Susitikimas vyks balandžio 16 d. 19 val. – su Kanadoje gyvenančia istorijos mokslų daktare, dokumentinių filmų kūrėja bus bendraujama tiesiogiai per bibliotekos profilį feisbuke. Žinoma žurnalistė, pasukusi į profesionalius istorijos tyrinėjimus, papasakos apie tai, kaip ir kada Kaune įsitvirtino mitas apie Steponą Darių ir Stasį Girėną.

1933 m. liepos 15-ąją savuoju oranžine spalva nudažytu, "Lituanica" pavadintu lėktuvu jie pakilo į istorinį skrydį iš Niujorko į Kauną. Tačiau, tapę vieni pirmųjų Atlantą perskridusių žmonių, kelionės tikslo jiedu nepasiekė. "Lituanica" skrydis nutrūko po 37 val. 11 min. tuometėje Vokietijoje, ties dabartiniu Pščelniku Lenkijos teritorijoje. Katastrofos aplinkybės taip ir liko miglotos.

Susitikime su dr. G.Sviderskyte bus aptartas visas mitokūros laikotarpis po katastrofos, paminėti svarbiausi veikėjai, aplinkybės ir abu svarbiausi mitokūros etapai po katastrofos – iki 1940 ir apie 1963 m.

Naujausia G.Sviderskytės knyga "Lituanica. Nematoma pusė" buvo išleista po septynerių metų kruopštaus, atkaklaus, atsidavimo, paieškų ir lemtingų atradimų kupino darbo. Trys valstybės – JAV, Vokietija, Lietuva, daugiau nei dvidešimt aplankytų archyvų, tūkstančiai perskaitytų dokumentų, galimybė prisiliesti prie dar neskelbtų ir netyrinėtų šaltinių tapo svariu knygos apie "Lituanicos" istoriją pagrindu.

Knygoje "Lituanica. Nematoma pusė" žvelgiama nuo paviršiaus vis gilyn, kol nuskaidrėja istorijos rėžis nuo dabar iki tada ir lyg senvagėje sluoksniais atsiveria laikotarpiai su savita problematika.

Pasakojimas knygoje prasideda akistata su 1933 m. įvykiais ir kone pasiekia mūsų dienas. Jo herojai yra ne tik legendiniai lakūnai, bet ir daugelis kitų garsenybių ar pirmąkart įvardijamų asmenų – politikų, diplomatų, karininkų, kitų elito atstovų, policininkų, funkcionierių, rezistentų.

Knygoje įvykiai pateikti kaip politiniame trileryje: herojai kovojo ir kentė, kirtosi jų svajos ir galios, aukšti idealai ir aktualijos. Atrodė, kad taurus ir beprotiškas S.Dariaus ir S.Girėno polėkis pakeis tautos likimo vagą, bet jų nelemta žūtis galiausiai suformavo mitą, kuriame susipainiota ir užsimiršta.

Kelerius metus rengtoje knygoje G. Sviderskytė pirmą kartą išsamiai, argumentuotai, pasitelkusi įspūdingą vaizdinę medžiagą, pasakoja garsiąją „Lituanicos“ istoriją – nuo pasirengimo istoriniam skrydžiui iki katastrofos tyrimo. Ši monografija yra ilgalaikio, plataus, kompleksiško tyrimo rezultatas. Ji parašyta remiantis G. Sviderskytės mokslų daktarės disertacija (2016 m.), kuri buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija bei Lietuvos mokslų akademijos premija.

Renginio organizatoriai pabrėžia, kad tai – pirmas akademinis tyrimas, skirtas garsiajai „Lituanicos“ istorijai. Monografijoje atkurta ir išanalizuota praeities įvykių chronologija, išnagrinėtas tradicinis pasakojimas ir jo šerdyje esantis mitas. Šaltiniai, surinkti iš daugiau nei dvidešimties archyvų Lietuvoje, Vokietijoje bei JAV, apima tūkstančius iki šiol netyrinėtų, neviešintų dokumentų.

Nors tradiciškai sakoma, kad „Lituanicos“ paslaptis amžinai saugos Soldino žemė, šįkart gausiais, pagrįstais argumentais brėžiamos naujos pažinimo ribos. „Lituanicos“ istorija – tai ne vien 1933-iųjų įvykiai, kai lėktuvas po skrydžio per vandenyną sudužo (dabartinės) Lenkijos teritorijoje. Veiksmas užsimezga bent dešimtmečiu anksčiau ir siekia beveik mūsų dienas: nuo pat pasiruošimo istoriniam skrydžiui iki katastrofos tyrimo.

Veikėjai – ne tik lakūnai S. Jucevičius-Darius ir S. Girskis-Girėnas, bet ir žymiausi Lietuvos bei užsienio politikai, diplomatai, daugybė karininkų, policininkų, menininkų, funkcionierių, aktyvistų, rezistentų. Jie veda aerodromų takais ir biurokratų koridoriais, per aukščiausios politinės valdžios tribūnas ir užkulisius, priedangos organizacijų bei pogrindžio veikėjų būstines. Atsiveria tuometė įvykių regimybė ir paaiškėja tik retrospektyviai įžvelgiamos giluminės srovės. 

Knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ pristatymas vyks vasario 28 d. 17 val., VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23-106, Kaunas). 

Kelerius metus rengtoje knygoje autorė pirmą kartą išsamiai, argumentuotai, pasitelkusi įspūdingą vaizdinę medžiagą pasakoja garsiąją "Lituanicos" istoriją – nuo pasirengimo istoriniam skrydžiui iki katastrofos tyrimo. Knygos pristatyme dalyvaus šiuo metu Kanadoje gyvenanti autorė ir žurnalistas Aurelijus Katkevičius.

Ši monografija – tai ilgalaikio, plataus, kompleksiško tyrimo rezultatas. Ji parašyta remiantis G.K.Sviderskytės mokslų daktarės disertacija (2016 m.), kuri buvo įvertinta Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija.

Tai – pirmas akademinis tyrimas, skirtas garsiajai "Lituanicos" istorijai. Monografijoje atkurta ir išanalizuota praeities įvykių chronologija, išnagrinėtas tradicinis pasakojimas ir jo šerdyje esantis mitas. Šaltiniai, surinkti iš daugiau nei dvidešimties archyvų Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV, apima tūkstančius iki šiol netyrinėtų, neviešintų dokumentų.

"Lituanicos" istorija – tai ne vien 1933-iųjų įvykiai, kai lėktuvas po skrydžio per vandenyną sudužo Lenkijos teritorijoje. Veiksmas užsimezga bent dešimtmečiu anksčiau ir siekia beveik mūsų dienas: nuo pat pasiruošimo istoriniam skrydžiui iki katastrofos tyrimo.

Veikėjai – ne tik lakūnai S.Jucevičius-Darius ir S.Girskis-Girėnas, bet ir žymiausi Lietuvos bei užsienio politikai, diplomatai, daugybė karininkų, policininkų, menininkų, funkcionierių, aktyvistų, rezistentų. Jie veda aerodromų takais ir biurokratų koridoriais, per aukščiausios politinės valdžios tribūnas ir užkulisius, priedangos organizacijų ir pogrindžio veikėjų būstines. Atsiveria tuometė įvykių regimybė ir paaiškėja tik retrospektyviai įžvelgiamos giluminės srovės.

Nors tradiciškai sakoma, kad "Lituanicos" paslaptis amžinai saugos Soldino žemė, šįkart gausiais, pagrįstais argumentais brėžiamos naujos pažinimo ribos.

Žurnalistė ir istorikė dr. G.K.Sviderskytė yra knygų ir dokumentinių filmų autorė, Lietuvoje ir užsienyje pelniusi aukščiausių profesinių apdovanojimų. Pastarasis jos darbas įvertintas Lietuvos mokslo tarybos stipendija ir Lietuvos mokslų akademijos premija.

Kas? G.K.Sviderskytės knygos "Lituanica. Nematoma pusė" pristatymas.

Kur? VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23–106).

Kada? Vasario 28 d. 17 val.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų ryto naujienų laidą pradėjusi vesti G. Sviderskytė neslėpė džiaugsmo po ilgo laiko susitikusi su buvusiais kolegomis. Būtent smagią kompaniją ji prisimena vos pagalvojusi apie „Labą rytą“.

„Savo sūnui, kuriam yra 12 metų, skaitmenindama savo namų archyvą, šią žiemą parodžiau mūsų vaizdo klipus iš „Labo ryto“, kuriems – dvidešimt keleri metai. Mano vaikas buvo apstulbęs: „Čia jūsų darbas?“ Nes iš pažiūros atrodo, kad ten vyksta toks nenutrūkstamas vakarėlis nuo keturių ryto. Visi buvo tokie smagūs ir linksmi, per visus nuotykius ir net rimtus išbandymus žengdavom su visokiais šposais“, – kalba G. Sviderskytė.

Mano vaikas buvo apstulbęs: „Čia jūsų darbas?“ Nes iš pažiūros atrodo, kad ten vyksta toks nenutrūkstamas vakarėlis nuo keturių ryto.

Anot žurnalistės, darbas „Labame ryte“ ją išmokė pagrindines dienos užduotis atlikti anksti ryte.

„Kai reikėjo dirbti „Labame ryte“, būdavo sunkiau atsikelti, o dabar aš visiškai mielai perkeliu darbus į ankstyvą rytą, nes visgi tai yra nuostabus paros metas. Ir tikrai labai gali būti, kad keliuosi su „Labo ryto“ kompanija, tik darau jau kitus darbus“, – sakė G. Sviderskytė.

Projektas skirtas solidariai palaikyti sunkų ir kilnų darbą dirbančius socialinius darbuotojus ir plačiau pagarsinti svetur jau įprastas, o Lietuvoje dar tik diegiamas, globos formas.

Gražinos ilgokai nebuvo matyti ne tik televizijoje, bet ir renginiuose, kuriuose ją buvo galima sutikti anksčiau. Pernai ji vedė edukacinę televizijos laidą vaikams, o nuo sausio visą dėmesį skyrė rašomai disertacijai.

2011 m. ji kaip žurnalistė pradėjo tirti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą epopėją ir jau kitąmet išplėtojo mokslinį tyrimą, tapo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorante. Artėja svarbaus etapo pabaiga: rugsėjo gale ji gins savo darbą humanitarinių mokslų daktaro laipsniui gauti. Dėl to atsirado galimybė trumpam susitikti su televizijos kūrėjais ir žiūrovais.

„Šis metas vis dar įtemptas: tyrimas buvo sudėtingas, finišuojant tenka stengtis iš visų jėgų – kaip ir daugeliui kolegų doktorantų. Tiesa, kai kurie profesoriai įspėjo nepersidirbti, net liepte liepė ilsėtis. Tad šia prasme pasiūlymas vesti laidą buvo tarsi savalaikis. Akademinė veikla šiuo metu man yra svarbiausia. Bet štai susidūriau su SOS vaikų kaimo Vilniuje darbuotojomis ir iš jų išgirdau ne skundus ir verkšlenimus, užsidegimą ieškoti sprendimų, prisiimti atsakomybę ir drąsiau diegti naujoves – negalėjau nesutikti pabūti kartu ir pamėginti padėti.“

Projekto tikslas – sutelkti kuo platesnę paramą SOS vaikų kaimų globotiniams. Projektas supažindins su aštuoniais herojais, kurių istorijos – ir sukrečiančios, ir įkvepiančios. Vieniems iš aštuonetuko skubiai reikia pagalbos, o kiti iš jų patys teikia pagalbą nukentėjusiems ir savo pavyzdžiu įrodo, kad nėra padėties be išeities.

„Atrodo racionali ir palaikymo verta pagrindinė idėja, kuria savo veiklą grindžia SOS vaikų kaimai Lietuvoje ir visas šis tarptautinis labdaros fondas: identifikuoti problemą, ieškoti sprendimų čia ir dabar, siekti pagalbos šeimoms ir ginti vaiką, kaip sakoma, nuo pradžių iki galo – rūpintis juo tol, kol jis sugebės savimi pasirūpinti. Man patinka žmonės, kurie ne šiaip laukia naujovių, bet jų ieško ar jas kuria. Jei aš neklystu ir jei tikrai tokie bendraminčiai buriasi SOS vaikų kaimuose – tuomet galiu tik džiaugtis, kad šiek tiek prisidėsiu ne tik prie darbuotojų siekių, bet ir prie „nematomo“ palaikančiųjų būrio – įtėvių, vadinamų profesionalių globėjų, nuolatinių rėmėjų, kurie padeda finansiškai ar idėjomis. Labai svarbu ieškoti išeičių, veržtis iš krizių ir judėti priekin.“

Projektas kviečia dalyvauti visus: prieš transliaciją, jos metu ir po jos, iki spalio mėnesio galima skambinti trumpuoju numeriu 1471 ir skirti 2 eurus. Taip pat galima aukoti kai kuriose parduotuvėse, kur įrengtos specialios aukų dėžutės su SOS vaikų logotipu. Projekto metu už bendraamžių teises ir svajones dainuodami kovos jaunieji Lietuvos talentai kartu su ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis. Netikėtais pasirodymais jie socialinei iniciatyvai suteiks žaismės, šviesių spalvų, gerų emocijų ir šypsenų.

Projektas „Pasaulis priklauso vaikams“ prasidės jau šį šeštadienį 19.30 val. tiesiogiai per BTV.

Nuo rugsėjo prasideda LRT televizijos laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ septintasis sezonas. Prie laidos vairo stoja patyrusi žurnalistė Gražina Sviderskytė kartu su Dominyku Vaitiekūnu.

Laidos prodiuseris Laurynas Šeškus didžiuojasi, kad prie kūrybinės grupės prisijungia ir Gražina Sviderskytė. Ji yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė, V. Kudirkos premijos, konkursų „Pragiedruliai“ ir CNN „World Report Award“ laureatė, 18 dokumentinių filmų, kelių knygų ir tinklalapio Lituanica-documentica.lt autorė, projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ dalyvė. Be viso šio įspūdingo pasiekimų sąrašo, Gražina jau trejus metus tyrinėja istoriją su Šiuolaikinės mokyklos centro vienuoliktokais.

„Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ –  tai žinių viktorina, TV žaidimas ir savotiška kassavaitinė Rugsėjo 1-oji, tačiau tai tik viena šio projekto pusė. Mane ypač traukia tai, kas mažiau akivaizdu arba ko TV eteryje visai nematyti: laisva, gyva, veržli mokyklos idėjos, švietimo misijos kūryba. Galbūt šis projektas įdiegs, kad bendrasis lavinimas privalo būti ne 12-os metų laisvės atėmimas, bet pats geriausias metas atradimams ir augimui?“ – sakė po pertraukos į televiziją grįžtanti Gražina Sviderskytė.

Laidoje netrūks įdomių ir netikėtų klausimų. „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ kūrėjai jų ieškos varstydami Lietuvos muziejų, mokyklų ir kitų institucijų duris. Laidoje kalbės įžymūs žmonės: menininkai, sportininkai ir visuomenės veikėjai.

Na, o kelių eismo taisyklių šį sezoną „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ dalyviai mokysis kartu su garsiu lenktynininku Benediktu Vanagu. „Tapti „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“  saugaus eismo rubrikos ambasadoriumi – didelė atsakomybė. Tačiau, jei atkreipsime vaikų dėmesį, kad dalyvavimas eisme yra atsakingas dalykas ir galų gale bus nors vienu nelaimingu atsitikimu mažiau, misiją bus galima vadinti sėkmingai pradėta“,  –  naujuoju vaidmeniu džiaugėsi B. Vanagas.

Gražina Sviderskytė, buvusi žinių vedėja, žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja, stebina ne tik savo energija bei pozityvumu, bet taip pat ir išskirtiniu pomėgiu. Garsi moteris, yra viena iš nedaugelių moteriškosios lyties atstovių, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje galinčių pasigirti pilotuojant lėktuvą (tik 5% pilotų sudaro moterys). Turėdama piloto mėgėjo licenciją Gražina paprastai pilotuoja vienmotorius lėktuvus, tačiau visai neseniai savo jėgas išbandė ir dvimotorio, keleivinio Boeing B737 orlaivio pilotės vaidmenyje.

Kartu su sūnumi apsilankiusi "Baltic Aviation Academy" aviacinių mokymų centre, įsikūrusiame Vilniuje, Gražina Sviderskytė turėjo progą  realus skrydžio treniruokliu valdyti orlaivį "Beoing B737". Skrydžio metu buvo atlikti ne tik įprastiniai pakilimo, valdymo ir nusileidimo manevrai, bet taip pat nusileidimai ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui simuliuojant užsidegusį variklį. Realaus skrydžio treniruokliai, naudojami pilotų mokymams, atkuria ne tik orlaivio valdymo sistemas, išorinius aerodinaminius veiksnius, ir perteikia garso, judesio bei regos jausminius pojūčius.

"Baltic Aviation Academy" teikia pilotų mokymus piloto mėgėjo, komercinės aviacijos ir avialinijų transporto licencijoms gauti. Bendradarbiaudami su Kazimiero Simonavičiaus universitetu sukūrė „Aviacijos Vadybos“ studijos programą leidžiančią kartu su piloto licencija įgyti ir vadybos bakalauro diplomą.

Tragiškas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis "Lituanica" per Atlantą, kurio 80-ąsias metines liepos 17-ąją minės visa Lietuva, nestokoja atminimo ženklų, tačiau jo istorija iki šiol gaubiama įvairių mitų ir paslapčių.

Minti vieno pagrindinių XX a. Lietuvos istorijos įvykių mįsles dar prieš trejus metus ėmėsi žurnalistė, istorinės dokumentikos kūrėja, knygų autorė, dėstytoja Gražina Sviderskytė. Ji pradėjo pirmą tarptautinį "Lituanicos" istorijos archyvinį tyrimą. Vėliau, kad pasidalytų atradimais, sukūrė "Lituanicos" gidą internete, o S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio sukaktį pasitinka išleisdama lakūnų žygdarbį pristatančią knygą vaikams.

– Kaip pristatytumėte lituanica–documentica.lt dar neatradusiems šio tinklapio?

– Tai yra vienintelis unikalaus, pirmojo tarptautinio archyvinio tyrimo tinklalapis, tam tikras "informacijos centras", kuriame supažindinama su naujais šaltiniais pagrįsta dokumentalia "Lituanicos" istorija, pranešama apie tyrimo eigą, planus, radinius. Kartu su paskyra socialiniame tinklapyje šis tinklalapis veikia ir kaip susitikimų, diskusijų vieta, besidominčių ar susidomėjusių klubas.

Jį sukūriau būdama įsitikinusi, kad pravartu tyrimo naujienas pasakoti ir veiksmo metu, pakeliui į ekspedicijas, kai dar tebekaršti įspūdžiai, atradimų džiaugsmas ar netgi nuostaba. Tokių emocijų galiausiame rezultate - pavyzdžiui, monografijoje - tikrai neperteiksi. Pagaliau, juk yra būriai smalsuolių, kuriuos būtų nesąžininga tiesiog kankinti ilgus metus, slepiant nuo jų turimus atradimus.

Džiugu, kad artėjame prie skaitytojų skaičiaus, kurį turi užsitarnavusios net kai kurios ilgametės svetainės, skirtos aviacijos istorijos mėgėjams. Juk šį tinklalapį sukūriau tik prieš pusmetį. Kita vertus, tai nė nekvepia laurais, nes "Lituanicos" tema toli pranoksta aviacijos istorijos rėmus, taigi turėtų privilioti daugiau internautų, kuriuos domina tikrais įvykiais grįstos intriguojančios, dramatiškos, vaizdžios istorijos. Bet, matyt, aukščiau bambos neiššoksi: prireiks laiko, kol žmonės suvoks tikrąjį šio tarptautinio įvykio, reiškinio mastą. Kol kas jis iš pašaknų suvokiamas tradiciškai.

– Leidykla jau skelbia apie netrukus pasirodysiančią jūsų knygelę vaikams "Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda". Kokia ji? Ar ją jau spėjo įvertinti jūsų sūnus?

– Ši leidyba tapo atskira istorija, apie ją galėčiau ilgai kalbėti. Ilgas ir sunkus knygelės kelias atspindėjo mūsų būrišką požiūrį į istorinį paveldą, tiesiog chrestomatiškai pademonstravo siaurus istorijos akiračius, stereotipinius vaizdinius ir netgi paliudijo visuotinę verslo viršenybę: begalinį sukimąsi rinkos verpetuose, tai prisimenant, tai vėl pamirštant tai, kas jaudina ir vis neduoda ramybės, – savo šaknis.

Matyt, tokios neramybės prispirtas leidyklos vadovas mane ir susirado bei užkrėtė mintimi papasakoti vaikams, kas ir kaip iš tiesų nutiko tai "Lituanicai". Tačiau šiais laikais net labai graži idėja gerokai nuvertėjusi, kaip koks litas. Reikia daug užsispyrimo ir lankstumo, kad konkurencijos džiunglėse paverstum ją tikru daiktu.

Laimė, šiaip taip pavyko: knyga bus ne apie tradicinius sakalus iš padebesų, bet apie tikrus žmones ir gyvą istoriją. Beje, linksmoji "leidybinio detektyvo" dalis buvo juodraščio redagavimas namie. Taikliai pastebėjote, kad mano sūnus, baigęs antrą klasę, pridėjo ranką prie šios knygelės. Aš jį vadinu redaktoriumi, nes jis buvo pirmas skaitytojas ir labai pastabus taisytojas. Daug kas tekste ir net iliustracijose buvo pakeista atsižvelgiant į jo kritiką. Tikiuosi, jo bendraamžiai tai įvertins.

– Ar atsiras knyga apie S.Darių bei S.Girėną ir suaugusiesiems? Ar dokumentinis filmas?

– Visada stebiuosi, kodėl žmonės nepaliauja klausinėti apie filmą? Visiems jo reikia, visi klausia: kada bus filmas? Bet aš niekada nesu žadėjusi ar skelbusi, kad tokį kursiu.

Užtat visiškai teisėtas yra knygos lūkestis. Tiesą sakant, buvau sumąsčiusi vieną leidinį jubiliejaus proga: buvo susiklosčiusi ryški, skaidri populiarios knygos vizija, sukurtas smulkus turinys, pradėti rašyti apmatai. Deja, šios knygos leidybai iš biudžetinio fondo (deklaravusio S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio metus kaip prioritetą) neskirta nė lito. Konkurse dalyvavusi leidykla tai pavadino skandalu, o aš – eiliniu pavyzdžiu, kaip aukštose kėdėse žiūrima į istorinį paveldą ir kokiomis naftalininėmis priemonėmis jis neva puoselėjamas.

Joks jaunas žmogus prie tokio tvaiko nesiartins, tik už skverno atitemptas pakiurksos ir atsitrauks atatupstas. Paskui stebimės: vai, mūsų vaikučiams rūpi tik maut svetur, paskui ilgesnį pinigą... O kaip kitaip bus, jei naujų vėjų, gaivių žinių, šviežios patirties mūsų mažyčiame šiltnamyje baiminamasi kaip svieto pabaigos? Bet yra kaip yra. Nieko čia nauja. Visa laimė, kad tyrimo pabaiga vis tiek žada solidų leidinį – viso šio darbo apibendrinimą vienoje monografijoje.

– 2010-aisiais pradėjote pirmąjį tarptautinį "Lituanicos" istorijos tyrimą, projektas tebesitęsia ir šiandien. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių? Kiek laiko numatote jį plėtoti, kiek dar planuojama ekspedicijų? Jaučiate spaudimą jį greičiau baigti?

– Ekspedicijų skaičius neprognozuojamas, kaip ir dokumentų skaičius nenusakomas. Bet kuris istorikas pasakytų tą patį: visi dokumentai niekada nebus žinomi, todėl jokioje istorijoje niekada negalėsi padėti paskutinio taško.

Kiek dabar matau, užsienin gali tekti vykti gal bent keturis kartus, o Lietuvoje bet kuriuo atveju teks dirbti nepaliaujant, gliaudant ir virškinant parsivežtas bei čia pat atkastas archyvines gėrybes.

Jokio spaudimo nėra, išskyrus tą, kurį pati sau sukūriau ir nuolat palaikau. 2010-aisiais kilo idėja, pradėjau skaityti medžiagą, 2011-aisiais pradėjau dirbti archyvuose, o 2012-aisiais parašiau disertacijos projektą ir laimėjau konkursą, patekau į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantūrą. Taigi po dvejų metų laukia disertacija, o tada, galbūt 2015 ar 2016 m., jos pagrindu parašyta monografija.

Beje, būtent akademinis užnugaris yra šio didelio darbo tąsos ir rezultato garantas. Ar įsivaizduojate, kiek reikia laiko ir energijos sukaupti duomenims, kurie yra... nežinia kur? Nekalbu apie pinigus. Jų trūkumas dažnai būna ne pats svarbiausias kliuvinys. Tikri azartiški tyrėjai geba išgyventi pusbadžiu, pašėlusios įtampos sąlygomis, moka nusigauti į pasaulio kraštą pusvelčiui ir nesiskundžia, net kai pilvas prie stuburo ima lipti.

Tačiau dažniausiai jiems trukdo... nepatikėsit kas. Ogi vienatvė! Atgrasus jausmas, kad esi vienas karys mūšio lauke: pats šaudai, pats apkasus kasi ir dar vėliavą iškėlęs laikai. Palaikymas, supratimas yra pagrindas, esmė. Jei ne kolegos iš fakulteto, būčiau jau antrais tyrimo metais strigusi. Deja, žiniasklaidoje intelektualinis darbas nevertinamas, o apie tokios apimties veiklą nėra ko nė kalbėti.

– S.Dariaus ir S.Girėno istorija apaugusi mitais, gandais. Kokius iki šios dienos pavyko paneigti?

– O kiek jūs turite laikraščio numerių, kuriuose visa tai nuosekliai aptarsime? (Šypsosi.) Toks klausimas apžioja kone visą mano disertacijos imtį. Jame telpa viskas: nuo herojų biografijų subtilių detalių iki tarptautinės politikos force majeure. Tad apie ką tiksliai norėtumėte kalbėtis?

Tyrėjas yra toks savotiškas padaras: paprastai jis vengia prasižioti iškart apie viską, nes šitaip nepasakytų nieko, o Niekas jam yra mirtinai nykus objektas... Taigi verčiau būtų paskirti visą interviu vienam tyrimo aspektų: konkrečiam biografijos mitui, legendai apie skrydį, siaubo pasakai apie katastrofą, nacionalinio naratyvo kilmei ar evoliucijai ir dar kokiai dešimčiai kitų dalykų.

Bet, tiesą sakant, man rūpi ne ką nors paneigti, o patvirtinti. Puikiausiai sekasi įrodyti štai ką: kad "Lituanicos" istorija akademiniu lygmeniu niekada nebuvo tiriama ir galbūt dėl to joje tarsi nunyko du esminiai aspektai – teisė ir politika. Katastrofa įvyko trims valstybėms – JAV, Vokietijai, Lietuvai – neparankiu laiku neparankioje vietoje. Būtent teisinis statusas, politiniai interesai bei prioritetai, taikliai arba aplaidžiai apskaičiuotos skirtingos trijų šalių politikų įžvalgos nulėmė pirmines ir ilgalaikes jos atomazgas. Sunku patikėti, kad visa tai išvis niekur lig šiol nebuvo argumentuotai nagrinėjama. Juk čia ir glūdi raktai į daugelį mįslių.

– Kas atliekant tyrimą jums pačiai pasirodė tikri atradimai, apstulbino, o gal nemaloniai nustebino?

– Vis dar stebina jau daug kartų patirtas keistas jausmas, kaip tvirtinasi įžvalgos: nuojauta nesuklaidina ir priveda tiesiog prie ieškomų šaltinių, kad ir kur jie būtų. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet tyrėjai tą jausmą puikiai pažįsta. Antai atvykau į milžinišką JAV nacionalinį archyvą be jokių išankstinių nuorodų ir jau antrą dieną rankose laikiau išslaptintą Valstybės departamento bylą apie mūsų lakūnus. Joks stebuklas, tik... na, vis dėlto kai kas nuostabaus.

Džiaugiesi kaip vaikas, kuris grybaudamas pasiklydo, bet neišskydo ir pats kelią namo surado. Ir grybų pilna pintinė, ir žygio pabaiga laiminga – ko daugiau norėti.

Kitas malonus įspūdis – patys istorijos herojai, S.Darius ir S.Girėnas. Jau keliolikos metų tyrinėjimų patirtis liudija, kad bemaž kiekvienas žmogus palieka labai daug pėdsakų, kuriais sekant vėliau galima prisikasti gana giliai, netgi prie asmeniškų dalykų, galbūt neatskleistų tam žmogui gyvam esant. Be abejo, negriebi tokių subtilių dalykų kaip vėzdo, veikiau čiuopi jautriai it spygliuotą rožę. Taigi jei turėčiau kokį "kompromatą", gerai pasvarstyčiau prieš jį skelbdama. Bet dar geriau jaučiuosi, nes tokio lakūnų atveju neradau. Iš turimų duomenų juos galiu įvardyti kaip stiprios valios džentelmenus. Šie vyrai – ne be šešėlių, kaip visi žmonės, užtat tikrai švariais mundurais.

– Kokia S.Dariaus ir S.Girėno legenda jums pačiai atrodė vaikystėje?

– Jokia: du dailūs uniformuoti vyrai lėktuvo kabinoje, ir tiek. Niekada nebuvau šios istorijos fanė, net kai pradėjau pati skraidyti, pilotuoti lėktuvą.

"Lituanicos" istorija netikėtai ėmė traukti apie 2009–uosius: tada būnant toli nuo Lietuvos tiesiog apniko įkyri mintis, ėmė intriguoti kaip tyrėją, turinčią šiokios tokios įžvalgos, gal net elementarios nuojautos. Pradėjau šį tą skaityti, svarstyti... Tada grįžusi į Lietuvą nuėjau į Vytauto Didžiojo karo muziejų ir ilgokai per stiklą žiūrėjau į oranžines lėktuvo nuolaužas. Niekada nepamiršiu tos popietės Kaune. Paskui tarsi neliko pasirinkimo: teko žengti pirmus labai sunkius žingsnius ir pamažu, vargiai, bet sklandžiai išrutulioti tai, kas lig šiol neleidžia nei nuobodžiauti, nei ramiai ilsėtis. O dabar kelio atgal nebėra: teks eiti ligi galo.