Skaičiai įspūdingi

Jau kurį laiką šios idėjos iš rankų nepaleidžiantys socialdemokratai skatina valdžią ne tik atkreipti dėmesį į pasiteisinusį trumpesnės darbo savaitės modelį Islandijoje, bet ir pradėti nacionalinio masto eksperimentą Lietuvoje. Tik taip, anot idėjos šalininkų, bus galima įsitikinti, ar trumpesnė darbo savaitė gali būti naudinga, ar ne.

Kaip prieš kurį laiką skelbė BBC, Islandijoje ketverius metus, t. y. nuo 2015 iki 2019 m., trukęs trumpesnės darbo savaitės eksperimentas pasiekė neregėtą sėkmę.

„Eksperimente dalyvavo įvairių įstaigų ir profilio darbuotojai: administratoriai, darželių darbuotojai, socialinių paslaugų teikėjai, ligoninių personalas. Nuo 40 valandų per savaitę pereita prie 35 valandų. Rezultatai – tokie įspūdingi, kad dabar jau 86 proc. Islandijos dirbančiųjų dirba (arba tuoj dirbs) mažiau už tą patį atlygį“, – naujienų agentūrai ELTA kalbėjo Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotoja Orinta Leiputė.

Tiesa, atliktame tyrime dalyvavo tik kiek daugiau nei 2,5 tūkst. darbuotojų, kitaip tariant, maždaug 1 proc. dirbančių Islandijos gyventojų. Tyrėjų akimis, jų, dirbusių trumpiau nei įprastai, produktyvumo rodikliai viso eksperimento metu išliko tokie patys ir kai kada net tapo didesni.

Nors eksperimento sėkmė paskatino įvairias profsąjungas derėtis dėl naujo darbo modelio, derybos, kaip galima pastebėti, ne visur vyko sėkmingai. Anot penkerius metus Reikjavike gyvenančios Sandros, keliuose profsąjungos susirinkimuose girdėtos kalbos apie darbo laiko trumpinimą priminė ne ką kitą, o būtent cirką.

„Apie tokį darbo modelį svarstė profsąjunga „Efling“. Kurį laiką atstovavau šiai organizacijai savo darbe, teko dalyvauti keliuose susirinkimuose, tačiau kelias valandas trukusios diskusijos apie tai, kaip būtų galima dirbti trumpiau ir už tai gauti tokį patį atlyginimą – man kėlė juoką. Juk tai nerealu. Juolab kad buvo kalbėta tik apie darbuotojų teises. Apie darbdavių teises tokių pokyčių fone nebuvo net užsiminta. Visa tai priminė cirką“, – pasakojo grožio salone dirbanti lietuvė.

Devyniolika metų Islandijoje gyvenantis ir šiuo metu virėju dirbantis Mindaugas tikino: trumpiau nedirba, o ir tokių, kurie gali džiaugtis nauju darbo modeliu, – nepažįsta. „Dirbome ir vis dar dirbame įprastu tempu kaip ir Lietuvoje. Asmeniškai nepažįstu tokių, kurie išbandė trumpesnės darbo savaitės modelį“, – sakė jis.

Kol kas nepasiruošę

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas pastebi: socialdemokratų keliama idėja gali virsti realybe nebent tolesnėje ateityje.

„Esu įsitikinęs, kad kažkada tikrai dirbsime trumpiau, nes gyvename sparčiai greitėjančiame pasaulyje: patiriame vis didesnį psichologinį spaudimą, išnaudojame kur kas didesnį intelektinių resursų kiekį. Privačiame sektoriuje jau dabar vykstantys tokie eksperimentai tik parodo, kad tai gali pasiteisinti, bet kol kas tik jame“, – kalbėjo jis.

D.Arlausko nuomone, eksperimentuoti trumpinant darbo savaitę, kai viešajame sektoriuje yra chaosas, ne tik neprotinga, bet ir labai kenksminga. (UAB „Baltijos fotografijos linija“ nuotr.)

D.Arlauskas taip pat ragina atkreipti dėmesį į dabartinę viešojo sektoriaus situaciją. Pasak jo, jame – chaosas. „Kai kalbama apie Islandijos viešojo sektoriaus pavyzdį, turint omenyje tai, kad rezultatai buvo tikrai labai geri, aš tokių pasisakymų negirdėjau. Nėra tikslesnės informacijos, matome ir girdime tik tam tikras nuotrūpas. Parlamentarė O.Leiputė siūlo eksperimentuoti su viešuoju sektoriumi, nors akivaizdžiai neįsigilinta į esamą situaciją. Mūsų viešasis sektorius reikalauja be galo didelės modernizacijos ir visiškai nesvarbu, apie kurią sritį kalbėtume. O ir pagal konkurencingumo rodiklius daugeliu atvejų, matant tarptautinius reitingus, esame tikrai toli. Taigi, skatinti tokius bandymus, kai viešajame sektoriuje yra chaosas, ne tik neprotinga, bet ir labai kenksminga. Taip bus sukurta dar didesnė sumaištis“, – pabrėžė organizacijos prezidentas.

Yra sėkmingų pavyzdžių

Kiek kitaip ši idėja atrodo kalbant apie privatų sektorių. Igno Marcišausko įmonei „Valandinis“ trumpesnė darbo savaitė nėra naujiena. Kitokiu tempu dirbančio kolektyvo vadovas, paklaustas, su kokiais sunkumais įgyvendinant tokius pokyčius teko susidurti, teigė, kad iš esmės jų nepatyrė, nes buvo gerai pasiruošta. Visgi, nepaisant gero pasiruošimo, ne visiems darbuotojams, kaip jis pasakojo, buvo lengva priprasti prie kitokio gyvenimo ritmo.

„Be abejonės, vieniems darbuotojams prireikė daugiau laiko prisitaikyti, kitiems mažiau. Teko pakeisti kasdienius įpročius, efektyviau planuotis darbotvarkę ir, pagaliau, pasirinkti prioritetus, kad visi numatyti darbai būtų atlikti per trumpesnį laikotarpį“, – patirtimi dalijosi direktorius.

Anot I.Marcišausko, besidžiaugdami ilgiau trunkančiu poilsiu, darbuotojai tapo labiau susikoncentravę ir labiau motyvuoti. Tai parodė ir padidėję skirtingų veiklų, kaip pardavimų, užsakymų, rodikliai.

„Įmonėje kasdien fiksuojame mums aktualius veiklos rodiklius. Sutrumpinus darbo dieną, mūsų matuojami rodikliai didėjo apie 10–15 proc.“, – pokyčių sėkme džiaugėsi verslininkas.

Diskusijos apie tai, kaip būtų galima dirbti trumpiau ir už tai gauti tokį patį atlyginimą – man kėlė juoką. Juk tai nerealu.

Lietuvius pakeistų užsieniečiai?

Ekonomistas Sigitas Besagirskas, reaguodamas į trumpesnės darbo savaitės idėją, neslėpė: įmonėse, kuriose darbuotojai gauna valandinį atlyginimą, vargu ar tai pasiteisins.

„Labai priklauso nuo to, ką žmogus daro ir už ką jis yra atsakingas. Jeigu darbas yra orientuotas į rezultatą, t.y. žmogus turi aiškiai apibrėžtus darbus ir juolab nereglamentuojama, per kiek laiko jie turi būti atlikti, galima viską pasidaryti anksčiau ir turėti, pavyzdžiui, visą laisvą savaitę. Tačiau, jeigu žmogus įmonėje dirba numatytomis darbo valandomis, tokios idėjos nesuveiks, nes, sutrumpėjus darbo savaitei iki keturių dienų, analogiškai ir našumas sumažės 20 proc. Tokiais atvejais tektų mažinti atlyginimus, ieškoti naujų darbuotojų, pvz., užsieniečių, nes kai kurie iš jų yra linkę darbuotis už mažesnį atlygį. Taigi, neigiamų padarinių neišvengtume. Netikiu, kad viešasis sektorius, kaip yra siūloma, galėtų tokią reformą įgyvendinti“, – svarstė ekspertas.

Remiantis S.Besagirsko įžvalgomis, šiandien trumpesnės darbo savaitės modeliu dirbančių įmonių skaičius Lietuvoje siekia apytiksliai 5 proc. Ateityje šis skaičius gali maksimaliai pakilti iki 50 proc.

Ekonomisto manymu, tokių idėjų, susijusių su viešuoju sektoriumi, apsuptyje reikia suprasti ir tai, kad Lietuva nėra viena tų, kuri galėtų sau leisti vykdyti tokio pobūdžio nacionalinius eksperimentus.

„Yra šalys, kuriose tokie eksperimentai gali pasiteisinti, nes, pavyzdžiui, yra dominuojantis sektorius, kuris gali subsidijuoti tiek smulkius, tiek vidutinius verslus, tarkime, išmokomis, lengvatomis. Tokia pati situacija ir su Islandija, kuri gali džiaugtis geoterminiais vandenimis, suteikiančiais galimybę subsidijuoti įvairias veiklas. Gana didelės pajamos šiai šaliai leidžia išsidirbinėti. Lietuva nieko neturi, gyvena iš savo proto ir darbo rankų“, – apibendrino ekonomistas.

Sąstingis – pražūtingas

D.Šemioto, buriuotojo Raimondo Šiugždinio, irklavimo trenere dirbančios Birutės Šakickienės, Kauno plaukimo mokyklai vadovaujančio Sauliaus Binevičiaus įrašai yra ir Lietuvos olimpinio sporto istorijoje. 

"Mūsų irkluotojai tikrai pajėgūs Tokijuje kovoti dėl medalių", – tvirtino Sidnėjaus žaidynių prizininkė B.Šakickienė.

Ji, kaip ir kiti "Kauno dienos" pašnekovai, akcentavo ir sudėtingas ikiolimpinės atrankos sąlygas, ir aplinkybes, kuriomis šiuo metu Japonijos sostinėje tenka varžytis sportininkams.

"Jeigu olimpiada būtų atidėta dar kartą ar netgi išvis atšaukta, jei vėl būtų kalbama apie užsidarymus, žmonės psichologiškai neištvertų", – svarstė D.Šemiotas.

"Sportas negali būti apimtas sąstingio. Pandemija valdoma visame pasaulyje, žmonija – jau ne aklo šoko būsenos. Reikia judėti į priekį", – teigė R.Šiugždinis.

Palaikys: R.Šiugždinis linki Lietuvos buriuotojams Tokijuje palankaus vėjo. / lbs.lt nuotr.

Be sirgalių – kitaip

Anot D.Šemioto, net ir tai, kad žaidynės vyksta be žiūrovų – ne tragedija.

"Tokio lygio varžybose sportininkas susikoncentruoja į savo darbą, sirgaliai lieka antrame plane. Palaikymo bangos, be jokios abejonės, motyvuoja, veikia. Tačiau, kad viskas priklausytų nuo jų, tikrai taip nebūna", – kalbėjo boksininkas.

Sirgaliai visada svarbūs. Vien įeiti į gaudžiančią areną – ypatingas jausmas.

B.Šakickienės nuomone, žiūrovai, lydintys ovacijomis, šūksniais, prideda adrenalino, tačiau irklavimo varžybų aplinka – kitokia nei uždaroje arenoje.

"Per lenktynes irkluotojų gerbėjai būna kiek tolėliau, susitinkame tik po finišo. Visą distanciją – tik kova su varžovais ir savimi, nėra kada žvalgytis", – sakė olimpietė.

Trijose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs S.Binevičius tvirtino, kad plaukimas tuščioje arenoje yra mažiau nuteikiantis nei pilnutėlėje sporto aistruolių.

"Sirgaliai visada svarbūs. Vien įeiti į gaudžiančią areną – ypatingas jausmas. Tokia aplinka nulemia ir psichologinį nusiteikimą. Kartais žiūrovai baugina, bet ir suteikia azarto, sveikos įtampos, pats labiau užsivedi", – kalbėjo buvęs daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas.

Konkurencija: pasak S.Binevičiaus, iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes vis sunkiau. / ltuswimming.com nuotr.

Smūgis boksui

D.Šemiotui apmaudu, kad pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva olimpinėse neturi bokso atstovų.

"Nauja atrankos sistema, reitingavimas – kaip smūgis žemiau juostos. Iki šiol svarbiausi akcentai buvo pasaulio, Europos čempionatai, kvalifikaciniai turnyrai. Staiga – neįtikėtini pokyčiai, sudarę nevienodas konkurencijos sąlygas. Už borto liko daug stiprių sportininkų, galėjusių kovoti dėl medalių, tarp jų – ir mūsiškių. Labai gaila", – dėstė D.Šemiotas.

R.Šiugždinis, paklaustas apie galimus savo sporto šakos atstovų startų scenarijus, teigė: labai sudėtinga prognozuoti.

"Buriavimas žavus tuo, kad yra labai daug faktorių, lemiančių galutinį rezultatą. Vienas sportininkas gali mėgti stipresnį vėją, kitas – silpnesnį. Be to, kiekvieno buriuotojo fizinis parengtumas irgi būna labai skirtingas. Mūsų Viktorija Andrulytė tikrai gali sėkmingai pasirodyti, jeigu per varžybas vyraus silpnesni vėjai, o fiziškai stipriam burlentininkui Juozui Bernotui galbūt būtų parankiau buriuoti pučiant stipriam vėjui. Buriavimas – ne metrai ar sekundės, ant vandens vyksta momentinė kova ne vien su varžovais, bet ir gamtos užgaidomis", – pasakojo 1997-ųjų pasaulio ir Europos čempionas.

"Olimpiada – kitoje pasaulio dalyje, kitoje laiko juostoje, tad labai svarbu, kaip susiklostys mūsiškių aklimatizacija. Vis dėlto tikiuosi, kad viskas bus gerai", – vylėsi B.Šakickienė.

1996 m. Atlantos ir 2000 m. Sidnėjaus žaidynių dalyvė Tarptautinės irklavimo federacijos (FISA) sprendimą pakviesti į Tokiją mūsų vyrų porinės keturvietės įgulą vietoj į dopingo skandalą įklimpusių Rusijos atstovų pavadino teisybės triumfu.

"Kitaip būti negalėjo – juk du iš keturių Rusijos irkluotojų vartojo draudžiamus preparatus. Pusė įgulos! Keista, kad FISA lūkuriavo, derėjo iškart imtis ryžtingų veiksmų, o ne vos paskutinę dieną", – svarstė B.Šakickienė.

Lūkesčiai: B.Šakickienė tikisi, kad mūsų šalies irkluotojai bus gerai pasiruošę lemiamiems startams. / smbangputys.lt nuotr.

Šansas debiutantams

Pirmą kartą nuo 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse nedalyvauja ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė.

Anot R.Šiugždinio, tai – žymus trūkumas, tačiau verta žvilgtelėti ir į kitą medalio pusę: gal žmonės pradės aktyviau domėtis individualiomis sporto šakomis?

"Labai gaila, kad mūsų krepšininkams nepavyko prasiskinti kelio į Tokiją. Kita vertus, dabar dėmesį prikaustys ne komandinis žaidimas, o individualūs pasirodymai, įdėmiau stebėsime ne vien patyrusių olimpiečių, bet ir debiutantų startus, vertinsime jaunimo galimybes", – sakė pašnekovas.

2016-aisiais Rio de Žaneiro žaidynėse mūsų šaliai atstovavo šeši plaukikai, Japonijos sostinėje jų komandą sudaro tiek pat atletų.

"Kai dalyvavau 2008-ųjų olimpiadoje, tuo metu varžėsi iš viso daugiau nei 1 000 plaukikų, Tokijuje – maždaug 900. Kvalifikaciniai normatyvai ūgtelėjo, ratas atletų, galinčių patekti į žaidynes, siaurėja, – kalbėjo S.Binevičius. – Daug veiksnių turi įtakos kovai dėl olimpinių kelialapių, bet jei norime būti lygiaverčiais konkurentais, privalome žengti koja kojon su lyderiais – turiu galvoje ne vien plaukimą. Svarbu viskas – mokslas, mityba, bazės, finansavimas, trenerių kvalifikacija."

Olimpiečiai

Raimondas Šiugždinis (buriavimas) – dalyvavo 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse (470 jachtų klasė, su Valdu Balčiūnu – 32 vieta).

Birutė Šakickienė (irklavimas) – dalyvavo 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse (vienvietė valtis – 14 vieta) ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse (porinė dvivietė, kartu su Kristina Poplavskaja – bronzos medalis).

Saulius Binevičius (plaukimas) – dalyvavo 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse (estefetė 4 po 100 m laisvu stiliumi – 16 vieta), 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse (estafetė 4 po 100 m laisvu stiliumi – 11 vieta ir 200 m laisvu stiliumi – 21 vieta), 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse (200 m laisvu stiliumi – 47 vieta).

Daugirdas Šemiotas (boksas) – dalyvavo 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse (svorio kategorijos iki 81 kg varžybos – 17–28 vietos).

– Jūsų akimis, vakarėliuose žmonės jau atsipalaidavę?

– Visiškai, jokio susikaustymo. Nieko keisto, žmonės pasiilgę socializacijos, miesto. Pirmi vakarėliai po tokios pertraukos buvo gana keisti, kai grojau jau ne namuose, ne radijuje, bet žmonėms. Aišku, viskas pasikeitė po karantino. Žmonės, išsiilgę vieni kitų, linkę mėgautis laiku bendraudami, tad didžėjaus darbas, t. y. grojama muzika, lieka antrame plane. Kita vertus, visai neseniai grojau viename Kauno klube, kur sausakimša auditorija šėlo iki pat 6 val. ryto, tad būna visaip. Klausimas, kiek ilgai galėsime džiaugtis atlaisvėjusia kasdienybe.

B.Jonuškos darbo vietoje – traumatologo kabinete – visada groja muzika, o kai kurie pacientai net paprašo pagarsinti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– O ligoninės koridoriuose vis dar tvyro įtampa?

– Kadangi nedirbau COVID-19 skyriuje, tai įtampos nebuvo ir karantino metu. Dirbame viename burbule, kuriame visi pacientai ir jų tėvai testuojami, ir nesvarbu, ar pasiskiepiję, ar ne. O šiaip kartu su kolegomis pastebime, kad prieš kurį laiką pacientų, atskubančių dėl, tarkime, mažesnių problemų, buvo kur kas mažiau negu dabar.

– Ar kelia nerimą naujoji delta atmaina?

– Kelia nerimą ne pati atmaina, o būtent jos imlumas. Ji plinta 2,5 karto greičiau nei britiškoji. Ekspertų akimis, jeigu visų pasiskiepijusiųjų skaičius, tarkime, siekia 40 proc., tai skiepai, matant plitimą ir atmainos savybes, tampa nebe tokie efektyvūs. Tokiu atveju visos populiacijos atsparumas gali siekti vos 10 proc. Tai yra tas pats, ką mes patyrėme praeitą rudenį. Kažin ar norėtųsi dar kartą išvysti visuotinį užsidarymą ir sausakimšas ligonines. Portugalijos žingsniai link užsidarymo ir Rusijos pavyzdžiai rodo būtent tai, kad reikia ruoštis. Baisiausia, kad delta atmaina yra agresyvesnė jaunų žmonių, vaikų atžvilgiu. Nors vaikų iki dvylikos metų nepaskiepysi, tačiau vyresni gali tai padaryti, kad įgytų imunitetą. Kitų šalių patirtys rodo, kad paskiepyti žmonės nemiršta nuo COVID-19 infekcijos ir iki 99 proc. sumažėja hospitalizacijų. Dėl naujų atmainų skaičiai ateityje tikrai skirsis, bet be skiepų neišsisuksime.

Gydytojui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, reikia turėti kokią nors malonią veiklą, nes gali labai lengvai nuvažiuoti stogas.

– Ar greičiau pavargstate, kai bandote suderinti budėjimus ligoninėse ir didžėjaus darbą?

– Jei atvirai, galbūt atpratau nuo vakarėlių karantino metu, nes tuo laikotarpiu būdavo tik darbas ligoninėje, studijoje ar radijuje. Kita vertus, dabar jau stengiuosi pasilikti daugiau laiko poilsiui. Tikrai greičiau pavargstu, bet pasiilgau ir judesio, o tai atperka visą nuovargį, kai, pavyzdžiui, po grojimo grįžtu patenkintas namo.

– Pamenate beprotiškiausią laikotarpį, kai buvo užklupęs darbų maratonas?

– Kalbant apie grojimus, tai vienas tokių įsimintinesnių buvo, kai vieną penktadienį reikėjo groti Vilniuje, o kitą dieną Nidoje. Palinksminęs publiką ten, paskutiniu keltu kėliausi į Klaipėdą ir galų gale grįžęs į sostinę kitą dieną vėl stovėjau prie pulto – turėjau groti viso renginio metu. Prie muzikinių reikalų tą savaitgalį užtrukau bene 30 valandų. Taip sakant, atėjo, praėjo, patiko, bet daugiau nekartoju. Prireikė laiko atsigauti.

– Kokia yra toji paslaptis, leidžianti neužmigti per visą budėjimo ligoninėje laiką?

– Budėjimas yra toks dalykas, kad niekada nežinai, kaip viskas bus. Intensyviausias, kokį teko patirti, buvo tada, kai dirbau sostinės Lazdynų ligoninėje suaugusiųjų skyriuje. Tądien per parą buvo paguldyti 22 pacientai. Be pacientų priežiūros, turėjome aštuonias operacijas, dar keturis perdavėme kitai brigadai, kuri budėjo kitą dieną. Tąkart atrodė, kad niekur nespėju, o dirbti reikėjo daugiau nei parą, kol susitvarkėme. Po tokių dienų tarsi iškrenti iš normalaus ritmo, bet toks tas darbas. Būtent todėl kai kada ir būna pikta dėl žmonių, kurie trečią nakties atvažiuoja dėl pilvo skausmų, kurie pasibaigė jau bevažiuojant.

– Ar neteko pramiegoti ko nors svarbaus darbo metu?

– Vienąkart per budėjimą nusprendžiau atsisėsti ir pailsėti. Kaip tik buvau pamiršęs įsijungti telefono garsą. Natūralu, kad užmigau, o po valandos prabudau nuo beldimo į duris. Pažvelgiau į telefoną, pamačiau, kad praleidau dvylika skambučių, o priėmimo skyriuje laukė pacientų eilė. Buvo tikrai labai nemalonu… Nuo to laiko garsas nuolat įjungtas, o suskambus žadintuvui, nepaisant to, ar esu pavargęs, ar ne, – visada keliuosi.

– Ar ligoninėje darbo metu klausotės muzikos? Jei taip, kokios?

– Mano darbo vietoje – traumatologo kabinete – visada groja muzika. Būna net ir tokių atvejų, kai atėję pacientai prašo pagarsinti. Taip pat ir operacinėje, kai būna ilgesnės operacijos, įsijungiame muzikos, kad nekankintų spengianti tyla ir kad nuotaika būtų geresnė. Kadangi komandoje gana dažnai darbuojasi vyresnio amžiaus medikai, tai esame išsibandę: „Modern Talking“ ar „Bee Gees“ repertuaras – kaip tik.

– Ar esate sutikęs savo pacientų vakarėliuose? Kokia būna jų reakcija?

– Pasitaiko. Prieina, pasilabina, pagaliau klausia, kur galėjo mane matyti ar iškart prisistato ir primena, kad jų vaiką operavau ar gipsavau. Kai mano hobis netrukdo darbui ligoninėje, kai stengiuosi viską atlikti kokybiškai ir žmonės patenkinti, tai ir emocijos pakilios. Tiesa, nesvarbu, kur gydytoją besutiktum – ar parduotuvėje, ar vandens parke – reikia nepamiršti, kad medikai irgi yra žmonės, turintys savų pomėgių, veiklų. Be jokios abejonės, tų reakcijų būna visokių, bet dažniausiai – teigiamos.

B.Jonuška ragina nepamiršti, kad medikai irgi yra žmonės, turintys savų pomėgių ir laisvalaikio veiklų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– „Medikas didžėjumi būti negali“ – ar išgirstate tokių replikų?

– Labai retai. Dažniausiai vyresnės kartos žmonės mano, kad, jei dirbi gydytoju, visą savaitę ir kiurksai ligoninėje, esą ligoninė tau turi būti viskas. Tai yra senamadiškas požiūris, kuris keičiasi taip pat, kaip ir keičiasi kartos. Jeigu nori būti geras specialistas, turi būti pailsėjęs. Juk akivaizdu, kas būna, kai perdega žmonės, tiesa? Turiu omenyje savižudybes ar kitus kraštutinius atvejus: ari, ari ir save pamiršti, o kai prisimeni, tai jau būna per vėlu. Ne kartą esu sakęs: man šeima yra svarbiausia, o paskui jau galima galvoti apie darbą, hobius, pomėgius. Aišku, reikia ir tų visiškai atsidavusių – juk taip turbūt ir gimsta genijai, moksliniai atradimai… Bet manau, kad gydytojui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, reikia turėti kokią nors malonią veiklą, nes stogas gali labai lengvai nuvažiuoti.

– Nusifilmavote vaizdo įraše „Petys už laisvę“, kur raginate skiepytis. Buvote pašieptas pabrėžiant jūsų darbų nesuderinamumą?

– Nieko naujo šiame fronte. Labai normaliai sureagavau, pasijuokiau ir tiek. Suprantu, kad skamba šokiruojančiai, kai didžėjus siūlo, kaip buvo ištarta vaizdo įraše, susileisti, t. y. vakcinuotis. Geriau didžėjus kviečia skiepytis, o ne nusipirkti narkotikų, ką kartais galima pastebėti vakarėlių metu. Verta paminėti, kad kiekvieną veiklą galima labai lengvai pašiepti. O pomėgiai – kiekvieno reikalas. Pavyzdžiui, vieni gydytojai mėgsta nardyti su rykliais, kiti – šoka tango, treti – dirba kepėjais ar tiesiog po darbo keliauja į vandens parkus.

– Esate aktyvus socialiniuose tinkluose. Ar ten sulaukiate prašymų patarti sveikatos klausimais?

– Kiekvieną dieną. Sekėjų yra tikrai daug, tad ir klausimų būna nemažai. Nors konsultacija internetu niekada neatstos gyvos, bet bent jau taip galima pasakyti žmonėms, kai klausia dėl įvairių negalavimų, ar reikia kreiptis į gydytoją, ar ne. Problemų nekyla, kol spėju atrašyti visiems.

Geriau didžėjus kviečia skiepytis, o ne nusipirkti narkotikų, ką kartais galima pastebėti vakarėlių metu.

– Nemanote, kad ir nuotoliniu būdu pagalba gali būti nors kiek efektyvi?

– Skubi pagalba turi būti suteikiama gyvai: čia ir dabar. Taip, pavyzdžiui, mūsų ligoninėje radiologai puikiai dirba ir nuotoliniu būdu: gauna nuotrauką, parašo, kas ir kaip, perduoda kitam klinikos darbuotojui, ir šis jau vertina situaciją, bet… Gyvo kontakto tikrai nepakeisi, o ypač chirurginiais klausimais, kai reikia pamatyti, pačiupinėti, išsiaiškinti, kuo skundžiasi pacientas. Kai kas tikrai galėtų būti gydoma nuotoliniu būdu. Tai, mano galva, yra medicinos ateitis.

– Kuris jausmas mielesnis širdžiai: kai pacientas nusišypso, ar kai pavyksta išjudinti nejudrią publiką?

– Išjudinti nejudrią publiką, nes pacientą pralinksminti yra kur kas lengviau. Jei reikėtų rinktis tarp sėkmingos sudėtingesnės operacijos ir publikos išjudinimo, tai vienareikšmiškai rinkčiausi pirmąjį variantą. Emocija šokio aikštelėje būna laikina. Visai kas kita – pagelbėti sergančiam žmogui.

„Įdomiausia tai, jog jau aštuntąkart vykstanti „Kvapų naktis“ pritraukia gausų žmonių srautą, o ypač tuos, kurie sugrįžta ieškodami to paties, ką išvydo praeitais metais: floristų darbus, augalų parodas, t. y. tai, kuo Botanikos sodas ir žavi. Tiesa, tradicinę šventę, atsižvelgiant į pandeminę situaciją, teko šiek tiek pakoreguoti. Pavyzdžiui, šiemet nebus kvapniausio augalo rinkimų, tad labai gaila. Taip pat įvairiomis edukacinėmis veiklomis, kurios vyks vidinėse patalpose, galės džiaugtis tik labai ribotas Galimybių pasą turinčių žmonių skaičius. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, nėra padėties be išeities, apgalvojome visas smulkmenas. Net ir tie, kurie būti viduje negalės, turės galimybę pasiklausyti visų įdomybių per garsiakalbius. Taigi, tikimės, jog kiekvienas jausis komfortiškai, nepaisant alinančio karščio. Beje, laukia tikrai turininga diena: ir vėl bandysime pretenduoti į ilgiausio augalų kilimo, besitęsiančio 114 metrų, rekordą!“ – prieš pat šventės pradžią mintimis dalinosi VDU Botanikos sodo paslaugų ir edukacijų skyriaus vadovė Kristina Mulevičienė.

Šventė prasidėjo laikrodžio mažajai rodyklei pasisukus ties 14 valanda. Nuo pat pirmų akimirkų į kerinčiu kraštovaizdžiu pasižymintį sodą susibūrę smalsumo nestingantys renginio dalyviai buvo pakviesti pasivaikščioti gilią istoriją menančiais takais. Ekskursijos „Fredos dvaras: nuo atsiradimo iki dabar“ metu į senesnius dvaro laikotarpius nukėlė ir kaipmat trumpą kelionę įdomiais pasakojimais padabino istorikas Deimantas Ramanauskas.

Kol vieni sėmėsi istorinių žinių, kiti džiaugėsi įvairiomis parodomis bei programomis, kurios visus lankytojus pasitiko vos tik įžengus pro pagrindinius vartus. Atrodė, netrūko nieko: vienur smalsautojai rinkosi susipažinti su tik zoologijos soduose sutinkamais egzotiniais gyvūnais, o kitur – su nuostabą keliančiomis kvapų kombinacijomis.

Po stogeliais, dengiančiais nuo kaitrių saulės spindulių, daugumos akių dėmesį traukė ne vien tik tuo pat metu pietavęs Pentinuotasis vėžlys, bet ir pasipūtėliškai besidairantis driežas – Barzdotoji agama. Pastarųjų šeimininkės, t. y pirmojo Lietuvoje kontaktinio zoologijos sodo „Zoopark“ gyvūnų prižiūrėtojos, Gerda ir Eglė patikino: svarbu ne tik pamatyti, bet ir sužinoti.

„Taip, šiuos gyvūnus galima glostyti, liesti. Tai yra tarsi terapija, tačiau svarbiausias mūsų tikslas yra edukacija. Daugelis miesto vaikų būna net neatpažįsta, kur ožys, avis... Arba nežino, kas yra višta. Stengiamės, jog būtų galima ir patirti tam tikras emocijas, ir praplėsti akiratį“, – pasakojo jos.

Kitame kampelyje žmones pasitiko išskirtinis kvapų pasaulis, primenantis pasaką. Ko gero, sudėtinga patikėti, tačiau skirtingų pelargonijos kvapų yra daugiau, nei galima pagalvoti. Viena jų gali kvepėti obuoliais, kita citrinomis, o trečia, kaip šio augalo ekspertė Vilija juokavo, gali priminti net bažnyčios kvapą.

„Jeigu būtumėte paklausę manęs prieš kokius nors penkerius metus šio klausimo, būčiau atsakiusi, jog ne, niekada neauginsiu pelargonijų. Tai man priminė bobučių mėgstamą gėlę, va ką aš galvojau. O kvapas ypač nepatiko, bet... Kai internete pamačiau, kad ši gėlė gali žydėti rožių, tulpių žiedais, susidomėjau. Tarp kitko, iš pradžių netikėjau, sakiau, esą tai padirbtos fotografijos. Visgi, po kurio laiko namo parsinešusi keletą pelargonijų, pamačiau, kad tai nėra melas. Nors ir sakiau, kad šitų „smirdžių“ man nereikia, supratus, jog šitie augalai gali kvepėti, pavyzdžiui, mėta, obuoliais, ananasais – įsitraukiau į skirtingų rūšių auginimą taip, kad nebuvo įmanoma sustoti“, – pasakojo pelargonijų augintoja Vilija, paklausta, kodėl pasirinko skrupulingai domėtis būtent šia, iš pirmo žvilgsnio paprasta, gėle.

Išskirtinai kvepėti gali ir knygos. Netoliese ekspozicija „Kvepiančių knygų salonas: tarpukario literatūra“ kvietė literatūros mylėtojus knygose nugulusias rašytojų mintis pajusti kvapų ir taip pat net prieskonių natomis.

„Norėjome, kad knygas skaitytojas pajustų ne tik akimis, bet ir kvapais. O dabar norime sukurti net ir prieskonius, kurie tik dar labiau paįvairintų potyrius. Tai tikrai nėra lengvas darbas, užtrunkantis keletą dienų, kadangi turime atsižvelgti į kiekvieno skaitytojo pasiūlymus, mintyse, perskaičius kokią nors tam tikro kūrinio vietą, šovusias kvapo ar skonio asociacijas“, – šalia daugelio pamėgtos ekspozicijos kalbėjo Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kultūros projektų vadovė Dovilė Ežerinskienė.

V. Buroko nuotr.

Džiaugtis veiklomis nesutrukdė net alinantis karštis

Renginiui įsibėgėjus, saulė kaitino taip, jog prakaitas liejosi purslais it Baltijos jūra. Besidairant aplinkui tik ir buvo galima pastebėti žaismingai bėgiojančius vaikus, iš paskos lakstančius jų tėvus, ant suoliukų susėdusias ir apsikabinusias poras bei valso tempu vaikštančius garbaus amžiaus svečius, kuriems štai tokia šventė pačioje augalų karalystėje – tai, kuo galima nepaliaujamai grožėtis vos ne kasdien.

„Einu iš lėto ir, taip sakant, vis norisi sustoti, pasižiūrėti, paliesti, įkvėpti. Nuoširdžiai, galėčiau tuo užsiimti kiekvieną dieną“, – šalia oranžerijos stabtelėjusi pasakojo augalų mylėtoja Janina.

Vieni, keliaudami tarp skirtingų erdvių, kaitinosi kaip soliariume, kiti, gurkšnodami vandenį, slėpėsi medžių apsuptyje. Bene visi, ėję Senųjų vartų taku, ant kurio buvo nugulęs rekordinio ilgio gėlių kilimas, nupintas jungtinės floristų komandos, stabtelėjo ne kartą ir ne du. Entuziastų kūrinys mirgėjo tiek spalvomis, kvapais, tiek akims maloniomis kompozicijomis, kurias praeinantys, pasitelkę savo išmaniuosius, įsiamžino atsiminimui. Ne veltui netoliese įsikūrusioje, šešėlio kupinoje paskaitų erdvėje „Baltoji pavėsinė“ po kurio laiko paskaitą apie gyvenimą bei augalų naudą sveikatai dėstęs Virgilijus Skirkevičius sakė: „Jausti kvapus, girdėti garsus, matyti vaizdus – Dievo dovana. Todėl ir nenorime palikti šio pasaulio“.

Ramybe alsuojantį grožį taip pat pasėjo visiškai šalia kabėjusi Lietuvos nacionalinės premijos laureato Aleksandro Macijausko juodai baltų fotografijų paroda „Išeinantys medžiai“.

„Tai yra dėmesio verti kadrai, kuriems reikia turėti gerą akį“, – besigrožėdama paroda kalbėjo meno entuziastė Lina.

Anapus sodo, rožynų lauke, susirinkę stebėtojai kurį laiką galėjo jaustis taip, lyg būtų pačiame Milane, vadinamojoje Italijos madų sostinėje. „Kūrybos podiumo“ metu atmosferą kaitino įtraukianti muzika, kurios ritmais kulniavo grakštūs modeliai, pristatydami vasara dvelkiančius dizainerių sukurtus šedevrus. Akį veriančias kolekcijas susirinkusieji lydėjo ovacijomis.

„Tikrai yra kur paganyti akis. Tokiam vaizdui nemaišo net karštis“, – juokdamasis įspūdžiais dalinosi Kaune kurį laiką apsistojęs vilnietis Povilas.

Akims malonių vaizdų būta ir šalia Botanikos sodo takų esančiose palapinėse, kur auksarankiai kvietė ne tik pasigrožėti savo rankdarbiais, bet ir juos įsigyti. Tuo pat metu iš tolo girdėtą muzikinį foną kūrė Garliavos meno mokyklos muzikantų pasirodymai: skrabalais skambėjo net pasauliniu mastu atpažįstamos kūrinių melodijos. Be viso to, vieną akimirką, kada pasigirdo grupės „The Roop“ šių metų eurovizinės dainos akordai, pro šalį ėję bei trumpam stabtelėję sodo lankytojai nepraleido progos pasismaginti: jausdami ritmą trepsėjo kojomis, lingavo.

Pastariesiems nenusileido ir vaikai, kurie galėjo gerai padūkti „Mažojo princo pievelėje“. Žaismingoje erdvėje tikrai netrūko pramogų: kol vieni dalyvavo šokių pamokoje ir su tėvų palaikymu mokėsi šokių žingsnelių, kiti galėjo pasimėgauti palapinėse atsidariusiais laikinųjų tatuiruočių salonais.

Tamsos apsuptyje – teatralizuotas koncertas

Saulei nusileidus, deglų nušviestoje prietemoje „Kvapų naktį“ uždarė daugelio lauktas Akvilės Garbenčiūtės-Bučienės bei Kristinos Siurbytės idėja pastatytas teatralizuotas koncertas „Barokiniai paveikslėliai“. Prašmatniais senųjų laikų apsiaustais pasidabinę atlikėjai (Kristina Siurbytė, Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė, Rokas Laureckis, Raimondas Baranauskas) jaukiai įsitaisiusius žiūrovus kerėjo galingais balsais, ant scenos surengtu siužetu bei muzikinėmis interpretacijomis: suskambo net popmuzikos karalienės Madonnos kūrinio „Vogue“ melodija, praturtinta lietuviškais žodžiais! Žiūrovų įsitraukimas buvo toks didelis, kad net nesigirdėjo jokių kalbų, tik čirpiantys vabzdžiai melodijos fone. Jau aštuonerius metus gyvuojanti „Kvapų naktis“, skambant paskutiniams akordams, nuaidėjo audringomis ovacijomis, kurių scenos šeimininkai buvo tikrai verti!

Gavyba toliau bus ribojama

Dar liepos pradžioje vykusio naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) susitikimo metu dėl pumpuojamo degalų kiekio didinimo įsiplieskęs ginčas tarp Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) parodė tai, kad šie gigantai nelinkę paprastai paklusti vieni kitų keliamoms sąlygoms. Pirmadienį turėjęs įvykti, tačiau neįvykęs pakartotinis organizacijos narių susirinkimas visus nesutarimus kuriam laikui patraukė į nežinią. Tiesa, kaip pranešė "World Oil" delegatai, degalų gavybos didinimas rupgjūtį kol kas menkai tikėtinas.

"Labai natūralu, kad arabų šalys nepriima sprendimų per vieną sekundę. Tai yra valstybės, kurios neatvyksta su atliktais namų darbais ir nesprendžia visko iškart, t.y. čia ir dabar. Laukia tikrai ilga diskusija", – įžvalgomis apie neįvykusį susitikimą dalijosi ekonomistas Sigitas Besagirskas.

Nesutarimai prasidėjo Aljanso milžinams susirinkus į liepos 1–2 d. vykusį OPEC susitikimą, kurio metu Saudo Arabija ir Rusija pristatė galimą tolesnių veiksmų planą. Kaip skelbė "Bloomberg", iš pat pradžių organizacijos nariai ir sąjungininkai, atsižvelgdami į augančią paklausą, sutarė dėl poreikio išgauti daugiau naftos, tačiau netrukus radosi prieštaravimų. JAE pateikė savo poziciją: kompromisas bus pasiektas tuo atveju, jei dabartinis šaliai taikomas naftos gavybos atskaitos lygis, pagal kurį organizacijos nariai nustato produkcijos sumažinimus ir padidinimus, pakils nuo 3,17 iki 3,8 mln. barelių per dieną. Be to, JAE taip pat nepritarė degalų tiekimo mažinimui po kitų metų balandžio.

"Mano manymu, bene 99 proc. tikimybė, kad Jungtiniams Arabų Emyratams neleis didinti kvotų, pajėgumų. Greičiausiai bus nuspręsta palaikyti gavybos normas. Kadangi kainos yra aukštos, nematau prasmės, kad jas mažintų, nes būtent taip šalys gali nemenkai užsidirbti. Dabartinė naftos kaina visus tenkina, o po truputį atsigaunanti ekonomika sako būtent tai, kad palaikyti stabilumą šio ir ateinančio mėnesių laikotarpiu – vienas geresnių sprendimų", – galimą scenarijų apžvelgė S.Besagirskas.

Užsienio ekspertų akimis, antroje šių metų pusėje paklausa, kai ekonomikos atsigavimas po pandemijos įgaus dar didesnį pagreitį, pakils. Paklausos augimą pastebėjo ir Tarptautinė energetikos agentūra: pasaulinis naftos suvartojimas per antrąjį ir trečiąjį ketvirčius padidėjo 3,1 mln. barelių per dieną.

Jei ekonomika pradės kristi, analogiškai kris ir naftos paklausa, o OPEC organizacija, reaguodama į vykstančius pokyčius, turės mažinti kainas.

Pylė, pila ir pils

Degalų kainų kitimą labiausiai galima pastebėti Lietuvos degalinių stenduose. Praeitos savaitės BNS duomenimis, populiariausios markės benzinas per mėnesį pabrango 3 proc., o dyzelino kaina šoktelėjo į viršų net 5 proc. Vieni tokiomis naujienomis džiaugiasi, kiti į tai nekreipia dėmesio.

"Karantino metu teko dažniau važinėti nei kad dabar. Tiesą pasakius, matydamas degalų kainas, stengiuosi jų įsipilti rečiau. Pakilusios kainos tikrai jaučiasi", – vienoje degalinėje sutiktas pasakojo vilnietis Rokas.

Panašiomis mintimis dalijosi ir kaunietė Greta, kuriai padidėję skaičiai neigiamų jausmų nesukelia, esą yra, kaip yra.

"Prisiminus pirmą karantiną, jos juk buvo labai nukritusios. Dabar jau po truputėlį kainos panašėja į tas, kurias galėjome matyti prieš pandemiją. Be jokios abejonės, išleidžiu daugiau pinigų, bet daug dėmesio į tai nekreipiu. Reikia, tai ir piluosi", – pasakojo ji.

Gal net nukris

Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Emilis Cicėnas sako, kad naftos brangimas kainoms degalinėse žymios įtakos nedaro.

"Nors būsimi OPEC nutarimai palies Lietuvą, mes esame tik pasyvūs dalyviai globalių susitarimų fone. Jei vis planuojama padidinti naftos išgavimą, tačiau tai neįvyksta, tai natūralu, kad žaliavinės kainos šoka į viršų, o tai turi įtakos galutinei produkto kainai. Tiesa, jei nafta brangsta arba pinga, tai nereiškia, kad padvigubės degalinėse matomi skaičiai", – teigė jis.

Anot E.Cicėno, gana sudėtinga pasakyti, kada turėtume pamatyti bent minimalius kainų pokyčius.

"Bet kokiu atveju, jei susitarimas dėl gamybos didinimo bus pasiektas, naftos išgavimas OPEC valstybėse padidės nebent kitą mėnesį. Tai nėra dienų ar savaičių klausimas", – sakė jis.

Ekonomistas S.Besagirskas prognozoja: kainos ateinančiu laikotarpiu turėtų stabilizuotis kritimo prasme.

"Reikia suprasti, kas mūsų laukia rudenį, t.y. daugelis suvokia, kad galime sulaukti naujos COVID-19 bangos. Jei ekonomika pradės kristi, analogiškai kris ir naftos paklausa, o OPEC organizacija, reaguodama į vykstančius pokyčius, turės mažinti kainas. Mano manymu, didelė tikimybė, kad spekuliantai, pasinaudodami proga, investuos į naftą, ir tai nulemtų nežymų kainų kilimą, tačiau, kaip bus, matysime", – akcentavo ekspertas.

Pernai M.A.M.A. apdovanojimuose metų grupe pripažinti nenuilstančia energija pasižymintys vyrukai dar kartą įrodė, kad parako jiems  tikrai netrūksta. Publikos meilės, beje, irgi.

„Nebesuskaičiuosime, kiek esame buvę būtent čia, Pažaislyje. Kiekvienąkart į tokius renginius atveda širdžiai maloni atmosfera, kokybiška muzika. Vienu žodžiu, tai yra tarsi malonumas sielai, kuriai irgi reikia truputį maisto. Tiesa, kruopščiai renkamės į kuriuos pasirodymus eiti, o į kuriuos ne. O šita grupė labai patinka. Jos muzikos šioje alėjoje dar neteko klausytis“, – mintimis prieš koncerto pradžią dalinosi penkiasdešimt metų vienas kitu besidžiaugiantys Aloyzas ir Skaidra.

Žmonės kilo nuo kėdžių

Visai netrukus, t. y. šiek tiek po 19 valandos, prasidėjo tikras vakarėlis, kurio nepažabojo net alinantis karštis.

„Čia yra Lietuvos Majamis. Praktiškai visą parą kepina saulė“, – nuskambėjus pirmiesiems akordams pajuokavo pagrindinis vokalistas. Humoro renginio metu nestigo taip pat, kaip ir nuoširdaus juoko, kuris tik ir leido daugeliui pasijusti it namuose.

Instrumentų skambesys ir pasitikėjimo kupini vokalistų balsai nuo pat pirmų koncerto sekundžių privertė nuo kėdžių pakilti didžiąją dalį publikos. Skambant tokiems kūriniams, kaip antai  „Mažulė“, dūko ir ištikimiausieji gerbėjai, ir tie, kurie vakaro karalių gyvo garso koncerte apsilankė pirmąkart.

Koncertui įsibėgėjus vienas gražesnių momentų saulės atokaitoje pasitaikė vos tik pasigirdus gerai atpažįstamo kūrinio „Į Venesuelą“ natoms. Tuo pat metu dainininkai, atrodė, galėjo ilsėtis, nes šiems talkino puikiai žodžius mokanti publika.

Tiesa, klausytojus linksmino ne vien tik greitesniu tempu pasižymintys trankūs kūriniai, bet ir pačios grupės bendravimas su auditorija. Pakeltos rankos, skambios ovacijos bei šūksniai šokių metu nesiliovė tol, kol nesibaigė pirmoji koncerto dalis.

„Geresnei nuotaikai tokia muzika – kaip tik“, – pertraukos metu su neblėstančia šypsena veide pasakojo renginio dalyvė Dana.

Vakaras, kupinas jautrių momentų

Antrosios koncerto dalies pradžią vainikavo kūrinys „Sma-Gi“. Kaip buvo galima matyti, visiškai nusiraminti per 15 minučių trukusią pertrauką renginio dalyviams nepavyko.

„Šalia vienuolyno vakarėliai… Ot laikai atėjo!“, – ir vėl progos pajuokauti nepraleido „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.

Saulei besileidžiant, netrūko ir romantiškų akimirkų. Publikoje 5-erių metų susipažinimo sukaktį šventę renginio dalyviai Greta ir Karolis buvo pasveikinti gausiais visų renginio dalyvių plojimais. Tuo tarpu grupė,  pasinaudodama neeiline proga, įsimylėjėliams paskyrė dainą „Žilvitis“.

Koncerto pabaigoje, kaip buvo numatę atlikėjai, suskambo paskutinis kūrinys „Mangai“, tačiau įsimintino vakaro taip greitai nenorėję užbaigti įsiaudrinę klausytojai vieningai prašė kūrinių pakartojimo. Tokiomis reakcijomis pamaloninta grupė padovanojo publikai ne tik savo repertuaro perliukų, bet ir improvizaciją, padabintą pučiamųjų instrumentų garsais: skambėjo pasauliniu mastu atpažįstamos melodijos.

„Iš tikrųjų, energijos dabar turime kur kas daugiau nei prieš koncertą. Ją mums kaskart padovanoja žmonės, o pati atmosfera… Atrodo, lyg nebūtų jokių virusų. Kol grojame, visiškai pamirštame apie tai. Nors pernai publika dar buvo susikausčiusi, dabar, vasaros metu, visiškai atsipalaidavusi. Vienaip ar kitaip, jaučiamės puikiai. Šitas pasirodymas buvo geras ir galingas, o kitą kartą pavarysim dar geriau!“ –  po įsimintino vakaro kalbėjo grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ muzikantai.

"Čia tikrai labai smagi atmosfera. Po karantino tik ir norisi, kad kažkas vyktų. Buvau pasiilgusi šio jausmo, žmonių", – apie buvimą renginiuose pasakojo kaunietė Ieva, atvykusi palaikyti netrukus pasirodžiusių pažįstamų.

Vieni kojas ištiesė ant pievos, kiti, nuo saulės pasislėpę medžių tankmėje, visą laiką stoviniavo. Buvo ir tokių, kurie apie patogumą pagalvojo iš anksto: prisėdo ant atsineštų sulankstomų kėdžių.

Vakaro pažiba susirinkusių akivaizdoje kiek daugiau nei valandai tapo 60-ąjį jubiliejų šiais metais švenčiantis pučiamųjų orkestras "Ąžuolynas". Prašmatniai pasipuošę muzikantai klausytojus džiugino specialiai parengtu repertuaru, kuriam skambant batuta mosavo vyr. dirigentas Giedrius Vaznys: skambėjo ir nostalgiją kėlę, ir dar neseniai išpopuliarėję popmuzikos kūriniai.

Manto Daškevičiaus nuotr.

Žavios šokėjos grakščiais judesiais tik dar labiau padabino muziką. Merginų žingsnelius, kaip buvo galima pastebėti, kruopščiai nugludino choreografai Dainius Bervingis ir Deimantė Ūsienė.

Tiesa, D.Bervingis atvyko čia ne vien tik pasigrožėti savo auklėtinėmis, bet ir gerai pašėlti – kartu su vienintele Lietuvoje stepo grupe "Funny Beat" nuo pat renginio pradžios paskatino ritmingai trepsėti publiką: šoko ir mažieji, ir suaugusieji.

"Tai žmonės, kurie su kojomis uždega publiką", – po vieno gausiomis ovacijomis palydėto šokio džiaugėsi renginio vedėjas Lukas Bakšys.

Kiekvienąkart "Funny Beat" vyrams užlipus ant scenos, buvo galima tik spėlioti, kada bent kažkuri iš scenos sujungiamųjų dalių pradės klibėti. Energingo pasirodymo metu trupės nariai, pastebėję, kad viena scenos dalis betrepsint pradėjo kilnotis, nė kiek nesuglumo ir improvizuodami stebino toliau. Buvo visko: breiko, baleto elementų ir net kūlversčių nuo scenos!

"Kamerinėje aplinkoje vyrauja rafinuotumas, visi labiau įsitempę, susikaustę. Pasipuošę. Gamtos apsuptyje viskas kitaip. Čia žmonės – atsipalaidavę", – savo įžvalgomis apie parke tvyrojusią atmosferą dalijosi choreografė D.Ūsienė.

Manto Daškevičiaus nuotr.

Suskambus Michaelo Jacksono "Love Never Felt So Good", akordams, renginio sėkme džiaugėsi ir "Ąžuolyno" vyr. dirigentas G.Vaznys. Anot jo, visų komandinis darbas vis dėlto turi prasmę.

"Mes grojame parke, šalia kurio gyvena dauguma čia susirinkusiųjų. Galbūt ne visi ateitų į filharmoniją. Užtat mes ketverius metus iš eilės ateiname pas juos. Matome, kad mūsų misija pasiteisina", – pastebėjo jis.

Festivalis – kupinas įsimintinų akimirkų

Likus valandai iki renginio pradžios vietovėje prasidėjo sujudimas: vieni rinkosi atvykti į renginį automobiliais, kiti atmynė dviračiais, treti pėstute. Kiekvieną praeivį su šypsenomis pasitiko ne vien tik renginio organizatoriai, bet ir policijos pareigūnai, kuriems šįkart prižiūrėti tvarką renginio vietoje padėjo policijos rėmėjai. Šiems talkino greitosios medicinos pagalbos darbuotojai.

Tuo pat metu pačioje scenoje vyko parengiamieji darbai, paskutinės atlikėjų repeticijos.

„Laikykitės saugių atstumų, saugokit savo sveikatą, nes mums ji labai rūpi. Ta bjaurastis dar kažkur toli nenukeliauja, todėl pasaugokime save“, – repeticijoms besibaigiant žmonėms priminė dainų autorius, atlikėjas, o taip pat ir renginio vedėjas Giedrius Arbačiauskas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Iš pradžių žmonių buvo negausiai, tačiau jau po valandos surasti vietos kur nors ant pievos, arčiau scenos, buvo beveik neįmanoma. Atrodė, jog saulės apšviesta alėja mirgėjo visų kartų spalvomis: vienur pažvelgus krykštavo ropojantys kūdikiai, kitur linguodami šypsojosi garbaus amžiaus svečiai.

Festivalio pradžią vainikavo ne tik aktoriaus padeklamuoti už širdies griebiantys Vytauto Mačernio žodžiai, bet ir pirmasis „Mažųjų akacijų“ pasirodymas. Pirmoji prie mikrofono stojo aksominio balso savininkė Aurėja Mei, atlikdama savo kūrybos dainą „Aš esu tu“.

Po solo pasirodymo į sceną žengė iš pat Šiaulių atvykęs duetas – Gitana ir Giedrius Morkiai, kurie dalinosi tiek sava, tie kitų autorių žodžiais paremta kūryba.

Panašiu stiliumi savo dainų repertuarą sudėliojo ir ką tik tarnybą Lietuvos kariuomenėje atlikęs bei iš sutaupytų dienpinigių gitarą įsigijęs Ignas Lapienis. Jaunuolis susirinkusius kerėjo ne vien tik švelniu balsu, jautriomis dainomis, bet ir šypseną kėlusia improvizacija. Atlikdamas prieš bene šešerius metus sukurtą dainą „Ko tik Tu nepadarysi dėl tų merginų“, kartu dainuoti kvietė ir merginas, kurių nuo žavesio spindinčios akys blyksėjo, atrodė, labiau nei bet kada.

Laikrodžiui išmušus 17-tą valandą, scenos šeimininkų karūna vienai valandai atiteko projekto „Spalvos ir muzika“ menininkams Rūtai Eidukaitytei, Sigitui Kubiliui bei Laurai Slavinskaitei. Pušų ošimo sąskambyje girdimos dainos sukūrė itin įtraukiančią atmosferą šalia scenos, kur buvo galima pasigėrėti tuo pat metu dainavusios tapytojos L. Slavinskaitės meno kūrinių paroda.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Stipri liūtis neišgąsdino nė vieno

Po pastarųjų scenoje įsitaisė G. Arbačiauskas. „Labai džiaugiuosi galėdamas jums padainuoti dainas, kurias dažniausiai dainuoju vienas“, – pasirodymą jautriais žodžiais pradėjo dainininkas. Kol pasirodymo metu vieni gaivinosi įvairiais gėrimais, kiti turėjo dar geresnę progą atsigaivinti po atviru dangumi, kai visai netrukus pradėjo pilti kaip iš kibiro.

„Ot, davė vandens! Visada per tas šventes lietus būna, patikėkite. Žinau, ką sakau. Gerai, kad po stogu sėdime ir kad tas stogas – neprakiuręs“, – juokdamasis pasakojo 68-erių Kulautuvos gyventojas Arvidas.

Po kurio laiko visų akiratyje atsirado ir Darius Žvirblis, kurio pasirodymas nuo pat pradžių buvo lydimas skambių ovacijų. Buvo ir tokių, kurie, paskendę minioje, nepraleido progos įamžinti akimirkų: ne tik fotografavo, bet ir filmavo. Kai kurie iš jų atvyko palaikyti saviškių.

„Maniškiai čia pasirodys, tai atvykau palaikyti“, – dar prieš pat renginį patikino vilnietis Vilius, sukoręs daugiau nei 100 kilometrų vien tik tam, kad pradžiugintų pažįstamus.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Muzikos entuziastų įsijautimas buvo toks didelis, kad net Gyčio Ambrazevičiaus pasirodymo metu kartkartėmis rodėsi, jog buvo galima išgirsti net zvimbiantį uodą: visiškai nesigirdėjo kalbų, tik muzika.

„Čia tvyro ramybė. Nereikia kompanijos, gali pabūti su savimi“, – teigė kaunietė Ieva, paklausta, kas ją atvedė į šį festivalį antrąkart iš eilės.

Pozityvių minčių buvo kupinas ir Gediminas Storpirštis. „Labai džiugu, jog karantinas nesujaukė tradicijų“, – savo pasirodymo pradžioje apie vis dėlto įvykusį renginį kalbėjo atlikėjas.

Kadangi didžioji dalis festivalyje skambėjusių kūrinių buvo paremti poeto V. Mačernio eilėmis, progos padėkoti iškiliam Lietuvos poetui G. Storpirštis nepraleido.

„Ačiū Žemei, kuri pagimdė tokį žmogų“, – giliu tonu ištarė jis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Vakaro pabaigoje – jautrios mintys ir vis skambesni plojimai

Besibaigiant festivaliui, prie mikrofono atskubėjusi Bjelle, t. y. Raminta Naujanytė, kai kuriuos, kaip buvo galima matyti, nustebino ne vien tik galingu balsu, bet ir pirmąkart per visą renginį išgirstu pianino skambesiu. Dainininkės balso ir instrumento suderinamumas linksėti galvomis bei trepsėti kojomis privertė ne vieną.

Saulei dingus iš horizonto, gausesne publika ir prietemos jaukumu turėjo malonumo pasidžiaugti Domantas Razauskas, padovanojęs visiems besiklausantiems ne tik įvairiausių emocijų, bet ir įkvėpęs tolimesniam – paskutiniam pasirodymui.

„Jūs esate pati geriausia publika šį vakarą“, – scenoje, nevyniodamas žodžių į vatą, patikino kompozitorius.

Tarsi vyšnia ant torto buvo paskutinis pasirodymas, kurio sąlygas diktavo daugelio lauktas „Baltasis Kiras“. Vos tik dainininkas Tautvydas Paulius Augustinas užlipo ant scenos, prasidėjo tikras vakarėlis. Nuo pat pirmų dainų minioje buvo matomos pakilusios rankos, šokantys ir, galų gale, itin energingai, t. y. iš visos širdies, ošiantys žmonės. Tiesa, ne vien tik prie, bet ir ant scenos, nes priešpaskutinio kūrinio metu atlikėjas į pagalbą pasikvietė ir G. Arbačiauską, ir publikoje šėlusias merginas. Siautulio užtvindyta atmosfera buvo įkaitusi labiau nei kaitra, kurią buvo galima justi perpiet. Tokios festivalio baigties, kaip galima spėti, renginio dalyviai ilgai neužmirš!

„Kitais metais kartosime. Bus daug galingiau“, – nenuginčijamai pasakė renginio organizatorius Kazimieras Likša, paklaustas, ko galima tikėtis ateinančiais metais.

Teisę dalyvauti Tokijo žaidynėse M.Knystautas pelnė šiemet kovo mėnesį Vengrijos sostinėje Budapešte įvykusiame ikiolimpinės atrankos turnyre, graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 130 kg pusfinalyje privertęs kapituliuoti lenką Rafalą Krajewskį.

"Viskas pavyko, ką reikėjo padaryti – padariau. Įtampa ir atsakomybė lyg didžiulis akmuo nuo pečių nukrito", – prisiminęs kovas Budapešte kalbėjo olimpietis.

– Mantai, kaip sekasi ruoštis olimpiadai?

– Dar yra techninių trūkumų, esu susitelkęs susitvarkyti su jais. Pasiruošimas klostosi sėkmingai, nepatyriau jokių traumų, nesusirgau, tad viskas – pagal planą.

– Padidėjęs aplinkinių dėmesys trikdo ar tik dar labiau motyvuoja?

– Tikrai netrikdo. Motyvuoja, ypač kai žmonės ateina varžybų pažiūrėti, pasveikina. Nesvarbu, kokio lygio varžybos būtų, tai tiesiog parodo, kad kažkam patinka, ką darau. Anksčiau dėmesio galbūt mažiau būdavo, o dabar, atrodo, žmonėms patinka, jie palaiko. Akivaizdu, kad ne be reikalo dirbu.

– Pernykštė trauma patvirtino ne ką kita, o būtent tai, kad bent vienas sunkus susižeidimas – ir viskas, nebegalėsi tęsti to, ką pradėjai. Kaip taikstytis su tokiu negatyviu dalyku?

Jei atostogos truktų savaitę, manau, jau trečią dieną pradėčiau ieškoti fizinės veiklos.

– Tąkart buvo bene 90 proc. tikimybė, kad jei ir bus ikiolimpinė atranka, negalėsiu joje dalyvauti. Tuo pat metu galvojau: ką gi, gydausi traumą, toliau treniruojuosi, ruošiuosi, nors lauks nauji ketveri metai juodo darbo... Bandžiau save motyvuoti: juk pasveiksiu, dar galėsiu sportuoti! Minčių, kad teks viską užbaigti, pasitraukti iš sporto, iki šiol nė karto nekilo. Net ir tuomet, kai gydytojai pasakė, kad reikės operacijos.

– Kaip jūsų sportinę kasdienybę paveikė pandemija?

– Pirmas karantinas buvo ypač sudėtingas, negalėjome net treniruotis. Antras – lengvesnis, keliauti negalėjome, bet jau rengėme pratybas. Pandemija sukomplikavo pasiruošimą, be to, mano reabilitacija po operacijos – kaip tik tuo metu, tad teko į namus neštis svarmenis, sportuoti būtent taip, kad nepablogėtų fizinė būklė. Tačiau nesiskundžiu, nes ne man vienam taip buvo.

– Ar jau nagrinėjate savo būsimų varžovų olimpiadoje galimybes?

– Kasdien su treneriu žiūrime galimų konkurentų kovų vaizdo įrašus, analizuojame. Su kai kuriais oponentais jau teko susitikti varžybose, treniruočių stovyklose. Juos stebėdamas svarsčiau, kaip galėčiau realizuoti savo techniką kovoje. Tikiuosi, kad mano planas olimpiadoje bus geras, pasiteisins. Mano svorio kategorijos favoritai – 2016-ųjų olimpinis vicečempionas turkas Riza Kayaalpas, 2019-ųjų pasaulio vicečempionas kubietis Oscaras Pino, 2018-ųjų pasaulio čempionas rusas Sergejus Semionovas. Tačiau su visais įmanoma kovoti.

– Kai reikia atsiriboti nuo sporto ar kokių nors problemų, ką mieliau renkatės veikti?

– Vienareikšmiškai – į gamtą: pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu, pabūti prie ežero ar jūros. Gerų draugų kompanija taip pat pravėdina galvą.

– Vienos ar dviejų dienų pakanka atsigauti?

– Taip, bet jei atostogos truktų savaitę, manau, jau trečią dieną pradėčiau ieškoti fizinės veiklos. Vis tiek noras pasportuoti niekur nedingsta. Kartais net bėgti per treniruotes nepatinka, nenoriu, bet po trijų ar keturių dienų poilsio jau pradedu galvoti: gal reikėtų pabėgioti? Pats kūnas, atrodo, to primygtinai reikalauja.

– Dažnai girdime teiginį: Lietuva – krepšinio šalis. Pritariate ar prieštaraujate?

– Nekreipiu daug dėmesio į tai. Džiaugiuosi krepšininkų pergalėmis, palaikau juos, man tikrai patinka krepšinis. Tačiau manau, kad tie, kurie domisi sportu, žino, jog pas mus daug ir kitų puikių sportininkų. Jie turi savo gerbėjų ratą ir nemanau, kad susierzina išgirdę teiginį apie Lietuvą ir krepšinį. Tiesiog visi dirba savo darbą.

– Kokie olimpiniai rezultatai jus džiugintų?

– Manau, kad būčiau patenkintas tuo, ką padariau, net ir tuo atveju, jei patekčiau į penketuką.