Verti ypatingos pagarbos

Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui skirta paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“ pirmą kartą buvo eksponuota prieš metus, 2021 m. kovo 5–18 d., Vilniaus skaitmeninėse miesto vitrinose, kuriose sostinės gyventojai ir svečiai išvydo A.Aleksandravičiaus įamžintų 125 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretus. 2021 m. vasarą paroda pradėjo kelionę per Lietuvą – buvo eksponuojama Šiauliuose, Birštone, Utenoje, Elektrėnuose, Ukmergėje. Šiemet paroda tęsia kelionę – jau aplankė Mažeikius, Trakus, Rokiškį, Jonavą ir Panevėžį.

Fotomenininko paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“ kviečia prisiminti pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kūrusius ir kuriančius grožį žmones, nepamirštamas emocijas, visą tai, kas įvardijama kultūra, tai, ką siekiama perduoti ateities kartoms.

„Daugiau nei tris dešimtmečius savo idėjomis, veikla ir darbais Lietuvą kūręs ir kuriantis mūsų šalies intelektualinis branduolys vertas ypatingos pagarbos ir dėmesio. Šių išskirtinių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir ypatingas kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe“, – sakė parodos iniciatorius Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.

Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir talentu.

Išsiilgtas ir lauktas

Parodoje Klaipėdoje bus eksponuojama 30 išskirtinių, per kelis dešimtmečius A.Aleksandravičiaus nufotografuotų, pripažinimą, aukščiausią įvertinimą ir garbingiausią apdovanojimą už kultūros ir meno kūrinius pelniusių nepriklausomos Lietuvos šviesuolių portretų.

„Nuo paskutinės A.Aleksandravičiaus parodos Klaipėdoje prabėgo kone septyneri metai, todėl ypač norisi atkurti gimtojo miesto ir menininko ryšį bei bendrystę. Būtent dėl to manome, kad autorius, eksponuodamas savo parodą „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, suburs bibliotekos lankytojus ir klaipėdiečius pamatyti jo žvilgsnį į Lietuvos menininkus ir nebylų, bet iškalbingą menininkų atsaką mums. Ši paroda ypatinga tuo, kad joje susitinka dvi aukštos meninės vertės – fotografo profesionalumas ir menininkų atsidavimas savo pašaukimui. Ši sintezė sukuria įstabų rezultatą, kuriuo norisi mėgautis. A.Aleksandravičiaus atrastas žvilgsnis į žmogų itin išsiilgtas ir labai lauktas“, – džiaugdamasi Klaipėdoje gimusio fotografo paroda sakė bibliotekos kultūros renginių organizatorė Agnė Zabrynė.

Lietuvoje ir Europoje garsus fotografas A.Aleksandravičius yra Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, pelnė geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus, įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Tikras lobis

„Žmonės, kuriantys Lietuvą“ – unikalus, solidžios apimties, konceptualus projektas. Daugiau nei 100 personalinių parodų surengusio fotomenininko ir 16-os fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – meno žmonės. Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir talentu.

„Pats nustebau savo fotoarchyve radęs 125 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretus. Tai tikras lobis. Tai mūsų iškiliausieji, išskirtiniai savo kūrybine energetika ir talentu meno pasaulio atstovai, turintys gerbėjų ir mokinių, kurių ne vieną yra paskatinę kūrybiniam skrydžiui ar kilniam poelgiui. Žavimės jų kūryba ir su pagarba pasakojame vaikams ir anūkams, kad tai – žmonės, kuriantys Lietuvą. Džiugu, kad kasmet laureatų gretas papildo šeši nauji menininkai. Akivaizdu – mes turime ateitį“, – džiaugdamasis, kad gyvena su jais viename laike ir galėjo įamžinti šiuos pamatinius tautos riedulius, sakė taip pat Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas A.Aleksandravičius.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – aukščiausias kūrėjo įvertinimas, įrodantis išskirtinį menininko braižą ir kūrybos pripažinimą. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus, taip pat už ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. Premijos laureatus, įvertinusi visuomenės pateiktų kandidatų veiklą Lietuvos kultūros ir meno kontekste, atrenka ir iki šešių premijų kasmet skiria speciali komisija. Nuo 1989 m. šiomis premijomis apdovanota daugiau kaip 200 asmenų.

Lygiai prieš metus pirmą kartą Vilniaus skaitmeninėse vitrinose buvo galima grožėtis unikalia fotomenininko A. Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, kurioje buvo eksponuojami Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretai. Šįmet, pasitinkant ypatingą Lietuvai šventę – Kovo 11-ąją, sostinėje pristatomas antrasis parodos ciklas, kuriame A. Aleksandravičiaus įamžinti – Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai.

Ryškių ir išskirtinių Lietuvos asmenybių, už reikšmingus darbus ir ilgametį kūrybinį indėlį į Lietuvos kultūrą ir meną Vyriausybės skiriamos premijos laureatų portretų paroda skaitmeninėse vitrinose sostinės centre bus eksponuojama iki kovo 22 d. Ekspozicijoje – 83 portretai.

„Šių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe ir kviečia švęsti jos laisvę“, – atkreipti vilniečių dėmesį į miesto centre esančias skaitmenines vitrinas, kviečia parodos organizatoriaus Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.

Pasak fotomenininko ir fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūręs ne vienas autorius, tačiau niekas nesiėmė šio solidžios apimties projekto taip konceptualiai, kaip geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus pelnęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės narys, ir Lietuvoje, ir Europoje garsus fotografas Algimantas Aleksandravičius. Daugiau nei šimtą personalinių parodų surengusio fotomenininko ir šešiolikos fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – žmonės. Jam svarbu, kad fotografija kalbėtų ir nepaliktų abejingų.

„Tai mūsų iškiliausieji, išskirtiniai savo kūrybine energetika bei talentu meno pasaulio atstovai, turintys savo gerbėjų ir mokinių, kurių ne vieną yra paskatinę kūrybiniam skrydžiui ar kilniam poelgiui. Žavimės jų kūryba ir su pagarba pasakojame vaikams ir anūkams, kad tai – žmonės, kuriantys Lietuvąׅ. Akivaizdu – mes turime ateitį“, – sako fotomenininkas A. Aleksandravičius.

Vyriausybės kultūros ir meno premija skiriama Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną ir ypatingus šios srities nuopelnus. Pretendentus šiai premijai gauti siūlyti turi teisę Lietuvos Respublikoje registruoti juridiniai asmenys, kitose Europos Sąjungos valstybėse ir trečiosiose valstybėse registruoti juridiniai asmenys, kitos organizacijos ir jų padaliniai. Pretendentas tais pačiais metais negali būti teikiamas Vyriausybės kultūros ir meno premijai ir Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 premijų pavieniams kūrėjams arba kolektyvams. Nuo 1997 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijomis apdovanota beveik 300 asmenų.

Lietuvoje ir Europoje pripažintas fotografas A. Aleksandravičius, kunigas Algirdas Toliatas ir rašytoja Lina Ever spalį ėjo piligriminiu Dailininkų keliu nacionaliniame parke Saksonijos Šveicarijoje ir Vokietijoje. Per penkias dienas jie įveikė 112 km, apsistodami paprastose piligriminėse nakvynės vietose. Iš daugybės kelionės metu padarytų kadrų šiai parodai fotografas atrinko 33.

Pasak A. Aleksandravičiaus, kai kurių vietų grožiui apibūdinti sunku rasti žodžių, todėl savo susižavėjimą jis perteikė vaizdais. Jo nespalvotuose peizažuose lyg iš praėjusių amžių išplaukia debesimis apgaubtos smiltainio uolos ir olos, samanomis apžėlę tarpekliai, nuvinguriuojanti Elbės upė, šimtamečiai miškai, paslaptingi tiltai ir senos pilys. Pasak fotografo, kelionėje visai naujai atsiskleidė ir jo bendrakeleiviai, todėl parodai atrinko ir kelis jų portretus. „Žiūrovai tikrai nustebs pamatę mėgstamą kunigą Toliatą visai kitokioje, neįprastoje aplinkoje“, - sakė jis.

Pasak rašytojos ir gidės po Berlyną L. Ever, šis kelias piligriminei kelionei ir pokalbiams su kunigu buvo pasirinktas neatsitiktinai - jis eina pro įspūdingus gamtos ir žmonių sukurtus paminklus, jį buvo pamėgę romantizmo epochos menininkai, čia pasisemdavę įkvėpimo savo kūriniams.

„Džiaugiuosi, kad Bažnyčia atveria duris menininkams, ir tikiuosi, kad ateityje ji taps menininkų traukos centru. Simboliška ir tai, kad pirmojoje parodoje rodome kelionės vaizdus, nes iš tiesų žmogus visą gyvenimą keliauja ieškodamas Dievo karalystės”, - sakė kunigas A. Toliatas.

Šią vasarą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia buvo perduota Vidaus reikalų ministerijai, o šį mėnesį atvėrė duris plačiajai visuomenei.

Pasak vyriausiojo policijos kapeliono A. Toliato, bažnyčioje numatoma sukurti multifunkcines erdves, skirtas mokymams ir sielovadai, jos durys visada bus atviros meninėms iniciatyvoms bei bendruomenių veiklai.

– Savo parodą atidarote per bardų festivalį, kuriame taikiai gyvena muzikos, poezijos ir teatro mūzos. Kuri iš jų pirmoji pasibeldė į jūsų duris?

– Kaip ir į daugelio, matyt, muzika. Per motinos dainuojamas lopšines.

– Ar bardų muzika, dainuojamoji poezija kaip nors neakivaizdžiai užsuka į jūsų sielos namus?

– Gera poezija, kurią pateikia geras muzikantas, abejingų nepalieka. Vytautui Kernagiui reikia dėkoti, kad daugybė žmonių sužinojo apie mūsų poetus – Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Dalią Saukaitytę. Jo dainos ne vieną skatino paimti poezijos tomelį. Bardai yra svarbūs mano jaunystei, taip pat ir mano, kaip menininko, formavimuisi.

– Gal pats grojate kokiu instrumentu?

– Grojimu to nepavadinčiau, tiesiog turiu gitarą ir ją šiek tiek eksploatuoju.

– Kodėl pasirinkote ne muziką, o fotografiją?

– Ne aš pasirinkau fotografiją, o ji mane. Be išlygų tikiu Dievo buvimu, manau, tai jo sumanymas pasiūlyti būdą, kaip išsipūliuoti mano sielai.

– Įtariu, kad iš muzikos jums artimiausias džiazas, juk improvizacijos nestinga ir jūsų nuotraukose...

Janas Bulhakas yra pasakęs: geras fotografas vienu metu turi būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Kitais žodžiais tariant – turi daug išmanyti, aukotis ir aukoti.

– Ko gero džiazas, jei kalbame apie gospelo muziką. Joje daug gaivumo, laisvės, improvizacijos, ekspresijos, nuoširdumo ir tikėjimo. XX amžiaus pradžios fotografas Janas Bulhakas yra pasakęs: geras fotografas vienu metu turi būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Kitais žodžiais tariant – turi daug išmanyti, aukotis ir aukoti.

– Jūsų parodoje „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ po nuotraukomis – ypatingi parašai. Tokius parašyti gali tik žmogus vertinantis poeziją.

– Gerą poeziją dievinu! Lietuva yra poetų kraštas. Su meile tariu: Sigitas Geda, Donaldas Kajokas, Antanas Kalanavičius, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Algimantas Mackus. Jų poezija manyje tarsi sudygusi. Džiaugiuosi, kad ir nauja sėja į mano sielą rausiasi: Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys. O kiek dar nepaminėjau žodžio meistrystei užgimusių...

– Gal galime tikėtis jūsų eilėraščių knygos?

– Niekada nelaikiau ir nelaikau savęs rašančiu. Mano parašymai po fotografijomis – tik vaizdo ir mano būsenos įvardijimas. Skauda, gelia ir nežinau kas Tai...

– Jūsų albumų serija apie Lietuvos regionus – išskirtinis įvykis šalies kultūros gyvenime. Kas Lietuvoje jus stebino, gal glumino? Ar visada žinodavote, ko ieškote?

– Mane Lietuva stebino: lygumomis ir kalvelėmis, rūkuose telkšančiais vandenimis, žmonių giesmėmis ir raudotuvėmis, ramybe ant pagerbtųjų kapelių, motinomis – besidžiaugiančiomis vaikais ir savo valstybės istorija besididžiuojančiais vyrais.

Iš anksto žinojau, ką noriu nufotografuoti ir tam ruošdavausi. Domėjausi regiono istorija, ten gyvenančiais ir iš ten kilusiais. Nemažai buvo ir improvizuotos, gatvės fotografijos. Taip pat stabteldavau pamatęs Dievo siunčiamą vakaro ar ryto neišpasakyto grožio vaizdą, gyvulėlį paklydusį savo buitiniuose pamąstymuose. Na, o kur dar debesys, visu dangum užgriuvę!

Stanislovas Žvirgždas mano ciklą apie Lietuvos regionus yra įvardinęs kaip A. Aleksandravičiaus sukurtą Lietuvos epą. Literatūroje mes jo neturime, tai dabar, pasak jo, turėsime vaizduose.

– Ar jūsų paroda Anykščiuose skirsis nuo tų, kurios pabuvojo kitose salėse?

– Mano parodoje dešimtajame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras” Anykščiuose norom nenorom atsiranda paralelių su bardais: jie – muzika ir žodis, aš – fotografija ir žodis. Jausmas toks, lyg tapčiau bardu vizualinėje plotmėje. Norėčiau, kad suskambėtų.

Anykščių menų inkubatoriuje – menų studijoje nuo rugpjūčio 18-osios iki rugsėjo 8 d. bus eksponuojama Lietuvos fotomenininko A. Aleksandravičiaus darbų paroda „Lietuva – praskleidus debesų apklotą”. Į parodos atidarymą rugpjūčio 18 d. 15 val. atvyks ir pats menininkas.

Menininko kūryba užima svarbią vietą ne tik Lietuvos fotografijos lauke, autoriaus darbai taip pat yra šalies kultūros archyvas, nes joks kitas fotografas šalyje nėra kūręs tokio spektro psichologinio portreto. Vienas svarbiausių A. Aleksandravičiaus ciklų – Lietuvos rašytojų portretai.

A. Aleksandravičius (g. 1960) – vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos atstovų, 2011 m. autorius buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius. Fotografas yra pelnęs apdovanojimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, didelė dalis jų taip pat yra skirta už jo sukurtus portretus.

„A. Aleksandravičius ėmėsi vienos sudėtingiausių sričių - portretinės fotografijos. Ši užduotis yra dar sunkesnė, nes jis fotografuoja žinomus Lietuvos kultūros ir meno veikėjus - aktorius, režisierius, rašytojus, muzikantus, žurnalistus, kritikus, žmones, apie kuriuos žiūrovai jau yra susikūrę savo įvaizdį.

Niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.

Savo portretais autorius siekia sukurti kontrastą banaliai realybei. Žmonės, kuriuos įamžina, jo akyse yra ryškios asmenybės, išsiskiriančios nuveiktais darbais. Tai ne reportažinė fotografija, o bandymas pateikti atidžią charakterio studiją. A. Aleksandravičius rodo savo modelius su beveik šiuolaikiška pagarba. Be vulgariai draugiško dažno šiuolaikinio žurnalisto tono, bet ir be kitų reporterių profesionalaus šalto objektyvumo.

A. Aleksandravičiaus fotografijų savitumas - tam tikra distancija santykyje su modeliu. Jie nerodomi kasdieniškose ar intymiose situacijose. Čia lyg sugrąžinama ankstyvosios portretinės fotografijos aura. Fotografavimas ir fotografavimasis vėl yra iškilmingas, svarbus ir išskirtinis aktas“, – taip fotografo kūrybą apibūdina profesorė Raminta Jurėnaitė.

Parodos atidaryme dalyvaus autorius.

A. Aleksandravičius yra vienas žinomiausių Lietuvos portretistų, bet šioje parodoje eksponuojamos išraiškingos Lietuvos peizažo fotografijos, nukeliančios žiūrovą toli nuo sostinės į Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Visos jos publikuotos keturiose autoriaus knygose apie šiuos regionus. 2013-aisiais buvo pristatytas pirmasis tomas – „Žemaitėjė – mona meilė“. Antras „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“ bei trečias „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų...“ tomai ant knygynų prekystalių atsidūrė 2014 ir 2015 metais. Pernai gruodį, prieš pat Kalėdas, A. Aleksandravičius su knyga „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ pasiekė tarpinį kūrybinio sumanymo finišą.

A. Aleksandravičius, pasak Aurimo Švedo, rado savo metodą ir unikalų stilių kurdamas fotoportretus. Vėliau – darbų ciklai, skirti istorinės Lietuvos atminties vietoms. Ką nauja apie Lietuvos istoriją ir svarbiausias mūsų tautai bei valstybei atminties vietas geba pasakyti fotomenininkas? Ieškant atsakymo į šį klausimą galima pasiremti Virginijaus Kinčinaičio suformuluotomis įžvalgomis, skirtomis pirmam Aleksandravičiaus tomui „Žemaitėjė...“: „Algimantas sugeba išjudinti nuo vartojimo ritualų apspangusios šiuolaikinės Lietuvos atminties vyrius. Jis perrašo istoriją, ją vizualiai reaktualizuodamas.“ Šią dailės teoretiko ir kritiko mintį galima išplėtoti: tai, ką daro fotomenininkas, derėtų vertinti ne tik kaip istorijos perrašymą, bet ir kaip Lietuvos istorinės kultūros kontekste visiškai naujo kokybine prasme naratyvo apie istorijos ir atminties sandūras kūrimą.

„Istorikai paprastai neaprašinėja akimirkos laike.“ Šie istoriko ir kino filmų kūrėjo Danielio J. Walkowitzo žodžiai A. Švedui tapo atspirties tašku sklaidant fotografo A. Aleksandravičiaus knygas, kuriose įvaizdinamos istorijos akimirkos bei atminties vietos, ir mėginant sau paaiškinti, kuo šio fotomenininko darbai tokie aktualūs. O bandydamas analizuoti vieno iškiliausių lietuvių fotografų darbus jis remiasi kito istoriko Peterio Burke’o teze: „Labai svarbu, kad būtų palikta erdvės tam, ką būtų galima pavadinti „vaizdo įtaka istorinei vaizduotei“. Negana to, vaizdai leidžia mums akis į akį susidurti su istorija“ arba (priduria nuo savęs, interpretuodamas minėto praeities tyrinėtojo mintį) sukuria galimybes įsivaizduoti istoriją.

Anot V. Kinčinaičio „tai nesutramdyta geografija, tai Algimanto geopoetika. Jam rūpi talpūs vietos vaizdiniai, jis pats juos kuria, taip pratęsdamas bent fotografijose vietos dvasią. Tokie mentaliniai žemėlapiai netinka vadovėliams, bet tinka ugdant kraštovaizdžio audinio pažinimą – raibuliuojančio tvoros šešėlio, miško tankmės, sausažolės kvapo, debesies piešinio vienybės pojūtį. Tai dangaus judrumo ir žemės statikos sankirta, barokinė tezės ir antitezės drama, taip tinkanti juodai baltai fotografijai“.

A. Aleksandravičius (gim. 1960 m.) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP). Surengė Lietuvoje ir užsienyje per šimtą asmeninių parodų. Daugelio parodų, fotoalbumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas. Šešiolikos asmeninių fotoalbumų autorius. 2003 metais pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 metais – Baltijos šalių geriausiu portretistu, „Lietuvos spaudos fotografija Auksinio kadro“ keturiskart nugalėtojas, Tarptautinių fotografijų parodų keturiskart Grand Prix laimėtojas.

Paroda veiks iki 2016 m. vasario 25 d. Tą pačią dieną A. Aleksandravičiaus albumas „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje.

Iš Klaipėdos kilusio žymaus fotomenininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus (g. 1960 m.) jubiliejinė fotografijos paroda „Sugrįžimai – veidai ir ne tik...“ – įspūdingas autoriaus gestas gimtajame mieste.

Ji atskleidžia ne tik garsaus portretisto meistrystę, bet ir apžvelgia jo kūrybos interesus, mastus bei žanrus.

Menininkų ir kitų žinomų žmonių portretai (kokias asmenybes jis yra įamžinęs!), Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės paveldo poetiški atspindžiai, reportažinės fotografijos blyksniai iš Mario Martinsono juostos „Tyli naktis“ filmavimo aikštelės, darbai iš serijos „NEgalios NEpaliesti“ nepalieka abejingų.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus kvietimu A.Aleksandravičius  parodą surengė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2). Ten ji eksponuojama iki spalio 11 d. Išties verta užsukti.

Penktadienį 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaroma fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus jubiliejinė fotografijos paroda „Sugrįžimai – veidai ir ne tik...“.

Jos autorius A.Aleksandravičius (g. 1960 m. Klaipėdoje) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011), Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), Nyderlandų Orange-Nassau Riterio ordino kavalierius. Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, LATGA Aukso žvaigžde. Lietuvoje ir užsienyje surengė daugiau nei 100 autorinių fotografijos parodų. Jis taip pat yra daugelio parodų, fotoalbumų ir LFS metraščių sudarytojas, 15-os personalinių fotoalbumų autorius. 2003 m. pripažintas geriausiu Europos portretistu (konkurso „Fujifilm Euro Press 2003“ pagrindinis prizas), 2011 m. – geriausias Baltijos šalių portretistas. Keturis kartus laimėjo tarptautinių fotografijos parodų didžiuosius prizus, taip pat keturis kartus tapo Lietuvos spaudos fotografijos „Auksinio kadro“ konkurso nugalėtoju. 2013 m. jam įteikta Balio Buračo fotografijos meno premija, 2014 m. – LFS premija.

„A.Aleksandravičius neskuba į šviesą ištraukti paminkliškai apčiuopiamo ir anatomiškai tikslaus kūrėjo portreto. Jis tarytum žaidžia su vidiniais menininko demonais ir šviesos blyksniais, kuria iš jų naują tikrovę, kuri yra ryškesnė, įtaigesnė ir skaudesnė nei banalioji veido kasdienybė. Veidas yra dar kažkas ir neapčiuopiamo, tai, kas juda nuo kūno dvasios link, tai animucula, individuali siela, tai kovos laukas. Esu tikras, kad Algimantui šio neramios sielos jausmo užtenka, kitaip nebūtų gimusi didžiulė jo sukurtų portretų galerija. Reikia labai domėtis gyvenimu ir žmogumi, mokėti pažiūrėti jam į akis, į nuogą veido atvirumą. Reikia būti sugundytam gyvenimo ir kūrybos paslapties. Reikia tapti sekliu, tyrėju ir stebėtoju, kad sukurtum tokią iškalbingą, meistriškumą, grožį ir pažinimą puoselėjančios ir mus buriančios baltų genties veidografiją“, – rašė dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis straipsnyje „Genties veidografija“ (Bernardinai.lt, 2014).

Į gimtąjį uostamiestį atkeliavusi A.Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Sugrįžimai – veidai ir ne tik...“ visuomenei bus pristatyta rugsėjo 4 d. ir iki spalio 11 d. bus eksponuojama KKKC Parodų rūmų pirmojo aukšto salėje. Parodą organizuoja LFS Klaipėdos skyrius, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Ketvirtadienį Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje bus pristatytas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotoalbumas "Žemaitėjė – mona meilė". Dalyvaus knygos autorius ir aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė. Įėjimas nemokamas. 

A. Aleksandravičius – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografas menininkas, Lietuvoje ir užsienyje surengęs per šimtą personalinių parodų, penkiolikos personalinių fotoalbumų autorius, pelnęs daugybę valstybinių ir tarptautinių apdovanojimų.

Prieš ketverius metus sumanytame, lygiai tiek pat metų rengtame unikaliame nespalvotų fotografijų albume "Žemaitėjė – mona meilė" užfiksuoti ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos istorijai bei kultūrai reikšmingi įvykiai, vietos, legendos ir, žinoma, gražūs, talentingi, spalvingi Žemaitijos žmonės. Tai neabejotinos išliekamosios vertės, aukštos poligrafinės kokybės išskirtinis reprezentacinis leidinys.

"Šviesu. Atvaizdai jau sugulę. Gerai, kad ne visi, nes atrodytų, kad per mažas tas mūsų kraštas, kad nebėra nei ką bemylėt, nei ką prisiminti. Daug dar vietų ir žmonių liko nepastebėtų, o vertų. Šis leidinys – ne žinynas, o meilė, išpasakota vaizdais. Džiugu, kad Žemaitija lig horizonto – ligi ten, kur prasideda kažkas amžina ir tęstina", – sako A. Aleksandravičius.

Kas? A. Aleksandravičiaus fotoalbumo "Žemaitėjė – mona meilė" pristatymas

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kamb.)

Kada? kovo 20 d., ketvirtadienį, 17 val.

Antradienį, kovo 11-ąją, Gedimino prospekto ruože nuo Katedros iki V. Kudirkos aikštės bus eksponuojama Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Genties veidografija“. Ji pratęs praėjusiais metais pradėtą iniciatyvą – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną vilniečiams ir miesto svečiams po atviru dangumi pristatyti lietuviškos tematikos fotografijų ekspoziciją.

Parodoje bus pristatomi 48 darbai, kuriuose vaizduojami Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, nusipelnę menininkai, sportininkai, žinomos personalijos, garsinusios Lietuvą pasauliniu mastu bei formavusios šalies visuomeninio gyvenimo veidą skirtingais istoriniais laikotarpiais: R. Adomaitis, V. Alekna, D. Banionis, Š. Bartas, V. P. Bložė, J. Budraitis, J. Domarkas, J. Erlickas, S. Geda, P. Geniušas, G. Girdvainis,  J. Ivanauskaitė, A. Kaušpėdas, V. Kernagis, O. Koršunovas, V. Landsbergis, A. Mamontovas, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, A. Matelis, E. Nekrošius, V. Noreika, P. Repšys, A. Sabonis, Š. Sauka, S. Sondeckis, J. Statkevičius, H. Šablevičius, E. Špokaitė, J. Vaitkus, T. Venclova, V. Vildžiūnas ir kiti.

Pasak parodos „Genties veidografija“ kuratoriaus, menotyrininko V. Kinčinaičio, dideli portretai gatvėse mums dažniausiai asocijuojasi su reklaminiais veidais arba politiniais rinkimų plakatais. Viešose gatvių erdvėse matome įtaigius komercinius reginius arba dirbtines galingųjų šypsenas. Vienaip ar kitaip susiduriame su vizualiomis dirbtinumo, gundymo ir apgaulės strategijomis, todėl ši monumentali Lietuvos kūrėjų portretų galerija sugriauna mums įprastas viešų vaizdų suvokimo tradicijas. Portretų galerijoje matome ne tuos mūsų veikėjus, kurie visais įmanomais būdais veržiasi į viešumą ir siekia būti matomi. Greičiau atvirkščiai – tai namų interjerų, kūrybinių celių ir tykių studijų žmonės. Daugelis iš jų labai mažai matomi, tačiau žinomi. Tai žmonės, mūsų gyvenimus praturtinę savo vaizdinių, garsų, simbolių pasauliais.
Algimantas Aleksandravičius (gim. 1960 m.) – Lietuvos nacionalinės  kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP).

Ekspozicijos autorius surengė daugiau nei 90 personalinių ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje. Jis yra daugelio parodų, fotografijos albumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas,  14-os personalinių fotoalbumų autorius. 2003 metais jis buvo pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 metais – Baltijos šalių geriausiu portretistu, „Lietuvos spaudos fotografija“ Auksinio kadro keturiskart nugalėtojas, Tarptautinių foto parodų keturiskart „Grand Prix“ laimėtojas.

Ekspozicija bus pristatoma 2014 m. kovo 11 d. 10-20 val.