„Vieta tikrai aukšta – rikiuojamės po trijų didžiųjų miestų ir trijų rajoninių savivaldybių. Smagu matyti tokį įvertinimą“, – džiaugėsi Žilvinas Rinkšelis, Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus darbuotojas, atsakingas už kultūros paveldą.

Smalsiausia – sužinoti finansavimą

Jo žodžiais, susipažinus su Valstybinės kultūros paveldo komisijos parengtu dokumentu, kilo įvairių minčių. Žinoma, jos visos – pozityvios. „Apskritai, bet kokių duomenų rinkimą, jų apibendrinimą vertinu teigiamai. Tai daro daugelis įstaigų ir institucijų. Smagu, kad indeksas nustatytas ir paveldosaugos lauke. Tai svarbu vertinant pokyčius, tendencijas, nuoseklumą, objektyviai nustatant savivaldybių požiūrį į kultūros paveldą“, – įsitikinęs Ž. Rinkšelis.

Pasak jo, savivaldybėse dirbantiems paveldosaugininkams, kurie ir yra šių duomenų teikėjai Valstybinei kultūros paveldo komisijai, duomenys arba vertinimai parodo situaciją, kuri ir taip yra aiški renkant ir teikiant duomenis atskiriems indekso rodikliams nustatyti. Jei savivaldybė metų eigoje mažiau dėmesio skyrė, tarkime, paveldo objektų stebėsenai, inventorizavimui, jei joje nėra sudarytos vertinimo tarybos ir pan., natūralu, kad balai bus mažesni.

Žilvinas Rinkšelis / Asmeninio archyvo nuotr.

„Žinoma, visada smalsiausia pamatyti ir palyginti pagrindinį rodiklį – finansavimą, taip pat įvairių rodiklių skirtumus atskirose savivaldybėse. Tai padeda nustatyti silpnąsias vietas ir tas, kurioms dėmesio turi būti skiriama daugiau“, – pabrėžė pašnekovas.

Paklaustas, kas, jo nuomone, Kauno rajono savivaldybei lėmė septintą vietą, Ž. Rinkšelis neabejojo: paveldui skirtas finansavimo dydis, nes finansavimo rodiklis, lyginant su kitais rodikliais, sudarė 50 procentų.

Paveldo objektai ir rajoną daro įdomesnį, patrauklesnį.

Turtas – gausus ir įvairus

605 – tiek šiuo metu Kauno rajone yra paveldo objektų: saugomi 348 nekilnojamieji kultūros paveldo objektai (statiniai, piliakalniai, paminklai) ir 257 kilnojamieji kultūros paveldo objektai (paveikslai, skulptūros, baldai ir pan.).

Ar tokia jų įvairovė yra pliusas, ar atvirkščiai? Ž. Rinkšelio nuomone, įvairovė yra neabejotinai pliusas. „Paveldo objektas iš esmės yra ir turistinis objektas. Kuo jų yra daugiau ir įvairesnių, tuo įvairesnius lankytojų grupių poreikius galime atliepti. Be to, paveldo objektai ir rajoną daro įdomesnį, patrauklesnį. Žinoma, specifiniai objektai gali kelti ir tam tikrų iššūkių – ypač turint galvoje jų tvarkybą ar priežiūrą. Tačiau tai paveldosaugininko kasdienybę tik nuspalvina ir daro įdomesnę“, – šypsojosi paveldosaugininkas.

Kaita: Tado Ivanausko Obelynės sodyba tampa vis gražesnė ir patrauklesnė. / Organizatorių nuotr.

Pašnekovas išskyrė Kauno tvirtovės objektus. Tai – didžiulis fortifikacinio paveldo kompleksas, kurį sudaro įvairios paskirties objektai. Šio paveldo tvarkymas ir priežiūra reikalauja specifinių žinių, įgūdžių, didelių išteklių. „Galime pasidžiaugti, kad Kauno tvirtovės objektai vienija nemažas aplink juos gyvenančių žmonių ir šiuo paveldu besidominčių entuziastų bendruomenes. Šalia fortų esančios Domeikavos, Seniavos bendruomenės juos puikiai išnaudoja ir rekreacijai, šventėms, bendruomenėms susiburti, o tai prisideda prie šių objektų geresnio pažinimo, aktualinimo ir išsaugojimo“, – pavyzdį pateikė Ž. Rinkšelis.

Atmintis: pakaunėje rūpestingai tvarkomos žydų žudynių vietos. / Organizatorių nuotr.

Atspindi lankytojų srautai

Kuriais paveldosaugos objektais Kauno rajono savivaldybė didžiuojasi labiausiai? Juos, įsitikinęs pašnekovas, galėtų įvardinti daugelis, nes populiarumą atspindi lankytojų srautai. Tai – senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Raudondvario dvaro kompleksas, Pyplių piliakalnis, Tado Ivanausko Obelynės sodyba.

„Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad šis sąrašas – baigtinis ir nekintantis, tiesiog šie objektai pastaraisiais metais sulaukė daugiausia dėmesio ir lėšų. Taip pat didžiuojamės vienintele išlikusia Čekiškės sinagoga, kurioje tebevyksta vidaus tvarkybos darbai, III forto bendruomene: jos iniciatyva, finansuojant Kauno rajono savivaldybei, įrengiamas pažintinis takas, šiais metais planuojama pradėti Jadagonių piliakalnio tvarkymo darbus. Viską užbaigus, lankomiausių objektų sąrašas neabejotinai pasipildys“, – įsitikinęs Ž. Rinkšelis.

Sukaktis: pernai pakaunėje minėtos 160-osios 1863 m. sukilimo metinės. / Organizatorių nuotr.

Ką darys šiemet?

Atsigręžus į litvakų Karnovskių ir žymaus amerikiečių muzikanto Luiso Armstrongo istoriją, sulaukta tarptautinio žydų bendruomenės dėmesio. Jos iniciatyva šiais metais kartu bus tvarkomos Vilkijos senosios žydų kapinės.

Šiemet planuojama sutvarkyti paskutinę žydų žudynių vietą Rinkūnų k. (Garliavos apyl. seniūnija), laisvės kovotojų ir nepriklausomybės paminklus.

Darbai bus tęsiami III forte, Tado Ivanausko sodyboje Obelynėje.

Kaip ir kasmet, savivaldybė skyrė lėšų bažnyčių programai. Tai leis tęsti darbus Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje, Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, Čekiškės sinagogoje.

Šarūnas Šukevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Komentaras

Šarūnas Šukevičius,

Kauno rajono savivaldybė administracijos direktorius

Kultūros paveldas – viešosios pagarbos, memorialiniai, istoriniai objektai, dvarai, senosios kapinės, piliakalniai, bažnyčios – Kauno rajono savivaldybei yra labai svarbus, juo rūpinamasi, prižiūrėti ir tvarkyti skiriamas finansavimas.

Džiaugiamės, kad Kauno rajono savivaldybės pastangos kultūros paveldą išsaugoti ateities kartoms pastebėtos ir įvertintos. Pirmajame paveldosauginiame savivaldybių indekse susumavus visus rodiklius nustatyta, kad daugiausia balų surinko trys didžiųjų miestų savivaldybės: Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno, toliau rikiuojasi Panevėžio, Klaipėdos, Joniškio ir Kauno rajonų savivaldybės.

Ne mažiau džiaugiamės, kad sutvarkyti objektai yra patrauklūs, lankomi, tampa vietos bendruomenių susibūrimų ir švenčių vieta. Visa tai įpareigoja savivaldybę ne tik išlaikyti kartelę, bet ir kelti ją dar aukščiau.

Paveldo DNR

Savivaldybių paveldosauginis indeksas įvertina kultūros paveldo apsaugos situaciją savivaldybėse iš kelių perspektyvų: savivaldybių skiriamo ir pritraukiamo finansavimo, savivaldybių administracijų ir privačių asmenų vykdomų veiklų ir iniciatyvų.

Pasitelkiant įvairius rodiklius siekta objektyviai nustatyti savivaldybių požiūrį į kultūros paveldą. Indeksas yra matematinė atskirų rodiklių rinkinio kombinacija, kuria siekiama parodyti paveldosauginę situaciją kiekvienoje savivaldybėje.

Siekiama, kad šis indeksas būtų aktualus savivaldybėms ir galėtų nurodyti jų skirtumus, nustatyti stipriąsias ir silpnąsias paveldosaugos sritis savivaldybėse. Dabartinio savivaldybių „paveldosauginės kultūros“ lygio nustatymas, įvertinimas ir paskesnis skatinimas gali tapti svarbiu stimulu, paspartinančiu teigiamus kultūros paveldo apsaugos procesus savivaldybėse.

Manoma, kad sudarius Paveldosauginį savivaldybių indeksą bus sukurta sveika konkurencija tarp savivaldybių, skatinant jų iniciatyvas paveldo apsaugos srityje ir plečiant „paveldosauginę kultūrą“ savivaldybėse.

Aukšta „paveldosauginė kultūra“ gali prisidėti prie stipresnių bendruomenių, didesnio pasitikėjimo valstybe ir savivaldybe, pilietiškumo puoselėjimo ir ekonominių rezultatų, pritraukiant turistus ar paskatinant gyventojus likti ir kurti savo gimtoje savivaldybėje, kuriant šiuos saitus ir per paveldą, tampantį įkvėpimo šaltiniu.

Kaip ketvirtadienį pranešė Kultūros ministerija, numatoma, kad, įgyvendinant susitarimą, kitų metų kovo–balandžio mėnesiais bus paskelbtas kvietimas kultūros paveldo objektų savininkams arba valdytojams ­– tiek viešiesiems, tiek privatiems asmenims – teikti paraiškas ir projektus, kad galėtų pasinaudoti šiomis lėšomis.

Iki tol „Invega“ parengs projektų finansavimo sąlygų aprašą.

Finansavimo metinė palūkanų norma numatyta investavimo strategijoje – 2 proc., paskolos terminas – iki 10 metų, įskaitant jos grąžinimo atidėjimo laikotarpį. Paskola teikiama iki 80 proc. projekto vertės, nuosavas prisidėjimas – ne mažiau kaip 20 proc. projekto vertės.

Finansinė priemonė galės būti derinama su iki 30 proc. siekiančia dotacija.

Kultūros vertybių registre pernai metais buvo registruoti 2 322 kompleksai, 9 084 į kompleksą įeinantys objektai ir 13 tūkst. 256 pavieniai objektai. Nemaža dalis nekilnojamo kultūros paveldo statinių potencialiai galėtų būti aktualizuoti ar įveiklinti kultūrinėms, socialinėms, švietimo ar panašioms veikloms.

Anot ministerijos, kultūros objektus svarbu ne tik atnaujinti ir atstatyti, tačiau ir aktualizuoti, taip skatinant aktyvesnį visuomenės dalyvavimą kultūros veiklose, didinant kultūros aktualumą ir prieinamumą didesnei visuomenės daliai.

Angelai Botsvanai

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, padariau didelį angelų sodą Ukrainai ir padovanojau šios šalies ambasadai, kad saugotų ukrainiečius. Svarsčiau, kokį sodą padaryti Botsvanoje, UNESCO renginyje. Nutariau, kad dabar, kai vyksta tokie baisūs karai, angelų reikia visam pasauliui, kad jį saugotų, kad žmonės susimąstytų, kaip rasti santarvę“, – pasakoja prieš kelias dienas po net pusantros paros trukusios kelionės iš Botsvanos į Vilkiją grįžusi žinoma sodų rišėja Vida Sniečkuvienė.

Ji su Lietuvos delegacija dalyvavo Botsvanos mieste Kasanėje vykusios UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto 18-osios sesijos renginiuose. Čia lietuvių nuo seno puoselėjama šiaudinių sodų rišimo tradicija sulaukė pasaulinio pripažinimo – ji įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kokie jie išskirtiniai ir unikalūs, įrodė ir didžiulis susidomėjimas Botsvanoje dviejų mūsų sodų rišėjų sukurtu sodu. „Mano padarytus šiaudinius angelus sukabinome ant Linos Žaliauskienės padarytos sodo piramidės, dar pakabinome ir jos sukurtų saulyčių. Žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių priėję čiupinėjo šiaudinius angelus, klausinėjo, kaip gimsta sodas, ką jis reiškia lietuviams. Paskelbus, kad sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO sąrašą, susidarė ilga eilė norinčių pasveikinti. Anksčiau tokiuose renginiuose dalyvavę žmonės pasakojo, kad tokios dar nematę“, – sėkme džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Misija: V. Sniečkuvienė (dešinėje) ir L. Žaliauskienė Botsvanoje sukūrė didžiulį sodą, pasakojo apie gilią šios tradicijos prasmę ir kitus mokė jos paslapčių. (Loretos Sungailienės nuotr.)

Botsvanoje sukurtas sodas ir liko šioje šalyje, kur ši lietuviška tradicija pripažinta pasauline vertybe: jį, kaip taikos, harmonijos ir skalsos linkėjimą, Lietuvos delegacija padovanojo Botsvanos nuolatiniam atstovui prie UNESCO ir šios sesijos pirmininkui J. E. Mustq Moorad, o šis pažadėjo jį perduoti Botsvanos prezidentui Mokgweetsi Masisi.

Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti.

Atitiko kriterijus

Šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui 2021–2022 m. rengė kultūros ministro pavedimu sudaryta darbo grupė, kurioje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, sodų rišėjus vienijančios asociacijos „Dangaus sodai“ nariai.

„Bendradarbiavimas su svarbiausia tradicijos saugotoja ir pagrindine nominacijos iniciatore, asociacijos „Dangaus sodai“ vadove Marija Liugiene visiems mums suteikė daug malonių, gaivinančių ir įkvepiančių akimirkų. Kiekvienai tradicijos ypatybei atskleisti nominacijos filmuke ji rado ir pasiūlė puikiai tinkančią temą, pašnekovą, entuziastingas tradiciją saugančias šeimas, bendruomenes. Tikiuosi, ne tik aš, bet ir televizijos režisierius Donatas Simaitis jautė, kaip gera kurti tradiciją pristatantį filmą, kai šalia yra Marija, filmo idėjos, turinio, prasmės išmanytoja, globėja ir skleidėja“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė, kuriai teko koordinuoti darbo grupės veiklas.

Pernai šiaudinių sodų tradicijos nominacinė byla pateikta UNESCO. Šiemet lapkritį paviešintos UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertinimo komisijos išvados nudžiugino: lietuviškų sodų tradicija atitinka UNESCO nematerialaus kultūros paveldo, globalios ir integralios kultūros įvairovės, žmogaus kūrybiškumo sampratos ir kitus sąrašo kriterijus.

„Sodų nominacinė byla sulaukė Komisijos pripažinimo už aiškiai išdėstytą sodų tradicijos socialinę reikšmę ir kultūrinę paskirtį, sėkmingą bendruomenių įtraukimą į bylos rengimą“, – džiaugiasi L. Sungailienė. Bylos vertinime akcentuojama, kad amatas yra atviras, įtraukiantis socialiai pažeidžiamus asmenis, o patys sodai vertintini kaip lygybės, darnos, harmonijos, pagarbos socialinei ir gamtinei aplinkai simbolis. Vertinimo komisijos nuomone, tradicijos įtraukimas į UNESCO sąrašą paskatins vietos bendruomenes, grupes ir pavienius asmenis suprasti sodų tradicijos išsaugojimo svarbą ir savo atsakomybę perduodant ją ateities kartoms, atvers kelių naujiems projektams, suvienys suinteresuotąsias šalis įgyvendinant vertybės apsaugos priemonių planą.

Kad sodų tradicija tikrai gyva ir puoselėjama, patvirtina ir „Dangaus sodų“ asociacijos augimas. Kaip pasakoja jos vadovė M. Liugienė, 2020-aisiais į asociaciją susibūrė gal 10–12 šios tradicijos puoselėtojų, dabar jų jau per 70, o paskelbus apie sodų įtraukimą į UNESCO sąrašą, žmonės skambina ir prašosi priimami į asociaciją.

Kiek šiandien Lietuvoje yra sodų rišėjų, pasak M. Liugienės, niekas nepasakys. Vieni ryškesni, dalyvauja parodose, kiti moka rišti sodus, bet juos kuria tik sau ar norėdami kam nors padovanoti.

„Ši tradicija tikrai gyva. Kai pradėjau šią veiklą prieš 30 metų, niekas nežinojo, kas tie sodai. Rengiau edukacijas, seminarus, stovyklas, parodas, leidome knygas, kūrėme vaizdo įrašus, kaip surišti nedidelį, kaip žaisliuką, sodą. Visokių akcijų rengėme, kol sodai tapo žinomi“, – pasakoja M. Liugienė ir džiaugiasi, kad dabar jie žinomi visame pasaulyje. Tiesa, ji šią akimirką stebėjo Lietuvoje, nes, pasak jos, tokio amžiaus kaip ji žmogui tokia kelionė jau per tolima.

Botsvanoje posėdžiavęs Konvencijos Tarpvyriausybinis komitetas Komisijos rekomendacijai neprieštaravo ir vėlų gruodžio 5 d. vakarą šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje buvo įrašyta į UNESCO sąrašą. „Nominacijos įrašymo paskelbimas, padėkos žodis, trumpas 2 minučių trukmės tradiciją pristatantis filmukas, gausybė kitų šalių delegacijų sveikinimų ir dar daugiau džiugesio, palaikymo ir linkėjimų iš Lietuvos buvo be galo laimingos ir jaudinančios akimirkos visai Lietuvos delegacijai Botsvanoje“, – dalijasi įspūdžiais L. Sungailienė.

Patys rišo šiaudinukus

Iš Botsvanos po pasaulį pasklido ne tik žinia apie stebuklingus lietuviškus sodus, bet ir gausybė mažų šiaudinių angelų, saulyčių ir kitokių šiaudinukų.

Sodų rišėjos V. Sniečkuvienė ir L. Žaliauskienė čia surengė atviras kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas norintis galėjo pasigaminti sau po mažytį sodelį ar šiaudinę kalėdinę dekoraciją.

„Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti. Jie pasklido po visą pasaulį. Daugybę jų savo rankomis pasidarė ir renginyje dalyvavę žmonės iš skirtingų šalių“, – džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad dar Lietuvoje suruošė įvairaus dydžio šiaudų mokymui, siūlų, adatų, žirklių. Atėję į sodų dirbtuves žmonės klausinėjo, kaip daromi sodai, ką jie reiškia. „Aiškinome, kad tai – visas pasaulis, visas kosmosas. Jie nuolat juda, sukasi kaip pasaulis. Jei sustoja, vadinasi, kažkas nutiks negero – gal koks blogas žmogus užsuks ar bloga žinia pasieks. Sodas mus saugo“, – sodų galią atskleidžia V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad per vestuves turėjo būti sodas, nes jei jo nebus, jaunieji nesugyvens, pyksis. Jame turėjo būti ir dangus, ir žvaigždės, ir paukšteliai, ir „agradnykas“ (sargas) arba jaunieji, o paskui sode buvo galima „apgyvendinti“ ir vaikučius. Jaunieji pasamdydavo vieną ar dvi sodų rišėjas, paduodavo joms šiaudus, o tos matydavo, stiprūs jie ar skyla, ar siūlas nesipainioja, ar mazgų neatsiranda. Pagal tai buvo galima numanyti, ir koks bus šeimos gyvenimas.

Ne tik dėl grožio

V. Sniečkuvienė neabejoja, kad ir ją pačią gyvenime saugo sodai. Juos ji kuria jau arti keturis dešimtmečius. Pasakoja pirmą kartą sodus pamačiusi Rumšiškėse ir jie užbūrė. Ji surengusi daugybę personalinių parodų, mokiusi rišti sodus vaikus ir suaugusiuosius ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, Kinijoje, Latvijoje, Italijoje, Danijoje, kitose šalyse. Jos sodų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis muziejus, Kinijos Zhejiang muziejus, jie iškeliavę po visą pasaulį, jos dėka A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus ėmė garsėti ir kaip „Sodų karalystė“.

Ji savanoriavo ir neįgaliųjų stovyklose. „Sodų rišimas terapinį poveikį turi visiems – ir suaugusiems, ir vaikams, ir sveikiems, ir pasiligojusiems. Darbas su šiaudais ugdo kantrybę. Turi palikti savo kitas mintis ir kurti, nes jei galvosi, ką turi išsivirti pietums, kur dar nueiti, kam paskambinti, nieko nebus, sodas grius. Turi susikaupti į čia ir dabar“, – aiškina V. Sniečkuvienė.

Atrodytų, tokios sudėtingos geometrinės formos kūriniui kaip sodas sukurti pirma reikia tikslaus piešinio. „Aš niekada nieko nepiešiu. Ateina mintis ar susapnuoju. Kiekvienas mano sodas turi savo istoriją, su savo pasaka. Nekuriu vienodų. Norisi vienokius šiaudus imti, tokius ir imu, norisi kitokio – imu kitokį. Bet labai svarbi kiekviena detalė, jas dedu ne tik, kad būtų gražu, bet ir su mintimi. Pavyzdžiui, anksčiau tikėdavo, kad paukštukai ant sodo – dvasių nameliai protėvių vėlėms. Jos atkeliauja pabūti su mumis prie Kūčių stalo, kur po staltiese irgi šieno padėdavo, kabodavo šiaudiniai sodai, šiaudinukais puošdavo eglutę. Tai labai svarbūs sakraliniai, labai subtilūs dalykai“, – neabejoja V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad kurdama sodus, su jais labai susigyvena: „Man jie – kaip vaikai. Paleidžiu juos į gyvenimą ir jie padeda žmonėms, juos saugo. Jie tokie lengvi, trapūs. Žmogus taip pat trapus ir mūsų gyvenimai trapūs, tad turime saugoti vieni kitus, kiekvieną žmogų.“

Sodus ji kuria iš rugio šiaudų, nors su jais reikia daugiau vargti. Pasirodo, ne visi tinka, nuo dirvožemio, kur jie auga, priklauso, ar šiaudas bus ne per minkštas. Tinkamų važiavo net į Svėdasus.

Šią savaitę po tolimos kelionės į savąją „Sodų karalystę“ Vilkijoje grįžusi V. Sniečkuvienė dar pilna įspūdžių apie Botsvaną ir renginį joje: „Botsvanos žmonės gyvena skurdžiai, nameliai mažuliukai, vienas šalia kito. Tačiau tiek šypsenų, tiek daug šviesos veiduose, geros nuotaikos pamatėme visur – kavinaitėje, renginiuose ar vietos meistrams demonstruojant savo amatus. Išgyventi jiems labiausiai padeda safaris – iš viso pasaulio žmonės veržiasi čia pamatyti laukinių žvėrių. Mes taip pat matėme dramblių, krokodilų, zebrų, begalę beždžionių ir kitų gyvūnų.“

Gal nuo šiol skalsos ir taikos botsvaniečiams padės siekti ir nuo negandų saugos ir daugybė lietuviško sodo angelų.

Sodai saugo darną

Šiaudiniai sodai yra viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusios sudėtingesnės struktūros, taip pat būna žvaigždės, skritulio formos. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Puošiami jie tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais.

Gintauto Trimako nuotr.

Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.

Sodai, vadinti liktoriumi, voru, dangumi, rojumi, buvo rišami visoje Lietuvoje (ilgiausiai Aukštaitijoje), kabinti virš kūdikio lopšio, vestuvių stalo, jais puošti namai ruošiantis Kūčioms ir Velykoms, tikintis, kad namuose ir santykiuose su pasauliu, savimi vyrautų darna.

2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. – į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

UNESCO sąraše – keturios mūsų vertybės

Šiaudiniai sodai – ketvirtoji Lietuvos vertybė prestižiniame UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Prieš trylika metų į jį įtrauktos lietuvių polifoninės dainos – sutartinės“, dar anksčiau – kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.), dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2003 m.).

Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.

Į kitą – UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą šiemet įrašyta Kauno modernizmo architektūra.

Forume dalyvavo muziejų vadovai, paveldo specialistai. Architektas Gintaras Prikockis susirinkusiems pristatė Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios istorinę medžiagą ir tai, su kokiomis problemomis jam teko susidurti rengiant šventovės restauravimo projektą.

Architekto pasakojimą papildė Arvydo Baryso filmų kūrimo kompanijos sukurtas filmas „Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia“. Renginio emocinį foną sustiprino Juditos Leitaitės (mecosopranas) ir Paulinos Daukšytės (smuikas) koncertas.

Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis pastebėjo, kad Kauno rajone paveldui skiriamas išskirtinis dėmesys. „Pirmasis mano žygis po pandemijos draudimų panaikinimo buvo į Kauno rajoną – Obelynę ir Zapyškį“, – prisiminė keliauti pėsčiomis mėgstantis politikas.

„Simboliška, kad šis renginys vyksta Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Tai garbė ir pripažinimo ženklas, kad turime išskirtinį paveldo objektą. Daugybę karų, potvynių ir gaisrų atlaikiusi Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlė ilgą laiką stovėjo apleista ir vieniša. Džiaugiuosi, kad kartu su Vilkaviškio vyskupija, pasitariant su Kultūros paveldo departamento specialistais, mums pavyko ją atgaivinti“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Kultūros reikmėms pritaikytoje bažnyčioje ir greta jos įrengtoje renginių aikštėje vyksta koncertai, parodos, knygų pristatymai, didžiulio dėmesio sulaukia tarptautinis aitvarų festivalis. Zapyškis buvo vienu stipriausių projekto „Europos kultūros sostinė 2022“ traukos taškų. Savo pasirodymus Zapyškyje yra surengęs italų režisieriaus Roberto Magro suburtas cirko artistų kolektyvas, meniškais skraidančių aparatų šou pasaulyje garsėjanti trupė „Les Luminéoles“ iš Prancūzijos, Tarptautinio Pažaislio muzikos festivalio, „Kaunas Jazz“ žvaigždės.

Didelio tikinčiųjų dėmesio sulaukia ir kartu su Vilkaviškio vyskupija atgaivinti tituliniai Šv. Jono Krikštytojo atlaidai.

Kaip pranešė Kultūros ministerija, šie ir kiti klausimai bus aptarti rugsėjo 25–26 dienomis vyksiančiame neformaliame ES kultūros ministrų tarybos susitikime Ispanijoje.

Numatytos dvi diskusijos: pirmoji iš jų ­­– apie kultūrą kaip esminę ir visuotinę vertybę, antroji ­– apie darnų kultūros paveldo valdymą.

Pirmoji diskusijos tema paremta konferencijos MONDIACULT 2022 rezultatais ir siekiu pripažinti kultūrą visuotine viešąja vertybe Jungtinių Tautų 2030 darbotvarkės kontekste, įtraukti ją kaip atskirą JT darnaus vystymosi tikslą.

Antroji ministrų diskusija skirta kultūros paveldo išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms klausimams, darniam kultūros paveldo valdymui, kultūrinio kraštovaizdžio politikai.

„Nauji savininkai, nusipirkę tuos pastatus, kritiškai jų neįvertina, neišsaugo jų specialiųjų savybių ir tie raudonų, gražių plytų pastatai tampa įprastais, skarda aptrauktais ir išdaužytais langais. Žinoma, keičiasi ir jų paskirtis. Iš pašto jie tampa gyvenamaisiais namais“, – teigė lietuvninkų atstovas. 

Pasak lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nario, buvęs paštas – unikalus šio krašto paveldas. 

„Visų pirma tai – ir miestelio veidas. Kai įvažiuoji į Kintus, pasitinka paštas. Nes 1933 m. Kintai iš žvejų miestelio tapo kurortiniu mieteliu. Pradėjo formuotis kurortinė architektūra“, – pasakojo lietuvininkas

Bet valdininkai tvirtino, kad aistros dėl seno pašto – niekinės. 

„Pirmieji projektiniai pasiūlymai buvo viešinti sausio mėnesį. Ten buvo labai drastiškai pakeista statinio išvaizda. Pasiūlymams buvo nepritarta. Ir tada architektai suprojektavo atitinkamą pastatą“, – situaciją aiškino Šilutės savivaldybės vyriausioji architektė Gintautė Sandarienė. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tad dabar esą parengtas naujas projektas, kur raudonas mūras išlieka. 

Pastatas išliks panašus, koks yra – nekeičiant sienų.

„Pastatas išliks panašus, koks yra – nekeičiant sienų. Aišku, atsiras nauja stogo danga, ji bus tinkanti šiam kraštui, čerpių imitacija“, – sakė Kintų seniūnas Antanas Kližentis. 

Pastatą įsigijęs vietos gyventojas tvirtina norįs išlaikyti buvusį paštą tokį, koks jis buvo prieš šimtmetį. 

„Iš karto, kai pirkome, ir pavadinimą sugalvojome „senasis paštas“. Tai jei jau toks pavadinimas, negi griausime ir darysime naują? Naujas jau nebetiks“, –   tikino pastato savininkas Stasys Papievis. 

Naujasis šeimininkas kol kas negalėjo pasakyti, ką planuoja įrengti šiame pastate: viešbutį, svečių namus ar nuspręs gyventi patys. 

Lietuvininkų bendrija Kultūros paveldo departamento prašo buvusiam Kintų paštui suteikti teisinę apsaugą: į Kultūros vertybių registrą jį įrašyti skubos tvarka. Ir stebisi, kodėl valdininkai to iki šiol nepadarė. 

„Nemanote, kad tokie statiniai Kintuose turėtų būti saugomi?“ – žurnalistė pasiteiravo Šilutės savivaldybės vyriausiosios architektės.

Statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas.

„Tai reikia įvertinti. Yra atliekami tam tikri paveldosauginiai tyrimai, kreipiamasi į Kultūros paveldo vertinimo tarybą, kuri sprendžia“, – sakė G. Sandarienė.

Žurnalistei pasiteiravus, ar dabar tai daryti – ne per vėlu, G. Sandarienė atsakė: „Taip. Statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas“.

Kultūros paveldo sergėtojai sako spręsią, kaip pasielgti su tipiniu Mažosios Lietuvos mūrinuku, kol jis dar nepradėtas rekonstruoti. 

Kintuose yra du pastatai, pripažinti kultūros vertybėmis – bažnyčia ir Vydūno muziejus, įkurtas XVIII a. statytoje parapijos mokykloje, kurioje Vydūnas gyveno ir mokytojavo. Lietuvininkų bendrija mano, kad vertingų pastatų Kintų miestelyje yra daugiau. Tad prašo atlikti architektūrinius ir urbanistinius paveldo tyrimus.

Pažinti lietuviškosios gotikos ženklus kviečia Šiaulių „Aušros“ muziejus ir senoji Zapyškio bažnyčia.

Gotika – pirmas architektūrinis stilius Lietuvoje. Palyginti su Europa, Lietuvoje ji pradėjo plisti gan vėlai. Tam nebuvo sąlygų, nes pilys ir įtvirtinimai, statyti iš lauko riedulių, karų metu buvo daug patikimesni už elegantiškus mūrinius bokštelius.

Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose atidarytoje parodoje „Sakralinė gotika Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“ Šiaulių „Aušros“ muziejus pristato muziejaus rinkiniuose saugomas XIX a. graviūras, vaizduojančias Europos gotikos stiliaus bažnyčias ir katedras. Naudojant išmaniąsias technologijas galima nusikelti į įvairius Europos miestus ir apžiūrėti graviūrose matytus statinius esamuoju laiku. Parodą taip pat galima pamatyti virtualiai portale limis.lt.

Senoji gotikinė Zapyškio bažnyčia lankytojus kviečia į ekskursiją „Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia“. Zapyškio istorija prasidėjo XVI a. pradžioje, kai didikai Sapiegos iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro gavo žemių su valstiečiais, ir manoma, Zapyškį tikėjosi paversti įtakingu miestu, prekybos centru.

Lietuvos bažnyčių motina – senoji Zapyškio bažnyčia – viena seniausių vėlyvosios gotikos stiliaus bažnyčių Lietuvoje, išsiskirianti dar ir tuo, kad buvo pastatyta ne didžiuosiuose miestuose, bet periferijoje.

Projekto rengėjų nuotr.

Šių metų Lietuvos muziejų kelio programa sumanyta pasitelkiant Česlovo Milošo (1911–2004) esė „Gimtoji Europa“, kurią Nobelio premijos laureatas sukūrė emigracijoje. Tai esė apie Europą rytų europiečio, rašytojo akimis, kurios įžvelgė, kaip būti Europoje ir jaustis europiečiu, nepamirštant gimtosios vietos, o kartu jaučiant ir suvokiant įvairių Europos kultūrų sąveiką.

2023–2028 m. truksianti kultūros paveldo sklaidos programa kasmet kvies į muziejų kelią, siūlantį lankytojams pažinti Europos lotyniškosios civilizacijos ženklus Lietuvoje, atrasti jų vertę ir svarbą mūsų tapatybei: „Europos ženklai Lietuvoje: Gotika“ – 2023 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Renesansas“ – 2024 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Barokas – 2025 m.“; „Europos ženklai Lietuvoje: Klasicizmas“ – 2026 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Istorizmas“ – 2027 m. (neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas ir kt.); „Europos ženklai Lietuvoje: Modernas“ – 2028 m.

Kaip žinoma, Batniavos, Ringaudų, Kačerginės ir kitose seniūnijose žvyro kasėjai ir nekilnojamojo turto vystytojai turi interesų, kurie kelia grėsmę čia esančioms senovės gyvenvietėms, piliakalniams, pilkapiams, dvarvietėms, kitoms istorinėms vietoms.

A. Naureckaitė pasidžiaugė Kauno rajono savivaldybės požiūriu į kultūros paveldą. „Daug metų jaučiame mero dėmesį, matome įspūdingus darbus. Šiuo požiūriu esate išskirtinė savivaldybė“, – kalbėjo paveldo specialistė.

Ypač daug darbų atlikta Raudondvario dvaro komplekse. Savivaldybė perėmė anksčiau privatiems asmenims priklausiusias oficinas: rytinė jau beveik baigta restauruoti, vakarinė sparčiai tvarkoma. Parengtas ir Raudondvario dvaro svirno techninis projektas, šiame pastate ateityje planuojama įkurdinti Kauno rajono meno mokyklos filialą.

Šiemet turėtų prasidėti ir Jadagonių piliakalnio (Zapyškio sen.) tvarkybos darbai. Kluoniškiuose ir Dievogaloje bus tvarkomos Holokausto aukų vietos.

Didelės permainos vyksta Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, kurioje įsikūręs Kauno rajono muziejaus filialas: tvarkomas pagrindinis sodybos pastatas, parengtas paukštidės projektas. Sodyboje įrengtas informacijos centras, vyksta koncertai, ekskursijos, edukacijos. Sode po atviru dangumi įkurdintą Nacionalinės premijos laureato Leono Striogos medinių skulptūrų ekspoziciją netrukus papildys ir šio menininko dirbiniai iš metalo.

Savivaldybė ir toliau plėtos Bažnytinio paveldo programą. „Su Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu aptarėme galimybes restauruoti senuosius Karmėlavos bažnyčios šventoriaus vartus, 20 proc. prisidėsime prie Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios restauravimo, toliau remsime Čekiškės sinagogos atstatymo darbus“, – vardijo meras.

Apdovanojimai buvo įteikti Klaipėdos piliavietėje, antradienį–trečiadienį uostamiestyje vykusio paminklosaugai skirto seminaro metu, pranešė KPD.

„Klaipėdos kraštas atrandamas iš naujo, pastaruoju metu atgyja daugelis paveldo objektų, džiugina sutvarkyta Klaipėdos piliavietė, ketinimai atstatyti Šv. Jono bažnyčią. Klaipėda išskirtinė ir dėl dėmesio povandeniniam kultūros paveldui, turime 18 jau įteisintų povandeninio kultūros paveldo objektų“, – sakė apdovanojimus įteikęs KPD direktorius Vidmantas Bezaras,

Pasak pranešimo, profesoriui V. Žulkui apdovanojimas skirtas už ilgametį darbą kultūros paveldo srityje, povandeninės archeologijos mokyklos kūrimą Lietuvoje ir atstovavimą šaliai tarptautinėse organizacijose.

Padėkos ženklais už ilgametį darbą muziejininkystės ir dvarų paveldo išsaugojimo srityje, naujam gyvenimui prikeltą Kretingos dvarą apdovanota Vida Kanapkienė, už ilgametį vadovavimą daugelį Vakarų Lietuvos regiono kultūros paveldo objektų restauravusiai bendrovei „Pamario restauratorius” – Aldas Kliukas.

Denisas Nikitenka apdovanotas už nuolatinį rūpestį Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kultūros paveldu, visuomenines akcijas jų išsaugojimui ir pristatymą žiniasklaidoje, o Rūta Končiutė-Mačiulienė – už vietos bendruomenių telkimą Žemaitijos kultūros paveldo išsaugojimui ir nuoseklų paveldo sklaidos ir propagavimo darbą.