E. LUCASAS: NAUJAS PUTINIZMO ETAPAS

Vladimiras Putinas į valdžią iškilo per masines žudynes (daugiabučių sprogdinimai) ir karą (Čečėnija). Jo režimas reguliariai žudo konkurentus, kritikus ir bėglius tiek šalyje, tiek užsienyje. Vis dėlto Jevgenijaus Prigožino, kurio privatus lėktuvas praėjusią savaitę sudužo, nužudymas yra kitoks. Kitaip nei kitos aukos, privačios karinės bendrovės „Wagner“ įkūrėjas nebuvo nei praeities veikėjas, nei apsimetėlis. Jis buvo tipiškas insaideris, atspindėjęs šiuolaikinę Rusijos verslo, valdžios, propagandos ir banditiškumo sintezę.

Kaip ir jo verslo imperija, J. Prigožinas buvo V. Putino kūrinys. Buvusio „Putino virėjo“ darbas buvo tarnauti savo bosui, o ne mesti jam iššūkius. Po didžiulio apsiskaičiavimo, birželį surengto maišto, jo galas – mirtis ar įkalinimas – turėjo ateiti greitai ir švariai, o ne neryžtingai ir netvarkingai. Du mėnesiai iki lėktuvo katastrofos rodytų, kad Rusijos lyderis apsiskaičiavo, apsigalvojo ir metėsi prie teatrališkų triukų savo prestižui atkurti.

Ši nerimastis neapsiriboja vien J. Prigožinu. Generolo Sergejaus Surovikino atleidimas iš oro pajėgų vado pareigų yra dalis platesnio masto valymo kariuomenėje, taikantis į žmones, kurie galėjo simpatizuoti nepavykusiam perversmui ar su juo bendradarbiauti. V. Putino taikiklyje taip pat yra maištininkų rėmėjai, ultrapatriotai, manantys, kad Kremlius kariauja per silpnai. Praėjusį mėnesį buvo sulaikytas ir ekstremizmu apkaltintas rėksnys buvęs FSB karininkas Igoris „Strelkovas“ Girkinas. Šis susidorojimas sukuria puikią aplinką sąskaitų suvedinėjimui ir kaltės permetimui. Tai labai atitraukia dėmesį nuo karo Ukrainoje. Ir tai ardo V. Putino valdžios šaknis.

Didžiausias Rusijos vadovo pasiekimas – kuklių asmeninių laisvių ir nuspėjamumo derinys. Rusams gali nepatikti taisyklės, bet jie žino, kokios jos yra. Žaiskite pagal jas, ir ši diena bus panaši į vakarykštę, rytojus – toks pat, ir galėsite gyventi toliau. Pagal kitų šalių standartus tai gali atrodyti įprasta. Tačiau Rusijoje, turinčioje absoliutizmo ir savivalės istoriją, šis įprastumas yra retas ir branginamas. Iš tiesų pastarieji 25 metai buvo ilgiausias „normalumo“ laikotarpis šalies istorijoje – pabrėžiu, remiantis niūriais Rusijos standartais. Smurtiniai sukrėtimai griauna šį palikimą.

Jie taip pat kenkia visažinystės ir visagalybės suvokimui, kuriuo grindžiamas V. Putino autoritetas. Kai šios iliuzijos žlunga, valdžią Rusijoje gali pačiupti bet kas. Dabar V. Putinas atrodo nepastovus ir praradęs ryšį su tikrove.

Svarbūs bus 2024 metų prezidento rinkimai, kai V. Putinui reikės surinkti mažai tikėtinus 80 proc. balsų, kad prilygtų savo ankstesniems triumfams. Tai turėtų būti formalumas. Tačiau dabar atrodo, kad jam paspęsta daug spąstų. Be to, dėl šio termino padidėja politinių manevrų iki tol rizika. Jei manote, kad viršininkas vis labiau klimpsta, laukti tampa pavojinga. Niekas nemėgsta pralaimėtojų, todėl statykite už kitus, labiau tikėtinus laimėtojus. Tai reiškia daugiau paranojos, daugiau sąmokslų, daugiau privačių armijų.

Trumpai tariant, J. Prigožino nužudymas V. Putinui buvo taktinė sėkmė, bet strateginis pralaimėjimas. Rusijos lyderis parodė, kad vis dar gali negailestingai savo gniaužtuose laikyti valdžią. Tačiau jis tai padarė taip, kad pakenkė taisyklių, bausmių ir santykių sistemai, palaikančiai jo valdymą. Kadaise smurtas buvo politinė valiuta Rusijos valdžios pakraščiuose, o dabar jis atsidūrė centre.

Taigi, sveiki atvykę į kitą ir galbūt paskutinį putinizmo etapą. Jis prasidėjo stabilumo ir modernizacijos pažadais, o vėliau virto atviru antivakarietiškumu, militarizmu ir neosovietiniu imperializmu. Meduolių buvo daug, o botagų – mažiau. Grasinimas smurtu buvo veiksmingesnis nei jo panaudojimas. Šiame naujame etape kalbos yra tuščios, ekonomika sustojusi, pergalės nematyti, o draugai (ypač Kinija) nekantrūs ir skeptiški. Jėga yra paskutinė ir galbūt vienintelė silpstančio lyderio priemonė.