Lietuvos parlamento sprendimu skirtos dvi premijos – Europos Parlamentui (EP) ir disidentui Petrui Plumpai.

Laisvės premija Europos Parlamentui skirta už šiandienos pastangas stiprinant demokratiją, žmogaus teises, už laisvą tautų apsisprendimo teisės ir tautų suvereniteto gynimą, nuolatinį istorinio teisingumo siekį, indėlį remiant Lietuvos laisvės bylą ir Sovietų Sąjungos okupuotų Baltijos valstybių nepriklausomybės tikslą, diplomatinę paramą nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvos valstybei ir už indėlį Lietuvos integracijoje į Europos Sąjungą.

Disidentas, buvęs politinis kalinys P. Plumpai apdovanotas už nuopelnus kovojant dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Premija įkvėps toliau ginti tautų apsisprendimo teisę

„Lygiai prieš 41 metus – 1983-iųjų sausio 13-ąją – Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, mininčią pabaltijiečių memorandumą ir smerkiančią SSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją. Rezoliucija, kurią akylai stebėjo KGB, turėjo atgarsį ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, Australijoje. Prezidentas Ronaldas Reiganas palaikė Baltijos valstybių išsilaisvinimo siekį, o europarlamento rezoliucija dideliu tiražu pasklido švedų, danų, suomių, anglų kalbomis“, – šeštadienį sakė Laisvės premijos komisijos pirmininkė Seimo narė Paulė Kuzmickienė.

Ji pažymėjo nuolatinę EP paramą dėl laisvės kovojančioms tautoms.

„Mes nepamirštame tos aplinkybės, kad jūs esate pirmoji iš ES vadovų, aplankiusi Kyjivą po rusų invazijos, – kreipdamasi į EP pirmininkę Robertą Metsolą sakė P. Kuzmickienė. – Kaip ir nepamirštame to, kad europarlamentas pasekė Lietuvos Seimo pavyzdžiu, pripažindamas Rusiją terorizmo rėmėja. Kaip ir nepamirštame to, kad Europarlamentas pripažino Holodomorą Ukrainoje genocidu.“

Atsiimdama Laisvės premiją, EP pirmininkė R. Metsola teigė, kad šis apdovanojimas – didelė garbė Europos Parlamentui.

Pasak jos, premija įkvėps EP toliau remti kitų tautų apsisprendimo teisę, demokratiją, ginti Europą, taip pat – teikti visokeriopą pagalbą Ukrainai.

„Ukrainai reikia tikros ir teisingos taikos, pagrįstos laisve, orumu ir vientisumu. Ukraina turi prisidėti prie mūsų šeimos, kad sustiprintų ir apsaugotų savo ateitį ir tuo pačiu mūsų visų saugumą“, – Lietuvos Seime kalbėjo R. Metsola.

Ji teigė, kad 14 per Sausio įvykius žuvusių Lietuvos piliečių yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos didvyriai.

„Tai yra laisvės ir demokratijos simboliai“, – sakė EP vadovė.

Kovotojas nuo vaikystės

Pristatydama kitą premijos laureatą, neginkluoto pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvį, politinį kalinį, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbį P. Plumpą Laisvės premijos komisijos vadovė teigė kalbanti apie Lietuvos sąžinę.

Pasak P. Kuzmickienės, P. Plumpa būdamas šešerių nešė maistą partizanams, dvylikos mokykloje su bendraamžiais žodžiais kovojo su raudonaisiais, šešiolikos įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją, septyniolikos kūrė „Laisvę Lietuvai“, prisiekė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę Ąžuolyne, būdamas devyniolikos 1958 metų vasario 16-osios išvakarėse ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė trispalvę, už tai buvo nuteistas kalėti septynerius metus Mordovijos lageryje.

Grįžęs iš lagerio P. Plumpa vėl įsijungė į antisovietinę veiklą, keitė pavardę, gyveno pogrindžio sąlygomis, platino krikščionišką literatūrą ir rūpinosi knygų leidyba, rengė daugiau nei 17 tūkst. žmonių pasirašytą „Lietuvos katalikų memorandumą“, prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos ir vėl buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio.

„Kagėbistų Plumpa buvo pramintas „Chameleonu“. Kalėdamas aktyviai veikė politinių kalinių akcijose už žmogaus teises. Ir taip – tai yra kieta. O pats Petras gal paaiškintų visą savo gyvenimo veiklą taip: daviau priesaiką, jos ir laikausi ir nuostatų nekeičiau“, – kalbėjo P. Kuzmickienė.

P. Plumpa padėkos kalboje ypatingą pagarbą atidavė visiems kovotojams už Lietuvos laisvę – pokario partizanams, „kurių kaulai tebedūla nežinomų miškų ir laukų duobėse“, sovietmetčio disidentams, Sausio įvykių dalyviams.

Pasak jo, žuvusių patriotų kraujas apšviečia jautresnių tėvynainių sielas, jas uždega kilniems siekiams ir troškimams.

„Pagrindinis šios dienos atminimas ir pagarba priklauso tiems brangiems mūsų tėvynainiams, kurie savo krauju aplaistė mūsų žemę – prie televizijos bokšto, prie Medininkų, prie Seimo ir kitur. Jokios premijos jų aukos neatlygins ir jokie žodžiai jų artimųjų nepaguos. Belieka tik nuoširdžiai palinkėti, kad jie ilsėtųsi ramybėje ir amžinojo gyvenimo šviesa jiems nuolat šviestų. Būkime dėkingi ne tik išėjusiems į Amžinybę, bet ir tiems, kurie šiandien Ukrainoje kovoja sunkią, kruviną, bet teisėtą kovą už savo ir visų mūsų laisvę!“ – sakė laureatas.

Seimo įsteigta Laisvės premija įvertinamas asmenų ir organizacijų indėlis skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Laisvės premija paprastai įteikiama Lietuvos parlamente per iškilmingą minėjimą Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją.

Tarp premijos laureatų yra Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras Vytautas Landsbergis, Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, buvęs politinis kalinys Antanas Terleckas, pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjai, pokario partizanai.

Pats budėjo prie TV bokšto

Bene labiausiai Klaipėdoje žinomas istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojas, kartą pelnęs Metų mokytojo vardą, Vaidas Pamparas daug dešimtmečių dirba su vyresniaisiais mokiniais.

Ar 11 ir 12 klasių mokiniai teisingai ir adekvačiai vertina Sausio 13-osios ar Kovo 11 dienos istorinius įvykius?

Ilgus metus mokytojavęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, pastaruosius 11 metų pedagogas dirba Klaipėdos licėjuje.

Dėstydamas apie 1991-ųjų sausio įvykius, V. Pamparas primena – jis yra ne tik mokytojas, bet ir tiesioginis Sausio 13-osios įvykių dalyvis.

„Tądien tampu mokiniams pirminiu šaltiniu. Gal todėl sunku įsivaizduoti, kad kuris mokinys prabiltų kažkokia panašia fraze: „Tada savi į savus šaudė“ ar sakytų, kad tą naktį didžioji dauguma žmonių miegojo, o prieš tankus stojo tik saujelė vilniečių“, – teigė V. Pamparas.

Mokytojas neslepia, kad daugiausiai dėmesio tenka skirti devintokams ir dešimtokams. Su vyresniaisiais galima kalbėti konceptualiau, jie jau geba analizuoti faktus.

Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus.

„Kai pradedu kalbėti, kad pats tą naktį buvau prie televizijos bokšto, vaikai klausosi nekrustelėdami. Taip jau sutapo, kad būtent tą naktį mes, būrelis studijų draugų, Vilniaus pedagoginio instituto studentų, budėjome prie televizijos bokšto. Nežinojome, kada ir kas bus, sovietų kariai nepranešė savo planų. Taip, buvome pačiame tų įvykių akivare, matėme verčiamas tvoras, važinėjančius į minią tankus. Kažkas panašaus galėjo atsitikti ir Klaipėdoje. Tada buvo svarbi paties žmogaus pozicija – sėdi namuose ar eini“, – ypatingų pamokų atmosfera dalijosi mokytojas.

Sausio 13-ajai skirtų užsiėmimų metu jis rodo dokumentinius kadrus, kuriuose užfiksuoti ir paskutiniai merdinčios Loretos Asanavičiūtės žodžiai, kiti šiurpūs kadrai.

Tokie vaizdai spontaniškai sukelia diskusiją apie nutrūkusius jaunų žmonių gyvenimus, apie Tėvynę, laisvę.

Šešios kovos už Lietuvą

„Sausio 13-osios pamokoje nevengiu aptarti su vaikais, kiek kartų per pastaruosius du amžius Lietuvai teko kautis už laisvę. Dažnai vaikai nustemba, kai suskaičiuojame šešis tokius kartus“, – teigė mokytojas.

Pirmasis buvo 1794 metų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovaujamas sukilimas prieš Rusiją. Tai pirmoji ir pralaimėta kova.

1830–1831 metų sukilimas vėl buvo nukreiptas prieš Rusiją, jame dalyvavo ir garsioji vadė paauglė Emilija Pliaterytė. Šią kovą taip pat pralaimėjome.

1863–1864 metų sukilime ir vėl kovojome už savo laisvę prieš Rusiją. Šiame sukilime dalyvavo daug iš baudžiavos paleistų valstiečių, kurie jau turėjo savimonę ir kovėsi už savo Tėvynę.

1919–1920 metų nepriklausomybės kovos, kai besikurianti Lietuva buvo puolama Rusijos, Vokietijos generolo Pavelo Bermonto-Avalovo kariaunos ir Lenkijos, surengusios generolo Lucjano Żeligowskio sukilimą. Tai buvo pirmoji Lietuvos laimėta kova.

Dar kartą teko kautis už šalies nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo. Ta aktyvi kova truko devynerius metus. Joje žuvę 20 tūkst. žmonių įrodė okupacijos faktą ir ženkliai sumažino kolonizacijos tempus.

O šeštoji kova įvyko 1991 metų sausio 13-ąją.

„Taip vaikams ir pabaigiu šį pasakojimą, kad tai yra jų senelių kartos, o kai kurių jų pačių tėvų kartos paskutinė laimėta laisvės kova. Tai skamba labai įtaigiai. Mažesniesiems dar ir užsirašyti liepiu šį sakinį. Prašau pakalbėti apie tuos įvykius šeimose. Pamokos metu vaikai pasakoja savo namiškių atsiminimus. Tai atsitinka visiškai natūraliai. Visose klasėse atsiranda vaikų, kurie turi ką papasakoti. Paprastai ši pamoka tikrai išlieka visų atmintyje“, – kalbėjo Klaipėdos licėjaus mokytojas.

Tradicija: vakar pirmojoje pamokoje visos Lietuvos vaikai uždegtomis žvakutėmis paminėjo Sausio 13-osios įvykius ir aukas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vaikų abejingumas stebina

Vytauto didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Loreta Elertienė antrino V. Pamparui, kad pamoka apie Sausio 13-ąją būna ypatinga.

„Kai vaikams pasakoju, ką pati esu patyrusi, susigraudinu. Mokiniai tai jaučia ir reaguoja visai kitaip. Tai nėra vadovėlio tekstas. Juo labiau vaikams įdomu sužinoti apie šiuos įvykius Klaipėdoje. Jiems puikiai pažįstamas savivaldybės pastatas Liepų gatvėje, o pasakojimas apie tai, kad mes saugojome šį pastatą nuo užgrobimo, nežinojome, ar išgyvensime iki ryto, emociškai būna labai paveikus“, – atviravo L. Elertienė, prisipažindama, kad nuo mokinių nelinkusi slėpti šiurpių tos nakties kadrų, nes vaikai turi matyti tikrą, nepadailintą gyvenimą.

Vis tik mokytoja neslėpė nusivylimo – per pamokas mokiniai neužduoda klausimų, būna abejingi, jų kalba skurdi, dažnas nežino, ką reiškia elementarūs žodžiai, akivaizdu, kad tėvai su jais nesikalba.

Istorijos mokiusi ne tik bendrojo lavinimo, bet ir profesinės mokyklos mokinius Violeta Mačienė jau nesistebi, kad jaunuoliai painioja Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją ir visiškai nesupranta, kodėl paskelbusi apie nepriklausomybę Lietuva po metų išgyveno kruvinus įvykius ir laidojo už laisvę žuvusius žmones.

„Jiems nesuprantami draudimai, kokius mes išgyvenome sovietmečiu. Dabar klasėse mergaitės sėdi ryškiai išsidažiusios, berniukai nešioja auskarus ne tik ausyse. Kai pasakoju, kad sovietmečiu mano vyresniam broliui mokyklos direktorius nukirpo esą per ilgus plaukus, jie nesupranta tokio asmens neliečiamumo pažeidimo“, – teigė V. Mačienė.

Senoliai – ne autoritetai

Istorikė Sigutė Bendikienė, dirbusi Klaipėdos universitete, prisiminė, kaip kartą su studentais kalbėjo apie šeimose išlikusius pasakojimus apie istorinius įvykius.

Vienas studentas tada neslėpdamas pasakė, kad pokario tema jo šeimoje yra tabu. Galima buvo tik spėlioti, kodėl nekalbama apie pokarį, galbūt jaunuolio prosenelis buvo vadinamasis stribas?

Pati būdama tremtinių dukra S. Bendikienė visiems laikams įsiminė senelių pasakojimą, kaip bėgdama nuo tremties šeima aštuonis kartus keitė gyvenamąją vietą.

„Man vis labiau panašu, kad savo kailiu nepatyrusieji, kas yra sovietų santvarka, gali galvoti, jog vyresnioji karta nepagrįstai demonizuoja tuos laikus. Jiems labai sunku suprasti, kaip tai buvo. Labai įdomu stebėti, kaip ateina jaunoji mokslininkų karta, kuri tik bibliotekose ieško medžiagos apie Sąjūdį, apie nepriklausomybės priešaušrį. Jiems tai – laikas iki jų gimimo, – dalijosi pastebėjimais S. Bendikienė. – Pagalvoju, kad vaikai dar galėtų iš gyvų šaltinių semtis žinių apie gyvenimą tarpukariu ar pokariu. Bet dažnai jiems senas žmogus atrodo nesuprantantis naujųjų technologijų, todėl – kvailas ir neįdomus. Vaikai gyvena internete, jis yra didysis patarėjas ir auklėtojas. Jie dar nesupranta, kad tai yra paskutiniai metai, kai naujausią Lietuvos istoriją dar galima išgirsti iš pirmų lūpų.“

Vaidas Pamparas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Žuvo nuo Stalino represijų

Klaipėdoje gyvenanti ir istoriją dėstanti mokytoja Elvyra Grigonavičiūtė yra tremtinių dukra. Jai vis dar lengviau kalbėti rusiškai nei lietuviškai, todėl ji dirba rusakalbėje gimnazijoje.

Mokytoja pasakojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiems kitataučiams gyventi laisvoje šalyje yra visiškai natūralu, todėl mokytojai neteko išgirsti iš savo mokinių kokių nors laisvės kovų ar Sausio 13-osios interpretacijų.

„Savo mokinių visada klausiu, kokią Lietuvą jie rinktųsi, jei turėtų galimybę. Negirdėjau kitokio atsakymo – tik nepriklausomoje šalyje. Mane, mokytoją, kurios šeimos nariai žuvo nuo Stalino represijų, būtų sunku išmušti iš vėžių provokuojamais klausimais. Labiausiai paveiki pamoka būna apie Baltijos kelią. Labai lengva paaiškinti, kad į tokią akciją neįmanoma žmonių suvaryti varu. Juk kiekvieno jų rankose – ne automatai, o kito žmogaus ranka. Tai aiškiausia nepriklausomybės siekio apraiška. Vaikai labiau supranta apie ką kalba, kai pasiūlai patiems pagalvoti, kaip jie elgtųsi“, – patirtimi dalijosi mokytoja.

Šalies istorijos neišmoko

Vis tik mokyti Lietuvos istorijos, panašu, ne visose mokyklose yra šventas dalykas.

E. Grigonavičiūtė pasakojo iš savo mokinių, kurie anksčiau mokėsi kitoje rusakalbėje mokykloje, girdėjusi pasakojimą apie istorijos mokytoją, kuris pamokos metu sėdi nusisukęs nuo mokinių, vaikai per šias pamokas esą veikia, ką nori.

Apie tai kalbėjo ir profesinėje mokykloje besimokančios mergaitės, kurios anksčiau mokėsi toje mokykloje.

V. Mačienė pradžioje stebėjosi supratusi, kad mokinės Lietuvos istorijos pamokose jaučiasi lyg pirmą dieną mokykloje ir išgirsta iki tol negirdėtų dalykų. Pasikalbėjusi su jomis išgirdo, kad porą metų, kai istorijos mokyti ėmėsi atvykęs mokytojas, mokiniai nieko neišmokę.

Paklausta, ar tokios žinios pasiekė Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojus, šio skyriaus patarėja Vida Bubliauskienė atsakė, kad tautinėms mažumoms mokyklose mokinių ugdymas organizuojamas pagal Bendrojo ugdymo programas.

Švietimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos yra mokomos lietuvių kalba. Už minėto Švietimo įstatymo punkto įgyvendinimą atsakingi mokyklų vadovai.

Mokyklos direktorius patikino, kad pirmieji darbo metai ukrainiečiui mokytojui buvo nelengvi, jam padėdavo ir jo žmona, dirbanti universitete.

Pernai jis baigė bakalauro studijas, šiemet studijas tęsia, ir šiam mokytojui darbas kur kas geriau sekasi.

„Lietuvos istorijos pamokoms mokytojas rengia prezentacijas lietuvių kalba ir taiko dvikalbystę, aiškindamas Lietuvos istorijos temas. Kad mokytojas pamokų metu užsiima savais reikalais, gimnazijos administracija nei tėvų, nei mokinių nusiskundimų nebuvo gavusi“, – paaiškino mokyklos vadovas.

Sausio 13-osios pamoką šiemet pradedantis istorijos mokytojas vedė ne pirmą kartą, tikėtina, ji buvo įsimintina.

Pilietinė iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ skirta 1991 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti. Iniciatyvos simbolis – žvakė simbolizuoja šviesą, teisingumą, atmintį ir laisvės gynėjų laužus.

Paminėjimui skirta pirmoji penktadienio pamoka. Kauno „Aušros“ gimnazijos gimnazistai iš pradžių žiūrėjo vaizdo medžiagą „Sausio 13-oji signatarų akimis“, po to vyko diskusijos. Mokiniai ir pedagogai minėjime kaip ir kasmet dalyvavo labai aktyviai.

Direktorė Nerija Baltrėnienė portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad tų lemtingų sausio įvykių metu pati buvo šešiolikos metų mokinė. „Pamenu begalinį siaubą ir nežinią, kas vyksta. Buvo siaubingos dienos“, – teigė mokyklos vadovė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ruošiantis minėjimui ir namuose, ir mokyklose buvo dalytasi tų įvykių atsiminimais, kur kieno artimieji buvo tuo metu, kas jiems labiausiai įstrigo. Pačiam nejutus sunku įsivaizduoti to meto atmosferą, tačiau autentiški pasakojimai, vaizdo įrašai yra neįkainojami pilietiniam ugdymui ir istorijos istorijos išsaugojimui.

Sausio įvykiai – vieni svarbiausių Lietuvos istorijoje. Žmonių susitelkimas, stovėjimas už savo šalies laisvę net gyvybės kaina negali būti pamiršti! Atvirkščiai – tebūnie įkvėpimas dabartinei ir ateities kartoms.

Prisimename, kodėl esame laisvi!

„Aš nedrįstu lipti į bet kokį lėktuvą. Latviją, Estiją pasiekiu pati vairuodama automobilį, vykstu ten, kur niekur man nereikia pateikti paso“, – trečiadienį BNS sakė dabar jau pensijoje esanti buvusi teisėja.

Ji pripažino, kad toliau keliauti nedrįstanti būtent dėl Rusijoje jai paskelbto nuosprendžio ir skirto arešto.

Trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas aiškinosi, kaip Lietuva užtikrina Rusijoje už akių nuteistų Sausio 13-osios bylos teisėjų, kitų pareigūnų apsaugą.

A. K. Macevičienė tvirtino iš valstybės institucijų nesulaukusi jokios informacijos apie jai kylančias grėsmes ir kokių saugumo priemonių dėl to imtasi.

„Jeigu šnekame apie tris Konstitucijoje numatytas valdžias – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismus, – iš jų jokių žinių. Nacionalinė teismų administracija yra pateikusi šiokią tokią informaciją, kad Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Interpolą. Bet Interpolas buvo įspėtas pradėjus nagrinėti bylą (kad byla prieš Lietuvos teisėjus yra politinė – BNS)“, – teigė buvusi Vilniaus apygardos teismo teisėja.

„Šiaip informaciją apie tai, kas vyksta, kokie sujudimai, paaštrėjimai, bent jau aš sužinau iš žurnalistų, valstybės institucijos to nepraneša“, – sakė ji.

A. K. Macevičienė prisiminė, kad dar būdama teisėja gavo sąrašą valstybių, į kurias nerekomenduojama vykti.

Pasak moters, tas sąrašas gana ilgas, tačiau labiausiai pribloškė vienas paskutinių sakinių toje rekomendacijoje.

Toje rekomendacijoje yra vienas toks užmušantis sakinys: Europos Sąjungoje yra mažesnė tikimybė būti sulaikytiems. Bet net ir ten yra.

„Toje rekomendacijoje yra vienas toks užmušantis sakinys: Europos Sąjungoje yra mažesnė tikimybė būti sulaikytiems. Bet net ir ten yra“, – teigė ji,

Buvusi teisėja priminė, kad tokios šalys kaip Rusija, Baltarusija sugeba nutupdyti ir tarp ES šalių skrendančius lėktuvus, turėdama galvoje užpernai gegužę Minske nutupdytą iš Atėnų į Vilnių skridusį „Ryanair“ lėktuvą.

Ji patvirtino, kad prieš ketverius metus jai buvo išduotas diplomatinis pasas, tačiau jo galiojimas netrukus baigsis. Ar jis bus atnaujintas, ji tvirtino neturinti informacijos.

A. K. Macevičienė pabrėžė, kad nei ji, nei kolegos jokio nusikaltimo nepadarė Rusijoje, kad reikėtų juos persekioti.

„Nei aš, nei mano kolegos jokio nusikaltimo, pažeidimo Rusijoje nepadarėme, kadangi ten nė nebuvome. Mus teisė už tai, ko nepadarėme“, – BNS sakė buvusi teisėja.

„Mes teisėme už nusikaltimus, padarytus Lietuvoje, vykdėme savo konstitucinę pareigą, laikydamiesi duotos priesaikos. Dabar esame kalti be kaltės kažkam kažkur“, – sakė ji.

Rugpjūtį Maskvos Basmanų apygardos teismas informavo už akių nuteisęs tris Vilniaus apygardos teismo teisėjus, priėmusius sprendimą Sausio 13-osios byloje: A. K. Macevičienę, Virginiją Pakalnytę-Tamošiūnaitę ir Artūrą Šumską. Teigiama, kad jiems skirtas areštas, tačiau nuosprendžio ir jo motyvų teismas nedetalizavo.

Rusijos tyrėjai kaltino Lietuvos teisėjus priėmus „žinomai neteisėtą nuosprendį“, už tai numatomas laisvės atėmimas.

Pasak A. K. Macevičienės, ji nėra gavusi jokio pranešimo apie priimtą nuosprendį.

Visiems trims teisėjams baudžiamosios bylos Rusijoje inicijuotos 2019-ųjų pavasarį, kai Vilniaus apygardos teismas tų metų kovą daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų už jų vaidmenį per sovietų agresiją 1991 metų sausį. Dauguma iš kaltinamųjų nuteisti už akių.

„Malonu ir džiugu buvo dalyvauti Sausio 13-osios šventėje Lietuvos Seime ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pagerbimo iškilmėje.

Dalyvavau iš Santariškių, tačiau buvau kartu su jumis“, – vaizdo įraše kalbėjo V. Landsbergis.

V. Landsbergis portalui 15min teigė Santaros klinikų Reabilitacijos skyriuje esantis nuo Kalėdų.

„Vaikščioti sunku, galva svaigsta (...) Nieko labai blogo, tik šiek tiek pikta, kad reikia taip voliotis“, – 15min kalbėjo jis.

Neseniai V. Landsbergio sūnus feisbuke pasidalijo nuotrauka ir įrašu apie tai, kad jo tėtis – reabilitacijoje.

Šiandien laisvės aukuras ir vėl liepsnoja. Dega tokia stipria liepsna, kad jos kaitrą jaučiame kiekvienas. Nors dega Ukraina, bet mūsų žaizdos tokios šviežios, kad skauda lyg stovėtume šalia.

Pateisinimo, logikos, paaiškinimo... nėra. Todėl atsisuki į Dievą ir klausi, kodėl? Už ką? Ar toks dieviškasis planas?

Neseniai teko būti Mišiose, kur buvo kalbama apie išganymą. Žmogaus, tautos, žmonijos. Įsiminė žodžiai, kad išganymo kelias – tai meilės kelias. Dievas sukūrė žmogų iš meilės ir dėl meilės. Kaip ir tautą. Ir nurodė, kokiu keliu eiti, suteikė mums savo išmintį, kaip pasiekti tikrą laisvę.

Tai kelias, kupinas išbandymų ir pasirinkimų. Skaudžių išbandymų, sunkių pasirinkimų, kančios. Tačiau tie, kurie neišklysta iš kelio, atranda gyvenimą, o tie, kurie jį pameta, patenka į mirtį. Mums suteiktas pasirinkimas, ir jis labai aiškus: šviesa arba tamsa.

Mes pasirinkome. Ukrainiečiai pasirinko. Mūsų tautų išganymo kelias sunkus, degėme ir degame. Tačiau ar pasirinks tie, kurie šiandien gyvena teritorijoje, vadinama Rusija? Sąmoningai nesakau „rusai“, nes tautų ir tautelių ten ne viena.

Ar pasirinks ir ką pasirinks Europa? Nes vidurio kelio čia nėra. Kokią auką teks sudėti ant laisvės aukuro?

Mes žinome, kur nuveda neryžtingumas. Aukos kaina išauga. Aukų skaičius didėja. Istorija, nesena istorija, to įrodymas.

Vokietijos ambicijos ir Pirmasis pasaulinis karas – apie 16 mln. gyvybių. Nesivelsiu į istorinių faktų vardijimą, tačiau visi žinome, kur nuvedė neišmoktos pamokos, neteisingi pasirinkimai, nesuvokta ir nepripažinta kaltė, kompromisai... Antrasis pasaulinis karas. Didžiausias karinis konfliktas žmonijos istorijoje, pareikalavęs 50–70 mln. žmonių gyvybių.

Ar Europa išmoko pamokas? Ar blogio šaknis buvo išrauta? Ar, paaukoję tokią milžinišką auką, mes stojome į tiesos, išganymo kelią, ar suvokėme savo kaltę? Ar pasirinkome gyvenimą. Atrodė, kad taip... Iš dalies. Ypač pralaimėjusios tautos. Jos išliko.

Tačiau gimė monstras. Nes buvo daromi kompromisai, nesąžiningi susitarimai, užmerkiamos akys prieš neteisybę. Buvo aukojamos tautos, kurių aukoti teisės niekas nesuteikė. Mes tai žinome. Mes gyvenome sovietų okupacijoje.

Mūsų tauta degė ant laisvės aukuro. Nesudegė. Mes esame laisvi. Ir ačiū Dievui.

Dabar ukrainiečiai aukoja savo laisvės aukas. Kiek jų sudegs? Ar to užteks? Ar tai Ukrainos tautos išganymo kelias, ar Rusijos? O gal Europos?

Rusija turi žlugti. Nelaimėti karo neužtenka. Dabartinė Rusija turi žlugti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga.

Mums reikia pagaliau įsisąmoninti tai, ko mus taip skausmingai bandė išmokyti net du pasauliniai karai. Kelias yra tik vienas. Pasirinkimas yra tik vienas. Ir kompromisams vietos čia nėra.

Tik tada, kai šalis agresorė nuleis galvą, supras, suvoks ir pripažins kaltę, atvers širdis. Tik tada, kai šalia esančios tautos liks tiesos ir šviesos kelyje, bekompromisiame kelyje. Tik tada mes, visi mes, išliksime.

Rusija turi žlugti. Nelaimėti karo neužtenka. Dabartinė Rusija turi žlugti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga. Kaip žlugo nacistinė Vokietija. Ir mes visi esame už tai atsakingi. Visa Europa, kiekviena Europos šalis, tauta, kiekvienas žmogus.

„Rusų“ tauta turi suvokti savo kaltę ir sąmoningai nulenkti galvą, atgailauti. Toks išganymo kelias, toks „rusų“ tautos išlikimo kelias. Kitu atveju, anksčiau ar vėliau, laukia išnykimas. Kitaip nebūna. Tik aukų skaičius didėja.

Aš nenoriu karo. Tačiau karas, kurio taip bijome, Europoje bus. Bus tada, jeigu iš baimės darysime neteisingus pasirinkimus, kompromisus, gėdingus užkulisinius susitarimus. Jeigu bijodami paaukosime Ukrainą. Jeigu leisime Rusijai eiti tuo keliu, kuriuo ji eina.

Prašau, nebekartokime savo klaidų. Jos per brangiai kainuoja! Suvokime, kad Ukrainos pergalė – mūsų visų pergalė ir galimybė „rusų“ tautai, nužudžius imperinį žvėrį savyje, išlikti. Užgesinkime pagaliau tą kruviną aukurą.

Politinė reklama apmokėta iš TS-LKD Kauno miesto rinkimų kampanijos sąskaitos. Užs. 1844358

Galutinis verdiktas

Dar tebeaidint 1991 m. sausio 13-osios nakties šūviams, kai agresija ir jėga bandyta nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą grąžinti į Sovietų Sąjungą, ką tik atkurtos Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorai skubėjo vykdyti savo pareigos – rinkti ir fiksuoti tai, ką dabar saugo per 800 tomų jų surinktų ir teismui perduotų baudžiamosios bylos dokumentų.

Per ikiteisminį tyrimą nuo 1991 m. buvo apklausta daugybė liudytojų. Tikslus skaičius neįvardytas, bet, pasak prokurorų, jų gali būti apie 1,5 tūkst.

Po 1991 m. sausio įvykių Lietuvos miestuose ir rajonuose esančioms prokuratūroms buvo pavesta išsiaiškinti nukentėjusiuosius ir paskirti teismo medicinines ekspertizes. Nukentėjusiųjų kartu su keturiolika žuvusiųjų skaičius siekė per 700.

Pernai birželio 30 d., po tragiškų sausio įvykių praėjus 31 metams, penkiems mėnesiams ir septyniolikai dienų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Sausio 13-osios įvykių byloje priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį – 67 asmenys pagrįstai buvo nuteisti dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Toks ir buvo 2019-aisiais paskelbtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis. Dar šeši buvo nuteisti 1999-aisiais.

Septyni: už grotų pateko septyni nuteistieji Sausio 13-osios bylose – penki iš šešių, kuriems skirta reali laisvės atėmimo bausmė 1999 m., o šiuo metu ją atlieka du iš 67 nuteistųjų 2019 m. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

Tačiau, kaip informavo Generalinė prokuratūra, realią laisvės atėmimo bausmę pagal 2019 m. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį šiuo metu atlieka du asmenys – Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas, o 1999 m. teismo sprendimu už grotų pateko penki iš šešių nuteistųjų, nes Stanislavas Mickevičius iš Lietuvos pabėgo.

Lietuvos teismų sprendimai – didžiulė teisinės Lietuvos valstybės ir jos žmonių pergalė, įrodanti, kad ir po daugelio metų teisingumas laimi.

„Pasitinkant Laisvės gynėjų dieną galime drąsiai teigti, kad Lietuvos Respublikos prokuratūrai pavyko atlikti neįtikėtinai sudėtingą ir milžinišką darbą, kad būtų sudarytos realios sąlygos įvykdyti teisingumą ir prisidėti prie istorinės tiesos įtvirtinimo. Lietuvos prokuratūra visuomet siekia, kad asmenys, įvykdę nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus būtų persekiojami pagal įstatymą ir stotų prieš teismą, o besislapstantys – niekuomet negalėtų būti ramūs“, – pabrėžia generalinė prokurorė Nida Grunskienė. Ji primena, kad Lietuva yra vienintelė valstybė, kuri teisiškai įvertino buvusios Sovietų Sąjungos pareigūnų padarytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus.

Pirmieji nuosprendžiai

Sausio įvykių byla – viena reikšmingiausių ir didžiausia Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Per ilgą jos tyrimo laikotarpį pasikeitė ir įstatymų galią turintys teisės aktai, ir technologijos. Be kita ko, sausio 13-osios byla į Lietuvos teisėsaugos istorijos metraščius įeis kaip pirmoji istorijoje suskaitmeninta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tai buvo padaryta ne tik siekiant palengvinti viso proceso eigą, bet ir atsižvelgiant į tai, kad šie dokumentai turi didžiulę istorinę vertę.

Teismuose ši byla pradėta nagrinėti dar 1996 m. Tačiau tuo metu įstatymas nenumatė galimybės asmenų teisti už akių, todėl ji nagrinėta tik šešių iš 48-ių kaltinamųjų atžvilgiu. Procesas truko trejus metus ir dėl didelės apimties – ją sudarė 332 tomai, ir dėl kaltinamųjų sveikatos būklės, ligų, nes posėdžiai negalėjo vykti sklandžiai. 1999 m. kalėti nuteisti šeši asmenys: Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Jaroslavas Prokopovičius ir Stanislavas Mickevičius, bet pastarasis iš Lietuvos pabėgo ir bausmės išvengė.

Postūmis – po pataisų

Likusių 42 kaltinamųjų, kurių tuometis įstatymas neleido teisti už akių, byla buvo išskirta ir grąžinta tirti Generalinei prokuratūrai. Praėjo beveik 20 metų, kol ji dar kartą pasiekė teismą.

Esminį postūmį byloje galima buvo priimti tik po to, kai 2010 m. prokuratūros vadovybės iniciatyva sudarytos darbo grupės teikimu 2011-ųjų pavasarį Seimas priėmė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimus. „Šie pakeitimai numatė, kad asmenims, persekiojamiems už visas tirtas 1991 m. sausio įvykių nusikalstamas veikas, yra taikomas išimtinis persekiojimo mechanizmas, iš dalies buvo pakeista karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui samprata“, – aiškina N. Grunskienė.

Apimtis: 2015 m. prokurorai teismui perdavė net 702 Sausio 13-osios baudžiamosios bylos tomų (60 tūkst. lapų) dokumentų. Jie sukrauti į mikroautobusą ir išvežti nagrinėti į Vilniaus apygardos teismą. (Generalinės prokuratūros nuotr.)

Sausio 13-osios byloje baudžiamasis procesas kaltinamiesiems (nuteistiesiems) nedalyvaujant atitiko tokio pobūdžio procesams nacionalinėje teisėje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus dėl tinkamo kaltinamojo informavimo apie vykstantį procesą, būtinojo gynėjo dalyvavimo ir bylos peržiūrėjimo galimybės neribojimo.

„Šio ilgo, sunkaus ir sudėtingo ikiteisminio tyrimo metu buvo paskelbta visų nuteistųjų paieška ir jų atžvilgiu buvo išduoti Europos arešto orderiai, šie orderiai buvo perduoti vykdyti kompetentingoms institucijoms. Tačiau baudžiamajame procese nedalyvavusiems nuteistiesiems išduotų orderių įvykdyti nepavyko“, – apgailestauja N. Grunskienė.

Sausio 13-osios bylos peripetijos ne kartą buvo atsidūrusios ir Konstituciniame Teisme: 2004, 2006 ir 2014 m. priimtuose nutarimuose jis pažymėjo, kad grįžtamąją baudžiamojo įstatymo galią dėl tarptautinių nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų lemia tarptautinėje teisėje suformuotas principas, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė už juos kyla, jei nusikaltimais jie buvo laikomi pagal tarptautinę teisę, civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus, nepriklausomai nuo to, ar padarymo metu jie buvo tokiais laikomi pagal valstybės nacionalinę teisę.

Kai 2015 m. rugpjūčio 31 d. Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė nagrinėti šią bylą sausio įvykių, ji sudarė 702 tomus (60 tūkst. lapų dokumentų), paskui dar pagausėjo iki 800 tomų, vien kaltinamasis aktas buvo šešiolikos tomų. Kaltinamaisiais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų iš viso buvo pripažinti 67 asmenys. Visi jie – Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai.

Pirmasis posėdis šioje byloje buvo surengtas 2016 m. sausio 27 d. Tų metų spalį teismas nusprendė liudytoju apklausti ir buvusį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, bet jis pareiškė neketinantis to daryti, o Rusijos Federacijos teisingumo ministerija atsisakė teikti teisinę pagalbą dėl dokumentų įteikimo M. Gorbačiovui.

Vilniaus apygardos teismas 2019-ųjų kovo 27 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį visų 67 kaltinamųjų atžvilgiu, jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės. Kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų šiuo nuosprendžiu buvo pripažinti aukščiausias pareigas ėję Sovietų Sąjungos kariškiai ir statutiniai sovietų armijos karininkai.

Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. kovą pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio daliai dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais.

Pernai birželio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija Sausio 13-osios įvykių byloje priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį – 67 asmenys pagrįstai buvo nuteisti dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų: tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo, t. y. nusikalstamų veiksmų prieš Lietuvos valstybę rengimo, karinės operacijos planavimo ir jos įvykdymo 1991-ųjų sausį užimant Spaudos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą ir kitus objektus, įvedant komendanto valandą.

„Lietuvos teismų sprendimai – didžiulė teisinės Lietuvos valstybės ir jos žmonių pergalė, įrodanti, kad ir po daugelio metų teisingumas laimi. Lietuvos prokurorai visuomet siekė, kad asmenys, įvykdę nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, neišvengtų atsakomybės pagal įstatymą. Didžiuojuosi Lietuvos prokurorų atliktu darbu, kruopščiai ir atsakingai renkant įrodymus dėl padarytų nusikaltimų prieš Lietuvos tautą, teisėjų nešališkumu ir drąsa priimant apkaltinamuosius nuosprendžius. Jie visi už tai verti didžiausios mūsų pagarbos ir padėkos“, – neabejoja generalinė prokurorė N. Grunskienė.

Teisingumas: „Prokuratūra siekia, kad įvykdę nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus stotų prieš teismą, o besislapstantys niekuomet negalėtų būti ramūs“, – sako N. Grunskienė. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Rusija bando įbauginti

Atkaklus, itin kruopštus ir principingas Lietuvos Respublikos prokurorų ir teisėjų darbas išaiškinant padarytus nusikaltimus žmoniškumui ir priimant apkaltinamuosius nuosprendžius sukėlė didžiulį kaimynystėje esančios valstybės nepasitenkinimą. Baigiantis Sausio 13-osios baudžiamosios bylos nagrinėjimui Vilniaus apygardos teisme, Rusijos Federacija 2018-ųjų vasarą ėmėsi beprecedenčio bandymo įbauginti ir paveikti – pradėjo tyrimą prieš Lietuvos Respublikos prokurorus, tyrėjus ir teisėjus, atsakingai vykdžiusius savo pareigas šiame ikiteisminiame tyrime ir teisminio nagrinėjimo procese.

„Rusijos taikomi atsakomieji desperatiški ir neteisėti veiksmai tik įrodo, kad ši byla ir joje priimti sprendimai Rusijai yra itin aktualūs ir skausmingi, į tai jie reaguoja sau įprasta agresyvia politika“, – pabrėžia N. Grunskienė.

Rusijos bandymai įbauginti Lietuvos prokurorus ir teisėjus leidžia labai gerai suprasti, kokioje situacijoje šiuo metu yra Ukrainos prokuratūra, vykdanti beprecedenčio masto ir sudėtingumo baudžiamąjį persekiojimą dėl karo nusikaltimų.

Toks teisės ir teisingumo principus paminantis užsienio valstybės elgesys sulaukė ir tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. 2019-ųjų lapkritį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria Rusijos Federacija buvo paraginta nutraukti baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos teisėjų, prokurorų ir tyrėjų, dalyvavusių tiriant 1991 m. sausio įvykius, atžvilgiu.

„Tačiau ir šiandien šie mūsų pareigūnai nėra visai saugūs – tęsdama bauginimą Rusijos Federacija paskelbė kaltinimus buvusiam šios bylos prokurorui ir trims apkaltinamąjį nuosprendį priėmusiems teisėjams“, – sako N. Grunskienė.

Generalinė prokurorė užtikrina, kad, siekdama apsaugoti Lietuvos pareigūnus ir jų teisėtus interesus, Lietuvos prokuratūra nuolat bendradarbiauja ir keičiasi aktualia informacija su atsakingais asmenimis ir institucijomis ir darys tai ateityje.

Andriaus Petrulevičiaus nuotr.

Dalijasi patyrimu

„Rusijos bandymai įbauginti Lietuvos prokurorus ir teisėjus leidžia labai gerai suprasti, kokioje situacijoje šiuo metu yra Ukrainos prokuratūra, vykdanti beprecedenčio masto ir sudėtingumo baudžiamąjį persekiojimą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui“, – sako N. Grunskienė. Tad patyrimą tiriant Sausio 13-osios bylą Lietuvos prokurorai šiandien panaudoja tiriant šiandien Rusijos agresorių vykdomus nusikaltimus Ukrainoje.

Pačioje karo pradžioje, praėjusių metų kovo 1 d., Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal tris Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius: dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, dėl agresijos ir dėl draudžiamų karo atakų.

Šiuo metu apklausta beveik 300 liudytojų, per 70 asmenų pripažinti nukentėjusiais.

Pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, kai dešimčiai minučių languose sužiba liepsnelės, surengta jau penkioliktą kartą. 

Kauno mokyklų ir gimnazijų mokiniai į pamokas rinkosi tyliai. Rimtis, viltis ir dėkingumas – šios dienos palydovės.

Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos inžinerinės klasės devintokės pasakojo savo iniciatyva su draugais išvakarėse lankęsi Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kur dalyvavo Laisvės gynėjų dienos minėjime.

Jaunuoliai iš artimųjų pasakojimų, iš informacijos viešojoje erdvėje įsiminė skirtingas detales, kas vyko tą lemtingą sausį, tačiau sutartinai sakė: žuvusieji pasiaukojo dėl mūsų laisvės, dėl to, kad ateities kartos pačios galėtų spręsti kaip gyventi, o ne vargtų okupantų priespaudoje.

Skaitytojo nuotr.

Uždegę žvakutes pirmąją pamoką gimnazistai pradėjo susibūrę koridoriuje, skambant legendinei Eurikos Masytės dainai „Laisvė“. 

Ramybė ir dėkingumas tvyrojo ir Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Pasakojimais sunku perteikti, kokiomis emocijomis tą lemtingą sausį pulsavo Lietuva, bet jaučia didžiulį dėkingumą visiems, kurie stovėjo prieš tankams pasirodant, kurie stovėjo jiems pasirodžius, kurie dėl mūsų visų tuo įtemptu metu atliko kitas reikalingas pareigas ir darbus. 

Po Šv. Mišių Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje kauniečius kviečia kariliono muzikos koncertas ir gėlių padėjimo ceremonija Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

14 val. planuojamas Laisvės gynėjų atminimui skirtas Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono karių 4 km bėgimas Kareivinių g. ir Smetonos alėja.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kauno IX forto memorialiniame komplekse 15 val. prasidės akcija „Laisvės šviesai“, kurios metu veiks apkasų žvakių Ukrainos kariams dirbtuvės. Išankstinė registracija – el. paštu muziejus@9fortomuziejus.lt.

Palaikydamos Lietuvos nepriklausomybę minios žmonių nuo svarbiausių valstybingumui objektų nesitraukė net ir Sovietų Sąjungos karinės agresijos akivaizdoje, kai buvo atsiųsta sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kaip ir daugelyje kitų vietų, šiandien kaip ir kasmet Sausio 13-osios išvakarėse pagerbtas žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atminimas.

Ketvirtadienio pavakarę čia suliepsnojo simbolinis skaičius – 14 – aukurų. Į akciją Kartu!“, vykusią tarp „Laisvės“ statulos ir Amžinosios ugnies (Nežinomo kareivio kapo), susirinkę žmonės patriotinių eilių ir muzikos daugiausiai klausėsi tylomis.

Vieni jautė dėkingumą už drąsą, kurią Lietuvos žmonės parodė tą lemtingą sausį, kiti graudinosi pagalvoję, kaip galėjo susiklostyti per sausio įvykius žuvusių Laisvės gynėjų likimas, jei būtų išlikę gyvi.

„Daug laiko praėjo, bet vis dar atsimenu, kaip močiutė su ašaromis sausio 12 d. išleido mano mamą su tėčiu į kažkurį postą. Laimei, jie grįžo sveiki, gyvi, bet sukrėsti. Grįžo paryčiais, pažadino, abu stipriai mane apkabino“, – kalbėjo minėjime apsilankiusi kaunietė Vilija.

Prie aukurų susirinko įvairaus amžiaus žmonės. Vieni stovėjo kaip įbesti, paskendę savo mintyse, tarsi užhipnotizuoti pasirinkto aukuro liepsnų, į kurias buvo nukreipę žvilgsnį.

Kiti spėjo ir pabendrauti su sutiktais pažįstamais, kolegomis, aptarti asmenines, ekonomines, politines ir karo Ukrainoje aktualijas. „Baisu pagalvoti, kas būtų nutikę, jeigu nebūtume atstovėję už savo šalį tą sausį. Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Pažiūrėkit, kas nutiko Gruzijoje, kas darosi Ukrainoje“, – atsiduso su šeima minėjime apsilankęs garliaviškis Petras.

Pusvalandis po pusvalandžius vienus minėjimo dalyvius keitė kiti. Sunku suskaičiuoti, kiek žmonių apsilankė per keturias valandas. 

Ne vienas šią savaitę suskubo aplankyti Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinyje eksponuojamą Laisvės gynėjo Tito Masiulio fotografijų parodą „Laisvės ir kalnų šauksmas“.

Joje – nuotraukos iš Tito Masiulio, žuvusio 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje, prie televizijos bokšto, mamos Vitalijos archyvo.

Aplankyti ir Laisvės gynėjų T. Masiulio ir Juozo Vaidoto kapai. Vienas atgulęs Petrašiūnų, kitas – Romainių kapinėse.

Šįvakar Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos ekspozicijoje Kauno tvirtovės VI forte iškilmingai pasižadėjo ir prisiekė Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės jaunieji šauliai.

Laisvės gynėjų dienos renginiai ir iniciatyvos vyks ir rytoj. Sausio 13 d. 8 val. rengiama pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, kai dešimčiai minučių languose uždegamos vienybės ir atminimo žvakutės.

10 val. Šv. Mišios Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. 12 val. – kariliono muzikos koncertas ir gėlių padėjimo ceremonija Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

14 val. prasidės Laisvės gynėjų atminimui skirtas Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono karių 4 km bėgimas Kareivinių g. ir Smetonos alėja.

Kauno IX forto memorialiniame komplekse 15 val. prasidės akcija „Laisvės šviesai“, kurios metu veiks apkasų žvakių Ukrainos kariams dirbtuvės. Išankstinė registracija – el. paštu muziejus@9fortomuziejus.lt.

Sausio 12 d., ketvirtadienį:

14–19 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks kraujo donorystės akcija, skirta laisvės gynėjų atminimui.

15–21.30 val. bus galima apsilankyti Sausio 13-osios memoriale prie Seimo rūmų.

17–21.30 val. – atvirų durų valandos Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose (Seimo I rūmai).

17–03 val. – vaizdo projekcijų, skirtų žuvusiems už laisvę atminti, instaliacija ant Vilniaus katedros fasado.

19 val. Nepriklausomybės aikštėje bus uždegti atminimo laužai. Atminimo laužai taip pat bus uždegti prie Vilniaus televizijos bokšto (17.30 val.) ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato (18 val.).

20 val. – koncertas „In memoriam“ Šv. Jonų bažnyčioje: U. Krigulo, D. Zakaro, R. Dubros kūrinio „Baltijos mišios“ pasaulinė premjera.

Sausio 13 d., penktadienį:

8 val. visi Lietuvos gyventojai kviečiami dalyvauti pilietinėje akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“, pastatų languose uždegant žvakutes ir taip pagerbiant Laisvės gynėjų atminimą.

9 val. vyks gėlių padėjimo ceremonija prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“, Nepriklausomybės aikštėje.

12 val. Nepriklausomybės aikštėje vyks iškilminga Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija.

12.30–14.30 val. – atvirų durų valandos Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose (Seimo I rūmai).

12.30–14.30 val. bus galima apsilankyti Sausio 13-osios memoriale prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

13.30 val. – žuvusiųjų pagerbimo ceremonija Antakalnio kapinėse.

17–03 val. – vaizdo projekcijų, skirtų žuvusiems už laisvę atminti, instaliacija ant Vilniaus katedros fasado.

17.30 val. – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

19 val. – Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir Vilniaus kultūros centro moterų choro „Liepos“ koncertas „Laisvės balsas keičia pasaulį!“ Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Renginių metu bus eismo ribojimų

Sausio 12 d. nuo 18.15 iki 21 val. bus draudžiamas transporto priemonių eismas Gedimino prospekto dalyje nuo A. Goštauto iki Gynėjų gatvės ir Gynėjų gatvės dalyje nuo A. Tumėno gatvės iki Gedimino prospekto.

Sausio 13 d. nuo 10.30 iki 13 val. bus draudžiamas transporto priemonių eismas Gedimino prospekto dalyje nuo A. Goštauto iki Gynėjų gatvės ir Gynėjų gatvės dalyje nuo A. Tumėno gatvės iki Gedimino prospekto.