Turbūt nebeliko autoritetingų leidinių, nacionalinių ar tarptautinių institucijų, fondų ir komitetų, kasmet atkreipiančių dėmesį į išskirtinį vaidmenį atlikusias asmenybes ir organizacijas, kurios šiemet nebūtų įvertinusios Ukrainos ryžto atremti Rusijos agresiją. Nors Ukraina – 40 mln. veidų, neabejotinai žinomiausiu juo tapo Volodymyras Zelenskis. Jis – personifikuota pagrindinių taikaus sambūvio principų, tautų laisvo apsisprendimo teisės, teisės į savigyną figūra. Atsakymas tiems, kas nepavargsta aiškintis žmogaus etninės kilmės reikšmės jo santykiui su valstybe, pilietiškumu. Kontrargumentas elitarizmo atstovams, sakantiems, kad geru politiku, juolab – tarptautinio lygio, gali tapti tik elitines mokyklas ar universitetus baigę, pažinčių su įtakingais asmenimis tinklus valdantys, daug patirties politiniuose užkulisiuose įgiję žmonės.

Žinoma, tai, kad V. Zelenskis tapo 2022-ųjų Metų žmogumi, iš dalies nulėmė aplinkybės, kuriose jis atsidūrė: kariaujančiai šaliai užsienio žiniasklaida dėmesį skiria ir neprašoma, o užpultos valstybės politikai a priori pelno simpatijų. Ukrainos laimėjimai informaciniame kare – taip pat ne vieno prezidento, bet ir gausios jo komandos darbo vaisius. Jau dabar kiečiausi ekspertai negaili komplimentų komunikacijos strategams iš Bankų gatvės Kyjive ir jiems veikimo laisvę suteikusia prezidento komanda.

Kone vakarinei maldai prilygstantys V. Zelenskio kreipimaisi į tautą ir pasaulį, užsienio parlamentams ar rinkėjams, tarptautinėms organizacijoms skirtos kalbos, kuriose akcentuojamas ne tik tuo metu Ukrainai aktualiausias klausimas, bet ir tikslinei auditorijai jautri tema, – toli gražu ne vien tik prezidento kūrybos rezultatas, nors ikipolitinė karjera tikrai neleidžia abejoti jo gebėjimu valdyti žodį. Juk, be viešo komunikavimo su pasauliu, V. Zelenskis dar turi su tais pačiais sprendimų priėmėjais bendrauti ir neviešaisiais kanalais, atlikti politinio ir karinio šalies vadovo pareigas, turi valgyti ir miegoti, kad atlaikytų milžinišką emocinį krūvį (nors per daugiau kaip 300 karo dienų jo veide atsiradę nuovargio ženklai byloja apie katastrofišką poilsio stoką). Gal net ir sprendimą dalykinę eilutę iškeisti į chaki aprangą priėmė ne jis pats. Tačiau net geriausias komunikacijos strategas per vieną naktį neperrašys žmogaus vidinės vertybinės programos. Jokia apsaugos tarnyba neprivers prezidento likti savo šalyje, žinant, kad agresorius bet kokia kaina siekia sunaikinti jį ir jo šeimą. Atvirkščiai: jei tik galėtų, V. Zelenskio apsaugininkai jį sulaikytų nuo kelionių į frontą, bendravimo su kovų iškankintais ginkluotais kariais ar bent jau užmaukšlintų jam šalmą.

Jei tik galėtų, V. Zelenskio apsaugininkai jį sulaikytų nuo kelionių į frontą ar bent jau užmaukšlintų jam šalmą.

Akivaizdu, jog sprendimą rizikuoti, kad įkvėptų savo tautą ir karius, priima pats V. Zelenskis. Padiktuotas jis gali būti tik vidinių įsitikinimų ir prioritetų, charakterio, kurio jau vienuoliktą mėnesį trunkančioje ribinėje situacijoje nepaslėpsi po genialiausių komunikacijos strategų sukurtomis kaukėmis. Žvelgdami į Ukrainos prezidentą, matome ne tik puikią komandą subūrusįvadovą, bet ir save vardan šalies, tautos interesų aukojantį politiką. Priežastys, kodėl V. Zelenskis yra vertas Metų žmogaus titulo, – universalus atsakymas visiems kandidatams, norintiems ne tik laimėti prezidento, mero ar seniūnaičio rinkimus, nugalėti varžybose dėl mandato Parlamente, bet ir tapti tikrais lyderiais.