių teistumo.

Taip pat pagal naujus vaiko globos organizavimo nuostatus, vaiko globėjas bus parenkamas atsižvelgiant į jo asmenines savybes, sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju bei gebėjimą sukurti ryšį su tėvų globos netekusiu vaiku.

Parenkant globėją, ypatingas dėmesys bus skiriamas ir paties vaiko interesų įvertinimui, teigiama pranešime.

Šiuo metu Lietuvoje yra 1249 vaikai, laukiantys globėjų ir 211 šeimų (asmenų), pasirengusių priimti vaiką, netekusį tėvų globos.

Daugiausia 32 pasiruošę globėjai yra Vilniuje, Kaune – 14, Kauno ir Vilniaus rajonuose po devynis, Klaipėdoje, Jonavos rajone – po septynis.

Kovo mėnesį vykdoma globos centrų „Vaikai yra vaikai“ iniciatyva „Suteik namus užaugti laisvei“, kviečianti pamąstyti apie vyresnių nei 10 metų vaikų globą bei susipažinti su paauglystės laikotarpiu ir surasti atsakymus į minėtus klausimus.

Vasario antroje pusėje „Spinter tyrimai“ atlikta naujausia Lietuvos gyventojų apklausa, rodo, kad net 43 proc. apklaustųjų yra pagalvoję apie galimą vaiko globą. Tiesa, vyresnį nei 10 metų vaiką sutiktų globoti tik 4 proc. Viena iš priežasčių – paauglystės iššūkiai, kurie kelia nerimą tėvams ir globėjams ir dėl kurių nesiryžtama globoti paauglio.

Psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė papasakojo, kaip apibūdinama paauglystė, kuo ypatingas šis gyvenimo laikotarpis ir kodėl svarbus yra prieraišumas.

– Kuo išsiskiria paauglystė ir kokius vaikus galima priskirti šiam gyvenimo tarpsniui?

– Paauglystė savaime skirstoma į tokias amžiaus grupes: nuo 11 iki 13 m. – jaunesnioji paauglystė, nuo 13 iki 16 m. – vidurinioji paauglystė, o nuo 16 m. – ta tikroji paauglystė, kurios pabaiga kiekvienam yra individuali. Paauglystė apibūdinama kaip perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą. Jos esmė – savęs paieškos, supratimas, kas aš esu, savarankiško savęs suvokimas ir galimybė atsiskirti nuo suaugusių žmonių, šeimos. Paauglystė baigiasi, kai pasiekiamas savosios tapatybės įtvirtinimas.

– Kodėl suaugusiems sunku susikalbėti su paaugliais?

– Čia nėra dėsnis ar taisyklė, bet kartais būna sunku. Tėvams gali būti sunku persiorientuoti ir suprasti ūgtelėjusio vaiko poreikius, suprasti, kad jis jau nebėra vaikas. Paauglys jau nebėra nurodymų vykdytojas, kaip mažas vaikas, kur didžiąją daugumą sprendimų priima tėvai, žinantys, ko vaikui reikia. Paauglys siekia lygiavertiškumo, galėjimo kartu spręsti problemas, kartu kalbėtis. Galbūt paauglio sprendimai ne visada būna saugūs ir patinkantys tėvams, o tai sukelia įtampą ir reikalauja kantrybės ir naujo supratimo.

Tėvams gali būti sunku persiorientuoti ir suprasti ūgtelėjusio vaiko poreikius, suprasti, kad jis jau nebėra vaikas.

Antra vertus, paaugliams vis dar reikia globos ir vyresnio žmogaus patirties, palaikymo ir padrąsinimo.

– Kaip bendrauti ir surasti kalbą su paaugliais? Gal verta kartais juos palikti ramybėje?

– Suaugę žmonės labai mėgsta kalbėti, o bendraujant su paaugliu yra svarbu jo klausyti. Neskubėti patarti, kritikuoti, taisyti. Tuomet paaugliai pamažu atsiskleidžia ir papasakoja, ko jie nori, kas jiems kelia nerimą. Rodyti susidomėjimą paaugliu, išklausyti, net jeigu tos mintys yra stebinančios ar net gąsdinančios. Turėtų būti atviras dialogas, be jokių išankstinių nuostatų pakeisti jo mąstymą ar priversti jį ką nors daryti. Svarbu gebėti stengtis ir norėti, kad bendravimas įvyktų ir pavyktų.

– Koks tėvų ir globėjų vaidmuo turėtų būti paauglio gyvenime? Paauglys dažniausiai siekia atsiskirti nuo suaugusiojo, tai ar iš tiesų paaugliui reikia globėjo?

– Analogiją galima surasti su vadovais darbe. Yra vadovas, kuris nusprendžia, kaip viską reikia atlikti, bara, jeigu neteisingai padarei, apdovanoja, jeigu įvykdei užduotį. Jis palieka mažai erdvės pačiam kurti ir atrasti, kaip išspręsti iškilusias problemas. Kiti vadovai suteikia daug galimybių darbuotojams patiems ieškoti, atrasti. Jie eina kartu kaip mentoriai, partneriai, patariantys, kai būna sunku.

Paaugliui vis dar reikia tėvų ar globėjų patarimų, kartais nukreipimų, tačiau ne primestų nurodymų, o suteiktų galimybių pačiam atrasti. Paauglys turi žinoti, kad suklydus, jis saugiai gali grįžti ir gauti nuraminimą, padrąsinimą. Paaugliai dar nežino, kaip reikia saugiai bendrauti, rinktis draugus, jų gyvenime daug eksperimentavimo. Suaugęs žmogus turėtų būti tas saugus uostas, į kurį paauglys gali visada sugrįžti gauti šilumos, palaikymo ir galimybę ištaisyti klaidas.

– Kaip svarbu parinkti tinkamą kalbėjimo žodyną ir toną, kad paauglys neįsižeistų, ir neužsisklęstų?

Paauglys jau nebėra nurodymų vykdytojas, kaip mažas vaikas, kur didžiąją daugumą sprendimų priima tėvai, žinantys, ko vaikui reikia.

– Svarbu visada žinoti, kad už ryšį su vaiku ar paaugliu esame atsakingi mes, suaugę žmonės. Jeigu paauglys supyko, įsižeidė, labai svarbu, kad suaugęs žmogus parodytų iniciatyvą atkurti tą ryšį ir nelaukti, kol paauglys baigs „kvailioti“ ir tada pasikalbėti. Suaugęs žmogus turi parodyti iniciatyvą atkurti santykį, pvz., mes čia pasikarščiavome, įsijausminome, gal mes galime pradėti pokalbį iš naujo. Nebijočiau pasakyti vieną netinkamą žodį paaugliui – daug svarbiau drąsiai priimti klaidą ir norėti ją ištaisyti. Nereikia ieškoti kaltų, kas pasakė neteisingą žodį, bet stengtis susikalbėti.

– Kalbant apie globą baiminamasi, kad paauglys nebeprisiriš prie naujų namų. Ar prieraišumas – kintantis dalykas?

– Visi mes turime pamatinį prieraišumą, kuris gali būti įvairus. Jeigu vaikas anksti yra praradęs namus, tėvus, artimuosius, jis nesijaučia saugiai. Jo pasitikėjimą per kelias minutes sunku įgyti. Vaikai, kurie turi nesaugaus prieraišumo patirtis, yra atsargesni. Užtrunka laiko, kol jie patiki, leidžia sau norėti to ryšio. Bet tai nereiškia, kad jie negali ryšio sukurti. Jeigu praeityje buvo nesėkminga patirtis, apsigyvenus pas globėją, patirtis tampa pozityvi, paauglys pajėgus įvertinti ir priimti tokį santykį. Šis ryšio kūrimas iš suaugusiojo pareikalaus gebėjimo susikalbėti ir kantrybės.

– Ar patirtys ir neišmokti dalykai vaikystėje yra nekintantys?

– Visos patirtys, kurių mes turime, ir yra patirtys. Daug svarbiau, kaip tos patirtys veikia. Nes jeigu yra labai neigiama patirtis, supratus ir įprasminus ją, pergalvojus, galima ją pakeisti kitomis. Reikia ieškoti priežasčių, ką ta patirtis duoda. Gal ji gali įgalinti vaiką gyventi kitokį gyvenimą negu gyveno jo tėvai, siekti naujų tikslų. Gal pagyvenęs su priklausomybių turinčiu žmogumi vaikas niekada gyvenime neims į burną alkoholio. Neigiama patirtis gali veikti ir tokiu būdu.

Žinoma, patirtis niekur nedingsta, o žinant senas vaiko patirtis, svarbu jų nekartoti. Jeigu vaiką apleido jo tėvai, nuolat keitėsi globėjai ar globos įstaigos, keitėsi mokyklos ir pan., labai svarbu tokios patirties nebekartoti, užtikrinti kaip įmanoma daugiau stabilumo ir nuoseklumo, kad baimės ir nepasitikėjimo jausmas sumažėtų. Bendravimas, naujų, pozityvių tradicijų kūrimas, išsikalbėjimas ir daugelis kitų teigiamų dalykų kuria tokias patirtis, kurios leis su vaiku greičiau užmegzti santykį ir suteiks jam naujų patirčių.

„Jeigu kurį laiką buvo žinoma, kad tėvai ar vienintelis turimas iš tėvų sunkiai serga, netekčiai ir vaiko įstatyminių atstovų paieškai galima daugiau pasiruošti iš anksčiau. Galbūt vaiko globėją jau yra parinkusi pati šeima, sutarusi su būsimu globėju – paprastai tai būna artimas giminaitis. Tačiau yra situacijų, kai tėvai, ar vienintelis turėtas žūsta staiga. Nors tokios situacijos visada sukrečia, joms visada turime veiksmų planą, pagalbos viziją. Patyrus netektį, pirma žmogaus reakcija būna neigimas. Kuo skaudesnė netektis, tuo sunkiau ją priimti kaip realybę, tai, be abejo, išgyvena vaikas ir visi su juo susiję artimieji. Vaiko teisių specialistai yra tie, kurie imasi iniciatyvos, kad būtų skubiai ištiesta pagalbos ranka našlaičiu tapusiam vaikui“, – jautrias situacijas apibūdina Šiaulių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Inga Baranauskė.

Labai svarbu prakalbinti vaiką

Vienoje iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobiliųjų komandų dirbanti psichologė Neringa Jankauskaitė sako, kad po tėvų netekties, suvokus realią situaciją, vaiką ištinka šokas – jis negali čia ir dabar susitaikyti su mintimi, kad liko be tėvų. Vėliau pamažu taikosi su realybe laidotuvėse, mažesniesiems šis periodas užtrunka, nes jie nelabai supranta, kas nutiko ir klausinėja, kada sugrįš mama ir tėtis.

„Iš patirties žinau, kad vaikai, nors ir žinodami ar net matę tėvų mirtį, laukia grįžtant tėvų, tikisi stebuklo. Maži, maždaug ikimokyklinio amžiaus vaikai, nelabai suvokia mirties sąvoką, jiems reikia laiko suprasti, ką reiškia ,,niekada nebegrįš“. Šiuo periodu negalima palikti vaiko vieno su savo mintimis, geriausia atrama našlaičiui – artimojo, kurį vaikas myli, paguoda, patarimai, tiesiog buvimas kartu, kad vaiko neapimtų nepaaiškinamos baimės, sunkiai pakeliamos mintys. Kartais tokia misija gali tekti visiškai nepažįstamam žmogui – globotojui“, – sako N. Jankauskaitė. Tokiose situacijose tiek vaikui, tiek su juo likusiems suaugusiesiems vaiko teisių apsaugos specialistai teikia maksimalią psichologinę pagalbą.

Specialistai, teikiantys pagalbą vaikui iš karto po tėvų mirties, išsamiai atsako ir kalbasi su vaiku visais jam tuo metu svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui: „tavęs atvažiuos pasiimti močiutė su seneliu“ , „vyksime pas tavo tetą“, „klauski visko, kas tave neramina, mes tau atsakysime“, „yra žmonių, kuriems tu rūpi ir kurie tavimi pasirūpins“, „nebijok, tu nelikai vienas“ ir panašiai.

„Vaikui reikia leisti išsikalbėti, išsakyti savo lūkesčius, skausmą, mintis. Ypač reikia susirūpinti vaiku, kuris po tėvų mirties ima elgtis taip, kaip jam nebuvo būdinga. Geriausia pagalba yra vaiką priglaudusių artimųjų dėmesys, pokalbiai su psichologais, mokyklos socialiniais darbuotojais“, – sako N. Jankauskaitė.

Vaikus apsiima globoti artimiausi žmonės

Gavę pranešimą, jog vaikas liko be įstatyminių atstovų (arba turimo vienintelio iš atstovų), specialistas nedelsdamas stengiasi surasti vaiko artimuosius, giminaičius, arba artimais emociniais ryšiais susijusių asmenų, kurie galėtų juo pasirūpinti.

„Nepilnamečiams likus našlaičiais, dažniausiai jų globėjais ar įtėviais tampa seneliai, broliai, seserys, taip pat dėdės ir tetos. Pastaraisiais metais Šiaulių apskrityje nėra atvejo, kada našlaičiais likę vaikai patektų į institucinę globą ar pas globėjus, nesusijusius giminystės ryšiais“, – sako I. Baranauskė.

Lietuvoje yra situacijų, kai vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai ima globoti savo nepilnamečius brolius ir seseris. Pasak specialistės, tai dažniausiai yra labai artimos ir darnios šeimos.

Kokios pagalbos sulaukia šeimos, ėmusios globoti našlaičius?

Kiekvienu atveju, kai našlaičiu likęs vaikas priimamas į naują šeimą, vaiko teisių apsaugos specialistai visą būtinąją pagalbą teikia tiek, kiek šeimai ji reikalinga – lanko globojamą vaiką, bendrauja su šeima, padeda jai. Reguliariai išklausoma vaiko nuomonė apie gyvenimo sąlygas, apie santykį su globėju. Išklausoma ir vaiko globėjo nuomonė apie globos vykdymą, jo santykius su vaiku ir vaiko artimaisiais giminaičiais, kitais žmonėmis, su kuriais globojamą vaiką sieja emociniai ryšiai. Išsiaiškinama, kokios pagalbos reikia globėjui, jeigu reikia, pasiūloma psichologo ar kitokios konsultacijos.

Vaiko teisų gynėjai reguliariai įvertina, kaip globėjas rūpinasi vaiko saugumu, jo sveikata ir mokymusi, kam naudoja globos (rūpybos) išmoką.

Nustačius nuolatinę globą, globojamas vaikas pirmą kartą aplankomas ne vėliau kaip po mėnesio nuo nuolatinės globos nustatymo dienos, kitus kartus – pagal poreikį, bet ne rečiau kaip 2 kartus per pirmus nuolatinės globos metus.

Vaiko teisių apsaugos specialistų veiksmai, vaikui likus be tėvų:

1. Ieškoma vaiko giminaičių ar emociniais ryšiais susijusių asmenų. Suradus, vaikas apgyvendinamas saugioje aplinkoje;

2. Vaikui bei artimiesiems teikiama Mobilios komandos specialistų – psichologų pagalba;

3. Kreipiamasi į savivaldybės administraciją dėl globėjo (rūpintojo) paieškos;

4. Jeigu vaikas gydomas ligoninėje, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas bendradarbiauja su gydymo įstaigos darbuotojais, taip pat, esant poreikiui, bendrauja ir bendradarbiauja su vaiko ugdymo bei kitomis įstaigomis;

5. Vaiko teisių apsaugos skyrius atlieka pradinį asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju) vertinimą ir kreipiasi į teismą dėl nuolatinės globos nepilnamečiam vaikui nustatymo ir nuolatinio globėjo paskyrimo, nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo.

Asmenys, norintys tapti vaiko globėjais, savivaldybėje veikiančiam Globos centrui teikia prašymą. Dažniausiai, prašymą tapti nuolatiniu globėju (rūpintoju) pateikia vaiko artimieji giminaičiai. Savivaldybės Globos centras vaiko teisių gynėjams pateikia fizinio asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), rekomendaciją.

Vieną vėlų vakarą Vilmą aplankęs noras rašyti pavirto į romaną „Berniukas smėlyje“. „Pagalvojau, kad tai galėtų būti vienos dienos knyga, kurią galima būtų suskaityti per vieną dieną, aišku nepagailėjus laiko“, – apie knygą kalbėjo autorė.

Taip nutiko, kad jau ne pirmą kartą globėjos Vilmos namuose apsigyvena vaikas, turintis ypatingų poreikių. Šie vaikai neretai visuomenės įvardijami, kaip negeri vaikai, visai nebandant įsigilinti, kokie jie iš tiesų, nesuprantant, kad būti neva gerais jie – nepajėgūs.

Vilma ir jos globotinis tapo pagrindinių knygos personažų prototipais, beveik visi knygoje panaudoti dienoraščio fragmentai yra autentiškos globėjos Vilmos dienoraščio ištraukos.

Vilma Šidlauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dešimtmetis Vilmos globotinis labai myli smėlį. Pirmą kartą globėjams nuvykus su berniuku į paplūdimį, jie išvydo sumaištį keliantį vaizdą. „Jis pradėjo voliotis smėlyje, trynė juo visą kūną, galima sakyti gėrė smilteles“, – pasakojo Vilma. Atsigulęs į smėlį berniukas nurimsta, mėgaujasi buvimu jame. Iš to ir kilo knygos pavadinimas „Berniukas smėlyje“.

Knygos personažo Surajo tėtis yra pakistanietis, lygiai taip pat, kaip ir Vilmos globojamo berniuko, todėl romano siužetas nuveda herojus iki pat Pakistano.

„Kartais svajodavau susivynioti tą vaiką ir išsivežti į Pakistaną, į tą smėlį, kur nebus tų primestų vakarietiškų taisyklių ir jis bus laimingas“, – išgyvenimais dalijosi Vilma.

Moteris įsitikinusi, jog parašius knygą, kažkas tarsi apsivertė jos viduje. Jai palengvėjo. „Nebenoriu jo pakeisti. Iki to tarsi norėjau jį pritaikyti prie visuomenės, kad jį mylėtų. Supratau, kad turiu vesti šį berniuką keliu ir mokyti gyventi pagal šio pasaulio taisykles“, – sako globėja.

Atsakingai suprasdama savo, kaip vaikų globėjos misiją, Vilma mintimis apie globą atvirai dalijasi ir knygoje: „Mes vaikus pamilstame tada, kai suprantame, kad be mūsų jie nieko neturi. Dažniausiai, tapę globėjais, žmonės tarsi nebetenka teisės klysti ir gyventi savo gyvenimo. Jų naujieji vaikai dažnai turi įvairiausių sutrikimų, yra patyrę sunkių psichologinių ir fizinių traumų, ir globėjai turi sukurti juos iš naujo – išgydyti, sutaisyti, atnaujinti vidines jų programas ir paruošti gyvenimui. Tai tampa gyvenimo tikslu. Reikia labai didelės jėgos bei išminties, kad toje įtampoje nepamirštų savęs“.

Blogiausiu atveju globa būna nustatoma institucijoje, o geriausiu – artimųjų šeimoje. „Tėvų netektis buvo likimo smūgis, mus su broliu dar labiau suartinęs“, – sako jaunesnįjį brolį pasiryžęs globoti Marius.

(Visų šiame straipsnyje minimų asmenų vardai pakeisti, siekiant apsaugoti jų privatumą ir vengiant, kad situacijos būtų atpažintos).

Prieš kurį laiką mirus abiem tėvams, keturiolikmetis Andrius tapo našlaičiu. Laimei, jo gyvenime dar liko vyresnieji brolis ir sesuo. Brolis Marius nedvejodamas priėmė sprendimą nuolatinai globoti jaunėlį. Jo teigimu, ištikusi nelaimė paliko gilias žaizdas kiekvieno iš jų širdyse, bet abipusis palaikymas, susitelkimas ir rūpestis tarsi iš likusių dėlionės detalių leido sukurti kitokį šeimos paveikslą.

„Užėjus į jų namus jaučiasi, jog ten gyvena vienas kitą gerbiantys ir mylintys žmonės. Nors Marius negali atstoti Andriui tėvų, jis iš paskutiniųjų stengiasi, kad jaunėliui nieko nestigtų – nei dėmesio, nei šilumos, nei tvirto broliško peties. Šie du jauni žmonės nepasiduoda kasdieniams sunkumams, bet mokosi vienas iš kito. Niekas nepaneigs, kad jiedu – stipri šeima. O kiekvienam vaikui geriausia augti šeimoje“, – sako Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Rima Gapšytė.

Pasak specialistės, be tėvų globos likusiems vaikams visuomet stengiamasi ieškoti prieglobsčio artimųjų šeimose, tačiau kartais ši praktika būna tik iš dalies sėkminga.

„Iki dešimties metų amžiaus vaikai gana lengvai randa globėjus iš savo artimiausios aplinkos, tačiau vyresnius vaikus, ypač sulaukusius paauglystės, deja, ne visuomet mielai sutinka globoti giminaičiai. Šių dviejų brolių istorija yra puikus pavyzdys visuomenei, kad skaudžius išbandymus šeimoje padeda išgyventi artimųjų palaikymas ir rūpestis“, – teigia R. Gapšytė.

Vyresnius vaikus, ypač sulaukusius paauglystės, deja, ne visuomet mielai sutinka globoti giminaičiai.

Specialistė patikino, kad vyresniojo brolio globoje augantis Andrius seka kitų šeimos narių pėdomis: jaunėlis, kaip ir jo aukštąjį mokslą baigę brolis ir sesuo mokosi puikiais rezultatais, padeda namų ruošoje, puoselėja vertybes, kurių mokė tėvai.

Psichologė: tėvų netekę vaikai patiria rimtus gyvenimo iššūkius

Pasak Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologės Brigitos Ražinskaitės, tėvų netektis neabejotinai skaudžiai paliečia visus šeimos narius, bet pasikeitusi šeimos sudėtis atneša ir daugiau rimtų iššūkių.

„Pilnametis brolis, auginantis savo jaunesnįjį brolį, atlieka tėvų vaidmenį, išsikelia sau aukštus reikalavimus – dėl to jis gali jaustis nepakankamai geras. Pernelyg didelė atsakomybė, tenkanti jaunam žmogui, gali neigiamai paveikti jo socialinį ir asmeninį gyvenimą. Įprastai šis laikotarpis būna skirtas savirealizacijos, antros pusės  paieškoms, karjeros siekiams ir t.t. Kita vertus, ant jaunų pečių „užgulusi“ atsakomybė priverčia greičiau subręsti, nusistatyti gyvenimo prioritetus, suvokti tikrąsias vertybes“, – teigia psichologė B. Ražinskaitė.

Pasak psichologės, nemenki išbandymai gali tekti ir be tėvų augančiam jaunėliui. Visgi suaugusiųjų rodomas pavyzdys, taikomi auklėjimo metodai, skiepijamos vertybės ir perduodamos tradicijos – vieni svarbiausių dalykų besiformuojančios asmenybės gyvenime.

„Vaiko raidoje tėvai užima itin svarbų vaidmenį, siekiant, kad jis užaugtų sveikas ir laimingas žmogus. Dažniausiai vaikas, augdamas be tėvų, nemato šeimos modelio, nejaučia motiniškos ir tėviškos meilės. Lytinės brandos laikotarpiu vaikas gali nepažinti dviejų pasaulių – vyro ir moters, jų santykio. Neišsprendus šių problemų, žmogus susiduria su vaidmenų sumaišties krize. Šios krizės neįveikus, vėliau gali būti sunku priimti visuomenės moralę, etiką, neįprasmintas vertybes“, – galimus ateities iššūkius vardija psichologė.

Jos teigimu, vaikas, nors ir augdamas be tėvų, bet vieno iš šeimos narių globoje, yra kur kas laimingesnis už tą, kuris priverstas augti svetimoje aplinkoje be artimųjų. Broliškas ryšys ir likusių šeimos narių bendrystė gali bent iš dalies kompensuoti tėvų trūkumą, sustiprinti abipusį bendravimą, saugoti ir puoselėti perimtas vertybes ir sąlygoti naujų šeimos tradicijų kūrimą.

Globėju norinčio tapti žmogaus pasirengimo vaiko globai patikra sutrumpinta nuo 6 iki 4 mėnesių.

Kaip nurodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, šiuo ir kitais pakeitimais įgyvendinamos nuo sausio įsigaliojusios vaiko laikinąją globą reglamentuojančios Civilinio kodekso nuostatos.

Pasak ministerijos, per 2016 metus tėvų globos neteko 2 tūkst. 184 vaikai (beveik 20 proc. daugiau nei 2015 metais).

Iš viso 2016 metų pabaigoje tėvų globos buvo netekę 9 tūkst. 106 vaikai. 55 proc. vaikų globa (rūpyba) 2016 metais buvo nustatyta globos įstaigose, 43 proc. – šeimose, 2 proc. – šeimynose.

Renginiu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į vaikus, augančius globos įstaigose, vaikus, retai arba niekada nesulaukiančius šilumos, mylinčio glėbio, paskatinimo, padrąsinimo, pagyrimo, namų, bei padėkoti esamiems globėjams ir įtėviams. Taip pat bus suteikiama daugiau informacijos apie tai, ką kiekvienas gali padaryti, kuriant vaikystę be vaikų namų, 

Renginį organizuoja Vilniaus miesto savivaldybė kartu su nevyriausybine organizacija „Žiburio“ labdaros ir paramos fondu.

Jame planuojama A. Noviko džiazo muzikos mokyklos pasirodymai, šokių studijos „Exercise“ pasirodymai, Vilniaus tradicinio karate klubo „Puma“ parodomoji programa, šokių kolektyvo „iDance“ pasirodymas, teatro „Lėlė“ spektaklis vaikams.

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius visiems vaikams, į renginį atnešusiems ir merui padovanojusiems bet kokį savo piešinį, padovanos po knygą su asmeniniu palinkėjimu.

Taip pat atvyks profesionalūs vizažistai – jie specialiais dažais renginyje dalyvaujančių vaikučių veidukus nutapys įvairių gyvūnėlių kailio raštais ar super herojais. Veiks asociacijos „Erdvė menui“ foto sienelė, lauks įvairūs teatriniai kostiumai smagioms vaikų fotosesijoms.

Labdaros ir paramos fondo „Žiburys“ psichologės ir socialinės darbuotojos renginio metu konsultuos apie globą ir įvaikinimą.