HOLOKAUSTAS UŽKALNIŲ KONTEKSTE

Nors artimieji atkalbinėjo ir prašė to nedaryti, šiandien norėčiau pakalbėti apie reiškinį, kuris jau ne vienerius metus labiau nei COVID-19 vargina Lietuvos žiniasklaidą ir visus dorus homo sovieticus mužikus, tai – A. Užkalnis.

2023-ieji šio veikėjo karjerai gali būti lemtingi – šią vasarą jis oficialiai išskyrė su sugyventine, kuri taip pat buvo tapusi jo žurnalo redaktore, o praeitą savaitę šlykščiausiais žodžiais „Facebook“ (ar kažkokiame kitame socialiniame tinkle) iškeikė aštuntą dešimtį baiginėjantį, nieko jam blogo nepadariusį sporto žurnalistą, iš kurio laidos tik retkarčiais labai švelniai pasišaipydavo „Dviračio šou“ komanda.

Su A. U. veikla susipažinau maždaug 2010–2012 m. skaitydamas jo tekstus, leidžiamus buvusioje „Komjaunimo tiesoje“ (dabar žinomoje kitu pavadinimu). Tuo metu Lietuvos žiniasklaidoje tai buvo kažkas naujo ir be galo gaivaus.

Savo tekstuose A. U. atvirai, labai gudriai ir įvairiapusiškai puolė įvairiausius susireikšminusius ir nežinomus idiotus, pernelyg apie save gerai galvojančius prasčiokus, jų į sostinę persikėlusius vaikus ir anūkus (kuriems, prisidengiant įgyta prabanga, išsilavinimu ir snobizmu, nepavykdavo paslėpti akį rėžiančio provincialumo), į nekenčiamus Vakarus suvažiavusius praturtėti „budulius“, supermamyčių forumų nares, kovotojus su patyčiomis ir kitus posovietinės Lietuvos mankurtus.

Vėliau sužinojau, kad vienas pirmųjų A. U. tekstų, išleistų 2006 ar 2008 metais, buvo apie aktorius ir kitus „aukštosios kultūros“ atstovus, kurie, nepavykus prasimušti Vakaruose, važiuodavo tęsti karjeros į SSRS teisių paveldėtoją („Motiną Rusiją“).

Maža to, A. U. viešai išdrįso liaupsinti tuos, kurių homo sovieticus rūšies atstovai labiausiai nekenčia – Andrių Kubilių ir jo vyriausybę, JAV ir JK, Lietuvos TS/LKD partiją ir jos patriarchą – Senąjį V. L.

Nors Lietuva jau baiginėjo antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, tuo metu vis dar buvo garbinami A. M. B. apatiniai ir šaukiamasi nušalintojo prezidento lakūno Rolio, be to, siautė finansų krizė, o po invazijos į Iraką ir Afganistaną loti ant amerikiečių tapo madinga pasauliniu lygiu, tad viešai pripažinti savo prielankumą konservatoriams, liberalams ir amerikiečiams bei laidyti liaupses jų lyderiams reikėjo neįtikėtinai daug drąsos.

Tais laikais vyresnių kartų atstovai per giminių susitikimus vis kartojo, kad „prie ruso buvo geriau“, jų vaikai ir anūkai tuo tikėdami šnypšdavo „Qubyliuzz, Liandsbergyzzz... emigruosiu... emigruosiu“, o A. U. savo tekstais tiesiog ėmė ir atvirai bei grubiai pasakė, kad viskas gerai su tais kubiliais ir landsbergiais yra ir kad tu, jaunasis „buduli“, gali ne tik emigruoti į Airiją ar Norvegiją, bet dargi skradžiai žemėn prasmegti – niekam nerūpi nei tu, nei tai, kad, tavo žodžiais tariant, esi „paprąstaz žmoga“.

Tuo metu tokio požiūrio labai reikėjo, nes pirmuosius dvejus nepriklausomybės dešimtmečius visą viešąją Lietuvos erdvę (ir ne tik) buvo apėmęs neaprėpiamas fundamentalus durnumas, o tokie žmonės kaip amžiną atilsį Leonidas Donskis su savo aukštosiomis materijomis Lietuvos kaimuose atrodė it baltos varnos, tad A. U. tekstai veikė kaip psichologinė chemoterapija mutavusių sovietinių onkologinių ląstelių kamuojamoje visuomenėje.

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad gyvenime nėra nieko amžino. Maždaug 2013 m. A. U. iš „Komjaunimo tiesos“ perėjo į kitą portalą, ir nors nuo tada veiklos spektras ėmė plėstis (knygos, žurnalas, interneto svetainės, blogai, socialinių tinklų profiliai, TV ir radijo laidos), jo tekstų kokybė ėmė prastėti, o jis tapo panašus į savo paties parodiją. Tai perša mintį, kad despotiškumu tarp žurnalistų garsėjantis vieno ryto redaktorius gebėdavo ne tik pravirkdyti „įtakingiausią“ Edmundą J., bet ir išspausti iš A. U. šį bei tą daugiau nei vien „Benedikto kiaušinių“ apžvalgas ir liaupses nusibodusiems „Sopranams“, o tai tarsi parodo, koks vis dėlto svarbus yra žiniasklaidoje redaktorių darbas, ir paneigia visus paistalus, kad šiais dirbtinio intelekto ir influencerių laikais kiekvienas durnelis gali būti visaverčiu žurnalistu.

Mano atmintyje vis dar gyvas prisiminimas, kaip A. U. viename tekste pareiškė laukiantis vietinės estrados karalienės Džordanos Butkutės vinilinės plokštelės. Net akys iššoko iš nuostabos. Galvojau: „Žmogau, ar tu juokauji? Gal tau protas nuo ėdimo suskystėjo? Kuo reikia būti, kad be specialaus radiacijai skirto skafandro, savo noru klausytum lietuviškos popmuzikos?“

Nuo tada labai nuoširdžiai ėmiau abejoti šio veikėjo kompetencija ir sveiku protu, o jo sprendimas išleisti savo vardinius koldūnus (juos gamino su Petru Gražuliu siejama įmonė) ir vėliau sekęs žarnyno lazdelių juose skandalas, liaupsės Donaldui Trumpui ir Artūrui Zuokui, straipsniai apie kvepalus ir t. t. vis labiau numušė šio veikėjo akcijas mano asmeninių simpatijų biržoje.

Šis kritimas pasiekė žemumas vieną ketvirtadienį, kai įsijungiau „Žinių radijo“ stotį, transliuojančią Algio Greitai vedamą laidą.

„Pakalbėkime, Andriau, apie tai, apie ką iki šiol nekalbėjome... Tu turi labai gražią mergaitę...“ – galiu prisiekti, kad būtent taip Algis kreipėsi į jau trečią ar penktą kartą interviu „Greituose pietuose“ duodantį A. U.

„Aš... Mes... Mudu su Fausta... mums nerūpi, ką galvoja žmonės“, – kažkaip taip ar panašiai numykė tada A. U.