Pakalbėjus su kitų šalių kolekcininkų bendruomenių atstovais, priežastys tampa aiškios. Pas juos jau ne vieną šimtmetį gyvuoja laisva ir nevaržoma prekyba antikiniu menu, nes valdžia neiškėlusi jokių perteklinių reikalavimų ir biurokratinių kliūčių. Pas mus tenka dirbti sovietmečio sąlygomis, nors ir de jure, ir de facto sovietinį jungą nusimetėme jau beveik prieš tris dešimtmečius.

Šiandien, norint antikinio meno objektą išvežti iš Lietuvos, reikia gauti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą. Nesvarbu, kad objektas legaliai įsigytas užsienyje su tokį įsigijimą patvirtinančiais dokumentais ir su Lietuvos kultūros paveldu neturi nieko bendro. Procedūra trunka mėnesius, o kartais ir pusmečius. Lietuvis, norėdamas išvežti tokią kolekciją, kokią atsivežė kaimynai latviai, turėtų kreiptis į departamentą bent jau prieš metus. Negana to, vietoj elektroninių paslaugų, reikia mažiausiai du kartus fiziškai apsilankyti Vilniuje, Kultūros paveldo departamente.

Jokiu būdu nekaltinu Kultūros paveldo departamento specialistų. Jie tikrai geranoriški savo srities specialistai, tačiau yra tik įstatymų vykdytojai. Pokyčiai turėtų būti įstatymų leidėjų lygiu ir nedelsiant, kadangi ši rinka labai dinamiška ir konkurencija joje stiprėja geometrine progresija, nepalikdama vietos silpnesniems žaidėjams. Todėl manau, kad jeigu norime likti konkurencingi, jau laikas keisti situaciją dabar, nes šioje rinkoje cirkuliuoja apie 10 mlrd. eurų, kurių žymi dalis galėtų kelti ir mūsų šalies ekonomiką.

Pakalbėkime apie vieną verslo sritį – prekybą antikvariniais daiktais. Sutinkant su Lietuvos teisės aktais, beveik kiekvienas daiktas, senesnis kaip 50 metų, gali būti išvežtas iš Lietuvos tik gavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą. Todėl bet kuris ūkio subjektas, užsiimantis tarptautine prekyba antikvariniais daiktais, parduotą daiktą iš Lietuvos gali išvežti arba išsiųsti tik gavęs minėtą leidimą.

Tam, kad gautų tokį leidimą, reikia du kartus nuvykti į Vilnių – pirmą kartą nuvežti antikvarinį daiktą leidimui gauti, antrą kartą – atsiimti daiktą ir leidimą. Leidimą išduoti kainuoja 10 eurų.

Vienu reisu, žinoma, jis veš ne vieną monetą, tačiau, bet kokiu atveju, minėtas teisės aktų reikalavimas šią žmogaus veiklą padaro ekonomiškai neįmanomą.

Įsivaizduokime klaipėdietį, prekiaujantį, pavyzdžiui, senovinėmis monetomis. Jis monetą parduoda už 20 eurų, pelnas, tarkime, sudaro netgi 100 proc. – 10 eurų. Parduodamas bent šimtą monetų per mėnesį, jis galėtų užsidirbti 1000 eurų. Neprašytų bedarbio pašalpos, už jį valstybei nereikėtų mokėti PSD ir Sodros mokesčių. Tačiau tokiu būdu jis užsidirbti negali, nes tam, kad gautų leidimą parduotą monetą išsiųsti iš Lietuvos, jis turi sumokėti 10 eurų, be to, du kartus suvažinėti iš Klaipėdos į Vilnių. Vienu reisu, žinoma, jis veš ne vieną monetą, tačiau, bet kokiu atveju, minėtas teisės aktų reikalavimas šią žmogaus veiklą padaro ekonomiškai neįmanomą.

Tuo metu stambesnės įmonės, prekiaujančios brangesniais antikvariniais daiktais, yra finansiškai gyvybingos, tačiau dėl reikalavimo gauti leidimus tampa kur kas mažiau konkurencingos kitų šalių rinkos dalyvių atžvilgiu, nes beveik visose Europos šalyse tokių leidimų nereikia arba juos gauti yra yra kur kas paprasčiau – viskas vyksta elektroniniu būdu, o daikto į instituciją pristatyti nereikia, procesas trunka tik dvi tris dienas. Todėl užsienio antikvarinių daiktų pirkėjai mieliau renkasi tų šalių pardavėjus, kur nereikia laukti daikto 2–3 savaites ar net ilgiau, o galima gauti iš karto.

Antikvarinių daiktų pasaulinė rinka sudaro apie 10 mlrd. dolerių, todėl reikėtų gerai įvertinti, ar tikslingais biurokratiniais reikalavimais verta riboti Lietuvos ūkio subjektų konkurencingumą.

Kultūros ministerijos noras apsaugoti Lietuvos kultūros paveldą yra suprantamas, tačiau ar prie šio paveldo išsaugojimo prisideda reikalavimas gauti leidimą išvežti užsienyje įsigytą daiktą, su Lietuvos paveldu neturintį nieko bendro? Turbūt ne. Todėl tikrai naikintinas reikalavimas gauti leidimą iš Lietuvos išvežti antikvarinius daiktus, turinčius jų įsigijimą užsienyje patvirtinančius dokumentus.

Žmonės, kurie dalyvavo kare, bent jau dauguma jų, prašymus pradeda nuo frazės: Dieve, apsaugok mus nuo karo, o su likusiais dalykais – gerais ar blogais – susitvarkysime patys.

Nieko nėra baisiau, nieko nėra žiauriau, nieko nėra blogiau už karą. Visi tai žinome. Kas iš filmų, kas iš knygų, kas iš savos patirties. Tačiau žmonės turi savybę užsimiršti. Ypač tada, kai jiems gerai. Atrodo, kad tas "gerai" yra amžina duotybė. Visada bus gera sveikata, niekada nebus karo.

Deja, taip nėra. Karas visai čia pat ir alsuoja mums į nugarą: Rusijos–Ukrainos karinis konfliktas, Viktoro Orbano vadovaujamos Vengrijos perspektyva, Vokietijos, Italijos, Graikijos populistinių judėjimų ir euroskeptikų įtakos augimas.

Mes galime kiek mažiau piktintis ES, kad mūsų žemdirbiai gauna mažiau išmokų, kad neteisingai proteguojama dviejų greičių ES vystymosi perspektyva, tačiau neužmirškime, kad ilgus metus kurtas Europos vieningumas – tai ne tik bendra prekybos zona, padedanti gerinti sandraugos šalių ekonominį potencialą, tačiau ir galimybė gyventi taikiai, išvengiant daugybės potencialių karinių konfliktų.

Gegužės 9 d. šventėme ES gimtadienį, būtent tą 1950 m. dieną buvo paskelbtas Roberto Schumano planas. Manau, mes turime būti dėkingi Konradui Adenaueriui, kuris sugebėjo kartu su Charles de Gaulle'iu sutaikyti Vokietiją su Prancūzija ir pradėti kurti vieningą Europos šeimą.

1957 m. senų valstybių pasirašyta Romoje sutartimi buvo įkurta Europos ekonominė bendrija, padėjusi pamatus dabartinio formato ES įkūrimui 1991 m. Mastrichte. Dabar ji vienija 28 valstybes, sukuria penktadalį viso pasaulio bendrojo vidaus produkto, čia gyvena daugiau nei 0,5 mlrd. žmonių.

Mano nuomone, kiekvienas iš mūsų turime ne tik tyliai džiaugtis buvimo ES teikiamais pranašumais, bet ir padaryti viską, kad ši sąjunga būtų dar tvirtesnė, socialiai teisingesnė ir atsakingesnė. Mažiausiai, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, tai nueiti balsuoti per Europos Parlamento rinkimus ir rinkti tuos žmones, kurie nori ne griauti, o ir toliau kurti mūsų visų namus – ES.

Deja, šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos, susijusios su D kategorijos senoviniais šaltaisiais ginklais, vis dar nepagrįstai riboja ir apsunkina senovinių ginklų kolekcininkų veiklą bei ant pečių užkrauna neadekvačią administracinę naštą – ribojamas vežamų šaltųjų senovinių ginklų kiekis ir pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad faktiškai visoje ES senoviniai šaltieji ginklai yra laisvos civilinės apyvartos kolekciniai objektai, nes pripažįstama, kad jie dėl laiko yra praradę savo, kaip ginklų, funkcijas ir visuomenei yra visiškai nepavojingi. Jais laisvai prekiaujama senienų mugėse, turgeliuose, antikvariatuose, aukcionuose ir t.t., jie laisvai, neribojamais kiekiais vežami iš vienos šalies į kitą. Jeigu kai kuriose šalyse ir nustatyti kokie nors šių objektų išvežimo ar kitokio disponavimo jais apribojimai, tai ne kaip ginklų, o tik kaip kilnojamųjų kultūros vertybių. Pažymėtina, kad statistinė informacija taip pat rodo, jog senoviniai šaltieji ginklai nėra naudojami nusikalstamoms veikoms vykdyti, todėl nėra jokio pagrindo riboti jų civilinės apyvartos visuomenės saugumo ar kitais tikslais.

Atkreiptinas dėmesys, kad pasaulinėje antikvariato rinkoje cirkuliuoja apie 10 mlrd. dolerių. Būtų neblogai, kad valdžia atkreiptų dėmesį į šią problemą ir padėtų ją išspręsti, sudarydama galimybes į mūsų ekonomiką įsilieti papildomam finansų srautui.

Sukrėtė ir mus

Vis dėlto reikia paklausti, kodėl tai sukėlė tokį emocinį sukrėtimą Vakarų pasauliui? Kaip prancūzų architektūros paminklas sukaustė pasaulio širdis net tiems žmonėms, kurie nė karto nebuvo Paryžiuje, juo labiau Dievo Motinos katedroje? Kodėl šis įvykis sukrėtė labiau negu kasdien žūstantys mūsų broliai ir seserys Ukrainoje, besitęsiantys mūšiai Sirijoje ar Pietų Sudano režimo keliamas dirbtinis badas (kariuomene degino javų laukus, tam, kad sukilėlių kontroliuojamose zonose prasidėtų badas), nepaisant to, kad Paryžiuje nežuvo nė vienas žmogus?

Atsakymas slypi mūsų ir viso Vakarų pasaulio identitete. Nors esame Vakarų pasaulio pakraštys, mūsų žvilgsnis per amžius krypo į Vakarus. Pradedant Gedimino laiškais, kurie buvo skirti vakariečiams, o ne Rytų kaimynams, Lietuvos krikštu pagal Romos katalikų kanonus, o ne rytų stačiatikių, bei politine ir kultūrine sąjunga su Lenkija, o ne su maskvėnais.

Mūsų akys ir širdys per amžius krypo į Vakarus, dėl to Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė mus.

Paklauskime savęs, ar mūsų bažnyčios ir katedros yra saugios.

Sava patirtis

Mes jaučiame, kad Dievo Motinos katedra yra dalis mūsų, kaip katalikų, kultūrinio identiteto, kuris staiga paskendo liepsnose. Mes jautėme, kaip dalis mūsų, kaip europiečių, istorijos virsta pelenais.

Panašu, kad prancūzai atsigaus ir atstatys katedrą, nes Prancūzijos elitas jau prižadėjo tam mažiausiai 300 mln. eurų. Gaila, kad šie pinigai bus skirti bažnyčiai atstatyti, o ne neturtingiems žmonėms paremti, žinant, kad to buvo galima išvengti, jei elektros instaliacija būtų buvusi tvarkinga. Todėl kyla klausimas, ar mes Lietuvoje esame užtikrinti, kad tai nenutiks ir pas mus.

Nuo nepriklausomybes pradžios jau degė keturiolika bažnyčių. Laiko atsukti atgal nebesugebėsime, bet ateitį pakeisti galime. Geriausia apsauga tai prevencija. Paklauskime savęs, ar mūsų bažnyčios ir katedros yra saugios. Dažnu atveju taip. Jų tvirtos kolonos ir aukšti bokštai galėtų atlaikyt ir žemės drebėjimus, ir viesulus. Žinoma lengviau juos atlaikyti, kai jų nėra. Tačiau yra bažnyčių ir kultūrinių monumentų, kurių saugumas kelia didesnių ar mažesnių abejonių.

Apsileidimo pavyzdys

Vienas iš pavyzdžių būtų Kauno Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, arba, paprasčiau tariant, soboras. Laisvės alėjos bastionas, saugantis miestą nuo moralinių nuopuolių. Gaila, kad jo dydis nėra proporcingas jo reprezentacijai. Statytas rusų, taip ir atrodo, lyg būtų Rusijoje. Tinkas atsilupęs, laiptai aptrupėję, o kupolas praradęs spindesį. Visa tai suponuoja apsileidimą, miesto apsileidimą. Keista būtų miestiečiams ir miesto svečiams matyti, kad grindinys yra gražesnis už ją supančią bažnyčią, galbūt todėl ką tik sudėtos trinkelės jau skilinėja. Ar galime didžiuotis miestu, jeigu didžiausia miesto bažnyčia atrodo lyg 1944 m.?

Aišku, visada galima pasakyti, kad tai ne miesto pareiga, kad bažnyčiomis turi rūpintis kuriijos, bet nepamirškime Paryžiaus. Dievo Motinos katedra – viena labiausiai lankomų Paryžiaus vietų, tai vienas iš miesto simbolių. Soboras taip pat toks būtų, jeigu ne aplaidus miesto vadovo darbas. Galima būtų sakyti kaip lietuvių liaudies patarlėje: devyni amatai – dešimtas badas, bet, žiūrint į merą, taip neatrodo. Panašu, kad jam patogiau kurti istoriją iš naujo, negu ją saugoti.

Ir pinigų, ir laiko užtenka didžiausiam paminklui arkliui Lietuvoje pastatyti. Užtenka laiko viskam, išskyrus miesto paminklų išsaugojimui. Ir tai ne tik fasadiniai dalykai. Mes, miestiečiai, nežinome, ar soboras yra struktūriškai saugus. Kas leidžia paneigti, kad apleista ir pažeista statinio išorė nesikoreliuoja su galimais fundamento ir pagrindinės konstrukcijos pažeidimais, vieną dieną galinčios sukelti panašią nelaimę, kuri įvyko 2016 m. gruodžio 10 d. Nigerijos mieste Ujo, kai, įlūžus bažnyčios stogui, žuvo daugiau negu 100 ten besimeldžiančių žmonių. Ar mes, miestiečiai, leisime miesto simboliams prarasti savo estetinį ir struktūrinį integralumą tik dėl to, kad meras labiau užsiėmęs naujų stadionų statymu, o ne miesto išsaugojimu. Ar mums reikia patirti nelaimę, kad suprastume, jog verta mylėti ir saugoti miestą bei jo paminklus.

Nors geografiškai mūsų valstybes skiria apie dešimt valandų skrydžio lėktuvu (apie 7 tūkst. km), tačiau tarptautinės teisės atžvilgiu mus nuo Šiaurės Korėjos Respublikos skiria tik viena valstybė – Rusija.

Todėl manau, kad mums visiems labai svarbus klausimas, ar JAV prezidentas Donaldas Trumpas gaus Nobelio taikos premiją?

Dabartinis JAV prezidentas tarptautinėje arenoje labai kontroversiškai vertinama asmenybė tiek dėl savo vykdomos vidaus, tiek dėl užsienio politikos. Tačiau nė vieno sveikai mąstančio žmogaus negali palikti abejingo jo noras ir pastangos denuklearizuoti Šiaurės Korėją.

Skirtingai nuo JAV eksprezidento Baracko Obamos, kuris, daugelio politikos apžvalgininkų nuomone, Nobelio taikos premiją gavo ne už realiai nuveiktus darbus pasaulinės taikos labui, o labiau stiprinant dvišalius Švedijos ir JAV santykius, Donaldui Trumpai teks nemažai paplušėti bandant įtikinti Šiaurės Korėjos vadovą sustabdyti branduolinės programos vykdymą.

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas greičiausiai atsimena, kas įvyko Libijoje, kai 2003 m. gruodžio 19 d. pulkininkas Muammaras al-Gaddafis atsisakė branduolinės ginkluotės kūrimo programos. Gana švieži atmintyje ir Irako įvykiai. Galų gale, ir mums artimesnis Ukrainos pavyzdys verčia susimąstyti, ką reiškia turėti branduolinį arsenalą.

Mažai tikėtina galimybė, kad Rusija būtų pasiryžusi kaimyninės šalies, turinčios branduolinį ginklą, dalies teritorijos aneksijai.

Po Sovietų Sąjungos griuvimo Ukrainoje bazavosi penkios raketų divizijos, čia buvo sutelkta apie trečdalis viso sovietų branduolinio arsenalo (trečios valstybės, pagal turimus branduolinės ginkluotės pajėgumus pasaulyje) be kitos atominės ginkluotės Ukrainos teritorijoje buvo dislokuota vien tik 130 tarpkontinentinių balistinių raketų.

Pasaulis jautėsi nejaukiai, todėl po didžiulių diplomatinių pastangų 1994 m. gruodžio 5 d. buvo pasirašytas Budapešto memorandumas, kuriuo Ukrainos valstybė įsipareigojo denuklearizuotis, o Rusija, JAV ir Didžioji Britanija įsipareigojo užtikrinti Ukrainos saugumą ir esamų sienų vientisumą.

Su tam tikromis išlygomis šį memorandumą taip pat pasirašė Kinija ir Prancūzija. Rezultatas buvo toks, kad Ukraina tapo valstybe, neturinčia atominio ginklo, o ir įprastine ginkluote gerokai nusileidžiančia agresyviai kaimynei.

Tačiau įprastai gyvenime kiekviena moneta turi dvi puses. Iš vienos pusės, dėl aktyvių Donaldo Trumpo veiksmų pasisekus denuklearizuoti Šiaurės Korėją amerikiečiai ir visas pasaulis lengviau atsikvėps. Reikalui esant bus galima paspartinti demokratizacijos procesus, padedant nuversti visam pasauliui atsibodusį diktatorių, nebijant, kad į Los Andželą ar į Niujorką atskries branduoliniu ginklu užtaisytos sparnuotosios raketos.

Iš kitos pusės, pravartu būtų prisiminti, kad tironų klika valdo šalį jau daugiau nei 70 metų, per tą laiką spėjo užaugti ištisa karta indokrinuotų į šią sistemą žmonių. Kad ir kaip būtų gaila, nėra jokių garantijų, kad, denuklearizavus šalį, nuvertus diktatorių, visi 22 mln. žmonių, nors ir gyvenančių tarsi didžiulėje koncentracijos stovykloje, stos į išlaisvintojų pusę, o ne pradės pilietinį karą. Kuo tikėtina suskubtų pasinaudoti tiek Kinija, tiek su Korėja tiltą turinti Rusija.

Tiems, kas mano, kad toks scenarijus neįmanomas, pravartu prisiminti ir mūsų pačių netolimą istoriją, kai mūsų šalis, ką tik nusimetusi penkiasdešimt metų trukusį sovietinį jungą, po keleto Sąjūdžio atstovų vadovavimo metų, niekieno nepadedama susigrąžino į beveik visus valdžios ešelonus buvusius komunistų partijos atstovus. Tarp jų buvo ir pirmasis, laisvę susigrąžinusios Lietuvos prezidentas ir aiškiai dominuojanti seimo dauguma.

Taigi, mano nuomone, klausimas, ar D.Trumpo Nobelio premijos nominaciją lydės taika, šiandien vis dar lieka atviras.

Milžiniški resursai

Šiandien taip atrodo dar visai nesenai buvusi viena stipriausių Lotynų Amerikos ekonomikų, šalis turtinga naftos išteklių ir kitų gamtinių resursų.

Vien per pasaulinį naftos kainų augimo bumą šalis iš naftos eksporto uždirbo beveik 800 mlrd. dolerių, dar keletą šimtų milijardų dolerių pasiskolino iš savo strateginių partnerių, pagrindinių naftos žaliavos importuotojų: Kinijos, Rusijos ir Turkijos. Nepaisant kolosalios, trilijono dolerių injekcijos į valstybės biudžetą šalis atsidūrė ant ekonominės bedugnės krašto.

Taip ją nustekenti sugebėjo per palyginti neilgą valdymo laiką pulkininko Hugo Chavezo ir jo įpėdinio, "geriausio Venesuelos vairuotojo", Nicolas Maduro socialistų klika. Aišku‚ "visų lygiais vargšais darytojai" turi savo paaiškinimus, kodėl tai įvyko. Tai pirmiausia naftos kainos kritimas nuo 100 iki 30 dolerių už barelį, kenkėjiška imperialistinė veikla ir 700 mlrd. dolerių, vyriausybės skirti socialinėms programoms.

Pakirstas pasitikėjimas

Iš tiesų viskas paprasčiau, šalį į socialinį chaosą ir ekonominę suirutę atvedė vagystės ir atvira korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Prisidėjo pakirstas pasitikėjimas verslu, nacionalizavus plieno ir cemento gavybos sektorius, eksproprijavus tūkstančius privačių įmonių.

Šiandien griūvanti N.Maduro klika laikosi ant dviejų pagrindinių ramsčių: kariuomenės ir dalies tautos, naiviai tikinčios, kad esama valdžia vis dar gali šalį išvesti iš krizės.

Šiandien griūvanti N.Maduro klika laikosi ant dviejų pagrindinių ramsčių: kariuomenės ir dalies tautos, naiviai tikinčios, kad esama valdžia vis dar gali šalį išvesti iš krizės. Pirmąjį ramstį išsiūbuoti ir nuversti paprasčiau, dalis generolų iš patriotiškumo, dalis iš stipraus noro išlikti pereis į naujo šeimininko pusę. Su kitu ramsčiu yra kur sunkiau ir sudėtingiau.

Šalis suskilo į dvi dalis, vieni vis dar palaiko socialistus, tikėdami, kad jie gali sugrąžinti Venesuelą į ten, kur ji buvo ekonominio klestėjimo laikais, kiti supranta, kad tai N.Maduro socialistams neįvykdoma užduotis, kad tai gali padaryti tik stipri, nekorumpuota ir ekonomiškai išsilavinusi valdžia.

Akivaizdu ir logiška, kad labiau mąstanti venesualiečių pusė pasinaudojo N.Maduro klaida (parlamentas nebalsavo dėl patvirtinimo N.Maduro prezidentu, šiam laimėjus rinkimus) ir opozicijos lyderį J.Guaido paskelbė laikinuoju prezidentu. Šią žinią džiaugsmingai pasigavo ir suskubo palaikyti dalis progresyviojo pasaulio, suteikdami opozicijos lyderiui, pasiskelbusiam laikinuoju prezidentu, teisėtumo.

Kita pusė

Jungtinių Amerikos valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo net karinę invaziją dėl greitesnių demokratizacijos procesų Venesueloje, juolab kad atsirado laisvų kariuomenės pajėgumų amerikiečių kariams išėjus iš Sirijos.

Viskas būtų gerai, galėtume paspartinti demokratinius procesus šalyje ir padėti tai, manau, didesnei pusei gyventojų, kurie laukia ir trokšta mūsų pagalbos. Bet, bėda ta, kad tik pusei, ne visiems. Kita pusė, nors ir naudosis suteiktos pagalbos pranašumais, niekada neužmirš, kad tai padaryta prieš jų valią, paminant jų teisę spręsti vidaus klausimus patiems savarankiškai. Todėl nors ir giliai užslėptas revanšizmo jausmas niekur nedings, jis nuolat rusens, grėsdamas peraugti į neramumus, konfrontaciją ar net pilietinį karą.

Ir čia jau nieko nepadarysi, tokia pagreitinto demokratijos proceso kaina – suteikti žmonėms geresnį, laisvą, atveriantį svaiginančių galimybių gyvenimą, kuriam jie dar nepasiruošę.

Todėl natūralu, kad daugelis mūsų norėtų ir vieno, ir kito, tai yra gyventi laisvai, mėgaujantis visomis demokratinio gyvenimo teikiamomis privilegijomis, tačiau ir nejausti nepritekliaus, tai yra dešra neturėtų būti brangi.

Problema yra ta, kad toli gražu ne visada šie du dalykai glaudžiai koreliuojasi tarpusavyje. Norėdami stiprios šalies ekonomikos (kad jos piliečiams dešra neatrodytų brangi) mes kartais bandome elgtis kaip stručiai, kišdami galvą į smėlį, kai iškyla politinės problemos, kurias spręsdami mes rizikuotume prarasti sotesnį duonos kąsnį, užmiršdami, kad po to galime prarasti ir laisvę.

Mes visi nepaprastai džiaugėmės ir buvome dėkingi, kad mūsų nepriklausomybės siekį pirmieji palaikė maži, bet drąsūs islandai. Mes jiems dėkingi ir dabar, nes be jų pirmųjų, nebūtų ir likusiųjų palaikymo.

Galbūt dabar atėjo laikas grąžinti skolas. Nes nežinia, kada mums vėl reikės pagalbos.

Kalbu apie mūsų požiūrį į Kiniją. Pastaruoju metu bent jau Žemės ūkio ministerijoje dominuoja skrydžių kryptis į ją. Delegacijos, draugystės deklaravimai, prašymai priimti lietuvišką pieną ar bent kelias cisternas lietuviško medaus.

Su kaimyniniu Taivanu Kinija elgiasi kaip Rusija su Ukraina, nuolat keldama įtampą ir grasindama panaudoti karinę jėgą.

Puiku, eksporto skatinimas į užsienio rinkas – balzamas mūsų ekonomikai, tačiau ar į tas rinkas?

Ar daug kam žinoma, kad su kaimyniniu Taivanu Kinija elgiasi kaip Rusija su Ukraina, nuolat keldama įtampą ir grasindama panaudoti karinę jėgą, nors šią šalį, oficialiai įkurtą dar 1949 m., pripažįsta 22 valstybės.

Ar daug kam žinoma, kad apie 2 mln. ugūrų kenčia Pekino represijas Sindziango regione šiaurės vakarų Kinijoje.

Ne geresnė ateitis laukia ir pačių etninių kinų. Šiandien Kinijos komunistų partijos kuriama ir valdoma socialinio kredito reitingo sistema seks žmonių elgesį ir jų pasisakymus bei suteiks tam tikras privilegijas ar nuobaudas pagal tai, kaip tinkamai elgiasi pilietis.

Žinoma, tinkamo elgesio kriterijus nustatys patys niekada neklystantys komunistų vadukai. Pavyzdžiui, jei pilietis pažeis eismo taisykles ar pakeiksnos valdžią, jo reitingas sumažės. Sankcijos, taikomos žmonėms, kurių reitingas žemas, įvairios – nuo keliavimo kai kuriais traukinių maršrutais iki vaikų leidimo į prestižines mokyklas ir priėmimo į valstybės tarnybą. Kinija šiuo metu išbando šią sistemą įvairiuose šalies regionuose, jei pasiteisins, manau, ją galės sėkmingai diegti ir mūsų kaimyninės valstybės Rusija ir Baltarusija. Tuomet jau mes galėsime ir paprieštarauti.

Suprantu, kad tokios nykštukinės, palyginti su Kinijos mastais, šalies eksportas neturės įtakos Kinijos ekonomikai, o mūsų gerovę pakelti gali, tačiau kokia to sotesnio duonos kąsnio kaina.

Kinijos politinė ambicija – pademonstruoti Azijai ir visam pasauliui savo ekonominę galią ir paversti ją politine įtaka.

Rusija savo karinę galią bando paversti politine įtaka, taip bandydama desperatiškai spręsti savo ekonomines problemas.

Tiek vienu, tiek kitu atveju brutaliai paminami pagrindiniai demokratijos principai, leidžiantys oriai gyventi žmonėms savo šalyje ir taikiai egzistuoti kaimyninėms valstybėms, turinčiomis ribas su šiomis šalimis.

Viena pusė teigia, kad tai tikrai įvyks, ir tai tik laiko klausimas, kiti mano, kad kalbomis apie būsimus sutirštintus ar tiesiog menamus pavojus mes patys stabdome vidaus vartojimą ir išeliminuojame vieną iš dviejų pagrindinių ekonomikos variklių, palikdami tik eksportą, kuris vienas mūsų ekonomikos neištrauks.

Pastarieji įsitikinę, kad dabar mes esame gerokai labiau pasirengę nei prieš buvusią krizę, sustiprėję ekonomiškai ir įmonės, ir namų ūkiai, todėl mano, kad didesnės problemos kils populistų įtakai vis labiau nusileidžiančioms Italijai, Ispanijai, Prancūzijai, jau dabar ekonominius sunkumus patiriančioms Kroatijai ir Bulgarijai. Aišku, niekam nuostabos nekeltų, jei, įsivyravus naftos kainų kritimo tendencijai, recesiją patirtų ir mūsų kaimynė Rusija.

Aš nepritariu kai kurių ekonomistų nuomonei, kurie mano, kad, net jei ir pasaulio ekonomika sparčiau lėtės ar net bus krizė, Lietuva yra viena tų šalių, kuri nukentės mažiausiai.

Kapitalo srautai šiandien daug labiau susisaistę tarpusavyje nei kada anksčiau.

Šiuolaikinės technologijos jiems ir prekybai suteikia iki šiol neregėtas galimybes laisvai judėti po visą pasaulį.

Manau, kad mūsų šalies ekonomika dar pernelyg silpna ir, aišku, pernelyg atvira, kad galėtume tikėtis tokio optimistinio scenarijaus.

Todėl, mano nuomone, mes visada turėtume galvoti apie fiskalinę drausmę ir nuolatinį finansinių rezervų kaupimą. Ir daryti tai, manau, turime visada ir visur kur tai tik įmanoma.

Pavyzdžiui, jeigu galime neatiduoti Lenkijai beveik 400 mln. eurų už prekes, tai neatiduokime, sudarykime palankias sąlygas apsipirkti Lietuvoje.

Jei galime turėti mažiau valstybinių švenčių, o daugiau dirbti, taip ir darykime. Tai dar 700 mln. eurų kasmet.

Kiekvienas specialistas savo srityje mato, kur galima sutaupyti optimizuojant procesus ir kaip galima sukurti didesnę pridėtinę vertę, gaminant produkciją arba parduodant paslaugą.

Tereikia suprasti, kad tai mūsų visų tikslas – sukurti tvirtos ekonomikos valstybę, kurio be mūsų niekas neįvykdys, nes valstybės pagrindas ir esame mes, visi jos piliečiai.

Todėl šiandien aišku, kad niekas už mus pačius rezervų nesuras, niekas neskirs vaistų nuo krizių, jeigu nesusirasime jų patys.

Tuo labiau kad ir pasaulyje sunkiai sekasi surasti naujus receptus. Ir realiai siūlomas naudoti tas pats senas vaistas nuo krizės – kiekybinio skatinimo programa, kurio veikimą turėtų užtikrinti TVF (Tarptautinis valiutos fondas) ir JAV federalinis atsargų bankas .

Tai patvirtino ir ECB (Europos centrinis bankas) prezidentas Mario Draghi, pranešdamas, kad dabar užbaigiama "kiekybinio skatinimo programa", tačiau kartu pabrėždamas, kad tai yra nuolatinė priemonė, taikytina, jei įvyktų finansinis nuosmukis.

Tai iš esmės sužlugdė įstatymų leidžiamosios valdžios darbą ir buvo viena iš priežasčių, kodėl žlugo ATR (Abiejų Tautų Respublika).

Dabar Europos Komisija nuolaidžiauja Prancūzijai ir Italijai leisdama pažeisti fiskalinę drausmę priimant šalių biudžetus. Pasiteisinimas – populistų keliami neramumai šalyse.

Tačiau, jeigu Prancūzija turi resursų išgyventi gresiančią recesiją, priimdami biudžetą su 3.2 proc. bendrojo vidaus produkto deficitu, vienu metu didindama socialines išmokas ir mažindama mokesčius, tai italai, suplanavę 2.2 proc. bendrojo vidaus produkto dydžio biudžeto deficitą, neturi jokių galimybių išlipti iš recesijos liūno, jeigu ji, kaip pranašauja nemaža dalis ekonomistų, prasidės.

Mes jau esame istorijos pamokyti apie lygius ir lygesnius, kai atskiri vienetai (individai arba šalys) gali leisti engti ir trypti pagrindines sąjungos vertybės, šaukdami apie gresiančią pabaigą, pamiršdami, kad visos valstybės ar sąjungos pradėjo griūti, kai buvo pamintos jų pamatinės vertybės: ar tai būtų Romos pilietiškumo praradimas trečiajame amžiuje ar ATR aristokratijos dekadansas, privedęs prie "didžiojo tvano".

Nors ir Italija, ir Prancūzija taip elgiasi vedamos gerų norų, jų vykdomos priemonės pamina pamatines ES vertybės, tokias kaip demokratija ir lygybė, nes Lietuvai niekas nesiūlo didinti biudžeto deficitą, kad apmokėtų mokytojų ar gydytojų atlyginimus.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad kai pirmą kartą bandėme įstoti į ES, mes nebuvome priimti, nes neatitikome vieno iš Mastrichto kriterijų keliamų reikalavimų – būtent mūsų biudžeto deficitas buvo per didelis.

Nors mes esame ekonomiškai maži, tačiau turime tvirtas moralines nuostatas. Nebijome pasakyti tiesos daug galingesnėms už mus kaimynėms, todėl manau turėtume dar kartą atkreipti Europos komisijos dėmesį dėl dvigubų standartų taikymo bendrijos viduje. Šį kartą tai gali turėti daug skaudesnes pasekmes ES negu dvigubų standartų taikymas žemės ūkio sektoriuje, šalims senbuvėms mokant didesnes išmokas negu naujokėms.

Taikant dvigubus standartus finansiniame sektoriuje, gali atsiverti Pandoros skrynia ir kilti negrįžtamų pasekmių. Tokio masto šalies kaip Italija ekonomikos griūtis turės daug rimtesnių padarinių negu Graikijos atveju, todėl kyla klausimas, ar pajėgsime atsilaikyti.

Yra mūsų šaliai atstovaujančių europarlamentarų, yra ir eurokomisaras, padarykime viską, kad mūsų balsą išgirstų.