Apie jo mirtį ketvirtadienį „Facebook“ socialiniame tinkle pranešė žurnalistė Danutė Jokubėnienė.

„Liūdna žinia. Ką tik artimieji pranešė, kad prieš porą valandų mirė režisierius Vytautas Damaševičius. Ne tik puikus mūsų dokumentinio kino metraštininkas, bet ir Žvėryno siela bei vaikščiojanti enciklopedija (...). Ilsėkis ramybėje nerami ir dora siela“, – teigė D. Jokubėnienė.

Pasak jos, režisierius dar šią vasarą dviem filmais papildė savo kurtą dešimties dokumentinių filmų ciklą „Senieji vilniečiai", taip pat kartu buvo planuojami renginiai kitąmet minint Žvėryno 120-metį.

1940-aisiais gimęs V. Damaševičius nuo 1963 metų dirbo Lietuvos kino studijoje. 1980-aisiais baigė Teatro, muzikos ir kinematografijos institutą tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), po to daugiau nei dešimtmetį dirbo Lietuvos kino studijos dokumentinių filmų režisieriumi.

Nuo 1993-iųjų su režisieriumi ir operatoriumi Juozu Matoniu sukūrė filmų portretų, istorinių, buitinės ir socialinės tematikos filmų. Didžiąją V. Damaševičiaus kūrybos dalį sudaro kultūros tematikos filmų ciklai: „Menininkų portretai“ (nuo 1994 metų, daugiau, kaip 60 filmų), nuo 1996 metų kurtas ciklas „Lietuvos kultūros paveldas“, nuo 1997-ųjų – „Repeticija: Teatro pulsas“.

V. Damaševičius dirbo antruoju operatoriumi kuriant Raimondo Vabalo vaidybinius filmus „Smokas ir Mažylis“ (1975), „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980),  Almanto Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976), „Faktas“ (1981), Gyčio Lukšo „Mano vaikystės ruduo“ (1977).

Jis su Petru Abukevičiumi režisavo dokumentinius filmus „Stumbras“, „Lapė“ (abu 1981), „Sugrįžimas“ (1990), taip pat filmus „Saigakai“ (1982), „Kaimo mokytojos“ (1983), „Ieva nori dainuoti“ (1984), „Vėlinių ugnys“ (1988), „Liūdnoji Venecija“ (1990), „Barikadų vaikai“ (1991), „Kelias į Everestą“ (1992), „Mano kaimas“ (1992), „Tikra Armijos Krajovos istorija“ (1993), „Kad įvykdyčiau Dievo valią: Kardinolas Vincentas Sladkevičius„ (1996) ir kt.

Liepia sąžinė

Daugiau kaip 60 menininkų kino portretų kūrėjas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas V.Damaševičius, įsitaisęs ant sudedamosios kėdutės, ramiai skaito knygą. Juokiasi, kad dabar nuo 8-os ryto iki 17-os vakaro čia jo darbo vieta.

"Aš nepiketuoju, neprotestuoju, tik saugau, kad į statybą ant nukasto šlaito nevažiuotų ekskavatorius ar kita sunki technika. Kultūros paveldo departamentas uždraudė, nes kelias  suplanuotas netinkamoje vietoje, – sakė V.Damaševičius. – Dokumentuose parašyta, kad atstumas iki tvenkinio yra 6 metrai, bet plika akimi matyti, kad tiek nėra. Nebent imtų ir užverstų dalį tvenkinio. Bet jeigu atvažiuos buldozeris, stosiu prieš jį ir kviesiu policiją. Kad ir kaip ši mano akcija baigtųsi, sąžinė bus rami, būsiu viską padaręs savo gimtajam kampeliui apginti."

Žvarbokas pavasario oras 80 metų sulaukusio vyro negąsdina.

"Esu 20 dienų pragyvenęs ant ledyno Nepale, ir nieko. Dabar daug kas važiuoja į Tatrus, Zakopanę pasidžiaugti kalnų saule. O aš deginuosi čia, gimtajame Žvėryne, prie vandens. Pagaliau radau laiko ir knygai apie Lietuvos valstybės gimimą", – pabrėžė režisierius, rodydamas T.Balkelio istorinį leidinį "Lemtingi metai" apie Lietuvą, karų, revoliucijų ir valstybės kūrimosi peripetijas.

Lietuvos kino veteranas ketina budėti iki kovo pabaigos, tada jam numatyta planinė operacija. Visgi Žvėryno patriotas tikisi, kad sprendimas jau daugiau nei metus užsitęsusioje keblioje situacijoje bus rastas, mat aktyvi bendruomenė išjudino net kelias ministerijas, ragindama elgtis racionaliai, ne biurokratiškai.

Dūris biurokratijai

V.Damaševičius priminė, kad žemė prie vandens malūno tvenkinių priklausė Vilniuje užaugusiam, bet Prancūzijoje gyvenusiam garsiam mokslininkui, Alzheimerio ligos paramos fondo įkūrėjui Leonidui Pimonovui. Atgavęs nuosavybę, jis viską perdavė fondui.

"Mano namas Bebrų gatvėje taip pat stovi ant L.Pimonovo žemės. Tą dalį už tiltelio Alzheimerio fondas prieš keletą metų pardavė savivaldybei, o sklypas, kur bus statomas namas, buvo parduotas gerokai anksčiau už, atrodo, 15 mln. litų, – sakė V.Damaševičius. – Už tuos pinigus fondas vystė veiklą, o bendrovė, kuri įsigijo sklypą, vėliau bankrutavo taip ir nepradėjusi statybų. Tuomet sklypą nusipirko įmonė "Geri kaimynai".

Aš nepiketuoju, neprotestuoju, tik saugau, kad į statybą ant nukasto šlaito nevažiuotų ekskavatorius ar kita sunki technika.

Bėda ta, kad sklypo detalusis planas buvo patvirtintas dar 2014 m., o teritorijos vertingosios savybės, įtraukiant ir tvenkinių pakrantes, buvo patikslintos tik 2018 m. gegužę, ir statybų vystytojai į patikslinimus neatsižvelgė. Leidimą kelio statybai yra išdavusi ir Nacionalinė žemės tarnyba, bet jau po to, kai buvo patikslintos vertingosios savybės.

Prieš metus Žvėryno bendruomenės nariai pastojo kelią prie tvenkinio sunkiasvorei technikai, atvyko ir Kultūros paveldo departamento (KPD) atstovas, darbai buvo sustabdyti, nors dalis šlaito jau buvo nukasta.

Šiuo metu keliukas link statybvietės padengtas skalda, o "Geri kaimynai" vasario pradžioje gavo statybos leidimą daugiabučiui. Bendrovė su būsimais kaimynais stengėsi elgtis draugiškai ir pati kreipėsi dėl kelio iš Blindžių gatvės servituto nustatymo. Tačiau gavo neigiamą atsakymą, kadangi sklypas Blindžių g. 32 dar Atgimimo laikais buvo priskirtas diplomatinės paskirties sklypams, nors iki šiol tam nenaudojamas. Nacionalinė žemės tarnyba, turėjusi formuoti įvažą, net nesikreipė į Užsienio reikalų ministeriją, kad būtų atskirtas diplomatinio sklypo ruožas keliui suformuoti.

Žvėryno bendruomenė ragino tvenkinių apsauga pasirūpinti ne tik Kultūros, bet ir Aplinkos ministeriją, mat kaip tik toje vietoje vyksta masinė varliagyvių migracija iš Karoliniškių draustinio. Be to, ieškinys dėl tvenkinio pakrantės išsaugojimo pateiktas ir teismui.

Nėra šeimininko

Kaip be statybinės technikos iškasti pamatus, susivežti medžiagas – ar vystytojui teks samdytis sraigtasparnį? V.Damaševičius juokėsi, kad yra ir paprastesnis būdas, kurį iki šiol naudoja nepaliečiai.

"Kai keliavome į Everestą, mačiau statybas Nepalo sostinėje Katmandu – cementą ir kitas medžiagas 6 aukštų namui darbininkai nešiojo ant pečių didžiulėse lėkštėse. Taip turbūt pigiau.  Bet, nuoširdžiai sakau, man statytojų tikrai gaila, nes jie nekalti, kad sklypas buvo suformuotas be privažiavimo. Dėl kažkokių neišmanėlių prasto darbo dabar ir vyksta trintis tarp vystytojų ir bendruomenės. Galime įtarti, kad kažkas to prašė, gal net sumokėjo, bet jiems su šiuo projektu elementariai buvo pakišta kiaulė, ir dabar mums visiems tenka tą košę srėbti", – padarė išvadą režisierius.

Čia tokia situacija, kai gali būti ir vilkas sotus, ir avys sveikos, bet biurokratų užsispyrimas didžiulis.

Pasak žvėryniečio, kelis dešimtmečius dalyvavusio visuomeninės miesto plėtros komisijos darbe, savivaldybėje vyrauja nuostatos, kad verslui būtų visur uždegama žalia šviesa, o bendruomenės kaip nors prisitaikys, galų gale susitars su naujų statybų vystytojais jų teritorijose.

"Pažiūrėkite, su kokiomis skylėmis naujasis Vilniaus miesto bendrasis planas, apkarpytos žaliosios zonos, visuomeninės teritorijos irgi atiduodamos statyboms, – apgailestavo V.Damaševičius. – Pirmame bendrojo plano variante, derintame 2018 m., net saugomą pušyną prie svečių namų Latvių gatvėje buvo numatyta užstatyti daugiaaukščiais. Bendruomenė pasipriešino, ir savivaldybės planuotojams teko atsitraukti. Žmonės dabar  sąmoningesni, savo teises žino ir tikrai netylės, jeigu miesto planai bus su tokiomis skylėmis, kur galima įsprausti naujus statinius, sunaikinus visuomenines erdves."

Kita vertus, menininkas linkęs sutikti su Vilniaus savivaldybės vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio pozicija, kad miestą reikia tankinti, nes jis labai išsiplėtojęs, bet viską reikia daryti su protu.

"Kad ir šitas mūsų ginčas – kelias, kurį nutiestų iš Blindžių gatvės, būtų naudingas daugeliui gyventojų, ne tik naujojo daugiabučio statytojams, – tvirtino pašnekovas. – Čia tokia situacija, kai gali būti ir vilkas sotus, ir avys sveikos, bet biurokratų užsispyrimas didžiulis. Nacionalinė žemės tarnyba leido daryti kelią saugomų tvenkinių pakrantėje, Kultūros paveldo departamentas siūlo kelią tiesti iš Blindžių gatvės, o tarnyba nesileidžia į kalbas. Net Užsienio reikalų ministerija, kai kalbėjomės, nebūtų prieš, bet kažkas turi inicijuoti procesą. O tikro šeimininko Vilniuje nėra, kaip, ko gero, ir mūsų valstybėje."

Kito kelio nėra

Bendrovės "Geri kaimynai" vadovė Rūta Grucienė "Vilniaus dienai" patvirtino, kad į Nacionalinę žemės tarnybą buvo kreiptasi 2 kartus dėl leidimo statybos darbų metu įrengti laikiną įvažą į sklypą iš Blindžių gatvės pusės. Tačiau atsakymas buvo neigiamas – nurodyta naudotis galiojančiame detaliajame plane numatytu įvažiavimu, t. y., iš Latvių g. pusės tvenkinio pakrante, kurią taip siekia išsaugoti Žvėryno bendruomenė.

"Siekdami užsitikrinti, kad išvengsime bet kokio poveikio tvenkinio šlaitui, mes susitarėme su gretimo sklypo (Latvių g. 55) savininku – jis leido naudotis dalimi savo privataus sklypo įrengiant laikiną įvažiavimą statybinei technikai. Tai reiškia, kad maksimaliai atitraukėme laikiną įvažiavimą nuo tvenkinio šlaito ir pravažiuojanti statybų technika jam neturės įtakos", – aiškino R.Grucienė.

Paklausta apie nuolatinį privažiavimo kelią būsimiems namo gyventojams, ji teigė, kad, gavęs neigiamą atsakymą dėl kelio iš Blindžių g.  servituto, statytojas atnaujinto prašymo atidalyti keliui dalį diplomatinės paskirties žemės Nacionalinei žemės tarnybai neteikė: "Manome, kad neturime realių galimybių tai pasiekti. Todėl įvažiavimą suprojektavome laikydamiesi galiojančių teisės aktų."

Komentaras

NŽT Viešųjų ryšių skyriaus patarėjas Audrius Gelžinis teigė, kad tarnyba negali elgtis biurokratiškai ar kažkaip kitaip, "nebiurokratiškai", nes privalo laikytis įstatymo raidės.

"Žvėrynas iš tiesų yra probleminė miesto vieta, esame gavę skundų ir dėl Latvių bei Blindžių gatvių, buvo atliekami patikrinimai, – sakė NŽT atstovas. – Visi sprendimai priimami griežtai pagal įstatymų, Vyriausybės nutarimų, ministrų įsakymų ir kitų galiojančių teisės aktų reikalavimus – jokių interpretacijų negali ir neturi būti."

Pasak Vilniaus mažojo teatro atstovės spaudai Rūtos Jakimauskienės menu, muzika ir kultūra geriausia mėgautis tamsoje. Prieš spektaklį ar filmą salėje užgęsta šviesos, nes tik tamsa leidžia išlaisvinti savo fantaziją ir mėgautis aplink vykstančiais procesais. 

18 val. Vilniaus mažajame teatre vyks režisierių Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentinių filmų „Režisierius Rimas Tuminas – Edipas karalius“ (1998 m.) ir „Mažasis grįžta namo“ (2005 m.) peržiūra.

Unikalaus kūrybinio dueto V. Damaševičiaus ir J. Matonio filmas „Mažasis grįžta namo“ sukurtas Vilniaus mažojo teatro įsikūrimo savo nuolatinėje vietoje proga.  Kol kas jis rodytas tik vieną kartą – 2005 m. lapkričio 11d.  Žiūrintys unikalią juostą galės prisiminti Vilniaus mažojo teatro įsikūrimo akimirkas, klajūnišką dvasią ir legendinius aktorius, tokius kaip Gediminas Girdvainis, Andrius Žebrauskas, Sigitas Račkys, Vytautas Šapranauskas ir Vytautas Grigolis. Tai absoliučiai unikali galimybė ne tik pamatyti unikalią dokumentiką, pabendrauti su teatro legendomis ir prisiminti išėjusius.

Pasakodamas apie laiką, kuomet buvo filmuojamas šis filmas,  aktorius G. Girdvainis sako: filmuojant filmą, mus vedžiojo po senus Vilniaus namus. O paskui atėjom į dabartinį  teatro pastatą, kuriame vyko remonto darbai. Filmas vadinasi „Mažasis grįžta namo“, ir aš iš tikrųjų jaučiausi lyg grįžęs namo, nes čia, kur dabar yra teatro fojė, buvo televizijos dubliažinė, ir aš dubliavau pirmąjį savo gyvenime filmą „Kas tai yra vasara“, – prisimena G. Girdvainis.

Kitas filmas „Režisierius Rimas Tuminas – Edipas karalius“ įamžino Rimo Tumino repeticijas, kurios yra įdomiausia teatrinio proceso dalis, dažnai nematoma, bet jaudinanti, unikali, vertinga, nepakartojama. Kiekviena repeticija – fantazijos protrūkis, atradimai, pasiūlymai,  kurie kitoje repeticijoje gali būti paneigti. Filmas brangus ir tuo, kad išsaugojo amžinybėn išėjusių  aktorių darbo akimirkas.  Ši dokumentinė juosta bus puiki įžanga į šios vasaros didžiąją naujieną -  liepos mėn. Rimas Tuminas statys Sofoklio „Karalių Edipą“ seniausiame Graikijos amfiteatre Epidaure, talpinančiame apie 12 tūkstančių  žiūrovų. Šis teatras  buvo pastatytas IV a. prieš Kristų  ir yra vienas geriausiai išsilaikiusių antikinių teatrų Graikijoje.

Po filmų peržiūros, 21 val. Vilniaus mažajame teatre vyks muzikinis poezijos vakaras, kuriame savo kūrybą skaitys dainininkas Algirdas Kaušpėdas ir garsus lietuvių poetas Gintaras Patackas. Vakaro metu skambės gyva muzika ir ryškūs, provokuojantys, prasmingi tekstai.

Poeto, vertėjo, prozininko, dramaturgo Gintaras Patacko eilės yra tapusios ne tik „Anties“, bet ir „Kardiofono“, „Rondo“, „Rebelheart“ ir kitų žymių Lietuvos atlikėjų dainomis. Jis skaitys savo labiausiai pamėgtas eiles iš visos kūrybos, tačiau bus nevengiama improvizuoti bei atsižvelgta į publikos pageidavimus. Dar jaunystėje susipažinę kūrėjai A. Kaušpėdas ir G. Patackas sako, kad poezijos vakarą bus juntama ir juos jungianti meilė muzikai.

Į filmo peržiūras registruotis nereikia, kviečiami visi norintys. Į muzikinį poezijos vakarą su Algirdu Kaušpėdu ir Gintaru Patacku prašoma registruotis el. paštu – ingrida@vmt.lt.