Taip pat neseniai buvo ir straipsnelis apie Atgimimo aikštės rekonstrukcijos perspektyvas. Požeminė šios aikštės dalis pravers dar ir Muzikiniam teatrui – teatralai ir žiūrovai, atvykę į spektaklį, galės čia pasistatyti transporto priemones.

Sakysite, tunelis daug kainuos? Na, o kas dabar pas mus pigu?

Tikrai malonu ir toliaregiška, tačiau...

Tačiau nežinoma, pro kurį kampą reikės tų automobilių ekipažams išlįsti į žemės paviršių, neaišku ir kuriuo keliu bus galima nukakti į teatrą.

Manau, vis tiek tektų kartais ir per lietų, vėją ar sniegą aukštakulniais nupėdinti per aikštę ir pereiti dvi gatves iki palaimintojo teatro prieangio.

Tad kodėl peršokus šunį neperšokti uodegos?

Kodėl statant požeminę automobilių aikštelę nenutiesti tunelio, vedančio iki pat teatro fojė, ir į žemės paviršių išlįsti jau po stogu?

Dar ne vėlu, galima tai padaryti (suprojektuoti).

Sakysite, tunelis daug kainuos? Na, o kas dabar pas mus pigu?

Nors pats į koncertus ir spektaklius visuomet vykstu viešuoju transportu, siūlau tokią idėją visiškai nuoširdžiai.

Tą frazę vis atviriau ir dažniau ištaria "mandrūs" vilniečiai, kuriems patarčiau pernelyg neriesti nosies, nes gyvenime visko dar gali nutikti.

Maža ką – Želigovskis II ar Lukašenka jaunasis sumanys atsiimti "savas žemes" arba sprogs Astravo elektrinė, tai ir teks ieškoti prieglobsčio ne sostinėje.

O iki to gal reikėtų (jei jau taip norisi) Kaunui pridėti "rezervinės sostinės" pavadinimą-priedėlį.

Tačiau geriausia būtų kuo sparčiau statyti "Rail Baltica" kartu su Vilniaus–Kauno atšaka ir įteisinti dvipolę sostinę, pavadinus ją "Supersostinė Kaunas–Vilnius" arba panašiai.

O Žemės ūkio ir svarbiausia Sporto ministerijas jau dabar galima būtų pradėti perkelti į Kauną. Juk nacionalinis stadionas tikrų tikriausiai bus Kaune. Tik kas tada liks Vilniuje?..

Gali būti, kad dėl pandemijos šis klausimas Europos Komisijoje bus atidėtas, tačiau jis tikrai išliks ir ateityje bus sprendžiamas.

Kaip šis klausimas sprendžiamas Lietuvoje, nėra aišku: ar bus atsiklausiama žmonių, ar tai bus nustatyta vien tik valdžios institucijų?

Jei bus paliekamas vasaros laikas, lietuviams jis gali nepatikti dėl sutapimo su Maskvos laiku, o klaipėdiečiams vasaros laikas nepatiktų dar labiau, nes pajūrio gyventojams, patenkantiems į Vidurio Europos laiko juostą, tektų "peršokti" per dvi laiko pakopas.

Antra vertus, juk galų gale realiai nėra nei vasaros, nei žiemos laiko. Yra tikrasis – saulės laikas, t. y. kai saulė aukščiausiai pakyla, yra vidurdienis, ir turi būti dvylikta valanda.

Lietuvai labiausiai tinka dabartinis, vadinamasis žiemos laikas. Todėl ir palikime jį nuolat.

Trečia vertus, gal derėtų paderinti laiką ir su kaimynais. Visi mūsų keliai į Europą driekiasi per Lenkiją. Taigi, kad vykstant į Vakarus nereikėtų kelis kartus persukinėti laikrodžio, reikėtų pasiderinti ir su Lenkija. Na, ir su Latvija, kurios pajūris taip pat patenka į Vidurio Europos laiko juostą.

Tačiau tikriausiai Lietuvoje, kaip ir Klaipėdoje, vis dar yra nemažai tų, kurie naujametę šampano taurę nori kelti sykiu su V.Putinu, o paskui tą Maskvos vidurnaktį bėgti į lauką pašaudyti raketų ir pasprogdinti petardų.

Bet, kaip dažniausiai būna, "pažadėjo – patiešijo, nedavė – negriešijo". O rinkimų sistema jau išties užsistovėjo ir prisistovėjo.

Tad gal laikas ką nors keisti ar tobulinti?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnis sako, kad LR Seimo nariai renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, o Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas.

Ar iš tiesų taip yra Lietuvoje, esant mišriai Seimo rinkimų sistemai?

Sąrašuose turėtų figūruoti ne vien tik plika kandidato pavardė, bet ir kai kurie asmens anketiniai duomenys: profesija, išsilavinimas, amžius, darbovietė, pareigybė.

Klausimas kyla dėl to, ar gali būti visuotinai pripažintas parlamentaras, išrinktas, tarkime, Varėnos vienmandatėje rinkimų apygardoje, kai kitų keturiasdešimties apygardų rinkėjai jo išrinkimui neturėjo absoliučiai jokios galios ir įtakos?

Vis dėlto reikia suvokti, kad, tapęs Seimo nariu, šis žmogus turės įtakos visose apygardose gyvenančių, visų Lietuvos žmonių gyvenimui.

Pasigirsta netgi siūlymų atsisakyti proporcinės rinkimų sistemos dalies ir visus Seimo narius rinkti tik vienmandatėse apygardose.

Tačiau tokiu atveju, suprantama, tik dar labiau nutoltume nuo Konstitucijos.

Vien tik proporcinė rinkimų sistema labiau priartintų rinkimų tvarką prie minėto 55 straipsnio, bet nevisiškai.

O kad rinkimai Lietuvoje taptų visuotiniškesni, reikėtų, kad rinkėjai balsuodami galėtų reitinguoti ne tik savo pasirinktos partijos rinkimų sąrašo atstovus, bet ir kitų partijų, dalyvaujančių rinkimuose, sąrašo dalyvius.

To reikia todėl, kad į Seimą realiai patenka ne viena, o keletas partijų.

Tobulinant rinkimų sistemą reikėtų, kad rinkėjai turėtų galimybę ne tik reitinguoti ("pakelti" sąraše), bet ir dereitinguoti (išbraukti) keletą sąrašo dalyvių, kurių parlamente nenorėtų matyti.

Be to, sąrašuose turėtų figūruoti ne vien tik plika kandidato pavardė, bet ir kai kurie kiti asmens anketiniai duomenys: profesija, išsilavinimas, amžius, darbovietė, pareigybė, socialinė padėtis ir panašūs dalykai.

Laikus, kai virėjai ir melžėjos galėjo valdyti valstybę, jau esame anksčiau išgyvenę.

Štai parašiau ir suabejojau, ar tokie ir panašūs rašiniai galėtų daryti įtakos dabar egzistuojančiai sistemai?

Gi Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas, o įstatymus leidžia vėlgi tie patys parlamento nariai. Negi kas nors kirs šaką, ant kurios patys sėdi?

Užburtas ratas.

Kadaise nuotykių pasakų herojus baronas Miunhauzenas, iki kaklo įkritęs į pusnį ir negalėjęs išsikapanoti ir prisišaukti pagalbos, pats save ištraukė, nusitvėręs už plaukų.

Na, o šiais laikais, kaip galvojate, negi minimalią algą pakėlė Algirdas Butkevičius? Manau, kad ne. Tikrai ne premjeras, ne dabartiniai valdantieji, o mes patys sau.

Pažiūrėkite, kas darosi mūsų gyvenime. Nors ir po truputį, tačiau pastaruoju metu brangsta visos prekės, o ypač – kasdienio vartojimo. Didėja ne tik duonos, bet ir pieno, mėsos gaminių ir kitų produktų kainos. Paslaugų – taip pat.

Neseniai poliklinikoje pasiteiravau, kodėl tyrimai kainuoja daugiau. Pajuokavau, kad tikriausiai brango benzinas.

Man buvo paaiškinta – girdi, buvo pakelta minimali darbuotojų alga.

Panašiai atsakė kirpykloje, siuvykloje, skalbykloje ir daug kur kitur – net įstaigoje, kuri užsiima finansiniu tarpininkavimu.

Jau daugybę kartų didėjo autobusų bilietų kainos. Aiškinama, kad tai vyksta dėl brangstančių degalų. Tačiau benzinas pastaruoju metu nebrango. Bet dabar, manau, yra kitas argumentas – atlyginimų pakėlimas.

Ir taip visur, kur tik nepasisuksi.

Iš tikrųjų mūsų pragyvenimo brangimą, kuriam, kaip matome, daugeliu atvejų įtaką daro minimalios algos padidinimas, dengiame mes patys.

Gerai tiems, kuriems maloningoji valdžia pridėjo prie algos tą varganą trupinėlį. Juo gal ir gali kompensuoti kainų ūgtelėjimą bei kapstytis iš vargo pusnies.

O ką daryti pensininkams, kuriems jau kelintus metus nepadidina išmokų ir neprideda absoliučiai nieko? Kaip gyventi tiems, kurių plaukų beveik neliko, o ir tie patys buvo gerokai apipešioti?

Dar didesnis siaubas apima išgirdus ponios Loretos Graužinienės ketinimus pakelti algą iki 1 509 litų. Nebeliks tada nei miunhauzeniškos vilties išsikapstyti.