Dalį padarytos žalos gamtai atsveria išgaunamas hidroenergijos švarumas, nes viena kilovatvalandė hidroenergijos sutaupo apie 0,3 kg anglies, reikalingos tam pačiam kiekiui elektros pagaminti. Taigi dėl Kauno hidroelektrinės kasmet išvengiame dūmų, gaunamų kūrenant 125 tūkst. t akmens anglies.

Nors po šios dovanos praėjo beveik 60 metų, tarp mokslininkų vis dar nėra bendros nuomonės, ar žodį dovana reikia rašyti kabutėse ar be jų. Sunku objektyviai vertinti, kiek visa tai paveikė Lietuvos landšaftą, iškirsti būsimųjų marių dugne miškai, čia išnyko ir kaip evoliucionavo išlikusi flora ir fauna, bet tai jau istorija.

Kad ir kiek diskutuotume apie Kauno hidroelektrinės teikiamos naudos ir žalos disbalansą Lietuvai, fakto nebepakeisime, ji yra. Aš palaikau ekosocializmo idėją – gamtos ir žmogaus visumą, jos darnų ir tvarų vystymą su visa tarpusavio koreliacija. Todėl, manyčiau, reikėtų maksimaliai išnaudoti jos teigiamus privalumus. Kiekvieną pavasarį mes su dėkingumu galime žvelgti į Kauno hidroelektinę, nes ji apsaugo miestą nuo ledonešių ir potvynių, galime grožėtis nuostabiu Gastilionių atodangos vaizdu, ne mažiau įspūdingu reginiu nuo Mergakalnio ir aiškiu Kauno marių apylinkių perlu – Pažaislio vienuolynu. Dėl apylinkių viskas gerai, mes turime puikiai sutvarkytus Kauno marių ir Nemuno kilpų regioninius parkus ir džiaugiamės jais. Tačiau, mano nuomone, neįvertiname ir nepakankamai išnaudojame tai, kuo gali pasigirti retas kuris pasaulio miestas, – tai 63 kv. km ploto vandens telkinių, kurių dalis miesto teritorijoje ir yra tinkami bet kuriai vandens sporto šakai. Gaila, tačiau vandens sporto infrastruktūra Kaune nelabai pasikeitė nuo hidroelektrinę stačiusio Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laikų. Tai, kad neišnaudojamas toks milžiniškas potencialas, daro gėdą ne tik miestui, bet ir šalies vadovams.

Vandens sporto entuziastai net be tinkamos šiuolaikinės infrastruktūros ir finansinio palaikymo sugeba garsinti Lietuvos vardą pasaulyje. Tai buriuotojai Raimondas Šiugždinis, Gintarė Volungevičiūtė ir daug kitų.

Tačiau čia kalbame ne tik apie Lietuvos vardo garsinimą, bet ir konkrečią potencialią materialinę naudą miestui. Tinkamai išvysčius Kauno marių vandens sporto infrastruktūrą ir suprastruktūrą, suplauktų nemaži vandens sporto entuziastų iš svečių šalių pinigai, nes jie čia ne tik buriuotų, bet ir valgytų, ilsėtųsi, pirktų nakvynės paslaugas, eitų į koncertus, kitaip tariant, investuotų į mūsų miesto ir šalies ekonomiką. Belieka tikėtis, kad miesto ir šalies valdžia pastebės šią galimybę.

Todėl pasakyti, kad šiandien laikas spręsti Senamiesčio ir centrinės miesto dalies oro taršos problemą, būtų ne visai tikslu. Tai jau reikėjo spręsti ne šiandien ir ne vakar, o gerokai anksčiau, tai jau seniai daro Italijos, Ispanijos, Vokietijos miestai, uždrausdami į senamiesčius ir centrines miestų dalis įvažiuoti taršiomis, neekologiškomis transporto priemonėmis.

Išradinėti dviračio čia nereikia, miesto savivaldybės atstovai pakankamai dažnai keliauja į kaimyninius senosios Europos miestus ir mato, kaip sprendžiamos problemos. Ekologiškos, netaršios viešojo transporto priemonės kursuoja ten dažnai ir tiksliu grafiku, puikiai sutvarkyta automobilių parkavimo infrastruktūra miestų prieigose, kur miestiečiai ir miesto svečiai gali palikti nuosavą transporto priemonę ir persėsti į viešąjį transportą. Na ir aišku, mokamas įvažiavimas tiems, kurie iš tiesų be to negali apsieiti.

Atsakingiems už miesto transportą klerkams tiesiog reikėtų įdėmiai paskaityti ES transporto politikos rekomendacijas ir pasiūlyti merui jas įgyvendinti mūsų mieste. Pagrindines jų priminsiu: statyti automobilį priemiesčio stovėjimo aikštelėje ir toliau važiuoti viešuoju transportu; statyti automobilį stovėjimo aikštelėje ir toliau eiti pėsčiomis; elektra varomų transporto priemonių skatinimas, sukuriant tam reikalingą infrastruktūrą Senamiestyje ir centrinėje miesto dalyje.

Suprantama, kad ekologiško transporto įsigijimas, tinkamas infrastruktūros sukūrimas ir sutvarkymas reikalauja nemažai lėšų. Todėl, kad tai nebūtų miestui per didelė našta, reikėtų nepalikti nuošalyje ir verslo, o įgyvendinti šį projektą, pritaikant viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės modelį. Priešingu atveju sprendžiant šią problemą vien tik iš savivaldybės biudžeto, turėsime išleisti savo pinigus brangiau mokėdami už vandenį, šiukšlių išvežimą ir kitas savivaldybės teikiamas paslaugas.

Raktiniai žodžiai čia – tvarus eksportas. Mano nuomone, mes su savo produkcija, pageidautina ne žaliavomis, o sukurta didesnės pridėtinės vertės, turėtume kantriai ir nuosekliai eiti į patikrintas rinkas, šalių su tvirtomis demokratinėmis tradicijomis, kur bet koks politinis ginčas akimirksniu nepavirsta į ekonomines sankcijas. Be abejo, tai yra sunkiau, nepalyginamai didesnė konkurencija, aukštesnis patekimo į saugias rinkas barjeras, tačiau tokia tvaraus ekonominio augimo kaina.

Nes mes esame priklausomi nuo didžiausių eksporto rinkų – jei jas prarandame, neturėdami alternatyvos, patiriame didžiulius nuostolius, kadangi, skirtingai negu dauguma ES valstybių, šių praradimų negalime kompensuoti pernelyg maža savo vidine rinka.

Ilgą laiką mes džiaugėmės gerais eksporto rodikliais į Rusiją. 2013 m. Lietuvos eksportas į Rusiją siekė 4,87 mlrd. eurų ir sudarė 19,8 proc. viso šalies eksporto, tačiau euforija baigėsi Rusijai paskelbus embargą maisto produktams iš ES šalių.

Džiugina tai, kad į ES valstybes šiandieną eksportuojama daugiau nei du trečdaliai Lietuvoje pagamintų prekių.

Dalį eksporto, kuris teko Rusijai, pakeitė Turkija ir Iranas, tačiau ir čia džiaugėmės neilgai, eksportas į šias šalis buvo greitai uždraustas.

Gal mums ir pavyks įsitvirtinti Kinijoje, tačiau ši šalis, pagal požiūrį į prekybos partnerius, pagal požiūrį į demokratinius procesus mažai kuo skiriasi nuo Rusijos, Irano ar Turkijos. Nežinau, ar galime jomis tiek pasitikėti, kad su tuo sietume pagrindinį ir tvarų eksporto augimą.

Manau, tikslingiau būtų orientuotis į sunkiau patenkamas, tačiau stabilias rinkas, nei siekti staigaus bet, greičiausiai, trumpalaikio proveržio į šalis, kuriose ekonomikos dėsnius koreguoja dažnai neargumentuotos politinės šalies vadovų užgaidos.

Šiandien bendras Lietuvos eksportas siekia iki 30 mlrd. eurų, akivaizdu, vietos augimui yra, tačiau norėtųsi, kad jis būtų ne trumpalaikis, balansuojantis ant praradimų ribos, bet nors ir lėtai, tačiau tvariai augantis.

Džiugina tai, kad į ES valstybes šiandieną eksportuojama daugiau nei du trečdaliai Lietuvoje pagamintų prekių, tai leidžia diversifikuoti riziką, susietą su eksporto paieškomis į rizikingas rinkas, tačiau norisi, kad nebūtume tuo valstiečiu, kuris du kartus gavęs į kaktą vėl lipa ant to paties grėblio.

Maldos maldomis, tačiau šiam regionui yra būdingas dogmatinis ekstremizmas, pasireiškiantis neapykanta kitatikiams, priespauda moterims ir itin žiauriais seksualinių mažumų vadinamojo perauklėjimo metodais.

Dar neseniai islamo valstybėje nuo stogų ir pro langus buvo mėtomi seksualinių mažumų atstovai.

Tai leidžia daryti prielaidą, kad dažnai malda turi tik fasadinę pusę. Užuot pateikus gilius jausmus, rodomas tik religinis fasadas, siekiant atrodyti geresniam ne tik aplinkiniams, bet kartais ir pačiam sau.

Per šventes teko apsilankyti tėviškės bažnyčioje ir melstis kartu su dar vienu doru kataliku, buvusiu istorijos mokytoju. Dėl jo sovietiniais laikais aš, tada buvęs komjaunuolis, gavau papeikimą už tai, kad dalyvavau krikštynose toje pačioje bažnyčioje.

Teisybės dėlei, tenka pastebėti, kad per šventes mažiau dėmesio skiriame pabendrauti su kūrėju, negu gaminti dvylika patiekalų šventiniam stalui. Lygiai taip pat kaip po šventinių dienų dažnai abejingai praeiname pro prašančius išmaldos varguolius.

Grįžtant prie viešų maldų, turbūt sunkiai įsivaizduojama Vokietijos ar Prancūzijos ministerijose, kur netgi mokyklose reikalaujama nukabinti nuo sienų kryžius, kad nebūtų įžeisti kito tikėjimo žmonių jausmai.

Tačiau turbūt sutiksite, kad nepaisant to, tiek Vokietija, tiek Prancūzija yra šalys, turinčios gilias krikščioniškas šaknis. Todėl mano nuomone, nors ir nėra lengva, bet labai svarbu atrasti Dievą savyje, aišku, jeigu toks poreikis yra, o ne viešai demonstruoti nors ir gražią, tačiau tik fasadinę pusę.

Mes su estais startavome beveik kartu, tačiau jų piliečių pečius slegia penkiolika kartų mažesnė valstybės skola kiekvienam gyventojui ir tikrai tai ne valstiečių vadovavimo nuopelnas. Taigi kyla klausimas, pagal kokius receptus dirbome anksčiau.

Mano nuomone, ugdant pilietinę visuomenę, nebijančią klausti, kritikuoti ir teikti pasiūlymus valdžiai, ne mažiau svarbu ugdyti ir toleranciją kitaip mąstantiems visuomenės nariams, kolegoms ar politiniams oponentams. Ir čia pirmiausia pavyzdį ir turėtų rodyti mūsų įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atstovai.

Aišku, nemažai prie to galėtų prisidėti ir visuomenėje pripažinti autoritetai: mokslininkai, rašytojai, poetai. Manau, evoliucionuojančioje visuomenėje ateityje turėtų išnykti tokie reiškiniai, kai garsus žmogus, išsakantis nuomonę apie naujai pastatytą (visiškai nesvarbu, kadangi tai reliatyvu, gerą ar blogą) paminklą, viešai pareiškia, kad patikti jis gali tik tiems, kurių meninis skonis formavosi Gariūnuose ir "Urmo" bazėje, nes tai turgaus estetika.

Mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Kai stovėjome Baltijos kelyje, mes nesiskirstėme į runkelius ir elitą, keikėme rusų valdžią ir draugiškai dalijomės keliese vieną kanistrą benzino per ekonominę blokadą, buvome vieningi stodami į NATO ir ES, nes žinojome, kad tai mūsų išlikimo sąlyga. Dabar, kai, atrodytų, viskas gerai ir yra palankiausios sąlygos visiems kartu kurti valstybę tokią, kokios mes norime, mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Negi mums reikia karo, žemės drebėjimo, cunamio ar kitos kokios stichinės nelaimės, kad susivienytume vėl bendram kūrybiniam darbui, nežemindami vienas kitų, išlikdami tolerantiški galbūt šiek tiek mažiau išmanančiam, turinčiam kitokią nuomonę piliečiui?

Čia dviračio išradinėti nereikia (pagarbos vienas kitam, valdžios ir piliečių santykiuose), jis per pasaulį jau važiuoja ne vieną tūkstantį metų. Dar 500 metų prieš Kristų žymus kinų mąstytojas Konfucijus savo traktatuose pabrėžė individo ir valdžios moralės, teisingų socialinių santykių išlaikymo, teisingumo svarbą, išliedamas tvirtus tolerancijos ir pakantumo visuomenėje pamatus.

Absurdiškos situacijos

Per daugiau kaip penkiolika metų visuomeninio darbo patirties kartu su bendraminčiais dalyvaujant labdaros ir paramos fondo veikloje esu pastebėjęs daugybę biurokratijos, abejingumo žmogaus kančiai atvejų. Teko matyti net ir akivaizdžių kvailysčių.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priklausančioje Neįgalumo nustatymo tarnyboje gal ir protingi žmonės dirba, bet atrodo, kad veiklos taisykles jiems parašė nevisiškai adekvačiai supančią juos aplinką priimantys valdininkai.

Pavyzdžiui, nustatant nedarbingumo lygį, nuo kurio priklauso pašalpos dydis, kiekvienais metais visiems neįgaliesiems sveikatos būklę tikrina speciali komisija. Iš vienos pusės lyg ir logiška, gal žmogus per metus apsveiko tiek, kad tapo visiškai darbingas ir pašalpa tokiam nebepriklauso. Taupomi valstybės pinigai – skaidrumas ir taupumas – tarsi viskas gerai. Tokia tvarka turi ir kitą, absurdišką aspektą.

Suprantama, kad susižalojęs žmogus gali pasveikti. Po infarkto ir insulto taip pat sveikatos būklė gali ryškiau pagerėti.

Jei žmogus neteko kojos ar rankos, jos neataugs. Ir net moderniausias protezas tikros galūnės neatstos. Tai kodėl jis turi kiekvienais metais vaikščioti į komisiją ir įrodinėti, kad koja neataugo?

Skaudi istorija

Kita vertus, kuo toliau, tuo labiau užkertami keliai prisikelti visaverčiam gyvenimui, grįžti į darbo rinką ir patyrusiesiems infarktą ar insultą.

Štai gyvas pavyzdys: į mus pagalbos kreipėsi 55 metų kaunietis Rimvydas. Vyras dirbo gerai apmokamą darbą, taigi ir mokesčius nemažus "Sodrai" atseikėdavo. Bet gerai apmokamas darbas kėlė nuolatinę įtampą ir šį rudenį Rimvydą ištiko hemoraginis insultas.

Iš pradžių vyriškis beveik visai nevaldė dešinės kūno pusės. Tik Kauno klinikų ir Kulautuvos reabilitacijos centro talentingų medikų ir reabilitologų pastangomis jam pavyko atsistoti ant kojų, nors ir nevisiškai.

Kauniečiui liko aptirpusi dešinė kūno pusė, silpna dešinė koja ir ranka. Tačiau medikai, po trijų mėnesių gydymo išleisdami Rimvydą namo, įkvėpė optimizmo sakydami, kad jis jėgas augaus po papildomų stacionarinės reabilitacijos seansų, kuriuos ligonis turėtų gauti nuo 2018 m.

Tai kodėl jis turi kiekvienais metais vaikščioti į komisiją ir įrodinėti, kad koja neataugo?

Rimvydą gydę neurologai net neabejojo, kad Rimvydui bus suteiktas mažesnis nei 45 proc. darbingumo lygis, arba, kaip anksčiau būdavo nustatoma, II invalidumo grupė.

Neįgalumo nustatymo tarnyba manė kitaip. Komisijai pasirodė, kad šlubčiojantis, greitai pavargstantis, nusilpusios atminties, dešinę ranką sunkiai koordinuojantis vyriškis (jo darbe reikia daug spausdinti kompiuteriu) yra apysveikis ir jam nustatė 45 proc. darbingumą.

O tai reiškė, kad jam jau nebesuteikiama stacionarinė dviejų savaičių reabilitacija, o gaus tik trijų dienų palaikomąją. Ir net tokią gauti reikėjo ilgas eiles laukti prie šeimos gydytojo ir reabilitologų, "Sodros" komisijos kabinetų.

Tiek aiškiai neužteko atgauti darbingumui, o dėl ligos sumažėjusios pajamos neleido pirkti mokamų reabilitacijos paslaugų.

Štai tokį akibrokštą patyrė kaunietis Rimvydas – paaiškėjo, kad jis galėtų pasveikti, jei jam būtų pripažintas mažesnis nei 45 proc. darbingumas.

Atsainus požiūris

Paradoksali, mano nuomone, "Sodros" sistema, skatinanti ne neįgaliojo pastangas grįžti į darbo rinką, toliau mokėti mokesčius, o pasmerkianti vegetuoti iš menkos neįgalumo pašalpos. Užuot suteikusi galimybę ligoniui pasveikti ir išsibraukti iš neįgaliųjų sąrašo jį (ligonį) tartum voverę verčia bėgti nesibaigiančiu ratu.

Mūsų sveikatos ir socialinio draudimo sistemai geriausia, kad ligoniai būtų išbraukti ne iš sergančiųjų, o iš gyvųjų sąrašo, toks įspūdis susidarė miestiečiui, kuris kreipėsi į fondą prašydamas paramos.

Tuo jis įsitikino, kai praėjusį mėnesį teko apsilankyti gydytojų konsultacinėje komisijoje, sprendžiančioje ginčytinus nedarbingumo apmokėjimo klausimus (pavyzdžiui, ar apmokėti nedarbingumą piliečiams, jau išeikvojusiems savo ligos pinigus, tačiau vėl sušlubavus sveikatai).

Rimvydui kaip tik ir paaštrėjo po insulto pasireiškiantys simptomai: pakilo kraujospūdis, apėmė nerimas, kankino nemiga. Kadangi dėl neurologinės ligos kauniečiui pripažinta negalia, šeimos gydytoja negalėjo pati skirti apmokamo nedarbingumo, nors kaunietis dar nebuvo išnaudojęs įstatymu numatyto termino. Reikėjo kreiptis į gydytojų konsultacinę komisiją.

Ir čia, pašiurpino atsainus, jo manymu, garbingo gydytojo vardo nevertų medicinos biurokratų požiūris į žmogų.

Jam buvo paaiškinta, kad padidėjęs kraujospūdis ir įtampa yra ligos, už kurią jau skirtas neįgalumas, požymiai. Todėl, jei darbas sukelia stresą, patarė mesti darbą ir pragyventi iš 159 eurų neįgalumo pašalpos.

O mūsų minimas kaunietis dar norėjo paklausti paprasto dalyko: jei jis susirgtų liga, nesusijusia su savo neįgalumu: tarkime, gripu, patirtų traumą, ar turėtų teisę į apmokamą nedarbingumą?

Komisijos nariai marmuriniais veidais atkirto, kad nuo gripo reikia skiepytis, o vaikščioti – atsargiai.

Iš tiesų gerbiu gydytojus ir suprantu jų sunkų darbą, milžinišką atsakomybę už žmogų. Bet kartais atrodo, kad Hipokrato priesaikai ištikimi medikai jau baigia išvažinėti iš Lietuvos.