KAIMYNYSTĖ VIRTO KANČIA: SENOLĖ GAMTINIŲ REIKALŲ MAIŠELIUS KAUPIA DAUGIABUČIO BUTE

Nuo tvaiko, sklindančio iš kaimynės buto, dūstantys Baltijos prospekto daugiabučio gyventojai nebežino, ko griebtis. Psichiatrų sveika pripažinta senolė gamtinius reikalus jau kurį laiką atlieka į maišelius, kuriuos kaupia namuose, nes prieš ketverius metus sugedo jos tualetas. Užsispyrusios močiutės įkaitais tapusiems kaimynams valdininkai siūlo vienintelę išeitį – kreiptis į teismą.

Į butą – su dujokaukėmis

Į devintą dešimtį įkopusi vieniša klaipėdietė Ona, kaip pati tvirtina, jau ketverius metus namuose gyvena be tualeto.

Pradžioje, kol dar galėjo paeiti pati, reikalui esant, nulinguodavo į netoliese esančios parduotuvės tualetą.

Paskui, kai vaikščioti tapo sunkiau, moteris išmatas ir šlapimą ėmė kaupti maišeliuose.

Be šito "gėrio" jos namai pilni ir visokio kito šlamšto, per kurį beveik neįmanoma atidaryti buto durų.

Praėjusią savaitę sunkiai vaikščiojanti Ona nesėkmingai bandė įveikti šiukšlių kalnus savo bute ir nuvirto.

Negalėdama atsikelti, ji taip rėkė, kad kaimynai iškvietė policiją.

Kaip tik tuo metu pas ją atėjo ir maisto kas savaitę nuperkanti socialinė darbuotoja, kuri paskambino dar ir ugniagesiams, nes butas buvo užrakintas, o nelaimėlė negalėjo atsikelti.

Neviltis: Onos kaimynės dėl dvokiančio senolės buto, kuris yra klaikus antihigienos židinys, dar pavasarį kreipėsi į Sveikatos apsaugos skyrių ir gavo formalų atsakymą. (Vytauto Petriko nuotr.)

Jau laužiant duris tapo aišku, kad be dujokaukių į būstą patekti bus neįmanoma.

Vaduojant senolę iš jos pačios sąvartyno, smarvė sodriai pasklido po visą laiptinę.

Pasiūlė kreiptis į teismą

Šio Baltijos prospekto daugiabučio laiptinė iš pažiūros suremontuota, švari, tačiau klaikiai dvokianti ir pilna tarakonų, kurie ir plūsta iš senolės buto.

Kaimynai jau ne vienerius metus bandė tartis su Ona, kad ši nebekauptų atliekų, tačiau tai dar nebuvo blogiausia.

Kai sugedo jos kanalizacija ir tualetu tapo visas dviejų kambarių butas, kaimynai suprato, kad gali būti ir blogiau.

Žmonės kreipėsi į namo bendrijos vadovę, tačiau ši rūpinasi tik bendrojo naudojimo patalpomis ir jokios įtakos privačiose valdose neturi.

Kaimynai kreipėsi ir į savivaldybės Sveikatos apsaugos skyrių dėl potencialaus užkrato židinio daugiabutyje, tačiau gavo labai formalų atsakymą, kad "dėl trečiųjų asmenų teisių gynimo ir minėto buto išvalymo reikėtų kreiptis į teismą".

Iš ligoninės – į laiptinę

Ligoninėje apleisto buto šeimininkė praleido kelias dienas, jokių rimtų sužeidimų jai nenustatyta.

"Ten, beje, ją patikrino ir psichiatras, kuris diagnozavo, kad Ona psichiškai sveika, ji tinkamai atsakė į visus klausimus, žino, kada gimusi, kokia šiandien diena", – pabrėžė Socialinės paramos centro Pagalbos į namus skyriaus vadovė Sigita Beržinienė.

Sigita Beržinienė / Vytauto Petriko nuotr.

Tačiau net ir ne specialistams akivaizdu, kad moteriai yra negerai.

Specialioje literatūroje besaikis šiukšlių kaupimas, prasta asmeninė higiena, purvas namuose, socialinis užsisklendimas, visiškas gėdos nebuvimas ir priešinimasis bet kokiai pagalbai apibūdinamas Diogeno sindromu.

Ją patikrino ir psichiatras, kuris diagnozavo, kad Ona psichiškai sveika, ji tinkamai atsakė į visus klausimus.

Kai kuriose Vakarų valstybėse (pvz., Jungtinėje Karalystėje) atliekų kaupimas oficialiai pripažįstamas liga (angliškai hoarding disorder).

Tačiau pas mus maždaug pusei pacientų, išgyvenančių Diogeno sindromą, nenustatoma psichiatrinė diagnozė.

Šiuo atveju niekam – nei šeimos gydytojai, nei maistą Onai pristatančiai socialinei darbuotojai Danutei, išskyrus kaimynus, klausimų dėl Onos psichinės sveikatos nekyla, nors senolę šeimos gydytoja apžiūri tik laiptinėje, į butą ši jos neįsileidžia, kaip ir maisto jai atnešančios socialinės darbuotojos.

Laiptinėje prie savo buto durų antrajame aukšte ji prisėdo ir tik išlipusi iš greitosios pagalbos automobilio, kuris ją parvežė iš ligoninės namo.

Čia ji teigė palauksianti Danutės, kol ši suvaikščios nupirkti jai valgyti.

Moteris ne tik nieko neįsileidžia į butą, bet ir neduoda leidimo jo iškuopti.

Būstą išvalyti be šeimininko leidimo  galima tik teismo sprendimu.

"Kaip jūs įsivaizduojate, kiek galima tverti tokioje smarvėje? Kiek galime laukti, kol teismas ką nors nuspręs? Ta moteris visai nesukalbama, iš jos buto sklinda ne tik tarakonai, bet ir baisi smarvė, mes gyvename anthigieninėmis sąlygomis. Ir galiausiai, kodėl mes turime daryti tai, už ką specialiai tam įkurtos tarnybos, konkrečiai – Socialinės paramos centras, gauna pinigus?" – klausinėjo dėl Onos nevalyvumo kenčiantys kaimynai.

Siaubas: kaimynus kankina ne tik pridergto senolės buto tvaikas, sklindantis pro jos būsto durų plyšius, bet ir iš ten į visą laiptinę plūstančios tarakonų ordos. (Vytauto Petriko nuotr.)

Vadovės pozicija stebina

Socialinės paramos centro vadovė Diana Stankaitienė tikino nežinanti, kiek Klaipėdoje yra atliekomis užgriozdinusių žmonių.

"Tokios statistikos nevedame. Kai kartais mums bendruomenė praneša, mes važiuojame siūlyti socialinių paslaugų. Jeigu žmonės sutinka, ieškome būdų padėti, savanorių, dar kokių nors žmonių, kurie pagelbėtų susitvarkyti, nes tokiuose butuose neįmanoma teikti paslaugų. Jeigu žmonės sutinka priimti iš centro kokias nors paslaugas, pavyzdžiui, pagalbą į namus, tuomet bendromis jėgomis su savanoriais padedame jiems susitvarkyti ir tada teikiame socialines paslaugas, – tikino D.Stankaitienė. – Mes nesame atsakingi nei už tų butų valymą, nei taikome prievartą, kad jie išsivalytų. Tam yra teismai. Bendruomenės turi pačios spręsti. Jeigu reikia, kreiptis į teismą, kad nesilaikoma miesto švaros ir tvarkos taisyklių. Jeigu žmonės nesutinka tai daryti net teismui nusprendus, ateina antstoliai. Žinote, kad būna tokių atvejų, kai antstoliai įeina ir krausto iš to buto viską, ką reikia ir ko nereikia. Valyti butus – ne mūsų kompetencijos klausimas. Socialinė pagalba teikiama, kai butai sutvarkyti."

Paklausta, ar teko domėtis, kaip tokias problemas sprendžia kitos šalys, D.Stankaitienė paaiškino nesidomėjusi.

Ji tikino žinanti, kad, vadovaujantis žmogaus teisėmis, kiekvienas gali gyventi, kaip nori iki tol, kol netrukdo kitiems.

Pasak D.Stankaitienės, kam tokie žmonės trukdo, ieško pagalbos savivaldybėje, Viešosios tvarkos skyriuje.

Paklausta, ką turėtų daryti socialinė darbuotoja, atvykusi į Baltijos prospektą, kur iš ligoninės greitoji pargabens aprašytąją senolę, Socialinės paramos centro vadovė nustebino atsakymu: "Žmogus pasirinko taip gyventi."

Paklausta, kokios socialinės paramos gali tikėtis tarakonų ir smarvės apsupti kaimynai, D.Stankaitienė paaiškino: "Kitais, kurie nėra mūsų klientai, nesirūpiname. Jie turi rankas, kojas, galvas ir patys turi pasirūpinti savimi ir savo gyvenimo kokybe."

Valdininkė patikino, kad nėra sistemos, kaip ir kas turėtų elgtis, gavęs informaciją apie Diogeno sindromo kamuojamą žmogų.

Tai esą turėtų daryti ne socialinių paslaugų įstaiga, o Viešosios tvarkos skyrius.

Pamiršta savo funkcijas

Šių metų pavasarį "Klaipėda" ne kartą rašė apie vienišą senolę Stefaniją, kuri taip pat tempė namo šiukšles, buvo sukėlusi gaisrą ir gyvendama daugiabučiame name neturėjo jokių patogumų.

Apie šią moterį socialiniams darbuotojams pranešė kaimynai, tačiau senolė retai įsileisdavo į namus jauną darbuotoją, todėl pagyvenusios moters gyvenimas beveik nesikeitė. Ji toliau gyveno be šviesos, kanalizacijos, dujų, glaudėsi virtuvėje, nes kambario langas buvo išdužęs.

Kai žinia pasklido socialiniuose tinkluose, pagelbėti senolei ėmėsi visas būrys aplinkui gyvenančių žmonių ir net nepažįstamų klaipėdiečių.

Žurnalistas Michailas Andrianovas nepabūgo susitepti rankų, drauge su savanoriais ėmėsi darbo ir dar iki remonto iškuopė Stefanijos butą, išnešė šiukšles, rūpinosi aplinkinių ujamos vienišos moters vidiniu pasauliu.

Ši patirtis atskleidė M.Andrianovui ir jo bendražygiams visas socialinės pagalbos subtilybes.

Tai, kad Stefanija gyvena švariame būste, yra ir savivaldybės nuopelnas, tačiau savanoriams teko našta pasirūpinti naujais baldais, santechnika, jie net taisė pinigus už remontą gavusio meistro broką.

Komentaras

Michailas Andrianovas

Pilietiškas klaipėdietis

Įstatymas numato, kokia tarnyba turi padėti tokiems žmonėms. Didžiausias krūvis numatytas socialinei tarnybai. Ji tam ir sukurta, kad teiktų pagalbą panašiems, savimi pasirūpinti negebantiems žmonėms. Mano patirtis rodo, kad ši tarnyba tik bando išnaudoti aplinkinius, esančius šalia tokių žmonių: kaimynus, savanorius. Socialinės tarnybos tikina, kad nėra mechanizmo ir pagrindo suteikti pagalbą tokiems žmonėms. Pagrindas yra – toks gyvenimas yra nenormalus. Kaimynų veiksmai dažniausiai apsiriboja tarpusavio pokalbiais arba tokio sutrikusio asmens terorizavimu. Socialinis darbuotojas turi pasirūpinti, kad psichiatras įvertintų žmogaus būklę. Kai diagnozuojamas sutrikimas, jam skiriamas socialinis darbuotojas. Didžioji dalis socialinių darbuotojų tokius asmenis lanko formaliai. Dažniausiai savo dokumentuose jie pažymi: "Neatidarė durų." Požiūris į tokius žmones turi būti kitoks nei į nepaeinantį ar patyrusį širdies smūgį. Manau, kad Klaipėdoje didžiausia bėda yra ta, kad mūsų socialinių tarnybų vadovai nesikeičia dešimtmečius. Mokyklų direktoriai privalo keistis, kad nebūtų stagnacijos, o socialinių tarnybų ne. Kai žmogus pradeda jaustis dievuku savo tarnybėlėje, atsiranda galimybė nevykdyti įstatyme numatytų funkcijų. Tai turi matyti ne tik gyventojai, bet ir miesto valdininkai. Finansavimo tikrai pakanka. Taip, socialinių darbuotojų trūksta, nes jiems mažai mokama, bet šioje situacijoje vadovas turi elgtis kaip šeimoje. Kai vienas vaikas badauja, tėvai iš savo lėkštės jam įdeda maisto. Gyvenimas rodo, kad kai jiems prispaudžiama uodega, atsiranda ir galimybių, ir imamasi darbo. Apie Socialinės paramos centro darbą galiu kalbėti, nes turiu patirties. Dabartinė situacija dėl mūsų globojamos senolės jau tampa neadekvati. Mums, savanoriams, skambina socialinė darbuotoja ir skiria užduotis, užuot tai dariusi pati. Jau nebesuprantu, ar tie socialiniai darbuotojai suvokia, ką sako. Pavyzdžiui, liepia susisiekti su psichiatru ir paprašyti jo atlikti psichiatrinę ekspertizę. Savanoriai tai daryti neturi jokio teisinio pagrindo. Tarnyba turi prisiimti atsakomybę, o ne duoti nurodymus kaimynams ar savanoriams. Raginti kreiptis į teismą reiškia senutei užkrauti dar didesnę naštą, ji bus nubausta už tai, kad bute įveisė šiukšlyną. Visa tai bus padaryta, sąskaitą išrašys senutei, ji taps dar labiau visiems skolinga. Teismo sprendime nekalbama apie klozeto sutvarkymą ar priežasties naikinimą.