Ketvirtadienį PMO nurodė, kad Celeste Saulo (Selestė Saolo) sulaukė būtinos dviejų trečdalių valstybių narių paramos.

Nuo 2014-ųjų ji ėjo Argentinos nacionalinės meteorologijos tarnybos direktorės pareigas.

C. Saulo, patyrusi mokslininkė ir tyrėja, pakeis Petteri Taalas (Pėterį Talą). Metų pabaigoje jis atsistatydins iš Ženevoje įsikūrusios PMO generalinio direktoriaus pareigų pasibaigus jo antrajai kadencijai. C. Saulo prie PMO vykdomosios tarybos prisijungė 2015 metais.

Ši organizacija atlieka svarbų vaidmenį koordinuojant tarptautinį meteorologijos darbą, kurio svarba auga dėl klimato kaitos sukeltų ekstremalių orų reiškinių.

„Ukraina JT valstybes nares ragina... atimti iš Rusijos Federacijos JT Saugumo Tarybos nuolatinės narės statusą ir apskritai pašalinti ją iš JT“, – rašoma Ukrainos užsienio reikalų ministerijos pareiškime.

Ministerija pabrėžė, kad Rusija nuo Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais „neteisėtai užima TSRS vietą JT Saugumo Taryboje“.

„Teisiniu ir politiniu požiūriu galima daryti tik vieną išvadą: Rusija uzurpavo Sovietų Sąjungos vietą JT Saugumo Taryboje“, – pridūrė ministerija.

„Tris dešimtmečius jos neteisėto buvimo Jungtinių Tautų Organizacijoje paženklino karai ir kitų šalių teritorijų užgrobimas“, – rašoma pareiškime.

Penki nuolatiniai iš viso 15 narių turinčios JT Saugumo Tarybos nariai turi teisę vetuoti JT rezoliucijas.

Lietuvos valdžia sako jau sutarusi su Lenkija, Latvija, Estija, kad bus bendras, jungtinis kreipimasis į Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų koordinavimo biurą, kad būtų organizuojamas saugus humanitarinės pagalbos teikimas žmonėms, kurie gyvena Ukrainoje. Taip pat šis koridorius būtų išsigelbėjimas nuo karo bėgantiems žmonėms, kurių daugiausia moterys ir vaikai, kad jie galėtų saugiai išvykti iš šalies.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Turi būti sutarimas, kad žmonės gali išvykti iš tų teritorijų, iš kurių dabar išvykti jiems yra sunku. Vienintelė pakankamai aukštą reputaciją turinti institucija, kurios sprendimu būtų galima pasitikėti, būtų Jungtinės Tautos. Turint minty, kad tose teritorijose, kurios, galima spėti, yra kontroliuojamos okupanto, socialinė situacija gali būti labai sudėtinga. Tokio sprendimo išties reikėtų siekti, todėl, kad žmonės ten kenčia ir mes nežinome jų kentėjimo masto, turint minty, kad tai yra režimas, kuris meluoja“, – sakė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Karjeros pradžia

V.Stašinskas gimė Kaune, garsaus visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko šeimoje. Jaunystėje jis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje. Atstovaudamas futbolo klubui "LFLS Kaunas" (buvo vartininkas) tapo šalies čempionu.

Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje V.Stašinskas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. jis pradėjo dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

1935-aisiais V.Stašinskas buvo paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, paskui ėjo atašė pareigas. 1939 m. pradžioje diplomatas iš Briuselio buvo paskirtas dirbti į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke.

Padėjo tautiečiams

Normali konsulato veikla išsiderino, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas Jonas Budrys planavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos ir užsiimti verslu, vis rečiau rodėsi konsulate, todėl jį pavaduodavo V.Stašinskas. Ilgainiui jam buvo suteiktas oficialus vicekonsulo titulas – numatant galimybę ateityje tapti konsulato vadovu.

Tuo sudėtingu laikotarpiu išsiplėtė konsulato propagandinė veikla. Atsirado naujos papildomos veiklos – pokariu konsulato darbuotojams reikėjo sutikti lietuvius dipukus (pabėgėlius, perkeltuosius asmenis, karo metu atsidūrusius užsienyje), atplaukiančius iš Europos į Niujorką, ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. V.Stašinskas ne tik vykdė šią veiklą, bet ir, niekieno neskatinamas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) veikloje, be to, aukojo iš savo ribotų išteklių, suprasdamas sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį.

1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L.P.Grant-Suttie, laikinai šias pareigas ėjo V.Stašinskas – kol Kanados vyriausybė naujuoju garbės generaliniu konsulu patvirtino Vytautą Gylį, anksčiau dirbusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

Balsas: V.Stašinskas kalba Lietuvių dienos programoje Niujorko valstijos paviljone, 1964 m. rugsėjo 20 d. / P.Wytenus /„Lietuvių dienos“ nuotr.

1956-aisiais, artėjant V.Stašinsko penkiasdešimtmečiui, JAV valstybės sekretorius Johnas F.Dullesas patvirtino jį laikinuoju konsulu.

Skurdi kasdienybė

Konsulato darbuotojų pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Pavyzdžiui, remiantis istoriniais dokumentais, aukštąjį išsilavinimą ir 28 metų darbo stažą turinčio V.Stašinsko metinis atlyginimas sudarė 4,7 tūkst. dolerių (dar be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.). Palyginkime: liftų prižiūrėtojai tais laikais uždirbdavo 5,2 tūkst. dolerių ir buvo aprūpinami visais draudimais.

Lietuvos diplomatinės tarnybos narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o darbuotojų vis mažėjo.

Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą šalies okupacijos laikotarpį buvo jautrus, Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai nuolat mėgino jį pajudinti. Deja, atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas ir maži finansiniai ištekliai.

Konsulato darbuotojai buvo nuolat kviečiami į įvairius renginius, iškilmes ar konferencijas – taip buvo rodoma, kad Lietuva ir jos konsulai yra pripažįstami visateisiais konsulinio korpuso Niujorke nariais. V.Stašinskas, kaip biuletenio "The Lithuanian Situation" korespondentas, buvo įpareigotas lankytis JTO Niujorke ir sekti jos darbą: ypač tuos klausimus, kurie susiję su Rytų Europa, SSRS ir okupuotomis Baltijos šalimis. Kartu tai buvo proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių ir kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu.

Teko dangstytis apgaule

V.Stašinskas JTO lankėsi itin dažnai – pavyzdžiui, vien 1956–1957 m. laikotarpiu diplomatas į šią organizaciją buvo atvykęs net 67 kartus. Apie savo vizitus ir veiklą jis parengdavo detalias ataskaitas ir platindavo visiems Lietuvos diplomatinės tarnybos nariams. Praktiškai V.Stašinskas buvo pirmasis neoficialus, tiesa nepripažintas, Lietuvos atstovas JTO.

Viename rašte, rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad savo turimą korespondento leidimą naudoja "tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti".

Iš V.Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Reikėjo daug laiko (daugiausia aukojant laisvalaikį) ir pastangų susipažįstant su JTO dokumentais, ruoštis kelionėms, nelengva buvo kiekvieną kartą gauti ir pratęsti akreditaciją.

Apsunkino veiklą ir tai, kad nuo 1958 m. nustojo eiti biuletenis "The Lithuanian Situation" ir kurį laiką V.Stašinskui netgi teko apsimesti nebeegzistuojančio leidinio korespondentu. Pasak jo paties, tai kėlė pavojų Lietuvos prestižui. Vizitų į JTO našta buvo nukelta nuo Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojų pečių.

Nauja atsakomybė

1964 m. mirus ilgamečiam Lietuvos generaliniam konsului Jonui Budriui, šias pareigas pradėjo eiti jo įpėdinis V.Stašinskas. Pakilo ne tik jo atlyginimas, bet ir padidėjo darbų apimtys, sumažėjus konsulato darbuotojų skaičiui, be ankstesnių rūpesčių, atsirado atsakomybė už Lietuvos generalinį konsulatą ir jos darbuotojus, teko nuolat kontaktuoti su Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais, ypač su Lietuvos atstovu Vašingtone.

Būtina pažymėti, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o darbuotojų vis mažėjo. Jie dažnai dirbo viršvalandžius vakarais, kai kada – savaitgaliais ir net atostogų metu, o už tai nebuvo mokama jokių papildomų pinigų.

Pirmą išsamesnį interviu naujasis konsulas davė žurnalo "Lietuvių dienos" redaktoriui poetui Bernardui Brazdžioniui. Konsulas pažymėjo, kad konsulate pastaruoju metu "yra labai padidėjęs ir pasunkėjęs darbas ryšium su palikimų apsauga nuo patekimo į Sovietų iždo rankas". Be to, tautiečius – JAV lietuvius – nuolat teko konsultuoti jiems rūpimais klausimais: dėl siuntinių, pinigų, laiškų siuntimo artimiesiems į Lietuvos SSR.

Konsulatas taip pat duodavo patarimų vykstantiesiems į okupuotą Tėvynę, stebėjo atvykusiųjų su ekskursijomis iš Lietuvos SSR veiklą, padėdavo išeiviams surasti artimuosius, pasklidusius ne tik po JAV, bet ir kitas šalis, išduodavo Lietuvos pasus, atkurdavo dingusius dokumentus, kurie buvo reikalingi JAV pilietybei gauti, ir kt. Be viso to, dažnai į konsulatą ateidavo amerikiečių užklausų apie Lietuvą, jos padėtį, kultūrą ir pan.

Generalinis konsulas V.Stašinskas nemėgo didelių susibūrimų ir sakomos kalbos jį vargindavo. Bet, kiek galima pastebėti iš turimos informacijos, jis dalyvaudavo JAV lietuvių renginiuose, skirtuose  Lietuvos valstybingumui paminėti ar jo kūrėjams pagerbti. Dalyvaudavo tik tada, kai buvo kviečiamas, ir tik ten, kur plačiai skambėjo Lietuvos vardas.

Išėjo per anksti

Nors V.Stašinskas jaunystėje aktyviai užsiėmė sportu, vėliau gera sveikata negalėjo pasidžiaugti. 1966-aisiais jis išgyveno sunkią operaciją, o 1967 m. birželį sveikata pradėjo blogėti. Kolega Anicetas Simutis rašė, kad apie savo ligą V.Stašinskas vengdavo kalbėti, niekam nesiskųsdavo, nors aplinkiniams generalinio konsulo būklė kėlė nerimą. Artimieji ragino kreiptis į gydytojus, bet jis vis atsisakydavo. Gydytojų prognozės nebuvo geros.

1967-ųjų liepos 15 d. gydytojas dr. Jonas Jasaitis telefonu konsului A.Simučiui pranešė apie V.Stašinsko mirtį. Konsulas apie tai telegrama informavo Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovą Stasį Lozoraitį ir parengė V.Stašinsko nekrologą anglų kalba. Labai trumpos dvi žinutės apie V.Stašinsko mirtį pasirodė liepos 16 ir 17 dienų "New York Times" numeriuose.

V.Stašinskas buvo palaidotas Naujosiose Kalvarijos kapinėse Niujorke. Visas laidotuvių išlaidas padengė Lietuvos diplomatinė tarnyba iš savo lėšų, prižiūrimų JAV Valstybės departamento. Naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke netrukus buvo paskirtas A.Simutis, kurį JAV Valstybės departamentas 1967 m. rugsėjo 11 d. pripažino. Jis šias pareigas ėjo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.

„Šis Jungtinių Tautų tyrimas parodė, kad Lietuva žengia teisingu keliu. Juk tyrime aplenkėme daug šalių, kurias iki šiol laikome pavyzdžiu. Tikimės, kad, dar labiau išgryninę darniesiems pirkimams keliamus tikslus, kartu su Viešųjų pirkimų tarnyba pirkimo vykdytojams teikdami metodinę pagalbą gebėsime dar daugiau pasiekti šioje srityje“, – ministerijos pranešime spaudai cituojamas ekonomikos ir inovacijų viceministras Vincas Jurgutis.

JTO atliekant šių viešųjų pirkimų politikos ir jos įgyvendinimo vertinimą, buvo atsižvelgta į veiksmų planus, reguliavimą, teikiamas pagalbos priemones siekiant aplinkosaugos, socialinių ir ekonominių tikslų viešuosiuose pirkimuose. Taip pat vertinta, kaip šalims praktiškai sekasi pasiekti realius rezultatus. Pagal tai pasaulio šalys buvo suskirstytos į 5 kategorijas: nepatenkinamo, žemo, vidutinio ir žemo, vidutinio ir aukšto bei aukšto lygio. Beveik pagal visus rodiklius Lietuvos vertinimas yra aukštesnis nei kitų šalių vidurkis arba maksimalus.

JTO pažymi, kad reguliuojant viešuosius pirkimus Lietuvoje daugiau dėmesio reikia skirti galutinės naudos gavimui ir galutinių tikslų įgyvendinimui.

Kartu su Lietuva vidutinį ir aukštą vertinimą gavo Belgija, Bulgarija, Prancūzija, Italija, Latvija, Nyderlandai, Portugalija ir JAV.

Darnieji pirkimai yra tokie pirkimai, kuriais siekiama, kad įsigyjamos prekės, paslaugos ir darbai darytų kuo mažesnį poveikį aplinkai ir kuriais būtų sprendžiamos socialinės problemos, siekiama ekonominių tikslų, informuoja EIM.

Nelaimės padarinių likvidavimo komandos lenktyniauja su laiku, stengdamosi išpumpuoti kurą iš Japonijos įmonėms priklausančio balkerio „MV Wakashio“, praeitą mėnesį užplaukusio ant koralinio rifo ir praeitą savaitę pradėjusio leisti degalus.

Tarnybos perspėjo, kad laivas bet kuriuo momentu gali perlūžti pusiau, nes jo korpuso įtrūkimai kiekvieną dieną vis labiau didėja.

JT tarpžinybinė grupė „palaikys pastangas mažinti naftos išsiliejimo poveikį gamtiniams ištekliams ir gyventojams“,  sakoma JT biuro Mauricijuje paskelbtame pranešime.

Japonija irgi atsiuntė į pagalbą šešių narių komandą, kurioje esama pakrančių apsaugos pareigūnų.

Prancūzija savo ruožtu atsiuntė daugiau kaip 20 tonų techninės įrangos, įskaitant 1,3 km plūduriuojančių užtvarų naftai sulaikyti, siurblių ir apsaugos priemonių. Be to, iš Prancūzijai priklausančios kaimyninės Reunjono salos Indijos vandenyne buvo pasiųsta grupė techninių patarėjų.

Ant seklumos užplaukusiame „Wakashio“ buvo apie 4 tūkst. tonų kuro, sakoma laivą valdančios Japonijos bendrovės „Mitsui OSK Lines“ pranešime. Apie 1 180 tonų jau ištekėjo į Mauricijų skalaujančius vandenis.

Mauricijaus universiteto ekologijos ir aplinkosaugos profesorius Vashistas Seegobinas (Vašistas Sigobinas) sakė, kad degalų tekėjimas iš laivo atrodo sulėtėjęs, bet perspėjo, kad „jie vis dar liejasi – privalome išlikti budrūs“.

Įgula apklausta policijos

Balkeris įstrigo ties Desni kyšuliu – ekologiškai jautrioje teritorijoje, pasižyminčioje idiliškais paplūdimiais, spalvingais rifais, retų ir endeminių rūšių buveinėmis bei saugomomis šlapynėmis.

Tūkstančiai savanorių, kurių daugelis nuo galvos iki kojų buvo išsiteplioję nafta, nuo penktadienio darbuojasi pakrantėje, įrengdami ištisus kilometrus improvizuotų plūduriuojančių užtvarų, pagamintų iš šiaudų, visomis išgalėmis stengiantis apsaugoti paplūdimius.

„Mitsui OSK Lines“ nurodė, kad sukiužusiame laive tebėra apie 1,8 tūkst. tonų degalų.

„Patvirtiname, kad įtrūkimas laivo korpuse praplatėjo. Kadangi laivas negali pats plaukti, jis yra pririštas prie vilkiko, kad nenudreifuotų, net jeigu perlūžtų“, – sakoma bendrovės pranešime.

Teismų sistemos šaltiniai, kalbėję su anonimiškumo sąlyga, nes neturėjo įgaliojimų bendrauti su žiniasklaida, sakė naujienų agentūrai AFP, kad „Wakashio“ ant seklumos užplaukė pakeliui iš Kinijos į Braziliją.

Laivo kapitonas, kuris yra Indijos pilietis, ir keli įgulos nariai antradienį buvo apklausti policijos, tarnyboms siekiant išsiaiškinti, kodėl laivas plaukė taip arti Mauricijaus krantų.

„Viskas priklauso, ką Pietų Afrikos ekspertai sugebės ištraukti iš juodosios dėžės“, – sakė vienas tyrimui artimas šaltinis.

Mauricijus, turintis 1,3 mln. gyventojų, labai priklausomas nuo jūros teikiamų maisto produktų ir ekologinio turizmo. Sala yra pagarsėjus sėkmingomis aplinkosaugos iniciatyvomis ir pritraukia daug gamtos mylėtojų.

„Jungtinių Tautų iniciatyvos, prie kurių Lietuva per savo narystės 25-erius metus prisideda visomis išgalėmis, – tai taikos palaikymas, parama žmogaus teisėms ir demokratijai, humanitarinė pagalba, teisės viršenybė, kova su tarptautiniu terorizmu“, – teigiama A. Butkevičiaus sveikinime Lietuvos narystės 25-erių metų jubiliejaus proga.

Premjero teigimu, Jungtinių Tautų Organizacija buvo sukurta, kad apsaugotų būsimas kartas nuo vidaus ir tarpvalstybinių konfliktų, smurto ir nesantaikos pasaulyje, užtikrintų suverenios lygybės principų laikymąsi. Deja, globalūs iššūkiai niekur neišnyko, dažniausiai ginkluotus konfliktus sąlygoja ksenofobijos ir rasizmo apraiškos, žmogaus teisių pažeidimai, socialinė ir ekonominė nelygybė, valstybių teritorinio vientisumo ir suverenumo pažeidimai.

„Lietuva tiki ir pasitiki šia organizacija – Jungtinės Tautos turi ir toliau stiprinti, plėtoti ir naudoti savo galias tarpininkaudama ir užkirsdama kelią konfliktams. Ši veikla padeda veiksmingai spręsti daug klausimų ir, reikia tikėtis, leis išvengti daug kainuojančių taikos palaikymo operacijų“, - tvirtino premjeras.

Anot A. Butkevičiaus, esame pasaulio šeimos nariai, todėl visos valstybės privalo prisiimti atsakomybę už bendrą ateitį.

„Tikiu, kad Lietuvos narystė Jungtinių Tautų Organizacijoje ir toliau prisidės prie darnaus vystymosi plėtros, taikos palaikymo, žmogaus teisių ir demokratijos sklaidos visame pasaulyje“, – teigė A. Butkevičius.

JTO, įkurtos 1945 metais, paskirtis – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus tautų santykius, tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio, humanitarinio pobūdžio problemas, ugdyti ir skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, būti centru, derinančiu tautų veiksmus siekiant šių bendrų tikslų.

Lietuva kartu su Latvija ir Estija JTO nare tapo 1991 metų rugsėjo 17 dieną.