ŠVENTOS DVIPRASMYBĖS

Popiežiaus Pranciškaus valdoma katalikų bažnyčia išjudino Kubos ir JAV santykius. Ne be pirmojo popiežiaus iš Lotynų Amerikos pastangų prie derybų stalo sėdo ketvirtį milijono gyvybių nusinešusio konflikto Kolumbijoje pusės – vyriausybė ir FARC partizanai.

Tačiau šiandien, kai po ilgų dešimtmečių Europoje ir vėl dega žemė, pontifiko pasisakymai sukelia daugiau sumaišties, nei teikia palaikymą jo tikėjimo broliams ir seserims. Skaičiuojant jau trečius Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainą metus, net ir tada, kai drąsa aiškiai atskirti gėrį nuo blogio aplankė politinio eufemizmo meistrus iš Berlyno ir Paryžiaus, popiežius Pranciškus aidu skleidžia Maskvos naratyvus.

Trečiąjį plataus masto karo mėnesį popiežius pareiškė, kad Kremlius galėjo būti išprovokuotas „NATO lojimo“ prie Rusijos durų. Vėliau aiškinta, esą jis tik citavo kažkokį valstybės vadovą. Ar tik ne Vladimirą Putiną, Vatikanas nepatikslino. Dar 2022 m. vasario pabaigoje prabilęs apie derybas, po dviejų metų pontifikas vėl pakartojo tą patį. Stipriausi esą tie, kurie, suprasdami, kad yra nugalėti, turi drąsos iškelti baltą vėliavą, sakė jis interviu Šveicarijos televizijai. Kilus rimtam tarptautiniam sąmyšiui, Vatikano spaudos tarnyba suskubo koreguoti Šventojo Tėvo pareiškimą, nors jis nuskambėjo labai aiškiai: baltą vėliavą popiežius prisiminė tuo pat metu, kai apie derybas vėl pradėjo kalbėti fronte atokvėpio norintis Kremlius.

Šiuos tariamus nesusipratimus, žinoma, galima sumesti į išminčių liapsusų muziejų. Jautrios komunikacijos laikais tikrai nėra lengva į miestą ir pasaulį tinkamai kreiptis ne per šventes, bet nenumatytomis progomis. Tačiau kiekvienas pareiškimas, keliantis įtarimų, kad popiežius Pranciškus neatskiria gėrio ir blogio, – smūgis jo atstovaujamos institucijos autoritetui. Juk tos tikrosios, ne į kelių dešimčių hektarų plotą įspraustos valstybės – Romos katalikų bažnyčios – ateitis priklauso nuo tikinčiųjų, kurie ir taip pernelyg dažnai balsuoja kojomis, migruodami pas kitus dievus ar bedievystę.