Pelningas „piratų ratas“

J. Bowenas nebuvo toks garsus kaip Bartolomėjus Robertsas, kuris per ketverius piratavimo metus užgrobė daugiau nei 400 laivų, tačiau pagal grobio vertę gerokai jį pranoko. Pasak kai kurių tyrinėtojų, J.Bowenas maždaug per tiek pat metų „uždirbo“ 170 tūkst. svarų sterlingų, apie 25 proc. daugiau nei B. Robertsas.

Tokia finansinė J. Boweno sėkmė neatsitiktinė. Jis buvo vienas iš pirmųjų piratų, kurie nesitenkino veikla vien tik įprastose Vakarų Indijos (Karibų jūros regionas tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos) vietose, kur apšvarindavo ispanų ir kitų kolonistų laivus, gabenančius į Europą tauriuosius metalus bei kitokias gėrybes. Ieškodami naujų pelningesnių veiklos vietų, piratai susidomėjo portugalų atrastu jūros keliu į Indiją. Jie taip pat bandydavo aplenkti audringąjį Gerosios Vilties kyšulį, kad patektų į Rytų Indijos regionus, kur plaukiojo visokių gėrybių prikrauti pirklių laivai.

Ne visi pasiryždavo plaukioti rizikingu „piratų ratu“, kuris vedė iš vakarų Atlanto per Madagaskarą ir Afrikos kyšulį iki Jemeno ir Indijos pakrančių. Tačiau tie, kuriems nestigo drąsos kursuoti tuo maršrutu, galėjo trinti rankas. Čia plaukiojantys įvairių šalių Rytų Indijos kompanijų laivai „aprūpindavo“ piratus begale brangių prekių.

J. Bowenas, užčiuopęs aukso gyslą, nuo 1699 m. iki mirties veikė Indijos vandenyne, Raudonojoje jūroje ir Persų įlankoje.

Nuo piratų pas piratus

J. Boweno piratinę karjerą aprašė jo amžininkas kapitonas Čarlzas Jonsonas (paprastai manoma, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi „Robinzono Kruzo“ autorius Danielis Defoe) knygoje „Bendroji piratų istorija“. Būsimasis piratas gimė Bermudų salose, bet vėliau persikėlė į Pietų Karoliną, kuri tuo metu buvo anglų kolonija Šiaurės Amerikoje. Čia jis tapo anglų laivo kapitono padėjėju. Nežinia kiek ilgai J. Bowenas ėjo šias pareigas, bet galų gale tą laivą užpuolė prancūzų piratai ir visus anglus paėmė į nelaisvę.

Reklama: 1933 m. kramtomosios gumos kortelė su garsaus pirato J. Boweno atvaizdu. / Redakcijos archyvo nuotr.

Piratai, nepaleisdami belaisvių, kirto Atlanto vandenyną ir plaukė į Madagaskarą, tapusį piratų prieglobsčiu. Nepasiekus salos, laivas užplaukė ant seklumos. Kilus sumaiščiai, J. Bowenui, kartu su juo buvusiems anglų pirkliams ir jūrininkams pavyko užgrobti piratų laivo barkasą.

Įveikę 45 jūrmyles, bėgliai pasiekė Sent Augustino uostą Madagaskaro saloje. Ten J. Bowenas praleido 18 mėnesių, kol apsisprendė pats tapti piratu. Jis prisijungė prie piratų kapitono Williamo Reado įgulos. Piratų laivo komanda išrinko J. Boweną šturmanu. Po to, kai jiems pavyko užgrobti didelį ir turtingą indų laivą, J. Bowenas, pasiėmęs savo prizo dalį, sugrįžo į Madagaskarą.

Pagaliau piratų kapitonas

Madagaskare J. Bowenas sutiko seną bičiulį Georgą Botą ir prisijungė prie jo vadovaujamų piratų. 1699 m. balandį jie Indijos vandenyne sutiko ir užėmė 480 tonų, su 50 patrankų buvusį vergų laivą „Speaker“. G. Botas, tapęs užgrobto laivo kapitonu, nutarė plaukti į Zanzibarą, kur tikėjosi apsirūpinti maisto ir gėlo vandens atsargomis. Nepavykus deryboms dėl laivo aprūpinimo, arabai užpuolė piratų laivo įgulą. G. Botas žuvo, bet laivui pavyko pasprukti.

Netekę vado, „Speaker“ jūreiviai naujuoju kapitonu išsirinko J. Boweną, kuris nutarė, kaip ir jo pirmtakas, suktis „piratų rate“. Iš pradžių jam neblogai sekėsi.

Gerai ginkluotas „Speaker“ užpuolė 13 Mauritanijos laivų karavaną. Nors kai kuriems jų pavyko dingti prasidėjusiose sutemose, J. Bowenas negalėjo skųstis jam atitekusiu grobiu. Knygos „Su juoda vėliava“ (2002 m.) autoriai tvirtina, kad jo vertė siekė maždaug 100 tūkst. svarų.

Svajonė: buvęs vergų laivas „Speaker“, kurio kapitonu buvo išrinktas J.Bowenas. / Redakcijos archyvo nuotr.

Vėliau J. Boweno komanda užpuolė dar kelis laivus. Tarp jų ir Britų Rytų Indijos kompanijos laivą. Kadangi pietvakarių Indijos pakrančių uostai mielai prekiaudavo su piratais, J. Bowenas atvirai patraukė į netoliese esantį Kalkutos uostą, kur užgrobtą laivą pardavė trims pirkliams.

1701 m. gale „Speaker“ nuskendo užplaukęs ant rifų Mauritanijos pakrantėje. J. Bowenui ir daugumai įgulos narių pavyko pasiekti netoli esančios salos krantą. Po trijų mėnesių jie čia nusipirko šliupą ir pertvarkė jį į brigantiną, kurią pavadino „Content“. Su ja nuplaukė į Madagaskarą ir ten įkūrė piratų bazę „Fort Maratan“.

Nuotykiai nauju laivu

1702 m. pradžioje į Maratan uostą Madagaskare atplaukė didelė škuna „Speedy Return“ kartu su nedidele brigantina. Laivams vadovavęs Rytų Indijos kompanijos kapitonas Drummondas kartu su chirurgu ir keliais kitais įgulos nariais persikėlė į krantą. Tuo metu J. Bowenas ir keturi jo sėbrai valtimi nuplaukė prie reide stovinčio burlaivio „Speedy Return“. Apsimetę pirkėjais, norinčiais apžiūrėti iš Europos atvežtas prekes, jie užlipo ant denio. Pamatę, jog denyje yra tik vienas įgulos narys, o keli likusieji darbuojasi triume, piratai grasindami pistoletais privertė visus susirinkti salone. Užpuolimas buvo toks staigus, kad niekas nedrįso pasipriešinti.

Pastatę sargybą ir užrėmę salono duris, piratai davė signalą bendrams krante. Atplaukė jų koks pusšimtis, abu laivai buvo piratų užimti tyliai ir be kraujo praliejimo. Brigantiną, kuri, piratų manymu, buvo nenaudinga, sudegino.

J. Bowenas, pasiskelbęs užimto „Speedy Return“ kapitonu, pasiliko senąją laivo įgulą arba didžiąją jos dalį, išvalė, suremontavo laivą, apsirūpino reikalingais daiktais ir pasiruošė naujiems nuotykiams Indijos vandenyne.

Pirmiausia J. Bowenas norėjo rasti vertingą grobį – didelį pirklių laivą „Rook Galley“, kurį anksčiau matė buvę „Speedy Return“ įgulos nariai. Niekur jo nesutikę, piratai patraukė į Mauricijaus salą, esančią už 900 km nuo Madagaskaro. Ten ieškomo laivo taip pat nebuvo. Kitus uoste stovinčius laivus J. Bowenas bijojo užpulti nežinodamas jų pajėgų. Baigiantis 1702 m., J. Bowenas susitiko su tokio pat „verslo“ atstovu Thomu Howardu. Šis tuomet vadovavo 36 patrankomis ginkluotam laivui „Prosperous“. Tapę partneriais, jie apiplėšinėjo visus Indijos vandenyne sutiktus laivus.

Karjeros pabaiga

Nusprendus, kad „Speedy Return“ ir „Prosperous“ per daug susidėvėjo ir nebetinka piratinei veiklai, abu laivai buvo sudeginti. J.Bowenas ėmėsi vadovauti neseniai Raudonojoje jūroje užgrobtam dideliam laivui „Defiant“. Po kelių sėkmingų žygių įgula nusprendė plaukti į Indijos Rajpuros uostą, kur pasidalins visą sukauptą grobį.

Kapinės: piratų amžino poilsio vieta saloje netoli Madagaskaro. / Redakcijos archyvo nuotr.

J. Bowenas ir dar 40 buvusių jo bendražygių paliko „Defiant“ laivą, ketindami pasitraukti iš piratavimo ir grįžti į Madagaskarą. Deja, pirato karjerą baigusiam J. Bowenui neteko pasimėgauti turtingo pensininko gyvenimu. Pakeliui į savo įkurtą „Fort Maratan“ piratų bazę, J. Bowenas mirė nuo tropinės ligos ir buvo palaidotas Reunjono saloje Indijos vandenyne, vos už 175 km nuo Madagaskaro.

Jarmute Masačusetse įsikūręs piratų muziejus „The Whydah“ kaulą eksponuoja nuo pirmadienio. Jis buvo rastas šalia pistoleto, kuris, kaip manoma, priklausė Juoduoju Semu vadinamam S. Bellamy.

Šie daiktai prieš kelerius buvo paimti iš nuskendusios galeros „Whydah Gally“.

Muziejus pasikvietė teismo medicinos ekspertus paimti DNR pavyzdžius ir palyginti juos su vieno dabar gyvenančio S. Bellamy palikuonio DNR. Testai užtruks maždaug mėnesį po pavyzdžio pateikimo.

Juodojo Semo laivas „Whydah Gally“ nuskendo 1717 metais netoli Menkių kyšulio Masačusetse. Jo nuolaužos buvo atrastos 1984-aisiais, bet dauguma jo lobių, manoma, tebeguli vandenyno dugne.

Daug ir greitai

Įvairių autorių knygose apie piratų aukso amžių Filipas Roše (Philip Roche) pristatomas, kaip suktas ir žiaurus piratas. Jei ne jo troškimas greitai ir lengvai praturtėti, padorioje airių šeimoje augusio Filipo gyvenimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Pasiturinčiai gyvenęs tėvas pasirūpino, kad sūnus išmoktų ne tik skaityti ir rašyti, bet ir šio to daugiau. Kokius mokslus jis baigė tiksliai nežinoma, tačiau, matyt, jie buvo susiję su jūreivyste.

Dar ankstyvoje jaunystėje Filipas pradėjo plaukioti vietos laivais aplink gimtąją Airijos salą. Vėliau kelis kartus dalyvavo žygiuose į Barbadosą. Sumanus ir darbštus jaunuolis palyginti greitai tapo pirmuoju kapitono padėjėju prekybos laivuose.

Plaukiodamas tarp Airijos ir Prancūzijos, jis sėkmingai sudarinėjo prekybinius sandorius. Jie jam galėjo užtikrinti pasiturintį gyvenimą. Tačiau tai F.Roše netenkino. Pasiryžęs tapti labai turtingu, jis suprato, kad sąžiningu būdu šio tikslo greitai nepasieksi. Tada jo galvoje subrendo suktas planas: didele sumai apdrausti laivus ir paskui juos skandinti.

Žiaurus susidorojimas

Sumanymui įgyvendinti F.Roše reikėjo tinkamo bendrininko. Netrukus jis susipažino su žveju Nilu iš Korko. Tai buvo beraštis barbaras, kuriam nieko nereiškė be jokio sąžinės graužimo atlikinėti juodžiausius darbelius. Jis F.Roše rekomendavo Pirsą Kuleną, kuris esąs tikras specialistas, kaip nekeliant įtarimų paskandinti laivą. Šis pasikvietė dar savo brolį Vaisą.

Ši niekšų trijulė, vadovaujama F.Roše, planavo užgrobti kokį nors laivą, paskui jį užregistruoti statytinio vardu ir apdrausti Londone ar Amsterdame. O toliau viskas paprasta: nuskandini laivą – gauni draudimą.

Viename iš Airijos uostų F.Roše ir jo kompanionai pasisamdė eiliniais jūreiviais prancūzų laive, kuris priklausė kapitonui Peteriui Tartu. Šis laivas labai tik jų tikslams įgyvendinti. Jis buvo nedidelis, valdyti jį galėjo ir maža įgula. 1721 m. lapkrityje laivas išplaukė į Nantą. Laivo savininkas, įsitikinęs, kad F.Roše yra patyręs jūrininkas, reiso metu patikėdavo jam laivo valdymą.

Lapkričio 15-osios naktį plėšikai, pasinaudoję patogia proga, kai kapitonas ir padėjėjas po budėjimo ramiai miegojo kajutėse, nutarė užgrobti laivą. Tuo metu denyje buvusius tris prancūzų jūreivius ir jungą F.Roše pasiuntė į stiebą rifuoti burių. Iš stiebo nusileidusiems jūreiviams užpuolikai suknežino galvas ir išmetė juos už borto. Iš kajučių į denį pakilę P.Tartu ir jo padėjėjas buvo iš karto užpulti ir surišti. Veltui jie maldavo plėšikų pasigailėjimo. Neleidus net pasimelsti prieš mirtį, abu vyrai buvo nudurti ir išmesti į jūrą.

Dar viena auka

Baigę žudynes ir nusiplovę kruvinas rankas, plėšikai nusileido į kapitono kajutę. Ten radę romo statinę sėdo puotauti. Begerdami jie savo kapitonu išrinko F.Roše ir tarėsi ką toliau daryti. Planavo užgrobti didesnį laivą ir su juo patraukti į Vest Indiją, kur galėtų apiplėšinėti ispanų laivus, gabenančius į Europą auksą ir kitokius vertingus krovinius. Bet pirmiausia reikėjo suklastoti laivo dokumentus, kuriuose buvo surašyti duomenys apie krovinį, frachtą, laivo įgulą ir t.t.

Užsukę į Dartmuto uostą Anglijoje, jie visiems pasakojo, kad per audrą laivas smarkiai nukentėjo, dalis įgulos buvo nuplauta už borto. Bijodami, kad juos nedemaskuotų, plėšikai nutarė pakeisti laivo išvaizdą. Pasamdyti darbininkai greitai pašalino bizanio stiebą, paaukštino spardeką, sumontavo papildomus turėklus. Po to laivagalį nudažė raudona spalva ir jame įrašė naują pavadinimą „Mary“.

Taip susitvarkę plėšikai tikėjosi, kad prancūzų laivo niekas neatpažins ir jie bus visiškai saugūs. Nuplaukę į Roterdamą, sėbrai „prakalė“ laive buvusį krovinį ir dairėsi naujų aukų. Olandijoje jiems pasitaikė vienas pirklys, kuris pasiūlė nugabenti jo krovinį į Angliją. Nenujautė vargšelis su kokiais niekšeliais susidėjo! Vieną tamsią naktį jie išmetė krovinio savininką ir jį lydėjusį tarną už borto. Šie dar kurį laiką plaukė paskui tolstantį laivą ir šaukėsi pagalbos. Deja, veltui.

Gyvenimą baigė kartuvėse

Atplaukus į Havrą, F.Roše vadovavimą laivui perdavė savo sėbrui P. Kulenui, o pats išskubėjo į Angliją. Londone jis pareikalavo draudimo išmokos už esą nuskendusį prancūzo laivą. Draudimas buvo apiformintas Džono Justo vardu. Draudikams kilo įtarimų. Netrukus jie išsiaiškino, kad D.Justas iš tikrųjų yra Filipas Roše. Jis buvo areštuotas, bet viską neigė, kol atsitiktinai jį atpažino vienas kapitonas kažkada su F.Roše tarnavęs tame pačiame laive.

Per tardymą F.Roše pagaliau iš dalies pripažino savo kaltę ir pažadėjo išduoti tris savo sėbrus, kurie viską organizavo ir yra didesni nusikaltėliai, negu jis. Tai tie trys beširdžiai airiai susipyko su prancūzais ir patykoję juos visus nugalabijo.

Policijai pavyko sugauti P.Kuleną ir jo brolį, kurie metę jiems atitekusį užgrobtą laivą, slapstėsi Londone. Jie papasakojo visą tiesą. Iškilo aikštėn ir senesni F.Roše „darbeliai“. Išaiškėjo, kad plaukiodamas vyresniuoju kapitono padėjėju nesąžiningų pirklių nurodymu skandindavo laivus ir už tai gaudavo dalį draudimo išmokos.

Stojęs prieš teismą F.Roše buvo pripažintas piratu ir nuteistas myriop. 1723 m. rugsėjo 5 d. jis buvo pakartas Egzekucijų doke (Execution Dock). Tuo metu jam tebuvo tik 30 metų.

Piratas per prievartą?

Į žinomiausių jūros plėšikų istorija jis įėjo Anglo pravarde, nors iš tikrųjų buvo kilęs iš Airijos ir vadinosi Edvardas Sigeris (Edward Seegar, 1685-1721). Apie ankstyvąjį jo gyvenimą mažai kas žinoma, išskyrus tai, kad buvo kilęs iš katalikiškos šeimos ir turėjo išsilavinusio žmogaus reputaciją.

Kaip galėjo padorus vyras pasirinkti nusikalstamą gyvenimo būdą? Pasak „Visuotinės piratavimo istorijos“ (1724, Londonas) autoriaus kapitono Čarlzo Džonsono, tokį pasirinkimą, lėmė atsitiktinumas.

Vykstant Ispanijos įpėdinystės karui (1701-1714), E.Sigeris atsidūrė britų valdomoje Jamaikos saloje ir tarnavo anglų kaperių laivyne, kuris turėjo vyriausybės licenciją užpuldinėti ispanų laivus. Čia jis tapo šliupo (nedidelis karinis laivas) kapitono padėjėju. Istorija šio laivo vardo neišsaugojo, tačiau užfiksavo, kad 1717 m. jį užgrobė piratai, vadovaujami Kristoferio Vinterio.

E.Sigeris neturėjo kitos išeities, kaip paklusti piratų vadeivai. Prisidėjęs prie „sėkmės džentelmenų“, jis dalyvavo keliuose reiduose puolant ispanų bazes Floridos pakrantėje. Matyt, tada, susitaikęs su likimu ir nenorėdamas giminei užtraukti gėdos, nutarė pasikeisti pavardę. Nuo tol visiems jis buvo tik Edwardas Anglas (Edward England).

Nesitikėjo malonės

Į Naująjį Providensą grįžusius piratus laukė netikėtas siurprizas. Anksčiau jie šioje saloje jautėsi kaip namuose, nes faktiškai buvo ją okupavę. Kol E.Anglas su savo naujaisiais draugais „švarino“ ispanų laivus, britų vyriausybė čia atsiuntė savo karo laivus ir pavedė Bahamų salų gubernatoriui Vudui Rodžeriui (1679-1732), beje buvusiam kaperiui, įvesti tvarką. Karaliaus parėdimu piratai, atsisakę „verslo“, galėjo tikėtis amnestijos.

Nemaža dalis piratų, plaukiojusių kartu su E.Anglų, tikėdamiesi išsaugoti gyvybes, nutarė pasiduoti. E.Anglas, tuo metu jau tapęs piratų laivo kapitonu, matyt, nesitikėjo tokios malonės. Kartu su jam ištikimais bendražygiais jis pakėlė bures ir paspruko. Britų kariniai laivai puolė vytis, tačiau piratai dingo jūrą užklojusiuose rūkuose. Suvokdami, kad Karibų jūroje jiems dabar nesaugu, piratai patraukė prie Afrikos krantų.

Pirmoji auka

Pirmas prekybos burlaivis, pasitaikęs jų kelyje buvo „Cadogan“, registruotas portugalų įkurtoje faktorijoje Siera Leonės pusiasalyje. Užpuolęs jį, E.Anglas įsakė kapitonui Skineriui perlipti į piratų laivą. Čia jį pirmiausia pasitiko kadaise jo laive tarnavęs bocmanas. „Tai jūs kapitone Skineri? Kaip tik jus ir norėjau sutikti, nes jūs senas mano skolininkas. Dabar aš atsilyginsiu jums ta pačia moneta“ – kreipėsi jis į belaisvį.

Bocmanas, kerštaudamas už seniau patirtas nuoskaudas, padedamas draugužių pririšo kapitoną Skinerį prie kabestano (vertikalus velenas, skirtas grandinei ar lynui vynioti). Pradžioje piktadariai sužalotą kapitoną apmėtė stikliniais buteliais. Po to negailestingai tampė po denį.

Pagaliau, prisimindami, kad anksčiau su jais plaukiojęs Skineris buvo patyręs kapitonas, ne kartą gelbėjęs įgulą nuo žūties, nutarė, kad jis nusipelnė lengvesnės mirties. Šūvis į galvą nutraukė Skinerio gyvybę.

E.Anglas iš prigimties buvo nusiteikęs prieš žiaurumus, tačiau atsidūręs niekšų brolijoje buvo priverstas paklusti jos moralei.

Medžioklė Afrikos pakrantėse

Kita E.Anglo vadovaujamų piratų auka tapo burlaivis „Pearl“. Piratai pakeitė jo pavadinimą į „Royal James“ ir iškėlė jame piratų vėliavą. E.Anglas tapo antruoju piratu po Emanuelio Vyno, kuris savo laivą „papuošė“ „Linksmuoju Rodžeriu“ – vėliava su balta kaukole virš baltų sukryžiuotų kaulų juodame fone. Ji turėjo įspėti užpuolamo laivo įgulą, kad tik laiku kapituliavusi ji gali išvengti mirties.

1719 metų rudenį E.Anglo vadovaujami jūros plėšikai „veikė“ Afrikos pakrantėje nuo Gambijos upės iki Keip Kosto – vieno svarbiausio vergų eksporto centrų Vakarų Afrikoje. Čia jie užgrobė ir apšvarino kelias dešimtis laivų. Kai kurie užgrobtų laivų įgulos nariai prisijungdavo prie piratų. „Visuotinėje piratavimo istorijoje“ rašoma, kad, pavyzdžiui, iš „Charlotte“ 18-os įgulos narių, pas piratus perėjo septyni. Laive „Bentworth“, kurio įgulą sudarė 20 žmonių, net dvidešimt prisijungė prie piratų.

Beveik visi užgrobti laivai tapdavo piratiniais, išsirinkdavo savo vadeivas.

Į Indiją ir atgal

Naujai iškepti piratai patraukė į Vest Indiją. E.Anglo vadovaujami plėšikai ir toliau siautėjo Afrikos pakrantėje. Užgrobę du didelius laivus – „Petersborough“ ir „Victory“, piratai keletą savaičių uliavojo, linksminosi su juodojo kontinento moterimis, smurtavo, konfliktavo su čiabuviais. Jie užmušė keletą vietinių gyventojų, sudegino gyvenvietę. E.Anglas bandė suvaldyti įsisiautėjusius bendrus. Išgirdęs ne pačius gražiausius epitetus turėjo nusileisti.

Baigę puotavimą, piratai bendru balsavimu sprendė, kur dabar jiems plaukti. Nutarta sukti Indijos vandenyno link. 1720 metų pradžioje jie atvyko į Madagaskarą, kur užtruko neilgai. Tik pasipildė gėlo vandens ir maisto atsargas.

Iš Madagaskaro piratų laivai nubrėžė kursą į Malabaro pakrantę Indijoje. Čia buvo įsikūrusios anglų, olandų ir portugalų faktorijos, palaikančios ryšius tarp Indijos ir Europos pirklių.

Beveik pusę Žemės pusrutulio apiplaukę E.Anglo piratai, iš karto užpuolė kelis indų ir portugalų prekybinius laivus. Dalintis grobiu jie grįžo į netoli Madagaskaro esančią vos 4,4 kvadratinio kilometro dydžio salą, kuri šiandien žinoma kaip Juan de Nova. Jos įlankoje piratai pamatė tris didelius laivus: du anglų ir vieną olandų. Visi jie priklausė Ost Indijos kompanijai, kuri nekentė ir bijojo piratų.

Pasidavė piratų malonei

Pamatę atplaukiančius piratus, du laivai suspėjo pabėgti, trečiasis, „Cassandra“, kuriam vadovavo Džeimsas Makrejus (1677-1744), nesuskubo.

Nepaisydama piratų pranašumo, „Cassandros“ įgula drąsiai stojo į mūšį su dviem priešo laivais. Mūšis truko daugiau kaip 3 valandas. Per tą laiką žuvo didžioji dalis „Cassandros“ laivo karininkų ir jūreivių.

Patyrę nuostolius, D.Makrejus ir likę gyvi jo jūreiviai, metę likimo valiai 75 tūkst. svarų sterlingų vertės krovinį, pabėgo į krantą ir pasislėpė. Į paliktą laivą įsiveržę piratai kardais sukapojo į gabalus kelis sužeistus „Cassandros“ jūreivius.

Pasislapstęs apie dešimt dienų, D.Makrėjus, neturėdamas galimybės pabėgti iš salos, nutarė pasiduoti. Jis tikėjosi, kad gal pavyks susitarti su užpuolikais. Juk su kai kurias piratais jam teko tarnauti viename laive. „Nors jie ir garantavo mano saugumą, tačiau galėjo bet kada sukapoti į gabalus, jei ne E.Anglas ir tie jo žmonės, kuriuos aš pažinojau iš anksčiau“ – taip vėliau ataskaitoje rašė D.Makrėjus.

Karjeros pabaiga

Piratai, paskaičiavę nuostolius mūšyje su „Cassandra“, buvo įsiutę. Jiems pavyko nušauti tik 37 šio laivo jūreivis, o patys prarado beveik šimtą žmonių. D.Makrėjus pirmiausia pakilo į artimiausiai kranto stovėjusį pirato laivą „Victory“. Jo komandai vadovavo ypač kerštingas ir žiaurus piratas Džonas Teiloras. E.Anglas užstojo piratams pasidavusį kapitoną.

Vyko ilgos derybos tarp tų, kurie norėjo nužudyti D.Makrėjų, ir tų, kurie jį gynė. E.Anglas negailėjo romo, pilstydamas jį į derybininkų taures. Kaip vėliau rašė D.Makrėjus, jo aršiausias priešininkas D.Teiloras mirtinai nusigėrė ir suminkštėjo. Leidęs belaisviui pasiimti seną, gerokai apgadintą piratų laivą „Fancy“ ir dingti, D.Teiloras „nulūžo“. E.Anglas patarė D.Makrėjui greičiau apleisti laivą.

Išsiblaivęs D.Teiloras apkaltino E.Anglą nesiskaitymu su bendražygiais, parodytu minkštaširdiškumu. Jis įtikinėjo piratus, kad pabėgęs kapitonas D.Makrėjus suburs geriausius Ost Indijos laivus ir užpuls juos. D.Teiloro sukurstyti piratai nuvertė E.Anglą iš vado pareigų ir atsikratė juo.

E.Anglas kartu su trimis artimiausiais bendražygiais, kurie nepanoro skirtis su juo, buvo išlaipinti Mauricijaus saloje. Čia jie pasistatė nedidelį laivelį ir pasispjaudę delnus užgulė irklus kol pasiekė Madagaskarą. Į krantą išlipo jau nebe šaunus piratas, o kažkoks griuvena, kuris prarado gyvenimo džiaugsmą. Gyveno jis vienišas, versdamasis menka išmalda, ir neužilgo mirė.

Pelningas verslas

Piratų klestėjimo laikais, XVI-XVIII amžiais, jūromis buvo pervežama daug tauriųjų metalų, brangakmenių ir kitokių ne mažiau vertingų užjūrio prekių. Brangiomis prekėmis pakrautų laivų užpuldinėjimas tuomet buvo pelningas verslas. Kai kuriems piratų vadeivoms pavyko sukaupti didelius turtus. Nenuostabu, kad ilgainiui pasklido legendos apie didžiulius lobius, kuriuos piratai neva paslėpė negyvenamose salose ir kitose atokiose vietose.

Iš kartos į kartą perduodami pasakojimai apaugdavo keisčiausiomis smulkmenomis, pagimdydavo naujas fantastines istorijas. Kaip ir reikėjo tikėtis, tokios legendos dažniausiai būdavo žmonių vaizduotės vaisius. Ir tik kai kurios iš jų turėjo realų pagrindą.

Paslapties neišdavė

Vienas iš piratų lobių, patvirtintų dokumentais, yra kapitono Viljamo Kido (1645-1701) kažkur paslėptos brangenybės. Kuo šis jūrininkas buvo iš tiesų, neaišku iki šiol. Vieni jį laikė drąsiu plėšiku, kiti – nešvarių politinių žaidimų ir prekybinių machinacijų auka. Tačiau visi sutaria dėl vieno: kapitonas V.Kidas turėjo brangenybių ir laikė jas kažkur paslėpęs.

Daugybė nuotykių ieškotojų jau kelis šimtmečius bando įspėti pomirtinę Kido paslaptį ir rasti tą vietą, kur piratų kapitonas buvo paslėpęs legendinius lobius. Apie jų egzistavimą mažai kas abejoja. Juk dar prieš įvykdant jam mirties bausmę, V.Kidas kreipėsi į Bendruomenės rūmus, prašydamas jo pasigailėti už nurodymą kur paslėpti jo lobiai.

Laiške teisiamasis pranešė, kad plėšikaudamas įvairiose vietose jis paslėpė aukso, sidabro ir brangakmenių, kurių vertė didesnė negu 100 tūkstančių svarų sterlingų. Siūlydamas šiuos lobius vyriausybei kaip atlyginimą už pasigailėjimą, V.Kidas prašė skirti jam laivą. Plaukdamas šiuo laivu kaip belaisvis, jis nurodytų kur ieškoti lobio.

V.Kido prašymas buvo atmestas. Gal juo netikėjo, o gal bijojo, kad kelionės metu jį gali išvaduoti buvę kapitono bendrai piratai. Britanijos karūnos naudai buvo konfiskuotas tik V.Kido turtas, o taip pat depozitai, kuriuos jis buvo padaręs įvairių asmenų vardu prieš patekdamas į kalėjimą. Konfiskuotų daiktų sąrašas, surašytas ant pageltusio pergamento, iki šiol saugomas valstybiniame Didžiosios Britanijos archyve.

Ką paslėpė Morganas?

Henris Morganas (1635-1688) laikomas vienu iš sėkmingiausių piratų per visą jūreivystės istoriją. Plėšikaudamas jūrose, jis susikrovė nemažą turtą, nusipirko cukrašvendrių plantacijas, tapo Jamaikos vicegubernatoriumi. Apie jį iki šiol sklando legendos.

Pati žinomiausia legenda – tai pasakojimai apie didžiulį lobį, kurį jis esą užkasęs Panamos sąsmaukoje. Po piratų reido Karibų jūros regione, H.Morganas vienoje saloje surengė prisiplėštų gėrybių dalybas. Kol jo bendrininkai, susėdę prie romo statinių linksminosi, H.Morganas pasiglemžė didžiąją dalį grobio ir dingo. Spėliojama, kad kelių milijonų dolerių vertės lobis buvo užkastas atokioje Panamos pakrantėje.

Pasak kitos legendos, H.Morganas savo lobį paslėpė Kokosų saloje. Tai pati didžiausia negyvenama sala Ramiajame vandenyne. Tiksli čia paslėpto lobio vertė nežinoma, tačiau susumavus visas brangenybes, kurios minimos H.Morgano amžininkų, jų kaina siektų jau milijardus dolerių. Beje, ši legenda labai sena, gimusi H.Morganui dar gyvam esant.

Kokosų salą lobių ieškotojai pradėjo naršyti vos mirus H.Morganui ir pasklidus gandui apie gal būt čia paslėptus jo turtus. Vien tik nuo XIX amžiaus vidurio iki mūsų dienų saloje apsilankė daugiau kaip 300 lobių ieškotojų ekspedicijų. Deja, nei vienos jų nelydėjo sėkmė.

Grobis viršijo lūkesčius

Lobių ieškotojams vis neduoda ramybės ir garsaus prancūzų pirato Oliverio Levassero (1688-1730), praminto „Maitvanagiu“, palikimas. Ne tik legendomis tikintys nuotykių ieškotojai, bet ir rimti istorikai mano, kad šis žiaurus jūrų plėšikas yra paslėpęs vieną didžiausių lobių piratų istorijoje.

1721 metų balandžio 13 dieną O.Levassero vadovaujamas piratų laivas „Cassandra“ Indijos vandenyne sutiko stipriai audros apgadintą portugalų laivą „Virgem do Cabo“. Grobis viršijo visus piratų lūkesčius.

Iš Portugalijos kolonijų grįžtantis laivas buvo tikras lobis. Piratai jame rado dešimtis dėžių pilnas auksinių ginėjų, deimantų, perlų, šilko, meno ir religinės paskirties dirbinių. Tarp jų ir Liepsnojantį Goa kryžių, pagamintą iš gryno aukso ir inkrustuotą deimantais, rubinais bei smaragdais. Jis buvo toks sunkus, kad prireikė trijų vyrų, kurie jį perkeltų į piratų laivą.

Šį kartą piratų grobis buvo toks didžiulis ir vertingas, kad jie jau nebesivargino, kaip paprastai, apiplėšti laivo įgulą ir keleivius. O.Levasseras savo dalį, kuri buvo žymiai didesnė už eilinių įgulos narių, ir didžiulį auksinį kryžių kažkur paslėpė.

1730 metais po nesėkmingo piratams jūrų mūšio, O.Levasseras buvo paimtas į nelaisvę. Teismas buvo trumpas ir O.Levasserą nuteisė pakarti. Pasak legendos, prieš įvykdant mirties nuosprendį, buvęs piratų vadas sviedė į minią popieriaus lapelį su kriptogramos ženklais. „Galite pasiimti mano lobius, jei sugebėsite perskaityti tai, kas čia parašyta“ – šūktelėjo miniai piratų vadeiva vedamas ant ešafoto. Kol kas niekas šios kriptogramos neiššifravo.

Juodabarzdžio lobiai

XVIII amžiuje garsėjęs anglų piratas Edvardas Tečas (1680-1718), geriau žinomas Juodabarzdžio pravarde, veikė Karibų jūros regione.

Apie jo vaikystę ir jaunystę beveik nieko nežinoma, išskyrus tai, kad vos sulaukęs 12 metų tapo karinio laivo junga. 1713 metais jis prisijungė prie pirato Benjamino Hornigoldo komandos. Netrukus E.Tečas tapo užgrobto laivo, kurį pavadino „Queen Anne Revenge“ („Karalienės Anos kerštas“), kapitonu.

E.Tečo, kaip pirato Juodabarzdžio, karjera truko neilgai, tik keletą metų, tačiau dėl savo grėsmingos išvaizdos ir sėkmingų „žygių“ jis tapo žinomiausiu XVIII amžiaus piratu. Plaukiodamas išilgai Mažųjų Antilų salų, E.Tečas užpuldinėjo ir apiplėšinėjo visus jo kelyje pasitaikiusius prekybos laivus ir sukaupė nemažą turtą.

1718 metų spalio 22 dieną, anglų kariniam laivui užklupus piratų galerą, E.Tečas žuvo abordažiniame mūšyje. Po jo mirties ilgą laiką tarp piratų sklandė gandai, kad Juodabarzdis savo lobį užkasė vienoje iš Virginijos salų. Dar ir šiandien į jas plūsta ne tik poilsiautojai, bet ir lobių ieškotojai.

Piratų lobių masalas

Legendos apie piratų lobius gyvuoja iki šių dienų. Būriai avantiūristų kasmet leidžiasi į jų paieškas. Kaip skelbia istorikai ir archeologai, iki šiol surasta tik 5-7 procentai lobių, kuriuos kažkada paslėpė „sėkmės džentelmenai“.

Pagal vieno amerikiečio bankininko, tyrinėjusio senus dokumentus, paskaičiavimą piratų paslėptų brangenybių vertė lygi keliems milijardams dolerių. Tokios žinios skatina avantiūristus ir paprasčiausius nuotykių ieškotojus keliauti legendinių piratų veiklos pėdsakais ir tikėtis, kad jiems nusišypsos laimė atrasti paslėptus lobius.

Piratų nelaisvėje buvę du klaipėdiečiai jūrininkai sugrįžo į Lietuvą. Beveik mėnesiui įkaitais tapusiųjų artimieji kol kas atsisako ką nors pranešti apie išlaisvintųjų sveikatos būklę. Nepatvirtinama ir informacija, kad jūrininkai jau tikrai uostamiestyje.

Teigiama, kad 26 dienas piratų įkaitais buvę du jūrininkai iš Klaipėdos pagaliau pasiekė Lietuvą. Vyriausybės atstovai šios informacijos patvirtinti negali, mat su pačiais jūrininkais susisiekti dar nepavyko.

"Bandėme kalbėti su klaipėdiečių artimaisiais, tačiau jie jokios informacijos neteikė", – paaiškino vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus.

Vis dėlto, pašnekovo teigimu, žinią, kad jūrininkai grįžo, patvirtino juos įdarbinusi įmonė "Baltlanta", laivo savininkai bei Užsienio reikalų ministerijos atstovai.

Žinoma tik tiek, kad įkaitais buvę klaipėdiečiai jau Lietuvoje, tačiau ar jau susitiko su giminaičiais ir grįžo į uostamiestį, galima tik spėlioti. Patys nukentėjusieji ir jų artimieji šia tema su aplinkiniais bendrauti atsisako.

"Reikia suprasti, kad žmonės yra labai paveikti šių įvykių. Jie, matyt, nori išsaugoti privatumą ir nieko nekomentuoti", – pastebėjo vicekancleris.

Anot jo, daugiau nepavyko sužinoti ir apie, kaip teigiama, grįžusių jūrininkų sveikatos būklę. Žinoma tik tiek, kad jie gyvi ir sveiki.

Rusijos įmonei priklausantis laivas "Solarte", plukdęs šaldytas žuvis tarp Nigerijos ir Las Palmo Kanarų salose, buvo užpultas spalio 19 d. Nigerijos Port Harkorto uosto prieigose. Iš laivo buvo pagrobti bei nežinoma kryptimi išgabenti du Lietuvos ir du Ukrainos jūreiviai.

Bahamų salose registruotas laivas plaukė su Komorų salų vėliava. Be pagrobtųjų laive buvo dar 14 Lietuvos piliečių. Buvo pagrobtas laivo kapitonas Ukrainos pilietis, pirmasis jo pavaduotojas Lietuvos pilietis ir dar du jūreiviai.

Tikėtasi, kad iš mirties taško pajudėjo klaipėdiečių jūrininkų – Nigerijos piratų įkaitų klausimas. Tačiau nusikaltėliai, regis, didina kainą, jie iškėlė papildomų reikalavimų, todėl derybos nukeliamos kitam pirmadieniui.

Ledai pajudėjo

Vakar 11 val. Lietuvos laiku Nigerijoje prasidėjo, kaip tikėtasi, paskutinis derybų raundas su piratais, kurie daugiau nei prieš dvi savaites pagrobė keturis transportinio laivo "Solarte" jūrininkus, du iš jų – klaipėdiečiai.

Derybas nusikaltėliai veda su laivo savininkais per tarpininkus Jungtinėje Karalystėje. Tikėtasi, kad netrukus įkaitai bus išlaisvinti.

"Derybos yra prasidėjusios, jos vyksta gana sėkmingai. Pagal mūsų turimą informaciją įkaitai greitu laiku turėtų būti paleisti. Šią informaciją mes gavome iš laivo savininko. Skaičiuojame valandas, kada bus galutinai susiderėta, nes paskutinis raundas prasideda kaip tik 11 val. Lietuvos laiku", – taip dienraščiui vakar rytą sakė Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus.

Derasi tarpininkai

Ar įkaitai bus išpirkti pinigais ir kokia suma, neatskleidžiama.

Lietuvos valstybės atstovai derybose nedalyvauja, su piratais per tarpininkus kontaktuoja tik laivo savininkai.

Esą dabar svarbiausia evakuoti žmones ir grąžinti juos namo, o vėliau prasidės baudžiamasis nusikaltėlių persekiojimas.

"Stengiamasi, kad derybose nedalyvautų Nigerijos valdžios atstovai, nes priešingu atveju tai gali neigiamai baigtis įkaitams. Be to, bijoma, kad nenutekėtų informacija nusikaltėliams. Laivo savininkai bendrauja per tarpininkus konfidencialiai. Dėl pagrobtųjų saugumo negaliu atskleisti jokių derybų detalių", – pabrėžė R.Vaitkus.

Vis dėlto, kaip tikėtasi, įkaitai taip greitai namo dar negrįš. Derybos su nusikaltėliais vakar baigėsi be rezultatų.

Pasak Vyriausybės vicekanclerio, piratai iškėlė papildomų reikalavimų ir derybos nukeltos lapkričio 9 dienai.

Įtampa neatslūgo

Lapkričio 9-ąją bus lygiai trys savaitės, kai Port Harkorto uosto prieigose piratai įsiveržė į transporto laivą "Solarte", kur grasindami ginklais išsivedė keturis žmones – kapitoną (Ukrainos pilietį), pirmąjį jo padėjėją (Lietuvos pilietį) ir dar du jūrininkus.

Likusi įgula – 15 jūrininkų tą spalio 19-osios vakarą užsibarikadavo mašinų skyriuje. Piratai su įkaitais sėdo į katerį ir dingo.

Žinių apie įkaitus nebuvo skelbiama daugiau nei dvi savaites. Tik užvakar pranešta, kad su pagrobėjais baigiama susitarti.

Kurį laiką panašūs nusikaltimai Gvinėjos įlankoje buvo kiek aprimę, kai laivus ėmė lydėti Nigerijos karinės jūrų pajėgos. Užpuolimas įvyko po penkerių mėnesių pertraukos. 2014 m. jūrose buvo 345 incidentai, iki šiol 31 žmogus yra pagrobtas.

Vienas iš liūdniausiai pagarsėjusių Somalio piratų vadeivų buvo areštuotas Briuselyje ir bus laikomas suimtas, kol jas bus pateikti kaltinimai, pirmadienį pranešė vienas šaltinis teismuose.

Mohamedas Abdi Hassanas (Mohamedas Abdi Hasanas), žinomas kaip „Afweyne“ („Didžioji Burna“), buvo suimtas Briuselio oro uoste šeštadienį, kai atskrido iš Nairobio, nurodė naujienų agentūra „Belga“.

„Afweyne“ šių metų sausį Mogadiše paskelbė atsisakantis piratavimo po itin pelningos karjeros, trukusios aštuonerius metus. Jis pareiškė mėginantis įtikinti kitus piratus pasekti jo pavyzdžiu.

M.A.Hassanas, kurį Jungtinės Tautos (JT) praeitais metais įvardijo „vienu iš liūdniausiai pagarsėjusių ir įtakingiausių lyderiu“ Somalio piratų pasaulyje, dalyvavo 2008 metais užgrobiant Saudo Arabijai priklausantį tanklaivį „Sirius Star“, kuris buvo paleistas gavus kelių milijonų JAV dolerių išpirką.

Kaip pranešama, jis taip pat prisidėjo 2008 metais užgrobiant Ukrainos prekinį laivą „Faina“, kuris gabeno 33 modernizuotus Sovietų Sąjungos gamybos tankus. Tas laivas buvo paleistas po 134 dienų – kaip nurodoma, sumokėjus 3 mln. dolerių išpirką.

Belgijos žiniasklaida taip pat skelbia įtarianti, kad šis asmuo taip pat dalyvavo 2009 metais pagrobiant Belgijos laivą „Pompei“, kuris buvo laikomas ilgiau nei 70 dienų.