Viena tokių – medžiotojo personažas iš Franzo Schuberto "Gražiosios malūnininkės", į drobes nugulęs darbuose, tapusiuose sostinėje veikiančios parodos "The House of Jäger" pagrindu. Muzikoje jam svarbi garso "spalva" – sako siekiantis glaudaus tembro ir muzikinės kūrinio idėjos ryšio. Kaip bene ryškiausią giją, siejančią V.Paukštelio tapybą ir muziką, veikiausiai galima būtų įvardinti tradicijos ir modernumo sintezę, besiskleidžiančią organiškai susipynusiuose klasikiniuose ir šiuolaikiškuose motyvuose. Apie visa tai, taip pat inspiracijas ir patirtis svetur – pokalbis su tapytoju ir pianistu V.Paukšteliu.
Būna gyvenime periodų, kai muzika tapant trukdo, bet būna ir taip, kad tapydamas klausau daug ir įvairios – klasikinės, šiuolaikinės, džiazo.
– Jūs – ir profesionalus dailininkas, ir profesionalus pianistas, o į klausimą, kuri meno šaka jums artimesnė, visuomet atsakote, jog abi vienodai reikšmingos. Kaip muzika ir dailė siejasi jūsų kūrybinių procesų eigoje?
– Muzika ir dailė mano kūryboje siejasi per struktūrą ir formą. Kai tapau paveikslą, mintyse matau visumą – pradžioje dar nežinau, kur ir kokią detalę tapysiu, bet bendrą visos kompozicijos viziją jau turiu: matau spalvinių derinių santykius, kur turėtų būti stambesnė, kur smulkesnė detalė ir panašiai. Kūrybinis procesas muzikoje vyksta panašiai – prieš atsisėsdamas groti, jau įsivaizduoju jo visumą: jaučiu ar matau smulkių natų santykį su ilgomis, dinaminės skalės skirtumus bei niuansus. O specialiai sugalvotų idėjinių sąsajų tarp dailės ir muzikos bent jau sąmonės lygmeniu nepuoselėju – netapau muzikinių formų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir nematau tonacijų spalvomis, kaip, pavyzdžiui, Aleksandras Skriabinas.
Viktoras Paukštelis. "Žaidimas"
– Tapyti jus įkvepia labai skirtingi dalykai – buities vaizdai, senoviniai meno kūriniai, gamtos motyvai. Ar inspiracijų lauke – ir momentai iš muzikinio pasaulio?
– Gana retai. Tiesa, kai kurie muzikiniai kūriniai išties inspiruoja, tačiau taip atsitinka todėl, kad tapydamas klausausi muzikos, o ne specialiai ieškau idėjinių paralelių tarp dailės ir muzikos. Būna gyvenime periodų, kai muzika tapant trukdo, bet būna ir taip, kad tapydamas klausau daug ir įvairios – klasikinės, šiuolaikinės, džiazo. Pamėgau Franzo Schuberto vokalinius ciklus, ypač imponavo "Žiemos kelionė", inspiravusi ne tik savo siužetu ir tobula kompozicine technika, bet ir atlikimu. Kadangi pats esu atlikėjas, ne tik kūrinio kompozicija, bet ir jos atlikimas man yra labai svarbus – atradau tenoro Iano Bostridge'o interpretaciją, kuri yra puiki. Tapydamas dažnai klausydavau jo atliekamų F.Schuberto dainų, tad iš jų veikiausiai gimė ir tam tikros tematikos, kaip, pavyzdžiui, jėgerio tema, kuri kai kuriuose mano paveiksluose yra itin ryški – F.Schuberto "Gražiojoje malūnininkėje" yra daina tokiu pačiu pavadinimu: "Der Jäger". Tačiau inspiracija nebuvo tiesioginė – mane labiau domino ne F.Schuberto kurtas medžiotojo personažas, o žmogaus kaip medžiotojo archetipas. Kiekvienas mūsų yra jėgeris, nes kiekvienas kažką medžiojame, ir visai nebūtinai gyvus organizmus – galime medžioti egzistencinius potyrius. Bet iš esmės mes medžiojame kažką dar svarbesnio.
– Ar jūsų muzikinio repertuaro formavimui turi reikšmės spalvos, arba muzikiniais terminais kalbant – tembriniai niuansai? Juk ne visi kompozitoriai vienodai daug dėmesio skyrė muzikos "spalvoms".
– Tembriniai niuansai mano atliekamoje muzikoje yra labai reikšmingi: svarbus piršto kontaktas su klavišu – siekiu, kad paspaudimas perduotų kuo turtingesnį, kūrinio idėją atitinkantį tembrą. Taip pat muzikinį atlikimą sieju su energijų, daugiau ar mažiau suvaldomų emocijų srautais. O pats repertuaro rinkimasis yra ilgas ir nuoseklus procesas – kaip pamažu kuriu kiekvieną muzikinį kūrinį, taip pat nuosekliai formuoju ir savo muzikinį kelią. Omenyje čia turiu ne sėkmę, o kūrinius, kuriuos atliksiu per savo, kaip aktyvaus pianisto, karjerą. Man labai svarbus tam tikras balansas: kartais būna, kad vieno sezono metu groju daug smulkios formos kūrinių ir gilinuosi į tam tikrą – pavyzdžiui, baroko laikotarpį. Tad kitą sezoną natūraliai reikia daugiau stambių opusų, tokių kaip Sergėjaus Rachmaninovo ar Franzo Liszto sonatos.
– Šiais laikais atlikėjai retai kada būna universalūs – sako, jog palankiau turėti savo kryptį: tarkim, groti tik tam tikro laikotarpio ar stilistikos muziką. Kokios kompozicijos labiausiai tinka jums?
Tapyba tam tikra prasme man yra artima kinui – dailininką prilyginčiau filmo režisieriui, kuris kiekvienu paveikslu kuria tam tikrą būseną ar istoriją su siužetu ar be jo.
– Manau, mano kryptis būtų klasikinė, o didžioji klasikinio repertuaro dalis buvo sukurta romantizmo epochoje, kita – baroko ir klasicizmo, tad XX amžiaus antros pusės kūrinių mano repertuare beveik nėra. Išimtis galėtų būti tik Arvo Pärtas ir György Ligeti. Mano tikslas – visiems gerai žinomuose opusuose atrasti kažką naujo, juos atlikti kiek kitaip. Kad ir grodamas Ludwigo van Beethoveno Sonatą nr. 14 cis-moll, labiau žinomą kaip "Mėnesienos", kurią per savo karjerą sugroja beveik visi pianistai, kiekvieną kartą siekiu išgauti naują skambesį ir tembrą. F.Liszto Sonata h-moll, kurią anksčiau ar vėliau groja taip pat beveik visi fortepijono meno atlikėjai, taip pat labai žinomas kūrinys, tačiau jo interpretacijos galimybės – beribės. Atlieku standartinį repertuarą, bet pagrindiniu tikslu tampa naujo skambesio ir originalumo paieškos – labai svarbu, kad daug kartų girdėta muzika turėtų tam tikrą šiuolaikiškumo atspalvį, nes juk ji yra atliekama čia ir dabar.
Viktoras Paukštelis. "Matuojant natiurmortą"
– Kaip ieškote kitokių interpretacijų? Veikiausiai tradiciniai būdai, tokie kaip autentiškumo paieškos ar klasikinių pianistų interpretacijų analizės, šiuo atveju nėra prioritetai?
– Inspiracijų savo atliekamiems kūriniams dažniausiai ieškau labai įvairios stilistikos muzikoje – vokalinėje, senovinėje, populiariojoje, šiuolaikinėje akademinėje, elektroninėje ar džiaze. Mano įkvėpėjais tampa tokie menininkai kaip Williamas Basinski, Nilsas Frahmas, aukščiau minėtas Ianas Bostridge'as, Gérardas Lesne ar Bradas Mehldau. Klausydamas jų atlikimų randu man įdomių, emociškai artimų intonacijų ir tam tikrų atlikimo idėjų. Pianistų klausau rečiau, bent jau šiuo metu savo paties atliekamų kūrinių interpretacijų, tačiau visada seku savo mėgstamų žymių atlikėjų, tokių kaip Mikhailas Pletnevas, Piotras Anderszewskis ar Ivo Pogorelichius veiklą – labai svarbu turėti sielos bendraminčių.
– Kaip kūrybos procesuose – tiek tapyboje, tiek muzikoje dėliojate akcentus: svarbiausia objektas, spalva, struktūra, faktūra, detalės ar kas kita?
– Manau, kuriant labai svarbu yra būti čia ir dabar, negalvojant apie pasekmes ir maksimaliai susikoncentruojant ir įsigilinant į tai, ką darai. Tuomet viskas pavyksta geriausiai – detalės susilieja į vientisą visumą. Man svarbus organiškas visų elementų derinys, taip pat ir idėjos, kurias noriu atskleisti savo kūryboje.
– Jūsų tapybos darbuose galima pastebėti gana daug autobiografinių motyvų, kai kurie jų – gana atviri. Nebaisu žiūrovui atskleisti savo asmeninio gyvenimo fragmentus? Juk jie šiek tiek jus "apnuogina".
– Tapydamas ieškau motyvų, kurie įtraukia. O labiausiai įtraukia motyvai, kurie negali būti nenutapyti – nesvarbu, ar tai kadras iš kino filmo, ar asmeninio gyvenimo momentai. Drobėje jie transformuojasi, sakralizuojasi ir man nebepriklauso.
– Tapote daug paukščių, net esate sakęs, jog paukštis – jūsų sielos gyvūnas. Kodėl? Negi dėl pavardės?
– Mano pavardė – Paukštelis, tapau paukščius – tai savotiškas žaidimas. Žiūrint iš kitos, tapybinės perspektyvos, paukštis yra tik forma, į kurią įdedu daug įvairių kontekstų, besiskleidžiančių keletu suvokimo lygių. Tad į paukštį mano tapyboje reikėtų žvelgti labiau kaip į abstrakciją nei konkretų objektą. Kita vertus, paukštis man yra vienas įdomiausių gamtos sutvėrimų – vien jau todėl, kad jis gali skristi ir turi tam tikrą lengvumą, kurio neturi kiti gyvūnai.
– Bet ne visuomet jie tokie lengvi, kartais ir negyvi.
– Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, mirusių paukščių tapyba yra gana įprastas reiškinys, ypač paplitęs baroko laikais "mažųjų olandų" natiurmortų tapyboje. Vėliau Jeanas Chardinas, Chaimas Soutine, Michaëlis Borremansas ir kiti puikūs tapytojai, tęsdami šią tradiciją, taip pat tapė mirusius paukščius. Tad manieji tam tikra prasme irgi yra šio reiškinio tąsa.
– Užsiminėte apie tam tikrą, jus sudominusią tapybos mokyklą, tačiau akivaizdu – jūsų tapyboje susipina daugybė įvairių stilistikų elementų. Vis dėlto ar priskirtumėte save kokiai nors tapybos tradicijai?
Paryžius yra labai įvairiapusis, daugiakultūriškas miestas.
– Mano tapyba yra figūratyvi. Tapydamas paveikslą naudoju įvairius motyvus, kuriuos atrandu gamtoje, meno istorijoje ar tiesiog laikraščių iškarpose. Tapyba tam tikra prasme man yra artima kinui – dailininką prilyginčiau filmo režisieriui, kuris kiekvienu paveikslu kuria tam tikrą būseną ar istoriją su siužetu ar be jo. Kartais ji gali būti nerišli, fragmentiška, o kartais – vientisa.
– Kurį laiką gyvenote Paryžiuje, menininkų rezidencijoje. Kadaise Paryžius buvo tarsi menininkų meka, būrusi inovatyvius maištaujančius kūrėjus. Koks šis miestas jums atrodo dabar ir ką jis kaip menininkui davė jums?
– Paryžius yra labai įvairiapusis, daugiakultūriškas miestas. Nors per laiką jis kito, senoji "paryžietiška" dvasia jame vis tiek liko labai ryški. Gyvendamas ten sutikau daug įdomių žmonių, mačiau puikių parodų.
Viktoras Paukštelis. "Kolekcija"
– Patirties sėmėtės ne tik Paryžiuje – du kartus grojote žymiojoje Carnegie Hall salėje, taip pat surengėte rečitalį Berlyno filharmonijoje. Tai – svarbūs įvykiai kiekvienoje pianisto karjeroje, tačiau kartu ir be galo didelė atsakomybė. Kokia jūsų patirtis skambinant salėse, kuriose koncertuoja patys žymiausi klasikinės muzikos atlikėjai?
– Tai buvo ypatinga patirtis. Džiaugiuosi, kad koncertuose sugroti pavyko puikiai, nors tai ir nebuvo labai paprasta – patyriau daug įtampos, nors ji koncertų metu vis dėlto išėjo į naudą. Įdomu buvo stebėti ir organizacinius žymiųjų koncertinių organizacijų aspektus, pradedant fortepijono priežiūra, baigiant salės ir akustikos niuansais.
– Tikriausiai ir publika tokiose koncertų salėse – labai reikli?
– Publika visur labai skirtinga: JAV ji buvo šilta ir betarpiška, o Berlyne kiek kitokia – mačiau daug jaunesnių žmonių. Tame rečitalyje ne tik grojau, bet ir rodžiau judančių paveikslų projektą, tad galbūt į koncertą atėjo žmonės ne tik iš muzikos, bet ir iš tapybos pasaulio. Snobiškiausias klausytojas vis dėlto buvo Vienoje, "Musikverein" salėje.
– Savo muziką ir tapybą jungėte ne tik Berlyne, bet ir koncertuose Lietuvoje. Ar nesunku publikai dėmesį paskirstyti vienodai abiems meno rūšims?
– Judančius paveikslus, rodomus ekrane, derinu su savo atliekamais kūriniais. Pirmąją dalį groju solo, o animacija pasirodo tik tuomet, kai publika yra įsitraukusi į muziką. Be to, kai rodau projekcijas, būnu tamsoje, manęs niekas nemato. Iš tiesų, kartais kyla pavojus, kad viską rodant iš karto, sugluminsi ne tik publiką, bet "išsiderinsi" ir pats. Tačiau labai gerai apgalvojus proceso eigą, sintezė pavyksta puikiai.
– Ar turite savo mėgstamą dailininką ir pianistą, ar apskritai svarbu juos turėti?
– Kadaise turėjau jų daug. Manau, labai svarbu favoritus turėti iki tam tikro brandos lygio, o vėliau kur kas svarbiau yra susitelkti ties savo paties kūryba ir atrasti, kokia linkme nori eiti. Bet atsidūrus klystkelyje ar nežinioje didelis malonumas yra atsiversti Rembrandto ar Diego Velázquezo albumus ar pasiklausyti Vladimiro Horowitzo įrašų.
Kas? V.Paukštelio koncertas "ČIULBANTIS FORTEPIJONAS".
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? GRUODŽIO 8 d. 17 val.
