Ar laikas iš tiesų gydo žaizdas? Gal metai prabėga, o žaizdos lieka? 21-ajame Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatytas režisierės Lauros Ferrés filmas „Amžinasis paveikslas“ (2023) – žvilgsnis į sudėtingus mamos ir dukros santykius, jausmų nepastovumą, troškimą mylėti ir būti mylimam.

Maištininkės portretas

Lapkričio 9–19 d. vykęs kino festivalis „Scanorama“ žinomas dėl ryškaus ir drąsaus kino, žiūrovams leidžiančio kitu žvilgsniu pažvelgti į mus supančią realybę ir tarpusavio santykius. Šiųmetėje festivalio programoje pristatyti net 83 ilgametražiai ir 28 trumpametražiai filmai. Didelė dalis jų jau sulaukė pripažinimo garsiuose Europos kino festivaliuose. Vienas tokių – ispanų režisierės L. Ferrés darbas „Amžinasis paveikslas“, kuris tiesiog meistriškai nagrinėja skaudžias temas, pasitelkdamas subtilų humorą.

Filmo veiksmas prasideda Franko laikų Andalūzijoje, kur skurdžioje kaimo bendruomenėje gyvena maištinga paauglė Antonija. Pastojusi būdama vos dvylikos, ji nepritampa uždaroje ir konservatyvioje šeimoje. Tad vos pagimdžiusi vieną naktį ji dingsta, palikusi pasaulį neseniai išvydusią dukrą. Praėjus pusei amžiaus, reklamos agentūros atrankų vadovė Karmen ieško paprasto žmogaus politinės kampanijos klipui. Klajodama Barselonos gatvėmis ji sutinka gatvės prekybininkę Antoniją, kuri atrodo tiesiog tobulai tinkanti reklamai. Ekscentriškoji gatvės prekybininkė ir vieniša intravertė Karmen susidraugauja. Kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad šias moteris sieja kai kas daugiau.

„Amžinojo paveikslo“ svarbiausią mintį puikiai atskleidžia filmo pradžioje rodoma scena. Joje paauglė Antonija draugei prisipažįsta, kad jūra jai atrodo gąsdinanti – juk negali pamatyti, kas yra dugne. Bičiulė atsako, kad taip yra ne tik su jūra, lygiai taip pat neįmanoma pamatyti, kas iš tikrųjų slypi kiekviename iš mūsų. L. Ferrés darbas drąsiai nagrinėja mūsų slaptas puses ir tarpusavio santykius, kuriuos per gyvenimą sukuriame ir prarandame, tyrinėja, kokią kainą turi praeityje priimti sprendimai. Filmas atskleidžia, kad neįmanoma iki galo pažinti ne tik artimiausių žmonių, bet ir savęs paties.

Kadrai iš filmo „Amžinasis paveikslas“.

Be šablonų

Filmo veiksmo vystymas primena dėlionę – žiūrovui paliekama pačiam sudėlioti trūkstamas istorijos detales. Motinos ir dukros santykiai ir susitikimas su seniai prarastu artimuoju yra universalios temos, kurias nagrinėja daugybė filmų. Vis dėlto „Amžinasis paveikslas“ jų kontekste išties išsiskiria. Antonijos ir Karmen panašumas ir prigimtinis ryšys atskleidžiamas labai subtiliai, nevengiant satyros ir humoro. Karmen nė nežino, kad ji augo be motinos, nes savo mama ji laiko močiutę Milagros – Antonijos mamą. Tiesą ji sužino tik pačioje filmo pabaigoje, kurioje nėra nei atsiprašymo, nei atleidimo. L. Ferrés nepaiso kino šablonų, tad motinos ir dukros santykį atskleidžia labai realistiškai.

Vis dėlto filme yra tam tikras susitaikymo ir atleidimo momentas. Antoniją, kaip savo bičiulę, Karmen atsiveda į globos namus aplankyti senosios Milagros. Susijaudinusi maištininkė Antonija užtraukia vaikystėje mėgtą dainą, prie kurios vėliau prisijungia ir jau sunkiai kalbanti Milagros. Nėra iki galo aišku, ar ji atpažįsta seniai prarastą savo dukrą Antoniją. Tai paliekama žiūrovo interpretacijai. Dainuodama Antonija svarsto – nors sakoma, kad laikas gydo žaizdas, galbūt galiausiai tik tos sielos žaizdos mums ir lieka?

„Amžinasis paveikslas“ yra pirmasis L. Ferrés ilgametražis filmas. Jis debiutavo 76-ajame Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje, kuriame buvo atrinktas varžytis dėl „Auksinio leopardo“ statulėlės. L. Ferrés darbas taip pat tapo pirmuoju filmu katalonų kalba, pelniusiu pagrindinį Valjadolido tarptautinio kino festivalio (Ispanija) apdovanojimą. Be to, L. Ferrés yra pirmoji ispanų režisierė, laimėjusi šį apdovanojimą.

Įkvėpė močiutės patirtys

Katalonų kilmės režisierė savo debiutiniame filme ne tik analizuoja mamos ir dukros santykius, bet ir paliečia kitą sau artimą temą, įkvėptą močiutės patirčių. „Amžinajame paveiksle“ ji tyrinėja žmonių, kitados emigravusių iš Andalūzijos į Kataloniją, istorijas. 1950–1975 m. daugmaž 1,5 mln. emigrantų iš Andalūzijos ir aplinkinių regionų emigravo į Kataloniją, bėgdami nuo skurdo ir bado. Ši masinė emigracija, ispaniškai „charnego“, buvo svarbus veiksnys, dėl kurio Katalonijos populiacija išaugo net 44 proc.

Ieškodama kandidato, tinkančio politinei reklamai, Karmen kalbina vaikystėje į Kataloniją emigravusius žmones ir klausosi jų istorijų, kurios yra liūdnos ir persmelktos skausmo. Bėgdami nuo skurdo andalūziečiai buvo priversti palikti savo namus ir iškeliauti į nežinią. Viena buvusi emigrantė pasakoja apie tai, kaip prieš kelionę jos močiutė sudegino beveik visus per gyvenimą užgyventus savo daiktus.

L. Ferrés darbas drąsiai nagrinėja mūsų slaptas puses ir tarpusavio santykius, tyrinėja, kokią kainą turi praeityje priimti sprendimai.

Persikrausčius į miestą, jie tiesiog nebūtų tilpę naujajame ankštame šeimos bute. Paskutinė savo istoriją papasakoja Antonija, kuri į Kataloniją emigravo bėgdama nuo jai, dvylikametei, tekusios atsakomybės rūpintis kūdikiu.

L. Ferrés filmas ne tik subtiliai analizuoja tarpusavio santykius, bet ir atskleidžia skirtingų Ispanijos istorinių laikotarpių ypatumus, kartų skirtumus, panardina žiūrovą į gilų šios šalies socialinį, kultūrinį ir politinį kontekstą. Filmo temoms atsiskleisti puikiai padėjo pagrindinių aktorių Marijos Luengo (Karmen) ir Rosarijos Ortegos (Antonija) vaidyba. Režisierė labai apgalvotai pasirinko daug patirties kine neturinčias aktores, kurios filmui suteikė daugiau autentiškumo ir tikrumo.

Depresyvia komedija pačios režisierės pramintas filmas turi artimų kiekvienam žiūrovui temų. Visi praeityje esame priėmę sprendimų, kurių gailimės (gal ir nesigailime), visi norime mylėti ir būti mylimi, tačiau kartais jaučiamės vieniši. Nors tikimės, kad laikas užgydys žaizdas, kartais, metams prabėgus, jos vėl atsiveria.