Raudonuoju kilimu į ilgai laukto filmo premjerą žengė kviestiniai svečiai: premjerė Ingrida Šimonytė, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, režisierius Oskaras Koršunovas, dailininkas Mikalojus Vilutis, dainininkė Jurga Šeduikytė, režisierius Sergejus Loznica, architektas, dainininkas Algirdas Kaušpėdas, aktorius Vidas Petkevičius, būrys kitų žinomų žmonių ir režisierių komandos nariai.

Filmo pasaulinė premjera įvyko rudenį Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, kur filmas „Poetas“ pelnė geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą.Vaidybinis filmas „Poetas“ sukurtas, remiantis skaudžia ir paradoksalia Lietuvos pokario istorija, nutikusia dviejų žinomų Lietuvos žmonių gyvenimuose – gabaus to metovaikų rašytojo ir antisovietinės rezistencijos partizanų vado.

„Tai kitoks filmas apie partizaninį judėjimą ir pokarį, nei iki šiol Lietuvoje sukurtižiūroviški filmai šia tema. Apgaulingai paprastas, tradicinis kinas, bet nesupaprastinantis temos, patriotiškas ir nepatetiškas,“ – rašė kino kritikė Rasa Paukštytė.

Režisierius Giedrius Tamoševičius sako, kad šiandien įvykusi nacionalinė filmo premjera visai komandai be galo svarbi. „Filmas kurtas lietuviams. Jis pasakoja apie mūsų istoriją. Jame skamba mūsų kalba, jame mūsų kraštovaizdis, kiekvienam atpažįstama poezija, pasiilgti, o ir nematyti aktoriai. Norisi didžiuotis tuo, ką turim ir ko turėtume nepamiršti.“

Anot režisieriaus Vytauto V. Landsbergio, filme keliamas svarbus klausimas - ar įmanoma nugalėti mirtį? „Skaitant partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščius, pagal kuriuos sukurtas šis mūsų filmas, supranti kad – „taip“. Bet kartu supranti ir dar vieną dalyką, kad ne visiems tai pavyko padaryti.“ Manau, kad Dzūko dienoraščiai - tai mūsų šventraščiai, partizaniška evangelija, kurią verta skaityti, cituoti, ekranizuoti, idant neužmirštume, jog mūsų gentyje buvo tokių, kurie nugalėjo mirtį,“ – sako V. V. Landsbergis.

Filmas „Poetas“ Lietuvos kino teatrų žiūrovams bus pristatytas jau vasario 16 dieną. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Filmo scenarijaus autoriai: Giedrius Tamoševičius ir Vytautas V. Landsbergis. Operatorius Vytautas Plukas. Dailininkė Sigutė Šimkūnaitė. Kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė. Grimo dailininkė Eglė Mikalauskaitė Gricienė. Montažo režisierius Darius Šilėnas. Garso režisierius Saulius Urbanavičius.

Filmą prodiusavo studija „A Propos“. Prodiuseriai: V. V. Landsbergis ir Uljana Kim.

„Buvo savaitė ar dvi. Pasakė: „aš viską padariau, o tu dar ne viską, tai saugok save.“ Privalau vykdyti. Viskas. Toks rūpestis jos buvo, kad aš jau saugočiau save, nes ji jau nebegalės“, – sakė mirusiosios vyras Vytautas Landsbergis.

„Būna išleistuvių į gyvenimą, o būna – į kitą gyvenimą“, – taip apie atsisveikinimą su G. Ručyte-Landsbergiene, pranešime rašė jos artimieji – be šermenims būdingos tragedijos, bet su jautriu, Landsbergių šeimoje vyravusiu humoru.

„Mūsų namuose derėjo stiprumas ir švelnumas. Du jausmai. Kai reikėdavo vieno jausmo, mama turėjo per Sibirą, per sausio įvykius, o kai reikėdavo namie, ji turėdavo labai daug švelnumo. Ji buvo labai gera mama, močiutė, promočiutė“, – teigė sūnus Vytautas V. Landsbergis.

Į kompozitorių namus pavakarę rinkosi velionę pažinoję žmonės. Su vienais siejo muzika, darbas, su kitais – Sąjūdis, darbai Lietuvai.

„Didžiulė netektis. Kartos keičiasi, ta karta per tuos trisdešimt metų tie mūsų kelrodžiai pradeda išeiti, tai labai sunku“, – kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Atsisveikina ir Čiurlionio menų mokyklos choras „Aidija“, su kuriuo Gražina Ručytė-Landsbergienė dirbo ne vienus metus. Bet visada, kaip sako sūnus, muzika, šeima ir Lietuva buvo šalia.

„Lietuva, Sąjūdis, turbūt nebūtų padaręs tiek tėvukas, jei ne ji. Ji buvo užnugaris visas. Man, kaip šeimos modelis – kaip dviese šeima viską daro ir muziką, ir politiką, ir šeimą“, – sakė Vytautas V. Landsbergis

G. Ručytę-Landsbergienę visą gyvenimą lydėjo muzika. Ji akompanavo garsiems solistams, muzikos mokė kitus. Jai teko ir tremtinės dalia, ir po nepriklausomybės atkūrimo, pirmosios šalies ponios vaidmuo.

Vytautas V. Landsbergis, sūnus:

„Na stipri labai, vakar net žiūrėjau, kaip karalienė ji gulėjo. Turbūt labiau ne liūdi, o džiaugiesi ir didžiuojiesi, toks keistas jausmas. Duok Dieve kiekvienam taip nugyvent ir taip ramiai išeit“, – kalbėjo sūnus.

Velionės urna išnešta bus rytoj, 17 valandą aukojamos Šv. Mišios Bernardinų koplyčioje. Apie laidotuves artimieji kol kas nepraneša.

Apie mamos mirtį savo feisbuko paskyroje itin jautriai parašė jos sūnus Vytautas V.Landsbergis.

"Iškeliavo mama, ramiai, taikoje.

Kai dar galėjo kalbėti prieš porą savaičių, pasakė, kad yra labai dėkinga Dievui, nes viską padariusi, ką planavo ir norėjo. Ilsėkis, geroji mano", – parašė sūnus.

„Išėjo mama, aš pats gavau tik prieš valandą šitą žinią“, – BNS patvirtino jos sūnus režisierius Vytautas V. Landsbergis.

"Facebook" nuotr.

Gražina Ručytė gimė 1930 metų sausio 28 d. Anykščiuose. Tėvai: Pranas Ručys (1893-1980) – verslininkas, 1949-1958 m. tremtinys, ir Agnietė Putilaitė-Ručienė (1904-1976) – pienininkė, 1949-1958 m. tremtinė. Augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji.

Anykštėnų biografijų žinyne rašoma kad Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras.

Gražina Ručytė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945-1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948-1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.

1949 m. kovo 25 d. Gražina Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje praleido 1949-1957 m. 1949 m. ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. ji gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija).

1950-1952 m. ji mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau 1950-1954 m. dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore. 1954-1957 m. ji studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbdama akompaniatore.

1957 m. vasario 26 d. paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957-1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957-1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore.

1958-1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962-1966 m. ji taip pat dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. dirbo Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, buvo docentė, vėliau profesorė.

G. Landsbergienė surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.

Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.

Ji inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą "Lūžis prie Baltijos" (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.

G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota "Vilniaus garso" premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – "Žaliojo obuolio" statulėle (2006).

Vaikai: Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.) – muzikologė, Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m.) – kino ir teatro režisierius, rašytojas.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Lietuvos vadovai reiškia užuojautą dėl muzikės, visuomenės veikėjos Gražinos Ručytės-Landsbergienės mirties.

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad velionė nepailsdama kūrė Lietuvą, ne tik augindama ir brandindama naujas muzikologų kartas, bet ir siekdama šalies laisvės ir nepriklausomybės.

„G. Ručytė-Landsbergienė veikė tyliai, bet ryžtingai ir kūrybingai, ir tapo pavyzdžiu, kaip nuosekliais darbais galima nepaprastai daug duoti Lietuvai“, – sakoma Prezidento kanceliarijos išplatintoje G. Nausėdos užuojautoje.

Pasak šalies vadovo, jaunystėje į Sibirą ištremta G. Ručytė-Landsbergienė savo gyvenimu pademonstravo, kad užsispyrimas, sunkus darbas ir tikėjimas šviesesne ateitimi padeda įveikti visas negandas.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pažymėjo, kad šalis neteko didžios, nuoširdžios ir tikros asmenybės.

„Gyvenimą ji paskyrė prasmingiausios muzikos vystymui, o širdį atidavė sunkiausiai gyvenusiems vaikams, taip rodydama nepamirštamą gerumo ir pozityvumo pavyzdį, laikais, kurie Lietuvai buvo kupini iššūkių. Ponia Gražina Landsbergienė atidavė visas pastangas nepriklausomai Lietuvai, jos laisvai visuomenei vystyti“, – teigia parlamento vadovas.

Premjeras Saulius Skvernelis užuojautoje pabrėžė, kad Lietuva neteko neeilinės asmenybės – talentingos pianistės, daug kartų išugdžiusios pedagogės, dovanojusios savo kūrybą Lietuvai ir jos žmonėms.

„Reikšmingas G. Ručytės-Landsbergienės palikimas – labdaringa veikla ir atsidavimas jai. Šios asmenybės nuopelnus liudija ne vienas  garbingas apdovanojimas ir pripažinimas“, – teigiama Vyriausybės kanceliarijos paskelbtoje S. Skvernelio užuojautoje.

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Lietuva neteko šviesaus, laisvei ir kultūrai atsidavusio žmogaus.

„Lietuva neteko nepaprastai šviesaus žmogaus Gražinos Ručytės-Landsbergienės. Tai vardas ir veidas, kuris mūsų atmintyje visada bus greta profesoriaus Vytauto Landsbergio. Tai buvo asmenybė, turėjusi savyje be galo daug meilės Tėvynei, ištikimybės laisvės idėjoms ir nuoširdaus tarnavimo kultūrai, švietimui ir muzikai“, – teigia D. Grybauskaitė.

“Teisingos muzikos vakarų” ciklas liepos 28 d. kviečia į susitikimą su poetu, rašytoju, publicistu, teatro ir kino režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu. Atnaujintame Palangos kurhauze 19 val. universalus ir nepailstantis menininkas dainuos, skaitys bei dalinsis mintimis su savo kūrybos gerbėjais.

V.V. Landsbergis sėkmingai save realizuoja keliose srityse: teatre, kine, yra garsus rašytojas, ypač gerai žinomas kaip literatūros vaikams kūrėjas, ir, žinoma, bardas. Šiuo metu menininkas jau yra sukūręs virš dvidešimt kino filmų, septynias pjeses ir išleidęs daug pasakų knygų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Prieš gerą dešimtmetį Vytautas Landsbergis jaunesnysis buvo karūnuotas kaip geriausios knygos „Rudnosiuko istorijos“ autorius, o 2004 metais „Arklio Dominyko meilė“, iliustruota Sigutės Ach, išrinkta geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams. 2011 metų geriausia knyga vaikams išrinkta taip pat V.V. Landsbergio knyga – „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“.

V.V. Landsbergis, studijuodamas Vilniaus universitete, daugiau nei 10 metų šoko ir dainavo folkloro ansamblyje „Ratilio“. Vėliau dažnai dainuodavo sau ir vaikams, pritardamas gitara. Iš tos meilės lietuvių liaudies dainoms, sutartinėms ir baladėms gimė kompaktinės plokštelės, koncertų programos.

Keistuolių teatras pristato spektaklį, kurį žiūrėti galėsite net užsimerkę. „Persikūnijimuose“ tikrai reikės dviejų dalykų: atsipalaiduoti ir leisti darbuotis fantazijai. Jei pavyks tai padaryti, suprasti spektaklį bus nesunku.

Pasak režisieriaus Vytauto V. Landsbergio, pirmiausia atsirado poemų knyga, ir atrodė, kad ji būtinai turi pasiekti kiną arba teatrą. Keistuolių teatro vadovas Aidas Giniotis leido daryti bet ką, tad „Persikūjinimai“ tapo eksperimentu.

„Kai stojau į kino režisūrą Gruzijoje, bandėme rodyti meną, vizijas. Atmintyje liko pasakymas: papasakok paprastą istoriją. Kine ar teatre svarbiausia istorija, o čia mes pasirinkom devynias“, – sako V. V. Landsbergis.

Pasak režisieriaus, kiekvienas artimas ar tolimas įvykis mus paveikia,  devynis tokius reiškinius aktoriai ir išgyvens per spektaklį. Pagrindu tapo pasakos „Eglė Žalčių karalienė“ motyvai. Spektaklyje bus nemažai improvizacijos, ypač muzikinės – šviesą ir garsus scenoje kuria patys aktoriai.

„Spektaklis nebus veiksmo, pagrindinis dėmesys [bus skirtas] garsui. Čia padarėme kino dubliavimo studiją“, – pasakoja režisierius.

Aktorius Justas Tertelis juokauja, kad žiūrovas tegul neišsigąsta – aktoriai didžiąją spektaklio dalį praleis už stalo. „Persikūnijimai“, pasak aktoriaus, nėra įprastas spektaklis, kuriame visi susirenka ir vaidina, tai labiau vaizduotės teatras, kur kiekvienas įsivaizduos tiek, kiek gali.

„Patys šnekėjome, kad, jeigu žiūrovas užsimerkia, tai nėra blogai. Leisim užsimerkti. Nesakau, kad scenoje nieko nevyks, tačiau svarbiausia bus garsas ir aktorinis įtaigumas“, – teigia J. Tertelis.

Mes čia du mėnesius žaidėm, o dabar jau tegul žiūrovas sprendžia, kas iš to išėjo, spektaklį apibūdina V. V. Landsbergis. „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre – ketvirtadienį ir penktadienį.

Vieni iš mūsų užaugę nori būti lakūnais, kiti aktoriais, treti dar kažkuo. Vytautas V. Landsbergis nuo pat vaikystės buvo maksimalistas – baigęs vaikų darželį norėjo būti zoologijos sodo direktoriumi tam, kad galėtų paleisti visus gyvūnus į laisvę. Bėgant metams maksimalizmas neišblėso. Šį žinomą kūrėją netrukus bus galima išvysti Kaune.

Vytautas V. Landsbergis yra sukūręs daugiau nei 30 kino filmų, septynias pjeses ir nemažai eilėraščių tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Menininkas turintis gebėjimą savo kūrybą perteikti pačiais įvairiausiais būdais, gerbėjų itin mylimas kaip atlikėjas. V.V. Landsbergis – bardas, kurio koncertai panašūs į spektaklius, jų metu menininkas tarp atliekamų dainų (“O žvaigždė puodynėj”, „Tupi pievoje lėktuvas“, “O jeigu aš numirčiau ir kt.) įterpia ir savo kurtų pasakų motyvus.

O pasakų kūrėjas yra parašęs tikrai daug, vienos geriausių ir žinomiausių – “Rudnosiuko istorijos”, "Arklio Dominyko meilė", „Pelytė Zita“ ir kt. Vyatutas V. Landsbergis taip pat gerai žinomas kaip filmų režisierius, sukūręs tokius vaidybinius ir dokumentinius filmus kaip “Jono Meko antalogija”, “Sabas”, "Visa teisybė apie mano tėvą", "Jonukas ir Grytutė" bei daugybę kitų. Neseniai Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose kūrėjas pristatė naujausią savo filmą apie partizanus “Trispalvis”. Taip pat Vytautas V. Landsbergis yra spektaklių režisierius, ("Pasaka apie Dievo vaikelį", "Briedis Eugenijus" ir kt.) daugiau nei 20 jų pasirodė įvairių teatrų scenose.

Kovo 13 d. 19 val. Kauno "Renginių oazės" scenoje įvyks koncertas, panašus į spektaklį. Atlikėjas žada spontanišką bei niekur neregėtą vakarą su laiko patikrintomis dainomis bei supažindins klausytojus su neseniai išleista penktąja „Rudnosiuko istorijos“ knyga.

„Išėjo subrendęs, įmitęs naujų mitų, pastorėjęs ir dar labiau surudnosiukėjęs. Galėčiau teigti, kad dabar tai jau visiškas Rudnosiukas“, – atskleidė Vytautas V. Landsbergis.

Vytautas V. Landsbergis – žymus Lietuvos teatro ir kino režisierius, knygų, eilėraščių, dainų, autorius ir atlikėjas, sukūręs daugiau nei dvidešimt kino filmų, septynias pjeses ir nemažai eilėraščių tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tai menininkas turintis gebėjimą savo kūrybą perteikti pačiais įvairiausiais būdais, neseniai jis grįžo iš turo po JAV, kur pristatė filmą apie partizanus, koncertavo, taip pat ką tik išleido penktąja „Rudnosiuko istorijos“ knygą. Apie visa tai ir dar daugiau - interviu su Vytautu V. Landsbergiu.

- Neseniai grįžote iš kelionės po JAV, kur kartu su žmona Ramune Landsbergiene ir Ieva Narkute pristatėte filmą apie partizanus „Trispalvis“ ir kartu koncertavote, papasakokite kaip Jums sekėsi?

- Kelionė pasisekė puikiai. Pradėjom nuo Bostono, Niujorko, Vašingtono, paskui nulėkėm į Čikagą, iš ten į Floridą ir Los Angeles. Tvyrojo kažkokia Sąjūdžio laikų dvasia, kai susirinkdavo ir jauni, ir vyresni, išsėdėdavo po tris valandas, o pabaigoje po filmo ar koncerto kitąsyk dar pasilikdavome vakaroti iki paryčių, dainuoti, kalbėtis. Tokio žmonių nuoširdumo bei artumo pats sau tegaliu pavydėt; ir jei kas sakys, jog lietuviai pikti, pavydūs ar nedraugiški – sakysiu, pasiimkit gitarą ir važiuokit į Ameriką, pamatysit, jog tai – netiesa.

Labai gražiai Amerikos išeivija priėmė Ievą, manau, kad ten jau irgi atsirado gausus jos gerbėjų skaičius. Gal pirmąsyk pajutau šiltą, nevaldišką bendradarbystę ar netgi bičiulystę su valdžios institucijomis – tiek konsulu Niujorke Valdemaru Serapinu, tiek ambasadorium Žygimantu Pavilionu. Jiems nuoširdus ačiū. (Beje, jei pradėčiau vardint visus, kurie mums ten padėjo, atsirastų labai ilgas sąrašas).

- Kaip reagavo ir kokie buvo atgarsiai iš JAV gyvenančių lietuvių apie filmą ir koncertus? Kuo publika skyrėsi/ buvo panaši Lietuvoje ir JAV?

- JAV gyvenantiem lietuviams labai reikia Lietuvos, jie nori būt kartu – jos istorijoje, dainose. To jausmo kitąsyk mažiau Lietuvoje, bet tai ir natūralu, kad ne visada vertinam tai, ką turim. Atrodo – kas ta Lietuva? Korumpuota valdžia, papirkta žiniasklaida ir dar kas nors labai blogai. Viskas savaime suprantama ir nieko čia ypatingo... O kai išvažiuoji, imi prisiminti ir tai, kas gera, ko pasiilgsti ir neturi.

Kitas momentas – važiavome padėkoti už paramą „Trispalviui“, nes be Amerikos lietuvių šis filmas nebūtų atsiradęs; Lietuvos valdiškos kultūros institucijos filmui davė lygiai nulį litų (nors atsiprašau, truputį meluoju: URM nupirko lėktuvo bilietus man ir Ievai, taigi prisidėjo prie filmo paviešinimo).

O publika iš tiesų panaši ir Lietuvoje, ir Amerikoje: ir ten verkia, žiūrėdami filmą, ir čia; ir ten braukia ašarą, kai dainuoja Ieva, ir čia. Ko labiau bijojau – savo vežamų juokų, kaip bus priimtas naujasis rudnosiukas ar mudviejų su Ramune dainuojami žiaurūs romansai; bet ačiūdie mano nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino.

Išvados galėtų būt tokios: valdžia daug šneka apie ryšių su išeiviais stiprinimą, apie pilietiškumo ugdymą ir t.t. Man atrodo, kad Ievos Narkutės nuvykimas (siuntimas) koncertuoti į emigracijos bendruomenes (ar „Skylės“, ar D.Razausko ar E. Sirvydytės...) būtų itin natūrali sąmoningos valstybės investicija į tai, kad ilgėliau būtume kartu.

- Ar spėjote pakeliauti po šalį? Kokį įspūdį paliko JAV?

- Deja, koncertų grafikas buvo itin įtemptas, dažnai tiesiai po koncerto tekdavo lėkti į kitą miestą; tad gaivaus vasariško oro įkvėpėm tik Floridoje, kur turėjom galimybę porą dienų pabraidžiot pajūriais ir pakramtyt nuo medžio nusiskintą avokadą, dar suspėjom nosį įkišt ir į Salvadoro Dali muziejų; ir viena laisvesnė diena Los Angeles, kai bičiulis mus nuvežė į kalnus, į fermą pas nuostabų ūkininką, buvusį Punsko lietuvį – Aloyzą Pečiulį.

- Neseniai nudžiuginote savo gerbėjus išleisdamas penktąją „Rudnosiuko istorijų“ knygą. Šiemet jam sukanka 20 metų, ar Rudnosiukas užaugo ir nuo šiol knygos bus skirtos suaugusiems?

- Su tuo Rudnosiuku bėda, niekaip negaliu jo pabaigti. Va prabėgo dvidešimt metų - vėl prisikaupė visokių nesąmonių, kurios ir privertė dar sykį išleisti šią knygą su nauju skyreliu „Vikontas de Rudnosiukas: po dvidešimties metų. Tik šįkart knygos dailininkas (mano sūnus Jonas) pasiūlė leisti suaugusiems skirtą versiją, sako – tėt, čia gi nevaikiškos istorijos... Kur dingsi, jei sūnus sako – taip ir išleidom.

-  Kaip keitėtės Jūs ir Rudnosiuko istorijos per tiek metų?

- Aš nuplikau, susilaukiau anūkų, o Rudnosiukas ne tik nenupliko, bet ir žmonos dar nesusirado, slampinėja vienas ir tiek. Tiesa, kartą bandė ištekėt už ožkos – šoko į upę ir tekėjo jai iš paskos, kol nusibodo. Tada išlipo į kratą ir daugiau niekad nebetekėjo.

- Kovo 13 d. Renginių oazėje Kaune įvyks Jūsų autorinis vakaras, ko gali tikėtis atvykę svečiai?

- Nemėgstu išankstinių planų ar scenarijų, viskas dažniausiai vyksta spontaniškai. Jei pamatau, kad salėje susirinkę rudnosiukai, tai ir skaitau rudnosiukus, jei dominykai, tai skaitau arba dainuoju ką nors kita. Tik viena pažadu: bus ir to, ko dar niekur nebuvo...