Legendinę kavinę „Tulpė“, gyvavusią daugiau nei 100-metį, mena ar iš vaizdingų pasakojimų žino daugelis. Jos atminimas buvo įamžintas Laisvės alėjos grindinyje įterpiant plytelę su užrašu „Tulpė“ (idėjos autoriai – architektas Rimas Adomaitis, skulptorius Kęstutis Lanauskas, – aut. past.), kurios, rekonstravus alėjos grindinį, labai gaila, bet net žymės neliko. Architektas Jonas Virakas, „Tulpės“ interjero rekonstravimo projekto kūrėjas, savo žymę tikrai paliko. Dėka jo dukters Eglės Virakaitės ir A. ir P. Galaunių namų-muziejaus P. Galaunės rinkinio kuratorės Miglės Banytės, J. Virako vardas vėl prisimenamas.

Likimas nelepino

J. Virakas gimė 1905 m. Seredžiaus miestelyje. Jo tėtis Pranas Virakas buvo daraktorius, mokęs vaikus lietuviško rašto, dėl to vadintas šviesiausiu Seredžiaus žmogumi. Mama Marija Virakienė atsidavė net devynių vaikų auginimui ir auklėjimui.

1927-aisiais būsimasis architektas įstojo į Kauno meno mokyklą (KMM), nuo 1929 iki 1930 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė karininko laipsniu. Sugrįžęs iš Karo mokyklos dirbo pas žymų tarpukario architektą Vladimirą Dubeneckį projektuotoju ir braižytoju. Vietoje KMM įsteigus Dailės institutą, J. Virakas toliau tęsė mokslus. Sėkmingai baigęs studijas pradėjo ten pat dėstyti, tapo architektūros kompozicijos katedros vedėju, Architektūros fakulteto dekanu, o galiausiai – docentu.

1945-aisiais J. Virakas buvo saugumo organų sulaikytas gatvėje ir, kaip pats ironiškai yra pasakęs, prasidėjo naujas gyvenimas: kalėjimai, lageriai, karceriai. Buvo ištremtas į Vorkutą. Tuo metu tai dar nebuvo miestas, todėl, iš kalėjimo perkeltas į lagerį, architektas gavo užduotį suprojektuoti Vorkutos geležinkelio stotį, keletą pastatų.

Suprastėjus sveikatai jis paleistas į namus. Kelionė buvo sudėtinga ir alinanti. Grįžus buvo sunku gauti darbą, nes saugumas vis kišo prie architekto nagus ir pasirūpindavo, kad iš darboviečių jį atleistų kaip politiškai nepatikimą žmogų. 1949-aisiais J. Virakas pradėjo dirbti buvusiame Kauno „Dailės“ kombinate dailininku, projektuotoju, bet daug darbų negaudavo.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš meilės Lietuvai

Vienas iš svarbiausių J. Virako kūrinių – Rainių koplyčios projektai bolševizmo aukoms. Konkursui, kuriame dalyvavo devyniolika architektų, jis pateikė maketą ir pelnė pirmą vietą. Jau buvo išlieti koplyčios pamatai, padarytas perdengimas, pradėtos statyti sienos. Tačiau, sugrįžus bolševikams, projektas žlugo. Kaip yra pasakęs architektas: „Už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta.“

J. Virako dvasios sunkūs gyvenimo išbandymai nepalaužė. Jis sukūrė nemažai projektų, kurie tapo Kauno miesto išskirtinumo ženklais: tai kavinės „Tulpė“ interjero rekonstravimas ir juodo ąžuolo baldų su gintaro inkrustacijomis projektai, apšvietimas „Metropoliui“, Kauno dramos teatro (jame iki šiol yra išlaikytas originalus, J. Virako kurtas, apšvietimas, – aut. past.) ir Kauno centrinio knygyno interjerai, kai kurių Lietuvos zoologijos sodo ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus erdvių projektai, cheminių prekių parduotuvės interjeras, kuriame pirmą kartą buvo panaudota keramika, jo erdvę didino daugybė veidrodžių, prekystaliai – pagaminti iš ąžuolo. Visuose J. Virako projektuose subtiliai atsiskleidė jo meilė Lietuvai – interjerų, baldų, šviestuvų puošyboje vyravo stilizuota lietuviška ornamentika.

Be to, kurdamas interjerus, architektas stengdavosi į juos įterpti grynųjų menų elementų: autorinių lietuvių dailininkų paveikslų, pano, rozečių ir kt. Blogėjant sveikatai, J. Virakas dirbo namuose: darė kraičių skrynias, metalu kaustytus albumus, kitokius suvenyrus. Architektas mirė 1988 m. balandžio 30-ąją. Visą savo gyvenimą mylėjo tėvynę Lietuvą ir kiek galėdamas dirbo jai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Užmirštas ir be vietos

Tai pagrinindiniai architekto biografijos faktai. Jie tikrai iškalbingi. Todėl keista, kad J. Virako kūrybos niekas iki šiol dar netyrinėjo. „Jis buvo nelojalus to laikmečio valdžiai. Kad išgyventų, daug ką darė prieš savo valią. Partinių valdžia jo nemėgo, todėl siųsdavo į provinciją, kad jis ir jo darbai būtų mažiau matomi“, – pasakoja architekto dukra E. Virakaitė. „J. Virako pavardė nefigūruoja niekur, nepasant, kad jis yra sukūręs ne vieną ir ne du objektus, kurie yra tikrai labai reikšmingi ir matomi. Tačiau jo paties – tarsi nėra“, – priduria M. Banytė.

Sugrįžus bolševikams projektas žlugo. Kaip yra pasakęs architektas: „Už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta.

Dėl to, kad architektas yra neprisimenamas, kyla problema ir dėl jo projektų autorystės savinimosi. „Tulpės“ kėdžių autoriumi dažnai laikomas kitas kūrėjas. Tikriausiai taip yra iš nežinojimo. Yra išlikę kėdžių brėžiniai, patvirtinantys J. Virako autorystę. Be to, architektas turėjo užrašus, kuriuose žymėjosi, ką yra sukūręs. Jais remdamasis, kavinės atnaujinimo darbus J. Virakas paskirstė specialistams: keramikams P. Genienei, V. Miknevičiui, skulptoriui V. Paliui, tekstilininkui V. Daujotui, baldų meistrui V. Baršauskui, inkrustacijų specialistui K. Kišonui”, – pažymi M. Banytė.

Architektūros istorijoje J. Virkas (dar) savo vietos neturi. Tačiau, kaip paminėjo M. Banytė, taip yra iš nežinojimo. Jo įgyvendinti projektai, atlikti užsakymai dukters E. Virakaitės dėka yra išsaugoti ir be galo turtingas, įdomus archyvas perduotas į A. ir P. Galaunių namų-muziejaus P. Galaunės rinkinio kuratorės M. Banytės rankas.

„Kol kas bandau aprėpti viską, ką gaunu ir sužinau iš E. Virakaitės. Vasarą aplankiau Mažeikius, Radviliškį, kur apžiūrėjau pagal J. Virako projektus kurtus civilinės metrikacijos skyrių interjerus. Priešingai nei pastatų architektūra, fasadai, kurie juos atnaujinant yra išlaikomi, interjerai – laikini, jie keičiasi, yra pritaikomi prie atsirandančių vis naujų poreikių. Tačiau maloniai nustebino, kad Radviliškio civilinės metrikacijos skyriuje yra išsaugoti visi J. Virako projektuoti šviestuvai“, – pasakoja M. Banytė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Didžiausia vertybė

Kad J. Virako archyvas išsaugotas ir yra galimybė jį tyrinėti – didžiausia vertybė. „Tėtis buvo pedantiškas ir kaupė savo darbus. Tikriausiai tai paveldėjo iš mano senelio, kuris visą laiką rinko medžiagą apie Seredžiaus kraštą: užrašydavo vietos gyventojų prisiminimus, dainas, pasakas. Tėtis suvokė, kad jo interjerai gali būti sunaikinti, o jų projektų brėžiniai – liks“, – sako architekto dukra.

Labai įdomu ir gal kiek neįprasta, kad architektas projektuodavo interjerus pradedant apšvietimu, baldais ir baigiant smulkiomis detalėmis: rašaline, lėkštute žiedams, metraščiu ir pan. Jo archyve yra išsaugotos brėžinių išklotinės, kuriose detaliai, milimetrais, viskas  subraižyta. Architektas aprašydavo ir medžiagas, kurias naudodavo.

„J. Virako brėžiniai yra nuostabūs. Netikėta detalė – juos jis braižydavo ypatinga technika nusmailintu pieštuku, spalvindavo akvarele. Kai reikėdavo brėžinyje kažką užrašyti, naudojo tuo metu labai madingą, tarpukario laikotarpio, šriftą“, – įdomiomis detalėmis dalijasi E. Virakaitė.

Palikimas: savo kūrybinius sumanymus J. Virakas įgyvendino kurdamas architektūrinius, interjero projektus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Ne tik architektūra

Architektas kūrė ne tik interjerus, šviestuvus ar baldus. J. Virakas yra sukūręs ir daug antkapinių paminklų, suprojektavęs fakultetų ženklų universitetams, kūrė knygų viršelius, logotipus. Lietuvos gamtos apsaugos draugija iki šiol yra išsaugojusi architekto kurtą logotipą, garbingai kabantį virš pastato, kuriame įsikūrusi draugija, durų.

„Rūpindamasis gamtos apsauga tėtis tarsi nusiramindavo. Jis buvo draugijos pirmininkas, organizuodavo žvejų varžybas, jautė aistrą medžioklei. Ir mes, visi jo vaikai, buvome įtraukiami į šiąs jo veiklas. Tėtis buvo labai aktyvus, save realizavo ne tik architektūroje. Jis buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas, užsiėmė stendiniu šaudymu pistoletu“, – pasakoja E. Virakaitė.

Norisi paraginti pažinojusius J. Viraką su A. ir P. Galaunių namais-muziejumi pasidalyti prisiminimais, istorijomis ar kita informacija apie architektą. Kaip sako M. Banytė, menotyra turi savyje detektyvo elementų. Tad prisidėkite prie detektyvo apie architektą J. Viraką tyrimo.

L. Vaičio, apdovanoto Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklu ir auksiniu „Architektūros riterio“ ordinu, architekto Algimanto Zavišos paramos ir labdaros fondo apdovanojimu „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“, kūryba pristatoma Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje. Kuratorių Martyno Vaičio ir Gretos Trapikienės dėka galima išvysti niekur iki šiol nerodytus architekto projektus.

Pelėdų kalnas – it šventovė

Įžengus į ekspozicijos erdvę ir akimis apžvelgus jos visumą, apima jausmas, tarsi tai – ne paroda, kurioje eksponatai tvarkingai sudėti į jiems geriausiai parinktas vietas, o erdvė, kurioje L. Vaitys mąstydavo, eskizuodavo, susitikdavo su kolegomis, draugais. Šis įspūdis neatsitiktinis.

Architekto ryšys su Menų akademija buvo abipusiškai brangus, tvirtas. L. Vaitys palaikė akademijos studentus kasmet diplomantams, kurių baigiamieji darbai įvertinti aukščiausiais balais, skirdamas garbingą savo tėčio tapytojo Jono Vaičio premiją.

J. Vaitį su Kauno meno mokykla, kurios erdvėse įsikūrusi Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerija, sieja graži istorija – jis čia mokėsi, dėstytojavo, o 1947 m. tapo direktoriumi. „Mano tėvas – Lietuvos tapybos klasikas, džiaugiuosi, kad dalį vaikystės praleidau šiose erdvėse ir mačiau, kaip jis dirba. Pelėdų kalnas man – šventas“, – yra sakęs L. Vaitys.

Baigti ir neįgyvendinti darbai

Parodų erdvės transformacija iš ekspozicijos, kurioje objektai žiūrovui pasiekiami tik per atstumą, į improvizuotą architekto darbo kabinetą, kuriame žiūrovas yra laukiamas ir priimamas svetingai, kuria artimesnį, dėmesingesnį parodos lankytojo ir joje pristatomų darbų, objektų santykį.

Lankydamasis architekto darbo kabinete, žiūrovas turi galimybę pamatyti įgyvendintus L. Vaičio darbus: Vilniaus tarptautinio oro uosto projektą (kurtą kartu su Algimantu Alekna ir Gintautu Telksniu, 1983–1993 m.) ir vėliau sukurtą Vilniaus tarptautinio oro uosto išplėtimo ir rekonstrukcijos projektą (įgyvendintą kartu su Romualdu Kučinsku, 2004 m.); viešbučio „Europa City“ projektą (kurtą kartu su Romualdu Kučinsku, 2003 m.); sporto ir reabilitacijos komplekso „Olympic Gym“ projektą (1999 m.); buvusio Lietuvos taupomojo banko administracinio pastato projektą (kurtą kartu su Dainiumi Čižu, 1987 m.) ir kitus projektus.

Architekto ryšys su Menų akademija buvo abipusiškai brangus, tvirtas.

Greta eksponuojami ir nerealizuoti architekto darbai: kultūros namų „Sudostroitel“ projektas (kurtas kartu su Algimantu Mačiuliu ir Henriku Šilgaliu, 1970 m.), Mykolajivas, Ukraina; autobusų stoties Kaune projektas (kurtas kartu su A. Alekna ir G. Telksniu), kuris respublikiniame architektūros projektų konkurse, vykusiame 1978 m., įvertintas pirmąja premija; tarptautinio komunikacijų centro Defance, Paryžius, projektas (kurtas kartu su A. Alekna ir G. Telksniu), dalyvavęs tarptautiniame architektų projektų konkurse Paryžiuje (1980 m.); Matematikų namų Vilniuje projektas (kurtas kartu su Egidijumi Gyliu, 1989 m.), respublikiniame architektūrinių projektų konkurse apdovanotas antra premija.

Parodoje taip pat galima pamatyti L. Vaičio eskizų albumų, kuriose keliomis apgalvotomis linijomis vaizduojami miestovaizdžio motyvai, ir asmeninius daiktus, tarp kurių – akiniai, charakteringas stiliaus akcentas, lydėjęs architektą nuo pat jaunystės.

Populiarino architektūrą

Svarbi ekspozicijos dalis – leidiniai. Parodoje žiūrovas gali pamatyti ir netgi pavartyti pirmąjį žurnalo „Archiforma“, vieno pirmųjų architektūrai skirtų leidinių, kuriame pateikiama Lietuvos ir pasaulio architektūros apžvalga, numerį. L. Vaičio 1996-aisiais pradėtas leisti žurnalas yra leidžiamas iki šiol. Šiuo metu jam vadovauja viena iš parodos kuratorių – G. Trapikienė.

Parodoje pristatomos ir monografijos: „Eklektika“, „Našlaičio patirtis“, kuriose architektas atskleidė savo požiūrį į Lietuvos architektūros raidą ir besivystančių krypčių sąveiką su istoriniu Lietuvos architektūros palikimu.

Parodos lankytojas gali susipažinti ir su L. Vaičio iniciatyva išleista architektūros knygų serija, kuria siekta didinti Lietuvos architektų žinomumą ir atkreipti dėmesį į istorinę Lietuvos architektūros raidą. Ekspozicijoje – A. Zavišai, G. Telksniui, Gediminui Baravykui, Alfredui Gyčiui Tiškui ir kitiems skirtos knygos. Kolegos, draugai architektui buvo labai svarbūs. Todėl ši architektūros knygų serija yra ne tik siekis populiarinti architektūrą, bet ir gražus L. Vaičio gestas, pagerbiantis draugystę.

Parodą užbaigia neilgos trukmės filmas apie L. Vaičio kūrybą, kuriame apie architektą kalba ne tik jo kolegos, bet apie savo santykį su architektūra pasakoja ir pats L. Vaitys, nepriklausomos Lietuvos aušroje praskynęs kelią į profesionalią architektūrą.

„Ši ekspozicija – padėka asmenybei, seneliui, mokytojui, architektui Leonardui Vaičiui, kuris padarė didžiulę įtaką ne tik Lietuvos architektūros raidai, bet ir man pačiam“, – sako parodos kuratorius, architekto anūkas M. Vaičys.

Kas? Paroda „Sugrįžimas“.

Kur? „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas)

Kada? veikia iki spalio 29 d.

Trečiadienį už projektą „Nemuno7“ nominuoti autoriai Gediminas Banaitis-Skrandis ir architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė paskelbė pasitraukiantys iš apdovanojimų. Anot kūrėjų, tokį sprendimą lėmė nepagarbus komisijos nario architekto A. Karaliaus elgesys apžiūrint projektą.

„Galimai neblaivaus eksperto Audrio Karaliaus nepagarbus elgesys, niekinančios ir žeminančios pastabos susitikimo metu „Nemuno7“ komandai sukėlė nepasitikėjimą ir diskreditavo Nacionalinių architektūros apdovanojimų bei Lietuvos architektų rūmų reputaciją“, – socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė projekto autoriai.

Lietuvos architektų rūmų taryba paprašė architektų Profesinės etikos komisiją skundą ištirti, be to, rūmai kreipėsi į nacionalinių apdovanojimų konkursą organizuojančią Aplinkos ministeriją patikrinti, ar „skundo atsiradimo nepaskatino paviešinta aplinkybė, jog kai kuriems konkurso dalyviams galimai buvo sudarytos išskirtinės galimybės pristatinėti savo darbus konkurso vertinimo komisijai“.

„(...) ginčai ir nuomonių skirtumai konkursų metu neišvengiami, tačiau tiek Nacionalinių architektūros apdovanojimų konkurso dalyviai, tiek ir vertinimo komisijos nariai turėtų nepasiduoti pagundai konkurso eigos įtakoti nepagrįstomis insinuacijomis“, – teigiama Architektų rūmų pranešime.

Penktadienį Kaune bus paskelbti geriausi lietuviškos architektūros kūriniai.

Iš viso konkurse dalyvavo 127 darbai, kuriuos įvertino Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros docento architekto Romualdo Kučinsko vadovaujama komisija.

Jam skirta 14,913 tūkst. eurų bauda ir vieniems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje, pranešė teismas.

Bylos duomenimis, vyriausiasis architektas M. Šaučiūnas asmenis, atvykusius į Vilkaviškio rajono savivaldybę dėl pastatų rekonstravimo ar statybos projektų parengimo, pagal išankstinį tarpusavio susitarimą, nukreipdavo pas savo brolį Gediminą Šaučiūną, kaip tariamą architektą. Pastarasis už piniginį atlygį galėjo parengti pageidaujamą statybos projektą.

M. Šaučiūnas ir pats už atlygį sutikdavo šiems asmenims paruošti projektus. Siekdamas nuslėpti savo autorystę, M. Šaučiūnas nurodydavo, kad projektų autoriai ir vadovai yra kiti architektai, jie apie šiuos projektus nieko nežinojo.

Už tai M. Šaučiūnas gaudavo pinigus, kurie būdavo perduodami jam tiesiogiai ar pervedant į brolio G. Šaučiūno banko sąskaitą.

Vyriausiasis architektas M. Šaučiūnas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, parengtiems suklastotiems projektams raštiškai pritardavo ir išduodavo leidimą.

Už bendrininkavimą, piktnaudžiavimą tarnyba ir dokumentų klastojimą G. Šaučiūnui teismas skyrė 5,498 tūkst. eurų baudą.

Su M. Šaučiūnu artimais giminystės ryšiais susiję du asmenys bandė paveikti liudytoją duoti melagingus parodymus. Jie taip siekė, kad broliai išvengtų galimos baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą tarnyba ir dokumentų klastojimą.

Artimiems giminaičiams už poveikį liudytojui skirtos laisvės apribojimo bausmės, įpareigojant juos nustatytu laiku būti namuose.

Teismas solidariai iš Mindaugo ir Gedimino Šaučiūnų nukentėjusiesiems priteisė iš viso 2,848 tūkst. eurus turtinei ir 3,6 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Be to, teismas nusprendė iš abiejų nuteistųjų lygiomis dalimis po 8,9 tūkst. eurų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, iš M. Šaučiūno taip pat bus papildomai išieškota dar 18,8 tūkst. eurų suma, atitinkanti konfiskuotino turto vertę.

Nuosprendis nėra galutinis ir dar gali būti skundžiamas.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) M. Šaučiūną sulaikė dar 2017 metų liepą, buvo atliktos kratos.

Pribrendo idėjai

„Nors esu ne kaunietis, Romainių kapinėse buvau šešis kartus“, – septintas kartas, kaip ir ankstesni, anot T.Budzio – neatsitiktinis. Prieš kelerius metus pradėjęs Pasaulio tautų teisuolių pagerbimo misiją, architektas iš Vilniaus Kaune paliko jau ne vieną ženklelį.

„Pagal miestus Kaunas yra lyderis – čia daugiausia Pasaulio tautų teisuolių. Pagal regionus neaplenkiami žemaičiai. Žmonės ten mokėjo tylėti. Yra dar vienas kaimelis netoli Druskininkų – Gerdašiai. Rašoma, kad ten gyvena 38 žmonės, o štai vietinėse kapinėse palaidota trylika Pasaulio tautų teisuolių. Aš sakau, kad žmones iš to kaimo reikia siųsti į Seimą, nes pas juos kitoks sąžinės genas“, – paklaustas, kaip kilo mintis ženklinti holokausto aukas gelbėjusių lietuvių kapavietes, T.Budzys prisiminė rašytojos Rūtos Vanagaitės kalbas, esą dauguma lietuvių – žydšaudžiai ir garsiausio šalies pediatro Petro Baublio istorija.

Nepriklausomas: architektas ženklus prie antkapių tvirtina visais metų laikais. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Vilniuje gyvenu prie pat karių kapinių. Žinodamas trumpesnį kelią, pro jas vesdavau vaikus prie Sausio 13-osios memorialo. Kaskart eidamas ta vieta matydavau kauniečio P.Baublio kapą. Ši neeilinė asmenybė, kurią pažinojo mano močiutė, kartu su kitais šalies pediatrais žuvo lėktuvo katastrofoje, skrisdamas į konferenciją Maskvoje“, – architektas pasakojo jau netrukus išsiaiškinęs, kad šviesaus atminimo P.Baublys buvo ne tik vienas geriausių šalies pediatrų. Dirbdamas Kauno kūdikių namuose direktoriumi, 1942–1944 m. jis gelbėjo nacių persekiojamų šeimų vaikus. Už tai po mirties, 1977 m., Izraelyje jam buvo skirtas Pasaulio tautų teisuolio medalis, o Jad Vašem Teisuolių alėjoje pasodintas medelis.

„Sprogus kantrybei nusprendžiau pažymėti jo ir kitų Pasaulio teisuolių atminimą. Žmonai su sūnumi nieko nesakiau – savo idėja pasidalijau su dukra. Pradžioje galvojau, iš kur gausiu pinigų, kai rasiu laiko. Žinote, ką man pasakė Barbora? Prisimink Napoleoną. Svarbiausia, anot jo, įsivelti į mūšį, o paskui kažkaip išbrisi“, – sėkminga savo ir dukros sąjunga, kuri virto tęstiniu projektu ir puslapiu internete, džiaugėsi T.Budzys.

Kaunas – miestų lyderis

Antrąjį ženklelį Tauras pritvirtino Vilniaus Saulės kapinėse. Juo architektas pagerbė daug gero padariusios vienuolės Marijos Rusteikaitės atminimą.

„Vienuolynas man atsiuntė e.laišką, o jame rašė, kad kas vakarą melsis už mane ir mano artimuosius. Aš džiaugiuosi“, – kalbėjo T.Budzys.

Per kelerius metus entuziastas išnarpliojo 380 Pasaulio tautų teisuolių istorijų. Kai kurie jų gyvi, kiti dingę be žinios, treti palaidoti užsienyje. Lietuvoje Tauras surado 222 kapavietes, kuriose palaidota 312 Pasaulio tautų teisuolių.

„Kiek pritvirtinau ženkliukų? Kažkur tarp 312 ir 222. Paaiškinsiu, kodėl tokia keista matematika. Būna kapaviečių, kuriose palaidoti keli Pasaulio tautų teisuoliai, tačiau ant akmens iškalta viena pavardė, tarkim, „Paulavičių šeima“. Ant tokios kapavietės palieku vieną ženklelį“, – sakė T.Budzys. Pasiteiravus, kaip pavyksta nepasiklysti kapinėse ir rasti reikiamas kapavietes, vyras nusijuokė: „Pagal specialybę aš esu architektas. Kai nebuvo ką veikti Lietuvoje, važinėjau autostopu į Prancūziją ir Vokietiją. Mano rekordas – kai Baden Badene, autobusų stotelėje, ant cigarečių pakelio nusipiešiau žemėlapį ir pataikiau išeiti prie tilto, kur nėra muitinių.“

Pagal miestus Kaunas yra lyderis – čia daugiausia Pasaulio tautų teisuolių. Pagal regionus neaplenkiami žemaičiai. Žmonės ten mokėjo tylėti.

Išskirtinis ženklas

Besibaigiant savaitei tęsti kilnaus darbo architektas stabtelėjo Kaune,  Romainių 1-osiose kapinėse, šalia Alfonso Sviderskio kapo. Kartu su dukra Barbora ir bičiuliu, fotoaparatu įamžinusiu ženklinimo procesą, Tauras čia atvyko Pasaulio tautų teisuolio anūko prašymu.

„Čia tokia įdomi istorija. Radau informacijos internete, susisiekiau su Tauru. Tikrai netikėjau, kad viskas įvyks taip greitai“, – Tomas Sviderskis buvo laimingas, kad prieš lapkričio 1-ąją ant senelio, kuris Pasaulio tautų teisuolio vardą gavo 1980-aisiais, o Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą – 2000 m., kapo atsiras ypatingas atminimo ženklelis.

Idėja: maždaug 76 ml skersmens žalvarinį ženklą sugalvojo pats Tauras. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pastarąjį sugalvojo pats T.Budzys. Idėjai virsti kūnu padėjo pažįstamas skulptorius Jonas Gencevičius, su kuriuo architektas yra kūręs ir Česlovo Milošo laiptus, ir karalienės Bonos atvaizdą, ir paminklą monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Dvi susikibusios rankos, apipintos trikalbiu užrašu „Pasaulio tautų teisuolis“, anot architekto, primena apie žmogiškąją pagalbą artimui.

Pagamintą ženklą Tauras siuntė į Izraelį, Vilniaus žydų muziejų. Vėliau kreipėsi ir į Vyskupų Konferenciją.

„Visi jie šitą reikalą palaimino. Tie leidimai yra žodiniai, labiau morališkai reikalingi“, – sakė pašnekovas.

Sutinka ne visi

Prie A.Sviderskio kapo Tauras ilgai netruko. Išgręžęs dvi skylutes, užpildęs jas inkaravimo mase ir pritvirtinęs ženklelį, po gero pusvalandžio architektas drauge su palyda buvo pasiruošęs grįžti atgal į Vilnių. Kraudamas daiktus į savo talpią rankinę, Tauras su šypsena prisiminė ir pirmąjį antkapį, aplink kurį trypčiojo maždaug dvi valandas, kol galiausiai išdrįso išsitraukti grąžtą.

Anūkas: T.Sviderskis apie senelį mažai ką žino – ryšiai su tėčio linija nutrūko labai anksti. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Taip greitai, kaip šiandien, susisuku ne visada. Būna, oras netinkamas, būna – su giminaičiais sunkiau surasti kalbą“, – T.Budzys pasakojo ženklelius prie antkapių tvirtinantis tik gavęs artimųjų leidimus. Per visus tuos metus architekto siūlymo atsisakė vos keli žmonės. Pagrindinis jų motyvas – baimė, kad vandalai išniekins kapą. Likusieji buvo nusiteikę geranoriškai, tiesa, ne visi jų dalyvavo tvirtinant ženklelius.

„Kai kurie negali dalyvauti, tačiau būna, kad susirenka ir gausus būrys. Pamenu, sutariau su viena šeima, kad atvyksiu į Kauną. Aš jau vietoje, o jie – tik pakeliui. Vėlavo visą valandą! Stoviu įtūžęs ir galvoju, kad, jiems atvykus, pasakysiu vos vieną sakinį: taip elgtis negražu. Kai pamačiau iš automobilių išlipant visą giminę, pradedant kūdikiu ant rankų, baigiant močiute su kauke, susigėdau savo minčių. Supratau, kokia svarbi jiems visiems buvo ta akimirka“, – prisiminė jis.

Visų aplankytus kapus T.Budzys fotografuoja. Nuotraukas kartu su kapų koordinatėmis įkelia internete į puslapį www.teisuoliuatminimas.lt. Jį tvarko Tauro dukra.

Šįkart su architektu susitinkame rudenėjančiame Kaune, kur K.Yajima dalyvauja landšafto festivalyje „Magenta“. Prie Žaliakalnio funikulieriaus (V.Putvinskio g. 22) galima apžiūrėti K.Yajimos avilio-pastato idėją, kurią realiu objektu pavertė medžio darbų meistras Vidas Varnas. Bičių namai sukurti pagal lietuviškojo modernizmo architektūros simbolį – Kauno centrinį paštą.

– Spaudoje jūs vadinamas architektu, grafikos dizaineriu, menininku, instaliacijų kūrėju. Kaip pats apibūdintumėte tai, ką darote?

– Save vadinčiau architektu, siekiančiu praplėsti architektūros ribas. Mano susidomėjimas šia sritimi atsirado dar jaunystėje, kiek vėliau baigiau architektūros studijas ir Tokijuje atidariau savo studiją. Prieš dvejus metus apsigyvenau Vienoje, kur atlieku doktorantūros studijų tyrimą. Tad šiandien galiu projektuoti tiek avilius, tiek dangoraižius.

Vis dėlto nenorėčiau ieškoti skirtumų tarp architektūros ir meno. Manau, kad architektūra yra labai plati sąvoka. Kalbant apie save, geriausiai mano kūrybą atspindi projektas „Umbrella Tea House“ – norėčiau projektuoti mažesnio mastelio erdves, remdamasis žmogaus kūnu ir jo galimybėmis.

– Paminėjote, kad norėtumėte praplėsti architektūros ribas. Ką tai reiškia?

– Dažnai žmonės architektūros sampratą sieja su grandioziniais projektais, milžiniškais pastatais, rūmais. Norėčiau projektuoti daug mažesnio mastelio kūrinius, kad mano projektai būtų labiau prieinami žmonėms.

Prioritetas: K.Yajima sako norįs pirmenybę teikti ne dangoraižiams, bet mažesnio mastelio erdvėms, plėsti architektūros suvokimo ribas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Man svarbu, kad darbus pamatę lankytojai galėtų praplėsti įprastą požiūrį. Pavyzdžiui, sutikime, kad, bėgant laikui, žmonės praranda susidomėjimą savo miestu, tam tikra prasme jis tampa pernelyg įprastas ir kasdieniškas. Esu užsienietis, kilęs iš kitos šalies ir kultūros, todėl galiu pasiūlyti naują, kitokį požiūrį į supančią aplinką.

– Kurį iš savo projektų laikote prasmingiausiu ar labiausiai pavykusiu?

– Dirbu galvodamas, kad kitas projektas bus tas ilgai ieškotas šedevras. Todėl naujausias darbas visuomet būna pats geriausias. Projektas Kaune bus mano naujausias kūrinys, tad tikiuosi, kad jis bus geriausias.

– Ar galite plačiau papasakoti apie instaliaciją Kaune? Kaip gimė jos idėja?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad sykį socialiniuose tinkluose aptikau straipsnį, pasakojantį apie bites ir šių vabzdžių svarbą Lietuvos kultūrai. Sužinojau, kad bitės ne tik svarbios dėl tradicijų, bet Lietuvoje joms sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos visoje ES. Ar žinojote, kad bičių mirtingumas jūsų šalyje yra tik apie 3 proc., palyginti su 10 proc. vidurkiu? Maža to, 2005 m. Lietuvos prezidentas sulaukė Ukrainos prezidento dovanos – trijų bičių avilių! Šis kultūros ir gamtos ryšys man atrodo neįtikimas. Net lietuvių kalboje stiprią draugystę nurodantis žodis „bičiulis“ kilęs iš žodžio bitė.

Stilius: arbatos gėrimo ceremonijai skirtą portatyvinį namelį architektas laiko savo kūrybos simboliu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kurdamas projektą daug galvojau ir apie Chiune'ę Sugiharą – padėdamas iš Lietuvos bėgantiems žydams, jis išdavė šimtus vizų, kurios išgelbėjo tiek pat gyvybių. Permąstant šią istorinę situaciją, bites pamačiau kaip labai laisvus sutvėrimus, jas interpretavau kaip savotišką laisvės, nepriklausomybės simbolį.

Tikiu, kad architektūra neišvengiamai kuria stiprų ryšį su visuomene, tad ir šis projektas atspindi jūsų bendruomenę. Manau, kad tai simboliška ir eksperimentiška – istorinio, modernistinio pastato erdvę paversime bičių aviliais.

Bėgant laikui, žmonės praranda susidomėjimą savo miestu. Esu užsienietis, todėl galiu pasiūlyti naują, kitokį požiūrį į supančią aplinką.

– Kalbant apie patį Kauną – kaip jame jaučiatės?

– Dažniausiai miestus matau per architektūros prizmę. Kiekvienas miestas turi ne tik savo istoriją, bet ir struktūrą. Pavyzdžiui, Tokijo centre įsikūrę Imperatoriškieji rūmai sukuria tuščios erdvės pojūtį. Vienos forma primena apskritimą, o Paryžiuje svarbi geometrinė ašis.

Kaunas taip pat turi savo struktūrą, o man jis kol kas įdomiausias tarpukario architektūra. Manau, kad modernistinė architektūra reprezentavo ir naują visuomenę, naują požiūrį į gyvenimą. Kadangi tikiu, kad architektūra atspindi vietinių jauseną, spėčiau, kad kauniečiai tiki šiuolaikinėmis idėjomis.

– Savo projektus pristatėte įvairiuose Europos kultūros sostinės miestuose – Rygoje, Pafose. Koks jausmas pristatyti savo darbus skirtingose bendruomenėse ir kultūrose?

– Visuose miestuose pristačiau viešus kūrinius – tai man labai svarbu. Manau, kad architektūra turi stiprų ryšį su žmonėmis. Anksčiau buvo kiek kitaip – užtekdavo suprojektuoti gražų pastatą ir tai jau buvo laikoma sėkmingu projektu. Šiais laikais žmonės į architektūros projektus žiūri su abejone, svarsto, ar jie tikrai reikalingi bendruomenei. Tai tapo tam tikru dialogu ir kompromisu tarp visuomenės ir architekto. Man tai atrodo svarbu ir unikalu.

Rusų kilmės patriotas

Savaitgalį buvo paminėtos talentingo architekto, rusų kilmės, bet lietuvišką tautinį architektūros stilių kūrusio V.Dubeneckio 90-osios mirties metinės.

Gidė Marija Oniščik ta proga Kaune surengė ekskursiją, aplankant V.Dubeneckio projektuotus pastatus – daugeliui pažįstamus, daug kartų lankytus, bet anot gidės, kaskart naujai atsiveriančius.

Pradėdama ekskursiją M.Oniščik atkreipė dėmesį į V.Dubeneckio asmenybę. Ji pacitavo žinomų to metų žmonių pasakymus apie V.Dubeneckį – „simpatiškiausias žmogus, reto paslaugumo, švelnumo, atlaidus kitų silpnybėms ir trūkumams, kilnus“.

Anot V.Dubeneckio vyresniojo draugo architekto Mykolo Songailos, „kiekviena architektūros forma buvo jo sielos dalele, jo paties dalele“.

Vladimiras Dubeneckis. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

Būta pikantiškų istorijų

Tarpukariu Kaune buvo plačiai aptarinėjamos V.Dubeneckio skyrybos su žmona Olga, kuri išėjo pas geriausią jo draugą tapytoją Petrą Kalpoką.

Gidė M.Oniščik atkreipė dėmesį, kad V.Dubeneckis ir P.Kalpokas toliau išliko gerais draugais, o paliktasis vyras dar pasistengė palengvinti skyrybas – pasiekė, kad jo pase žodis „vedęs“ būtų pakeistas įrašu „nevedęs“. Tam reikėjo teismo sprendimo. Liudytojais, kad V.Dubeneckis neva buvo nevedęs, tapo jo geri draugai, žinomos asmenybės – dailininkas Justinas Vienožinskis ir dailės istorikas Paulius Galaunė.

Gidė akcentavo, kad meniškos sielos V.Dubeneckis buvo vienas tuo metu garsaus ir populiaraus menininkų klubo „Vilkolakis“ sumanytojų ir įkūrėjų.

Spalvingoje klubo veikloje dalyvavo daug žinomų to meto žmonių – menininkų, diplomatų. Čia buvo rengiami triukšmingi pasilinksminimai ir pramoginiai vaidinimai – pavyzdžiui, „Negrų tragedija: juokai, dainos, šokiai, galvažudybės“.

Jis vykdė daug valstybinių užsakymų, bet nebuvo turtuolis.

Turtų nesukaupė

Apie neišsemiamą V.Dubeneckio kūrybingumą pasakojusi gidė pabrėžė, kad architektas turėjo daug valstybinių užsakymų, tačiau turtų nesukaupė.

„Jis vykdė daug valstybinių užsakymų, bet nebuvo turtuolis. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvos valstybė buvo neturtinga. Ne už visus įgyvendintus projektus V.Dubeneckis gaudavo atlygį. Dažnai trukdavo net elementarių statyboms reikalingų medžiagų, todėl teko virti sriubą iš kirvio. Tačiau visi jo darbai buvo aukščiausios klasės – jungiantys lietuvių tautinės architektūros bruožus ir modernizmą“, – pasakojo gidė.

Tarp žinomiausių V.Dubeneckio kūrinių – Karo muziejaus ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus kompleksas. Viešbutis „Metropolis“.

Žinomiausiu V.Dubeneckio kūrybos šedevru laikomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kompleksas. Eitvydo Kinaičio nuotr.

V.Dubeneckio kurti interjerai puošia istorinę Istorinę Lietuvos Respublikos Prezidentūrą Kaune, buvusius Seimo rūmus (dabar Maironio gimnazija), tuomečius ministrų kabineto rūmus, Medicinos fakulteto rūmus.

Anot gidės, nors V.Dubeneckis nebuvo reiklus kasdieniams poreikiams, gyveno bohemiškai, tačiau terminų laikydavosi labai sąžiningai, užsakovai žinojo, kad nenuvils.

„Galima sakyti, kad tuo metu jis buvo pagrindinis architektas“, – pabrėžė ekskursijos vadovė.

Ne visi saugomi

Visi V.Dubeneckio suprojektuoti statiniai laikomi unikaliais, tačiau toli gražu ne visi saugomi valstybės. Kaune tokių statinių yra Vytauto prospekte, Laisvės alėjoje.

„Kartais pastato vertybėms išsaugoti užtenka ir gyventojų požiūrio. Vieni didžiuojasi, kad gyvena unikalaus architekto suprojektuotame name, kitiems tai visiškai nesvarbu. Tokia situacija – Vytauto gatvėje, netoli Autobusų stoties esančiame name. Statinys blogos būklės, tačiau jį atnaujinti trukdo butų savininkų nesutarimai“, – apgailestavo M.Oniščik.

Jos pastebėjimu, pasitaiko, kad gyventojų požiūris į V.Dubeneckio palikimą yra atsakingesnis.

„Vilniuje, Žvėryne, pagal V.Dubeneckio projektus buvo pastatyti du namai. Ten gyvenantys žmonės tai vertina ir didžiuojasi, stengiasi puoselėti paveldą“, – sakė gidė.

SPA prototipas

Pirmas Lietuvoje įgyvendintas V.Dubeneckio projektas buvo Karmėlavos bažnyčia, tačiau ji neišliko – 1944 m. sudegė.

Trečiajame dešimtmetyje V.Dubeneckis Laisvės alėjoje suprojektavo pastatą, kuriame pradėjo veikti pirmasis Kauno SPA prototipas – purvo ir mineralinio vandens gydykla.

Gidė pasakojo, kad 1927 m. gydyklą sugalvojo įkurti gydytojas Jurgis Venckūnas, kuris iki tol dirbo sanatorijos Birštone vadovu.

„Spaudoje buvo paskelbta, kad Kaunas taps kurortiniu miestu, o gydykla paslaugų lygiu prilygs geriausioms Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos gydykloms. Kaune buvo įrengti maži kambariukai su voniomis, apačioje – šildymo įrenginiai. Mineralinio vandens atveždavo iš Šančiuose esančios versmės. Bet Kauno ponios nesunešė daug pinigų. J.Venckūnas nepajėgė grąžinti skolų ir 1932 m. gydykla bankrutavo“, – pasakojo M.Oniščik.

Ji parodė, kaip buvusiame gydyklos pastate iš kirvio buvo verdama architektūrinė sriuba.

„Pastato kolonos apkaltos paprastomis lentelėmis ir nudažytos, nes turbūt nebuvo kokybiško tinko“, – samprotavo gidė.

Žinomiausias šedevras

Žinomiausiu V.Dubeneckio kūrybos šedevru laikomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kompleksas.

Gidė M.Oniščik pasakojo, kad visai Lietuvai labai svarbus dabartinis kompleksas buvo subrandintas ir pastatytas įveikus kelis sudėtingus etapus.

Dar 1847 m. dabartinio komplekso vietoje buvo jojimo maniežas, cerkvė ir caro ulonų pulko kareivinės. Cerkvė turėjo atskirą varpinę.

„Paskelbus nepriklausomybę Vytauto Didžiojo karo muziejaus sumanytojas generolas Vladas Nagevičius iš carinės kariuomenės palikto laužo V.Dubeneckiui pavedė sukurti muziejų. Teko kurti iš to, kas buvo po ranka. Cerkvės bokštą papuošė kuorais, nes bokštas turėjo priminti Gedimino pilį. Bokšte buvo pirmasis karilionas, kuriame kabėjo ir cerkvės varpas. Tuo metu dar tik pradedantis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis tuo bokštu baisėjosi, vadino jį klaikia patriotine generolo užgaida. Senasis Karo muziejus buvo nugriautas 1926 m. ir V.Dubeneckis sukūrė tokį kompleksą, kurį matome dabar“, – pabrėžė gidė.

V.Dubeneckis netikėtai mirė Karaliaučiuje 1932 m. rugpjūčio 10 d. Jam buvo tik 44-eri.

„Buvo nuvykęs į Karaliaučių tartis dėl baldų Medicinos fakulteto rūmams (A.Mickevičiaus g.). Jį rado negyvą. Mirties priežastis – širdies paralyžius“, – apie mįslingą ir netikėtą išskirtinio kūrėjo gyvenimo kelio pabaigą pasakojo gidė M.Oniščik.

M.Fuksas, kartu su partnere Doriana jau 40 metų atstovauja įmonei „Studio Fuksas“, kuri įgyvendino per 600 įvairių architektūros, urbanistikos ir dizaino projektų visame pasaulyje. Diskusijoje dalyvavo KTU Statybos ir architektūros fakulteto docentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Balčytis, dekanas Andrius Jurelionis ir dėstytoja, architektė Ingrida Povilaitienė.

Renginio pradžioje M.Fuksas pasidžiaugė, kad pagaliau turi Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Pristatydamas savo projektus, architektas pabrėžė, kiek svarbu atkreipti dėmesį į aplinką ir naudojant naujas technologijas kurti įvairius algoritmus, kurie padėtų išgauti norimas formas.

Mes pateikiame keletą įdomiausių klausimų ir atsakymų iš susitikimo.

– Auditorija klausia, koks Jūsų kūrybos kelias? Jūs dažniausiai pradedate nuo formos ar funkcijos?

– Aš bandau sugalvoti, bet atsakymo dar nežinau. Kiekvieną kartą stengiuosi pamiršti procesą ir į jį žiūrėti kūrybiškai – būna, kad nemiegu naktį ir ateina suvokimas, kaip turėtų atrodyti projektas, prie kurio dirbu. Tarsi sapne sugalvoji ir plėtoji idėją. Man nepatinka kūrimas pagal socialiniuose tinkluose matomus objektus ir šablonus. Nesivaikau madų. Architektūroje turi rizikuoti ir daryti tai, kas atrodo neįmanoma, nauja ir dar apginti nuo klientų savo idėjas.

– Kaip architektūra gali padėti kovoti su klimato kaita ir skatinti būti sveikesnius?

– Architektai tikrai gali sukurti geresnį gyvenimą kitiems. Norime, kad miestai būtų taikesni, žalesni ir matytųsi žydras dangus, nebūtų smogo. Dabar dirbame Saudo Arabijoje ir galvojame pritaikyti saulės energiją, taip pat žiūrime, kokias medžiagas naudojame projektuose. Nuo to ir reikėtų pradėti.

– Kas išskiria gerą architektūrą ir kas Jums svarbiausia?

– Gyvybė, gyvybė ir gyvybė. Tai mums svarbiausia, architektūra turi būti gyva. Turi būti erdvė, vanduo ir visa kita, kas skatintų būti pastate. Dirbame plačiai, beveik visame pasaulyje ir matome, kad taip pat labai svarbu yra ir šviesa. Ypač tokiuose objektuose kaip oro uostai tropikuose. Tiesa, šviesa visur labai skirtinga.

– Kaip suderinti architekto meninį unikalumą ir techninį komandos darbą?

– Aš tikiu, kad negalima per daug sudievinti technologijų. Tai yra tik priemonė, kuria naudojamės. Čia kaip su automobiliu, žinai, kaip jį valdyti, bet tau nebūtina žinoti visų veikimo principų. Aš suprantu, kad programose yra įvairių algoritmų, sistemų, kurios leidžia žaisti su formomis, pamatyti, ką gali su jomis padaryti. Nepamirškime, projektus kuria architektai, inžinieriai padeda išspręsti problemas, įveikti kylančius iššūkius ir uždavinius. Jie naudoja jau kitas technologijas.

Architektūroje turi rizikuoti ir daryti tai, kas atrodo neįmanoma, nauja ir dar apginti nuo klientų savo idėjas.

– Koks tas architekto darbas?

– Aš nenoriu jaunimo nuteikti, kad architektūra yra labai sunkus darbas, kad reikia daug dirbti su klientais ir daryti kitus dalykus, kurių ne visada norisi. Sakyčiau, kad architekto gyvenimas susideda iš 50 proc. meninės kūrybos ir 50 proc. neišvengiamų, bet reikalingų darbų.

– Architektai yra tyrinėtojai. Kiek, Jūsų manymu, yra svarbu keliauti, stebėti ir pamatyti pasaulio ir kaip sekėsi dirbti pandemijos sąlygomis?

– Aš visą gyvenimą praleidau keliaudamas, pastaruosius porą metų teko daugiau dirbti iš namų nuotoliu. Tai nebuvo labai sunku, bet man labiau patinka būti kartu su kitais gyvai. Nors taip ir dabar jaučiuosi būdamas su Jumis, bet buvimas kartu yra man artimesnis.

– Kaip manote, miestai pasikeis po pandemijos?

– Matome, kad mūsų namai turi būti lankstesni, kad juos prireikus galėtumėme pritaikyti darbui ar mokymuisi iš namų, o viskam pasibaigus vėl persidaryti, kaip buvo iki tol. Manau, tokių erdvių ir namų poreikis tik augs ir naujai statomuose namuose apie tai reikės galvoti dažniau.

– Gal galėtumėte rekomenduoti, ką turėtų skaityti ar kuo domėtis architektas?

– Jie turėtų žiūrėti kažką iš kitų sričių. Architektai turėtų žiūrėti filmus ir ten ieškoti įkvėpimo. Rekomenduoju perskaityti François Truffaut interviu su Alfredu Hitchcocku ir žiūrėti jo filmus, montažo meistrystę.

– Kodėl tiek daug naujų įdomių projektų dabar kuriama Kinijoje?

– Jei nori kažką statyti naujo ir didelio, tada iš esmės taip, tai daroma Kinijoje. Jei nori daryti mažesnės apimties, bet ne ką mažiau įspūdingus projektus, tai puikiai galima daryti ir Europoje. Kinijoje gali daryti labai didelius ir greitus projektus, nors tai vis tiek priklauso nuo kliento galimybių ir poreikių.

– Ar norėtumėte kokį savo projektą nugriauti ar perstatyti?

– Praeitis yra praeitis. Architektūra yra ir menas pamiršti. Jei daug galvosi apie tai, ką jau esi sukūręs, visada kursi tą patį. Reikia pamiršti savo darbus ir kurti kažką naujo. Kiekviena diena turi būti kuo nors kitokia – reikia kurti naujus dalykus.

Vilniaus miesto antrajame policijos komisariate ikiteisminis tyrimas atliktas gavus iš Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos gavus pareiškimą dėl galimai suklastotų dokumentų.

Įtarimas pateiktas architektui, kuris įkėlė į informacinę sistemą „Infostatyba“  žinomai netikrus, savo paties pagamintus dokumentus – tariamus draudimo polisus už apdraustus statomus objektus ir tariamus bankinius pavedimus, patvirtinančius, jog draudimai apmokėti.

Pernai gruodžio pabaigoje ikiteisminis tyrimas baigtas ir pagal laidavimą perduotas į teismą.

Tokio pobūdžio tyrimas Lietuvoje baigtas pirmą kartą, tačiau kaip nurodė Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, panašių atvejų užfiksuota ne vienas.

Pradėjus tikrinti pateiktus duomenis sistemai „Infostatyba“, paaiškėjo, kad vis daugiau statytojų ima gudrauti ir bandydami sutaupyti kelia suklastotus dokumentus.

Asmeniui, klastojusiam dokumentą, gresia bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.