„Visas valstybinių brandos egzaminų užduotis peržiūrės papildomi recenzentai. Taip pat svarstome sudaryti komisiją atskirai dėl matematikos brandos egzamino užduoties įvertinimo prieš pagrindinę sesiją, t.y. prieš jam dar įvykstant“, – Eltai siųstame atsakyme teigė ŠMSM.

„Šiais metais pirmą kartą šį egzaminą laikys daugiau mokinių, jis tampa privalomas stojant ne tik į valstybės finansuojamas, bet ir nefinansuojamas vietas aukštosiose mokyklose (išskyrus menų studijas)“, – pridūrė ministerija.

Pagal patvirtintą brandos egzaminų tvarkaraštį 2024 m. pagrindinė valstybinių brandos egzaminų sesija baigsis birželio 25 dieną. Pakartotinė brandos egzaminų sesija vyks nuo birželio 26 dienos iki liepos 12 dienos.

Brandos egzaminus šiemet ketina laikyti 27,7 tūkst. abiturientų.

Pastaraisiais metais matematikos egzaminų rezultatai kelia daug nerimo visuomenės ir politikų gretose. Pernai jo neišlaikė 15 proc. abiturientų, o 2022 m. egzamino neišlaikiusiųjų buvo rekordiškai daug – 35,4 proc. dvyliktokų.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, palyginusi 2015–2022 metų matematikos egzamino rezultatus, pastebėjo, kad mokinių rezultatų prastėjimas vyksta nuosekliai jau daugelį metų.

Tuo metu 56 proc. ją apibūdino kaip blogą – 3 punktais mažiau nei metų pradžioje.

Tuo metu 66 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad Europos ekonominė padėtis yra gera – tokių buvo 2 punktais daugiau, o  bloga ją laiko 22 proc. respondentų – 3 punktais mažiau.

Tuo metu visoje Europos Sąjungoje 45 proc., arba 5 punktais daugiau gyventojų mano, kad Bendrijos ekonominė padėtis yra gera, o 44 proc., arba 7 punktais mažiau – bloga.

55 proc. Lietuvos gyventojų (55 proc. europiečių) mano, kad 800 mlrd. eurų vertės ES ekonomikos gaivinimo planas „NextGenerationEU“ gali būti veiksminga priemonė reaguojant į ekonominius iššūkius.

80 proc. respondentų Lietuvoje palankiai vertina bendrą valiutą, visoje ES palankus vertinimas šiek tiek mažesnis – 71 proc.

„Žinot, jeigu reitingai kiekvieną mėnesį kiltų, jie išaugtų daugiau negu iki 100 proc., jeigu jie kiekvieną mėnesį kristų, jie taptų neigiamais, taip – nebūna“, – trečiadienį BNS sakė prezidentas paklaustas, kaip vertina naujausius reitingus.

Praėjusią savaitę „Lietuvos ryto“ paskelbta bendrovės „Vilmorus“ apklausa parodė, jog G. Nausėdos populiarumas smuko apie dešimt procentinių punktų: balandį jį palankiai vertino 54,5 proc. apklaustųjų, kai kovą šalies vadovas sulaukė 63,9 proc. palankių vertinimų. Nepalankiai prezidentą vertino 22,1 proc. respondentų (16,8 proc. kovą).

Žinot, jeigu reitingai kiekvieną mėnesį kiltų, jie išaugtų daugiau negu iki 100 proc., jeigu jie kiekvieną mėnesį kristų, jie taptų neigiamais, taip – nebūna.

 

„Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys šį kritimą siejo su paaiškėjusia informacija apie G. Nausėdos narystę Komunistų partijoje prieš daugiau nei trisdešimtmetį, kai pats prezidentas šio fakto nenurodė savo rinkiminėje anketoje.

Savo ruožtu, BNS užsakymu balandį atlikta „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausa parodė, jog į neigiamą pusę pakito 20,7 proc. Lietuvos gyventojų nuomonė. Nuomonės apie šalies vadovą nepakeitė 61,2 proc. apklaustųjų, nuomonę į teigiamą pusę pakeitė 3,3 proc. respondentų.

14,8 proc. tyrimo dalyvių nurodė neturintys nuomonės šiuo klausimu.

Prezidentūra balandį patvirtino, jog G. Nausėda 1988 metų gegužę įstojo į Komunistų partiją, jis tai pavadino jaunystės klaida.

Kandidatuodamas į prezidentus 2019 metais G. Nausėda apie tai nenurodė Vyriausiosios rinkimų komisijos anketoje, tačiau pabrėžia nepadaręs pažeidimo, nes klausimas apie narystę partijose ar politinėse organizacijose buvo neprivalomas atsakyti.

Nors ir kritusiu reitingu, prezidentas tarp palankiausiai vertinamų politikų išlaiko pirmą poziciją.

Politologė akcentuoja, kad užsienio politikos sprendimus priima ne tik Užsienio reikalų ministerija, tačiau ir Prezidentūra. Visgi, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas pabrėžia, kad karo kirvį iškasė ne prezidentas, todėl kritikuoti priimtus sprendimus yra natūralu.

M. Jurkynas: įtampą kelia bravūriška ir nekompetentinga Vyriausybės veikla

M. Jurkyno teigimu, pastaruoju metu kilusios įtampos tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio yra būtent dėl Vyriausybės priimtų, anot jo, nekompetentingų ar net su Konstitucija ne visai derančių sprendimų.

„Aš manau, kad Užsienių reikalų ministerijoje buvo sugalvotas Taibėjaus atstovybės pervadinimas į Taivano, bet Užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės prezidentas tik konstatavo faktą, kad tai buvo su juo nederinta iniciatyva. Tai eina prieš Konstitucijos straipsnį, skelbiantį, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Šitą klausimą nusprendė Užsienio reikalų ministerija, prisiimdama tas funkcijas, kurios jai nepriklauso“, – Eltai teigė M. Jurkynas.

M. Jurkynas panašius nesutarimus įžvelgia ir prieš kurį laiką kilusiame „Belaruskalij“ trąšų tranzito skandale. Anot politologo, šalies vadovas neturėjo įtakos problemų atsiradimui ir skandalas kilo dėl bravūriškos Lietuvos Vyriausybės veiklos.

Trąšų skandalas, kai žodžiai skyrėsi nuo darbų ir ministerijos nesusišnekėjo, ribojo informaciją arba pateikdavo ne laiku, tai čia yra Vyriausybės atsakomybė.

„Trąšų skandalas, kai žodžiai skyrėsi nuo darbų ir ministerijos nesusišnekėjo, ribojo informaciją arba pateikdavo ne laiku, tai čia yra Vyriausybės atsakomybė. Prezidentas šitoje srityje nieko nepadarė dėl ko būtų galima vertinti jo veiksmus. Įtampą kelia būtent pakankamai nekompetentinga, nesuderinta, nesukomunikuota ir kartais bravūriška Lietuvos Vyriausybės veikla, ypač užsienio politikos srityje“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Vis dėlto, M. Jurkynas mano, kad šalies vadovo prerogatyvoje esančios atsakomybės buvo perimtos Užsienio reikalų ministro dėl vienos konkrečios priežasties  – politinės konkurencijos.

„Prezidentas atlieka Lietuvos politinio gyvenimo stebėseną ir ją vykdo savo konstitucinių galių rėmuose. O tai, kad Užsienio reikalų ministerija bando perimti atsakomybę, nutiko dėl paprasčiausio noro turėti politinę galią. Jie nutarė elgtis, nenoriu sakyti antikonstituciškai, bet neatsižvelgdami į Konstitucijos straipsnį“, – kalbėjo M. Jurkynas.

„Viską reikia aiškiai suvokti politinės konkurencijos kontekste. Varžomasi dėl rinkėjų balsų, nes tokia yra politika. Prezidentas nėra visagalis valstybės vadovas. Jis kaip stebėtojas, komentuotojas, siūlytojas užsienio politikos klausimus sprendžia Konstitucijos rėmuose. Prezidentas pakankamai subalansuotai dalyvauja ir, nepamirškime, jis yra politinis veikėjas, todėl jam yra svarbus politinis populiarumas “,  – pridūrė M. Jurkynas.

Anot profesoriaus, prisidėti prie išaugusios politinės konkurencijos galėjo nuolat šalies vadovui išsakoma konservatorių kritika.

„Konservatoriai puolė prezidentui į atlapus dėl pandemijos valdymo, o dabar dėl užsienio politikos klausimų. Tai ne prezidentas iškasė tą karo kirvį, bet jei kažkas iškasė, tai mojuoja visi“, – kalbėjo M. Jurkynas.

M. Šešelgytė: prezidentas, kritikuodamas URM, kritikuoja ir pats save

Vis dėlto, M. Šešelgytė akcentuoja, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika Užsienio reikalų ministerijos priimtiems sprendimams yra kritika pačiam sau.

„Užsienio politiką formuoja ir vykdo dvi institucijos, Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. Būtent šios dvi institucijos yra atsakingos tiek už užsienio politikos formavimą, tiek už įgyvendinimą. Kuomet viena institucija sako, kad iš tiesų kažkas suklydo, tai, ko gero, kritikos strėlės eina abiem institucijoms. Tiek viena, tiek kita turėjo tokią pačią galimybę dalyvauti vykdant konkrečius užsienio politikos projektus. Tai taip skamba, kad prezidentas išsako kritiką pats sau“, – teigė M. Šešelgytė.

Vis dėlto, VU TSPMI direktorės teigimu, nesutarimai dėl Taivano atstovybės pavadinimo tampa kliūtimi siekiant išspręsti kilusias problemas.

„Tiek viena, tiek kita institucija gali imtis lyderystės, tad labai svarbu yra koordinavimas ir bendradarbiavimas. Kuomet yra politinės trintys, mes galime stebėti būtent tai, kas vyksta dabar. Atrodo, kad iniciatyvos paleistos ne pirmą dieną. Žinoma, yra vidaus politikos tam tikri pasistumdymai dėl galios. Problema yra ta, kad tie pasistumdymai turi poveikį mūsų užsienio politikos žinutėms užsienyje ir labai keistai valstybė atrodo, kuri vieną dieną priima konkretų sprendimą, bet kitą dieną prezidentas kelia klausimą, ar tai yra geras sprendimas ir bando laiką atsukti atgal. Tai žinutės nevieningumas ir šiandien yra pagrindinė problema“, – kalbėjo M. Šešelgytė.

M. Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu vis didėjanti trintis tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio gali atsirasti ir dėl prezidento kilusių reakcijų į jau priimtų sprendimų pasekmes. Vis dėlto, ar tokia strategija yra tinkama sprendžiant užsienio politikos klausimus, M. Šešelgytė abejoja.

Trąšų skandalas, kai žodžiai skyrėsi nuo darbų ir ministerijos nesusišnekėjo, ribojo informaciją arba pateikdavo ne laiku, tai čia yra Vyriausybės atsakomybė. Lietuva susiduria su labai didele Kinijos reakcija ir tos pasekmės buvo aiškios priimant sprendimą. Bet dabar yra sudėtinga pakeisti užsienio politiką, tam reikėtų diskusijos, o tos diskusijos šiandien nėra ir kiekvienas veikia individualiai. Tai yra žalinga“, – teigė M. Šešelgytė.

„Kalbėti apie sėkmingą užsienio politiką, kaip matome, dabar yra labai sudėtinga. Yra siunčiamos dvigubos žinutės ir kuomet nėra vieningumo, tai niekur neveda. Šiandien apie lyderystė kalbėt išvis negalime, sutarimo nėra, o tos pastangos, kurios buvo dedamos užsienio reikalų ministerijos, jos yra paneigiamos“, – pridūrė VU TSPMI direktorė.

ELTA primena, kad pastaruoju metu prezidentas teigė esą Taivano atstovybės pavadinimas su juo nebuvo suderintas ir tai buvo klaida. G. Landsbergio teigimu, Taivaniečių atstovybės įkūrimo veiksmai buvo intensyviai koordinuojami.

Prezidentas, kritiškai vertindamas G. Landsbergio ministerijos priimtus sprendimus Kinijos ir Taivano atžvilgiu, taip pat teigė, kad už šalies užsienio politiką atsakingi asmenys Vyriausybėje nevertina priimamų sprendimų pasekmių ir kartais primena tik „sėdinčius sėdmaišyje“.

Dar praėjusių metų pabaigoje G. Landsbergis ir prezidentas skirtingai aiškino kuriozišką situaciją po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Tuo metu prezidentas, komentuodamas tokius ministro apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai, – reikalui esant, nebijoti paskambinti telefonu.

Vaidmuo susilpnėjo

G.Nausėdos pirmoji kadencijos pusė pažymėta dideliais įvykiais – Seimo rinkimais, COVID-19 pandemija ir su tuo susijusiomis problemomis, krize pasienyje su Baltarusija.

„Prezidentas tarsi turėjo staigiai reaguoti ir būti pakankamai matomas. Bet realybė kitokia – G.Nausėda taip ir nerado savo vietos politinėje sistemoje, būdo, kaip veikti su politine sistema, ne iki galo suprato prezidento pozicijos galias. Veikdamas vangiai jis užleido dalį pozicijų – tiek tiesioginių, tiek iniciatyvos, lyderystės, kurias turėjo Dalia Grybauskaitė, būdama prezidente“, – vertina komunikacijos ekspertas Mykolas Katkus.

Pasak jo, G.Nausėdos pozicija dažnai atsiduria šurmulio ar skandalo sūkuryje ir yra nedaug dalykų, kur jam būtų pavykę, lyginant su vaidmeniu, kurį atliko Valdas Adamkus savo pirmąją kadenciją, kai jis buvo moralinis autoritetas, taikytojas, ar ką darė D.Grybauskaitė, kuri imdavosi iniciatyvos, ar tai būtų užsienio politikos, ar antikorupcijos klausimai, ar, ištikus krizinei situacijai, ji būdavo pagrindinė kalbėtoja.

Paradoksalu, bet COVID-19 pandemija padėjo G.Nausėdai siekti išsikeltų gerovės valstybės tikslų.

„Prezidento vaidmuo, palyginti su praeita kadencija, akivaizdžiai susilpnėjęs. Pasyvaus palaikymo, kad geriau prezidento poste – G.Nausėda nei Ingrida Šimonytė, jam nemažai, bet tikėjimo, kad tai geriausias prezidentas, tikrai nėra“, – mano M.Katkus.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio, 2006–2009 m. prezidento V.Adamkaus patarėjo, nuomone, G.Nausėda labiau atkartoja V.Adamkų. „Prezidentas privalo būti demokratijos sargas.  D.Grybauskaitė per savo dešimtmetį leido tarpti paternalistinei politinei kultūrai su griežtu valdymu, komandavimu iš viršaus, kai visi žinome, kas priima sprendimus, nuo ko viskas priklauso. G.Nausėda netęsia paternalistinės politikos tradicijos, neleidžia sau siųsti autoritarinių signalų“, – pabrėžia L.Bielinis.

L.Bielinis pripažįsta, kad G.Nausėda ir jo komanda iki galo dar neįvaldę viešųjų ryšių. Tačiau, politologo nuomone, didelė dalis kritikos Prezidentui akcentų yra ne dėl jo sprendimų ar pozicijos, o kupiūruotų žodžių išryškinimas. (J. Kalinsko/„BNS Foto“ nuotr.)

Kai kas G.Nausėdą lygina ne su V.Adamkumi, o su R.Paksu, kuris taip pat rėmėsi nesistemine visuomenės dalimi. L.Bielinis nesutinka ir siūlo pažiūrėti, kas lygina: „Tai tie, kurie atstovauja kitokiam požiūriui į prezidento instituciją ir rengia kelią būsimiems rinkimams, kur norėtų dešiniųjų atstovo pergalės.“

Be paramos Seime

Pasak L.Bielinio, pirmoji kadencijos pusė G.Nausėdai buvo labai sunki. Nuo pat pirmos dienos jis visiškai neturėjo paramos Seime, nes tiek dešinieji, tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjunga prezidento poste matė savo kandidatą. Bet koks G.Nausėdos žingsnis, bet kokia iniciatyva buvo apsunkinta, nes Seimas galėjo jį lengvai ignoruoti, nustumti į pakraštį; tai, politologo vertinimu, ir darė.

Kita priežastis – G.Nausėda buvo savotiškas naujokas tokio lygio politikoje, neturėjo jokios praktikos. L.Bielinis primena, kad komanda, kurią jis surinko, irgi buvo jauna, gal energinga, bet irgi be jokios praktikos. „Nebuvo institucinės atminties, politinės patirties įvairovės, ir dėl šios priežasties Prezidentas ir jo komanda, nesakyčiau, kad darė klaidų, bet ilgiau užtruko spręsdami problemas.

Šios dvi priežastys sukūrė bendrą tendenciją, kad politiniame lauke G.Nausėda yra labai sunkiai priimamas, nes visi turi savo favoritus ir savo interesus“, – mano L.Bielinis.

Jo vertinimu, kadencijos antroji pusė G.Nausėdai turėtų būti sėkmingesnė. Visų pirma, per šiuos kelerius metus tiek jis pats, tiek ir jo komanda kai ko išmoko, suvokė taisykles politiniuose koridoriuose, įgijo praktikos, politinės išminties ir galės sėkmingiau manevruoti tiek priimant sprendimus, tiek bendraujant su Seimu ar vetuojant įstatymus.

„Kita vertus, nors daug kas Prezidentą kritikuoja, kad jis ne iki galo nuosekliai palaiko dešiniųjų vykdomą politiką vakcinacijos srityje ar Baltarusijos klausimu, bet tai jam leidžia manevruoti politikos lauke ir surasti sau šalininkų, kurie ieško jo palaikymo ir palaiko jį vien dėl to, kad jis nesusišneka su dešiniaisiais. Tai sąjungininkų paieškos procesas, ir G.Nausėda jų įgyja“, – L.Bielinis atkreipia dėmesį, kad Prezidento reitingai nesmunka, priešingai – išsilaiko gana aukštai. Vadinasi, jis suprato, kaip reikia elgtis politiniame lauke, ir išlaiko savo sąjungininkus.

Tarp dviejų burbulų

M.Katkus taip pat pastebi, kad savo politinę įtaką plačiąja prasme Prezidentas bando didinti per vadinamąją tyliąją Lietuvą, per gerovės valstybės idėją, kuri gerai skambėjo per rinkimų kampaniją. „Bet bėda, kad, bėgdamas nuo vieno – politinio elito, sisteminio – burbulo, su kuriuo konfliktuoja, jis dažnai atsiremia į kitą burbulą, ir ne tos tyliosios Lietuvos, o agresyvų, dažnai antieuropietišką, antisisteminį, radikalų“, – pabrėžia M.Katkus.

G.Nausėdos santykiai su politiniu elitu – sudėtingi. Jo paties bendravimas su valdančiaisiais kartais primena užsispyrusį vaiką, pasiryžusį kerštauti nepatinkančiam asmeniui, bet kokia kaina įrodyti savo teisybę, pavyzdžiui, kad buvo teisus nenorėdamas skirti Arūno Dulkio sveikatos apsaugos ministru.

Pasak M.Katkaus, ir politinis elitas nelinkęs nei jam paklusti, nei nori jo būti susodinamas už stalo, ką G.Nausėda buvo užsimojęs daryti. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kartkartėmis bando į jį atsižvelgti, bet, atsiskyrus vadinamiesiems skvernelininkams, tai apmenko. Kita vertus, ir tas rėmimas buvo labiau susijęs su priešiškumu konservatoriams bei bandymu valdančiuosius priešinti su Prezidentu.

Žinoma, ne visa Lietuva – prokonservatoriška, kalbėtis ir su kitais būtina. Tačiau, atkreipia dėmesį M.Katkus, reikia neužmiršti, kad ir tie, kurie kalba visos Lietuvos vardu, tikrai nėra visa Lietuva. Dalis jų – atstovai ar rėmėjai partijų, kurių žmonės niekuomet neišrenka į Seimą, jie nesugeba suorganizuoti vieningo judėjimo. Tarp jų yra radikalų, o Prezidentui pavojinga sieti save su tokiais žmonėmis.

„Prezidento bandymai gal ne flirtuoti, bet parodyti, kad tas kitas –  radikalus – burbulas yra toks pats sistemos dalyvis, manau, buvo prastas sumanymas. Gal taip jis nori didina savo rėmėjų skaičių, bet šiam burbului, kovojančiam su sistema, neužtenka, kad Prezidentas jais truputį pasirūpina, pasiunčia patarėją su jais pasikalbėti ar perskaito kokį jo pasveikinimą. Kai jis bus kandidatas rinkimuose, nemanau, kad jam reikšmingai reikš paramą pirmajame ture, nes jie patys nori eiti į valdžią“, – M.Katkus prognozuoja, kad G.Nausėda jų paramos susilauktų nebent antrajame ture, jei pasirinkimas būtų tarp G.Nausėdos ir I.Šimonytės, bet jei tarp jo ir S.Skvernelio – didelis klausimas.

Radikalai turi tendenciją palaikyti ryšius su priešiškomis Lietuvai jėgomis, imtis smurto. M.Katkus nemano, kad Lietuvoje prezidento rinkimus gali laimėti tas, kuris turėtų santykių su smurtininkais ar būtų tuo kaltinamas. (J. Kalinsko/„BNS Foto“ nuotr.)

Tad, komunikacijos eksperto manymu, G.Nausėdai reikia apsibrėžti, ar jis – kaip R.Paksas, kuris rėmėsi nesistemine visuomenės dalimi, bet M.Katkus abejoja, ar tai G.Nausėdai priimtina, nes į prezidento postą jis atėjo su kitokia parama. Ar jis – kaip V.Adamkus, kuris labai rėmėsi sistemine, bet ir plačiąja visuomene, turėjo stiprius ryšius su ministerijų biurokratais, bet ir nepriklausomais visuomenininkais. Ar – kaip D.Grybauskaitė, kuri buvo daugiausia sisteminio elito atstove.

Rūpesčiai dėl kalbų

Ar G.Nausėdai kadencijos antroji pusė gali būti sėkmingesnė? „Manau, gali, nes Vyriausybė nelabai stipri, nelabai populiari. Bet Prezidentas turi aiškiai išsakyti poziciją ir jos laikytis. Dabar jis ir jo komanda turi pomėgį vienur kalbėti viena, kitur – kita, toks šilta ir šalta žaidimas. Kritikuoja vakcinacijos vangumą, paskui jau kritikuoja, kad per griežtai siūloma skiepytis. Prezidentas turi taip kalbėti, kad visi matytų, kokia jo pozicija. Tokie skirtingi pakalbėjimai sukelia pasipiktinimą tiek vienos, tiek kitos pusės“, – mano M.Katkus.

Vos nutyla šurmulys dėl kokio keisto jo pasakymo, G.Nausėda vėl ima ir ką nors pareiškia, pavyzdžiui, kad valdantieji specialiai neskatino skiepytis, nes norėjo sutrukdyti pasiekti Prezidento iškeltą vakcinacijos tikslą iki Valstybės dienos paskiepyti 70 proc. suaugusių žmonių.

L.Bielinis pripažįsta: „G.Nausėda ir jo komanda iki galo dar neįvaldę viešųjų ryšių. Pažiūrėjus atidžiau matyti, kad Prezidento komandoje daugiausia pokyčių ir vyksta komunikacijos grupėje. Tačiau didelė dalis kritikos Prezidentui akcentų yra ne dėl jo sprendimų ar pozicijos, o kupiūruotų žodžių išryškinimas. Reikia pažiūrėti į tekstą be kupiūrų, nes išryškinamos detalės, dėl kurių Prezidentas ir rodomas negatyviai. G.Nausėdą klamina emocijos, bet visi esame žmonės.“

Politologo prognozėmis, kadencijos antroji pusė Prezidentui turėtų būti sėkmingesnė, nes su ateinančiu patyrimu ir praktika jis išmoks laviruoti tarp sudėtingų politinių situacijų. Žinoma, artėjant rinkimams aštrės ir politinė konfrontacija.

Pandemija padėjo

„Paradoksalu, bet COVID-19 pandemija padėjo G.Nausėdai siekti išsikeltų gerovės valstybės tikslų“, – pastebi „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jis primena, kad ekonominė pusė tiesiogiai nepriklauso Prezidento kompetencijai, jo įtaka čia daugiau idėjinė, tačiau G.Nausėda pasirinko tokią – gerovės valstybės – viziją.

Pandemija, ekonomisto manymu, padėjo tuo, kad Lietuva, kaip ir kitos šalys, dabar pro pirštus žiūri į išlaidų didinimą, uždegta žalia šviesa didinti įvairias išmokas, nors nereikėtų perlenkti lazdos, kad paskui dėl didelių išlaidų netektų gailėtis. Jis vardija: Lietuvoje pensijos keliamos gerokai sparčiau, nei būtų didėjusios, jei nebūtų krizės. Prezidentas išsikėlė uždavinį sumažinti pajamų nelygybę, ir didinant pensijas judama artyn to. Keliamos algos viešajam sektoriui. Atlyginimų augimas didesnis nei produktyvumo.

Ekonomistas neabejoja, kad sumažės ir regioninės atskirties rodikliai, nes auga minimalus atlyginimas, šiais metais algos Vilniuje didėja lėčiau nei regionuose. Regioninę atskirtį padeda mažinti tai, kad su G.Nausėdos atėjimu sutapo pramonės įmonių steigimasis regionuose, nors priežastingumo su Prezidento veikla čia nėra jokio, nes tai ilgiau trunkantys procesai. Į regionus keliasi ir žmonės, pavyzdžiui, daug pasiturinčių vilniečių ir kauniečių įsigijo nekilnojamojo turto Palangoje, ir tai statistiškai atrodo kaip regioninės atskirties mažinimas.

„Krizės situacija priartins prie planų įgyvendinimo, nors didžiąja dalimi tai nesusiję su Prezidento veiksmais. Net vyriausybių, kurios turi didesnius įsipareigojimus, vaidmuo neturi tokios didelės reikšmės, kaip kartais įsivaizduojama. Ekonominiai procesai gana inertiški, o vieno politiko poveikis čia nedidelis“, – pabrėžia ekonomistas.

Pandemija, ko gero, pakenks tik Prezidento numatytiems švietimo rodikliams, juolab nuotolinio mokymo trukmė buvo viena ilgiausių ES. Ž.Mauricas švietimo srityje įžvelgia atvirkštinius procesus – atskirtis tarp mokyklų auga, vyksta privataus sektoriaus skvarba.

„Tai ne gerovės valstybė, o „gera“ valstybė, kur valdžia neva visais pasirūpina, kažką duoda, ypač prieš rinkimus. Čia labiau Rytų, Kinijos modelis“, – pabrėžia ekonomistas Ž.Mauricas. (Ž. Gedvilos/„BNS Foto“ nuotr.)

„Gera“ ar gerovės

Taigi artėjame G.Nausėdos gerovės valstybės rodiklių link, tik klausimas, ar jie tikrai gerovės valstybės. Pavyzdžiui, tikslas – kad skurdesniuose regionuose pajamos pakiltų iki 85 proc. sostinės vidurkio. „Geresnis tikslas būtų didinti vidurinę klasę, ją apibrėžiant pagal ES kriterijus, nei sumažinti atotrūkį tarp turtingiausio ir skurdžiausio regiono. Juk jį gali sumažinti iš abiejų pusių: visus turtingus žmones apmokestini ir išvarai iš Lietuvos, ir atotrūkis sumažės. O regionų atskirtis nuo sostinės ir turi būti, nes ten nekilnojamasis turtas, paslaugos brangesni, tad žmonės turėtų ir daugiau uždirbti“, – sako Ž.Mauricas ir atkreipia dėmesį, kad regioninė atskirtis Lietuvoje mažesnė nei visame regione – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.

Jo vertinimu, faktinė visuomenės struktūra kažin ar atitinka Prezidento viziją. Tai atskleidė ir pandemija: ji davė galimybę skirti daug finansų vizijai įgyvendinti, bet kartu parodė, kad Lietuva labai toli nuo gerovės valstybės, jei pagal mirtingumo augimą esame antri po Bulgarijos, trečia – Rumunija, o mažiausias jis Danijoje, Suomijoje, Airijoje, Švedijoje (pastarojoje per pirmą karantino bangą nė nebuvo didesnių ribojimų), nes šiose šalyse gerai veikia sveikatos sistema.

Arba štai švietimas – mokyklos, klasės, mokiniai reitinguojami. „Tai kaip iš tokios švietimo sistemos išaugę žmonės paskui kurs priešingą – lygią – visuomenę, kur nėra atotrūkio, pajamų skirtumas mažas. Jei bandysime kurti tai, kuo nesame, galime nueiti Graikijos keliu: jie bandė sukurti gerovės valstybę, išleido krūvą pinigų, ir vis tiek modelis grįžo į tą, kuris graikams įprastas. Tai gali būti didžiausia Lietuvos klaida. Trumpalaikės pergalės apgaulingos, ypač jei jų siekiama valstybės biudžeto sąskaita, įvedant naujus mokesčius“, – įspėja Ž.Mauricas.

Jo įsitikinimu, Lietuvai geriau tiktų Šveicarijos modelis – gerovės valstybės siekti ne per valstybės vaidmenį, kiek per draudimą, suteikiant priemones patiems žmonėms apsidrausti savo įvairias rizikas ir taip išsaugoti stabilumą, bet neugdant išlaikytinių kultūros, neskaldant visuomenės. „Šveicarijos modelis – iš apačios į viršų: žmonės dėl ko nors sutaria, kas nėra lengva, bet tada to ir laikosi, užuot manę, kad išsirinks kokį prezidentą ar parlamento narį ir jis viską išspręs. Tai ne gerovės valstybė, o „gera“ valstybė, kur valdžia neva visais pasirūpina, kažką duoda, ypač prieš rinkimus. Čia labiau Rytų, Kinijos modelis“, – pabrėžia Ž.Mauricas.

Prezidento bandymai gal ne flirtuoti, bet parodyti, kad tas kitas – radikalus – burbulas yra toks pats sistemos dalyvis, manau, buvo prastas sumanymas.

Nesisieti su radikalais

Paklaustas, ko palinkėtų ar ką patartų G.Nausėdai jo kadencijos antrajai pusei, L.Bielinis sako: „Kantrybės, atlaidumo, gebėjimo su humoru priimti ir reaguoti į savo kritikų kalbas. Humoras ir atlaidumas leidžia amortizuoti kai kurias klaidas, o gal padėtų amortizuoti ir tą nesveiką norą būtinai pagauti Prezidentą dėl jo kalbinės klaidos ar veiksmo.“

M.Katkus linki Prezidentui rasti būdą, kaip veikti kartu su politiniu elitu, būti pripažintam, kad jo klausytųsi. Jis primena, kad prezidentūra dirbdavo efektyviai, kai sėkmingai bendradarbiavo su politiniu elitu, ir tai įmanoma. Pavyzdžiui, į santykius su Rusija ir Baltarusija visi ligšioliniai sėkmės lydėti Lietuvos prezidentai turėjo panašias nuostatas ir intensyviai dirbo kartu su politiniu elitu. O kai nėra nuomonių išsiskyrimo valstybei svarbiais klausimais, nukrenta dalis kritikos Prezidentui ir jam atsiranda manevro laisvės daryti daug kitų dalykų, nebūtinai patinkančių valdančiajam politiniam elitui.

„Antra, palinkėčiau vengti sietis su radikalais, nes tai nieko gero Lietuvai. Kaip rodo rugpjūčio 10-osios riaušių prie Seimo tyrimas, radikalai turi tendenciją palaikyti ryšius su priešiškomis Lietuvai jėgomis, imtis smurto, prievartos. Nemanau, kad Lietuvoje prezidento rinkimus gali laimėti asmuo, kuris turėtų santykių su smurtininkais ar bent jau būtų tuo kaltinamas. Manau, G.Nausėda nėra tas Prezidentas, kuris galėtų lipti ant barikadų, bet jis savo elgesiu įgalina tuos žmones veikti, legitimuoja jų veiklą, o tai privedė prie tokių šlykščių dalykų, kokių nebuvome matę dešimt metų“, – pabrėžia M.Katkus.

Galų gale dar viena tema prognozėms: ar G.Nausėda bus tik vienos kadencijos prezidentas? Apklausose jo reitingai gana aukšti, bet, primena M.Katkus, aukšti reitingai buvo ir V.Adamkaus prieš 2002 m. rinkimus, tačiau tai jam negarantavo antrosios kadencijos. O G.Nausėda, neabejoja komunikacijos ekspertas, antrai kadencijai akivaizdžiai rengiasi.

Jo prognozėmis, jei būtų 2019 m. rinkimų antrojo turo pakartojimas, G.Nausėdos persvara sumažėtų, bet rezultatas būtų toks pat. Jei varžytųsi su Viktorija Čmilyte-Nielsen, ji gal būtų kietesnė varžovė, nes turi platesnę galimybę vienyti. „Bet jei į antrąjį turą išeitų ne dešinės, o centro kairės kandidatas – Vilija Blinkevičiūtė ar Saulius Skvernelis, arba Visvaldas Matijošaitis, ar koks visuomenės veikėjas, G.Nausėdai galėtų sektis labai sunkiai. Net dalis už jį balsavusiųjų ieškotų alternatyvos, nes nors kandidatas ir patinka, jei jis daug kritikuojamas, žmonės nebenori, kad kritika tęstųsi“, – sako M.Katkus.

„(Svarstoma – BNS), kad nacionaliniai pasiekimų vertinimai, kurie vyksta ketvirtoje ir aštuntoje klasėje, taptų privalomais, kad būtų vertinami rezultatai, bet ne tik tam, kad tiesiog – šiandien jie yra neprivalomi, labai didelės išlaidos galbūt nėra daromos. Tai norisi, kad mokiniams būtų teikiama pagalba ir parama išlaikius tuos egzaminus“, – žurnalistams prieš Vyriausybės posėdį trečiadienį teigė ministrė.

Didžiosios dalies mokomųjų dalykų skirstymo į bendrąjį (B) ir išplėstinį (A) kursus, anot J. Šiugždinienės, norima atsisakyti, nes dažnai tai tėra „tik formalumas“, tačiau pabrėžė, kad Lietuvių kalbai ir literatūrai bei matematikai šis profiliavimas išliktų.

„Iš esmės vaikai ruošiasi egzaminams tiems dalykams, kuriuos jie yra pasirinkę A lygiu. Mes nenorime atsisakyti matematikos ir lietuvių kalbos ir literatūros A ir B lygiu, šiuos du paliktumėme A ir B lygiu. Tačiau kitų dalykų atsisakytumėme B lygio, dėl to, kad manome, kad mokytis turime susitelkę į dalyką ir tai neturėtų būti kažkoks žemesnis ar aukštesnis lygis“, – sakė ji. 

Anot jos, dar svarstoma, kaip galėtų keistis egzaminų tvarka – anot jos, siekiama tarpiniais vertinimais „ne kontroliuoti ar testuoti, bet padėti pasirengti brandos egzaminams“. Moksleiviams, anot jos, būtų skirtos papildomos konsultacijos.

J. Šiugždinienė taip pat užsiminė, kad diskutuojama ir apie kaupiamojo balo įvedimą gimnazinėse klasėse, kuris sudarytų dalį brandos įvertinimo.

„Esu įsitikimusi, kad ir ši valdančioji dauguma, ir ši Vyriausybė yra geriausia, kas galėjo atsitikti šių išskirtinių iššūkių akivaizdoje“, – sekmadienį ji sakė Vilniuje sveikindama koalicijos partnerių konservatorių suvažiavimą.

Pasak parlamento vadovės, nepaisant labai sudėtingos situacijos, tvarkomasi gerai.

„Taip, gali pasikartoti scenarijus, kai įdėjus tiek pastangų, stabilizavus padėtį, vaisius nusiraškys politiniai oponentai. Tačiau tai nėra svarbu“, – tvirtino V. Čmilytė-Nielsen.

Liberalų sąjūdžio pirmininkė priminė, kokios temos vyravo „valstiečių“ daugumai pradėjus darbus 2016 metais – vaikus aprengti tautiniais drabužiais, galbūt įvesti cukraus mokestį, perkelti ministerijas į kitus miestus ir pan.

„Šiandien iššūkių mastas kitoks“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Dabar Lietuvai tenka spręsti koronaviruso pandemijos, neteisėtos migracijos, Kinijos, Baltarusijos spaudimo iššūkius.

Kitos koalicijos partnerės – Laisvės partijos – lyderė, ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė gyrė konservatorius už jų politinį stuburą ir valstybingumo gynimą.

Pasinaudodama proga ji paragino partnerius nesipriešinti Partnerystės įstatymo priėmimui, nes jo reikia daliai žmonių, kad jie būtų laimingi.

„Partnerystės įstatymas Lietuvoje bus. Klausimas tik vienas, ar tai įvyks anksčiau ar vėliau. Padarykime viską, kad tai būtų anksčiau“, – sakė ji.

Pavasario sesijoje Seimas per pateikimo stadiją atmetė vienos lyties asmenų partnerystę siūlysį įteisinti įstatymo projektą.

Valdančioji TS-LKD sekmadienį buvo susirinkę į suvažiavimą, per kurį G. Landsbergį patvirtino partijos pirmininku naujai ketverių metų kadencijai bei rinko kitus valdžios organus.

Paprašyti įvardinti svarbiausius parlamento nuveiktus darbus ekspertai akcentuoja sprendimus, priimtus nacionalinio saugumo srityje, dėmesį socialiniams klausimams, pastangas mažinti nelygybę.

Vis dėlto paklausti, kokį darbą būtų galima įvardinti didžiausia valdančiųjų nesėkme, politologai dažniausiai akcentuoja nepavykusią švietimo reformą bei kontraversiškai įvertintą nesėkmingą iniciatyvą sumažinti Seimo rinkimų kartelę.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas teigia, kad geriausias kadenciją baigusio Seimo pasiekimas yra priimti sprendimai, susiję su nacionaliniu saugumu.

Dėl Astravo AE statybos Seimas praktiškai tylėjo. Atskiri Seimo nariai, ypač iš opozicijos, dar kažkaip reiškėsi, bet pats Seimas iš esmės jokių kardinalių žingsnių nežengė tam, kad būtų vienaip ar kitaip suderinti veiksmai visoje Europoje.

„Mano manymu, geriausiai Seimas sprendė nacionalinio saugumo klausimus. Čia aš sujungčiau du dalykus: visų pirma, nacionalinio saugumo strategija, kurią Seimas ganėtinai nemažai pildė ir taisė ir 2017 metais patvirtino. Ir atitinkamai vėlgi, kas jau irgi yra Seimo neišvengiamai nuopelno dalis, tai pagaliau pasiektas 2 proc. nuo BVP finansavimas mūsų kariuomenei bei 2018 metais pasirašytas partijų susitarimas išlaikyti tą 2 proc. finansavimą ir netgi jį didinti iki 2,5 proc.“, – teigė jis.

Vis dėlto, profesoriaus teigimu, bene didžiausia kadenciją baigusio Seimo nesėkme tapo švietimo reformos, pradedant etatinio mokytojų apmokėjimo įvedimu, kuris pasibaigė streikais, ir baigiant apskritai nepavykusia švietimo reforma.

„Kai kurių Seimo narių stabdymai, trukdymai, savo interesų protegavimai tikrai, mano manymu, gerokai kliudė aukštųjų mokyklų reformai. Ir dabar mes turime ją tokią nei skustą nei luptą. Tarsi kai kurie universitetai susijungė, bet bendrame visų aukštųjų mokyklų tinkle tai nelabai ką pakeitė, išskyrus pedagoginio universiteto prijungimą ir keletą Kauno universitetų, kurie ir taip neturėjo labai didelės įtakos“, – įžvalgomis dalinosi T. Janeliūnas.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas:

„Akivaizdi sėkmė yra atlyginimų pakėlimas tiek mokytojams, tiek dėstytojams ir mokslininkams. Ilgą laiką šie dalykai buvo nespręsti, buvo įvairių pažadų, bet niekados nebuvo prieita prie atlyginimų pakėlimo klausimo, tai šiuo atveju ši Vyriausybė sugebėjo tai padaryti“, – vieną svarbiausių Seimo pasiekimų švietimo srityje įvardino politologas.

Vis dėlto, jo teigimu, tai nebuvo idealus sprendimas, nes keliant atlyginimus buvo pamiršti administracijos darbuotojai.

Tuo metu didžiausiu kadenciją baigusio Seimo minusu švietimo srityje A. Lašas įvardino neprofesionaliai išspręstą pedagogų rengimo problemą.

„Vienas didžiausių minusų, mano nuomone, yra pedagogų rengimo ir bendrai su tuo susijusi universitetų jungimo problema, kuri buvo labai neprofesionaliai išspręsta ir buvo sukurta kažkokia feodalinė sistema, kuri realiai paverčia du universitetus feodalais, o kitus – kažkokiais tarnais, paskui kuriuos reikia eiti ir prašyti jų leidimo paleisti pedagogikos programą. Tai visiškai nesveika dinamika, sistema iš praeities, todėl sunku ją suprasti. Aš manau, kad čia buvo padaryta viena iš esminių klaidų ir buvo tiesiog nusileista kažkokių atskirų institucijų spaudimui“, – sakė jis.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis:

„Nuo Seimo veiklos pradžios daug dėmesio buvo skirta socialiniams aspektams, tam tikriems nelygių galimybių, nelygybės sušvelninimams. Iš tikrųjų čia mes matome, kad po visų Seimo diskusijų, sprendimų valdančioji dauguma realizavo daugelį dalykų, apie kuriuos mes visada kalbame pakankamai kritiškai“, – teigiamus kadenciją baigusio Seimo darbus išskyrė profesorius. Politologas priminė, kad valdantiesiems pavyko panaikinti „Sodros“ skolą, buvo sprendžiami senatvės pensijos padidinimo klausimai, didinamos našlaičių, senatvės, neįgalumo šalpos, realizuotos įvairaus pobūdžio tikslinės kompensacijos, priimti skeptiški, tačiau teigiamą efektą davę alkoholio draudimai.

Vis dėlto politologas vienu esminių minusų išskyrė vangią Seimo reakciją į klausimus, susietus su užsienio politika, ypač Baltarusija.

„Dėl Astravo AE statybos Seimas praktiškai tylėjo. Atskiri Seimo nariai, ypač iš opozicijos, dar kažkaip reiškėsi, bet pats Seimas iš esmės jokių kardinalių žingsnių nežengė tam, kad būtų vienaip ar kitaip suderinti veiksmai visoje Europoje, Europai ir pasauliui išryškintas atominės elektrinės šalia Vilniaus statybos pavojus ir pan. Seimas taip pat nesugebėjo suderinti santykių su Latvija, kuri iki šiol labai dviprasmiškai žvelgia į Astravo atominės elektrinės elektros vartojimą“, – pagrindinę Seimo silpnybę išskyrė L. Bielinis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas:

„Kalbant apie naudingiausias iniciatyvas, kurios susilaukė daugumos palaikymo kadenciją baigusiame Seime, tai aš išskirčiau, kad Urėdijos reformos įstatymas turinio prasme buvo pozityvi iniciatyva. Kaip ji po to jau buvo įgyvendinta, tai čia jau kitas klausimas“, – savo nuomonę išsakė politologas.

Tuo metu kalbėdamas apie labiausiai parlamento vardą kompromitavusias iniciatyvas, politologas išskyrė valdančiųjų siūlymą mažinti Seimo rinkimų kartelę.

„Man labiausiai įstrigo siūlymas keisti rinkimų tvarką, nuleidžiant partijų sąrašams dabar taikomą 5 proc. kartelę žemyn. Tai turinio prasme buvo turbūt žalingiausias ir aiškiai į siaurus partinius interesus orientuotas įstatymas“, – atkreipė dėmesį jis.

„O formos prasme dar sakyčiau, kad vadinamas Lukiškių aikštės įstatymas buvo ydingas. Bet ne dėl to, kas jame parašyta, bet dėl to, jog Seimas ėmėsi tokius dalykus reglamentuoti įstatymais, ir ne vienas teisininkas kritikavo, kad neturėtų Seimas tokiais dalykais užsiimti“, – pridūrė R. Vilpišauskas.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė:

„Padėti pamatai urėdijų reformai, atkreiptas dėmesys į vaiko teisių problematiką (Matuko reforma). Bet tai tik pamatai, o ar namas stovi, priklauso ir nuo to, kaip sprendimai įgyvendinami. Ir tai, kaip matome, nėra taip jau paprasta“, – teigiamus kadenciją baigusio Seimo darbo aspektus įvardino politologė.

R. Urbonaitės teigimu, žalingais galima laikyti tuos valdančiųjų priimtus sprendimus, kuriais buvo dar labiau didinamas nepasitikėjimas Seimu ir politinėmis partijomis.

„Išskirčiau nepasitikėjimo Seimu ir politinėmis partijomis didinimą, kuomet buvo padėta Mindaugui Basčiui, Artūrui Skardžiui, Irinai Rozovai išvengti apkaltos ar pašalinimo iš Seimo. Taip pat tokio veikėjo kaip Petras Gražulis išsukimas, prokuratūrai net neleidžiant jo apklausti. Tačiau paraleliai vyko ir trimitavimas apie tai, kaip keliame Seimo įvaizdį kurdami vieną po kitos tyrimų komisijas, aiškinantis, ką „pridirbo“ ankstesnės valdžios. Beje, kokios šių tyrimų pasekmės, ar turime bylų, teisminių procesų? Klausimas jau tik retorinis. Na, ir dar vienas neabejotinas „pasiekimas“ – Kultūros komiteto įsteigimas. Kultūra tikrai tapo prioritetine sritimi, o Kultūros komiteto darbotvarkės nuolat buvo itin intensyvios ir, lyginant su kitais komitetais, pastarasis tiesiog mušė aktyvumo rekordus“, – ironizuodama teigė R. Urbonaitė.

Pasak politologės, politiniame lauke dominavo vienas aiškus valdančiųjų naratyvas – „kas ne su mumis, tas – mūsų priešas“. Jos teigimu, tai poliarizavo ir skaldė visuomenę, neleidžiant vykti normalioms diskusijoms, kurios leistų ieškoti kompromisų.

„Iki šiol Kaunas kukliai dalijosi savo pasiekimais, tačiau turėtų savo pažanga labai didžiuotis: čia vyksta puikūs dizaino projektai, atskleidžiantys jo architektūrą ir įtraukiantys dizainerius. Kiti dizaino tinklo miestai iš Kauno galėtų daug ko išmokti“ – sakoma UNESCO Kūrybinių miestų tinklo vertinime.

Buvo vertintas visų keturių metų architektūros, dizaino ir kitų miesto kultūrą skatinančių programų progresas, Kauno miesto ir jo bendruomenių įsitraukimas į tinklą bei pasiektas proveržis nuo pat 2015-ųjų, kada Kaunui buvo suteiktas UNESCO Dizaino miesto statusas iki 2019 ųjų.

„Kaunas, tapęs Europos kultūros sostine ir įsijungęs į UNESCO Kūrybinių miestų tinklą, atgaivino miesto energiją, o pasiektas rezultatas yra puikus. Kauno įgyvendinami projektai yra verti sklaidos kūrybinių miestų tinklo viduje ir atvirkščiai – dalyvavimas tinkle yra naudingas ir pačiam miestui. Raginame Kauną pasinaudoti tinklo teikiamomis galimybėmis kuriant tvarų, įtraukų ir atvirą miestą“ – teigiama išvadoje.

Tarp pagyrų sulaukusių sėkmingų programų, skatinančių pokytį mieste, pateko ir „Kaunas 2022“ įgyvendinamos programos „Dizainas laimei“ planai, apibūdinami kaip gerai apgalvotas projektas, sujungiantis žmones ir vieni su kitais, ir su jų aplinka, bei skatinantis tyrinėti žmonių tarpusavio ryšius bei santykius. „Dizainas laimei“ siekia atkreipti dėmesį į sunkiau prieinamus miesto kultūrinio gyvenimo aspektus ir sukuria naują aplinką visų žmonių grupių dalyvavimui. Į programą įtraukta Tarptautinės laimės dienos šventė yra vertinama kaip puikus būdas išplėsti šią iniciatyvą ir kasmet įsigilinti į vis kitas temas.

Palankiai įvertinti taip pat „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ jau du metus iš eilės organizuoti Europos kultūros sostinės forumai, bendradarbiavimui sutelkiantys verslo, mokslo, politikos bei kultūros atstovus bei pritraukiantys dalyvius iš visos Europos bei programos „Modernizmas ateičiai“ surengta konferencija, pristačiusi geriausias praktikas.

Per pastaruosius dvejus metus Kaunas savyje sutelkė nemažai tarptautinių iniciatyvų, skatinančių kultūros svarbą mieste, o pastarųjų metų dalyvavimas UNESCO Kūrybinių miestų tinklo veikloje gerokai suaktyvėjo.

Miestui sparčiai keliaujant link 2022-ųjų – Europos kultūros sostinės metų, UNESCO Kūrybinių miestų tinklas skatina gerąja patirtimi dalintis dar aktyviau – tai yra puiki platforma idėjų sklaidai.