Laidoje grupės narės Nijolė Pareigytė-Rukaitienė, Ingrida Martinkėnaitė, Goda Alijeva ir Karina Krysko pasirodys ne vienos. Jas atlydės ypatingas žmogus – grupės įkūrėjas Egmontas Bžeskas.

„Mūsų pradžia buvo vienoje kuklioje studijoje. Kaip dabar atsimenu tą sieną, ant kurios su storu juodu flomasteriu buvo užrašyta „9 danguje“. Tačiau mums ten kažko trūko. Pagalvojau, kad reikia užrašyti tą 6, jog būtume ir dar aukščiau“, – apie grupės pavadinimą kalbės E. Bžeskas.

Pirmasis grupės koncertas, anot N. Pareigytės, įvyko Rukloje – tąkart merginos koncertavo kareiviams. O jų pirmasis uždarbis siekė vos 150 eurų!

Tiesa, ilgą laiką merginos atlikdavo tik vieną dainą, pavadinimu „Klausk“, su kuria išgarsėjo vienoje tuo metu populiarioje laidoje. Kaip juoksis tą prisiminusios grupės narės, toje laidoje jos turėjo tik dvi užduotis – dainuoti šį kūrinį ir sėdėti Seimo nariams ant kelių.

Iš pradžių grupę sudarė trys narės – Karina, Nijolė ir Ingrida. Tačiau, Ingridai pastojus, Egmontas suprato – būtina rasti ir dar vieną narę. Taip jo ir Nijolės akiratyje atsirado Goda.

E. Bžeskas prisimins, ką pasakė savo bičiuliui Sauliui Urbonavičiui-Samui, kai išvydo ją vieno projekto metu: „Puikiai atsimenu, kaip su Samu šnekėjome, kad Goda – viena gražiausių moterų.“

O jau visai netrukus Godą pastebėjo ir Nijolė. „Mes šventėme Bunkės mergvakarį – lakstėme pusplikės po Kauno senamiestį, bet buvo žiauriai smagu. Kai pamačiau Godą, mano reakcija buvo tokia pati, kaip Egmonto, kad tai – labai graži mergina. Kai atvažiavo manęs pasiimti su baltu senu BMW, ji jame sėdėjo tokia gulbė, ilgais plaukais… Taip po Bunkės mergvakario mes pradėjome draugauti. O kai Ingrida pastojo, mes grupėje pradėjome kalbėti apie tai, kad mums reikia trečios mergaitės. Tokios, kuri būtų graži, jau žinoma ir įsilietų į mūsų grupę“, – pasakos Nijolė.

Tiesa, pačiai Godai, tuo metu koncertavusiai su grupe „Yva“, apsispręsti ateiti į grupę nebuvo taip lengva.

„Ne „69 danguje“ pavydėjo „Yvai“, o atvirkščiai, nes tai buvo ką tik atėjusi žvaigždė į šou pasaulį. Tas „69 danguje“ merginų įvaizdis, dainos ir tai, kaip jos save pateikė, sukūrė tokį vaizdą, kad jos yra tarsi ne iš šios žemės. Visi norėjo šalia jų pabūti, nusifotografuoti, jas išgirsti ir pamatyti. O tais laikais atrodė, kad jų neįmanoma gauti – jos buvo labai įdomios. Todėl ir mes su merginomis kalbėdavome, kaip jos atrodo, kokios gražios jų aprangos ir panašiai“, – pasakos Goda.

Tiesa, nors grupės narės pripažins itin pasitikėjusios E. Bžesku, jam pačiam suvaldyti keturias merginas nebūdavo taip lengva. O ypač tuomet, kai joms reikėdavo kur nors filmuotis. „Mane labai nervindavo vienas dalykas – kad jos visą laiką ateidavo su skirtingais nagais ir dar susišiaušusios“, – dabar prisiminęs juoksis jis.

Grupė laidoje pasidalins ir itin pikantiškomis detalėmis. O Nijolė atskleis, kad visos avarijos, į kurias ji yra pakliuvusi, buvo patirtos kartu su Karina. Galiausiai joms kartu kur nors važiuoti uždraudė net būrėja! Ir, pasirodo, vėliau merginos šio patarimo ėmė rimtai klausyti.

Daugybė koncertų buvo neatsiejami ir nuo streso. Vieną istoriją papasakos ir Karina. „Buvo labai baisu važiuoti koncertuoti su sudegusiais rūbais. Sudegė mano mašina, o tą dieną turėjo būti koncertas – kostiumai gulėjo bagažinėje...“ – neįtikėtiną istoriją pasakos Karina.

Tačiau net ir tuo kurioziškos situacijos nesibaigė. Merginos prisimins atvejį, kai Nijolė visai netyčia du kartus scenoje Ingridai nuskėlė dantį… „Jos leipo juokais ir vartėsi, o aš turėjau viena dainuoti ir dirbti“, – dabar ir pati besijuokdama pasakos Ingrida.

„Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val. per TV3!

Atsisveikinimas su N. Sadūnaite vyko Vilniaus laidojimo paslaugų centre. Čia susirinkę bendražygiai dalijosi prisiminimais.

„Mirė Lietuvos sąžinė. Tiksliau, ji nemirė, ji nuėjo dangun“, – kalbėjo fotografas Juozas Valiušaitis.

„Tokių žmonių pasaulyje vienetai. Ji nepailstamai buvo tiesos pusėje“ – kalbėjo moteris.

„Atsimenu nuostabiausią žmogų, koks tik gali būti pasaulyje. Tai – auksas. Ji tikra šventoji“, prisiminė kita moteris.

N. Sadūnaitė buvo aktyvi antisovietinė veikėja. Daug prisidėjo prie žymiausio nelegalaus sovietmečio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“. Už jo platinimą buvo nuteista šešeriems metams. Trejiems – tremties ir trejiems – lagerio. 

„Ji tikrai drąsiausia. Tikrai Dievo buvo apdovanota tokia savybe, bet ta drąsa buvo neatsitiktinė. Ji rėmėsi į jos gilų tikėjimą“, – pasakojo kardinolas Sigitas Tamkevičius.

„Ji kovojo su blogiu. Ji visada išdrįsdavo sakyti tą, ką ji žino. Tą, ką jai diktuoja širdis ir sveikas protas“, – sakė Seimo narys Antanas Vinkus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

„Didžiausia pagarba žmogui, kuris gynė kiekvieno žmogaus orumą, teisę į laisvę. Ir tą darė su šypsena“, – dalijosi kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

1987 metais, kartu su bendraminčiais Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku, N. Sadūnaitė surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kuriame pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą. Po ilgų priespaudos dešimtmečių – mitinge buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

„Mano pareiga mylėti. Ir aš stengiuosi. Tas mano darbas – meilė žmogui. KGB bandė įrodyti, kad tai – politika, bet ne, aš jiems sakiau, kad tai – Kristaus politika“, – viename vaizdo klipe kalbėjo N. Sadūnaitė.

„Ją žinojo kiekvienas lietuvis, kuris laikė save lietuviu. Jos padaryti žygdarbiai pasitarnavo mūsų tautos išsilaisvinimo byloje“, – teigė Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

Savo nuomonę N. Sadūnaitė drąsiai reikšdavo jau ir laisvoje Lietuvoje. Neretai dalyvaudavo įvairiuose mitinguose, minėjimuose, teismuose.

2018 metais N. Sadūnaitei įteikta Seimo įsteigta – Laisvės premija. Šiemet žmogaus teisių ir laisvių gynėja nominuota ir Aleksandro Stulginskio žvaigždei.

Į paskutinę kelionę N. Sadūnaitė bus palydėta šiandien – Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje. Čia 13 val. bus aukojamos mišios. Po jų, palydėjimas į laidojimo vietą – Verkių kapinėse. 

Ir kai nei iš šio, nei iš to staiga sustiprėdavo upės srovė, o vanduo pakildavo gal visu sprindžiu, žinojome – mala Idzelevičiaus malūnas. Taip tą malūną vadino visi veiviržėniškiai.

Kartą su tėvais teko svečiuotis ir pačiame malūne. Atmintyje išliko tik erdvioje virtuvėje mano dėmesį patraukę šalia viryklės kabėję iš tuščių degtukų dėžučių surinkti ratai ir baugiai grėsmingas vandens srautas po virš jo kabančiu balkonu.

Apie 1937 metus miestelyje pasklido kalbos, kad malūnas ims tiekti miesteliui ir elektros energiją. Prisimenu mamos žodžius: „Pasikabinsime 15 žvakių lempą, kad užžibinsime!“ Tačiau Veiviržėnai elektros neturėjo dar ilgai ir po karo.

Dalyvavau ir miestelio šventėje, skirtoje paminėti 200 metų sukaktį nuo Magdeburgo teisių suteikimo Veiviržėnams. Tai buvo 1992-ieji.

Kažkuriam svečių kilo mintis aplankyti ir mano minimą malūną, technikos paminklą. Nuvažiavome gal penkiese. Ir iš karto pamatėme ramiai stogą beardantį pilietį. Pasipiktinę ėmėme jį gėdinti ir reikalauti baigti pastato niokojimą, o jis ramiausiai atšovė, kad malūnas nebeveikia ir niekam nepriklauso, o jam pačiam reikia savo stogą uždengti.

Vis tik pavyko niokotoją pavaryti, tik nežinia, ar ilgam. Daugiau ten lankytis nebeteko, bet turiu pagrįstą įtarimą, kad šis neeilinis malūnas visiškai sunaikintas. Nes internete tarp miestelyje ir apylinkėse rekomenduojamų aplankyti vietų jis neminimas.

Šiuos padrikus prisiminimus sukėlė „Klaipėdoje“ išspausdinta žinutė, kad mūsų garsusis šokėjas ir legendinės „Žuvėdros“ treneris R. Idzelevičius švenčia gimtadienį. Tas malūnas – jo gimtieji namai. Tačiau vaikystę Romaldas praleido toli nuo gimtinės ir vargu, ar tą vaikystę jis dabar prisimena kaip šviesią ir laimingą...

„B. Genzelis buvo laisvamanis politikas, sunkiai telpantis į politines lentynėles. Tai žmogus, kuris prisidėjo ne tik prie paties Sąjūdžio, bet ir jo pasaulėžiūros suformavimo. Visada prisiminsime jo jautrumą neteisingumui ir norą visiems padėti“, – rašoma prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.

Pasak jo, B. Genzelis atmintyje išliks kaip visuomet aktyvus ir pozityvus, geros energijos nestokojantis visuomenininkas ir politikas.

Šalies vadovas priminė, B. Genzelis dar iki Sąjūdžio Filosofų klube prisidėjo prie laisvos minties diskusijų kultūrinėmis, istorinėmis temomis, kurios ardė totalitarinį režimą.

Užuojautą dėl signataro mirties pareiškė ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.

„Lietuva neteko dar vieno žmogaus, kurio parašu buvo pažymėtas Nepriklausomybę mums atnešęs dokumentas. Nuoširdi užuojauta Lietuvos politinio bei visuomenės veikėjo, filosofo Bronislovo Genzelio šeimai, kolegoms ir bendraminčiams“, – sakoma premjerės užuojautoje.

B.Genzelis mirė eidamas 90-uosius.

Už nuopelnus valstybei signataras apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Dalyvavo šventinime

Klaipėdos ir krašto gyventojai ištisus metus kviečiami atvykti į bažnyčią ir pasidalinti liudijimais apie jos atgavimą.

Priimama ne tik istorinė medžiaga, bet ir žodiniai pasakojimai, jie – užrašomi.

„Žmonės dalijasi savo prisiminimais, fotografijomis. Vienas žmogus, dar būdamas vaikas, su savo tėvais dalyvavo bažnyčios kertinio akmens šventinime. Akmuo buvo pašventintas 1957 m., o leidimas statyti bažnyčią gautas 1956 m.“, – pasakojo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės klebonas Mindaugas Šlaustas.

Kadangi medžiagos sukaupta nemažai, manoma, kad, atsiradus galimybei, pavyktų išleisti ir atskirą leidinį, kuriame būtų surašyti visi žmonių liudijimai, prisiminimai kartu su fotografijomis.

„Ėmė, ką davė“

„Turime liudijimų, kaip po darbo žmonės grįždavo namo ir su šeima eidavo statyti savo bažnyčią. Žmonių meilės dėka šita bažnyčia pastatyta. Jiems ji buvo kaip švyturys“, – apie bažnyčios atsiradimo pradžią kalbėjo M. Šlaustas.

Kviečiame kiekvieną žmogų išgyventi džiaugsmo šventę.

„Nuotraukos liudija, kad čia buvo baisus sklypas, pelkė. Galbūt jį davė su viltimi, kad čia bažnyčios nestatys. Bet žmonės ėmė, ką davė. Pelkė buvo užpilta labai greitai, per žiemą“, – pasakojo Marijos Taikos Karalienės bažnyčios referentė Goda Povilaitytė.

Iki Marijos Taikos Karalienės bažnyčios atsiradimo uostamiestyje buvo tik viena – Kristaus Karaliaus bažnyčia.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčia buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų. Jos statytojams – šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) ir Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sovietų nomenklatūra sukurpė baudžiamąją bylą, o pati bažnyčia buvo paversta „liaudies filharmonija“.

Surinko per 140 tūkst. parašų

„Žmonės vis dėlto kovojo dėl šios bažnyčios, visą tą laikotarpį nuo pat atėmimo. Buvo renkami parašai, kad bažnyčia būtų grąžinta. Vienas didžiausių parašų rinkimų vyko 1979 m., kai buvo surinkti 143 869 parašai“, – pasakojo M. Šlaustas.

„Vienas kunigas, kuris yra parašęs magistro darbą apie bažnyčios istoriją, suskaičiavo, kad peticijos visoje Lietuvoje buvo organizuojamos apie 15 kartų. Kartais keli šimtai, o kartais – keliasdešimt tūkstančių parašų, kaip jau pasisekdavo. Net devynis kartus delegacijos po tris ar keturis žmones važiuodavo į Maskvą, veždavo parašus tiems, kas tuo metu buvo valdžioje. Drąsos turėjo tikrai daug“, – pažymėjo G. Povilaitytė.

Net mažiausiose parapijose buvo renkami parašai. Tie, kurie nemokėjo rašyti, dėdavo kryžiukus.

M. Šlaustas užsiminė, kad lankėsi Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, jame turėjo galimybę pavartyti knygą, kurioje – ne tik istorinė medžiaga, bet ir minėti parašai.

„Mums leido ją pavartyti ir padarė kiekvieno lapo fotokopijas. Turime šitą medžiagą bažnyčioje“, – sakė klebonas.

Atėję pasimelsdavo

Kadangi bažnyčia laikinai buvo virtusi „liaudies filharmonija“, kai kurie tikintieji į ją neidavo, o jei ateidavo – persižegnodavo, pasimelsdavo.

„Turime liudijimą, kai žmogus ateina į koncertą ir įėjęs pirmiausia pasimeldžia“, – pasakojo M. Šlaustas.

Paskutinis koncertas užgrobtos bažnyčios patalpose buvo surengtas 1988 m. lapkričio 24-ąją. Jau kitą dieną, lapkričio 25-ąją toje pačioje salėje B. Burneikis su kunigais aukojo pirmąsias mišias.

Kviečia visus

Prabėgus 35 metams istoriniai įvykiai – vis dar gyvi daugelio atmintyje. Siekiant paminėti šią svarbią sukaktį, lapkričio 25 d. 18 val. Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius aukos mišias.

Po jų 19 val. vyks koncertas „Totus tuus“. Koncertuos operos solistas Mindaugas Zimkus, smuikininkė Ilona Klusaitė, pianistė Audronė Juozauskaitė, vokalinis ansamblis „Veritas“.

Taip pat skambės giesmės iš ciklo „Begalinė meilė“ pagal Jono Pauliaus II tekstus.

„Simboliška, nes prieš 30 metų Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Vienuolė Liucija iš Kauno išvertė jo tekstus į lietuvių kalbą, sudėliojo juos poetiškai. Pagal šituos tekstus skambės giesmės“, – užsiminė G. Povilaitytė.

Sekmadienį 11.15 val. vyks sakralinės muzikos koncertas, jame pasirodys svečiai iš Rygos – operos solistas Juris Vizbulis, pianistas Maris Trejs.

12 val. vyks šventinės mišios.

„Kviečiame kiekvieną žmogų išgyventi džiaugsmo šventę. Laikotarpis – kai pasaulis yra neramus, kai reikia gręžtis į Dievą. Ši bažnyčia – kaip gyvas įrodymas – ne tik tikėjimo, bet ir žmogaus identiteto išsaugojimas“, – akcentavo M. Šlaustas.

Pasakojimus užrašys

Iki lapkričio visi Klaipėdos ir krašto gyventojai kviečiami atvykti į bažnyčią trečiadieniais 15.30 val. Priimama ne tik istorinė medžiaga, bet ir žodiniai pasakojimai, jie bus užrašyti.

Pasak bažnyčios klebono Mindaugo Šlausto, žmonės pamažu neša medžiagą, bet kol kas jos dar nėra daug.

„Lapkritį švęsime mūsų bažnyčios grąžinimo 35 metų jubiliejų. Dabar kaip tik planuojamės visus renginius. Norėtųsi ta proga turėti daugiau medžiagos, kad paruoštume istorinius stendus ar nedidelius lankstinukus. Istorija, deja, užsimiršta, o žmonės iškeliauja. Mums būtų labai svarbu, kad žmonės pasidalintų savo asmeniniais įspūdžiais, labai svarbi ir neoficialioji istorija, žmogaus prisilietimas, konkretus liudijimas, kuris praturtina istoriją ir suteikia platesnį faktų suvokimą“, – sakė M. Šlaustas.

Istorinė medžiaga gali būti susijusi tiek su bažnyčios atgavimu, tiek su atėmimu sovietiniais metais.

Šventė – visai Klaipėdai.

Švęs dvi dienas

Švęsti planuojama dvi dienas. Pirmąją, lapkričio 25-ąją, kai prieš 35 metus oficialiai buvo grąžinta bažnyčia, vyks meninė programa, koncertas, o 26-ąją, sekmadienį, paminėjimą vainikuos mišios.

„Pagrindinės mišios būtų 26-ąją, nors pati bažnyčia buvo grąžinta 25 d. To šeštadienio vakarą taip pat planuojame meninę programą, koncertą. Deriname, kas tai galėtų būti. Norisi surengti gražią bendruomenės šventę. Šventė – visai Klaipėdai, ypač kai Klaipėda šiemet švenčia ir šimto metų prijungimą prie Lietuvos“, – pažymėjo klebonas.

Mindaugas Šlaustas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Surinko 150 tūkst. parašų

Daugiau negu prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios akmuo.

Vos per trejus metus ji buvo pastatyta ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams – šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sovietų nomenklatūra sukurpė baudžiamąją bylą, o pati bažnyčia buvo paversta „liaudies filharmonija“.

Pirmąjį laišką, siekdami atgauti šventyklą, Kremliui tikintieji parašė 1974 m. Kitą peticiją Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų vardu SSRS vadovui Leonidui Brežnevui nusiuntė 1979 m. Žmonės reikalavo grąžinti bažnyčią, kuriai statyti leidimą suteikė pati SSRS Aukščiausioji Taryba.

Paskui buvo raštas Michailui Gorbačiovui su 150 tūkst. tikinčiųjų parašų. Pagaliau tikslas buvo pasiektas.

Paskutinis koncertas užgrobtos bažnyčios patalpose surengtas 1988 m. lapkričio 24-ąją. Jau kitą dieną toje pačioje salėje B. Burneikis su kunigais jau aukojo pirmąsias mišias. Žmonės „liaudies filharmoniją“ per parą pavertė savo bažnyčia.

Jubiliejaus vakarą Vaiva spindėjo lyg tikra Holivudo žvaigždė. Elegantiškas, dizainerio Juozo Statkevičiaus siūtas baltas kostiumas, tviskantys papuošalai, ryškios lūpos ir iš veido nenykstanti šypsena – tokią aktorę rugsėjo 6-ąją pamatys ir Lietuvos televizijos žiūrovai.

Vakarą Vaidilos teatre surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas. Vaivos jubiliejinis vakaras, kurio įrašą padarė Lietuvos nacionalinė televizija, pradėjo naują veiklos etapą – kino kūrėjų vakarus, kuriuose bus kalbinami žinomi šalies aktoriai, režisieriai, operatoriai ir kitaip prie kino prisidėję ar prisidedantys žmonės.

Vis dėlto, artimieji, draugai, bičiuliai ir kolegos, susirinkę į aktorės šventę, pabrėžė ne tik jos išorinį spindesį, kiekvienas iš jų kalbėjo apie Vaivos vidinį grožį – jos meilę, švelnumą, atjautą, draugystę, pagalbą ir amžiną viltį.

„Vaiva yra mega žvaigždė. Jos talentu žavisi kartų kartos, – po renginio kalbėjo paramos fondo įkūrėja V. Ramaškienė. – Man norėjosi priminti, kokį reiškinį savo gyvenimu ir talentinga kūryba ji padovanojo Lietuvai ir kartu pasidžiaugti gėriu, kurį ji dalija šalia esantiems žmonėms.“

„Aš nežinau, kas yra žvaigždės danguje, o čia, žemėje, kokios mes žvaigždės“, – mėgsta sakyti aktorė V. Mainelytė. Šiuos žodžius ji pakartojo ir per savo jubiliejinį vakarą, elegantiškai priimdama daugybę jai išsakytų komplimentų.

Vikriai į sceną užlipęs, 95-uosius metus skaičiuojantis rašytojas, dramaturgas, ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Pranas Treinys prisiminė, kaip Vaivos mokytojas Juozas Rudzinskas jį vedė parodyti „savo Vaivutę“: „Liepė atsisėsti ir žiūrėti, – išeina basa mergiotė. Ale ir gražumas neapsakomas, ale meilumas – neapsakomas. Aptirpau. Grudzinskas po jos etiudo ir sako: Pruni, šita bus didelė artistė. Klausiu – kadu? Akademinis jos laukė ketverius metus, kol ji Šiauliuose gyveno ir vaidino. O paskui atėjo į teatrą, tapo didele žvaigžde, bet liko jos basas paprastumas, basa mergaitė nuo Rokiškio.“

Humanitarinių mokslų daktarė, teatrologė Daiva Šabasevičienė, kurią Vaiva pavadino baltąja, teatro žmones mylinčia metraštininke, priminė, kad V. Mainelytė gimė 1948 metų rugsėjo 5 dieną, lygiai trys mėnesiai iki pačių baisiausių Lietuvos trėmimų. „Vaivytė užaugo Dievo malonėje ir globoje, dar maža mergaitė važiuodavo į Rokiškio dvarą pažiūrėti Panevėžio teatro spektaklių, namuose ji ir pati vaidindavo – didelėje verandoje. Čia turbūt supratusi, kad publiką reikia sudominti – jei ne vaidyba, tai bent obuoliais iš sodo ar mamos keptomis bandelėmis. Nuo 15 metų ji atėjo į sceną, Vaivos gyvenimas ir karjera tarsi atsispindi Gyčio Lukšo filme „Vasara baigiasi rudenį“. Vasara, grožis, šaltukas, – jai nuolat tekdavo filmuotis šaltuose vandenyse. Jurgos vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ yra tapęs Vaivos logotipu“, – aktorės kelią priminė D. Šabasevičienė, o pati Vaiva žaismingai pridūrė – gal tikrai buvusi velnio nuotaka, jei visi jos buvę gyvenimo vyrai ir geriausi scenos partneriai – jau iškeliavę anapilin.

Aktorius Vidas Petkevičius, scenoje Vaivai dovanojęs dainą, prisiminė susitikimą televizijos videofilme „Edhauzo paslaptis“, kurį režisavo Baltys Bratkauskas: „Vaiva jau buvo garsi kino ir teatro aktorė, o man karjera tik prasidėjo. Nerimavau, kaip mes dirbsime kartu, tačiau Vaiva buvo tokia paprasta ir natūrali, kad įtampa kaipmat dingo. Vėliau mudu susitikome „Giminių“ seriale, kartu filmavomės...“

„Tuo metu seriale buvau ištekėjusi už Antano Šurnos personažo, o jau kai išteku, esu ištikima...“ – susirinkusiuosius prajuokino Vaivos pastaba.

Teatro kolegė ir labai gera draugė, aktorė Kristina Andrejauskaitė juokais prisipažino šiek tiek susinervinusi, kai pamatė, kokia graži Vaiva savo jubiliejaus vakarą. Šis ironiškas pokštas tarsi iliustravo bičiulės kalbą apie drauges nuo liūdesio, skausmo ir nelaimių visada gelbėjusį Vaivos humoro jausmą. „Ačiū, kad esi tvirta, mokanti paguosti, pakelti žmogų iš nelaimių, suteikti stiprybės, gera, dosni, supratinga ir labai gera draugė. Labai tave myliu“, – apkabino draugę scenoje K. Andrejauskaitė.

„Aš žinau, kad aktorius gyvas tik tada, jei jį žino turguje. Kauno turguje Mainelytę pažįsta, Palangos turgus Mainelytę žino, net užsienyje, Šalčininkuose, patikrinau – visi ją pažįsta“, – šmaikštavo kartu su Vaiva daug laiko teatre praleidęs aktorius Adolfas Večerskis. Jubiliejaus proga jis nusprendė Vaivai padovanoti sidabru ir auksu lietą angelą iš savo kolekcijos.

Kad ir koks būtų Vaivai svarbus kinas ir teatras, kad ir kokią meilę ji jaustų savo kolegoms, pirmoje vietoje, ji prisipažino, visada būdavusi šeima. Aktorės dukra Dovilė Žebrauskė dėkojo už besąlygišką meilę, kantrybę, švelnumą, už subtiliai išsakomą kritiką, nuolatinį palaikymą ir vertybes, kurias mama sudėjo į jos ir jos vaikų širdis. Močiutei gražių žodžių negailėjo ir anūkai, scenoje ją vadinę Vaivule ir pačia geriausia pasaulyje močiute.

Kino kūrėjams skirtus vakarus Vidos Ramaškienės paramos fondas pratęs jau šį rudenį, senjorų kino klubo narių laukia susitikimai su Lietuvos kino kūrėjais. Vaivos Mainelytės jubiliejinį vakarą, kurį iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kino centras, per „LRT Plius“ bus parodytas rugsėjo 6 dieną, 21.30 val. Dieną prieš – rugsėjo 5-ąją, 17.30 val. „LRT Plius“ kvies žiūrėti filmą „Vasara baigiasi rudenį“.

Tikėjimas suteikė džiaugsmą ir viltį laukiant, kas atrodė nebeįmanoma, tai – susigrąžinti Laisvę.

Daug kalbama, kad sveikata yra brangiausia, bet ne, brangiausia yra Laisvė, nes kol jauni, apie sveikatą nekalbame, vertinti ją pradedame, kai jau nebeturime.

Aš Laisvės netekau, kai man buvo 10 metų, 1948-aisiais.

Tuo metu jau suvokiau, kas yra Laisvė.

Nes kai tu atsiduri prekinio traukinio vagone, kur nėra langų, tu nebematai saulės, gimtos žemės ir girdi tik metalinių ratų bildesį, net troškulį ir alkį pamiršti. Mintyse vienintelis klausimas, kada tas baigsis?

Ir nesuvoki, kad čia tik pradžia, kad dar laukia dideli ir baisūs išbandymai: nuolatinis alkis, žiemą – šaltis, vasarą – kaitra.

Nenoriu pasakoti detalių tiems, kurie ten buvo. Jiems nebesinori to prisiminti. O tie, kurie nebuvo tokiame pragare, vis tiek nesupras, nepajus tos kančios ir tragedijos.

Svarbiausia, noriu palinkėti mūsų jaunimui: branginkite Laisvę, mylėkite savo Tėvynę ir drąsiai kovokite, jei prireiktų.

Mūsų tauta yra gana religinga, tuo stipri ir nepalaužiama. Tad būkite drąsūs, gyvenkite laisvoje Lietuvoje.

Sveikinu tuos, kurie dar gyvi grįžo į Tėvynę. O Gedulo ir Vilties dieną nepamirškime pasimelsti, prašyti Dievo palaimos ir stiprybės visiems, ypač jaunimui – neprarasti tikėjimo ir eiti doros keliu.

Etaloninė pirmoji ponia

Kai 1998-aisiais prezidentas Valdas Adamkus įžengė į Simono Daukanto aikštės rūmus, kartu su juo čia atėjo ir aukščiausios prabos politinės etikos suvokimas, vakarietiškos politikos tradicijos. Kartu ir valstybės pirmoji ponia, kokios atgavus nepriklausomybę dar nebuvome turėję.

Neįprasta buvo juodu matyti susikibusius rankomis, mat anuomet Lietuvoje artumą taip rodė tik įsimylėję paaugliai, o solidesnėse porose buvo priimta moteriai įsikibti vyrui į parankę. Taip susikibę rankomis jie žengė ir kai V. Adamkus būdavo apsuptas vos ne visuotinės žmonių meilės, ir kai patirdavo nesėkmę.

Kartu: V. Adamkus ne kartą yra pakartojęs, kad jis dėkingas savo žmonai už galimybę baigti aukštąjį mokslą. (Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus nuotr.)

Per dvi V. Adamkaus prezidentavimo kadencijas Alma Adamkienė istorijos analuose ir žmonių atmintyje įsirėžė kaip etaloninė pirmoji ponia, kokią norėtų turėti bet kuri valstybė. Kai reikia, visuomet šalia savo vyro. Kad ir koks džentelmenas yra ponas Valdas, per oficialius renginius ji sugebėdavo gal net ne fiziškai, o kūno kalba lyg per žvirblio žingsnį jį praleisti į priekį, kad ginkdie jo neužgožtų: skirtingai nei kai kurios kitos pirmosios ponios ji niekada neužsimiršdavo, kad žmonės prezidentu išrinko jos vyrą, tad dėmesio epicentras turi tekti jam.

Dėl pavydėtinos inteligencijos ponia Alma visuomet atrodė sava ir tarp pasaulio politikos elito, ir tarp eilinių žmonių.

Dėmesio sau ne tik nesiekė, bet sulaukusi jo bet kokia proga prisipažindavo, kad jaučiasi nejaukiai. Gerus darbus ji darė per daug nesiafišuodama. Savo gerumą ir dosnumą labiausiai skyrė pagalbai vaikams – per penkiolika metų jos įsteigtas ir vadovaujamas labdaros ir paramos fondas parėmė daugybę kaimo mokyklų, vaikų ligoninių, vaikų globos namų. Retas atvejis, kad įžymiam žmogui dar esant gyvam kokiai įstaigai suteikiamas jo vardas. Tačiau Kupiškio rajono Šepetos mokykla (dabar – Šepetos Almos Adamkienės mokykla-daugiafunkcis centras) savo globėjos vardu vadinamas jau nuo 2004 m.

Ponia Alma nemėgo dalyti interviu, sakyti viešų kalbų, bet mielai šnekučiuodavosi su bet kuriame susitikime ją apsupusiais žmonėmis. Ji niekada savo vyro prezidento nepastatė į nepatogią padėtį savo kalbomis. Nesiverždavo viešai reikšti nuomonės, nors V. Adamkus pripažįsta, kad eidamas prezidento pareigas neretai klausdavęs, ką ji mano vienu ar kitu klausimu, ir jos išsakyta pozicija kartais jam padėdavo apsispręsti, kokį sprendimą priimti. Tačiau, prezidento teigimu, ji niekuomet nemėgino kažkaip jo paveikti, nesikišdavo į jo darbo reikalus.

Karališka: iš kitų valstybių pirmųjų ponių ir karalienių A. Adamkienė išsiskyrė oria ir santūria laikysena, išskirtine elegancija, kurią suteikia ne tik drabužis, bet ir pats jį dėvintis žmogus. (K. Vanago/BNS nuotr.)

Viešai paklausta ponia Alma rasdavo nesurepetuotų nuoširdžių ir išmintingų žodžių. Visiems įstrigo, kai V. Adamkus, 2003-iaisiais kandidatuodamas antrai kadencijai, pralaimėjo rinkimus, ji prisipažino šiek tiek nusivylusi, bet pridūrė: „Aš nepralaimėjau, nes laimėjau savo vyrą atgal. Dabar jis vėl bus mano.“

Dėl pavydėtinos inteligencijos ponia Alma visuomet atrodė sava ir tarp pasaulio politikos elito, ir tarp eilinių žmonių. Atrodė, lyg būtų gimusi ir augusi karalių rūmuose, nes jai lyg savaiminės buvo protokolinės vingrybės bendraujant su pasaulio valstybių vadovais ar karališkomis šeimomis. Iš kitų valstybių pirmųjų ponių ir karalienių ji išsiskyrė oria ir santūria laikysena, išskirtine elegancija, kurią suteikia ne tik drabužis, bet ir pats jį dėvintis žmogus.

Viso gyvenimo meilė

Ponia Alma su savo gyvenimo meile Valdu susikibę rankomis ėjo jau aštuntas dešimtmetis. 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose prekybininkų šeimoje gimusi Alma Nutautaitė būsimą vyrą sutiko būdama septyniolikos Vokietijoje, kur 1944-aisiais atsidūrė nuo karo bėgdamos jų šeimos. Jie tiesiog prasilenkė ant lietuviškos mokyklos laiptų, bet V. Adamkus ne kartą prisipažino, kad tai buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio, ir pagalvojo, kad, jei kada nors ves, tai tik tokią mergaitę kaip ši. Po kelerių metų jam pavyko užkariauti jos širdį.

Pasibaigus karui, Alma Vokietijoje įstojo į Eichštete įsteigtą lietuvišką gimnaziją, studijavo. Vėliau išvyko į JAV, kur Čikagoje 1951-aisiais susituokė su būsimu Lietuvos prezidentu.

Filantropė: savo gerumą ir dosnumą A. Adamkienė skyrė pagalbai vaikams – per penkiolika metų jos labdaros ir paramos fondas parėmė daugybę kaimo mokyklų, vaikų ligoninių, vaikų globos namų. (R. Medonio nuotr.)

Jaunai porai teko skaičiuoti centus. V. Adamkus ne kartą yra kartojęs, kad jis dėkingas savo žmonai už galimybę baigti aukštąjį mokslą. Nors Vokietijoje Alma studijavo, JAV jai teko eiti dirbti, kad jos vyras galėtų studijuoti. Vėliau, nuo 1962-ųjų, ji 25 metus vadovavo Adamkų įsigytai vasarvietei „Tabor Farm“, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV, čia vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.

Paskutiniai jų jaukūs namai JAV buvo šalia Čikagos, apsupti ąžuolų ir ponios Almos puoselėjamų gėlynų. Ten viešint V. Adamkus pasakojo, kad net namo projektą teko kiek pakoreguoti pagal šeimininkės pageidavimą, kad būtų išsaugoti ten augantys medžiai.

Dėmesio sau ne tik nesiekė, bet jo sulaukusi kokia nors proga prisipažindavo, kad jaučiasi nejaukiai. Gerus darbus ji darė per daug nesiafišuodama.

Dabartiniai Adamkų namai Turniškėse primena turėtus Čikagoje. „Viską atsivežėme. Noriu konstatuoti tą faktą, kad niekas negali mums prikišti, jog kažką išnaudojome. Iki paskutinių penkių centų – ir tuos atsivežėme iš JAV. Dėl gamtinės aplinkos visuomet juokaujame, kad Amerikoje gyvendami turėjome savo mažą ąžuolyną, o čia turime savo pušyną”, – interviu „Kauno dienai” pasakojo prezidentas.

Pernai rugsėjo 1-ąją Adamkų santuokai sukako 71. Kaip juokauja V. Adamkus, per tiek metų jie niekaip nepajėgia susipykti. „Tam yra viena sąlyga: kur bus pagarba, tarpusavio supratimas, toks ir bus bendras gyvenimas. Kai trūksta pagarbos žmogaus žmogui, ir kyla nesusipratimų, kitokių blogybių“, – prezidentas atskleidė „Kauno dienai“ jų šeimos darnos paslaptį.

Pavyzdys: per dvi jos vyro prezidentavimo kadencijas A. Adamkienė žmonių atmintyje įsirėžė kaip etaloninė pirmoji ponia, kokią norėtų turėti bet kuri valstybė. (Tomo Raginos nuotr.)

Žydintis atminimas

Sušlubavus ponios Almos sveikatai V. Adamkus viltis dėjo į pavasarį. Paklaustas, kaip laikosi žmona, vis kartodavo, kad ji silpna, bet gal pavasarį atgimstant gamtai ateis ir pagerėjimas.

Pavasaris pražydino ponios Almos taip mylimas gėles, taip pat ir Nyderlandų gėlininko Jano Lichtharto išvestas A. Adamkienės vardu pavadintas tulpes. Tokios šviesios, mielos ir taip žmonių mylimos asmenybės vardas labai pritinka nuostabaus grožio pavasario žiedams.

Tačiau jai šis pavasaris paskutinis. Jau kurį laiką A. Adamkienė turėjo sveikatos problemų, o balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Santaros klinikų medikai jai diagnozavo galvos smegenų kraujotakos sutrikimą, atliko skubią operaciją. „Nei žodžio pasakiusi, nei akių atmerkusi nebuvo“, – su skausmu žurnalistams pasakojo V. Adamkus prieš porą savaičių.

Interviu „Kauno dienai“ jis yra sakęs: „Kaune gimiau ir amžinojo pasitraukimo irgi, tikiuosi, pasiliksiu visiems laikams Kaune.“ Šiandien, gegužės 23-iąją, į Kauno Petrašiūnų kapines kartu su gedinčia Lietuva jis atlydės į paskutinio poilsio vietą savo gyvenimo meilę, įstabiąją, nepranokstamąją, mūsų širdžių pirmąją ponią.

Beje, atėjusių su ja atsisveikinti prašoma nenešti gėlių, o joms skirtus pinigus paaukoti filantropiniams tikslams, taip tęsiant A. Adamkienės gyvenimo ir darbų dvasią.

Ponia A. Adamkienė – buvusi pirmoji šalies ponia, filantropė, elegancijos simbolis. Alma Nutautaitė gimė 1927-aisiais Šiauliuose, prekybininkų šeimoje, 1944-aisiais, kai į Lietuvą veržėsi sovietai, su šeima pasitraukė į Vakarus. Išeivijoje su Valdu Adamkumi susituokė. 1999-aisiais, būdama pirmoji šalies ponia, įkūrė savo labdaros ir paramos fondą. Labdara užsiėmė 15 metų. Ištekėjo Alma Nutautaitė 24-erių už tada dar Valdemaro Adamkavičiaus, kuriam vėliau vardą reikės susitrumpinti, kad amerikiečiai galėtų ištarti. Nuo tada Adamkai vienas kitą už rankos lakė visą gyvenimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai ne šalia vyro, ponia Alma buvo matoma tarp vaikų. Jos labdaros ir paramos fondas su Kalėdų karavanu aplankė daugiau nei 8 tūkst. moksleivių 75-iose mokyklose. Ponia rengdavo vaikams ir Atvelykio šventę prezidentūroje.

„Matyti besišypsančius vaikus, matyti, kad jie patenkinti, kad jie laimingi ir, kad gali nors trupučiuką jiems džiaugsmo suteikti – to užtenka“, – vienoje Atvelykio švenčių kalbėjo Alma.

Prezidentas sakydavo: „Myliu ją taip, kaip mylėjau pirmą dieną“. Kai jį užklupo liga – inkstų vėžys, Prezidentui sveikti padėjo mylinti žmona.

„Mano stiprybė, tai namai, Alma, kuri stovėjo tvirtai šalia manęs ir stiprino mane kovojant su visom negaliomis, kurios mane užklupo“, – interviu metu sakė V. Adamkus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Prezidentas iškilmingame 90 jubiliejaus minėjime Vytauto Didžiojo universitete poniai Almai dėkojo už kartu praleistus metus. „Aš būčiau kitoks ir mano gyvenimas būtų kitoks, jeigu ne žmogus, kuris manimi tikėjo ir tiki visose gyvenimo situacijose, kuris esant reikalui pirmasis išsako man kritikos žodžius, bet jau 65-erius metus yra mano atrama, mano stiprybė ir mano meilė. Alma, ačiū tau“, – jautrius padėkos žodžius tarė Prezidentas.

Pirmą kartą jiedu susitiko Vokietijoje, mokykloje. Prezidentas pasakojo, kad ant laiptų pamatęs liekną mergaitę iškart pamanė, kad ją ves. Susituokė jiedu po šešerių metų, kai jau abiejų šeimos – ir Adamkavičiai, ir Nutautai – buvo persikėlę į Ameriką.

Ponia Alma dirbo chemijos fabrike, vėliau įsidarbino draudimo bendrovėje. Taupė kiekvieną dolerį, kad vyras galėtų universitete baigti mokslus. Ji pasakojo, kad kartais vos surinkdavo centų autobuso bilietui. Tuomet jų bendras tikslas buvo vyro išsilavinimas. Ji turėjo dirbti, tad studijų taip ir nebaigė, bet tvirtino dėl to niekada neišgyvenusi.

Vėliau Adamkai prasigyveno, Amerikoje pasistatė namą, įsigijo šeimos fermą. Ją ponia Alma prižiūrėjo 25-erius metus ir iš jos padarė populiarią vasarvietę. Ponia Alma skoningai sutvarkė ir jiems skirtą namą Turniškėse. Namai papuošti iš įvairių šalių atsivežtais suvenyrais, arbatą ponia Alma gerdavo tik iš sidabrinio servizo. Visus baldus Adamkai į Turniškes atsivežė iš Čikagos. Adamkaus testamente nurodyta, kad visi jų daiktai bus perkelti į Adamkaus biblioteką-muziejų Kaune.

Adamkai mėgo leisti laiką savo namuose Turniškėse. Čia jie pasodino ir ponios A. Adamkienės vardu pavadintas tulpes. Specialiai pirmajai šalies poniai tulpių veislę išvedė Olandijos selekcininkas. Svogūnėliai jai padovanoti 2008-aisiais, prieš karalienės Beatričės vizitą Lietuvoje. Almos Adamkienės tulpės iki šiol auga prezidentūros ir Kauno botanikos soduose.

„Aš buvau apstulbinta, aišku. Čia didelė garbė. Kažkaip netikėtai, niekad negalvojau apie tai. Galvojau, kad atvežė tulpes pasodinti prezidentūroje, bet pasirodo, kad pavadino mano vardu. Tai man buvo siurprizas“, – džiugiai kalbėjo tada pirmoji ponia.

Būdama pirmoji šalies ponia A. Adamkienė atstovavo Lietuvai daugybėje susitikimų su daugybe prezidentų ir karalių, tarp jų – Amerikos prezidentas Džordžas Bušas su žmona Laura Buš, Jungtinės Karalystės monarchė Elžbieta II.

Pastaruoju metu ponia Alma viešumoje buvo matoma retai. Vienas tokių renginių, kur jie pasirodė drauge – Gitano Nausėdos, kuris Adamkų laiko savo pavyzdžiu, priesaika Seime inauguracijos dieną. Taip pat, kai prezidentūroje Adamkui įteiktas „Prometėjas“ – Lenkijos apdovanojimas už indėlį į užsienio politiką.

„Šiaip ji juda, vaikšto, neguli, bet jėgų dar trūksta. Laikysimės tol, kol galėsim“, – tada graudindamasis šnekėjo Prezidentas.

Ir būdama garbaus amžiaus buvusi pirmoji šalies ponia visada buvo pasitempusi, elegantiška ir vadinta viena stilingiausių Lietuvos moterų.

Užuojautą mirus A. Adamkienei reiškia šalies vadovai ir politiniai bendražygiai. Vilniečiai pastebi, kad ponia Alma rasdavo kalbą su kiekvienu ir buvo mylima visos Lietuvos.

„Per visą buvimo su mumis laiką ji buvo pavyzdys žmogaus, kuris pats sau nereikalaudamas dėmesio sugeba visus žmones apgaubti savo dėmesiu. Man atrodo, kad taip yra tokia labai labai ypatinga savybė, labai ypatingas žmogaus švytėjimas, kai jis mato visus, o pats tuo pačiu metu visiškai nesistengia būti matomas“, – Almą prisiminė Ingrida Šimonytė.

„Aš tiesiog nežinau, kaip jį paguosti, kaip jam skaudu. Didžiausia didžiausia užuojauta. Aš nežinau, kokią jis širdgėlą jaučia, aš nežinau, kaip jis pergyvens tą. Labai labai sunkiai, tikrai...“, – Prezidento emocine būsena susirūpino Vida Bandis, buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė.

„Ponia Alma buvo didžiulis ramstis ir pačiam Prezidentui, ir visai Lietuvai. Jos fondas, kuris veikia kelis dešimtmečius, tikrai tapo tarsi atrama ne vienam Lietuvos vaikui, kuris neturėjo mamos, o ponia Alma, manau, buvo tarsi simboline mama“, – kalbėjo buvęs Prezidento V. Adamkaus patarėjas Juozas Ruzgys.

„Važiuodavom į mokyklas, į kaimo mokyklas aplankyti. Su vaikučiai atsisėsdavo, tiesiog kiekvienas pribėgdavo. Ji juos apsikabindavo. Na, nežinau... mielesnį žmogų turbūt sunku buvo surasti“, – šiltai Almą prisiminė V. Bandis.

Aš nežinau, kokią jis širdgėlą jaučia, aš nežinau, kaip jis pergyvens tą. Labai labai sunkiai, tikrai...

„Kiekvieną akimirką, kai su ja susidurdavai, suprasdavai, kad kartais galbūt žiūri per greitai, per staigiai, per daug pragmatiškai į dalykus, o ji buvo toks idealaus racionalumo pavyzdys. Ji padėdavo ir pačiam Prezidentui ir tuo pačiu buvo žmogus, kurį mylėto tikrai kiekvienas, kuris ją sutiko“, – apie Almą atsiliepė J. Ruzgys.

„Ji buvo savo vietoj žmogus. Ji daug padėjo Adamkui, palaikį jį. Kiek aš žinau, labai graži, ilgametė buvo jų santuoka, šeima. Ji visąlaik bus Lietuvos žmonių atminty“, – kalbėjo senyvo amžiaus praeivė.

„Kaip yra liūdna ir koks ji buvo geras žmogus... Nuostabi... Atiduodavo viską, visą savo širdį, kiek mes žinom, ir vaikams, ir beglobiams vaikams. Ir tikrai, ta pagalba visada išliks mūsų širdyse“, – jai antrino kita vilnietė.

„Kaip ir pats Prezidentas – vienas ryškiausių, visų labai gerbiamas, mylimas, ir Alma, kaip prezidentienė, darė didelį darbą, didelę visuomeninę veiklą, tai, aš manau, visų žmonių gerbiama. Didelis liūdesys, kad taip nutiko“, – jausmais pasidalinto praeivis.

„Visą laiką lydėdavo poną Adamkų, visąlaik matydavome juos besišypsančius, visąlaik kartu. Aš manau, Lietuvos žmonėms tai ilgam liks atminty“, – reziumavo kita sutikta vilnietė.

Ponia Alma mirė Santaros klinikose, kur po patirto insulto buvo operuota ir gydoma reanimacijoje nuo balandžio pabaigos.