Paskui tave vaduoja nuo blogų minčių apie Rusiją. Nusiveža tave į valdiškus namus ir spardo galvą kerziniais batais, lupa šautuvo buožėmis. Įtaigiai paauklėję nuveža gyvuliniuose vagonuose į Sibiro platybes.

O ten tokia laisvė! Nesibaigianti taiga arba tundra, ledynai sniegynai, yra net kalnų, slidinėk sau. Palyginti su buržuazinės nacionalistinės Lietuvos skystais peizažais – Sibiras tikra grožio viešpatija!

„Nenusiminkite, broliai ir sesės, jus priglaus motina Rusija“, – ramino geležinkelio stotyje tremtinius rusų kareivis, aprašytas tokio Petro Cvirkos (liaudyje geriau žinomo kaip Petras Birka).

Šiuo metu aukščiausią išvadavimo formą rusai demonstruoja Ukrainoje. Beveik 11 tūkst. civilių Ukrainos gyventojų jau visiškai „laisvi“. Jie nužudyti išvaduotojų raketomis, bombomis, artilerija, kulkomis ar šiaip – peiliu per kaklą.

Viena pagrindinių dabar vykstančio Ukrainos išvadavimo priežasčių – nacionalinis klausimas. Rusams nepatiko, kad Ukrainoje gyvenantys jų tėvynainiai turės išmokti ukrainietiškai, nes Ukraina nesutinka savo šalyje turėti dvi valstybines kalbas. Išvaduotojai už tokį nacizmą ėmė talžyti Ukrainos daugiabučius, ligonines, lopšelius, teatrus, cerkves – visa, kur būna civiliai. Taip rusai gelbėja ir savo tėvynainius: pražudo Ukrainos rusakalbius – tai yra galutinai „išvaduoja“ nuo nacizmo.

Rusai dabar vaduojasi ir patys, juk ne jie užpuolė Ukrainą, o NATO (taip čiulba jų propagandos lakštingalos, o jiems iš paskos – ir pats W.PutinaZ). Todėl ir kariauja šventą karą. Karas šventas – ne tik todėl, kad išsivaduojamasis, bet ir dėl to, kad tai Rusijos kova su satanistais. Pasirodo, NATO užkrėtė Ukrainą satanizmu, o rusams nieko kito nebelieka, kaip tik vaduoti visus nuo demonų.

Rusams sėkmingai vaduojant pasaulį jau galima pastebėti, kad galingų valstybių lyderiai po truputį išsivaduoja nuo ryžto ir drąsos. Kaip diena ir naktis skiriasi kai kurių NATO šalių lyderių dabartinių kalbos palyginti su tuo, ką jie sakė prie porą metų. Bet bala nematė tų kalbų – blogiau, kad Ukrainai jau trūksta ne tik artilerijos sviedinių pavaišinti išvaduotojus, bet ir oro gynybos, kad rusų raketos ir dronai galutinai „neišvaduotų“ visų Ukrainos civilių gyventojų.

Ar leisime Rusijai galutinai išvaduoti Ukrainą, gerbiamieji NATO valstybių lyderiai?

Kai įsigilini į tokį marazmą, sklindantį iš Vladimiro Putino tironijos, lengva suprasti, kad tokio įžūlumo gali būti tik šalyje, kur palaidotos žmogaus teisės, kur vyksta žmonių persekiojimas – tolygus 1937 metų Stalino represijoms, kur už viešai pasakytą tiesą apie žiaurų, nusikalstamą karą prieš Ukrainą žmogaus laukia oficiali užsienio agento etiketė ir ilgi metai kalėjime. Rusijos gyventojai persekiojami net už tai, kad pasako: „karas“, o ne „speciali karinė operacija“, arba todėl, kad nuneša gėlių prie paminklo.

Toje marazmatikų šalyje visiškai paminti visi tarptautiniai įsipareigojimai, o apie Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją Rusijoje pamiršta, kaip pamirštamas pernykštis sniegas – lyg tų Teisių nė būti nebuvę. Ir tokie veikėjai kimba į atlapus Vokietijai, aiškinai jai apie tarptautinius įsipareigojimus, vapa apie kažkokius „planuojamus Kijevo režimo nusikaltimus“, grasina panaudoti karinę jėgą prieš vieną galingiausių NATO šalių.

Kas taip elgiasi? Kriminalinės gaujos. Pastarosios grupuotės, siekdamos išlaikyti savo įtaką tam tikroje teritorijoje, turi demonstruoti žiaurumą ir brutaliausią įžūlumą. Nieko nuostabaus, kad pagal „paniatkes“ gyvuojantis V. Putino režimas naudojasi nusikalstamo pasaulio patirtimi.

Ar tai veikia? Labai gerai veikia. Jau 2024 metų kovo vidurys, o apie naikintuvus F-16, F-18 Ukrainos kariuomenei tik tebegirdime pažadus. Vokiečių „Taurus“ raketos taip pat liko tik pažadai, nes kancleris O. Scholzas yra atsargus, o ne bailys (kaip jis pats pasakoja).

Toks Europos ir JAV atsargumas, o ne bailumas per Antrąjį pasaulinį karą leido fašistų kancleriui Adolfui Hitleriui laikinai pasiglemžti visą žemyninę Europą iki Maskvos ir dalį Šiaurės Afrikos.

V. Putinas vakariečių atsargumą pastiprino per interviu su Kremliaus giesmininku Dmitrijumi Kiseliovu. Aptardamas Emmanuelio Macrono iniciatyvą siųsti Prancūzijos karius į Ukrainą ir šios iniciatyvos palaikymą iš Baltijos šalių, ypač Lietuvos, V. Putinas pareiškė, kad tokioms mažoms šalims kaip Lietuva nėra ko prarasti, o didžiosioms Europos valstybėms yra ką prarasti.

Suprask, kad dabar V. Putinui svarbiausia susigrąžinti teritorijas, kurias buvo užgrobusi SSRS, o Vakarų Europa papuls į Rusijos glėbį vėliau, kai V. Putinas įsitikins jų visišku atsargumu. Pavyzdžiui, kai Europa iš atsargumo – šiukštu, ne dėl bailumo – nepadės Baltijos šalims, kai jas užpuls Rusija.

Rusijoje banditai gali žudyti, prievartauti nepilnamečius, plėšikauti, imti kyšius, bet nesusilaukia bausmės, jei sutinka eiti kariauti prieš Ukrainą.

Grįžę iš karo jie apdovanojami, kai kurie net tampa Rusijos didvyriais ir gali toliau žudyti, prievartauti, plėšti, imti kyšius. Taip, taip, Jūs teisingai supratote, karo didvyris, Rusijoje vėl nužudęs ar išprievartavęs nepilnametę, atleidžiamas nuo laisvės atėmimo bausmės, jei sutinka vėl pakariauti Ukrainoje.

Kol kas tai vyksta per teismų praktiką, tačiau Rusijos Dūmai jau pateikti pasiūlymai tokį nebaudžiamumą įteisinti įstatymu.

Rusija pamažu likviduoja bet kokius teisingumo standartus, gyvuojančius tarptautinėje teisėje. Vladimiro Putino tėvonijoje įstatymai kuriami ne teisingumui vykdyti, bet tam, kad nusikalstamas režimas pagal „paniatkes“ (elgesio ir pasaulio suvokimo normų rinkinys, priklausantis tam tikrai atskirai žmonių grupei, dažniausiai kriminalinėms grupuotėms) kuo ilgiau išsilaikytų valdžioje.

Kodėl banditai siunčiami kariauti į Ukrainą, nesunku suprasti – yra kam žudyti, prievartauti, kankinti civilius žmones. V. Putino smogikai turi įbauginti ukrainiečius, kad nedrįstų priešintis. Jo dešinioji ranka, pakaitinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas žudynes pastiprina grasinimais, kad Rusija panaudos branduolinį ginklą. Anot jo, išvaduotose nuo nacistų (tiksliau, užgrobtose) Ukrainos teritorijose turi būti išaiškinti visi nepaklusnūs asmenys, nubausti ir išsiųsti į Sibirą perauklėti pataisos darbų stovyklose.

Pataisos darbų stovyklos buvo ir fašistinėje Vokietijoje, tik mes dabar jas vadiname konclageriais.

Įdomu, ar D. Medvedevo konclageriuose numatyta įrengti dujų kameras, krematoriumus, kad būtų galutinai išspręstas ukrainiečių klausimas?

Tarptautinės teisės ekspertai mums aiškina, kad labai sunku pripažinti genocido faktą. Vis trūksta įrodymų. Matyt, jiems neužtenka fakto, kad nuo Rusijos invazijos pradžios (2022 02 24) nužudyta 10 tūkst. Ukrainos civilių gyventojų. Šimtai jų buvo žiauriai nukankinti.

Matyt, kol V. Putino banditai nenužudys bent vieno milijono ukrainiečių, teisininkams vis dar kils abejonių... Palyginti Ruandoje, 1994 m. per 100 dienų buvo nužudyta apie 800 tūkst. žmonių arba maždaug 20 proc. gyventojų. Pasaulis galiausiai pripažino tokias žudynes genocidu.

Artėja prezidento V. Putino perrinkimų diena. Visi galimi oponentai nužudyti arba nelaisvėje, arba emigravę. Tie, kurie dar laisvėje ir kelia šiokią tokią grėsmę režimui, neregistruojami kandidatais. „Paniatkės“ ir šiuo atveju atlieka savo juodą darbą.

Žinoma, tai tęsėsi neilgai, Stalinas „nepmanus“ išvarė į Sibirą arba nužudė. Kai pasibaigė „nepmanai“, pradėjo žudyti bolševikus – Lenino bendražygius. Smaugė užgrobtų šalių tautas. Ypač jis nekentė Ukrainos. Per Stalino organizuotą 1932–1933 m. holodomorą buvo pražudyta iki 14 milijonų ukrainiečių. Vėliau dvidešimt pasaulio valstybių pripažino, kad tarybų Rusija (arba SSSR) Ukrainoje įvykdė genocidą.

Po Stalino atėjo Nikitos Chruščiovo atšilimas, net buvo paleisti iš lagerių kai kurie politiniai kaliniai, sugrįžo gyvi išlikę tremtiniai.

Nauja stalinizmo era prasidėjo Leonido Brežnevo laikais. Tiesa, tai nebuvo tas pats, kaip anuomet, Lenino–Stalino laikais, bet disidentų persekiojimas įgavo naują pagreitį. L. Brežnevas siekė padaryti Vakarams gerą įspūdį, todėl jo režimas buvo ne toks žiaurus kaip Stalino.

Michailo Gorbačiovo perestroika, Boriso Jelcino valdymo laikas – nauji atšilimo požymiai Rusijoje. B. Jelcinas net panaikino Rusijoje brandųjį socializmą, pasirodė pirmieji vakarietiškos demokratijos daigai.

Tad V. Putino atėjimas į valdžią – tai dėsningas Rusijos istorijos tarpsnis. Tai lydinys stalinizmo ir brežnevizmo, kai represijas organizuoja kriminalinė chunta, iki kaklo skęstanti korupcijos liūne.

Amžinai tokia diktatūra nesitęs. V. Putino režimas žlugs, ateis atšilimo laikas.

Vakarai drebina kinkas, bijo Ukrainai pateikti šaudmenų, neaprūpina lėktuvais, priešlėktuvinės gynybos ginklais. Svarbiausia, kad tų ginklų Vakaruose yra, bet baimė stabdo.

Bijoma monstro ant molinių kojų. V. Putino režimas yra stiprus tik žodžiais. Propaganda neblogesnė nei Jozepho Goebbelso, bet kariauja V. Putino smogikai kaip paskutiniai bailiai ir išgamos. Iš pasalų sviediniais, raketomis, dronais naikina Ukrainos lopšelius-darželius, vaikų globos namus, ligonines, mokyklas, bažnyčias, muziejus, net žudo žmones, kurie susirenka palaidoti artimųjų. V. Putinas dešimt metų nesugeba parklupdyti Ukrainos, kur gyvena tris kartus mažiau žmonių 28 kartus mažesnėje teritorijoje, palyginti su Rusija.

Argi tokių reikia bijoti?

Vakarai turi ne tik deklaruoti, bet ir vykdyti savo misiją – visomis priemonėmis remti Ukrainą. Kuo greičiau Ukraina laimės, tuo greičiau žlugs V. Putino režimas ir Rusijoje prasidės atšilimas.

Pirmiausia, prisiminkime, kodėl Rusija ryžosi pradėti „specialiąją karinę operaciją“ prieš Ukrainą?

Kai Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas gavo valdžią iš pasitraukusio Boriso Jelcino, prasidėjo pasiruošimas blogio imperijos atkūrimui. Pribaigė Čečėniją, užpuolė Sakartvelą, aneksavo Pietų Osetiją. Galiausiai užgrobė ir aneksavo Krymą ir dalį Donbaso regiono.

Visa tai Rusijos diktatoriui „sašlo s ruk“ (kaip vanduo nuo žąsies), tai yra Vakarai pritaikė sankcijas tik Rusijos aneksuotoms teritorijoms, bet ne pačiam Kremliui.

Tai buvo pati didžiausia Vakarų kvailystė nuo pramiegoto komunistinio perversmo Kuboje, kai JAV pašonėje įsitaisė SSSR placdarmas branduolinėms raketoms. 1962 m. pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinės katastrofos ribos.

Istorija yra pati blogiausia mokytoja. Visi jos mokiniai spjauna į pamokas ir bando žaisti su ugnimi iš naujo.

Taigi, brutali agresija prieš Ukrainą tėra tas pats Rusijos bandymas išsiaiškinti, kiek NATO yra susitelkusi, ryžtinga ir pasirengusi karui su Rusija.

Kaip matome, pakako Kremliui keletą sykių pagrasinti Vakarams branduoliniu ginklu, ir Ukraina iki šiol neturi šiuolaikinių karo lėktuvų, faktiškai jai netiekiamos tolimojo veikimo raketos. Šiukštu, kad tik nesugalvotų atakuoti Maskvą ar Peterburgą: Kijevą, Odesą bombarduoti Rusijai galima, o agresorės miestų – ne!

Kol kas dar neįrodyta, bet praeis nedaug laiko ir bus išsiaiškinta, kas šiemet spalį organizavo žmonių skerdynes Izraelyje.

Tokia išgamų „spec. karinė operacija“, kur buvo pjaustomos galvos darželinukams, deginami gyvi žmonės, labai primena įvykius Ukrainoje. Ir jau Izraelio žvalgybos nustatyta, kad tokio žiauraus išpuolio paruošimas buvo labai aukšto lygio.

Kažin, ar visa tai galėjo apsieiti be Maskvos žinios ir finansų, be „Wagner“ skerdikų ar bent jau jų instruktorių pagalbos.

Jeigu padarytume bent du žingsnius iš trijų, tuomet tikrai galėtume pasiūlyti G. Landsbergiui „atsisėsti ir nusiraminti“.

Kam Maskvai reikalingas konfliktas Izraelyje?

Viskas kaip ant delno. Ukraina stumiama į taikos derybas. Atiduokite užgrobtas teritorijas, tegu prieš Rusijos prezidento rinkimus, tiksliau, ne rinkimus, o naujos diktatoriaus kadencijos įforminimą, Kremlius pailsi nuo karo. Arba sukaupia naujas jėgas sutriuškinti Ukrainą.

JAV senatas nusprendė nebeskirti naujos paramos Ukrainai, ES nesugeba pagaminti tiek šaudmenų, kiek reikia ukrainiečių kariuomenei. Vengro Viktoro Mihajaus Orbano „klubo“ narių skaičius auga. Atsirado toks pat gražuolis Robertas Fico Slovakijoje.

Tai duetas, kuris blokuos ES karinę paramą Ukrainai ir sankcijas Rusijai. Jie turės veto teisę ir NATO šalių svarstymuose, ar aktyvuoti 5 straipsnį, kai Rusija smogs, pavyzdžiui, Latvijai ar Lietuvai jau ne kibernetiniais, o mirtį sėjančiais ginklais.

Juk tokie prorusiški veikėjai visada mąstys chirurgiškai – gal tegul nupjauna kojas, bet kūnas liks gyvas.

Jeigu tas Vakarų infantilizmas („Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai – lot.) tęsis, ko gero, Gabrielius Landsbergis, sudrebinęs Lietuvą deklaruotu karo pavojumi, taps blogio pranašu.

Tikra tiesa, kad mes vieni neapsiginsime nuo rusų, nes Lietuvos teritorija per maža – nėra strateginio gylio – ir priešo kariuomenė tikrai viršys mūsų karių ir ginkluotės skaičių keturis kartus – tiek ir užtenka agresoriui užgrobti šalį.

Bet išeitis yra. Pirma, dvišaliai susitarimai: su JAV, Didžiąja Britanija, Vokietija, Prancūzija.

Tai yra rusams pradėjus karą prieš Lietuvą, kol orbanai ir ficai diskutuos su kitomis NATO šalimis chirurginėmis temomis, JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija iškart smogia Rusijai. Atkerta ginkluotės tiekimo grandines į Lietuvą, sunaikina Rusijos ar Baltarusijos infrastruktūrą prie Lietuvos sienos, kuria gali judėti karinė technika. Ir tuo pat metu padeda mūsų kariuomenei sutriuškinti įsiveržusius okupantus.

Antra, pati geriausia oro gynyba, kad nė vienas rusų lėktuvas, dronas, nė viena raketa neįskristų į Lietuvos teritoriją.

Kai turėsime tokią apsaugą, tuomet pasistatysime ir didelę dronų gamyklą, aprūpinsime šiais ginklais ir save, ir NATO šalis, kurios jų dar negamina.

Jeigu padarytume bent du žingsnius iš trijų, tuomet tikrai galėtume pasiūlyti G. Landsbergiui „atsisėsti ir nusiraminti“.

Atvirai, brutaliai be jokios propagandinės priedangos vykdomas ukrainiečių tautos genocidas, o NATO šalys skaičiuoja ant vienos rankos pirštų: siųsime į Ukrainą dvi ar tris raketas. Ukraina paliekama viena, tik dėl akių apginkluota kautis prieš blogio imperiją, kuri žudo ir griauna nepriklausomą valstybę raketų salvėmis.

Iš NATO girdime tik pažadus ir pasiteisinimus, kodėl Ukraina neaprūpinama šiuolaikiniais ginklais, galinčiais suduoti smūgį už 100 ar 300 kilometrų esantiems agresoriaus objektams.

Esą ukrainiečiai gali paleisti kokią raketą į Rusijos teritoriją, o tai jau labai negražu. Rusija gali nuspręsti, kad Ukraina puola Rusiją ir tada...

Ko reikia Vakarams, kad jie pagaliau suprastų, jog Rusija nebuvo ir niekada nebus Vakarų partnerė.

O tai, kad nuo žemės paviršiaus jau nušluota daugiau nei dešimt Ukrainos miestų, bombarduojami Kijevas ir Odesa – savaime suprantamas dalykas – juk karas.

Ar būtų pasaulis tokia pat logika sutramdęs vieną baisiausių žmonijos istorijoje režimų – vokišką fašizmą?

Rusijos fašistų prezidentas, matydamas tokius promerkeliškus NATO tūpčiojimus, jau grasina Lenkijai.

Ko reikia Vakarams, kad jie pagaliau suprastų, jog Rusija nebuvo ir niekada nebus Vakarų partnerė.

Rusija – jėga, kuri kėsinasi į svarbiausią žmonijos vertybę – Laisvę. Tad ir kalba su tokiu priešu turi būti trumpa.

Atėjo laikas, jeigu jau ne NATO pajėgomis, tai bent Ukrainos kariuomenės rankomis smogti atgimusiam fašizmui iš visų vamzdžių. Taip smogti, kad jie užmirštų, net kurioje pusėje yra ta Ukraina, ir nedrįstų jos vardo tarti be reikalo. Juk banditai pripažįsta tik jėgą: kas galingesnis – tas rusams ir teisus.

Ar NATO baigs vieną kartą merkeliškai tūpčioti aplink grobuonį, pamatysime netrukus. Tai parodys ukrainiečių kontrpuolimas.

Pergalę galima pasiekti tik gausiai aprūpinus puolančią kariuomenę naujausiais pabūklais, raketomis, tankais, lėktuvais. Antraip žiovausime skaitydami žiauriausius pranešimus iš karo, kur prievartaujami ir žudomi mažamečiai vaikai, moterys, seneliai, bombarduojamos ligoninės, mokyklos ir cerkvės, nes būsime su tuo susitaikę, kaip su neišvengiama kasdienybės rutina.

Ir arkliui aišku, kad viskas baigtųsi ilgais metais kalėjime, veikiausiai iki gyvos galvos.

Tačiau taip yra valstybėse, kurios nors šiek tiek civilizuotos. Deja, tokioje barbarų "deržavoje", kaip Rusijos Federacija, yra visiškai kitaip.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo naujametiniame kreipimesi teigė, kad "moralinis ir istorinis teisingumas" yra Rusijos pusėje. "Šiandien mes už tai kovojame, gindami savo žmones savo istorinėse teritorijose, naujuose Rusijos Federacijos dariniuose", – teigė jis, turėdamas omenyje Ukrainos regionus, kuriuos Kremlius aneksavo.

Rugsėjį Maskva surengė pseudoreferendumus keturiuose Ukrainos regionuose – Donecko, Luhansko, Zaporižios, Chersono – ir pareiškė, kad gyventojai nubalsavo už prisijungimą prie Rusijos.

Tarsi patvirtindamas rusišką "moralinį ir istorinį teisingumą" diktatorius užsakė "fejerverkus" Ukrainos miestams. Griovė raketomis gyvenamuosius namus, kuriuose ukrainiečiai šventė Naujuosius.

Sunku lietuviškai pavadinti šitos teroristinės valstybės Rusijos Federacijos diktatoriaus paistalus. Gal labiau tiktų kliedesys? O geriausia turbūt rusiškai – "bried". Tas "briedas" liejasi laisvai jau ne pirmą dešimtmetį. Rusų propagandistai meluoja susiriesdami, kol vidurius paleidžia. Paskui išsiskalbia apatinius ir vėl tauzija nesąmones. Žinoma, melo dozės kaip ant mielių iškilo prasidėjus invazijai į Ukrainą.

Rusijos diktatorius apsimeta, kad jam nesvarbi Vakarų reakcija, tačiau bando visomis žiniasklaidos bei kultūrinės veiklos formomis (kurias "sugėbelsino"* dar gerokai iki karo pradžios) įkalti į patiklias vakariečių makaules, kad rusai gina savo šalį nuo žmogėdrų ukrainiečių. Beje, žmogėdromis ukrainiečius pavadino viena diktatoriaus propagandisčių Margarita Simonian.

Žemaičiai turi gerą posakį: "Kum pati smerd, tum ketą tep" (kuo pati smirda, tuo kitą tepa). Visai neseniai Jevgenijus Prigožinas, diktatoriui artimas verslininkas, vadinamas "Putino virėju", blaškėsi po Rusijos kalėjimus rinkdamas į smogikų būrius banditus, žudikus. Net žmogėdra jam tiko į karius "ginti" Rusiją nuo Ukrainos, kuri neatiduoda "istorinių rusų teritorijų".

Kokie bus 2023-ieji? Ar pavyks Ukrainai išvyti teroristus iš savo valstybės? Ar ir toliau tęsis absurdiška "karinė operacija", kurios tikslas kaip du degtinės lašai panašus į suformuluotą Stalino–Brežnevo laikų pagrindinio Sovietų Sąjungos kompartijos ideologo Michailo Suslovo apie mūsų šalį: "Bus Lietuva, bet be lietuvių."

Po denacifikacijos, demilitarizacijos, išvadavimo priedanga slepiasi paprastas kaip fašizmas rusų tikslas – deukranizacija.

* Jozefas Gėbelsas – vienas įtakingiausių Vokietijos Trečiojo reicho politikų ir vienas artimiausių Adolfo Hitlerio patikėtinių. Kaip Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras ir Reicho Kultūros Rūmų prezidentas nuo 1933 iki 1940 m. reguliavo ir nacių propagandai pajungė spaudą, radiją ir kiną bei kitas kultūrinės veiklos formas.

Praėjo vasara, ruduo – jau ir gruodis, o dėl tų sankcijų Rusija nei sugriuvo, nei supuvo. Vis atranda dolerių ir eur ukrainiečių žudynėms finansuoti. Jau tūkstančius Ukrainos karių ir civilių Rusija nužudė. Nutraukė daugybę gyvybių ne tik jaunų vyrų, bet ir moterų, senelių, vaikų, net kūdikių.

Kodėl neveikia sankcijos?

Karas karu, o pietūs – pagal tvarkaraštį. Jau seniai išbandyti sankcijų apėjimo mechanizmai tebeveikia.

Dar prieš karą Rusija, reaguodama į ES sankcijas už Donbasą, Krymą ir kitas kiaulystes, sugalvojo nebeįsileisti iš Europos sūrių, apelsinų, krevečių, omarų ir kitų skanėstų. Matydavome per Rusijos TV, kaip vikšriniai traktoriai traiško europietiškus delikatesus, kuriuos mulkiai sugalvodavo įvežti nelegaliai.

Vakarai atsibus iš erotinio sapno apie Rusiją tik tada, kai po Vieną, Paryžių, Berlyną arba Berną pradės bėgioti žali žmogeliukai su Z ir W simboliais.

Ir staiga Baltarusijoje atsirado jūra, kur kadrilį šoko krevečių ir omarų saviveikliniai kolektyvai.

Gudų įmonės staiga pradėjo gaminti skanius sūrius – lygiai tokius pat, kaip Šveicarijoje, Olandijoje ar Prancūzijoje. Baltarusijoje užderėjo pasakiškas – ne, ne bulvių, o apelsinų derlius. Nors imk ir suteik kolūkiečiams socialistinio darbo didvyrių vardus.

Ir netrukus visas tas gėrybes į Rusiją pradėjo tiekti Batka (tata) Aliaksandras Ryhoravičius Lukašenka, kuriam ES buvo nuėmusi sankcijas, nes jis paleido iš kalėjimo visus politinius kalinius. Schema genialiai paprasta. ES įmonės tas prekes atveždavo į Baltarusiją, o iš ten skanėstai be jokių sankcijų, kaip baltarusiška produkcija, keliaudavo į Rusiją.

Tokia pat schemutė gaji ir dabar. Pvz., kokia nors Vokietijos firma X tiekia Rusijos įmonei Y prekes per Kirgiziją. Prekės keliauja tiesiai į Rusiją, Kirgizija tik dokumentų kopijas gauna pauostyti, bet pastarosios šalies bankai realiai uždirba, nes per juos atsiskaitoma su vokiečių tiekėjais.

O gal esate girdėję, kaip tesimi pažadai stebėti sankcijų Rusijai vykdymą? Kaip išgaudomi tokie gudručiai, sugalvoję schemas pasipelnyti iš ukrainiečių žudynių?

Negirdėjote? Aš taip pat negirdėjau, kad kokie nors šūdžiai būtų sučiupti ir nustekenti taip, kad visą likusį gyvenimą net kebabų kiosko Bezdonyse ar Trušeliuose negalėtų atidaryti.

Todėl man nekeista, kad Vakarai netiekia Ukrainai puolamųjų ginklų. Be jų neįmanoma kariauti su Rusija. Jeigu nėra galimybės naikinti karinių bazių priešo teritorijoje, tai tavo teritorija bus nuolat apšaudoma raketomis, dronais, artilerijos sviediniais ir dar velnias žino kuo. Ir toliau žus tūkstančiai ukrainiečių – ir ne tik nuo sprogmenų, bet ir nuo peršalimo ligų, nes naikinama gyvybiškai svarbi infrastruktūra,

Matyt, ilgas karas svetimoje teritorijoje kai kurioms Vakarų šalims neša naudą. Jų verslas įgyja monopolį, visiems žinant, tačiau niekam nematant, ir toliau daryti "šmugelį" su rusais.

Atrodo, kad Vakarai atsibus iš erotinio sapno apie Rusiją tik tada, kai po Vieną, Paryžių, Berlyną arba Berną pradės bėgioti žali žmogeliukai su Z ir W simboliais.

Tačiau buvo ir įdomesnių vagysčių. Ukrainos Lymano mieste rusai savinosi ir vaizdo stebėjimo kameras. Dabar tos kameros transliuoja "šou" iš Buriatijos. Tačiau kamerą pavogęs buriatas nė nenutuokia, kad galima visiems pasižiūrėti, kaip jis namuose birbina pačią ar atlieka kitus gamtinius reikalus.

Rusų marodieriams niekas nėra šlykštu, pavyzdžiui, jie mielai lupa lauk ukrainiečių naudotus unitazus ir siunčia per Baltarusijos paštą namo, į kokį nors Muchozasranską arba Železnobetonską.

Jie susirenka net neskalbtus apatinius, kad pamalonintų siuntiniais savo šeimas. O kas čia tokio? Uošvė Malvina Buratinova išskalbs, išvelės Baikalo vandenyse, ir bus kaip nauji.

Chersone, iš kurio lapkričio 11 d. nešė kudašių, rusai išvogė net zoologijos sodo gyvūnus. Turbūt nesuėdė pakeliui į Krymą? Gal parduos egzotikos mėgėjams?

Rusų marodieriams fantazijos nestinga. Jie gerai išsitreniravę gyvendami Vladimiro Putino gniuždomoje Rusijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. birželį buvo pastebėta, kad maždaug už 170 kilometrų nuo Murmansko buvo pavogta 23 m geležinkelio tilto ruožas, kuris svėrė apie 56 tonas.

Ką ten tiltą, jiems ir visą pramonės įmonę pavogti buvo paprasta. Reikėjo tik paskrudinti lituokliu šiknaskyles savininkams ir akcijos kaipmat atitekdavo banditams.

Pavyzdžiui, reketu Rusijoje užsiima ne šiaip kalianai, sierai, vytalikai, o FSB karininkai. Dabar verslininkai moka duoklę buvusiems V.Putino bendradarbiams ir nesiskundžia. Kam gali pasiskųsti? Jungtinėms Tautoms? Rusijos nuolatiniam atstovui Vasilijui Nebenziai?

Rusai vogti mokėsi ilgai ir nuobodžiai – visą šimtmetį po 1917-ųjų spalio perversmo. Ir kitas tautas, kurias aneksavo, to meno išmokė.

Leninas kėlė mases "Eksproprijuoti ekspropriatorius". Kitaip tariant, atimti turtą iš turtingų žmonių. Stalino laikais per masinę kolektyvizaciją buvo madingas dvieilis "I vsio vakrug kalchoznoje, i vsio vokrug majo" (Kolūkio turtas juk visų, kiek noriu, tiek iš jo imu.).

Apie Leonido Brežnevo laikų vagystes sklinda legendos. Vien ko verta jo duktė Galina – briliantų maniakė.

O pats Leonidas Iljičius neslėpė savo pomėgių vogti. Kartą jam pasiskundė studentai, kad per mažos stipendijos, sunku gyventi. L.Brežnevas tuoj jiems davė pamoką: "Nemokate suktis. Kai aš buvau studentas, vakarais iškraudavome traukinius. Du maišai valstybei – vieną sau."

Šimtamečius įpročius, perduodamus genais ir auklėjimu, išguiti iš žmonių sąmonės beveik neįmanoma. Todėl belieka laukti, kad rusai, nebegalėdami išlaikyti užgrobtų teritorijų, ims vogti derlingą Ukrainos žemę ir gabenti į Rusiją kaip karo grobį.

V.Nebeznia nedrįso išgirsti, kaip S.Kislica demaskuoja rusų ambasadoriaus pasakėles apie tai, kad Vladimiro Putino "specialioji karinė operacija" – tai ne Ukrainos okupacija, ja nesiekiama pakenkti vietiniams gyventojams ir kad nebus poveikio kritiškai svarbiai civilinei infrastruktūrai.

Per aštuonis Rusijos agresijos mėnesius Ukrainoje susprogdinta apie 51,5 tūkst. civilinės infrastruktūros objektų. Beveik 40 proc. Ukrainos energetikos objektų – elektrinių, centrinio šildymo punktų, transformatorinių, naftos produktų saugyklų, paskirstymo įrenginių, oro perdavimo linijų sunaikinta arba pažeista. Rusai tokius objektus apšaudo kasdien.

Okupantai užminavo Kachovkos hidroelektrinę dar balandį, o dabar atlieka šliuzų ir atramų minavimo darbus. Jei hidroelektrinė bus susprogdinta, stichijos smūgį patirs dešimtys Ukrainos gyvenviečių, tarp jų – Chersonas. Ekologinė katastrofa peržengs Ukrainos ribas, ji bus juntama visame Juodosios jūros regione, tai yra klius ir okupuotam Krymui.

"Speciali operacija" vien per pirmą invazijos savaitę pražudė apie 2 tūkst. Ukrainos civilių gyventojų. Žudomi kūdikiai, vaikai, nėščios moterys, pagyvenę žmonės. Ukrainiečių išlaisvintose teritorijose atkasamos masinės kapavietės, kuriose randama kūnų su aiškiais kankinimo požymiais.

Na, kad melo bombas mėto Vasilijus – nekeista, už tai jam Vladimiras algą moka. Bet kodėl niekus tauzija iš politinės lavoninės prisikėlęs buvęs Italijos premjeras Silvijus?

Silvijus Berlusconis apkaltino Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį Rusijos agresija prieš Ukrainą. Pasak S.Berlusconio, Ukrainos prezidentas kaltas, nes atakavo V.Putino liaudies respublikas (DLR ir LLR), kurias anas turėjo ginti, nes patyrė visos Rusijos spaudimą. O Vladimiro tikslas buvo nekaltas, porino Silvijus. Rusų armija turėjo per savaitę nubildėti iki Kijevo, pakeisti "V.Zelenskio režimą" "padoriais, sveiko proto" žmonėmis (suprask, prokremliškais oligarchais medvečiukais) ir po savaitės ta armija turėjo pergalingai parkakti namo.

Turbūt po tokio žygio Raudonojoje aikštėje būtų surengtas paradas, kur prie Lenino mauzoliejaus išvaduotojai mėtytų ukrainiečių karinių dalinių vėliavas.

Juk italai – ne elnių augintojai, ne stepių klajokliai ir ne taigos medkirčiai – italai atsparūs melo bomboms. Tačiau jie irgi žmonės – neatsparūs politinei reklamai, padarytai už pasakiškus pinigus.

Pergalės paradui koją pakišo Europos ir JAV lyderiai, nes Vakarai jau nuo trečios karo dienos pradėjo tiekti Ukrainai pinigus ir ginklus, putojo S.Berlusconis. Ukrainiečių pasipriešinimas pagal V.Putino žvalgybos duomenis nebuvo numatytas, todėl S.Berlusconis kaltina Vakarus, kad rusų invazija, turėjusi būti dviejų savaičių operacija, virto dviejų šimtų metų karu.

Po tokių pareiškimų galva plyšta nuo versijų. Ar Silvijui jau ne visi namie – juk ne jaunuolis – 86-eri stuktelėjo? O gal per gimtadienį padaugino degtinės, juk ta proga jo draugas Vladimiras atsiuntė visą dėžę?

"V.Putinas mano gimtadienio proga atsiuntė 20 butelių degtinės ir labai mielą laišką", – per privatų susitikimą su kitais įstatymų leidėjais gyrėsi S.Berlusconis.

Bet labiausiai kirbina mintis: už kokius pinigus Silvijus taip išsireklamavo per pastaruosius rinkimus, kad jo partija "Pirmyn, Italija" apskritai gavo balsų ir įeis į valdančiąją koaliciją?

Buvęs Italijos premjeras S.Berlusconis keliskart teistas už korupciją ir finansinius nusikaltimus, tačiau bausmių išvengė. Italijos ekspremjeras dažnai siejamas su Sicilijos mafija.

2013 m. rugpjūčio 1 d. Italijos aukščiausiasis teismas skyrė S.Berlusconiui 4 metų kalėjimo bausmę už mokesčių slėpimą. Kadangi jam buvo daugiau nei 70 metų, ši bausmė sušvelninta iki visuomenei naudingų darbų atlikimo, taip pat jis buvo pašalintas iš šalies parlamentarų sąrašų. S.Berlusconiui buvo uždrausta kandidatuoti į bet kokias renkamas pareigas 6 metus.

2015 m. S.Berlusconiui Neapolio teismas skyrė trejus metus kalėjimo už senatoriaus papirkimą. Tačiau tuomet jau 78-erių sulaukusiam politikos veteranui dėl teisinių formalumų ir vėl neteko keliauti už grotų. Senatoriui Sergio De Gregorio’ui per tarpininką buvo sumokėti iš viso 3 mln. eurų, kad šis pasitrauktų iš tuometinio premjero Romano Prodi'o koalicijos. Sąmokslo tikslas buvo dar susilpninti ir taip trapią koaliciją, o senatoriaus pasitraukimas pakenkė R.Prodi’o vyriausybei, kuri žlugo 2008-aisiais, praėjus dvejiems metams po atėjimo į valdžią. S.Berlusconio partija "Pirmyn, Italija!" laimėjo rinkimus, kurie buvo surengti žlugus vyriausybei, o jis pats trečiai kadencijai buvo paskirtas premjeru ir ėjo šias pareigas iki 2011 m.

Juk italai – ne elnių augintojai, ne stepių klajokliai ir ne taigos medkirčiai – italai atsparūs melo bomboms. Tačiau jie irgi žmonės – neatsparūs politinei reklamai, padarytai už pasakiškus pinigus.

Matyt, Vladimiras Silvijui ne tik degtinės siuntė, gal šiek tiek ir grynaisiais – rinkimams. Juk turėti savo šnipą Italiją valdančioje koalicijoje – tikras lobis.

Tad negalima sakyti, kad tik Vasilijus Vladimirui atidirba už pinigus, turbūt ir Silvijus gauna "algą" iš savo draugo.