Visa meilė – vaikams
"Kitąmet mudvi turėsime apvalius gimtadienio skaičius, – šypsosi aktyviai įvairiuose meno, kultūros renginiuose dalyvaujanti skaitovė. – Mamytė gegužę švęs garbingą 90-ties metų sukaktį, o aš liepą truputį mažiau."
Aktorė pasakoja, kad jos mama E.Kochanskienė gimė Kauno rajone, Tabariškių kaime. Ten baigė aštuonias klase ir labai norėjo mokytis gimnazijoje. Tačiau tėvelis lenkė prie žemės darbų kaime. Laimei, Elžbietos mama, matydama, kad mergaitė nėra laiminga, išprašė ją leisti į Kauną.
"Taip mamytė pradėjo mokytis 3-ioje valstybinėje gimnazijoje (dabar – Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija – aut. past.), o ją baigusi panoro studijuoti kulinarijos paslaptis. Tik tie jaunystės vėjai susuko jaunai gražuolei galvą, ir, būdama vos 20-ies, Elžbieta ištekėjo už mano tėčio – Juliaus Kochanskio", – nusikelia į ankstyvus laikus aktorė, pridurdama, kad netrukus gimė ji, o po pustrečių metų ir jaunėlis broliukas.
Virginija buvo ketverių, kai tėtis žuvo avarijoje. Mama liko viena su dviem mažamečiais vaikais. "Kai sykį per atvirumo valandėlę mamos paklausiau, kodėl antrąsyk taip ir neištekėjo, ji atsakė, kad nenorėjo mūsų su broliu skaudinti. Jai atrodė, kad tuomet pirmos santuokos vaikai liktų nuošalėje, jaustųsi mažiau mylimi", – prisimena tuomet iki širdies gelmių sukrėtusius mamos žodžius.
Mokėjo linksmintis ir puoštis
Buvo laikas, kai savo išvaizda šiek tiek norėjau protestuoti, betgi mamos pavyzdys kitko mokė – visada būti pasitempusia, tvarkinga.
"Gyvenome senelių name: viename gale – mamos tėvai, kitame – mes su mama. Seneliai rūpinosi mumis mažais, tad mama galėjo eiti į darbą ir taip mus išlaikyti. Mamos sesuo su šeima irgi buvo šalia – pasistatė namą toje pačioje žemėje. Taip ir augau saviškių apsupty", – pasakoja garsi moteris, iki šiol prisimenanti, kaip šauniai mamos laikų jaunimas mokėjo linksmintis. Kas grodavo akordeonu, kas dainuodavo, o jau šokti mokėjo visi.
Virginijos mama žavėjo puikiu balsu. Savo dainomis visas drauges ir net jų dukras vėliau ištekino. Negana to, būdama paprasta fabriko darbininkė, turėjo labai išlavintą estetinį skonį.
"Ar galite patikėti, ko ji užsigeidė? – gardžiai užsikvatoja aktorė. – Taigi sumanė pasikviesti fabriko dailininką pas save į namus, kad jai svetainėje ant sienos freską modernią nutapytų. Dar mamai visada rūpėjo gražūs baldai, indai, skulptūrėlės."
Mamos eleganciją ir žavesį aktorė ne iškart perėmė, paauglystėje nenorėjo puoštis pagal mamos skonį. "Kaip dabar matau: eina mama – lyg puošni gulbė plaukia, o šalia jos aš – visa tokia pajuodusi: juodomis kelnėmis, juoda glaustinuke, o plaukai į arklio uodegą surišti", – kvatojasi Virginija, jau gerokai vėliau, kai ėmė kurti literatūrinius spektaklius ir muzikines impresijas, prisiminusi mamos kalbas ir pradėjusi kurti išskirtinę sceninę išvaizdą, padedančią prikaustyti žiūrovų dėmesį.
"Buvo laikas, kai savo išvaizda norėjau šiek tiek protestuoti, betgi mamos pavyzdys kitko mokė – visada būti pasitempusia, tvarkinga. Ir aprangoje, ir namuose, ir net prie stalo ji siekė estetikos. Mamos silkutė Kalėdoms ar Velykoms visuomet ne tik skani būdavo, bet ir labai gražiai papuošta", – prisimena šventinį šeimos stalą Virginija.
Iš noro padėti mamai
Paklausta, ar sunkus vaikas buvo paauglystėje, aktorė gudriai išsisuka: "Gal ir ne. O gal mamytė tiesiog labai tolerantiškas žmogus. Aš gerai mokiausi, buvau drausminga. Mama labai manimi pasitikėjo", – prisimena daugybę poezijos vakarų, teatralizuotų projektų, kamerinių ir monospektaklių parengusi aktorė, meninę veiklą pradėjusi jau paauglystėje.
Tuometiniuose Profsąjungų rūmuose ji lankė šokio išraiškos kolektyvą "Sonata", vėliau – tautinių šokių kolektyvą "Suktinis".
"Mama su džiaugsmu ateidavo į mūsų koncertus. Bet sykį, kai nedrąsiai užsiminiau apie norą būti aktore, išgirdau jos balse abejonę. Šokiai, dainos, jos supratimu, buvo tik kasdienybės pagražinimas, bet ne profesija, ne rimtas darbas", – įsiminė mamos žodžius.
Virginija ją suprato – juk tais laikais rimtomis laikytos gydytojo, inžinieriaus profesijos. Pabaigusi aštuonias klases, ji įstojo į Kauno politechnikumą (dabar Kauno technikos kolegija – aut. past.) ir pasirinko iš pirmo žvilgsnio labai nemoterišką specialybę – pramoninę civilinę statybą. Bet mamos nenudžiugino: ji svajojo, kad Virginija baigs gimnaziją, o gal tiesiog pažindama savo dukrą nujautė, kad tokia specialybė romantiškai merginai nebus pati tinkamiausia.
Aktorė atvirauja, kad į Politechnikumą ėjo dėl dviejų priežasčių. Pirma, norėjo savo stipendija prisidėti prie Kochanskių šeimos gerovės. "Nors mama niekada to nerodė, bet abu su broliu matėme, kaip sunkiai ji dėl mūsų dirba. Už savo triūsą fabrike gaudavo tik 68 rublius, o stipendija buvo 20 rublių", – prisimena savo apsisprendimą V.Kochanskytė.
Nemenkai prie jo prisidėjo ir senelio kieme matyti vaizdai. Mat senelis nuomojo kambarius Kauno politechnikos instituto studentams – būsimiems architektams, inžinieriams. O jie buvo labai linksmi ir triukšmingi: dainuodavo, grodavo akordeonu, nešdavosi į kiemą molbertus ir kažką juose braižydavo… "Man atrodė, kad toji Pažadėtoji žemė yra būtent ten, Kauno politechnikos institute, – vėl koketiškai kresteli neklusnias garbanas Virginija. – Juolab ten dar mokėsi mano vyresnė pusseserė, ir jai patiko tos studijos."
Palaiminimas aktorystei
Baigusi Politechnikumą, V.Kochanskytė toliau ketino studijuoti architektūrą. Svajojo, kad kada nors statys namus su dideliais langais, nes ten, kur gyveno, langeliai buvo nedideli. Dar svajojo apie stiklinį stogą, kad naktį galėtų skaičiuoti žvaigždes...
Lemtingu tapo pokalbis su kurso vadovu po diplomo gynimo. Tąkart jis paklausė: "Pasakyk atvirai, ar tau patinka šokti?" Ir kai Virginija linktelėjo galvą, jis paragino: "Žinai, gal tuomet eik ir šok, o namus bus kam ir be tavęs statyti!"
Virginijos širdis suspurdo – juk nuo mokyklos laikų, kai mokiniai ant lapelių rašė, kuo norėtų būti užaugę, joje jau gyveno aktorystė. Kolektyve būdavusi vienišė, išėjusi į sceną ji tarsi atgydavo.
"O dar mama užsisakydavo tokius lenkiškus žurnalus, kuriuose daug dėmesio buvo skirta teatrui ir kinui. Kokių įspūdingų nuotraukų juose mudvi rasdavome iš spektaklių, kino filmų!" – prisimena V.Kochanskytė.
Kai kurso vadovo paskatinta apsisprendė stoti į aktorinį, mama tuo metu gulėjo ligoninėje. "Nenorėjau jos jaudinti, kad jau nebestosiu studijuoti architektūros, tad nusprendžiau suvaidinti neįstojimą – nuėjau į stojamąjį egzaminą, bet jo nebelaikiau", – išduoda ilgus metus saugotą paslaptį V.Kochanskytė.
Žinoma, mama nepatikėjo, kad aukščiausiais balais išlaikiusi baigiamuosius egzaminus Politechnikume, dukra galėjo neįstoti, bet supratingai pratylėjo.
Pamenu, kad mama mums su broliu užsakydavo visus įmanomus to meto laikraščius ir žurnalus. Pati taip pat labai mėgo skaityti.
Praleidusi progą tapti architekte, Virginija pradėjo lankyti Kauno profsąjungų rūmų Literatūrinį teatrą. Po Romo Kalantos susideginimo Kauno pantomimos trupė buvo išdraskyta, dalis trupės drauge su režisieriumi Modriu Tenisonu (pantomimos meno pradininku Lietuvoje, – aut. past.) išvyko į Maskvą, kita dalis liko dirbti Kauno muzikiniame teatre. Virginija buvo priimta į trupę. Tai buvo savęs ieškojimų laikotarpis aktorės gyvenime, per kurį menišką savo dukros prigimtį iki galo pripažino ir mama.
Po kurio laiko Virginija, M.Tenisono kvietimu, išvyko dirbti į Maskvą. "O netrukus sulaukiau ir mamos palaiminimo", – prisimena aktorė, su ašaromis akyse tuomet skaičiusi mamytės laišką: "Jei manai, kad aktorystė tavo kelias – aš tave paremsiu." Ir duoto žodžio E.Kochanskienė laikėsi: siuntė pinigų, kad dukrai svetimam krašte būtų lengviau gyventi.
Išsaugojo stiprų ryšį
Virginija stebisi, kokia kantri mokėjo būti jos mama. "Kai lankiau Literatūrinį teatrą, viskas juk nesibaigdavo repeticijomis. Po jų važiuodavome pas režisierių Giedrių Mackevičių į namus, klausydavome muzikos, vartydavome albumus, skaitinėdavome literatūrą, tad namo kartais grįždavau tik paryčiais. Ir buvau šventai įsitikinusi, kad mama miega…" – vėl nusikvatoja aktorė.
Tąkart ji nė nenumanė, kad mama jos laukdavo ir miegoti eidavo tik tuomet, kai išgirsdavo durų trinktelėjimą. Tad kartais jos miegas tetrukdavo vos porą valandų, po kurių reikėdavo keltis ir eiti į fabriką.
Nepaisant to, E.Kochanskienė niekada nėra nubrėžusi savo dukrai ribų, paprieštaravusi, kad per vėlai grįžo ar kad dėl jos turėjo visą naktį nerimauti.
Į klausimą, kas būtų nutikę, jei Elžbieta nebūtų taip palankiai ir supratingai reagavusi į dukros amato pasirinkimą, Virginija susimąsto. "Nė nežinau… Bėgant iš namų nuskriausčiau mamą. Turbūt būčiau sukandusi dantis ir dariusi tai, kas man nepatinka. Tiesiog būčiau nelaimingas žmogus, – po ilgokos pauzės randa atsakymą ir tuoj pat suabejoja, ar darbas fabrike darė jos motiną laiminga. – Ji atidirbdavo valandas, o paskui eidavo dainuoti į vokalinį ansamblį, su kuriuo apkeliavo visą Lietuvą. Energijos jai užtekdavo viskam. Kaip ir man dabar – tikiu, kad paveldėjau ją iš mamos", – džiaugiasi vietoje nenustygstanti moteris.
V.Kochanskytė pasakoja, kad judviejų su mama ryšys buvo ir tebėra labai stiprus. Rūpestis, kad jiems su broliu nieko netrūktų, giliai įaugęs į širdį. "Juk mūsų šeimoje būdavo visokių dienų… Kartais džiaugdavomės turėdami aliejaus, bulvių (kurias su seneliu sodindavome ir nukasdavome kartu), svogūnų ir druskos. Kas buvo, tas buvo gerai. Mama neturėjo iš ko mūsų lepinti, bet apsaugą ir rūpestį suteikė begalinę", – prisimena aktorė, būdama šešiolikos raudojusi vien nuo minties, kad kada nors mamos galėtų nelikti.
Gerumo pamokos
"Pamenu, kad mama mums su broliu užsakydavo visus įmanomus to meto laikraščius ir žurnalus. Pati taip pat labai mėgo skaityti. Dabar, girdėdama viešumoje abejones, kad šiuolaikiniai vaikai mažai skaito, prisimenu savo mamytės rodytą pavyzdį. Ji visuomet prieš miegą paskaitydavo knygą, žurnalą. Tebeskaito iki šiol", – džiaugiasi aktorė, tvirtai įsitikinusi, kad pačios įtaigiausios pamokos yra tos, kurios perduodamos asmeniniu pavyzdžiu.
Ir dabar V.Kochanskytė su mama mielai drauge ieško skaitymui naujos knygos, o ją perskaičiusios aptaria, dalijasi ten atrastomis žiniomis, diskutuoja, bet savo nuomonės viena kitai neperša.
Savo pavyzdžiu E.Kochanskienė mokė ne tik nešti gerą žinią, bet ir padėti kitam. Net ir svetimam. Virginija pamena, kad jei vaikystėje eidamos gatve pamatydavo gatvėje sėdintį elgetą, mama būtinai įdėdavo pinigėlių į ištiestą ranką. Jei išgirsdavo ką šnekant, kad elgetos – veltėdžiai, aktorės mama tuos žmones būtinai užstodavo, sakydama, kad jų negalima smerkti, nes nežinome jų istorijų. Primindavo posakį: "Neišsižadėk tiurmos, lazdos ir ubago terbos." O galiausiai dar paklausdavo: "Ar norėtum su juo susikeisti vietomis?"
"Jau daugybę metų mama man skambina ir prašo, jei reikia, už ką nors pasimelsti, užpirkti šv.Mišias. Perėmiau iš mamos nuoširdų rūpestį kitą palaikyti. Jei šventė kokia – paskambinti ir pasveikinti. Jei liūdna žinia – pasimelsti, paguosti, nepatingėti geru žodžiu pralinksminti. Amžinatilsį mamos sesuo Elena per vieną šventę apie mamą yra pasakiusi: "Rodos, turėdavome mes ja pasirūpinti: liko viena, su dviem vaikais… O gaudavosi atvirkščiai – tik žiū, Elžbieta atbėga per kiemą su duonos kepalėliu, lašinukų bryzeliu", – šiltais tetos prisiminimais dalijasi Virginija, sakanti, kad ir dabar mama nemėgsta virkauti į telefono ragelį, nors visko būna – ir paskauda, ir spaudimas pakyla…
Pasak aktorės, mama savo pavyzdžiu įkalė ir dar vieną tiesą: įsipareigojimus reikia vykdyti! "Kad ir sirgdama, dantis sukandusi šito savo nusistatymo ji laikėsi šventai. Jei buvo kažkam pasižadėjusi, kad ir kaip blogai jaustųsi, kad ir kaip laiko nebūtų, – pažadą mama visada tesėdavo", – atvirauja tą patį daranti dukra.
Jau daugelį metų su vyru skulptoriumi Arūnu Sakalausku gyvenanti Klaipėdoje V.Kochanskytė, kol dar buvo galima, dažnai atvykdavo į Kauną pas mamytę.
"Ir visuomet jausdavau išdidžios, save ir kitus gerbiančios moters nuostatą. Net du dešimtmečius dirbdama Kauno nacionaliniame dramos teatre gyvenau su mama, jos bute. Abi džiaugėmės galimybe būti drauge, pasikalbėti, pasitarti", – baigia pokalbį aktorė, nekantraujanti dažniau pasimatyti su mylima mama.
